2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Rusijos, ypač Estono Kohvero, Oleho Sencovo ir Oleksandro Kolčenkos bylų (2015/2838(RSP))

P8_TA(2015)0314 RC-B8-0845/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Rusijos Konstituciją, ypač į jos 118 straipsnį, kuriame nustatyta, kad teisingumą Rusijos Federacijoje vykdo tik teismai, ir į jos 120 straipsnį, kuriame nustatyta, kad teisėjai yra nepriklausomi ir paklūsta tik Rusijos Konstitucijai ir federalinei teisei,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo ir demokratijos padėties Rusijoje(1) ir į ankstesnius EP pranešimus ir rezoliucijas dėl Rusijos, visų pirma į savo 2015 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Rusijos, ypač Aleksejaus Navalno atvejo(2), 2015 m. balandžio 30 d. rezoliuciją dėl Nadijos Savčenko bylos(3) ir į 2015 m. birželio 10 d. rezoliuciją dėl ES ir Rusijos santykių padėties(4),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimą dėl nuosprendžio Estijos policijos pareigūnui Estonui Kohverui,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės 2015 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimą dėl Rusijos teismo nuosprendžio Ukrainos piliečiams Olehui Sencovui ir Oleksandrui Kolčenkai,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnius pranešimus ir rezoliucijas dėl Rusijos, visų pirma į savo 2012 m. spalio 23 d. rekomendaciją Tarybai dėl bendrų vizų išdavimo apribojimų nustatymo Rusijos pareigūnams, susijusiems su Sergejaus Magnitskio byla(5), 2013 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl įstatymo viršenybės Rusijoje(6) ir 2014 m. kovo 13 d. rezoliuciją „Rusija. Bolotnajos aikštės įvykiuose dalyvavusių demonstrantų nuteisimas“(7), 2014 m. spalio 23 d. rezoliuciją dėl NVO „Memorial“ (2009 m. Sacharovo premijos laureatė) uždarymo Rusijoje(8) ir 2014 m. balandžio 2 d. rekomendaciją Tarybai dėl bendrų vizų išdavimo apribojimų nustatymo Rusijos pareigūnams, susijusiems su Sergejaus Magnitskio byla(9),

–  atsižvelgdamas į septintąją periodinę ataskaitą dėl Rusijos Federacijos(10), kurią Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas apsvarstė per savo 3136-ąjį ir 3137-ąjį posėdžius(11), kurie vyko 2015 m. kovo 16 ir 17 d.,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 28 d. ES ir Rusijos konsultacijas žmogaus teisių klausimais,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi Rusijos Federacija, būdama pilnateisė Europos Tarybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir Jungtinių Tautų narė įsipareigojo laikytis demokratijos, teisinės valstybės ir pagarbos pagrindinėms laisvėms ir žmogaus teisėms principų; kadangi per pastaruosius mėnesius jai rimtai pažeidus teisinės valstybės principus ir priėmus ribojančius įstatymus, kilo didelis susirūpinimas dėl to, ar Rusija laikosi tarptautinių ir nacionalinių įsipareigojimų; kadangi Europos Sąjunga ne kartą siūlė papildomą pagalbą ir patirtį, siekdama padėti Rusijai modernizuoti ir įtvirtinti konstitucinę ir teisinę tvarką, laikantis Europos Tarybos standartų;

B.  kadangi Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba FSB 2014 m. rugsėjo mėn. Estijos teritorijoje pagrobė Estijos policijos pareigūną Estoną Kohverą ir vėliau neteisėtai jį kalino Rusijoje – šie veiksmai yra akivaizdus ir rimtas tarptautinės teisės pažeidimas;

C.  kadangi Ukrainos režisierius Olehas Sencovas ir pilietinių teisių aktyvistas Oleksandras Kolčenka, kurie priešinosi Rusijos neteisėtai įvykdytai Krymo pusiasalio aneksijai, buvo 2014 m. gegužės mėn. suimti dėl tariamos neteisėtos veiklos, vykdytos Kryme; kadangi jie buvo traktuojami kaip Rusijos piliečiai, nepaisant to, kad turėjo Ukrainos pilietybę;

D.  kadangi įtariama, kad tiek O. Sencovas, tiek O. Kolčenka buvo kankinami ir su jais buvo žiauriai elgiamasi, dėl to jie buvo neteisėtai priversti pateikti liudijimus, kuriems vėliau suteikta teisinė galia;

E.  kadangi O. Sencovas ir O. Kolčenka buvo teisiami karo teisme už nusikaltimus, kurie priskiriami visiškai civilinių teismų jurisdikcijai; kadangi per teismo procesą padaryta daug rimtų procedūrinių pažeidimų;

F.  kadangi JT Žmogaus teisių tarybos specialioji pranešėja teisėjų ir teisininkų nepriklausomumo klausimais Gabriela Knaul savo 2014 m. balandžio mėn. ataskaitoje, paskelbtoje apsilankius su oficialiu vizitu Rusijos Federacijoje, pareiškė rimtą susirūpinimą dėl tiesioginių ir netiesioginių grasinimų, nederamos įtakos ir spaudimo teisminėms institucijoms, taip pat kišimosi į jų darbą;

G.  kadangi vis didėja poreikis numatyti tvirtą, suderintą ir išsamią ES politiką Rusijos atžvilgiu, kurios laikytųsi visos valstybės narės;

H.  kadangi pagal Minsko susitarimų įgyvendinimo priemonių paketą numatyta, kad bus paleisti visi įkaitai ir neteisėtai kalinami asmenys ir bus pasikeista jais, remiantis principu „visi už visus“;

I.  kadangi keli pastaraisiais metais vykę teismo procesai, be kita ko, A. Navalno, S. Magnitskio ir M. Chodorkovskio, sukėlė abejonių dėl Rusijos Federacijos teisminių institucijų nešališkumo ir nepriklausomumo;

J.  kadangi ES, remdamasi iniciatyva „Partnerystė siekiant modernizavimo“, daug kartų siūlė papildomą pagalbą ir patirtį, kad paremtų Rusijos demokratizacijos pastangas ir pastangas tvirtai laikytis savo konstitucinės ir teisinės tvarkos, pagal Europos Tarybos standartus;

1.  griežtai smerkia visą Pskovo apygardos teismo vykdytą teismo procesą ir paskelbtą nuosprendį Estijos policijos pareigūnui Estonui Kohverui, kuris nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme po to, kai 2014 m. buvo pagrobtas Estijos, kuri yra ES valstybė narė, teritorijoje; laikosi nuomonės, kad šia byla buvo pažeista tarptautinė teisė ir elementariausi teisingumo standartai;

2.  primygtinai ragina Rusijos Federaciją veikti laikantis savo tarptautinių įsipareigojimų, nedelsiant paleisti Estoną Kohverą ir užtikrinti jo saugų grįžimą į Estiją;

3.  pareiškia esąs giliai įsitikinęs, kad nuo pat pradžių Estonui Kohverui nebuvo užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, turint mintyje, kad nebuvo surengtas viešas teismo posėdis, Estijos konsului neleista dalyvauti posėdžiuose, Estonui Kohverui nesuteikta tinkama teisinė pagalba ir, be to, jo negalėjo lankyti žmona ir šeimos nariai, taip pat jis buvo priverstas iškęsti nepagrįstą psichinės būklės patikrinimą, kurio detalės dar nėra žinomos;

4.  griežtai smerkia Oleho Sencovo ir Oleksandro Kolčenkos neteisėtą nuosprendį ir įkalinimą; ragina Rusijos Federaciją nedelsiant juos paleisti ir užtikrinti jų saugų sugrįžimą į Ukrainą; reikalauja, kad Rusijos valdžios institucijos nedelsiant nešališkai ir veiksmingai ištirtų įtarimus dėl kankinimų, apie kuriuos pranešė kaltinamieji ir bylos liudininkai ir kuriuos prokuroras atmetė per teismo procesą; ragina, kad šį tyrimą stebėtų tarptautiniai stebėtojai;

5.  ragina paleisti visus neteisėtai sulaikytus Ukrainos piliečius, įskaitant Nadiją Savčenko, ir taip laikytis sutarto Minsko susitarimų įgyvendinimo priemonių paketo nuostatų ir įsipareigojimo paleisti visus įkaitus ir sulaikytuosius dėl konflikto Ukrainoje;

6.  apgailestauja dėl to, kad Rusijos Federacijos teisė ir teisingumas naudojami kaip politinės priemonės, o tai prieštarauja tarptautinei teisei ir standartams ir sudaro sąlygas nuteisti Ukrainos režisierių Olehą Sencovą ir Oleksandrą Kolčenką atitinkamai 20 ir 10 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad reiškė savo nuomonę, kurioje atsispindėjo aktyvi proukrainietiška pozicija priešintis Rusijos Federacijos neteisėtai įvykdytai Krymo pusiasalio aneksijai; apskritai atkreipia dėmesį į tai, kad jie neturėjo būti teisiami karo teisme ir kad neturėtų būti atsižvelgiama į jokius parodymus, gautus panaudojus kankinimus ir kitus neteisėtus metodus;

7.  griežtai smerkia akivaizdų Ukrainos ir Estijos teritorinio vientisumo pažeidimą neteisėtai pagrobus abiejų šalių piliečius, kad jiems galėtų būti pateikti kaltinimai Rusijos teisme;

8.  pabrėžia, kad Rusijos teismai neturi kompetencijos nagrinėti veiksmų, atliktų už tarptautiniu mastu pripažintos Rusijos teritorijos ribų, ir pažymi, kad visų trijų bylų teismo procesai neturi būti laikomi teisėtais; ragina Tarybą ir Komisiją spręsti šių bylų problemą bendraujant su Rusijos valdžios institucijomis ir pranešti Parlamentui apie rezultatus; ragina valstybes nares daryti tą patį dvišaliuose susitikimuose;

9.  pabrėžia, kad Rusijos valdžios institucijos ir teismų darbuotojai yra visapusiškai atsakingi už sulaikytųjų saugumą ir gerovę ir kad turi būti visiškai užtikrina sulaikytųjų teisė būti lankomiems šeimos narių, susisiekti su savo diplomatiniais atstovais, gauti tinkamą medicinos pagalbą ir teisines bei konsulines konsultacijas, taip pat užtikrintos jų ir jų teisinių atstovų galimybės susipažinti su visais dokumentais ir įrodymais, susijusiais su jiems pateiktais kaltinimais;

10.  pakartoja, kad smerkia nuolat vyriausybės vykdomą susidorojimą su disidentais, nukreiptą prieš nepriklausomas NVO, pasitelkiant vadinamąjį užsienio agentų įstatymą ir nuolatines įvairiausio pobūdžio represijas prieš aktyvistus, politinius oponentus ir režimo kritikus;

11.  primena Rusijai, kad labai svarbu visapusiškai laikytis savo tarptautinių teisinių įsipareigojimų, ir tai, kad teismo sprendimai turi būti priimami veiksmingai ir nešališkai, jie turi būti nepriklausomi, visapusiškai atitikti teisės nuostatas, būti pagrįsti teisėtais įrodymais ir priimti be politinio kišimosi; mano, kad Rusijos Federacija, būdama Europos Tarybos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos narė, turėtų laikytis prievolių, kurioms įsipareigojo;

12.  ragina Tarybą sudaryti bendrą ES sąrašą pareigūnų, atsakingų už Estono Kohvero, Nadios Savčenko, Oleho Sencovo ir Oleksandro Kolčenkos pagrobimą, neteisėtą sulaikymą ir nuteisimą, visoje ES nustatyti ir taikyti draudimą šiems pareigūnams išduoti vizas ir įšaldyti visą finansinį turtą, kurį jie arba jų artimiausi šeimos nariai gali turėti Europos Sąjungoje;

13.  ragina padidinti nuolatinę žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje ir šiuo metu jos aneksuotose teritorijose stebėseną; reiškia didelį susirūpinimą dėl blogėjančios žmogaus teisių padėties ir ragina Rusijos valdžios institucijas gerbti šias teises, įskaitant teisę į saviraiškos, asociacijų ir susirinkimų laisves ir teisinę valstybę, Rusijoje ir neteisėtai aneksuotame Kryme; pažymi, kad Rusija ir toliau pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją;

14.  primygtina ragina Europos Vadovų Tarybos pirmininką ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę parengti išsamią politikos strategiją, kuria būtų sudarytos sąlygos ES vėl imtis iniciatyvos ir įgyvendinti aiškiau apibrėžtą politiką Rusijos atžvilgiu;

15.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Europos Tarybai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos Federacijos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0074. (2) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0006. (3) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0186. (4) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0225. (5) OL C 68 E, 2014 3 7, p. 13. (6) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0284. (7) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0253. (8) Priimti tekstai, P8_TA(2014)0039. (9) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0258. (10) CCPR/C/RUS/7. (11) CCPR/C/SR.3136 ir 3137.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Angolos (2015/2839(RSP))

P8_TA(2015)0315 RC-B8-0846/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Angolos,

–  atsižvelgdamas į JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro atstovo spaudai 2015 m. gegužės 12 d. pareiškimą dėl Angolos,

–  atsižvelgdamas į bendrą 2014 m. spalio 17 d. pareiškimą pasibaigus pirmajam Angolos ir Europos Sąjungos ministrų susitikimui,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. liepos 23 d. ES ir Angolos susitarimą dėl bendrų tolesnių veiksmų,

–  atsižvelgdamas į ES gaires dėl žmogaus teisių gynėjų ir žodžio laisvės,

–  atsižvelgdamas į Tarybos 2014 m. birželio mėn. išvadas dėl gairių 10-ųjų metinių,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ir į ES strateginę programą žmogaus teisių srityje, pagal kurią ES įsipareigoja teikti visokeriopą paramą laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių gynėjams visame pasaulyje,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. birželio mėn. pasirašytą Kotonu partnerystės susitarimą,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą,

–  atsižvelgdamas į Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi pastaraisiais mėnesiais Angolos vyriausybė, įtarusi bet kokį mėginimą abejoti jos autoritetu, ėmėsi vis griežtesnių priemonių ir taip pažeidė Angolos konstitucijoje numatytas žmogaus teises; kadangi Angoloje toliau varžoma susirinkimų ir asociacijų laisvė ir vis didesnį susirūpinimą kelia tai, kad karinės ir žvalgybos pajėgos yra tapusios varomąja kovotojų už žmogaus teises suėmimų ir persekiojimo jėga;

B.  kadangi 2015 m. kovo 14 d. be arešto orderio suimtas kovotojas už žmogaus teises José Marcos Mavungo, o 2015 m. rugpjūčio 28 d. prokuroras António Nito paprašė Angolos Kabindos provincijos teismo nuteisti J. M. Mavungo 12 metų kalėjimo, apkaltinus jį kurstymu sukilti, nors nebuvo pateikta jokių kokio nors jo įvykdyto nusikaltimo įrodymų;

C.  kadangi tą pačią dieną už tariamą dalyvavimą rengiant tokį pat protestą suimtas teisininkas Arão Bula Tempo; kadangi po to Arão Bula Tempo buvo išlaisvintas 2015 m. gegužės 13 d. ir laukia teismo proceso apkaltinus jį antivyriausybine veikla;

D.  kadangi žurnalistas ir kovotojas už žmogaus teises Rafael Marques 2015 m. gegužės 28 d. buvo nuteistas 6 mėnesiams kalėjimo nuosprendžio vykdymą atidedant dvejiems metams, nes 2011 m. publikavo knygą „Kruvini deimantai: korupcija ir kankinimai Angoloje“, kurioje išsamiai aprašė per 100 nužudymo ir šimtus kankinimo, Lundų regiono deimantų laukuose tariamai įvykdytų apsaugininkų ir kariškių, atvejų; kadangi skundai dėl žmogaus teisių pažeidimų Lundų regione, kuriuos R. Marques pateikė prokurorui, nebuvo išnagrinėti;

E.  kadangi 2015 m. birželio 20–24 d. ryšium su privačia politine diskusija suimta 15 jaunų kovotojų; kadangi po to 2015 m. birželio 30 d. buvo suimtas kapitonas Zenóbio Lázaro Muhondo Zumba, įtarus jį ryšiais su 15 suimtųjų kovotojų;

F.  kadangi visi sulaikytieji buvo neteisėtai ir savavališkai suimti bei apkaltinti sukilimo rengimu ir mėginimu nuversti prezidentą ir kitus vyriausybės narius;

G.  kadangi 15 sulaikytų kovotojų taikomas kardomasis kalinimas, jiems nepateikti oficialūs kaltinimai, nesuteikiamos visapusiškos galimybės gauti teisinę pagalbą ir matytis su šeimos nariais, mėginančiais perduoti jiems maisto, be to, jie laikomi vienutėse;

H.  kadangi kovotojai buvo suimti, o jų namuose atliktos kratos valdžios institucijų atstovams nepateikus jokio orderio; kadangi pranešama, kad jie buvo fiziškai ir psichologiškai kankinami, be to, jiems buvo grasinama mirtimi;

I.  kadangi valdžios institucijos grasina jaunųjų kalinių motinoms, kurios ėmė telkti jėgas, o valdančioji MPLA partija užkirto kelią rėmėjų demonstracijoms, kurių metu ketinta reikalauti juos išlaisvinti; kadangi 2015 m. rugpjūčio 8 d. Luandoje kalinių artimųjų surengtos taikios demonstracijos dalyvius užpuolė ir naudodamos smurtą išblaškė vietos saugumo pajėgos;

J.  kadangi 2015 m. liepą keturi žmogaus teisių gynėjai ir „Radio Deutsche Welle“ korespondentas buvo trumpam sulaikyti, kai kalėjime Luandos provincijoje lankė kitus kovotojus: jie buvo apkaltinti ketinimu politikuoti kalėjime;

K.  kadangi Angolos konstitucijoje pripažįstama teisė taikiai protestuoti ir teisė jungtis į asociacijas bei saviraiškos teisė;

L.  kadangi gauta pranešimų apie 2015 m. balandį policijos pajėgų įvykdytas religinės sektos „Luz do Mundo“ pasekėjų žudynes Uambe; kadangi žuvusiųjų skaičius, kurį nurodo skirtingi šaltiniai, svyruoja nuo dešimčių iki tūkstančių ir kadangi perkelta daugybė žmonių; kadangi mėnesių mėnesius vyriausybė nesugebėjo išspręsti būtinybės skubiai atlikti nepriklausomą tyrimą klausimo ir įnirtingai neigė didelį aukų skaičių; kadangi šiuo metu Ombudsmenas rengia įvykių ataskaitą;

M.  kadangi JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras paragino ištirti incidentą tarptautiniu lygmeniu ir tai paskatino vyriausybę pradėti teisminį tyrimą;

N.  kadangi Angolos vyriausybė taip pat ėmėsi aktyvesnio tiek masinio, tiek nedidelio masto priverstinio iškeldinimo Luandoje ir kituose miestuose, kad nebeliktų neoficialių gyvenviečių gyventojų ir gatvės prekeivių, įskaitant besilaukiančias ir vaikų turinčias moteris;

O.  kadangi 2015 m. kovą pradėti taikyti nauji teisės aktai, pagal kuriuos numatyta didesnė nevyriausybinių organizacijų kontrolė;

P.  kadangi pilietinė visuomenė yra ne kartą atskleidusi valdančiojo elito korupcijos, jų rankomis vykdomo gamtos išteklių eikvojimo ir neteisėto pasisavinimo ryšį su žmogaus teisių pažeidimais, vykdomais prieš tuos, kurie kelia grėsmę esamai padėčiai ir ją demaskuoja;

Q.  kadangi, nepaisant Angolos vyriausybės įsipareigojimų dėti daugiau pastangų siekiant tobulinti savo kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu sistemą bei tam tikros pažangos, Finansinių veiksmų darbo grupė – Didžiojo septyneto iniciatyva 1989 m. sukurta tarpvyriausybinė organizacija kovos su pinigų plovimu politikai vystyti – toliau randa strateginių Angolos kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu sistemos trūkumų;

R.  kadangi nepriklausomi žurnalistai išsiaiškino, kad pajamos iš naftos – pagrindiniai vyriausybės ištekliai – nebuvo nukreiptos tvariam vystymuisi ar vietos bendruomenėms ir kad tuo pat metu valdantysis elitas dar labiau praturtėjo;

S.  kadangi Angola turi dideles mineralų ir naftos atsargas ir jos ekonomika yra tarp sparčiausiai augančių pasaulyje, ypač pasibaigus pilietiniam karui; kadangi jos ekonominis augimas labai netolygus, o didžioji dalis valstybės turto sutelkta neproporcingai mažo gyventojų sluoksnio rankose;

T.  kadangi tikėtina, kad dėl šalies ekonominės krizės stipriai sumažėjus pajamoms iš naftos kils dar didesni socialiniai neramumai ir protestai prieš vyriausybę;

U.  kadangi 2014 m. spalį Angola patvirtino savo įsipareigojimą plėtoti politinį dialogą ir bendradarbiavimą vadovaujantis ES ir Angolos susitarimu dėl bendrų tolesnių veiksmų, kurio esminiai ramsčiai yra geras valdymas, demokratija ir žmogaus teisės;

V.  kadangi, remiantis Kotonu susitarimo tarp ES ir Angolos 8 straipsniu, kartą per metus oficialaus politinio dialogo pagrindu keičiamasi informacija apie gerą valdymą ir žmogaus teises atsižvelgiant į 2012 m. ES ir Angolos susitarimą dėl bendrų tolesnių veiksmų;

1.  reiškia gilų susirūpinimą dėl Angoloje sparčiai blogėjančios žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir demokratinės erdvės padėties, taip pat didelių pažeidimų, kuriuos vykdo saugumo pajėgos, ir nepakankamai nepriklausomų teisminių institucijų;

2.  ragina Angolos institucijas nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti visus žmogaus teisių gynėjus, įskaitant Marcosą Mavungo ir 2015 m. birželį suimtą 15+1 kovotoją, bei panaikinti visus jiems pateiktus kaltinimus; taip pat ragina nedelsiant ir besąlygiškai išlaisvinti visu kitus kovotojus, sąžinės kalinius ar politinius oponentus, savavališkai suimtus ir laikomus vien už jų politines pažiūras, žurnalistinį darbą arba dalyvavimą taikioje veikloje;

3.  ragina valdžios institucijas užtikrinti, kad sulaikytieji nebūtų kankinami ir su jais nebūtų netinkamai elgiamasi, taip pat garantuoti jiems visapusišką apsaugą ir galimybę susitikti su šeimomis ir teisininkais;

4.  ragina Angolos valdžios institucijas nedelsiant užkirsti kelią policijos ir saugumo pajėgų vykdomiems savavališko suėmimo, neteisėto sulaikymo ir kankinimo atvejams; pakartoja, kad turi būti atliekami greiti, nešališki ir nuodugnūs visų policijos ir saugumo pajėgų tariamai įvykdytų žmogaus teisių pažeidimo, įskaitant kankinimą, atvejų tyrimai ir kad kaltieji turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn;

5.  reiškia didžiulį susirūpinimą dėl nuolatinių mėginimų riboti žodžio ir žiniasklaidos laisvę, taikius susirinkimus ir asociacijas, taip pat dėl to, kad valdžios institucijos vis dažniau pažeidžia šias laisves, ir ragina Angolos valdžios institucijas užtikrinti, kad šios laisvės būtų užtikrinamos nedelsiant ir besąlygiškai; taip pat ragina jas visapusiškai įgyvendinti JT žmogaus teisių deklaracijos, Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos ir kitų tarptautinių ir regioninių žmogaus teisių dokumentų, kuriuos yra ratifikavusi Angola, nuostatas;

6.  prašo ES delegacijos Luandoje vadovautis Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsipareigojimais remti ir saugoti žmogaus teisių gynėjus visame pasaulyje imantis konkrečių matomų veiksmų, kurie pirmiausia apimtų teismo procesų stebėjimą, politinę ir materialinę paramą žmogaus teisių gynėjams, jų advokatams ir šeimoms bei sistemingą ES ir jos valstybių narių bendradarbiavimą su Angolos valdžios institucijomis žmogaus teisių klausimais visais santykių lygmenimis – taip pat ir aukščiausiuoju; prašo delegacijos aktyviau įsitraukti į politinį dialogą su Angolos vyriausybe visais politinių, prekybinių ir vystymosi santykių klausimais, užtikrinti, kad ji laikytųsi savo nacionalinių ir tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, kaip buvo pažadėjusi per 2014 m. spalį vykusį pirmąjį ES ir Angolos ministrų susitikimą; šiuo tikslu ragina ją panaudoti visas tinkamas priemones ir instrumentus, įskaitant Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę;

7.  ragina ES ir jos valstybes nares pripažinti didelio masto korupciją Angolos valdžios institucijose, kuri kelia didelę grėsmę pagarbai žmogaus teisėms ir vystymuisi, ir, prieš sprendžiant bet kokius klausimus su Angola, įgyvendinti požiūrio į žmogaus teises principus, taip pat peržiūrėti jos nacionalinėje orientacinėje programoje, grindžiamoje 11-ojo Europos plėtros fondo (EPF) nuostatomis, nurodytus ypatingos svarbos sektorius;

8.  apgailestauja, kad, nepaisant 2007 m. baigto nacionalinio tyrimo ir pagrindinės kovos su minomis programos, iki šiol dar nėra gerai žinomas priešpėstinių minų ir po karo likusių sprogmenų grėsmės mastas; primygtinai ragina ES stebėti, kontroliuoti ir vertinti, ar veiksmingai naudojamos lėšos, ir užtikrinti, kad skirtas biudžetas būtų naudojamas taupiai ir tikslingai, siekiant išvalyti žemę nuo sprogmenų;

9.  ragina Angolos teismines institucijas įrodyti, kad jos nepriklausomos nuo bet kokio naudojimosi jomis politiniais tikslais, ir užtikrinti teisiniais dokumentais pripažintų teisių, pvz., teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, apsaugą;

10.  ragina Angolos vyriausybę nedelsiant atlikti skaidrų ir patikimą Uambo žudynių tyrimą ir suteikti pagalbą išgyvenusiems asmenims, kurie buvo perkelti; pakartoja JT raginimus atlikti papildomą tarptautinį nepriklausomą tyrimą;

11.  toliau nerimauja, kad neįgyvendintos kovos su smurtu prieš moteris ir vaikus priemonės; ragina valdžios institucijas stiprinti kovą su žalinga tradicine praktika, pvz., raganavimu apkaltintų vaikų stigmatizacija;

12.  primena, kad pagal Kotonu susitarimą Angola yra prisiėmusi įsipareigojimą gerbti demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių principus, įskaitant žodžio ir žiniasklaidos laisvę, gerą valdymą ir skaidrų politinių pareigų vykdymą; ragina Angolos vyriausybę laikytis šių nuostatų vadovaujantis Kotonu susitarimo 11 straipsnio b punktu, 96 ir 97 straipsniais, priešingu atveju ragina Komisiją inicijuoti atitinkamą procedūrą pagal Kotonu susitarimo 8, 9 ir 96 straipsnius;

13.  ragina ES ir valstybes nares kelti prekybos visais gamtos ištekliais, įskaitant naftą, skaidrumo klausimą ir pirmiausia visapusiškai įgyvendinti ir stebėti šiuo metu galiojančius teisės aktus dėl ataskaitų teikimo pagal šalis; ragina Angolos valdžios institucijas ir užsienio įmones padėti stiprinti valdymą gavybos sektoriuje laikantis Gavybos pramonės skaidrumo iniciatyvos nuostatų ir stebint, kaip įgyvendinama Kimberley proceso sertifikavimo schema; taip pat ragina Angolos vyriausybę pateikti planą dėl prisijungimo prie atvirų vyriausybių partnerystės ir artimiausiu metu parengti konkretų kovos su korupcija, didesnio skaidrumo ir didesnės atskaitomybės visuomenei planą;

14.  ragina ES ir JAV bendradarbiauti ir koordinuoti veiksmus įgyvendinant C. Doddo ir B. Franko akto 1504 skirsnį;

15.  ragina valstybių narių nacionalines administracijas ir priežiūros institucijas dar atidžiau stebėti, ar laikomasi Europos Sąjungos teisės aktų dėl kovos su pinigų plovimu nuostatų, įskaitant normatyvinius išsamaus patikrinimo principus ir tinkamą rizikos analizę, ypač kai tai susiję su politikoje dalyvaujančiais asmenimis, kilusiais iš Angolos;

16.  teigiamai vertina tai, kad Angolos vyriausybė pripažino problemas, susijusias su kompensacijomis už užvaldytą žemę, taip pat teigiamai vertina žiniasklaidos pranešimus, pasak kurių paskirstymo ir kompensavimo mechanizmai tobulėja; ragina vyriausybę toliau dėti pastangas šia kryptimi;

17.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komijos Pirmininko pavaduotojai ir vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Afrikos Sąjungai, Afrikos žmogaus ir tautų teisių komisijai, Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (PAVB) regiono šalių vyriausybėms, Angolos prezidentui ir parlamentui, JAV vyriausybei, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, JT žmogaus teisių tarybai ir KAR ir ES jungtinei parlamentinei asamblėjai.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Azerbaidžano (2015/2840(RSP))

P8_TA(2015)0316 RC-B8-0856/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į ankstesnes EP rezoliucijas dėl Azerbaidžano, ypač į rezoliucijas dėl su žmogaus teisėmis susijusios padėties ir teisinės valstybės principo,

–  atsižvelgdamas į 1999 m. įtvirtintus ES ir Azerbaidžano santykius, palaikomus įgyvendinant Europos kaimynystės politikos veiksmų planą, kuriant Rytų partnerystę, vedant derybas dėl ES ir Azerbaidžano asociacijos susitarimo ir Azerbaidžanui dalyvaujant EURONEST parlamentinėje asamblėjoje,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 25 d. Europos kaimynystės politikos 2014 m. pažangos ataskaitą dėl Azerbaidžano (SWD(2015)0064),

–  atsižvelgdamas į ES ir Azerbaidžano Europos kaimynystės politikos veiksmų planą,

–  atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko 2015 m. liepos 22 d. pastabas po jo susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Aliyevu,

–  atsižvelgdamas į ES specialiojo įgaliotinio žmogaus teisių klausimais Stavroso Lambrinidiso vizitą į Baku 2015 m. vasario 23–26 d.,

–  atsižvelgdamas į JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Zeido Ra’ado Al Husseino 2015 m. rugsėjo 8 d. pareiškimą, kuriame smerkiamos pilietinės visuomenės ir nepriklausomų subjektų atžvilgiu vykdomos griežtos priemonės Azerbaidžane,

–  atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini ir Komisijos nario Johanneso Hahno pareiškimus dėl naujausių žymių žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų sulaikymo, įkalinimo, nuteisimo ir nužudymo atvejų Azerbaidžane,

–  atsižvelgdamas į pareiškimą dėl žmogaus teisių Azerbaidžane, kurį ES padarė 2015 m. rugpjūčio 19 d. specialiajame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) nuolatinės tarybos posėdyje Nr. 1064 Vienoje,

–  atsižvelgdamas į pastaruosius Europos Tarybos Generalinio sekretoriaus Thorbjørno Jaglando pareiškimus dėl Khadijos Ismayilovos atvejo, Azerbaidžano taikos ir demokratijos instituto direktorės Leylos Yunus ir jos sutuoktinio Arifo Yunuso atvejų, taip pat dėl azerbaidžaniečio žurnalisto Rasimo Aliyevo nužudymo,

–  atsižvelgdamas į ESBO parlamentinės asamblėjos 2015 m. liepos 5–9 d. metinėje sesijoje priimtą Helsinkio deklaraciją, kurioje smerkiamas nuolatinis žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų persekiojimas ir kalinimas pateikus politinius kaltinimus kai kuriose ESBO veikloje dalyvaujančiose valstybėse ir reiškiamas susirūpinimas dėl nuolatinio piktnaudžiavimo mokesčių ir administraciniais teisės aktais siekiant pagrįsti šiuos veiksmus,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl demokratinių institucijų veikimo Azerbaidžane,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos Venecijos komisijos 2014 m. gruodžio 15 d. nuomonę, kurioje pareiškiama, kad pastarieji nevyriausybines organizacijas (NVO) reglamentuojančio teisės akto pakeitimai toliau riboja NVO veiklą Azerbaidžane,

–  atsižvelgdamas į ES gaires dėl žmogaus teisių gynėjų ir į 2014 m. birželio 23 d. Tarybos išvadas dėl šių gairių 10-ties metų sukakties,

–  atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 1998 m. gruodžio 9 d. priimtą Jungtinių Tautų deklaraciją dėl žmogaus teisių gynėjų,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 135 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 4 dalį,

A.  kadangi bendra žmogaus teisių padėtis Azerbaidžane per pastaruosius keletą metų nuolat blogėjo, augant NVO vadovų, žmogaus teisių gynėjų, žurnalistų ir kitų pilietinės visuomenės atstovų atžvilgiu vykdomo bauginimo, represijų ir baudžiamojo persekiojimo mastui;

B.  kadangi įvairių apdovanojimų gavusi tiriamosios žurnalistikos srityje Laisvosios Europos radijui (Laisvės radijui) dirbanti žurnalistė Khadija Ismayilova po to, kai paskelbė kelis pasakojimus apie su prezidento šeima susijusius korupcijos atvejus, nuteista septynerių su puse metų laisvės atėmimo bausme kaltinant ją neteisėtu lėšų pasisavinimu, grobstymu ir mokesčių slėpimu; kadangi žmogaus teisių gynėjai Leyla ir Arif Yunus, surengus teismo procesą, visiškai neatitinkantį tarptautinių standartų, nuteisti aštuonerių su puse ir septynerių metų laisvės atėmimo bausmėmis, kaltinant juos sukčiavimu ir mokesčių slėpimu; kadangi žymus žmogaus teisių aktyvistas Rasul Jafarov ir labai gerbiamas žmogaus teisių srityje dirbantis teisininkas Intigam Aliyev nuteisti pateikus jiems panašius kaltinimus ir surengus teismo procesus, kuriuos sudarkė tinkamo teismo proceso principo pažeidimai, ir šiuo metu atlieka šešerių metų ir trijų mėnesių ir septynerių su puse metų laisvės atėmimo bausmes; kadangi kalinama daug kitų žymių Azerbaidžano pilietinės visuomenės veikėjų, taip pat Anar Mammadli, Rauf Mirkadirov, Ömar Mammadov, Tofiq Yaqublu, Ilgar Mammadov, Nijat Aliyev, Araz Guliyev, Parviz Hashimli, Seymur Hezi, Hilal Mammadov ir Taleh Khasmammadov, ir kadangi kai kurių šių kalinčių asmenų sveikatos būklė nuolat blogėja;

C.  kadangi Leyla Yunus ir Rasul Jafarov, prieš juos suimant, vadovavo žymių Azerbaidžano žmogaus teisių gynėjų ir ekspertų grupei, kuri parengė beveik šimto azerbaidžaniečių, atitinkančių Europos Tarybos 2012 m. nustatytos politinių kalinių apibrėžties sąlygas, sąrašą;

D.  kadangi žurnalistai ir pilietinės visuomenės lyderiai nuolat bauginami ir persekiojami, tarp jų yra televizijos kanalo „Meydan TV“ direktorius Emin Milli, kuris sulaukė grasinimų mirtimi ir kurio šeimos nariai sulaikyti pateikus sufabrikuotus kaltinimus, taip pat šiam kanalui Azerbaidžane dirbantys žurnalistai; kadangi Korespondentų laisvės ir saugumo instituto (angl. Institute for Reporters’ Freedom and Safety) steigėjas ir žmogaus teisių gynėjas Emin Huseynov, kai jam buvo pateikti sufabrikuoti kaltinimai ir iš jo buvo atimta Azerbaidžano pilietybė, paprašė prieglobsčio Šveicarijoje;

E.  kadangi prieš dar daugiau žurnalistų ir pilietinės visuomenės aktyvistų dėl su žmogaus teisėmis susijusios veiklos pradedami teisiniai procesai, jiems nustatomi draudimai keliauti ir apribojama jų judėjimo laisvė; kadangi Azerbaidžano vyriausybė, priimdama NVO reglamentuojančius naujus apribojamuosius teisės aktus, taip pat imasi griežtų priemonių prieš nepriklausomas grupes; kadangi dėl šių teisės aktų daug grupių buvo priverstos uždaryti savo banko sąskaitas, nes jos buvo įšaldytos arba užblokuoti jų finansavimo šaltiniai po to, kai vyriausybė atsisakė leisti priimti naujų subsidijų iš lėšas teikiančių užsienio organizacijų;

F.  kadangi nuo 2006 m. Baku centre yra faktiškai uždrausta rengti demonstracijas ir kadangi neseniai įvestos naujos didelės baudos ir numatyti ilgesni administracinio sulaikymo laikotarpiai be leidimo rengiamų viešų susibūrimų organizatoriams ir dalyviams;

G.  kadangi sulaukęs nuolatinių grasinimų ir bauginimų po to, kai socialinės žiniasklaidos tinkluose išreiškė kritiką prezidentui Ilhamui Heydarui oglu Aliyevui, Baku ligoninėje mirė smarkiai sumuštas Korespondentų laisvės ir saugumo instituto vadovas ir žurnalistas Rasim Aliyev;

H.  kadangi Azerbaidžanas yra vienas iš Rytų partnerystės steigėjų; kadangi ES ir Rytų partnerystės forumo vadovai daug kartų patvirtino, kad Rytų partnerystė grindžiama bendromis vertybėmis ir laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais; kadangi Azerbaidžanas siekia greičiau užmegzti gilesnius santykius su ES, kurių tikslas – strateginė partnerystė;

I.  kadangi 2014 m. ES dėl ribojamųjų teisės aktų negalėjo išmokėti 11 iš 13 dotacijų NVO ir toliau susiduria su sunkiais gebėjimo finansuoti nepriklausomas pilietinės visuomenės grupes ir aktyvistus apribojimais Azerbaidžane; kadangi daug ES dotacijų gavusių asmenų yra kalinami (pvz., žmogaus teisių srityje dirbantis teisininkas Intigam Aliyev) arba pabėgo iš šalies ir nutraukė savo veiklą;

J.  kadangi ESBO biuras Baku buvo uždarytas 2015 m. liepos 4 d. po Azerbaidžano valdžios institucijų sprendimo nutraukti Azerbaidžano vyriausybės ir ESBO susitarimo memorandumą;

K.  kadangi organizacija „Freedom House“ Azerbaidžaną įvertino kaip nelaisvą šalį, taip pat įvertino ir jos spaudą, o internetą – kaip iš dalies laisvą; kadangi Azerbaidžane iš visų Eurazijos šalių per pastaruosius dešimt metų labiausiai sumažėjo demokratinio valdymo mastas;

L.  kadangi 2015 m. lapkričio mėn. Azerbaidžane vyks parlamento rinkimai; kadangi Europos Parlamentas atsisakė siųsti rinkimų stebėjimo misiją, nes įvertinus padėtį nustatyta, kad nesant sąlygų laisviems ir sąžiningiems rinkimams ir dėl nustatytų žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisvių apribojimų šalyje neįmanoma sudaryti vienodų sąlygų kandidatams ir surengti tikrai konkurencingo balsavimo;

M.  kadangi bendradarbiavimas tarp sektorių pagrįstas abipuse nauda, visų pirma energetikos sektoriuje; kadangi Azerbaidžanas gali tapti viena iš pagrindinių ES prekybos partnerių;

1.  reiškia rimtą susirūpinimą dėl nuolat blogėjančios su žmogaus teisėmis susijusios padėties šalyje ir primena, kad ES didelę svarbą teikia žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms plėtojant dvišalį bendradarbiavimą, nes tai yra pagrindiniai Rytų partnerystės elementai ir esminiai tokių tarptautinių organizacijų, kaip Europos Taryba ir ESBO (Azerbaidžanas priklauso abiems šioms organizacijoms), ramsčiai;

2.  ragina nedelsiant besąlygiškai iš kalėjimų paleisti visus politinius kalinius, žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus ir kitus pilietinės visuomenės aktyvistus, taip pat Khadiją Ismayilovą, Leylą Yunus ir Arifą Yunusą, Anarą Mammadli, Rasulą Jafarovą, Intigamą Aliyevą, Raufą Mirkadirovą, Ömarą Mammadovą, Tofiqą Yaqublu, Nijatą Aliyevą, Arazą Guliyevą, Parvizą Hashimli, Seymurą Hezi, Hilalą Mammadovą, Talehą Khasmammadovą ir Ilgarą Mammadovą, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimu, ir ragina panaikinti visus šiems asmenims pateiktus kaltinimus, atkurti visas jų politines ir pilietines laisves bei viešąjį įvaizdį;

3.  griežtai smerkia beprecedentę pilietinės visuomenės represiją Azerbaidžane; atsižvelgdamas į žmogaus teisių gynėjų ir vietos bei tarptautinių NVO pranešimus apie įtariamą suklastotų kaltinimų naudojimą prieš politinius veikėjus, aktyvistus ir žurnalistus, pakartoja esąs labai susirūpinęs dėl kalinamų asmenų kolegų, kurie tebėra laisvi, bet dėl kurių vykdomi baudžiamieji tyrimai; ragina Azerbaidžano valdžios institucijas nebetaikyti selektyvaus žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir kitų asmenų, kurie kritikuoja vyriausybę, baudžiamojo persekiojimo ir įkalinimo praktikos bei užtikrinti, kad visi sulaikyti asmenys, įskaitant žurnalistus, politinės ir pilietinės visuomenės aktyvistus, naudotųsi visomis teisėmis į tinkamą procesą, visų pirma teise turėti savo pasirinktą advokatą ir susisiekti su šeima, taip pat kad jiems būtų taikomos kitos teisingo bylos nagrinėjimo normos;

4.  palankiai vertina Azerbaidžano valdžios institucijų suteiktą galimybę Europos medikų komandai aplankyti Leylą ir Arifą Yunus ir prašo juos išlaisvinti taip pat dėl humanitarinių priežasčių; atkreipia dėmesį į Leylos ir Arifo Yunus bei Intigamo Aliyevo įkalinimo sąlygas, dėl kurių rimtai pablogėjo jų sveikata ir atsirado gyvybei galimai pavojingų padarinių; ragina Azerbaidžano valdžios institucijas leisti Europos medikų komandai ištirti Intigamą Aliyevą ir užtikrinti, kad visiems kaliniams, prireikus, būtų suteikta tinkama sveikatos priežiūra;

5.  ragina skubiai ištirti žurnalisto ir Korespondentų laisvės ir saugumo instituto vadovo Rasimo Aliyevo mirties aplinkybes; susirūpinęs atkreipia dėmesį į kaltinimus, kuriuos nurodė žurnalistų grupė, kad R. Aliyev mirė todėl, kad ligoninėje jam paskirti gydytojai nesuteikė tinkamos pagalbos;

6.  primena Azerbaidžano valdžios institucijoms, kad gyventojų gerovė, kuri apima pagarbą teisėms ir laisvėms, yra esminė tvaraus ekonomikos augimo sudedamoji dalis;

7.  ragina Azerbaidžaną laikytis savo įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė kaip Europos Tarybos narys, ir juos įgyvendinti; dar kartą ragina Azerbaidžano valdžios institucijas laikytis visų Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimų, susijusių su Azerbaidžanu; ragina laikytis 2015 m. birželio 16 d. ir visų kitų EŽTT sprendimų;

8.  ragina Azerbaidžano vyriausybę visapusiškai bendradarbiauti su Europos Tarybos Venecijos komisija bei žmogaus teisių komisaru ir įgyvendinti jų rekomendacijas, taip pat laikytis JT specialių procedūrų, susijusių su žmogaus teisų gynėjais, taikių susirinkimų ir asociacijų laisve, žodžio laisve ir neteisminiais sulaikymais, siekiant iš dalies pakeisti teisės aktus ir pritaikyti praktiką taip, kad jie visapusiškai atitiktų ekspertų išvadas;

9.  ragina Azerbaidžano vyriausybę nedelsiant nutraukti griežtus veiksmus prieš pilietinę visuomenę ir veiklą žmogaus teisių srityje, užtikrinant, kad nepriklausomos pilietinės visuomenės grupės ir aktyvistai galėtų veikti netinkamai netrukdomi ar nebijodami būti persekiojamais, be kita ko, panaikinant įstatymus, kuriais smarkiai apribojama pilietinė visuomenė, atblokuoti nevyriausybinių grupių ir jų vadovų bankų sąskaitas ir leisti pasinaudoti galimybėmis gauti finansavimą iš užsienio;

10.  smerkia Azerbaidžano vyriausybės tęsiamus veiksmus, kuriais buvo siekiama pažaboti pilietinės visuomenės grupių, jaunųjų aktyvistų ir Armėnijos bei Azerbaidžano intelektualų ryšius, nes jie yra itin svarbūs siekiant pašalinti ilgalaikį priešiškumą tarp abiejų šalių; atsižvelgdamas į tai, vėl primena, kad Leyla ir Arif Yunus šiuo klausimo padarė labai daug;

11.  prašo Azerbaidžano valdžios institucijų gerbti spaudos ir žiniasklaidos laisvę tiek teisės aktuose, tiek praktiškai, ir internete bei realiame gyvenime užtikrinti saviraiškos laisvę pagal tarptautinius standartus ir liautis vykdžius vyriausybės kritikos žiniasklaidos priemonėse cenzūrą;

12.  yra labai susirūpinęs dėl LGBTI asmenų padėties Azerbaidžane; itin smerkia politines neapykantą kurstančias kalbas, nukreiptas prieš LGBTI asmenis, kurios sklinda iš aukščiausio lygio asmenų; ragina Azerbaidžano vyriausybę nebetrukdyti žmogaus teisių gynėjams, kurie dirba LGBTI asmenų teisių srityje, ir nustoti juos bauginti;

13.  pabrėžia, kaip svarbu vesti rimtą ir abipuse pagarbą pagrįstą dialogą tarp ES ir Azerbaidžano vyriausybės, opozicijos ir pilietinės visuomenės;

14.  pakartoja, kad derybos dėl strateginės partnerystės susitarimo su Azerbaidžanu turėtų būti nedelsiant sustabdytos, kol šalies vyriausybė nesiims konkrečių veiksmų skatindama pagarbą visuotinėms žmogaus teisėms;

15.  ragina Tarybą, Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) griežtai taikyti principą „parama pagal pažangą“, ypatingą dėmesį skiriant žmogaus teisių gynėjų padėčiai, vadovaujantis ES gairėmis dėl žmogaus teisių gynėjų, teisminių institucijų nepriklausomumui, demokratinėms reformoms ir pagrindinėms teisėms ir laisvėms, taip pat aiškiai nustatyti atsilikimo vykdant reformas pasekmes; ragina Komisiją, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus incidentus, kai žmogaus teisių gynėjai buvo persekiojami už duomenų apie žmogaus teisių pažeidimus Azerbaidžane rinkimą, peržiūrėti ir, jei reikia, laikinai sustabdyti visą finansavimą, nesusijusį su žmogaus teisėmis, pilietine visuomene bei paprastų žmonių tarpusavio bendradarbiavimu ir teikiamą Azerbaidžanui pagal Europos kaimynystės priemonę; ragina Komisiją ir valstybes nares išsaugoti finansavimą žmonių tarpusavio ryšiams ir bendradarbiavimui, pavyzdžiui, pilietinės visuomenės, švietimo ir akademinės bendruomenės, taip pat jaunimo ir studentų mainų srityse;

16.  ragina Tarybą, Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai parengti tvirtą ir vieningą atsaką į Azerbaidžane vykdomą represiją, kad būtų aiškiai pasakyta, kad dabartinė padėtis yra visiškai nepriimtina ir kad prie įprastų santykių grįžtama nebus tol, kol vyriausybė neišlaisvins visų tų, kurie kalinami dėl politiškai motyvuotų kaltinimų, ir nenutrauks vykdomos represijos prieš nepriklausomas pilietinės visuomenės grupes;

17.  ragina Azerbaidžane veikiančias Europos įmones atvirai reikalauti aukštų žmogaus teisių standartų ir laikytis aukštų įmonių socialinės atsakomybės standartų, atsižvelgiant į jų veiksmų poveikį žmogaus teisių padėčiai šalyje;

18.  apgailestauja, kad ES ir Azerbaidžano žmogaus teisių dialoge didelės pažangos nepasiekta kalbat apie žmogus teisių padėtį šalyje; ragina EIVT suintensyvinti šį dialogą siekiant, kad jis būtų veiksmingesnis ir labiau orientuotas į rezultatus, ir reguliariai apie tai informuoti Parlamentą;

19.  ragina ES valdžios institucijas atlikti išsamų kaltinimų korupcija prieš prezidentą I. Aliyevą ir jo šeimos narius tyrimą; šiuos kaltinimus atskleidė tiriamosios žurnalistikos atstovė Khadija Ismaylova;

20.  ragina Tarybą vengti dvigubų standartų palaikant ryšius su Rytų partnerystės šalimis ir atsižvelgiant į tai apsvarstyti galimybę taikyti tikslines sankcijas ir draudimą išduoti vizą visiems politikams, pareigūnams ir teisėjams, susijusiems su politiniu persekiojimu;

21.  ragina Azerbaidžano valdžios institucijas bendradarbiauti su regiono organizacijų, kaip antai Europos Tarybos ir ESBO, atstovais ir sudaryti sąlygas jų vizitams; itin smerkia Azerbaidžano valdžios institucijų sprendimą uždaryti ESBO biurus Baku;

22.  pažymi, kad nepriklausomi rinkimų stebėtojai, įskaitant ilgalaikę ESBO stebėjimo misiją ir nacionalines misijas, Azerbaidžane užregistravo esminių rinkimų standartų pažeidimų visuose prezidento ir parlamento rinkimuose nuo 2003 m. spalio mėn. įvykusių prezidento rinkimų (įskaitant ir juos); reiškia rimtą susirūpinimą dėl to, ar yra sudarytos sąlygos laisvam ir sąžiningam balsavimui 2015 m. lapkričio 1 d., kadangi opozicijos partijų vadovai yra įkalinti, žiniasklaidai ir žurnalistams neleidžiama laisvai veikti ir būti nebauginamiems, taip pat vyrauja baimės atmosfera;

23.  ragina EIVT ir valstybes nares kol kas nevykdyti rinkimų stebėjimo veiklos; pažymi, kad šiuo metu vietoje vykdoma Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR) misija, ir būtų labai svarbu sužinoti jo analizę apie padėtį šalyje;

24.  primena savo sprendimą nusiųsti Europos Parlamento delegaciją į Azerbaidžaną ir pabrėžia, kaip svarbu šią delegaciją nusiųsti kuo skubiau, kad būtų galima pradėti bendradarbiauti su Azerbaidžano valdžios institucijomis skubiais klausimais, kaip antai žmogaus teisės ir konfliktas Kalnų Karabache;

25.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos išorės veiksmų tarnybai, Europos Vadovų Tarybai, Komisijai, Azerbaidžano Respublikos vyriausybei ir parlamentui, Europos Tarybai, ESBO ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl migracijos ir pabėgėlių Europoje (2015/2833(RSP))

P8_TA(2015)0317 RC-B8-0832/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją,

–  atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir į jos papildomą protokolą,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl ES ir valstybių narių priemonių siekiant spręsti klausimą dėl pabėgėlių srauto, kurį lėmė konfliktas Sirijoje(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją dėl migracijos srautų Viduržemio jūros regione, ypatingą dėmesį skiriant tragiškiems įvykiams prie Lampedūzos krantų(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. balandžio 29 d. rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių ir ES migracijos ir prieglobsčio politikos(4),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 13 d. Komisijos pateiktą Europos migracijos darbotvarkę (COM(2015)0240),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 20 d. bendro Užsienio reikalų tarybos ir Vidaus reikalų tarybos posėdžio metu pateiktą dešimties migracijos iniciatyvų veiksmų planą,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 23 d. Europos Vadovų Tarybos specialaus aukščiausiojo lygio susitikimo dėl Viduržemio jūros pabėgėlių krizės išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio mėn. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešimą „Žmonių žūtis Viduržemio jūroje“,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 20 d. Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į ES ir Somalio pusiasalio migracijos maršruto iniciatyvą, arba Chartumo procesą, kurią 2014 m. lapkričio 28 d. patvirtino Afrikos Sąjunga ir ES valstybės narės bei institucijos,

–  atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais ataskaitas, visų pirma į 2015 m. gegužės mėn. paskelbtą ataskaitą „Galimybės pasinaudoti judumo teikiamais privalumais žvelgiant iš vienos kartos perspektyvos. Tolesnės priemonės atsižvelgiant į regioninį tyrimą dėl Europos Sąjungos išorės sienų valdymo ir jo poveikio migrantų žmogaus teisėms“,

–  atsižvelgdamas į Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) metinę ataskaitą dėl prieglobsčio padėties Europos Sąjungoje (2014 m.),

–  atsižvelgdamas į debatus dėl migracijos ir pabėgėlių Europoje, kurie vyko Parlamente 2015 m. rugsėjo 9 d.,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi dėl nuolatinių konfliktų, regioninio nestabilumo ir žmogaus teisių pažeidimų precedento neturintis asmenų, kurie ieško apsaugos ES, skaičius; kadangi nuo praeitų metų su vaikais susijusių prieglobsčio prašymų skaičius išaugo 75 proc.; kadangi vasarą dar kartą paaiškėjo, kad migracija nėra laikinas klausimas ir atrodo, kad pabėgėlių skaičius ir toliau augs ir kadangi tai dar kartą įrodo, kad skubiai reikia daryti viską, kas tik įmanoma, kad būtų išgelbėtos žmonių, kurie bėga iš savo šalių ir kuriems gresia pavojus, gyvybės, ir kad valstybės narės turėtų tvirtai laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant gelbėjimo jūroje įsipareigojimus;

B.  kadangi, remiantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis, 2015 m. pranešama apie 2 800 moterų, vyrų ir vaikų, kurie žuvo arba dingo be žinios, bandydami pasiekti saugų prieglobstį Europoje; kadangi pabėgėliai ir migrantai taip pat žūsta keliaudami sausuma ir Europoje;

C.  kadangi kontrabandininkai ir prekiautojai žmonėmis naudojasi nelegalia migracija, rizikuoja imigrantų gyvybėmis dėl finansinės naudos ir yra kalti dėl tūkstančių žmonių žūčių, jie taip pat kelią rimtą pavojų ES ir jos valstybėms narėms; kadangi prekiautojai žmonėmis iš savo nusikalstamos veiklos per metus gauna apie 20 mlrd. eurų pelno; kadangi, Europolo teigimu, organizuotos nusikalstamos grupuotės, aktyviai teikiančios nelegalių migrantų transportą Viduržemio jūroje, yra susijusios su prekyba žmonėmis, narkotikais, ginklais ir su terorizmu;

D.  kadangi, remiantis FRONTEX duomenimis, 2015 m. daugiausia prieglobsčio prašytojų yra kilę iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos ir Irako; kadangi, pasak Eurostato, apsauga suteikiama didžiajai daugumai iš šių šalių į Europą bėgančių asmenų;

E.  kadangi nestabilumas ir konfliktai regione ir „Islamo valstybės / Da’esh“ iškilimas kaimyninėse konflikto apimtose srityse daro poveikį masiniam migrantų ir perkeltųjų asmenų srautui, taigi ir asmenų, bandančių patekti į ES, skaičiui;

F.  kadangi per pastarąjį 2015 m. birželio 25 d. ir 26 d. vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą ir vėliau 2015 m. liepos 20 d. vykusį Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdį nepavyko susitarti dėl privalomo asmenų perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į ES perskirstymo mechanizmo; vietoje to, buvo susitarta dėl savanoriško mechanizmo; kadangi valstybėms narėms nepavyko susitarti dėl 40 000 apgyvendinimo vietų siekiant perkelti pabėgėlius iš Graikijos ir Italijos; vietoje to, buvo įsipareigota suteikti tik 32 256 apgyvendinimo vietų;

G.  kadangi 2015 m. rugsėjo 3 d. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Donald Tusk paprašė, kad būtų perskirstyta bent 100 000 pabėgėlių;

H.  kadangi vietoje dabartinio ad hoc sprendimų priėmimo reikia nustatyti labiau ilgalaikį požiūrį į prieglobstį ir migraciją;

I.  kadangi daugelis piliečių demonstruoja beprecedenčio lygio solidarumą su pabėgėliais, juos šiltai priima ir teikia jiems itin didelę paramą; kadangi tokiu būdu Europos Sąjungos piliečiai parodo, kad apsaugos užtikrinimas tiems, kuriems jos reikia, ir užuojauta išlieka tikrosios Europos vertybės;

J.  kadangi dabartinė padėtis rodo apmaudų vyriausybių solidarumo prieglobsčio prašytojų atžvilgiu trūkumą, taip pat nepakankamai koordinuojamus ir nesuderintus jų veiksmus; kadangi dėl šios padėties kyla chaosas ir pažeidžiamos žmogaus teisės; kadangi atskirų valstybių narių prisiimtos skirtingos pozicijos ir toliau rodo tai, kad ES migracijos politiką sudaro 28 fragmentuotos kryptys; kadangi dėl to, jog valstybėse narėse trūksta vienodų prieglobsčio procedūrų ir standartų, teikiamos apsaugos lygis yra skirtingas, o tam tikrais atvejais prieglobsčio prašytojams nesuteikiamos pakankamos garantijos;

K.  kadangi kai kurios valstybės narės ir jų vadovai ėmėsi iniciatyvos ir pademonstravo pasirengimą ir gerą valią priimti pabėgėlius ir nustatyti nuolatinį ir privalomą pabėgėlių paskirstymo visoms valstybės narėms mechanizmą; kadangi kitos valstybės narės turėtų sekti šiuo geru pavyzdžiu;

L.  kadangi Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto strateginėje ataskaitoje dėl holistinio požiūrio į migraciją bus nagrinėjami visi ES prieglobsčio ir migracijos politikos aspektai;

M.  kadangi pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvenciją) asmenys, nepriklausomai nuo jų kilmės šalies, gali ieškoti prieglobsčio kitoje šalyje, jei jie visiškai pagrįstai bijo būti persekiojami dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų;

1.  reiškia gilų liūdesį ir apgailestavimą dėl to, kad ES buvo atvejų, kai tragiškai žuvo prieglobsčio prašantys asmenys; primygtinai ragina ES ir valstybes nares padaryti visa, kas įmanoma, kad būtų išvengta kitų žūčių jūroje ar sausumoje;

2.  reiškia solidarumą su daugybe pabėgėlių ir migrantų, kurie yra konfliktų, sunkių žmogaus teisių pažeidimų, akivaizdžių valdymo klaidų ir žiaurios represijos aukomis;

3.  palankiai vertina pilietinės visuomenės grupes ir pavienius asmenis visoje Europoje, kurie mobilizuojasi, sutelkdami didelį žmonių skaičių, kad pasveikintų atvykstančius pabėgėlius ir migrantus ir suteiktų jiems pagalbą; ragina Europos Sąjungos piliečius ir toliau teikti paramą ir dalyvauti įgyvendinant humanitarines atsakomąsias priemones, susijusias su pabėgėlių krize; mano, jog tokie veiksmai rodo, kad Europos vertybių iš tikrųjų laikomasi, ir jog jie yra vilties ženklas Europos ateičiai;

4.  pakartoja, kad remia savo 2015 m. balandžio 29 d. rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių bei ES migracijos ir prieglobsčio politikos; primena, kad ES turi pagrįsti savo tiesioginį atsaką į dabartinę pabėgėlių padėtį, parodydama solidarumą ir sąžiningai dalydamasi atsakomybe, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 80 straipsnyje, ir laikytis holistinio požiūrio, kuris apima saugią ir teisėtą migraciją ir visapusišką pagarbą pagrindinėms teisėms ir vertybėms;

5.  pakartoja savo įsipareigojimą atverti sienas Šengeno erdvėje, tuo pačiu užtikrinant veiksmingą išorės sienų valdymą; pabrėžia, kad laisvas asmenų judėjimas Šengeno erdvėje yra vienas didžiausių Europos integracijos pasiekimų;

6.  palankiai vertina Komisijos iniciatyvas dėl perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į ES, įskaitant naują iniciatyvą dėl didesnio skaičiaus prieglobsčio prašytojų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, skubaus perkėlimo, kuris apima Graikiją, Italiją ir Vengriją; pritaria tam, kad Komisija paskelbė apie pastovų perkėlimo mechanizmą, kuris būtų aktyvuotas susidarius nepaprastajai padėčiai, atsižvelgiant į valstybėje narėje esančių pabėgėlių skaičių, ir kuris yra grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi; yra pasirengęs naują skubaus perkėlimo ES viduje sistemą svarstyti skubos tvarka ir pareiškia, kad ketina paspartinti visų kitų Komisijos paraleliai siūlomų priemonių priėmimą, siekdamas užtikrinti, kad valstybės narės nevilkintų nuolatinės perkėlimo ES viduje sistemos patvirtinimo; primena Tarybai, kad Parlamentas tvirtai pritaria privalomam perkėlimo ES viduje mechanizmui, kurį taikant, kiek įmanoma, atsižvelgiama į pabėgėlių pageidavimus;

7.  palankiai vertina operatyvinę pagalbą, kurią Komisija teiks valstybėms narėms, pirmiausia susiduriančioms su pabėgėlių problema, pvz., Graikijai, Italijai ir Vengrijai, įrengdama vadinamuosius karštuosius taškus, kuriuose bus naudojamasi ekspertinėmis žiniomis iš tokių ES agentūrų kaip FRONTEX, EASO ir Europos policijos biuras (Europolas), siekiant padėti valstybėms narėms registruoti atvykstančius žmones; primena valstybėms narėms, kad sėkminga tokių registracijos centrų veikla priklauso nuo jų pasirengimo perkelti pabėgėlius iš minėtųjų karštųjų taškų į savo teritoriją; mano, kad taikant tokį požiūrį turėtų būti aiškiai nustatyti veiksmingi mechanizmai, skirti nustatyti specifinių poreikių turinčius asmenis ir nukreipti juos į atitinkamas tarnybas;

8.  atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą sustiprinti Prieglobsčio procedūrų direktyvos nuostatą dėl saugios kilmės valstybės, sudarant bendrą ES saugios kilmės valstybių sąrašą; supranta, kad šis požiūris galėtų apriboti tų šalių piliečių procesines teises; primena, kad patenkintų prieglobsčio prašymų dalis labai skiriasi įvairiose valstybėse narėse ir, be kita ko, priklauso nuo tam tikrų kilmės valstybių; prašo, kad būtų imtasi veiksmų, užtikrinančių, kad šiuos požiūriu nebūtų pažeistas negrąžinimo principas ir asmenų, ypač priklausančių pažeidžiamoms grupėms, teisė į prieglobstį;

9.  dar kartą ragina Komisiją iš dalies pakeisti dabartinį Dublino reglamentą ir į jį įtraukti nuolatinę privalomą prieglobsčio prašytojų paskirstymo tarp 28 valstybių narių sistemą, naudojant teisingą, privalomą paskirstymo metodą, atsižvelgiant į integracijos perspektyvas ir pačių prieglobsčio prašytojų poreikius ir specifines aplinkybes;

10.  ragina Komisiją ir valstybes nares skirti nemažų biudžeto išteklių ir pagal 2016 m. biudžetą ir daugiametę finansinę programą (DFP) numatyti galimybes greičiau suteikti didesnę paramą EASO ir valstybėms narėms, dalyvaujančioms pabėgėlių priėmimo ir integracijos veikloje, įskaitant veiklą, vykdomą taikant perkėlimo ES viduje ir perkėlimo į ES sistemas;

11.  ragina, kad visos bendroje Europos prieglobsčio sistemoje dalyvaujančios valstybės narės greitai ir visapusiškai perkeltų šią sistemą į nacionalinę teisę ir ją veiksmingai įgyvendintų; ragina Komisiją užtikrinti, kad visos valstybės narės tinkamai įgyvendintų ES teisės aktus, siekiant užtikrinti, kad veiksmingi, nuoseklūs ir humaniški standartai būtų taikomi visoje ES, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus;

12.  mano, kad Grąžinimo direktyva turėtų būti įgyvendinama laikantis procedūrų ir standartų, kurie padėtų Europai užtikrinti žmogišką ir orų elgesį su grąžinamais asmenimis, atsižvelgiant į negrąžinimo principą; primena, kad pirmenybė turėtų būti teikiama savanoriškam grįžimui, o ne priverstiniam grąžinimui;

13.  primena, kad žmonių, kuriems reikia apsaugos, galimybės teisėtai atvykti į ES yra labai ribotos, ir apgailestauja dėl to, kad jie priversti naudotis kontrabanda užsiimančių nusikaltėlių paslaugomis ir leistis į pavojingas keliones ieškodami apsaugos Europoje, be kita ko, dėl statomų užtvarų ir užveriamų išorės sienų; atsižvelgdamas į tai, mano, jog itin svarbu, kad ES ir jos valstybės narės sukurtų saugias ir teisėtas pabėgėlių atvykimo galimybes, pavyzdžiui, humanitarinius koridorius ir humanitarines vizas; pabrėžia, kad, neskaitant privalomos perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą programos, valstybės narės turėtų susitarti numatyti kitas priemones, pavyzdžiui, didesnes šeimos susijungimo galimybes, privačios sponsorystės programas ir lanksčius vizų režimus, įskaitant studijų ir darbo tikslais išduodamas vizas; mano, kad būtina iš dalies pakeisti Vizų kodeksą įtraukiant į jį konkretesnes bendrąsias nuostatas dėl humanitarinių vizų; prašo valstybių narių sudaryti galimybes pateikti prieglobsčio prašymus jų ambasadose ir konsulinėse atstovybėse;

14.  primena, kad valstybės narės turėtų nustatyti griežtas baudžiamąsias sankcijas už prekybą žmonėmis ir žmonių kontrabandą į ES ir joje; ragina valstybes nares, paprašius Komisijos apsvarstyti galimybę persvarstyti Tarybos direktyvą 2001/51/EB, kovoti su nusikalstamais kontrabandininkų tinklais, tačiau nebausti tų, kurie, vedami humanitarinių paskatų, savanoriškai padeda migrantams, įskaitant vežėjus; atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos karinę operaciją Viduržemio jūros regiono pietų centrinėje dalyje (EUNAVFOR MED), nukreiptą prieš žmonių kontrabandininkus ir prekiautojus žmonėmis Viduržemio jūros regione;

15.  apgailestauja, kad kai kurių valstybių narių vadovai ir kraštutinės dešiniosios pakraipos partijos naudojasi dabartine padėtimi, siekdami kurstyti priešišką požiūrį į migraciją ir kaltindami ES dėl krizės, ir kadangi tokiu būdu prisidedama prie didėjančio smurtinių veiksmų prieš migrantus skaičiaus; ragina Komisiją ir valstybes nares skubiai imtis veiksmų kovojant su prieš pabėgėlius ir migrantus nukreiptais smurtiniais veiksmais ir neapykantos kurstymu; taip pat ragina ES ir jos valstybių narių vadovus laikytis aiškios pozicijos, kuria būtų remiamas Europos solidarumas ir pagarba žmogaus orumui;

16.  primena, kad migracija yra sudėtingas ir globalus reiškinys, į kurį turi būti žvelgiama laikantis ilgalaikio požiūrio, padedančio šalinti esmines jos priežastis, tokias kaip skurdas, nelygybė, neteisybė, klimato kaita, korupcija, netinkamas valdymas ir ginkluoti konfliktai; primygtinai ragina Komisiją ir Tarybą 2015 m. lapkričio mėn. vyksiančiame Valetos aukščiausiojo lygio susitikime daugiausia dėmesio skirti šioms esminėms priežastims; pabrėžia, kad reikia visapusiško ES požiūrio, kurio laikantis būtų didinamas jos vidaus ir išorės politikos, ypač jos bendros užsienio ir saugumo politikos, vystymosi politikos ir migracijos politikos, nuoseklumas; abejoja dėl planų, kuriais siekiama pagalbą vystymuisi susieti su trečiųjų šalių vykdoma griežtesne sienų kontrole arba readmisijos susitarimais su šiomis šalimis;

17.  prašo ES, jos valstybių narių ir kitų tarptautinių paramos teikėjų nedelsiant vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus 2015 m. liepos mėn. Adis Abeboje vykusioje vystymosi finansavimo konferencijoje, ir pabrėžia poreikį perorientuoti vystymosi politiką ir dėmesį skirti taikių visuomenių stiprinimui, kovai su korupcija ir gero valdymo skatinimui, kaip apibrėžta pagal laikotarpio po 2015 m. pasaulinio vystymosi programos darnaus vystymosi tikslą Nr. 16;

18.  primygtinai ragina ES, jos valstybes nares ir tarptautinę bendruomenę stiprinti savo vaidmenį konfliktų sprendimo srityje ir visų pirma padėti rasti tvarius politinius sprendimus tuose regionuose, kuriuose vyksta konfliktai, kaip antai Irakas, Sirija ir Libija bei Artimieji Rytai, taip pat stiprinti politinį dialogą, be kita ko, su regioninėmis organizacijomis, į jį įtraukiant visus žmogaus teisių aspektus, kad būtų remiamos įtraukios ir demokratinės institucijos ir teisinės valstybės principai, didinamas vietos bendruomenių atsparumas ir skatinamas socialinis bei demokratinis kilmės šalių ir jų gyventojų vystymasis; atsižvelgdamas į tai, ragina užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą su Arabų Lygos ir Afrikos Sąjungos regiono šalimis, siekiant valdyti, apgyvendinti perkeltus asmenis ir suteikti prieglobstį asmenims, kuriems reikalinga apsauga;

19.  ragina Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai surengti tarptautinę konferenciją pabėgėlių krizės tema, kurioje dalyvautų ES, jos valstybių narių, su JT susijusių agentūrų, Jungtinių Valstijų, atitinkamų tarptautinių NVO ir arabų valstybių atstovai, siekiant, be kita ko, parengti bendrą globalią humanitarinės pagalbos strategiją;

20.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0414. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0448. (3) Priimti tekstai, P8_TA(2014)0105. (4) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0176.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES vaidmens Artimųjų Rytų taikos procese (2015/2685(RSP))

P8_TA(2015)0318 RC-B8-0836/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Artimųjų Rytų taikos proceso,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 20 d. Tarybos išvadas dėl Artimųjų Rytų taikos proceso,

–  atsižvelgdamas į naujausius Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini ir jos atstovo spaudai pareiškimus dėl Izraelio, Okupuotosios Palestinos Teritorijos, Artimųjų Rytų taikos proceso ir ES paramos JT paramos ir darbo agentūrai;

–  atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimą, įsteigiantį asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Izraelio Valstybės,

–  atsižvelgdamas į Europos ir Viduržemio jūros regiono laikinosios asociacijos susitarimą dėl prekybos ir bendradarbiavimo tarp Europos bendrijos ir Palestinos išsivadavimo organizacijos, atstovaujančios Vakarų Kranto ir Gazos ruožo Palestinos valdžios interesams,

–  atsižvelgdamas į atitinkamas JT Generalinės Asamblėjos ir JT Saugumo Tarybos rezoliucijas,

–  atsižvelgdamas į 1949 m. Ketvirtąją Ženevos konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu,

–  atsižvelgdamas į ES gaires dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi taikos siekis Artimuosiuose Rytuose ir toliau yra svarbiausias tarptautinės bendruomenės prioritetas ir būtina sąlyga siekiant regiono stabilumo ir saugumo; kadangi JT Saugumo Taryba deda pastangas, kad taikos procesas būtų atnaujintas;

B.  kadangi Izraelio ir Palestinos konfliktas turi būti vertinamas platesniame Izraelio ir arabų konflikto kontekste; kadangi ES mano, kad, norint užtikrinti taiką Artimuosiuose Rytuose, reikia visa apimančio regioninio sprendimo; kadangi dėl smurtinės krizės Sirijoje, „Da'esh“ iškilimo, augančio radikalizmo ir terorizmo plitimo Artimuosiuose Rytuose kyla didžiulė grėsmė Izraelio ir visam regiono saugumui bei dar labiau kenčia palestiniečiai, antra vertus, dėl to arabų valstybės ir Izraelis įgyja bendrų interesų, o branduolinis susitarimas su Iranu, kurį rengiant ES atliko svarbų vaidmenį, yra išskirtinis taikos proceso stimulas ir ši galimybė neturėtų būti praleista;

C.  kadangi ES ne kartą patvirtino savo paramą dviejų valstybių sambūviu grindžiamam sprendimui, pagal kurį būtų laikomasi 1967 m. sienų, Jeruzalė būtų abiejų valstybių sostinė ir taikiai bei saugiai viena šalia kitos egzistuotų saugi Izraelio Valstybė ir nepriklausoma, demokratinė, vientisa ir gyvybinga Palestinos Valstybė, ir ragino atnaujinti tiesiogines Izraelio ir Palestinos Administracijos taikos derybas;

D.  kadangi ES yra didžiausia Izraelio prekybos partnerė ir didžiausia pagalbos palestiniečiams teikėja; kadangi Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Federica Mogherini ne kartą parodė esanti įsipareigojusi atnaujinti ir sustiprinti Sąjungos vaidmenį Artimųjų Rytų taikos procese; kadangi 2015 m. balandžio mėn. Fernando Gentilini paskirtas nauju ES specialiuoju įgaliotiniu Artimųjų Rytų taikos procese; kadangi ES, nepaisant jos plataus užmojo ir įsipareigojimo veiksmingai veikti šioje srityje, tebeturi parengti visapusišką ir nuoseklią savo dalyvavimo Artimųjų Rytų taikos procese viziją, kuri turėtų atspindėti sparčiai kintantį regiono kontekstą;

1.  reiškia didžiulį susirūpinimą dėl užsitęsusios Artimųjų Rytų taikos proceso ir ragina nedelsiant įtikinamai atnaujinti pastangas siekti taikos; ragina ir Izraelį, ir Palestiną vengti veiksmų, kurie galėtų sukelti tolesnį konflikto eskalavimą, be kita ko, neapykantą kurstančių kalbų ir neapykantos skatinimo visuomeninėje sferoje, vienašalių priemonių, kurios galėtų nulemti derybų rezultatus ir kelia grėsmę dviejų valstybių sambūviu grindžiamo sprendimo įgyvendinamumui; pabrėžia, kad bet koks ilgalaikis konflikto sprendimas gali būti pasiektas tik regiono kontekste, dalyvaujant visoms susijusioms šalims regione ir remiant tarptautinei bendruomenei;

2.  pakartoja tvirtai remiąs dviejų valstybių sambūviu grindžiamą sprendimą, pagal kurį būtų laikomasi 1967 m. sienų, Jeruzalė būtų abiejų valstybių sostinė ir taikiai bei saugiai viena šalia kitos egzistuotų saugi Izraelio Valstybė ir nepriklausoma, demokratinė, vientisa ir gyvybinga Palestinos Valstybė, paremta apsisprendimo teise ir visapusiškai besilaikanti tarptautinės teisės; pabrėžia, kad nesmurtinės priemonės ir pagarba žmogaus teisėms bei humanitarinei teisei yra vienintelis būdas teisingai ir ilgalaikei izraeliečių ir palestiniečių taikai pasiekti;

3.  pabrėžia, kad galimybės užtikrinti dviejų valstybių sambūviu pagrįstą sprendimą išsaugojimas imantis konkrečių veiksmų ir užtikrinant visapusišką pagarbą abiejų šalių civilių gyventojų teisėms turi būti didžiausias ES ir tarptautinės bendruomenės prioritetas; nekantriai laukia ES struktūrinio dialogo su Izraeliu dėl padėties Vakarų Krante ir dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo išsaugojimo klausimais pradžios: jo metu turėtų būti aptarta ir gyvenviečių problema;

4.  palankiai vertina teigiamą ES vaidmenį ir reikalingą paramą, kurią ES nori suteikti siekdama sudaryti palankesnes sąlygas taikiomis ir konstruktyviomis priemonėmis išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą ir platesnį Izraelio ir arabų šalių konfliktą, kas atitiktų ES interesus užtikrinti saugumą, stabilumą ir klestėjimą Artimuosiuose Rytuose; vis dėlto ragina ES laikytis naujos strategijos, kuria iš tiesų užtikrinama taika ir saugumas Izraelio ir Palestinos žmonėms; teigiamai vertina Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos asmeninį pasiryžimą ir naujo ES specialiojo įgaliotinio Artimųjų Rytų taikos procese paskyrimą bei remia jų pastangas šiuo klausimu;

5.  palankiai vertina ES įsipareigojimą aktyviai dirbti siekiant atnaujinti daugiašalį požiūrį į taikos procesą, konsultuojantis su visomis susijusiomis šalimis regione ir aktyviai remti šalis, siekiant atkurti pasitikėjimą ir sukurti pasitikėjimu grindžiamą aplinką, kuri yra būtina norint kuo greičiau pradėti prasmingas derybas; pažymi, kad, ES nuomone, tarptautinės paramos grupės sukūrimas yra galimas būdas prisidėti prie šio tikslo; pabrėžia, kad ES yra pasirengusi dalyvauti bendrame darbe su regioniniais partneriais pagal Arabų taikos iniciatyvą;

6.  primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir ES specialųjį įgaliotinį geriau pasinaudoti ES ir jos valstybių narių politiniais ryšiais ir institucijų praktine patirtimi, nes jie grindžiami Europos geografiniu artumu, istoriniais ryšiais ir glaudžiais ekonominiais mainais su Artimųjų Rytų regionu, siekiant atlikti tikrą politinį vaidmenį Izraelio ir Palestinos – platesniame kontekste arabų valstybių ir Izraelio – taikos procese; primena valstybėms narėms, kad jų pagrindinė pareiga – aktyviai prisidėti formuojant bendrą ES poziciją dėl to, kaip spręsti su Artimųjų Rytų taikos procesu susijusias problemas, ir susilaikyti nuo vienašalių ES veiksmus silpninančių iniciatyvų;

7.  remia JT Saugumo Tarybos dedamas pastangas, kad būtų atnaujintos Izraelio ir Palestinos taikos derybos; vis dėlto ragina ES vykdyti savo, kaip įtakingos veikėjos, įsipareigojimus ir priimti drąsią ir išsamią taikos regione iniciatyvą; mano, kad ES turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį iš naujo nustatant Ketverto tikslus – jie turėtų būti iš naujo sutelkti į konflikto politinio sprendimo ieškojimą – ir pobūdį;

8.  smerkia nuolatinį Izraelio gyvenviečių plėtimąsi, kuris prieštarauja tarptautinei teisei, kursto Palestinos pasipiktinimą ir kenkia dviejų valstybių sambūviu pagrįsto sprendimo įgyvendinamumui ir perspektyvoms, ir ragina Izraelio valdžios institucijas nedelsiant sustabdyti ir atšaukti savo gyvenviečių plėtros politiką;

9.  palankiai vertina ES įsipareigojimą, stengiantis atskirti Izraelį ir jo veiksmus Okupuotojoje Palestinos Teritorijoje, užtikrinti, kad visuose ES ir Izraelio susitarimuose būtų nedviprasmiškai ir aiškiai nurodyta, jog jie netaikomi 1967 m. Izraelio okupuotoms teritorijoms, kaip pakartota 2015 m. liepos 20 d. Užsienio reikalų tarybos išvadose; atsižvelgia į 2013 m. liepos 19 d. Komisijos gaires, skirtas nustatyti, ar Izraelio subjektai ir jų veikla teritorijose, Izraelio okupuotose nuo 1967 m. birželio mėn., atitinka kriterijus, būtinus subsidijoms bei premijoms gauti ir naudotis finansinėmis priemonėmis, kurias ES finansuoja nuo 2014 m., ir į 2015 m. balandžio 13 d. 16 ES užsienio reikalų ministrų nusiųstą laišką Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei, kuriame ji skatinama imtis iniciatyvos Komisijoje, kad būtų užbaigtas darbas, susijęs su ES gairių dėl produktų iš gyvenviečių ženklinimo parengimu;

10.  pabrėžia, jog atitinkamos ES institucijos turi ir toliau užtikrinti, kad ES lėšos nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipiamos teroristinėms organizacijoms ar veiklai finansuoti;

11.  pabrėžia, kad kovotojų grupuočių įvykdytas apšaudymas raketomis Izraelio teritorijoje yra nepriimtinas, ir atkreipia dėmesį į eskalavimo pavojų; pabrėžia, jog būtina, kad ES, siekdama užkirsti kelią teroristų grupuočių Gazos Ruože ir Vakarų Krante pakartotiniam ginklavimuisi, ginklų kontrabandai, raketų gamybai ir tunelių statybai, bendradarbiautų su Izraeliu, Palestinos Administracija, Egiptu ir Jordanija; dar kartą pabrėžia, kad, remiantis 2014 m. liepos mėn. Užsienio reikalų tarybos išvadomis, ypač būtina nuginkluoti visas teroristų grupuotes Gazoje;

12.  reiškia didžiulį susirūpinimą dėl to, kad Vakarų Krante vis dažniau susiduriama su naujakurių smurtu; teigiamai vertina tai, kad Izraelio vadovai plačiai pasmerkė neseniai įvykdytą padegėjų išpuolį prieš Dawabshah šeimą Dumos kaime, tačiau primena Izraeliui, kad jis visapusiškai atsakingas už Palestinos gyventojų apsaugą ir visų smurtaujančių naujakurių patraukimą baudžiamojon atsakomybėn;

13.  džiaugiasi darbu, atliktu vykdant bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) misiją policijos ir teisinės valstybės srityse (EUPOL COPPS) Okupuotojoje Palestinos Teritorijoje, padedant Palestinos Administracijai, steigti būsimos Palestinos Valstybės institucijas policijos ir baudžiamosios teisenos srityje; ragina atnaujinti BSGP pasienio pagalbos misiją (EUBAM Rafah), užtikrinant platesnio užmojo įgaliojimus, tinkamas priemones ir darbuotojus, siekiant atlikti konkretų vaidmenį kontroliuojant Gazos Ruožo sienas su Egiptu ir Izraeliu;

14.  ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) ir Komisiją pranešti Parlamentui apie ES finansuotų objektų ir projektų Okupuotojoje Palestinos Teritorijoje sunaikinimo atvejus ir jiems padarytą žalą;

15.  ragina Komisiją ir EIVT teikti finansavimą ir apsaugą regiono NVO, kurių politiniai tikslai atitinka bendruosius Artimųjų Rytų taikos proceso tikslus, ir primygtinai ragina ES valdžios institucijas šiuo klausimu bendradarbiauti su atitinkamomis regiono valdžios institucijomis;

16.  pakartoja savo raginimą nutraukti Gazos Ruožo blokadą ir skubiai atstatyti ir atkurti jį po 2014 m. vasaros karo – tai turi būti ES ir tarptautinės bendruomenės humanitarinės pagalbos prioritetas; palankiai vertina didvyrišką JT paramos ir darbo agentūros darbu šioje srityje; primygtinai ragina paramos teikėjus kuo greičiau išmokėti savo finansinius įsipareigojimus, prisiimtus Kairo tarptautinėje konferencijoje Palestinos klausimams („Gazos atstatymas“) 2014 m. spalio 12 d.;

17.  palankiai vertina priemones, kurių neseniai ėmėsi Izraelis siekdamas sumažinti apribojimus Gazai, tačiau apgailestauja, kad toliau taikomi apribojimai statybinių medžiagų įvežimui; pabrėžia, kad svarbu imtis tolesnių teigiamų priemonių, tuo pat metu sprendžiant teisėtus Izraelio susirūpinimą keliančius saugumo klausimus, kad būtų galima visapusiškai teikti humanitarinę pagalbą, vykdyti rekonstrukciją ir atgaivinti ekonomiką; primygtinai ragina valstybes nares vykdyti savo įsipareigojimą remti rekonstrukcijai būtinų medžiagų stebėsenos ir kontrolės trišalį mechanizmą;

18.  primygtinai ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę imtis priemonių siekiant užtikrinti visapusišką rekomendacijų, pateiktų JT nepriklausomos tyrimų komisijos ataskaitoje dėl 2014 m. Gazos konflikto, įskaitant rekomendaciją aktyviai remti Tarptautinio baudžiamojo teismo darbą, įgyvendinimą; palankiai vertina tai, kad ES valstybės narės, kurios yra JT žmogaus teisių tarybos narės, vieningai balsavo už 2015 m. liepos 3 d. šios tarybos rezoliuciją „Atsakomybės už visus tarptautinės teisės pažeidimus Okupuotojoje Palestinos Teritorijoje, įskaitant Rytų Jeruzalę, ir teisingumo užtikrinimas“;

19.  pabrėžia, kad palestiniečių tarpusavio susitaikymas yra svarbus elementas siekiant dviejų valstybių sambūviu grindžiamo sprendimo, ir apgailestauja dėl nuolatinio Palestinos susiskaldymo; pritaria, kad ES ragina palestiniečių grupuotes svarbiausią pirmenybę teikti susitaikymui ir tam, kad Palestinos Administracija grįžtų į Gazą; ragina Palestino pajėgas nedelsiant atnaujinti pastangas susitaikyti, visų pirma surengiant ilgai lauktus prezidento ir parlamento rinkimus; pabrėžia, kad Palestinos Administracija privalo prisiimti šiuo požiūriu didesnę atsakomybę ir vyriausybės funkcijas Gazoje, be kita ko, saugumo ir civilinės administracijos srityse bei dislokuojant pareigūnus Gazoje sienos perėjimo punktuose;

20.  ragina visas konflikte dalyvaujančias šalis visapusiškai gerbti sulaikytų asmenų ir kalinių teises, taip pat ir bado streiką paskelbusių kalinių teises;

21.  išreiškia gilų susirūpinimą dėl rimtos Jungtinių Tautų pagalbos ir darbo Palestinos pabėgėliams organizacijos (JTPDO) finansavimo krizės; ragina ES didinti finansinę paramą JTPDO, taip pat ragina visus kitus paramos teikėjus įvykdyti savo pažadus šiai agentūrai, o agentūrą toliau gerinti savo valdymą, be to, ragina spręsti ir esminį ypač svarbų palestiniečių pabėgėlių klausimą; sveikina JTPDO ir palankiai vertina jos išskirtines pastangas, dėl kurių tapo galima paskelbti, kad 2015–2016 mokslo metais galės mokytis Palestinos pabėgėlių mokiniai;

22.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, ES specialiajam įgaliotiniui Artimųjų Rytų taikos procese, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, JT Generaliniam Sekretoriui, Knesetui, Izraelio prezidentui ir vyriausybei, Palestinos įstatymų leidžiamajai tarybai ir Palestinos Administracijai, Arabų Valstybių Lygos generaliniam sekretoriui, Egipto, Jordanijos ir Libano parlamentams ir vyriausybėms ir JTPDO generaliniam komisarui.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Baltarusijoje (2015/2834(RSP))

P8_TA(2015)0319 RC-B8-0866/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas ir rekomendacijas dėl Baltarusijos,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės mėn. Rygoje įvykusį Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą ir jo deklaraciją,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 28 d. įvykusį Europos Sąjungos ir Baltarusijos Respublikos dialogą žmogaus teisių klausimais,

–  atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 22 d. Baltarusijos valdžios institucijos paleido šešis politinius kalinius, ir į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Fredericos Mogherini ir už Europos kaimynystės politiką ir plėtros derybas atsakingo Komisijos nario Johanneso Hahno 2015 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimą dėl politinių kalinių paleidimo Baltarusijoje,

–  atsižvelgdamas į artėjančius prezidento rinkimus, kurie vyks 2015 m. spalio 11 d.,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 123 straipsnio 2 ir 4 dalis,

A.  kadangi nepaisant to, kad suaktyvėjo Baltarusijos ir ES bei Jungtinių Amerikos Valstijų ryšiai, Baltarusijoje ir toliau pažeidžiamos žmogaus teisės, įskaitant toliau vykdomą žmogaus teisių gynėjų bauginimą, policijos reidus žmogaus teisių organizacijose konfiskuojant jų įrangą ir priverstinį išsiuntimą iš Baltarusijos, kaip nurodyta JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisių padėties Baltarusijoje klausimais ataskaitoje;

B.  kadangi 2015 m. birželio 18–19 d. įvyko pirmasis nuo 2002 m. oficialus Parlamento delegacijos ryšiams su Baltarusija vizitas į Minską; kadangi Europos Parlamentas šiuo metu neturi oficialių santykių su Baltarusijos parlamentu;

C.  kadangi didelis žodžio ir žiniasklaidos laisvės pagerėjimas, eilinių piliečių ir opozicijos aktyvistų politinių teisių paisymas ir teisės viršenybės principo laikymasis – tai būtinos sąlygos, kad pagerėtų ES ir Baltarusijos santykiai; kadangi Europos Sąjunga vis dar stipriai įsipareigojusi toliau ginti žmogaus teises Baltarusijoje, įskaitant žodžio ir spaudos laisvę;

D.  kadangi buvo padaryta pažanga bendradarbiaujant kai kuriose sektorių politikos srityse, pvz., aukštojo mokslo, profesinio mokymo, skaitmeninės rinkos, energetikos sektoriaus, maisto saugos ir kultūros srityse, ir ši pažanga turi teigiamą poveikį siekiant pradėti konstruktyvias diskusijas Baltarusijos visuomenėje dėl būtinų reformų šalyje ir didinant informuotumą apie ES; kadangi ES vis dėlto privalo užtikrinti, kad jos ištekliai nebūtų naudojami pilietinės visuomenės organizacijų, žmogaus teisių gynėjų, laisvai samdomų žurnalistų ir opozicijos lyderių veiklai užgniaužti;

E.  kadangi nuo 1994 m. Baltarusijoje nebuvo surengti laisvi ir sąžiningi rinkimai, vadovaujantis pripažintus tarptautinius standartus atitinkančiais rinkimų teisės aktais, ir kadangi esamu įstatymu suteikiamas didžiulis pranašumas dabartiniam prezidentui; kadangi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) ir Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras (ODIHR) visoje Baltarusijoje įkūrė ilgalaikę rinkimų stebėjimo misiją ir koordinuos trumpą laiką dirbančių stebėtojų darbą;

F.  kadangi 2015 m. balandžio 2 d. prezidentas A. Lukašenka pasirašė Dekretą Nr. 3 dėl socialinės priklausomybės prevencijos, kuriame numatyta, kad bedarbiai privalo dirbti, priešingu atveju jie turi sumokėti specialų mokestį į valstybės biudžetą arba jie užsitraukia administracinę atsakomybę (skiriant baudą ar administracinį areštą);

G.  kadangi 2015 m. sausio 1 d. buvo išleistas naujas įstatymas, kuriuo reguliuojama visų rūšių žiniasklaida; kadangi pagal minėtą įstatymą vyriausybė gali uždaryti visas žiniasklaidos priemones, įskaitant interneto žiniasklaidos priemones, jei jų paskelbta informacija vyriausybės bus laikoma netinkama;

H.  kadangi Baltarusijos valdžios institucijos pagaliau paleido visus šešis politinius kalinius, įskaitant ir buvusius kandidatus į prezidentus, po to, kai ilgus metus neigė jų buvimą;

I.  kadangi 2015 m. liepos 13 d. ir 31 d. Taryba peržiūrėjo Baltarusijai taikomas ribojamąsias priemones ir pakeitė subjektų, kuriems taikomas draudimas išduoti vizas ir kurių turtas įšaldomas, sąrašą, iš jo pašalindama kai kuriuos pareigūnus ir bendroves; kadangi 175 asmenims, įskaitant Aleksandrą Lukašenką, šiuo metu taikomas draudimas atvykti ir visų jų (taip pat ir 18 ūkio subjektų) turtas įšaldytas ES; kadangi, atsižvelgiant į pastaruosius įvykius ir visus kitus veiksnius, dėl kurių buvo imtasi ribojamųjų priemonių, per artimiausius mėnesius bus įvertintos ES ribojamosios priemonės;

J.  kadangi 2015 m. liepos 28 d. Briuselyje vyko ES ir Baltarusijos Respublikos dialogas žmogaus teisių klausimais, per kurį dėmesys buvo skirtas įvairiems aspektams, tarp kurių nacionalinės žmogaus teisių institucijos įsteigimas, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų laisvė, mirties bausmė, kova su kankinimu ir netinkamu elgesiu, taip pat vaikų teisės;

K.  kadangi Baltarusija atliko konstruktyvų vaidmenį sudarant palankias sąlygas ugnies nutraukimo susitarimui Ukrainoje;

L.  kadangi dėl konflikto Ukrainoje Baltarusijos visuomenėje padidėjo baimė, kad pasikeitus valdžiai bus destabilizuota vidaus padėtis;

M.  kadangi Baltarusija tebėra vienintelė šalis Europoje, kurioje taikoma mirties bausmė;

1.  lieka labai susirūpinęs dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių padėties Baltarusijoje, taip pat dėl ankstesnių rinkimų trūkumų, kuriuos pastebėjo nepriklausomi tarptautiniai stebėtojai, ir dėl aktyvaus opozicijos lyderių persekiojimo po rinkimų;

2.  džiaugiasi, kad neseniai buvo paleisti likę politiniai kaliniai; ragina Baltarusijos vyriausybę reabilituoti paleistus politinius kalinius ir atkurti visas jų pilietines ir politines teises; pabrėžia, kad tai galėtų būti pirmas žingsnis siekiant gerinti Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykius; tačiau pažymi, kad panašūs veiksmai anksčiau tebuvo simbolinis gestas ir jais nebuvo prisidėta nei prie Baltarusijos visuomenės padėties gerinimo, nei prie geresnių santykių su ES;

3.  ragina Baltarusiją ateinančius prezidento rinkimus surengti pagal tarptautiniu mastu pripažintus standartus, suteikti opozicijai netrukdomą prieigą prie visų vyriausybės kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių ir sudaryti jos nariams galimybę vienodomis sąlygomis dalyvauti rinkimuose, visų pirma sukuriant nepriklausomas rinkimų komisijas, užtikrinant, kad jose būtų tinkamai atstovaujama visais lygmenimis, ir garantuojant skaidrų balsų skaičiavimo procesą;

4.  tikisi, kad valdžios institucijos nustos dėl politinių priežasčių persekioti nepriklausomą žiniasklaidą; ragina nutraukti administracinį persekiojimą ir savavališką Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 dalies 22.9 straipsnio taikymą laisvai samdomiems žurnalistams, kurie be akreditacijos dirba su užsienio žiniasklaida, taip apribojant teisę į saviraiškos laisvę ir informacijos sklaidą;

5.  yra susirūpinęs dėl to, kad neseniai sulaikyti jaunimo aktyvistai Maksimas Pekarskis, Vadimas Žeromskis ir Viačeslavas Kasinerovas ir vykdomas jų baudžiamasis persekiojimas įtariant juos tyčiniu chuliganizmu, laiko šiuos veiksmus neproporcingais ir griežtai smerkia šių asmenų atžvilgiu vykdomą smurtą;

6.  primena, kad nuo 2010 m. Baltarusijoje mirties bausmė buvo įvykdyta dešimčiai asmenų, vien tik 2014 m. trims asmenims buvo įvykdyta mirties bausmė, o 2015 m. kovo 18 d. buvo priimtas naujas mirties nuosprendis; šiomis aplinkybėmis primygtinai ragina Baltarusiją, vienintelę šalį Europoje, kurioje vis dar taikoma mirties bausmė, prisijungti prie bendro mirties bausmės vykdymo moratoriumo – tai būtų pirmas žingsnis siekiant visiškai ją panaikinti;

7.  ragina Baltarusijos vyriausybę laikytis JT Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto rekomendacijų dėl priverstinio darbo panaikinimo šalyje;

8.  atkreipia dėmesį į tautinių mažumų padėtį šalyje ir jų kultūrines organizacijas, kurių vadovai kartais buvo pakeičiami valstybės valdžios institucijų palankumą turinčiais asmenimis, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių žmogaus laisvių – asociacijų laisvę;

9.  pakartoja savo raginimą Baltarusijos valdžios institucijoms užtikrinti, kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų laikomasi demokratijos principų, paisoma žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir tarptautinius bei regioninius žmogaus teisių aktus, kuriuos yra ratifikavusi Baltarusija;

10.  atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugsėjo 3 d. Briuselyje vyko šeštasis ES ir Baltarusijos konsultacijų dėl modernizavimo raundas, per kurį delegacijos aptarė bendradarbiavimo pagrindinėse srityse perspektyvas pagal 2014 m. ir 2015 m. pasiektus susitarimus; primygtinai ragina EIVT ir Tarybą užtikrinti, kad bet koks valdžios institucijų dalyvavimas Modernizavimo dialoge, taip pat dalyvaujant demokratinei opozicijai ir pilietinei visuomenei ir sudarant joms tokias pačias sąlygas, vyktų laikantis visų demokratinių principų, siekiant plėtoti tvarią konkurencingą ekonomiką ir įtvirtinti demokratines reformas, taip pat užtikrinti pliuralistinės visuomenės ir teisės viršenybės principų laikymąsi;

11.  palaiko Komisijos vykdomą kritinio požiūrio politiką Baltarusijos valdžios institucijų atžvilgiu ir yra pasirengęs prisidėti prie jos įgyvendinimo per savo delegaciją ryšiams su Baltarusija; vis dėlto primena, kad ES turi išlikti budri skirdama savo išteklius ir užtikrinti, kad jais nebūtų pabloginta opozicijos ir pilietinės visuomenės padėties;

12.  pakartoja savo raginimą Komisijai finansinėmis ir politinėmis priemonėmis remti Baltarusijos pilietinės visuomenės, nepriklausomos žiniasklaidos ir Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų pastangas remti Baltarusijos gyventojų demokratinius siekius;

13.  palankiai vertina padarytą pažangą su Baltarusija bendradarbiaujant kai kurių sektorių – aukštojo mokslo, profesinio mokymo, skaitmeninės rinkos, energetikos sektoriaus, maisto saugos ir kultūros – srityse;

14.  pažymi, kad 2014 m. pradėtomis derybomis dėl vizų tvarkos supaprastinimo siekiama pagerinti žmonių tarpusavio ryšius ir paskatinti pilietinę visuomenę; pabrėžia, kad reikalinga greitesnė pažanga šioje srityje;

15.  pripažįsta, kad visuomeniniame gyvenime imta daugiau vartoti baltarusių kalbą; atkreipia dėmesį į švietimo ministro planus skatinti vartoti baltarusių kalbą mokymo įstaigose ir Konstitucinio Teismo priimamus teisės aktus leisti rusų ir baltarusių kalbomis;

16.  ragina Europos išorės veiksmų tarnybą ir Komisiją rasti naujus pilietinės visuomenės organizacijų rėmimo Baltarusijoje būdus; šiuo klausimu pabrėžia, kad būtina remti visus nepriklausomus Baltarusijos visuomenės informavimo šaltinius, įskaitant žiniasklaidos transliacijas iš užsienio baltarusių kalba;

17.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Europos išorės veiksmų tarnybai, Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinio verslumo ir socialinių inovacijų kovojant su nedarbu (2014/2236(INI))

P8_TA(2015)0320 A8-0247/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. vasario 6 d. rezoliuciją „Įmonių socialinė atsakomybė. Atskaitingas, skaidrus ir atsakingas įmonių elgesys ir tvarus augimas“(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2009 m. vasario 19 d. rezoliuciją dėl socialinės ekonomikos(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 2 d. rezoliuciją dėl kooperatyvų indėlio įveikiant krizę(3),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 184 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 346/2013 dėl Europos socialinio verslumo fondų,

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 10 d. pareiškimą(5),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 20 d. Tarybos išvadas dėl jaunimo verslumo propagavimo siekiant remti jaunų žmonių socialinę įtrauktį(6),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1296/2013 dėl Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių inovacijų programos (EaSI), kuriuo nustatyta mikrofinansų ir socialinio verslumo kryptis,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Socialinio verslo iniciatyva“ (COM(2011)0682),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 6 d. Komisijos komunikatą „Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategija“ (COM(2015)0192),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 20 d. Komisijos komunikatą „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“ (COM(2013)0083),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą (A8-0247/2015),

A.  kadangi socialinės ir solidariosios ekonomikos sektoriuje dirba daugiau kaip 14 mln. asmenų, kurie sudaro maždaug 6,5 proc. ES darbuotojų; kadangi Europos Sąjungoje yra 2 mln. socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių, kurios sudaro 10 proc. Sąjungos įmonių;

B.  kadangi dėl ekonomikos ir finansų krizės padidėjo skurdas ir socialinė atskirtis, taip pat ilgalaikio nedarbo bei jaunimo nedarbo lygis ir socialinė nelygybė;

C.  kadangi nuo ekonomikos ir finansų krizės labiausiai nukentėjo darbo rinkoje didžiausią atskirtį patiriančios ir nepalankiausioje padėtyje esančios grupės, pvz., neįgalieji, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės, moterys, ilgą laiką nedirbantys asmenys ir nepalankias sąlygas darbo rinkoje turintys asmenys;

D.  kadangi ekonomikos ir finansų krizė turėtų būti vertinama kaip galimybė plėtoti tvaresnį Europos Sąjungos ekonomikos modelį, kurį taikant būtų skiriamas didesnis dėmesys socialinei ir teritorinei sanglaudai ir aplinkos tvarumui; kadangi gerėjant ekonominei ir finansinei padėčiai kartu turėtų būti visapusiškai remiamas įtraukių, tvarių ir kokybiškų darbo vietų kūrimas; kadangi socialinė ir solidarioji ekonomika gali padėti siekti šio tikslo ir taip pat turėtų būti laikoma šio perėjimo varomąja jėga, galinčia padėti suderinti socialinius, aplinkosaugos ir ekonomikos klausimus;

E.  kadangi socialinės paramos ir sveikatos paslaugų teikėjai, kurių daugelis yra socialinės įmonės, yra vienas iš pagrindinių darbo vietų kūrimo sektorių ES, kuriame 2009–2013 m. buvo sukurta 1,3 mln. darbo vietų; kadangi tai rodo šio sektoriaus dvejopas galimybes – kurti naujas darbo vietas net krizės laikotarpiu ir sykiu stiprinti socialinę ir teritorinę sanglaudą Europoje, ypač padedant įtraukti paslaugų naudotojus į darbo rinką;

F.  kadangi 2014 m. lapkričio 17–18 d. Romoje vykusioje konferencijoje „Pasinaudokime socialinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis ES ekonomikos augimo labui“ buvo pripažinta, kad socialinė ir solidarioji ekonomika vaidina itin svarbų vaidmenį Europos šalyse ir prisideda siekiant daugelio pagrindinių ES tikslų, kaip antai darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo, socialinės sanglaudos, socialinių inovacijų, kaimo ir regioninės plėtros bei aplinkos apsaugos;

G.  kadangi strategijos „Europa 2020“ tikslai – padidinti 20–64 m. amžiaus grupės asmenų užimtumo lygį nuo 69 proc. iki bent 75 proc. ir 25 proc. sumažinti žmonių, gyvenančių žemiau nacionalinės skurdo ribos, skaičių Europoje, taip pat padėti 20 mln. žmonių išbristi iš skurdo – iki šiol dar nepasiekti;

H.  kadangi 2014 m. sausio mėn. Strasbūro deklaracijoje pažymima, kad socialinės įmonės turi atlikti didesnį vaidmenį kuriant Europos ateitį;

I.  kadangi ES – tai regionas, kuriame gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonių, o gyventojų skaičiaus augimo rodikliai yra mažiausi pasaulyje; kadangi, remiantis prognozėmis, iki 2050 m. vidutinis ES piliečių amžius bus daugiau kaip 50 metų; kadangi senėjanti visuomenė ir demografiniai pokyčiai kelia problemų socialinės gerovės sistemoms;

J.  kadangi socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės ne tik siekia pagerinti ekonomines ir socialines sąlygas, bet taip pat siūlo lankstesnes ir novatoriškesnes darbo sąlygas ir gali geriau prisitaikyti prie ekonominių ir socialinių aplinkybių;

K.  kadangi socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms būdingi demokratiški valdymo mechanizmai ir tai, kad jų nariai arba partneriai aktyviai dalyvauja valdant įmonę ir kad jų veikla labai skaidri, ir kadangi šios įmonės patenkina vis didesnį piliečių poreikį, kad įmonių elgesys būtų etiškas, socialinis ir palankus aplinkai;

L.  kadangi socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės apima labai įvairias bendroves ir kadangi dauguma jų nėra pripažįstamos Europos lygmens teisinėje sistemoje, bet pripažįstamos tik nacionaliniu lygmeniu tam tikrose valstybėse narėse, kurios turi įvairią teisinę formą;

M.  kadangi kooperatyvai sukuria kokybiškas neperkeliamas darbo vietas, kurios yra prieinamos visiems ir atsparios krizei; kadangi dėl savo kooperatinio verslo modelio įmonės krizės metu padidino apyvartą ir labiau augo, rečiau bankrutavo ir atleido mažiau darbuotojų;

N.  kadangi Reglamento (ES) Nr. 1296/2013 dėl Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių inovacijų programos (EaSI) 2 straipsnio 1 ir 5 dalyse yra apibrėžtos „socialinės įmonės“ ir „socialinės inovacijos“;

O.  kadangi socialinės inovacijos susijusios su naujų idėjų – tiek produktų, paslaugų ar socialinio organizavimo modelių, kuriais siekiama reaguoti į naujus socialinius, teritorinius ir aplinkosauginius poreikius ir problemas, srityse, tiek senėjančios visuomenės, gyventojų mažėjimo, darbo ir šeiminio gyvenimo derinimo, įvairovės valdymo, kovos su jaunimo nedarbu, labiausiai nuo darbo rinkos atskirtų asmenų integravimo ir kovos su klimato kaita srityse – plėtojimu ir įgyvendinimu;

P.  kadangi socialinės investicijos yra investicijos į žmones, kuriomis siekiama gerinti jų įgūdžius ir kompetencijas ir skatinti juos visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje ir socialiniame gyvenime; kadangi socialinės investicijos paprastai yra susijusios su politikos priemonėmis švietimo, vaikų priežiūros, sveikatos priežiūros, profesinio mokymo, pagalbos ieškant darbo ir reintegracijos į darbo rinką srityse;

Q.  kadangi dėl to, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės dažnai nepripažįstamos ir kartais jos net nepripažįstamos kaip ekonominės veiklos vykdytojos, joms dar sunkiau gauti tiek viešąjį, tiek privatųjį finansavimą; kadangi struktūriniai fondai ir ES programos turėtų prisidėti modernizuojant ekonominius darinius, įskaitant socialinę ir solidariąją ekonomiką, kuriai atstovauja įvairių rūšių ir dydžių įmonės (kooperatyvai, savidraudos draugijos, fondai, asociacijos ir naujų formų socialinės ir solidariosios įmonės), kurių dauguma yra MVĮ ir labai mažos įmonės;

R.  kadangi švietimas ir mokymas turi būti prioritetinės sritys skatinant jaunimo verslumo kultūrą;

S.  kadangi lyčių nelygybė socialiniame versle yra mažesnė nei tradicinių formų versle; kadangi moterys socialinės verslininkės labai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo ir naujų vystymosi galimybių kūrimo;

T.  kadangi ilgalaikiams bedarbiams socialiniame sektoriuje reikia pasiūlyti profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas siekiant suteikti jiems naujų galimybių novatoriškoje aplinkoje, kokią siūlo socialinė ir solidarioji ekonomika;

U.  kadangi socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės ir visų pirma profesinio mokymo ir įdarbinimo įmonės suteikia galimybių dirbti labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems asmenims, kuriems nedarbas dažnai virsta ilgalaikiu nedarbu; kadangi valstybės narės galėtų svarstyti galimybes remti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones, kurios įdarbina bedarbius ar pašalpų prašytojus, jei tinkama, sumažinant mokesčius ir socialines įmokas;

V.  kadangi papildantis ir papildomas socialinės ir solidariosios ekonomikos poveikis taip pat svarbus kaip ir kitos užimtumą skatinančios priemonės; kadangi daugiau dėmesio reikia skirti sprendimams, kuriais skatinama žmonių, neturinčių būtiniausių gebėjimų ir konkurencingų lėšų, reintegracija į darbo rinką, kad jie vėliau galėtų pasinaudoti socialinės ir solidariosios ekonomikos novatoriškesnių sprendimų teikiamais privalumais;

W.  kadangi socialinis dialogas yra ypač svarbus siekiant užtikrinti ES socialinės rinkos ekonomikos veikimą ir skatinti konkurencingumą bei sąžiningumą; kadangi socialinis dialogas ir konsultacijos su socialiniais partneriais formuojant ES politiką yra labai svarbi socialinė naujovė;

X.  kadangi per viešuosius pirkimus dažnai rengiami didelės apimties vienkartiniai paslaugų ar prekių pirkimo konkursai, kuriuose ne visada gali dalyvauti mažesni rinkos dalyviai;

Įžanga

1.  pažymi, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės, kurios nebūtinai turi būti ne pelno organizacijos – tai įmonės, kurių tikslas yra siekti savo socialinio tikslo: kurti darbo vietas pažeidžiamų grupių asmenims, teikti paslaugas savo nariams arba apskritai daryti teigiamą socialinį poveikį ir poveikį aplinkai ir kurios reinvestuoja pelną visų pirma siekdamos šių tikslų; atkreipia dėmesį į tai, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms būdingas įsipareigojimas laikytis šių tikslų:

2.  mano, kad Komisija turėtų pripažinti socialinių įmonių įvairovę ir užtikrinti, kad ES lygmeniu būtų imamasi veiksmų visų tipų socialinėms ir solidariosioms įmonėms remti;

3.  ragina Komisiją ir valstybes nares nedelsiant nuosekliai įgyvendinti visas 2012 m. socialinio verslo iniciatyvoje nustatytas priemones; ragina Komisiją kuo skubiau parengti antrąjį iniciatyvos etapą ir, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir vietos bei regionų valdžios institucijomis, pilietinės visuomenės organizacijomis ir pagrindiniais socialinės ir solidariosios ekonomikos dalyviais, išplėsti ir gilinti jos taikymo aprėptį;

4.  pažymi, kad socialinė ir solidarioji ekonomika negali pakeisti gerovės valstybės ir viešųjų paslaugų;

5.  pažymi, kad socialinio verslumo modelis dažnai yra patrauklus jaunimui ir suteikia jam galimybę parengti novatoriškus sprendimus reaguojant į aktualias ekonomikos, socialines ir aplinkos problemas;

6.  pabrėžia, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės yra gerai įsitvirtinusios vietos ir regionų mastu, o tai suteikia joms pranašumą – jos geriau žino konkrečius poreikius ir gali teikti tuos poreikius atitinkančius produktus ir paslaugas visų pirma bendruomenėse, taip didinant socialinę ir teritorinę sanglaudą; mano, kad turi būti skatinamas tarpvalstybinis ir tarpsektorinis socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių bendradarbiavimas, siekiant sudaryti sąlygas keistis žiniomis ir praktikos pavyzdžiais taip, kad visų pirma būtų remiamas tokių įmonių augimas;

7.  ragina Komisiją ir valstybes nares pasiūlyti teritorinio organizavimo tobulinimo planus ir priemones, ypač nuolatinių gamtinių arba demografinių kliūčių patiriančiose vietovėse, kurie ne tik padės steigti ir vystyti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones bei skatinti socialines inovacijas ir verslumą, bet taip pat padės stiprinti socialinę ir teritorinę sanglaudą ES ir įveikti demografinius iššūkius, su kuriais susiduria ES;

8.  itin palankiai vertina tai, kad daugėja tradicinių įmonių, kurios, vykdydamos savo verslo planus, taiko įmonių socialinės atsakomybės strategijas; vis dėlto pabrėžia, kad tokių strategijų taikymas savaime nėra pakankama sąlyga, kad įmonė būtų laikoma socialinės ir solidariosios ekonomikos įmone;

9.  mano, kad svarbu nustatyti mažesnės lyčių nelygybės socialinio verslumo srityje priežastis, kad į šiuos veiksnius skatindami socialinį ir tradicinį verslumą galėtų atsižvelgti politikos formuotojai;

10.  mano, kad socialinės inovacijos labai padeda kurti pagrindus augimui, prisidedančiam prie tvaresnės, įtraukesnės ir ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą kuriančios visuomenės vystymo; pažymi, kad socialinėmis inovacijomis turi būti siekiama efektyviai pagerinti paslaugų kokybę, o ne tik mažinti sąnaudas;

11.  teigiamai vertina tai, kad keturios ES valstybės narės (Ispanija, Prancūzija, Portugalija ir Belgija) yra priėmusios nacionalinės teisės aktus dėl socialinės ir solidariosios ekonomikos, tuo tarpu Lenkija pradėjo įgyvendinti socialinės ir solidariosios ekonomikos plėtros strategiją, o Rumunija svarsto galimybę priimti teisės aktus, reglamentuojančius socialinę ir solidariąją ekonomiką;

12.  mano, kad Komisija turėtų politiškai ir finansiškai pripažinti ir remti ne pelno siekiančių socialinių paslaugų teikėjų vaidmenį;

13.  atkreipia dėmesį į būtinybę skatinti novatoriškų socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių, mokyklų, akademinės visuomenės ir socialinių investicijų suinteresuotųjų subjektų keitimąsi praktika, be kita ko atsižvelgiant į visuomenės poreikius, siekiant didinti verslumo gebėjimus ir gerinti sąlygas, kurios sudarys socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms galimybes vystytis ir augti, taip pat kurti socialinių inovacijų ramsčius; mano, kad svarbu atsižvelgti į suinteresuotųjų subjektų, įskaitant socialinius partnerius ir vartotojų organizacijas, nuomones; ragina valstybes nares remti kooperatinio verslo modelį;

14.  pabrėžia, kad visos valstybės narės turi bendradarbiauti siekiant sukurti būtinas pagrindines sąlygas socialinių inovacijų sistemai visose valstybėse narėse, nes vien socialinės ir solidariosios ekonomikos priemonėmis negalima kovoti su aktualiausių socialinių problemų simptomais ir priežastimis;

Strategija „Europa 2020“

15.  pripažįsta, kad ES atsilieka siekdama strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų, ypač susijusių su užimtumu, inovacijomis ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimu; pažymi, kad socialinė ir solidarioji ekonomika padeda plėtoti ne tik tvaresnės, pažangios ir įtraukios ekonomikos modelį, bet ir Europos socialinį modelį, ji taip pat yra bendrosios rinkos dalis, todėl nusipelno tvirto ES ir valstybių narių pripažinimo ir paramos, kaip numatyta kai kurių valstybių narių konstitucijose ir įvairiuose pagrindiniuose Europos Sąjungos dokumentuose; todėl prašo svarstyti galimybę peržiūrint strategiją „Europa 2020“ atsižvelgti į socialinę ir solidariąją ekonomiką, nes jis gali labai padėti siekti šios strategijos tikslų;

16.  atkreipia dėmesį į tai, kad demografinės tendencijos yra susijusios su naujais vartojimo modeliais ir kad dėl gyventojų senėjimo išsivysčiusiose šalyse vis labiau didėja socialinių paslaugų poreikis, bet taip pat atsiras galimybė kurti socialiai atsakingas įmones;

17.  pabrėžia, kad socialinė ir solidarioji ekonomika dėl savo socialinio ir integracinio pobūdžio padeda kurti darbo vietas labiausiai nuo darbo rinkos atskirtoms grupėms ir taip prisideda prie solidarumo, socialinės sanglaudos ir ekonomikos augimo;

18.  mano, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės gali sukurti procesus, kuriuos taikant būtų galima efektyviau, atsakingiau ir skaidriau valdyti senkančius išteklius, ir skatinti socialinės atsakomybės priemonių įgyvendinimą;

19.  ragina valstybes nares socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones labiau įtraukti į užimtumo ir socialinės integracijos veiksmų planus, taip pat į nacionalines reformų programas, kad būtų galima panaudoti jų darbo vietų kūrimo galimybes ir pasinaudoti galima jų pagalba siekiant svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų;

20.  teigiamai vertina tai, kad Jaunimo užimtumo iniciatyvos išankstinio finansavimo biudžetas buvo padidintas 30 proc.; ragina valstybes nares priemones, kuriomis siekiama skatinti socialinį verslumą, derinti su savo nacionalinėmis Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo planais; ragina Komisiją ir valstybes nares Europos socialinis fondo nacionalinėse veiksmų programose skatinti socialinį verslumą ir inovacijas; ragina efektyviai ir veiksmingai įgyvendinti Jaunimo garantijų iniciatyvas;

Viešieji pirkimai

21.  pabrėžia, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės patiria sunkumų siekdamos sudaryti viešojo pirkimo sutartis, pavyzdžiui, susiduria su kliūtimis dėl savo dydžio ir finansinių pajėgumų; ragina skubiai ir veiksmingai įgyvendinti direktyvas dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų (direktyvos 2014/24/ES, 2014/25/ES ir 2014/23/ES), siekiant užtikrinti aktyvesnį socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių dalyvavimą konkursų dėl viešųjų sutarčių procedūrose, gerinti sutarčių teikimą tokioms įmonėms, stiprinti jų vaidmenį ir skatinti socialinę įtrauktį ir socialines inovacijas; ragina imtis veiksmų siekiant palengvinti tokių įmonių dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose teikiant tinkamas konsultacijas, supaprastinant procedūras ir rengiant konkursus tokiu būdu, kad juose galėtų dalyvauti mažesni veiklos vykdytojai; ragina vykdant viešuosius pirkimus pirmenybę teikti pasiūlymams, kuriais suteikiama didesnė ekonominė ir socialinė vertė, o ne siūloma mažiausia kaina, į viešojo pirkimo sutartis įtraukiant socialinius arba aplinkos kriterijus;

22.  palankiai vertina direktyvų dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų reformą į jas įtraukiant socialines sąlygas ir socialinius kriterijus siekiant skatinti socialinę įtrauktį ir socialines inovacijas, taip pat sutartis, kurios skirtos skatinti nepalankiausioje padėtyje darbo rinkoje esančių asmenų užimtumą; ragina valstybes nares visose konkursų ir atrankos procedūrose tinkamai taikyti viešųjų pirkimų principus plačiai taikant ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo principą ir laikantis aplinkos, socialinės ir darbo teisės prievolių; ragina valstybes nares į viešųjų pirkimų procedūras įtraukti socialines sąlygas ir socialinius kriterijus, kad būtų stiprinamos nepalankioje padėtyje darbo rinkoje esančių asmenų pozicijos, mažinti administracinę naštą, supaprastinti procedūras ir imtis veiksmingesnių priemonių prieš korupciją;

23.  apgailestauja, kad Komisijos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje neminimos socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės ir jų galimas indėlis siekiant Sąjungos tikslų; apgailestauja dėl to, kad toje strategijoje neatsižvelgiama į poreikį užtikrinti visapusiškas, vienodas ir neribotas galimybes visiems, ypač neįgaliesiems, naudotis naujomis skaitmeninėmis technologijomis, rinkomis ir telekomunikacijomis; pabrėžia, kad technologijomis grindžiamos socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės gali atlikti svarbų vaidmenį lengvai ir ekonomiškai efektyviai sprendžiant visuomenės uždavinius;

Finansavimas

24.  apgailestauja dėl to, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės, norinčios gauti viešąjį arba privatųjį finansavimą, turi net daugiau problemų negu tradicinės įmonės, todėl ragina viešosios valdžios institucijas ir finansinių paslaugų teikėjus sukurti įvairiausias tinkamas finansines priemones, kuriomis visais savo verslo plėtojimo (ypač steigimo) etapais būtų veiksmingai remiamos socialinės įmonės, taip pat sukurti sistemą, kurią taikant būtų galima suburti potencialius investuotojus ir specializuotus fondus;

25.  pažymi, kad finansavimą gauti sunku, nes finansų tarpininkų vadovai nežino socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių tikros padėties; pabrėžia, kad būtina tobulinti šių vadovų mokymą tokių įmonių klausimais, kad šios įmonės galėtų lengviau gauti finansavimą; todėl ragina nustatyti Europos Sąjungos socialinio verslumo patikimumo ženklą, kad investuotojai galėtų atskirti fondus, į kurių portfelį įeina socialinės įmonės, visų pirma Europos socialinio verslumo fondą;

26.  pabrėžia, kad reikia labiau skatinti kurti ir remti socialinių įmonių tinklus, kad būtų skatinama sinergija įvairių regionų gamintojams organizuojant ir skleidžiant technologijas ir plėtojant paslaugas;

27.  pabrėžia, kad reikia skatinti labiau struktūrinį MVĮ, socialinių ir solidariųjų įmonių ir finansų įstaigų dialogą kuriant specialias internetines platformas;

28.  palankiai vertina tai, kad priimtas Reglamentas dėl Europos socialinio verslumo fondų;

29.  palankiai vertina tai, kad dalis EaSI programai skirtų lėšų yra skirta padėti užtikrinti galimybę socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms gauti finansavimą; atkreipia dėmesį į EaSI socialinio verslumo krypties, Europos socialinio fondo ir visų atitinkamų ES programų vaidmenį gerinant tokių įmonių veikimą; pabrėžia, kad reikia didinti informuotumą ir supažindinti su finansavimo galimybėmis; ragina valstybes nares įsteigti nacionalinius kontaktinius centrus ar vieno langelio principu veikiančius skyrius, kurie socialinės ir solidariosios ekonomikos dalyviams padėtų pasinaudoti ES finansavimo priemonėmis;

30.  ragina Komisiją persvarstyti socialinėms įmonėms skiriamų paskolų ribines vertes, kurios nustatytos EaSI, ir įvertinti, ar jos atitinka rinkos sąlygas;

31.  pabrėžia, kad būtina remti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones vietos, regionų, nacionaliniu ir ES lygmenimis teikiant joms pakankamai finansinių išteklių sukuriant įvairių įmonių sinergiją; ragina valstybes nares ir Komisiją pripažinti, kad būtina skirti reikiamą finansavimą; todėl mano, kad būtina užtikrinti geresnes galimybes socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms gauti finansavimą įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, naudojantis ES fondais ir rizikos kapitalo fondais, teikiant mikrokreditus ir sutelktinį finansavimą;

32.  ragina valstybes nares stiprinti viešąsias paslaugas (pvz., sveikatos ir švietimo paslaugas) per vietos valdžios institucijas, naudojant jas kaip varomąją jėgą paslaugų kokybei gerinti, kad būtų kuriamos darbo vietos ir pagerintas paslaugų lygis, siekiant sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį;

33.  pažymi, kad valstybės pagalbos taisyklės neturėtų sudaryti kliūčių skirti viešąjį finansavimą socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėms ir socialinėms paslaugoms; šiuo aspektu ragina Komisiją lanksčiai taikyti valstybės pagalbos taisykles tokioms įmonėms ir paslaugoms ir padėti užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos suprastų ir teisingai taikytų šioms įmonėms ir paslaugoms skirtą valstybės pagalbą;

34.  apgailestauja dėl to, kad reglamente, kuriuo įsteigiamas Europos strateginių investicijų fondas, nuoroda į socialinę ir solidariąją ekonomiką pateikiama tik konstatuojamosiose dalyse; ragina Europos Komisiją toliau skatinti socialinių investicijų požiūrį, kaip nurodyta Komisijos socialinių investicijų dokumentų rinkinyje ir vertinant Europos strateginių investicijų fondo projektus atsižvelgti į projektus, susijusius su socialine ir solidariąja ekonomika;

35.  kritiškai vertina tai tai, kad mokymo ir įdarbinimo įmonės, įsteigtos partnerystės su socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėmis pagrindu, paprastai neturi galimybės pasinaudoti MVĮ skirtomis lėšomis; ragina Komisiją pasiūlyti naują teisinės MVĮ apibrėžties išimtį, panašią į tą, kuri taikoma viešoms investicinėms korporacijoms, rizikos kapitalo bendrovėms ir ne pelno universitetams bei mokslinių tyrimų centrams, kad mokymo ir įdarbinimo įmonės galėtų būti klasifikuojamos kaip savarankiškos įmonės, net jei kita įmonė (viena ar kartu su kitomis įmonėmis) yra įsigijusi daugiau kaip 25 proc. jos kapitalo arba balsavimo teisių direktorių valdyboje;

Mokymas

36.  ragina valstybes nares skatinti verslumo kultūrą ir kooperatinio verslo modelį ir į švietimo ir mokymo programas įtraukti socialinį verslumą ir socialinės ir solidariosios ekonomikos principus; taip pat ragina jas skatinti universitetuose steigti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių verslo inkubatorius;

37.  pažymi, kad socialinė ir solidarioji ekonomika galėtų gerokai prisidėti mažinant jaunimo nedarbą ES; ragina valstybes nares skatinti aktyvesnį socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių dalyvavimą švietimo ir mokymo programose valstybėse narėse, visų pirma taikant dualinio mokymo sistemas;

38.  ragina valstybes nares aprūpinti įdarbinimo centrus, kad jie galėtų teikti naudingą informaciją tiems, kurie rengiasi dirbti socialinių ir solidariųjų įmonių sektoriuje;

39.  pažymi, kad kai kurios socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės yra konkurencingos ir savo sektoriaus lyderės, o kitoms reikia specialių žinių, kad būtų galima pradėti vykdyti jų veiklą, jas vystyti ir jas valdyti; ragina valstybes nares parengti mokymo programas, skirtas ir konkrečiai pritaikytas socialinio sektoriaus verslininkams, visų pirma grupėms, kurių užimtumo rodikliai mažesni, pvz., moterims, jaunimui ar nepalankias sąlygas darbo rinkoje turintiems asmenims, siekiant didinti verslo vadybos gebėjimus ir gerinti pagrindines verslo vadybos žinias;

40.  ragina valstybes nares skatinti vyresnio amžiaus darbuotojų, ilgalaikių bedarbių ir neįgaliųjų mokymąsi visą gyvenimą ir profesinį orientavimą pasitelkiant socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones ir padėti jiems patekti į darbo rinką;

41.  pažymi, kad tinkamas žmogaus teisių supratimas yra būtina sąlyga socialinių ir solidariųjų įmonių socialiniams tikslams pasiekti; todėl ragina valstybes nares parengti mokymo programas, kurias pasitelkus socialinės srities specialistai būtų susipažindinami su tinkamo žmogaus teisių įgyvendinimo Europos Sąjungoje principais;

42.  ragina Komisiją ir valstybes nares visapusiškai pasinaudoti tokių programų kaip „Erasmus +“ galimybėmis ir skatinti studentų ir dėstytojų bei kitų novatoriškų verslininkų mainus;

43.  pažymi, kad sektoriai, pasižymintys dideliu augimo ir darbo vietų kūrimo potencialu, pvz., baltasis ir žaliasis sektoriai, yra tie sektoriai, kuriuose socialinė ir solidarioji ekonomika itin pastebima; todėl ragina valstybes nares skatinti švietimą ir mokymą šiuose sektoriuose;

Parama ir skatinimas

44.  labai apgailestauja dėl to, kad Europos lygmeniu socialinė ir solidarioji ekonomika mažai pripažįstama; mano, kad Europos lygmeniu geriau renkant pagal lytį suskirstytus duomenis, keičiantis informacija ir gerąja praktika, taip pat žiniasklaidoje geriau informuojant apie socialinę ir solidariąją ekonomiką ir jos pasiekimus visuomenė būtų skatinama aktyviau dalyvauti socialinės ir solidariosios ekonomikos veikloje, todėl šis sektorius būtų geriau suprantamas, pripažįstamas ir matomas;

45.  pritaria tam, kad būtų sukurta daugiakalbė skaitmeninė socialinėms įmonėms, verslo inkubatoriams, įmonių grupėms ir investuotojams į socialines įmones skirta informacijos mainų platforma ir kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos dalytis informacija ir gauti paramą pagal ES programas; mano, kad prieš kuriant tokią platformą būtina pasikonsultuoti su suinteresuotomis grupėmis;

46.  ragina Komisiją atlikti lyginamąją nacionalinių socialinės ir solidariosios ekonomikos sertifikavimo ir ženklinimo sistemų analizę ir sudaryti geresnes sąlygas keistis gerąja praktika, glaudžiai bendradarbiaujant su socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonėmis;

47.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti kurti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonių verslo inkubatorius ir pradėti naudoti bei veiksmingai propaguoti internetinę platformą, dėl kurios susitarta ir per kurią socialiniai investuotojai ir socialiniai verslininkai keistųsi duomenimis (Europos socialinių inovacijų platforma);

48.  ragina valstybes nares aktyviau keistis geriausia praktika ieškant galimų būdų remti socialinės ir solidariosios ekonomikos įmones ir siekiant vykdyti socialines investicijas, be kita ko, jei tinkama, taikant mokestines lengvatas ar paskatas tokioms įmonėms, kurios susijusios su pažeidžiamomis grupėmis, pvz., neįgaliaisiais;

49.  ragina Komisiją atidžiai stebėti valstybių narių taikomas praktines priemones, kad asmenims, vykdantiems socialinį ir solidarųjį verslą, būtų užtikrintos tokios pat socialinės, sveikatos apsaugos ir darbo apsaugos teisės, kaip ir kitiems darbuotojams;

50.  ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės netaikytų jokių priemonių, kurios kliudytų laisvam darbuotojų judėjimui, ir kad visi, pageidaujantys vykdyti socialinį ir solidarųjį verslą, galėtų užsiimti veikla bet kurioje Sąjungos vietoje;

51.  pritaria minčiai, kad socialinės ir solidariosios ekonomikos įmonės galėtų būti atskira įmonių kategorija su atskiru teisiniu statusu ir būti apibrėžiamos kaip turinčios kitų tikslų nei tik pelno akcininkams siekimas; ragina Komisiją remiantis socialinės ir solidariosios ekonomikos Europos atstovų priimta Romos strategija parengti tokioms įmonėms skirtą teisinę sistemą, paremtą Europos kooperatinių bendrovių, fondų ir savidraudos draugijų statutu;

52.  ragina Komisiją sustiprinti socialinį dialogą socialinėje ir solidariojoje ekonomikoje siekiant palengvinti socialinių inovacijų diegimą ir darbuotojų sąlygų gerinimą ir visapusiškai pripažinti šio sektoriaus darbo vietų kūrimo potencialą;

o
o   o

53.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0049. (2) OL C 76 E, 2010 3 25, p. 16. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0301. (4) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0429. (5) OL C 199 E, 2012 7 7, p. 187. (6) OL C 183, 2014 6 14, p. 18.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija „Konkurencingos ES darbo rinkos kūrimas XXI amžiuje: įgūdžių ir kvalifikacijos pritaikymas prie paklausos ir darbo galimybių siekiant atsigauti po krizės“ (2014/2235(INI))

P8_TA(2015)0321 A8-0222/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. spalio 22 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2014 m. prioritetų įgyvendinimas“(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 15 d. rezoliuciją dėl to, kaip Europos Sąjunga gali prisidėti sudarant darbo vietų kūrimui įmonėse, bendrovėse ir naujai įsteigtose įmonėse palankias sąlygas(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. balandžio 29 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo dėl pradinio išankstinio finansavimo, skiriamo pagal Jaunimo užimtumo iniciatyvą remiamoms veiksmų programoms, sumos padidinimo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1304/20135(3),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. liepos 17 d. rezoliuciją dėl jaunimo užimtumo(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl pagarbos pagrindinei teisei laisvai judėti ES(5),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 26–27 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose nurodytą vieną iš prioritetų: padėti visiems asmenims tobulinti įgūdžius ir atskleisti jų gebėjimus bei suteikti galimybę pakeisti gyvenimą, remiant šiuolaikinei ekonomikai tinkamus įgūdžius ir mokymąsi visą gyvenimą,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 17 d. Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos užimtumo tarnybų tinklo, darbuotojų galimybių naudotis judumo skatinimo paslaugomis ir geresnės darbo rinkų integracijos (COM(2014)0006,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos rekomendaciją dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo(6),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendaciją dėl pagrindinių gebėjimų reikalingų mokymuisi visą gyvenimą (2006/962/EB)(7),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Kultūros ir švietimo komiteto nuomonę (A8-0222/2015),

A.  kadangi esama profesijų, kurioms skirtos darbo vietos lieka laisvos dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo, tačiau jų skaičius valstybėse narėse labai skiriasi;

B.  kadangi, remiantis Komisija(8), iki 12,4 mln. žmonių neturi darbo ilgiau kaip metus, o iš jų 6 mln. – ilgiau kaip dvejus metus; kadangi ilgalaikis nedarbas turi neigiamą poveikį ekonomikos augimui ir socialinio aprūpinimo sistemų tvarumui ir gali tapti struktūrine problema;

C.  kadangi darbo rinkos nelankstumas, vidaus paklausos ir investicijų trūkumas daro neigiamą poveikį darbo vietų kūrimui, o konkurencinga ES darbo rinka, kurioje būtų atsižvelgiama į šiuos tris veiksnius, galėtų prisidėti prie strategijoje „Europa 2020“ nustatytų su užimtumu ir kova su skurdu bei socialine atskirtimi susijusių tikslų įgyvendinimo;

D.  kadangi žemos kvalifikacijos darbuotojų paklausa mažėja, o aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa smarkiai didėja; kadangi dėl šių ES darbo rinkos pokyčių būtina imtis veiksmų pritaikyti darbuotojų įgūdžius ir pirminį mokymą bei profesinį rengimą;

E.  kadangi 2012 m. vienas iš trijų Europoje dirbančių asmenų buvo per aukštos arba per žemos kvalifikacijos savo darbui(9) ir kadangi paprastai dauguma jaunimo yra formaliai per aukštos kvalifikacijos, nors jie taip pat labiau nei vyresni darbuotojai linkę dirbti mažiau jų įgūdžius atitinkančius darbus;

F.  kadangi tam tikruose tyrimuose teigiama, kad dėl gamybos automatizavimo atitinkama dalis esamų darbo vietų išnyks arba labai sumažės;

G.  kadangi aukštesnės kvalifikacijos ekonomikos siekis reiškia, kad per ateinančius penkerius metus daug daugiau verslo įmonių tikisi, jog padaugės darbo vietų, kurioms bus reikalingi lyderystės, vadovavimo ir aukštesnio lygio įgūdžiai;

H.  kadangi Europos darbuotojų judumas sudaro geresnes sąlygas jiems įsidarbinti ir gerinamas ES darbo rinkos konkurencingumas;

Ekonomikos krizė ir jos padariniai

1.  pažymi, kad dėl Europos ekonomikos ir finansų krizės ir jos nulemto ekonomikos sulėtėjimo daugelis valstybių narių susiduria su aukšto nedarbo lygio (ES-28 šalyse – 9,8 proc.) ir valstybės skolos, silpno ekonomikos augimo bei nepakankamų investicijų problemomis; atkreipia dėmesį į sumažintas viešąsias išlaidas; taip pat yra susirūpinęs, kad daugelyje valstybių narių jaunimo nedarbo lygis (ES-28 šalyse – 20,9 proc.) yra daug didesnis, o pagerėjimo ir mažesnio nedarbo lygio atvejai yra reti;

2.  mano, kad, siekiant paskatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą ir sukurti naujų darbo vietų, kuriomis būtų užtikrinamas kokybiškas ir tvarus užimtumas, reikia plataus užmojo ekonominės ir socialinės politikos ir darbo rinkos reformų; taip pat pabrėžia, kad reikia diegti ekonomiškai tvarias socialinio aprūpinimo sistemas, kurios, be kita ko, apimtų bedarbių kvalifikacijos kėlimą ir žmonių, kurie neturi kvalifikacijos arba turi labai žemą kvalifikaciją, įsidarbinimo galimybių didinimą, taip pat reikia paskatų ir galimybių dirbti;

Padėtis ES darbo rinkoje

3.  pažymi, kad net jei pasiūla darbo rinkoje tenkintų paklausą, vis dar gali būti kokybinių trūkumų, nes darbo ieškantys asmenys gali būti netinkami konkrečioms siūlomoms pareigoms dėl neatitinkančių sektoriaus, profesijos ar darbo įgūdžių reikalavimų;

4.  yra susirūpinęs dėl to, kad nedarbo lygis ES išlieka palyginti aukštas (2015 m. kovo mėn. duomenimis, nedarbo lygis ES-28 šalyse siekė 9,8 proc.) ir jis pastebimai sumažėjo tik keliose šalyse, ir atkreipia dėmesį į tai, kad tarp valstybių narių esama didelių skirtumų: mažiausias nedarbo lygis yra Vokietijoje ir Austrijoje (apie 5 proc.), o didžiausias – Graikijoje ir Ispanijoje (atitinkamai 26 ir 23 proc.(10)); kadangi dėl tokių didelių skirtumų didėja darbo rinkos susiskaidymo pavojus tiek valstybėse narėse, tiek tarp jų, o tai gali pakenkti ES ekonomikos stabilumui ir socialinei sanglaudai;

5.  atkreipia dėmesį į tai, kad vidutinis moterų užimtumo lygis ES yra daugiau nei 10 procentinių punktų žemesnis už vyrų užimtumo lygį, ir pabrėžia, kad strategijoje „Europa 2020“ užsibrėžtas tikslas pasiekti 75 proc. užimtumą priklauso nuo moterų užimtumo lygio didinimo, visų pirma taikant darbo ir namų pareigų suderinimo programas;

6.  pažymi, kad jaunimo nedarbo lygis ES valstybėse narėse labai skiriasi, o kai kuriose iš jų 16–25 metų jaunimo nedarbo lygis viršija 50 proc.; pabrėžia, kad dėl didelio jaunimo nedarbo lygio ir dėl to, kad jis daro poveikį visai kartai, kyla pavojus kartų pusiausvyrai;

7.  pažymi, kad palyginti su vidutiniu ES užimtumo lygiu, neįgalių asmenų užimtumas vis dar yra 26 proc. mažesnis ir daugiau nei 50 proc. neįgalių asmenų neturi darbo;

8.  yra labai susirūpinęs dėl jaunimo nedarbo lygio Europoje; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia dualinio mokymo, pvz., profesinio mokymo ir pameistrystės, svarbą stengiantis priderinti jaunimo įgūdžius prie darbo rinkos poreikių;

9.  pabrėžia, kad siekiant sukurti palankų investicijoms klimatą, yra būtini tokie elementai, kaip kvalifikuota darbo jėga, gebėjimas kurti naujoves, didėjanti perkamoji galia ir stabili socialinė ir ekonominė bei politinė aplinka;

10.  atkreipia dėmesį į aukštą ilgalaikio nedarbo lygį, įspėdamas, kad šią problemą būtina spręsti nedelsiant, nes ji yra sunkiai įveikiama;

11.  pažymi, kad Europos darbo rinka yra veikiama keleto svarbių iššūkių, įskaitant globalizaciją, senėjančią visuomenę, sparčius technologijų pokyčius, pvz., skaitmeninimą ir robotų panaudojimą, reikalingų gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitiktį, didėjančią aukštos kvalifikacijos darbo jėgos paklausą ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos perteklių, dėl kurių atsiranda darbo užmokesčio poliarizacija;

12.  vis dėlto atkreipia dėmesį į Europos profesinio mokymo plėtros centro (CEDEFOP) nurodytus pavojus, kad dėl mažos paklausos, kuri skatina aukštą nedarbo lygį, gali ilgam išlikti netinkamų įgūdžių ir įgūdžių trūkumo problema;

13.  pabrėžia, kad valstybėse narėse labai skiriasi laisvos darbo vietos, ir atžvelgdamas į tai pažymi, kad laisvos darbo vietos yra būtinas dinamiškos darbo rinkos, kurioje įgūdžiai atitinka darbus ir kurioje įmonėms ir darbuotojams sukuriamos progos ir galimybės, elementas, taip pat yra labai susirūpinęs dėl statiškos darbo rinkų padėties tam tikrose valstybėse narėse; todėl ragina nustatyti Europos lyginamąjį indeksą dėl laisvų darbo vietų valstybėse narėse; duomenis tokiam lyginamajam indeksui būtų galima rinkti kasmet vykdant darbo jėgos tyrimą ir jais turėtų būti vertinama bent jau: laisvų darbo vietų skaičius valstybėje narėje; vidutinė nedarbo trukmė;

14.  pabrėžia, kad, viena vertus, Europoje yra 24 mln. bedarbių, įskaitant 7,5 mln. nesimokančių ir nedirbančių jaunuolių, bet, kita vertus, yra 2 mln. laisvų darbo vietų, ir kad Europos įmonės kenčia dėl didelio kvalifikuotų darbuotojų ir darbuotojų su pritaikomais įgūdžiais trūkumo;

15.  pažymi, jog nepaisant to, kad kai kuriose valstybėse narėse yra aukštas nedarbo lygis, o kitose yra laisvų darbo vietų, darbo jėgos judumas ES viduje dėl, be kita ko, nepašalintų kliūčių ir lyginant tarptautiniu mastu išlieka nedidelis (ES-27 šalyse – 0,29 proc.) – jis yra beveik 10 kartų mažesnis nei Jungtinėse Valstijose ir 5 kartus mažesnis nei Australijoje; atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis 2013 m. duomenimis, 7 mln. ES piliečių gyvena arba dirba ne toje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra; taip pat primena, kad šiuo metu ES yra daugiau kaip 2 mln. laisvų darbo vietų; taigi pabrėžia poreikį užtikrinti sąžiningą darbuotojų judumą Sąjungoje, kad ši spraga būtų užpildyta;

16.  pažymi, kad ES darbo rinka gali padėti šalinti didelius nedarbo židinius, esančius įvairiuose Europos regionuose;

17.  mano, kad ES darbo rinka turi prisitaikyti prie įvairių Europos regionų kultūros, gamybos būdo ir verslo struktūros ir kad į jų skirtumus turi būti atsižvelgiama patvirtinant priemones, kuriomis užtikrinamas didesnis darbo rinkos lankstumas;

18.  primena, kad dėl ekonomikos nuosmukio asmenys, ieškodami darbo, susiduria su didesniais iššūkiais ir kad kartais jie turi priimti darbo, kuriam taikomi žemesni nei jų turimo išsilavinimo reikalavimai, pasiūlymus; pabrėžia, kad, siekiant tinkamomis priemonėmis mažinti pernelyg didelės kvalifikacijos paplitimą ES ekonomikoje, svarbu skatinti ekonomikos augimą kuriant aukštos kvalifikacijos reikalaujančias darbo vietas ir skatinti kurti darbo vietas sudarant palankesnes sąlygas investuoti į naujus sektorius;

Konkurencingos ES darbo rinkos skatinimas

19.  yra įsitikinęs, kad, siekiant sukurti konkurencingą ES darbo rinką, reikia plataus užmojo reformų, kuriomis būtų didinama įtrauktis, pažangus lankstumas, inovacijos ir judumas, didinama socialinio dialogo svarba, skatinama kurti daugiau darbo vietų, kuriomis užtikrinamas kokybiškas ir tvarus užimtumas, didinamas našumas ir prisidedama prie žmogiškojo kapitalo vystymo, atsižvelgiant į nuolat kintančią rinką ir gamybos būdus;

20.  pabrėžia poreikį dėti nuolatines pastangas suartinti švietimą, mokymą ir darbo rinkas ir dar kartą pakartoja, kad pažangaus, tvaraus ir integracinio ekonomikos augimo, konkurencingumo ir darbo vietų kūrimo strategija Europoje turėtų būti įgyvendinama vadovaujantis holistiniu požiūriu, kuriame būtų atsižvelgiama į darbo rinkos poreikius ir remiamos pažeidžiamų asmenų grupės gerinant darbo sąlygas ir teikiant paskatas;

21.  pabrėžia, kad valstybinėms užimtumo tarnyboms tenka svarbus vaidmuo užtikrinant, kad grįžimas prie augančio užimtumo nebūtų pasiektas užpildant darbo vietas žemesnės nei reikia darbui kvalifikacijos darbuotojais;

22.  primena, kad su darbu susijusius teisės aktus reikia parengti taip, kad juos geriau suprastų darbuotojai ir darbdaviai, kad būtina panaikinti įsidarbinimo kliūtis, sudaryti palankias sąlygas įmonių ir darbuotojų teisiniam saugumui;

23.  pabrėžia, kad jaunimas, pereidamas nuo mokslo prie darbo, neretai susiduria su vis didesniais sunkumais, todėl paprastai yra mažiau apsaugotas nuo nedarbo ir, labiau tikėtina, kad dirba prastos kokybės darbo vietose arba mažų garantijų darbą;

24.  pabrėžia iniciatyvos parengti daugiakalbį Europos įgūdžių, gebėjimų, kvalifikacijos ir profesijų klasifikatorių (ESCO), kuriame 25 Europos Sąjungos kalbomis būtų nustatomi ir priskiriami kategorijoms ES darbo rinkai ir švietimui bei mokymui aktualūs įgūdžiai, gebėjimai, kvalifikacija ir profesijos, svarbą;

25.  pabrėžia žmogaus raidos, karjeros lankstumo ir asmeninio įsipareigojimo svarbą; primena, kad šiuo atžvilgiu pagrindinis veiksnys yra profesinis judumas ir kad reikia didelių investicijų, kad būtų galima aktyviai skatinti įsidarbinimo ir prisitaikymo galimybes ir išvengti atvejų, kai darbo neturintys asmenys praranda įgūdžius;

26.  pabrėžia, kad yra svarbios socialinės investicijos, kuriomis siekiama sukurti aktyvumą užtikrinančią valstybę, suteikiančią darbuotojams priemonių, kad jie galėtų lengvai prisitaikyti prie socialinių ir ekonominių sąlygų ir prie darbo rinkos poreikių;

27.  mano, kad tarptautiniu mastu konkurencinga įgūdžių bazė padės valstybėms narėms užimti vertingesnius pasaulio rinkos segmentus;

28.  pabrėžia, kad žiedinė ekonomika turi galimybių sukurti milijonus naujų darbo vietų visoje ES ir paskatinti tvarų bei integracinį augimą;

29.  primena darbuotojų judumo geografiniu požiūriu ir sektoriuose svarbą siekiant kurti konkurencingą darbo rinką ir pabrėžia, kad reikia mažinti administracines ir kalbines kliūtis, dėl kurių jis gali būti ribojamas, ir toliau kurti priemones judumui palengvinti, pvz., greitai pripažinti kitų valstybių narių formaliąsias, neformaliąsias ir savišvietos kvalifikacijas, Europos kvalifikacijų sandarą, Europos CV, Europos įgūdžių pasą, taip pat rengti specialius sektoriams pritaikytus kalbų kursus ir mokymus apie tarpkultūrinį bendravimą; ragina didinti informuotumą apie visos ES EURES darbo vietų portalą ir toliau jį tobulinti, visų pirma užtikrinant, kad bus parengta pakankamai EURES konsultantų, į kuriuos bus galima kreiptis ir kurie bus vienodai išsidėstę visoje teritorijoje, siekiant paversti EURES pagrindine ES darbo rinkos priemone; pabrėžia stipresnio nacionalinių valstybinių užimtumo tarnybų tarpusavio bendradarbiavimo ir būsimo privačiųjų užimtumo tarnybų ir kitų suinteresuotųjų subjektų įtraukimo į EURES tinklą svarbą; pabrėžia, kokios svarbios yra ES iniciatyvos, pavyzdžiui, ERASMUS+, Europos kvalifikacijų sandara, Europaso CV, Europos įgūdžių pasas, Europos darbo mobilumo portalas (EURES portalas), žinių sąjungos ir Europos pameistrystės aljansas, kuriomis siekiama skatinti judumą ir suteikti galimybių; ragina labiau populiarinti šias iniciatyvas, kad būtų pagerintas Europos darbo rinkos veikimas;

30.  pakartoja, kad Europoje reikia išnaudoti didelį moterų ekonominį potencialą ir kad būtina sukurti tinkamas sąlygas moterims kilti karjeros laiptais ir siekti aukštesnių pareigų įmonėse arba pradėti savo verslą; pabrėžia, kad būtina pašalinti moterų išsilavinimo ir jų dalyvavimo bei pozicijų darbo rinkoje atotrūkį; primena apie lyčių lygybės, įskaitant moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimą bei moterų užimtumo lygio didinimą, taip pat profesinio ir šeiminio gyvenimo derinimo politikos stiprinimą, svarbą siekiant strategijos „Europa 2020“ užimtumo tikslų;

31.  palankiai vertina teigiamus rezultatus, pasiektus bandomąja profesinio judumo programa „Tavo pirmasis EURES darbas“, kurią taikant galima veiksmingai pasiekti jaunimą ir sukurti pritaikytas paslaugas tiek darbo ieškantiems asmenims, tiek darbdaviams; pabrėžia teigiamą šalutinį šios programos ir EURES tarpusavio poveikį;

32.  atsižvelgdamas į tai, pabrėžia aktyvios darbo politikos, mokymosi visą gyvenimą ir gebėjimų prisitaikyti prie technologinių pokyčių didinimo svarbą; ragina valstybes nares didinti aktyvios darbo rinkos politikos aprėptį ir veiksmingumą;

33.  mano, kad nuosekli ir išsami strategija, kuria siekiama sukurti veiksmingesnių ir visiems naudingų darbo organizavimo formų visapusiškai išnaudojant darbininkų žinių potencialą ir pagerinant jų darbo vietų kokybę, padėtų sustiprinti darbo rinkos atsparumą; siekiant stiprinti darbuotojų dalyvavimą kuriant inovacijas, remti darbininkų dalyvavimo ir įgūdžių pritaikymo gerinimą ir tokiu būdu pagerinti ir įmonių veiklos rezultatus, galėtų būti sukurta įtraukesnių ir daugiau galimybių suteikiančių darbo organizavimo formų;

34.  pabrėžia, kad atsižvelgiant į prognozuojamus greitus darbo rinkos pokyčius, investicijos į švietimą ir mokymą reikalingos šiandienos jaunimui; pabrėžia, kad kvalifikacijos kėlimo politika turėtų būti skirta ne tik darbo rinkos poreikiams tenkinti, bet ir suteikti asmenims reikiamų universaliųjų įgūdžių, kad jie galėtų tobulėti kaip aktyvūs ir atsakingi piliečiai; ragina Komisiją ir valstybes nares pripažinti tai, kad švietimas ir mokymas nėra vien tik darbo rinkos priemonė ir nėra skirti būsimiems darbuotojams ugdyti – tai yra visų pirma pagrindinė teisė ir vertybė savaime;

Būsimų įgūdžių poreikių numatymas

35.  yra įsitikinęs, kad, siekiant numatyti būsimus įgūdžių poreikius, darbo rinkos suinteresuotieji subjektai, įskaitant darbdavių ir darbuotojų organizacijas, ir švietimo bei mokymo paslaugų teikėjai turi aktyviai dalyvauti visais lygmenimis, ypač kurdami, įgyvendindami ir vertindami profesinės kvalifikacijos programas, kurios užtikrintų veiksmingą perėjimą nuo formaliojo švietimo prie mokymosi dirbant;

36.  ragina geriau suprasti dabartinius ir būsimus įgūdžių poreikius ir stiprinti esamą ES įgūdžių panoramą, kad būtų galima geriau nustatyti įgūdžių spragas ir trūkumus, susijusius su konkrečiais sektoriais, profesijomis ir regionais, ir užtikrinti, kad informacija apie besikeičiančius įgūdžių poreikius būtų renkama, tvarkoma ir skleidžiama sprendimus priimantiems asmenims ir valdžios institucijoms, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjams bei darbdaviams, taip siekiant veiksmingiau numatyti ateities tendencijas;

37.  mano, kad švietimas yra labai svarbi mokslinių tyrimų ir inovacijų rezultatų varomoji jėga, suteikianti daugiau galimybių kurti darbo vietas aukštos kvalifikacijos reikalaujančiuose sektoriuose ir kartu didinanti ES ekonomikos konkurencingumą;

38.  pabrėžia labiau integruotos mokyklų, aukštojo mokslo įstaigų, įmonių ir kitų atitinkamų valdžios institucijų partnerystės ir pasitikėjimo svarbą siekiant įvertinti būsimus darbo poreikius, peržiūrėti ir įgyvendinti naujas profesinio mokymo programas ir skatinti valstybių narių ir regioninių bei vietos valdžios institucijų bendradarbiavimą ir keitimąsi gerąja patirtimi, be kita ko, stebint darbo rinkos disbalansą regioniniu ir vietos lygmeniu; primena, kad kartu yra būtina visų suinteresuotųjų šalių socialinė atsakomybė, taip pat jų dalyvavimas toliau tobulinant stebėsenos ir prognozavimo priemones;

39.  yra įsitikinęs, kad valstybės narės turi atlikti svarbų vaidmenį užtikrindamos pakankamą gamtos mokslų ir matematikos mokytojų pasiūlą, kad jaunimas gautų žinių ir pasisemtų entuziazmo MTIM dalykams;

40.  pabrėžia, kaip svarbu nuo pat mažens mokykloje atsižvelgti į vaikų poreikius; rekomenduoja valstybėms narėms patvirtinti naujoviškas priemones, integruoti jas į mokymosi procesą mokykloje ir už jos ribų ir reformuoti ar atnaujinti mokyklos aplinką, mokymo metodus ir mokytojų gebėjimus; siūlo suderinti mokyklų mokymo programas valstybėse narėse ir įtraukti mokymo klasių vizitus į kitas šalis per mokslo metus, kad švietimas ankstyvuoju etapu nebūtų ribojamas tik veikla klasėje;

Tęstinio švietimo ir mokymo svarba visiems darbo rinkos subjektams

41.  primena, kad teisė į mokslą yra pagrindinė teisė, ir pabrėžia, kad reikia dėti pastangas kurti lankstesnį ir individualų požiūrį į asmens karjeros raidą ir mokymąsi visą gyvenimą bei mokymą asmeniui siekiant karjeros, ir pripažįsta viešųjų ir privačiųjų subjektų vaidmenį šioje srityje, kartu pripažindamas, kad patarimai ir konsultacijos, kuriose atsižvelgiama į individualius poreikius ir susitelkiama į individualių įgūdžių vertinimą ir stiprinimą, turi nuo pat pradžių būti pagrindinis švietimo ir įgūdžių politikos elementas;

42.  pripažįsta, kad svarbu skatinti mokymosi darbo vietoje pameistrystę kaip dar vieną įsidarbinimo būdą;

43.  pažymi, kad Europos visą gyvenimą trunkančio orientavimo politika turėjo didelės įtakos nacionalinei orientavimo politikai ir kad veiksmingam visą gyvenimą trunkančiam orientavimui reikalingos įvairiapusės programos visais lygmenimis;

44.  pažymi, kad jauni žmonės turi turėti įvairių galimybių ir kad tokių galimybių (stažuotės, profesinė praktika) apibrėžtis Europoje yra skirtinga;

45.  yra įsitikinęs, kad darbo neturinčių asmenų, ypač ilgalaikių bedarbių, mokymo ir kitos profesinės kvalifikacijos mokymo programos bei kvalifikacijos vertinimo programos turėtų būti siūlomos žmonėms, kad pagerintų jų galimybes darbo rinkoje, ir turėtų būti kuriamos ir įgyvendinamos glaudžiai bendradarbiaujant su darbdavių asociacijomis ir profesinėmis sąjungomis, organizacijomis, atstovaujančiomis bedarbiams, ir privačiomis bei valstybinėmis užimtumo tarnybomis, kad darbuotojų naujai įgyti įgūdžiai būtų geriau pritaikyti prie būsimų darbo rinkos poreikių; pabrėžia, kad reikia sukurti ir įgyvendinti specialias programas, kurios padėtų reintegruoti ilgalaikius bedarbius į darbo rinką;

46.  pabrėžia būtinybę Komisijai stiprinti Jaunimo garantijų iniciatyvos nacionalinių įgyvendinimo planų ir veiksmingo jų panaudojimo vietoje stebėseną; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją parengti valstybėms narėms aiškias ir nedviprasmiškas konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo ir kokybiško užimtumo;

47.  atkreipia dėmesį į Audito Rūmų atskleistas problemas ataskaitoje „Jauni bedarbiai Europoje: kliūtys įgyvendinant ES Jaunimo garantijų iniciatyvą“, visų pirma dėl bendro šios programos finansavimo tinkamumo, „kokybiško pasiūlymo“ apibrėžties ir dėl to, kaip Komisija stebi ir praneša apie rezultatus;

48.  primena, kad labai svarbu darbo ieškantiems asmenims suteikti pritaikytų rekomendacijų ir konsultacijų, paaiškinant, kaip ieškoti darbo ar ko toliau reikėtų mokytis siekiant užtikrinti, kad jų gebėjimai ir kompetencijos būtų perkeliami, pripažįstami ir patvirtinti vadinamajame kompetencijų pase, pvz., Europase, kuriame nurodomi formaliuoju, neformaliuoju mokymusi ir savišvieta įgyti gebėjimai ir kompetencijos, ir kad pagalbos darbo ieškantiems asmenims tikslas visų pirma turi būti jų įsidarbinimo galimybių optimizavimas;

49.  pabrėžia, kad būtina didinti darbo jėgos prisitaikymo galimybes siekiant išvengti darbo jėgos trūkumo ateityje; ragina valstybes nares šiam tikslui naudoti struktūrinius fondus, visų pirma Europos socialinį fondą;

50.  pabrėžia, kad teisė į švietimą ir mokymąsi yra ypač svarbi ilgalaikiams bedarbiams; primena, kad ilgalaikiams bedarbiams naudingiausias požiūris, kuriuo atsižvelgiama į konkrečius jų poreikius, o ne standartinės priemonės; pabrėžia, kad ilgalaikiai bedarbiai turi žinoti apie savo teisę į mokymą, kad jiems skirtose priemonėse turi būti atsižvelgiama į įsisavinimo galimybes ir kad mokymo poreikiai būtų prieinami ir derami, ir atitiktų tikruosius jų poreikius; primena, kad įvykdžius šias sąlygas ilgalaikiai bedarbiai galės pasinaudoti kvalifikacijos kėlimu kaip galimybe pagerinti savo darbo ir gyvenimo sąlygas;

51.  pabrėžia, kokia svarbi priemonė yra Jaunimo garantijų iniciatyva siekiant padėti jauniems žmonėms pereiti nuo mokyklos prie darbo ir įgyti išsilavinimą, įgūdžių ir patirties, kurių reikia kokybiškam darbui rasti, užsiimant pameistryste, mokomąja praktika ar tęsiant mokslus;

52.  pabrėžia, kad itin svarbu užtikrinti lygias galimybes ir galimybes įgyti išsilavinimą ir mokytis, visų pirma palankių sąlygų neturinčioms grupėms, ir teikti veiksmingą paramą, taip pat kovoti su socialine atskirtimi ir sudaryti palankesnes sąlygas gauti darbą;

Švietimo ir užimtumo sąsajos stiprinimas

53.  pabrėžia, kad reikia stiprinti ir geriau orientuoti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, jog iki 2020 m. mokyklos nebaigimo rodiklis būtų ne didesnis kaip 10 proc., kaip susitarta strategijoje „Europa 2020“, atsižvelgiant į tai, kad mokyklos nebaigimo reiškinys yra ilgalaikė ES problema, daranti labai neigiamą poveikį atitinkamo jaunimo nedarbui ir socialinei integracijai;

54.  yra įsitikinęs, kad turėtų būti labiau atsižvelgiama į dualinį pameistryste grindžiamą profesinį mokymą ir kitas panašias mokymo darbo vietoje sistemas ir pirmenybė turėtų būti teikiama kokybei, vengiant akademinio šališkumo, nes tai sudaro palankias sąlygas integracijai į darbo rinką ir sklandesniam perėjimui nuo mokymosi prie darbo ir, kaip pasirodė, yra veiksminga skatinant jaunimo užimtumą;

55.  mano, kad šiandieninės profesinio mokymo sistemos yra tam tikrų istorinių ir kultūrinių jėgų rezultatas ir jas suformavo vyraujančios teisės normos, tradicijos, pedagogikos principai ir institucijų struktūros;

56.  atkreipia dėmesį į ypač nerimą keliančius duomenis dėl darbo neturinčių ir nesimokančių jaunuolių skaičiaus, kuris daugumoje valstybių narių viršija 10 proc.; pabrėžia tiesioginį didelio jaunimo nedarbo ir mokyklos nebaigimo ryšį; pabrėžia, kad skubiai nesiėmus ryžtingų veiksmų Europos ir nacionaliniu lygmeniu visa jaunų europiečių karta rizikuoja negauti pakankamo išsilavinimo ir nepatekti į darbo rinką, ir tai turės reikšmingų padarinių socialinei struktūrai, socialinei ir teritorinei sanglaudai ir apskritai Europos ekonominio modelio tvarumui;

57.  pabrėžia, kad kiekviena nacionalinė profesinio mokymo sistema yra priemonė tam tikriems tikslams, kurie skirtingose valstybėse narėse gali skirtis, pasiekti ir todėl apie jas galima spręsti tik pagal rezultatus siekiant tų tikslų; pabrėžia, kad perkelti profesinio mokymo sistemą iš vienos valstybės narės į kitą galima tik tuo atveju, jei sąlygos atitinkamose valstybėse yra palyginamos arba gali būti pritaikytos;

58.  pabrėžia profesinio rengimo ir mokymo svarbą suteikiant jaunimui daugiau galimybių įsidarbinti ir sudarant sąlygas gauti profesinę kvalifikaciją; ragina Komisiją ir valstybes nares didinti profesinio rengimo ir mokymo atitiktį darbo rinkos poreikiams užtikrinant, kad jie būtų neatsiejama švietimo sistemos dalis, ir atsižvelgiant į tai užtikrinti aukštus kvalifikacijos standartus ir kokybę;

59.  atkreipia dėmesį į tai, kad nors ES yra du milijonai laisvų darbo vietų, taip pat yra daug per didelės kvalifikacijos darbo neturinčių jaunuolių, kurių įgūdžiai neatitinka darbo rinkos poreikių; taigi pabrėžia geresnės švietimo sistemų ir darbo rinkos sąveikos svarbą, įskaitant darbo vietos poveikį, stažuotes ir bendradarbiavimą su įmonėmis, siekiant skatinti ir žymiai padidinti užimtumo lygį ir kurti novatoriškus klasterius; pabrėžia, kad įmonės gali atlikti svarbų vaidmenį, dalyvaudamos savo valstybių narių švietimo sistemose; pabrėžia, kad siekiant pritaikyti visų lygių švietimo sistemas, įskaitant profesinio mokymo sistemą, prie dabartinių ir būsimų darbo rinkos poreikių reikia parengti išsamią ilgalaikę strategiją ir nedelsiant imtis atitinkamų priemonių;

60.  palankiai vertina Komisijos iniciatyvą dėl Europos pameistrystės aljanso, kuria siekiama suburti valdžios institucijas, įmones, socialinius partnerius, profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjus, jaunimo atstovus ir kitus pagrindinius veikėjus, kad visoje Europoje būtų skatinamos pameistrystės programos ir iniciatyvos;

61.  pabrėžia itin svarbų dualinio švietimo ir mokymo programų, pagal kurias teorija derinama su praktiniu mokymu, vaidmenį, nes jos yra svarbiausias veiksnys ugdant darbo rinkos poreikius galinčius patenkinti įgūdžius ir gebėjimus, ir ragina valstybes nares šias programas integruoti į savo mokymo programas, taip suteikiant praktinę patirtį, kuri sudarytų galimybes sklandžiai pereiti iš švietimo ir mokymo sistemos į darbo rinką;

62.  pabrėžia, jog svarbu, kad profesinis orientavimas ir darbo patirtis būtų grindžiami vertinimu ir karjeros patarimais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas individualiems įgūdžiams ir poreikiams ir kuriuos teikia aukštos kvalifikacijos užimtumo konsultantai ir savitarpio mokymosi konsultantai, siekiant užtikrinti, kad jaunimas turėtų tinkamą informaciją, gautų tinkamų patarimų ir konsultacijų, kad galėtų priimti aiškų sprendimą dėl karjeros;

63.  pabrėžia, kad švietimo ir mokymo įstaigos atlieka svarbų vaidmenį ugdant darbui susirasti būtinus studentų įgūdžius ir gebėjimus; ragina Komisiją ir valstybes nares parengti visam mokymosi laikotarpiui skirtas aukštos kokybės tikslines profesinio orientavimo gaires, taip siekiant padėti jaunimui priimti teisingus sprendimus dėl savo išsilavinimo ir karjeros;

64.  pažymi, kad, siekiant sėkmingai įsidarbinti, svarbu priimti pagrįstus sprendimus, skatinti iniciatyvumą ir didinti motyvaciją bei ugdyti savimonę, kartu užtikrinant deramą paramą šiuo atžvilgiu; pabrėžia kokybiško įsidarbinimo, įskaitant perėjimą iš švietimo sistemos ir darbo rinką, iš vieno darbo į kitą darbą ir išėjimą į profesinės karjeros pertraukas bei grįžimą iš jų, svarbą;

65.  primena, kad investicijos į švietimą ir įgūdžių, kuriais patenkinami darbo rinkos ir visuomenės poreikiai, ugdymą yra nepaprastai svarbios siekiant augimo ir konkurencingumo, taip pat informuotumo apie ES, asmeninio tobulėjimo ir pasitikėjimo savimi; atkreipia dėmesį į tai, kad, norint ugdyti verslumą, reikia ugdyti universaliuosius įgūdžius, pavyzdžiui, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komandinį darbą, iniciatyvumą, kurie padeda jaunimui tobulėti asmeninėje ir profesinėje srityse ir lengviau bei anksčiau įsilieti į darbo rinką; pabrėžia, kad tokios investicijos turėtų būti papildytos didesne Europos ir nacionalinių iniciatyvų, apimančių įvairius švietimo ir mokymo sektorius bei kitus susijusius sektorius, pvz., užimtumo, socialinės politikos, jaunimo politikos ir kultūros, sąveika ir glaudesniu bendradarbiavimu su visais susijusiais suinteresuotaisiais subjektais, pvz., socialiniais partneriais ir įmonėmis, kad mokymo programos nuolat atitiktų darbo rinkos poreikius;

66.  primena valstybių narių įsipareigojimą investuoti į aukštąjį mokslą ir, atsižvelgdamas į tai, ragina laipsniškai didinti visos Europos švietimo sistemos švietimo ir mokymo standartus; ragina valstybes nares pripažinti, kad švietimas yra būtina investicija, įsipareigoti investuoti į šį sektorių ne mažiau kaip 2 proc. BVP ir apsaugoti šį sektorių nuo išlaidų mažinimo; ragina Komisiją toliau stiprinti švietimo vaidmenį įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir susieti programos „Švietimas ir mokymas 2020“ bendruosius tikslus su strategijos „Europa 2020“ peržiūra;

67.  pabrėžia, kad, siekiant kovoti su ilgalaikiu nedarbu ir suteikti daugiau galimybių gauti kokybišką darbą, būtina visą gyvenimą investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir įgūdžius, visų pirma į esamos darbo jėgos ir nekvalifikuotų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą; ragina ES nustatyti aiškius tikslus, susijusius su mokymosi visą gyvenimą metodais, skirtais trūkstamiems įgūdžiams ugdyti, ir plėtoti vyresnio amžiaus darbuotojų, visų pirma vyresnių kaip 30 metų žemos kvalifikacijos darbuotojų ir mokyklos nebaigusių asmenų, švietimą ir mokymą komunikacijos, kalbų ir skaitmeninių įgūdžių srityse;

68.  pabrėžia, jog svarbu, kad valstybės narės, regioninės ir vietos valdžios institucijos ir atskiri darbdaviai tinkamai finansuotų ir taikytų kokybiškas profesinės praktikos ir pameistrystės programas bei mokymą mokyklose; primena, kad šios programos turėtų atitikti būtiniausius socialinės apsaugos standartus;

69.  yra įsitikinęs, jog reikia, kad vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu valdžios institucijos ir darbdavių bei darbuotojų atstovai, įskaitant valstybines ir privačiąsias užimtumo tarnybas, taip pat švietimo ir mokymo įstaigos sudarytų glaudžias ir sistemines partnerystes, siekiant sukurti ilgalaikes strategijas atitinkamoms nacionalinėms darbo rinkoms ir rasti geriausių būdų gebėjimų neatitikties problemai spręsti visais aspektais, ir ragina valstybes nares remti tokį bendradarbiavimą;

70.  yra įsitikinęs, kad Jaunimo garantijų iniciatyva yra pirmasis žingsnis siekiant teisėmis grindžiamo požiūrio į jaunimo poreikius užimtumo atžvilgiu; primena darbdavių įsipareigojimą dalyvauti suteikiant jaunimui prieinamas profesinio mokymo programas ir kokybiškas stažuotes; pabrėžia, kad turi būti nepakenkta deramo darbo jaunimui kokybės aspektui ir kad dedant pastangas svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas darbo jėgos ir kitiems su darbo kokybe susijusiems standartams, pvz., darbo laikui, minimaliam darbo užmokesčiui, socialinei apsaugai ir sveikatai ir saugai darbe;

Darbo jėgos judumo skatinimas

71.  primena, kad šiuo metu Europos Sąjungoje yra daugiau kaip 2 mln. laisvų darbo vietų; pabrėžia, kad, siekiant ištaisyti šį trūkumą, reikia skatinti darbo jėgos judumą Sąjungoje, ir pakartoja programos „Erasmus+“ ir EURES svarbą šiuo atžvilgiu;

72.  primena, kad reikia sudaryti palankias sąlygas tarpvalstybinių darbuotojų judumui, suteikiant daugiau informacijos apie EURES tarpvalstybines partnerystes, kuriomis siekiama skatinti tarpvalstybinių darbuotojų judumą ir panaikinti su tuo susijusias kliūtis, suteikiant darbuotojams informacijos ir patarimų galimybių įsidarbinti ir gyvenimo bei darbo sąlygų abipus sienos klausimais; šiuo atžvilgiu EURES-T yra svarbi priemonė siekiant geriau valdyti galimus naujų darbo vietų kūrimo šaltinius ir sukurti geriau integruotą ES darbo rinką;

73.  primena, kad kvalifikuotų darbuotojų iš trečiųjų šalių judumas yra vienas iš galimų būdų spręsti demografines problemas, darbo jėgos trūkumo ir gebėjimų neatitikties klausimus, taip pat mažinti protų nutekėjimo poveikį;

74.  pažymi, kad ES grindžiama laisvo darbuotojų judėjimo principu; ragina skatinti užsienio kalbų mokymąsi ir naudojimą siekiant padidinti judumą; atkreipia dėmesį į tai, kad būtina skatinti užsienio kalbų, visų pirma Europos kalbų, mokymąsi remiantis mokymosi visą gyvenimą sistema, kad būtų palengvintas darbuotojų judumas ir suteikta daugiau galimybių įsidarbinti;

Keitimasis geriausia patirtimi ES ir jos patvirtinimas

75.  pabrėžia, jog reikia, kad valstybės narės ir regioninės bei vietos valdžios institucijos keistųsi geriausia patirtimi ir ją patvirtintų, taip pat palygintų ir įvertintų jos efektyvumą, ypač dualinio ir profesinio mokymo, pameistrystės ir praktikos sistemų ir programų, neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų, mokymosi visą gyvenimą strategijų atžvilgiu, pripažįstant kiekvienos darbo rinkos ir švietimo sistemos ypatumus; atkreipia dėmesį į Europos mokymosi platformą kaip vieną iš svarbiausių priemonių siekiant vystyti Europos partnerystes ir keistis geriausia patirtimi pameistrystės srityje;

76.  pabrėžia, kad siekiant įgyti visur taikomus įgūdžius ir kvalifikacijas, ypač universaliuosius įgūdžius, pavyzdžiui, verslumo, IRT ir kalbų įgūdžius bei asmeninius gebėjimus, svarbų vaidmenį atlieka neformalusis mokymasis, savišvieta, savanoriavimas ir mokymasis visą gyvenimą; ragina ES pagerinti prieigą prie suaugusiųjų mokymosi ir antros galimybės mokytis; ragina darbdavius ir švietimo paslaugų teikėjus pripažinti ir patvirtinti neformalųjį mokymąsi ir savišvietą;

77.  pabrėžia, kad svarbu suteikti naują postūmį Bolonijos procesui pasinaudojant 2015 m. Jerevano ministrų konferencijoje pasiūlyta galimybe nedelsiant pradėti vykdyti naują ir pažangesnį bendradarbiavimą;

78.  mano, kad Komisija turėtų užtikrintų programos „Erasmus+“ ir visų joje numatytų priemonių, įskaitant sporto dalį, tinkamą įgyvendinimą; mano, kad būtina supaprastinti galimybes naudotis programa, kad ja galėtų pasinaudoti kuo daugiau piliečių ir organizacijų;

Piliečių verslumo skatinimas. MVĮ ir labai mažos įmonės

79.  yra įsitikinęs, kad, reikia gerinti lyderystę, finansų valdymą ir skatinti verslumo ugdymą nuo ankstyvo amžiaus, taip pat reikia palaikančių, plataus masto ir kokybiškų ikimokyklinių sistemų palankių sąlygų neturinčioms šeimoms, kad būtų išnaudotas jaunimo potencialas ir jie būtų pasirengę tapti ne tik darbuotojais, bet ir darbdaviais, galėtų pradėti naują verslą ir pasinaudotų naujomis rinkomis;

80.  palankiai vertina tokias programas kaip „Erasmus“ jauniems verslininkams, kuriomis siekiama padėti naujiems verslininkams įgyti svarbių įmonės valdymo įgūdžių, ir mano, jog tokios programos turėtų būti toliau skatinamos, siekiant užtikrinti, kad daugiau jaunų verslininkų gautų pagalbą, reikalingą verslui įsteigti ir sėkmingai jį vykdyti; yra įsitikinęs, kad reikėtų sukurti specialias paramos priemones jauniems verslininkams, kad jiems būtų lengviau gauti informaciją ir finansavimą, įskaitant vieno langelio principu veikiančias informavimo ir paramos paslaugas jaunimui esamose verslumo rėmimo organizacijose;

81.  mano, kad neformalusis švietimas, visų pirma jaunimo organizacijose, skatina kūrybingumą, iniciatyvumą ir atsakomybę už savo veiksmus ir gali padidinti jaunimo galimybes darbo rinkoje;

82.  pabrėžia būtinybę įtraukti verslumo ugdymo aspektus visais švietimo ir mokymo lygmenimis, nes jaunimo verslumo dvasios ugdymas ankstyvuoju etapu yra veiksmingas kovos su nedarbu, ypač su jaunimo nedarbu, būdas; atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina akademines ir verslo bendruomenes vesti aktyvų dialogą ir bendradarbiauti siekiant parengti švietimo programas, kurios padėtų suteikti jaunimui reikiamų įgūdžių ir gebėjimų;

83.  ragina parengti į ateitį ir rezultatus orientuotą Europos įgūdžių strategiją, kuria remiantis būtų galima rengti nacionalines įgūdžių strategijas ir įtraukti jas į nacionalinius užimtumo planus, kartu pateikiant išsamias gaires užimtumo srities dokumentų rinkinyje pasiūlytiems sektorių veiksmų planams įgyvendinti;

84.  pabrėžia, kad reikalingos paramos ir paskatos priemonės veiklą pradedančioms įmonėms, MVĮ, labai mažoms įmonėms ir socialinės ekonomikos veikėjams, siekiant palengvinti jų steigimą ir veiklą, taip pat būtina įtvirtinti geresnio reglamentavimo principą ir juo vadovautis, ir palengvinti kvalifikuotos darbo jėgos samdymą bei darbuotojų mokymą; todėl pabrėžia, kad reikėtų perkelti mokesčių naštą nuo darbuotojų kitiems mokesčių šaltiniams, kurie turi mažesnį neigiamą poveikį užimtumui ir ekonomikos augimui, kartu užtikrinant pakankamą socialinę apsaugą;

85.  ragina valstybes nares mažinti mokesčių naštą darbo jėgai;

86.  primena, kad apie 99 proc. Europos įmonių yra MVĮ ir kad jos yra pagrindinis konkurencingos ES darbo rinkos kūrimo variklis; todėl pabrėžia, kad ES teisės aktus reikia grįsti principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“, siekiant panaikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria MVĮ, ir sudaryti joms sąlygas visapusiškai išnaudoti savo darbo vietų kūrimo potencialą;

87.  yra įsitikinęs, kad verslininkai turėtų investuoti į mokymo ir pameistrystės programas, skirtas darbuotojams, ir kad šiam tikslui turėtų būti sukurtos ir, jei reikia, toliau plėtojamos skatinimo priemonės, nes taip jie galės plėstis ir kurti naujas darbo vietas; mano, kad sukūrus darbdavių tinklus MVĮ ir labai mažoms įmonėms galėtų būti palengvintos galimybės gauti reikiamus mokymus ir pagalbą;

Inovacijos ir skaitmeninimas. Nauji įgūdžiai ir darbo vietos

88.  pabrėžia inovacijų ir skaitmeninimo svarbą ekonomikos augimui, produktyvumui ir sąžiningesnei ir tvaresnei bei įtraukesnei visuomenei ir šiuo atžvilgiu pažymi, kad reikia perteikti žinias, kūrybingumą ir ugdyti reikiamus įgūdžius, taip pat skatinti darbuotojų ir būsimų darbuotojų bei darbdavių motyvaciją ir ryžtą, siekiant kurti inovatyvius, kūrybiškus ir skaitmeninius produktus ir paslaugas; pažymi, kad reikia panaikinti skaitmeninę atskirtį ir mokantis visą gyvenimą vystyti skaitmeninius įgūdžius, taip pat į mokymosi programas integruoti žinias apie naujas žiniasklaidos priemones ir naujas informacines technologijas; taip pat pabrėžia, kad reikia kurti naujoviškus mokymosi būdus ir sudaryti daugiau e. mokymosi ir nuotolinio mokymosi galimybių, pasitelkiant atviruosius švietimo išteklius, taip visiems sudarant vienodas galimybes gauti švietimą ir mokymą;

89.  pabrėžia, kad reikia nustatyti įvairias naujas pramonės šakas ir pagrindinius augimo sektorius, kuriuose valstybės narės turėtų skirti pagrindinį dėmesį savo įgūdžių bazės plėtojimui;

90.  atkreipia dėmesį į darbo vietų kūrimo galimybes, kurių būtų teikiama sukūrus bendrąją skaitmeninę rinką, sudarius energetikos sąjungą, kuriant darbo vietas naudojantis investicijomis į mokslinius tyrimus ir plėtrą bei inovacijas, remiant socialinį verslumą ir socialinę ekonomiką, keliant darbuotojų kvalifikaciją sveikatos ir socialinės priežiūros sektoriuje ir plėtojant geresnius transporto tinklus;

91.  atkreipia dėmesį į naujausią tendenciją, kai įmonės grąžina gamybą ir paslaugas į ES, ir dėl to atsirandančias galimybes kurti darbo vietas, visų pirma jaunimui; mano, kad ES ūkiai turi unikalią galimybę paspartinti šią darbų grąžinimo tendenciją, užtikrindami, kad mūsų darbo jėgos įgūdžiai atitiktų verslo įmonių poreikius;

92.  pabrėžia MTIM (mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos) studijų svarbą ir atkreipia dėmesį į jų svarbą sudarant galimybes Europai atlikti svarbų vaidmenį pasaulyje skatinant technologijų raidą;

93.  remia Komisijos iniciatyvą bendradarbiaujant su trimis pirmininkaujančiomis valstybėmis narėmis remti verslumą Europoje ir vystyti pritaikomus įgūdžius visam gyvenimui;

94.  pabrėžia, kad ES trūksta gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos sričių (MTIM) įgūdžių ir esama per daug socialinių mokslų absolventų; laikosi nuomonės, kad, siekiant įveikti kliūtis su MTIM susijusių darbo vietų ir studijų srityje, būtina imtis papildomų iniciatyvų Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis; rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms imtis priemonių didinant MTIM dalykų patrauklumą ir vertę ir skatinti jaunimą, įskaitant moteris, imtis studijuoti MTIM dalykus;

95.  primena, kad XXI a. nėra nesuderinamas su tradicine praktine patirtimi, – stabilių ir neperkeliamų darbo vietų šaltiniu – kuria pagrįstas tam tikras skaičius Europos kompetencijos sričių; ragina remti šios tradicinės praktinės patirties išsaugojimą ir jos perdavimą naujoms kartoms pasitelkiant mokymą, kai įmanoma, derinant šią patirtį su nauja praktine patirtimi, taip pat skaitmeniniais įgūdžiais, kad būtų kuo labiau padidintas jos potencialas;

Priemonės jauniems ir vyresnio amžiaus darbuotojams bei neįgaliems darbuotojams

96.  pabrėžia, kad būtina ir svarbu teikti specialias priemones ir paramą darbdaviams, ypač MVĮ, siekiant padėti jiems padidinti kokybišką ir tvarų užimtumą, užtikrinti mokymą darbo vietoje ir suteikti galimybių siekti karjeros palankių sąlygų darbo rinkoje neturinčioms grupėms, pvz., jaunimui, vyresnio amžiaus darbuotojams, moterims, migrantams, neįgaliesiems ir ilgą laiką darbo neturintiems asmenims; pripažįsta valstybinių ir privačiųjų užimtumo tarnybų vaidmenį remiant konkurencingas darbo rinkas ir pritaria šiam vaidmeniui; dar kartą atkreipia dėmesį į darbdavių ir švietimo institucijų socialinės ir ekonominės atsakomybės visų darbuotojų ir visuomenės atžvilgiu svarbą; yra įsitikinęs, kad institucijos, atsakingos už švietimą ir mokymą, turėtų reikalauti užtikrinti tokią socialinę atsakomybę;

97.  pripažįsta, kad jaunimas patiria sunkumų bandydamas įsilieti į darbo rinką, primena, kad jiems svarbu gauti pirmąją darbo patirtį studijų metais, kad būtų įgyti įsidarbinimui reikalingi įgūdžiai ir perėjimas iš mokyklos į darbo rinką būtų veiksmingesnis ir efektyvesnis; atkreipia dėmesį į jaunimo verslumo teikiamą potencialą, todėl ragina darbdavius ir valstybes nares prisiimti atsakomybę ir suteikti jaunimui galimybių įgyti tokios patirties, taip pat padėti jaunimui įgyti tinkamų įgūdžių; taip pat pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu yra svarbus mokyklų ir darbdavių bendradarbiavimas, ir ragina ES institucijas ir valstybes nares kurti palankesnes sąlygas verslui ir padėti jaunimui paversti jų idėjas sėkmingais verslo planais;

Pasiūlymai dėl politikos ir rekomendacijos

98.  ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines bei vietos valdžios institucijas investuoti į inovatyvius ir daug žadančius naujus ekonomikos sektorius, kad būtų skatinama investuoti į ES siekiant didinti augimą ir naują, kokybišką, tvarų užimtumą, taip sukuriant sąžiningesnę, tvaresnę ir įtraukesnę visuomenę; taip pat pabrėžia, kad svarbu, jog valstybės narės įgyvendintų ekonomines ir finansines priemones ir vykdytų darbo rinkos reformas, pagrįstas aiškiais, duomenimis pagrįstais ir išmatuojamais rodikliais, kurių efektyvumą galima įrodyti;

99.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad darbo rinkos reformomis būtų siekiama ne tik skatinti kurti kokybiškas darbo vietas, bet ir mažinti segmentaciją, didinti pažeidžiamų grupių įtrauktį į darbo rinką, skatinti lyčių lygybę, mažinti dirbančiųjų skurdą ir užtikrinti pakankamą socialinę apsaugą visiems darbuotojams, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis;

100.  ragina valstybes nares investuoti į ankstyvąjį ugdymą ir ankstyvą užsienio kalbų bei informacinių bei ryšių technologijų mokymą pradinėse mokyklose;

101.  ragina valstybes nares deramai atsižvelgti į automatizavimo svarbą, nes dėl jos gali sumenkti daugumos darbo vietų kiekybinė svarba, ir skirti savo mokymo programas bedarbiams, kad jie įgytų nerutininiams darbams reikalingų įgūdžių;

102.  ragina valstybes nares ir regionines bei vietos valdžios institucijas sužinoti apie geriausią patirtį ir pereiti nuo jos stebėjimo prie politinių veiksmų, kuriais būtų didinamas užimtumo lygis ir mažinamas skurdas ir nelygybė, ir imtis platesnio užmojo reformų, grindžiamų tos patirties pavyzdžiais; taip pat ragina valstybes nares palyginti ir įvertinti tokios patirties efektyvumą, užtikrinti tinkamą prisitaikymo galimybių ir saugumo pusiausvyrą darbuotojams ir įmonėms, ir atsižvelgti į darbo rinkų ir švietimo sistemų valstybėse narėse specifiką;

103.  ragina miestus ir regionus teikti dėmesį kokybiškam švietimui ir mokymui bei kovai su mokyklos nebaigimu ir jaunimo nedarbu, nes jauniems žmonėms skubiai reikia naujų galimybių, – todėl turėtų būti daroma viskas, kas įmanoma, jiems padėti;

104.  ragina valstybes nares plėtoti kolektyvinius metodus, pvz., darbdavių tinklus, siekiant padėti panaikinti kliūtis, kurios trukdo darbdaviams siekti platesnio užmojo tikslų dėl darbo jėgos tobulinimo;

105.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti ir remti socialines įmones, kurios galvoja apie savo atsakomybę aplinkos, vartotojų ir darbuotojų atžvilgiu;

106.  ragina valstybes nares, siekiant mažinti darbo užmokesčio skirtumus, įdiegti minimalų darbo užmokestį, pagrįstą kiekvienai valstybei narei taikomais ribiniais dydžiais, kad teisės aktais arba sutartimis būtų užtikrintos deramos pajamos, laikantis nacionalinės praktikos;

107.  ragina valstybes nares į savo švietimo programas ir mokymosi visą gyvenimą strategijas įtraukti lyderystės, vadybos, verslumo ugdymą ir finansinį švietimą, patarimus, kaip įsteigti įmonę, ir ryšių technologijas, ir teikti pirmenybę tolesniam profesinio rengimo ir mokymo programų plėtojimui, įskaitant Europos amatų stiprinimą, kartu atsižvelgiant į valstybių narių skirtumus darbo rinkoje ir švietimo sistemose, kad nebūtų visur taikomas vienodas požiūris;

108.  prašo Komisijos sukurti europinę įgūdžių, kurie yra bendri tam tikrai veiklai ir profesijai, pripažinimo ir patvirtinimo platformą, kuri apimtų ir savanorišku darbu įgytų įgūdžių pripažinimą;

109.  ragina valstybes nares įgyvendinti 2012 m. Tarybos rekomendaciją dėl formaliojo ir neformaliojo mokymosi rezultatų patvirtinimo, kaip būdo pripažinti gebėjimus, įgytus savišvietos būdu, visų pirma savanorių ir jaunimo sektoriuje, ir paremti mokymosi visą gyvenimą politiką;

110.  ragina valstybes nares remti glaudų ir sisteminį darbo rinkos suinteresuotųjų subjektų, įskaitant darbdavių ir darbuotojų organizacijas, mokymo įstaigas ir valstybines bei privačiąsias užimtumo tarnybas, bendradarbiavimą vietos, regionų ir nacionaliniu lygmenimis, įskaitant lengvesnį jų tarpusavio bendravimą ir dalijimąsi informacija, siekiant puoselėti glaudesnius švietimo ir mokymo bei darbo vietos ryšius, geriau suderinti darbo rinkos paklausą ir pasiūlą ir numatyti bei planuoti būsimus įgūdžių ir kvalifikacijos darbo rinkoje poreikius;

111.  ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines bei vietos valdžios institucijas teikti finansines ir ekonomines paskatas, kuriomis būtų remiamas dalyvavimas tęstinio švietimo ir mokymo programose, siekiant užtikrinti ateityje kvalifikuotą darbo jėgą; rekomenduoja, kad tokios paskatos būtų grindžiamos išmatuojamais ir duomenimis pagrįstais rodikliais, kurių efektyvumą galima įrodyti;

112.  ragina valstybes nares teikti tinkamą mokymą ir užtikrinti nuolatinį profesinį mokytojų ir švietimo įstaigų vadovų tobulinimą, siekiant padėti jiems naudotis tinkamiausiais mokymo metodais ir suteikti galimybę vystyti Europos jaunimui reikalingus XXI amžiaus įgūdžius ir gebėjimus; taip pat pabrėžia, kad svarbu suteikti mokytojams patirtimi pagrįstų praktinių žinių, apimančių praktiką ir teoriją, visų pirma apie naujas technologijas ir skaitmeninimą, kad jie galėtų perduoti šias žinias moksleiviams;

113.  ragina valstybes nares ir ES imtis skubių konkrečių veiksmų siekiant įgyvendinti politiką ir dabartinius teisės aktus dėl abipusio kvalifikacijų ir akademinių laipsnių pripažinimo visoje ES, kaip būdą skatinti sąžiningą darbuotojų judumą Europos Sąjungoje ir išspręsti darbuotojų trūkumo problemą;

114.  ragina Komisiją ir valstybes nares pateikti prognozes dėl kintančių darbo rinkų, ypač atsižvelgiant į globalizacijos keliamus iššūkius, taip pat prognozes dėl darbų ir įgūdžių atskirose valstybėse narėse ir apskritai visuose sektoriuose;

o
o   o

115.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2014)0038. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0394. (3) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0110. (4) Priimti tekstai, P8_TA(2014)0010. (5) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0037. (6) OL C 398, 2012 12 22, p.1. (7) OL L 394, 2006 12 30, p.10. (8) Remiantis 2015 m. kovo mėn. Komisijos paskelbta užimtumo ir socialinės padėties ketvirčio apžvalga. (9) Europos Komisijos ataskaita „Užimtumo ir socialinės tendencijos Europoje“, 2013 m. (10) Remiantis 2015 m. balandžio 13 d. Komisijos paskelbta užimtumo ir socialinės padėties ketvirčio apžvalga.

2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl 30-osios ir 31-osios ES teisės taikymo stebėjimo metinių ataskaitų (2012–2013 m.) (2014/2253(INI))

P8_TA(2015)0322 A8-0242/2015

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 30-ąją metinę ES teisės taikymo stebėjimo ataskaitą (2012 m.) (COM(2013)0726),

–  atsižvelgdamas į 31-ąją metinę ES teisės taikymo stebėjimo ataskaitą (2013 m.) (COM(2014)0612),

–  atsižvelgdamas į Komisijos parengtą „EU Pilot“ vertinimo ataskaitą (COM(2010)0070),

–  atsižvelgdamas į Komisijos parengtą antrąją „EU Pilot“ vertinimo ataskaitą (COM(2011)0930),

–  atsižvelgdamas į 2002 m. kovo 20 d. Komisijos komunikatą dėl santykių su skundų dėl Bendrijos teisės pažeidimų teikėju (COM(2002)0141),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 2 d. Komisijos komunikatą „Santykių su skundų dėl Sąjungos teisės taikymo pateikėjais administravimo nuostatų atnaujinimas“ (COM(2012)0154),

–  atsižvelgdamas į Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 4 d. rezoliuciją dėl 29-osios metinės Europos Sąjungos teisės taikymo stebėsenos ataskaitos (2011 m.)(2),

–  atsižvelgdamas į tyrimą „Krizės pagrindinių teisių srityje poveikis ES valstybėse narėse. Lyginamoji analizė“(3),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 19 d. Komisijos priimtą geresnio reglamentavimo teisės aktų rinkinį,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 132 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto ir Peticijų komiteto nuomones (A8-0242/2015),

A.  kadangi Europos Sąjungos (ES) sutarties 17 straipsnyje Komisijai priskiriamas pagrindinis Sutarčių sergėtojos vaidmuo;

B.  kadangi pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys, ir kadangi ši Chartija skirta Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis);

C.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisija pareiškia savo pagrįstą nuomonę valstybei narei, jei ji mano, kad ta valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ir gali kreiptis į Teisingumo Teismą, jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę;

D.  kadangi pagal Pagrindų susitarimą dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių numatyta, kad turi būti keičiamasi informacija dėl visų pažeidimo nagrinėjimo procedūrų, kurias pradedant siunčiami oficialūs įspėjimo laiškai, tačiau šis susitarimas neapima neoficialios „EU Pilot“ procedūros, vykdomos prieš pradedant oficialią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą;

E.  kadangi Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje teisė į gerą administravimą apibrėžiama kaip kiekvieno asmens teisė į tai, kad institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką, o SESV 298 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos institucijos, įstaigos, organai ir agentūros, vykdydami savo užduotis, remiasi atvira, veiksminga ir nepriklausoma Europos administracija;

F.  kadangi Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje numatyta valstybių narių pareiga laikytis Chartijos apsiriboja atvejais, kai jos taiko ES teisę, tačiau toks Chartijoje numatytų įpareigojimų apribojimas netaikomas kalbant apie ES institucijas, įstaigas, organus ir agentūras;

G.  kadangi dėl neseniai įvykusios finansinės krizės valstybės narės turėjo taikyti priemones, dėl kurių kyla pavojus pažeisti pirminę ES teisę, visų pirma nuostatas dėl socialinių ir ekonominių teisių apsaugos;

1.  pažymi, kad pagal 2011 m. spalio 27 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrą politinę deklaraciją dėl aiškinamųjų dokumentų Komisija abu teisės aktų leidėjus informavo apie deklaracijos įgyvendinimą;

2.  palankiai vertina Komisijos 30-ąją ir 31-ąją ES teisės taikymo stebėjimo metines ataskaitas ir pažymi, jog šiose ataskaitose nurodyta, kad pagrindinės sritys, kuriose valstybėms narėms 2012 m. iškelta daugiausiai bylų dėl ES teisės perkėlimo pažeidimų, buvo transportas, sveikatos ir vartotojų apsauga, aplinkos apsauga ir klausimai, susiję su vidaus rinka ir paslaugomis, o 2013 m. sritys, kuriose kilo didžiausių problemų, buvo aplinka, sveikatos ir vartotojų apsauga, vidaus rinka ir paslaugos bei transportas; tačiau primena, kad šis ex post vertinimas nepakeičia Komisijos pareigos veiksmingai ir laiku stebėti, kaip taikoma ir įgyvendinama ES teisė, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Parlamentas, vykdydamas Komisijos priežiūrą, galėtų padėti apžvelgti teisė aktų įgyvendinimą;

3.  atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Sąjungoje, kuri pagrįsta teisinės valstybės principais ir teisiniu tikrumu bei nuspėjamumu, ES piliečiai turi teisę, kad jiems pirmiausia būtų suteikta galimybė aiškiai, prieinamai, skaidriai ir laiku (internetu ir kitomis priemonėmis) sužinoti, ar buvo priimti nacionalinės teisės aktai perkeliant ES teisę, kokie buvo priimti ir kokios nacionalinės institucijos atsakingos už teisingą jų įgyvendinimą;

4.  pažymi, kad piliečiai ir įmonės tikisi paprastos, nuspėjamos ir patikimos reglamentavimo sistemos;

5.  primygtinai ragina Komisiją rengiant ir vertinant teisės aktus labiau atsižvelgti į naštą, kurią dėl jų gali patirti mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ);

6.  ragina Komisiją ir valstybes nares koordinuoti savo pastangas ankstyvesniu teisėkūros proceso etapu, siekiant užtikrinti veiksmingesnį galutinio rezultato įgyvendinimą;

7.  pažymi, kad pavėluotas, neteisingas ES teisės perkėlimas į nacionalinę teisę ir netinkamas jos taikymas gali lemti valstybių narių tarpusavio skirtumus ir iškreipti vienodas sąlygas visoje ES;

8.  ragina Komisiją laikytis vienodo požiūrio į visas valstybes nares – nesvarbu, kokio jos dydžio ir kada įstojo į ES;

9.  pažymi, kad ES teisė valstybėse narėse tebėra įgyvendinama ir į nacionalinę teisę perkeliama labai nevienodai; pažymi, kad piliečiai, pageidaujantys gyventi, dirbti ar užsiimti verslu kitoje valstybėje narėje, kasdien realiai susiduria su nuolatiniais sunkumais, kuriuos lemia nevienodas ES teisės įgyvendinimas valstybių narių teisinėse sistemose;

10.  primena, kad pagal ES sutarties 17 straipsnį Komisija turi užtikrinti, jog būtų taikoma Sąjungos teisė, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis), kurios nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis); primena, kad siekiant užtikrinti, jog būtų laikomasi ES teisės, Komisija įgaliota pradėti pažeidimo procedūras pagal SESV 258–260 straipsnius; tačiau ragina Komisiją padėti Parlamentui vykdyti savo kaip vieno iš teisės aktų leidėjų vaidmenį ir teikti jam reikiamą informaciją bei ataskaitas;

11.  pažymi, jog 731 pažeidimo atvejis baigtas nagrinėti atitinkamoms valstybėms narėms įrodžius, kad jos laikosi ES teisės; pažymi, kad 2013 m. Teisingumo Teismas, vadovaudamasis SESV 258 straipsniu, priėmė 52 sprendimus, iš kurių 31 (59,6 proc.) buvo nepalankūs valstybėms narėms; palyginimui primena, kad 3 274 Teismo priimti sprendimai dėl pažeidimų (87,3 proc.) buvo palankūs Komisijai; ragina Komisiją ypatingą dėmesį skirti faktiniam visų šių sprendimų įgyvendinimui;

12.  teigiamai vertina tai, kad Komisija vis dažniau naudojasi naujų ES teisės aktų įgyvendinimo planais, skirtais valstybėms narėms: taip padidėja tikimybė, kad jie bus laiku ir teisingai įgyvendinami, užbėgama už akių perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo problemoms ir, savo ruožtu, daromas poveikis pateikiamų atitinkamų peticijų skaičiui;

13.  pakartoja, kad ypatingą dėmesį Komisija turi skirti veiksmingam problemų sprendimui, veiksmingam valdymui ir prevencinėms priemonėms, tačiau siūlo jai pagalvoti ir apie naujus ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos vykdymo tobulinimo būdus, o ne tik oficialią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą;

14.  laikosi nuomonės, kad ES teisės aktai turi būti tinkamai ir greitai perkeliami į kiekvienos valstybės narės teisinę sistemą; ragina valstybių narių valdžios institucijas vengti perteklinio reglamentavimo, nes dėl jo dažnai atsiranda skirtumų įgyvendinimo valstybėse narėse lygmeniu, ir dėl to, savo ruožtu, mažėja pagarba Sąjungos teisės aktams, nes piliečiai žino apie didelius skirtumus visoje ES; atkreipia dėmesį į tai, kad reikia toliau siekti intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Europos Parlamento narių ir Europos reikalų komitetų nacionaliniuose bei regionų parlamentuose; palankiai vertina Lisabonos sutarties naujoves, pagal kurias Komisijai pateikus prašymą Teisingumo Teismas, nelaukdamas pakartotinio bylos nagrinėjimo, valstybėms narėms galės skirti baudas dėl per vėlai perkeltų teisės aktų; ragina ES institucijas (Tarybą, Komisiją ir ECB), rengiant antrinės teisės normas arba priimant politikos priemones ekonominiais ar socialiniais klausimais, darančiais poveikį žmogaus teisėms ir visuotinei gerovei, gerbti pirminę ES teisę (Sutartis ir Pagrindinių teisių chartiją);

15.  pabrėžia, kad Komisija naudoja terminą „perteklinis reglamentavimas“; šis terminas reiškia pareigas, viršijančias ES reikalavimus, t. y. perteklines gaires ir procedūras, numatytas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu ir trukdančias siekti numatytų politinių tikslų; ragina Komisiją aiškiai apibrėžti šį terminą; pabrėžia, jog tokia apibrėžtimi turi būti paaiškinama, kad valstybės narės prireikus turi teisę nustatyti griežtesnius standartus, sykiu atsižvelgdamos į tai, kad geresnis derinimas įgyvendinant ES aplinkosaugos teisę svarbus vidaus rinkos veiklai;

16.  pažymi, kad, palyginti su ankstesniais metais, 2012 m. sumažėjęs pažeidimų dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo nagrinėjimo procedūrų skaičius iš esmės susijęs su tuo, kad 2012 m. buvo mažiau direktyvų, kurias reikėjo perkelti į nacionalinę teisę, palyginti su ankstesniais metais; vis dėlto pripažįsta, jog iš 2013 m. statistinių duomenų matyti, kad iš tikrųjų sumažėjo pažeidimo dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo nagrinėjimo procedūrų skaičius – tų metų pabaigoje šis skaičius buvo mažiausias per penkerių metų laikotarpį; tai gali būti vertinama kaip teigiama pasekmė pradėjus įgyvendinti SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl skubos tvarka taikomų sankcijų neperkėlimo į nacionalinę teisę atveju;

17.  pažymi, kad 2012 m., 2013 m. ir bendrai per pastaruosius penkerius metus, sumažėjusį pažeidimų dėl vėluojančio direktyvų perkėlimo skaičių galima paaiškinti tuo, kad taikoma „EU Pilot“ sistema ir kitos priemonės, įskaitant tinklą SOLVIT 2, ir taikoma SESV 260 straipsnio 3 dalyje dėl skubos tvarka taikomų sankcijų neperkėlimo į nacionalinę teisę atveju procedūra; pabrėžia, kad direktyvų perkėlimas laiku ir toliau turėtų išlikti Komisijos prioritetu ir reikėtų užtikrinti, kad būti laikomasi perkėlimo terminų;

18.  atkreipia dėmesį į tai, kad iš padidėjusio naujų „EU Pilot“ bylų, visų pirma susijusių su aplinka, mokesčiais, teisingumu ir muitais, skaičiaus per aptariamą laikotarpį ir sumažėjusio neišnagrinėtų pažeidimo bylų skaičiaus matyti, teigiamas poslinkis valstybėse narėse įgyvendinant ES teisę, taigi įrodyta, kad „EU Pilot“ sistema yra veiksminga priemonė siekiant anksti išspręsti galimus pažeidimus; vis dėlto mano, kad įgyvendinant ES teisę reiktų dėti daugiau pastangų, kad būtų daugiau skaidrumo ir skundų pateikėjai bei suinteresuotosios šalys galėtų vykdyti kontrolę, taip pat apgailestauja, kad nepaisant pakartotinių prašymų Parlamentui vis dar deramai neteikiama arba suteikiama ribota informacija apie „EU Pilot“ procedūrą ir neišnagrinėtas bylas; pažymi, kad reikia sutvirtinti „EU Pilot“ sistemos teisinį statusą ir legitimumą ir mano, kad to galima pasiekti užtikrinus daugiau skaidrumo ir didesnį skundo pateikėjų bei Europos Parlamento dalyvavimą;

19.  todėl dar kartą ragina Komisiją, nauju SESV 298 straipsniu remiantis kaip teisiniu pagrindu, pasiūlyti privalomąsias taisykles, kurios būtų išdėstytos reglamente ir kuriomis būtų užtikrinta visapusė pagarba piliečių teisei į gerą administravimą, įtvirtintai Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje;

20.  pripažįsta, kad pirminė atsakomybė už tinkamą ES teisės įgyvendinimą ir taikymą tenka valstybėms narėms, tačiau pabrėžia ES institucijų pareigą paisyti pirminės ES teisės priimant antrinės ES teisės aktus arba sprendimus valstybių narių socialinės, ekonominės ir kitų sričių politikos klausimais, įgyvendindamos arba nustatydamos tokią politiką; pabrėžia jų pareigą visomis galimomis priemonėmis remti ES valstybių narių pastangas paisyti Sąjungos demokratinių ir socialinių vertybių ir principų griežto taupymo ir ekonominių suvaržymų laikotarpiu; taip pat primena, kad ES institucijos privalo laikytis subsidiarumo principo ir gerbti valstybių narių prerogatyvas;

21.  reiškia susirūpinimą dėl to, jog griežtų taupymo priemonių, kurios dviejų aptariamų metinių ataskaitų laikotarpiu nustatytos pernelyg įsiskolinusioms ES valstybėms narėms ir kurios buvo vėliau įtrauktos į antrinės ES teisės aktus, o po to perkeltos į nacionalinius teisės aktus, visų pirma drastiško viešųjų išlaidų sumažinimo, pasekmė yra gerokai sumažėję valstybių narių administracijos ir teisminių institucijų pajėgumai laikytis savo įsipareigojimų tinkamai įgyvendinti ES teisę;

22.  mano, kad valstybės narės, kurioms nustatytos griežto ekonominio koregavimo programos, turėtų vis dar galėti laikytis savo pareigos užtikrinti socialines ir ekonomines teises;

23.  primena, kad visos ES institucijos, net jei jos veikia kaip tarptautinių skolintojų grupių (trejetų) nariai, privalo laikytis Sutarčių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos;

24.  pabrėžia, kad itin svarbu, jog ES institucijos laikytųsi sutarčių; atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija privalo padėti valstybėms narėms tinkamai įgyvendinti ES teisę, taip labiau remiant ES ir pasitikėjimą jos teisėtumu; ragina Komisiją paskelbti problemas, su kuriomis valstybės narės susidūrė įgyvendinimo procese; pabrėžia, kad norint gerinti ES teisės taikymą itin svarbu remti nacionalinius parlamentus, perkeliančius teisės aktus, todėl ragina aktyviau vykdyti dialogą su nacionaliniais parlamentais, įskaitant atvejus, kai išreikštas susirūpinimas dėl subsidiarumo; atkreipia dėmesį į itin svarbų nuolatinių ex post vertinimų vaidmenį ir į tai, kaip svarbu sužinoti nacionalinių parlamentų nuomonę norint išspręsti teisės aktų problemas ar painiavą, kurių anksčiau nebuvo pastebėta;

25.  pažymi, kad teisė teikti peticijas Parlamentui yra vienas iš Europos Sąjungos pilietybės ramsčių – tai nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 44 straipsnyje ir SESV 227 straipsnyje; pažymi, kad ši teisė užtikrina būtinas, tačiau nepakankamas priemones visuomenės dalyvavimui ES sprendimų priėmimo procese skatinti ir kad ji atlieka svarbų vaidmenį nustatant ir įvertinant galimas spragas ir pažeidimus, susijusius su ES teisės aktų įgyvendinimu valstybėse narėse, taip pat su ES institucijų informavimu apie juos; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad nepaprastai svarbų vaidmenį atlieka Peticijų komitetas, faktiškai susiejantis ES piliečius, Parlamentą ir Komisiją bei nacionalinius parlamentus;

26.  teigiamai vertina tai, jog Komisija pripažino, kad gyvybiškai svarbų vaidmenį atlieka skundo pateikėjas, nes jis padeda jai aptikti ES teisės pažeidimą;

27.  primena, kad Europos Sąjungos institucijos, visų pirma Komisija ir Taryba, turi visapusiškai taikyti ES teisę ir Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su skaidrumu ir galimybe susipažinti su dokumentais, ir jų laikytis; atsižvelgdamas į tai ragina veiksmingai taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais(4) ir susijusius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus;

28.  pabrėžia, kad ES sukurta kaip Sąjunga, grindžiama teisinės valstybės principais ir pagarba žmogaus teisėms (ES sutarties 2 straipsnis); pakartoja, kad itin svarbu atidžiai stebėti valstybių narių ir ES institucijų veiksmus ir neveikimo atvejus, taip pat pabrėžia, kad Parlamentui teikiamų peticijų ir Komisijai teikiamų skundų, susijusių su problemomis, kurias jau turėtų būti išsprendusi Komisija, skaičius reiškia, jog piliečiai vis daugiau dėmesio skiria poreikiui geriau taikyti ES teisę; ragina Komisiją greičiau ir aiškiai reaguoti į piliečių pranešimus, susijusius su Sąjungos teisės pažeidimais;

29.  atkreipia dėmesį į didelį pažeidimo nagrinėjimo atvejų, kurie 2013 m. buvo baigti nagrinėti be Teisingumo Teismo įsikišimo, skaičių: tik maždaug 6,6 proc. visų atvejų buvo baigti nagrinėti Teismui priėmus sprendimą; todėl mano, jog nepaprastai svarbu toliau atidžiai stebėti valstybių narių veiksmus atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose peticijose ir toliau kalbama apie problemas, su kuriomis susiduriama net ir baigus nagrinėti klausimą;

30.  teigiamai vertina tai, kad Komisija vis didesnę svarbą teikia peticijoms, kaip informacijos apie piliečių skundus dėl viešųjų, įskaitant Europos Sąjungos, institucijų ir apie galimus ES teisės pažeidimus faktiškai ją įgyvendinant šaltinį: tai parodo ypatingas dėmesys peticijoms dviejose metinėse ataskaitose; pažymi, kad šį pokytį lydėjo atitinkamas peticijų, kurias Peticijų komitetas persiuntė Komisijai prašydamas informacijos, skaičiaus didėjimas; tačiau apgailestauja, kad Komisija, paprašyta pateikti nuomonę dėl peticijos, ne kartą vėlavo tai padaryti;

31.  taip pat pažymi, kad vykdant Peticijų komiteto veiklą būtinas konstruktyvus dialogas su valstybėmis narėmis, ir prašo valstybių narių, minimų atitinkamose peticijose, atsiųsti atstovus, kurie galėtų kreiptis į komitetą jo posėdžio metu;

32.  pažymi, kad ES piliečių ar valstybių narių gyventojų pateikiamose peticijose kalbama apie ES teisės pažeidimus, ypač pagrindinių teisių, vidaus reikalų, teisingumo, vidaus rinkos, sveikatos ir vartotojų apsaugos, transporto, mokesčių, žemės ūkio ir kaimo plėtros bei aplinkos apsaugos srityse; mano, jog peticijos įrodo, kad ne visiško ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę ir netinkamo vykdymo atvejai tebėra dažni ir paplitę ir kad jie iš esmės lemia netinkamą ES teisės taikymą; pabrėžia, kad esant tokiai padėčiai valstybės narės turi dėti didesnes pastangas, o Komisija toliau vykdyti stebėseną; atkreipia ypatingą dėmesį į didelį pateiktų peticijų, kuriose informuojama apie neįgaliųjų diskriminavimą ir jiems sudaromas kliūtis, skaičių;

33.  pažymi, kad tebekyla sunkumų bendraujant su kai kuriomis valstybėmis narėmis ir regionais, kurie vangiai teikia prašomus dokumentus ar paaiškinimus;

34.  teigimai vertina Komisijos tarnybų įsipareigojimą sutvirtinti keitimąsi informacija su Peticijų komitetu ir norėtų pakartoti šiuos savo prašymus:

35.  apgailestauja dėl to, kad Europos Parlamentas, viena iš visateisių teisėkūros institucijų, tiesiogiai atstovaujanti piliečiams ir vis labiau įsitraukianti į skundų nagrinėjimo procedūras, ypač teikdamas Parlamento klausimus ir per Peticijų komiteto vykdomą veiklą, dar ne visada laiku gauna skaidrią informaciją apie ES teisės aktų įgyvendinimą, nors ši informacija būtina ne tik siekiant geresnės prieigos ir didesnio Europos Sąjungos piliečių teisinio užtikrintumo, bet ir pateikti teisės aktų pakeitimus, kuriais šie teisės aktai būtų patobulinti; mano, kad geresnis Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimas būtų naudingas siekiant šių tikslų; ragina ES institucijas efektyviau ir veiksmingiau bendradarbiauti ir tikisi, kad Komisija sąžiningai įgyvendins Pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių nuostatą, pagal kurią ji yra įsipareigojusi pateikti „Parlamentui apibendrintą informaciją apie visas pažeidimo procedūras, pradedant oficialiais pranešimais, įskaitant, jei to paprašo Parlamentas, klausimais, susijusiais su pažeidimo procedūra“;

36.  ragina atitinkamuose generaliniuose direktoratuose (IPOL GD, EXPO GD ir Mokslinių tyrimų ir inovacijų GD) nustatyti nepriklausomą pagrindinių ES teisės aktų, kuriuos Europos Parlamentas priėmė pagal bendro sprendimo procedūrą ir įprastą teisėkūros procedūrą, įskaitant bendradarbiavimo su nacionaliniais parlamentais, ex-post poveikio vertinimo sistemą;

37.  atkreipia dėmesį į tai, jog Teisingumo Teismas pažymėjo, kad už nacionalinių institucijų padarytą žalą gali atsakyti tik tos institucijos ir kad tik nacionalinių teismų jurisdikcija apima kompensacijos už tokią žalą nustatymą(5); todėl pabrėžia nacionaliniu lygmeniu prieinamų žalos atlyginimo priemonių stiprinimo svarbą, nes taip skundo pateikėjai galėtų užsitikrinti savo teises labiau tiesiogiai ir asmeniškai;

38.  pažymi, kad daugiausia piliečių skundų dėl teisingumo erdvės yra susiję su judėjimo laisve ir asmens duomenų apsauga; pakartoja, kad teisė į laisvą judėjimą yra viena iš keturių pagrindinių ES laisvių, įtvirtintų Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo ir užtikrinamų visiems Europos Sąjungos piliečiams; primena, kad ES piliečių teisė laisvai judėti, gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje, kaip viena iš pagrindinių Europos Sąjungos laisvių, turi būti užtikrinama ir saugoma;

39.  pabrėžia, kad absoliutus prioritetas – visiškas bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) perkėlimas į nacionalinę teisę ir veiksmingas jos įgyvendinimas. ragina valstybes nares dėti visas pastangas, kad laiku ir tinkamai būtų perkeltas visas prieglobsčio teisės aktų rinkinys;

40.  pabrėžia, kad vidaus reikalų srityje 2012 m. buvo pradėtos 22 pažeidimo bylos, o 2013 m. – 44; apgailestauja, kad 2013 m. dauguma pažeidimo bylų dėl pavėluoto perkėlimo į nacionalinę teisę buvo pradėtos dėl Direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos; pažymi, kad prieglobsčio teisė ir toliau yra sritis, kurioje buvo pateikta daug skundų;

41.  pabrėžia, kad teisingumo srityje 2012 m. buvo pradėta 61 pažeidimo byla, o 2013 m. – 67; atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma šių bylų buvo susijusios su pilietybe ir laisvu asmenų judėjimu; apgailestauja, kad dauguma pažeidimo bylų dėl pavėluoto perkėlimo į nacionalinę teisę buvo pradėtos dėl Direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese perkėlimo; reiškia susirūpinimą dėl to, kad 2013 m. labai išaugo skundų teisingumo srityje skaičius;

42.  palankiai vertina didelę pažangą, pastaraisiais metais pasiektą ES stiprinant įtariamų ir kaltinamų asmenų teisę į gynybą; pabrėžia, kad itin svarbu laiku, visiškai ir tinkamai perkelti visas priemones, nustatytas Tarybos veiksmų plane, skirtame įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti; atkreipia dėmesį į tai, kad šios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti tinkamą ES teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose;

43.  pabrėžia, kad prekyba žmonėmis yra sunkus nusikaltimas ir pažeidžia žmogaus teises bei žmogaus orumą, o Sąjunga to toleruoti negali; apgailestauja, kad žmonių, neteisėtai gabenamų į ES ir iš jos, skaičius auga; atkreipia dėmesį į tai, kad, nors teisės aktai yra tinkami, jų praktinis įgyvendinimas valstybėse narėse vis dar nepakankamas; pabrėžia, kad dėl dabartinės padėties Viduržemio jūros regiono šalyse didėja prekybos žmonėmis pavojus, ir prašo valstybių narių laikytis itin griežtos pozicijos šių nusikaltimų vykdytojų atžvilgiu ir kuo veiksmingiau apsaugoti tokių nusikaltimų aukas;

44.  primena, kad Lisabonos sutarties protokole Nr. 36 numatytas pereinamasis laikotarpis baigėsi 2014 m. gruodžio 1 d.; pabrėžia, kad pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui turi būti vykdomas griežtas buvusio trečiojo ramsčio priemonių ir jų įgyvendinimo valstybių narių nacionalinės teisės aktuose įvertinimas; atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2015 m. balandžio mėn. Parlamentui nebuvo pranešta apie kiekvienos iki Lisabonos sutarties priimtos priemonės teisminio ir policijos bendradarbiavimo srityje įgyvendinimo kiekvienoje valstybėje narėje padėtį; ragina Komisiją laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo ir kuo skubiau pateikti šią informaciją Parlamentui;

45.  primena, kad 2014 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose nustatyta, jog artimiausius penkerius metus prioritetas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje bus teisės aktų ir politikos priemonių nuoseklus perkėlimas į nacionalinę teisę, veiksmingas įgyvendinimas ir konsolidavimas; prašo Komisijos daugiau dėmesio skirti praktinio ES teisės aktų įgyvendinimo valstybėse narėse priežiūrai ir užtikrinimui; mano, kad dažnai pastebimo didelio atotrūkio tarp ES lygmeniu patvirtintos politikos ir jos įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu mažinimas turi būti politinis prioritetas; ragina nacionalinius parlamentus aktyviau dalyvauti vykstant Europos Sąjungos masto diskusijai ir stebint ES teisės taikymą, visų pirma vidaus reikalų srityje;

46.  pabrėžia, jog Europos Parlamentas savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliucijoje dėl Europos kalbų išnykimo grėsmės ir kalbų įvairovės Europos Sąjungoje(6) priminė, kad Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kai kuriose valstybėse narėse ir regionuose dėl jų įgyvendinamos politikos kyla grėsmė, kad jų teritorijoje išnyks tam tikros kalbos, net jeigu šioms kalboms Europos mastu negresia pavojus; taip pat ragino Komisiją apsvarstyti, su kokiomis administracinėmis ir teisinėmis kliūtimis susiduria asmenys, vykdydami projektus, susijusius su kalbomis, kurioms gresia išnykimas, dėl nedidelio atitinkamų kalbinių bendruomenių dydžio; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją atliekant ES teisės taikymo vertinimą, atidžiai atsižvelgti į mažumoms priklausančių asmenų teises;

47.  pabrėžia, kad ne tik laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, bet ir kitose politikos srityse reikia suteikti daugiau galimybių piliečiams gauti informaciją ir dokumentus, susijusius su ES teisės taikymu; ragina Komisiją nustatyti geriausius būdus, kuriais galima to pasiekti, pasinaudoti galiojančiomis ryšių priemonėmis, siekiant padidinti skaidrumą, ir užtikrinti tinkamą prieigą prie informacijos ir dokumentų apie ES teisės taikymą; ragina Komisiją pasiūlyti teisiškai privalomą aktą dėl administracinės procedūros, taikomos svarstant piliečių skundus;

48.  primena, kad sklandus veiksmingos Europos teisingumo erdvės veikimas, tinkamai atsižvelgiant į įvairias valstybių narių teisės sistemas ir tradicijas, yra itin svarbus ES ir kad kaip būtina sąlyga siekiant šio tikslo turi būti visiškai, tinkamai ir laiku įgyvendinami ES teisės aktai.

49.  pabrėžia, kad įgyvendinimo gerinimas yra vienas iš Septintosios aplinkosaugos veiksmų programos prioritetų;

50.  apgailestauja, kad ES aplinkosaugos ir sveikatos teisės aktus toliau neigiamai veikia didelis pavėluoto, neteisingo perkėlimo į nacionalinę teisę ir netinkamo taikymo valstybėse narėse atvejų skaičius; pažymi, jog iš Komisijos 31-oji ES teisės taikymo stebėjimo metinės ataskaitos matyti, kad 2013 m. daugiausia pažeidimo nagrinėjimo procedūrų buvo susijusios su aplinkos klausimais; primena, kad kaina už nesugebėjimą įgyvendinti aplinkosaugos politikos, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrų kainą, didelė: remiantis skaičiavimais, jos siekia apie 50 mlrd. EUR per metus (COWI et al., 2011 m.); be to, pabrėžia, kad aplinkosaugos politikos įgyvendinimas atneštų didelę socialinę ir ekonominę naudą, kuri ne visuomet užfiksuojama sąnaudų ir naudos analizėse;

51.  ragina Komisiją laikytis griežtesnės pozicijos ES aplinkosaugos teisės aktų taikymo atžvilgiu, taip pat greičiau ir veiksmingiau tirti pažeidimus, susijusius su aplinkos tarša;

52.  ragina Komisiją imtis griežtesnių veiksmų prieš vėlavimą į nacionalinę teisę perkelti aplinkosaugos direktyvas ir dažniau taikyti pinigines baudas;

53.  ragina Komisiją pateikti naują pasiūlymą dėl galimybės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, taip pat pasiūlymą dėl aplinkosauginių tikrinimų, jei įmanoma, nedidinant biurokratinės naštos ir administracinių sąnaudų;

54.  pabrėžia, kad būtina nuolat užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą, ir įspėja, kad didelis pažeidimų skaičius neturėtų būti siejamas su būtinybe riboti aplinkosaugos teisės aktais užsibrėžtus tikslus.

55.  reiškia susirūpinimą dėl to, kad įgyvendinant Komisijos komunikacijos politiką, susijusią su Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programa (REFIT), perdėtai akcentuojamas aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo sudėtingumas; pabrėžia, kad įgyvendinant programą REFIT neturėtų būti rizikuojama aplinkosauginiais, maisto saugos ir sveikatos standartais; pripažįsta, kad būtinas geresnis reglamentavimas, ir laikosi nuomonės, kad siekiant paprastesnio reglamentavimo turėtų būti, inter alia, sprendžiamos problemos, su kuriomis susidurta įgyvendinimo etapu; laikosi nuomonės, kad įgyvendinant programą REFIT rezultatus piliečiai ir įmonės turėtų pajusti patirdami kuo mažesnę naštą;

56.  palankiai vertina naują praktiką, kurią taikant Komisija tinkamai pagrįstais atvejais gali prašyti, kad valstybės narės įtrauktų aiškinamuosius dokumentus pranešdamos Komisijai apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones; tačiau pakartoja savo raginimą dėl privalomų atitikties lentelių, kurios būtų viešai prieinamos visomis ES kalbomis, taikymo direktyvų perkėlimui; ir apgailestauja dėl to, kad Komisiją neįvykdžius tikro socialinio ar parlamentinio dialogo priėmė vienašalį sprendimą dėl programos REFIT;

57.  pažymi, jog, kalbant apie programą REFIT, Komisija turi skatinti dialogą reglamentavimo kokybės klausimu su piliečiais, valstybėmis narėmis, įmonėmis ir pilietine visuomene apskritai, kad užtikrintų ES teisės aktų kokybės ir socialinių aspektų išsaugojimą ir kad vieno idealo nebūtų siekiama kito sąskaita.

58.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 304, 2010 11 20, p. 47. (2) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0051. (3) C teminis skyrius „Piliečių teisės ir konstituciniai reikalai“, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pavedimu (2015 m.), (4) 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001 5 31, p. 43). (5) Žr. sprendimą byloje 175/84. (6) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0350.