Konvencijos dėl pavojingų ir kenksmingų medžiagų 2010 m. protokolo ratifikavimas ir prisijungimas prie jo, išskyrus aspektus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose
2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Tarybos sprendimo dėl valstybių narių Europos Sąjungos interesų labui atliekamo Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra, 2010 m. protokolo ratifikavimo ir prisijungimo prie jo, išskyrus aspektus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, projekto (13806/2015 – C8-0410/2015 – 2015/0135(NLE))
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (13806/2015),
– atsižvelgdamas į prašymą dėl pritarimo, kurį Taryba pateikė pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 100 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punkto v papunktį (C8–0410/2015),
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nuomonę(1),
– atsižvelgdamas į 1996 m. Tarptautinę konvenciją dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (1996 m. HNS konvencija),
– atsižvelgdamas į 1996 m. HNS konvencijos 2010 m. protokolą (2010 m. HNS konvencija),
– atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo (COM(2015)0304),
– atsižvelgdamas į 2002 m. lapkričio 18 d. Tarybos sprendimą 2002/971/EB, leidžiantį valstybėms narėms Bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją arba prie jos prisijungti(2),
– atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)(3) (Direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą (DAAA)),
– atsižvelgdamas į Komisijos pareiškimą 2015 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio 8 d. Nuolatinių atstovų komiteto ir Tarybos susitikimų protokoluose(4),
– atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 18 d. dokumentą dėl laivybos pramonės, kuriame valstybės narės raginamos kuo greičiau ratifikuoti HNS konvencijos 2010 m. protokolą ar prie jo prisijungti laikantis Komisijos siūlomo požiūrio(5),
– atsižvelgdamas į bendrovės „BIO Intelligence Service“ Komisijai parengtą 2014 m. vasario 19 d. galutinę ataskaitą „DAAA veiksmingumo tyrimas: taikymo apimtis ir išimtys“(6),
– atsižvelgdamas į Parlamento Teisės tarnybos 2016 m. vasario 11 d. pranešimą dėl minėto pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo teisinio pagrindo (SJ-0066/16) ir vėliau laiško forma pateiktą Teisės reikalų komiteto 2016 m. vasario 19 d. nuomonę dėl tinkamo minėto pasiūlymo dėl sprendimo teisinio pagrindo(7), pridėtą prie pranešimo A8-0191/2016,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 99 straipsnio 3 dalį,
– atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto preliminarų pranešimą (A8-0191/2016),
A. kadangi 2010 m. HNS konvencijos tikslas – užtikrinti atskaitomybę ir tinkamos, greitos ir veiksmingos asmenims, turtui ir aplinkai dėl pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimo jūra padarytų nuostolių arba žalos kompensacijos mokėjimą per specializuotą Tarptautinį HNS kompensacijų fondą;
B. kadangi, viena vertus, ja siekiama nustatyti principą „teršėjas moka“ ir prevencijos ir atsargumo principus, kad galimos žalos aplinkai atveju būtų imamasi prevencinių veiksmų, ir todėl tai patenka į Sąjungos aplinkos politikos ir bendrųjų principų sritį, ir, kita vertus, ja siekiama reguliuoti dėl jūrų transporto padarytos žalos kylančias problemas bei užkirsti kelią tokiai žalai ir ją sumažinti ir tai patenka į Sąjungos transporto politikos sritį;
C. kadangi, remiantis Komisijos pasiūlymu (COM(2015)0304), 2010 m. HNS konvencijos sudarymas iš dalies sutaps su Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą taikymo taisyklių apimtimi;
D. kadangi 2010 m. HNS konvencijos taikymo sritis iš dalies sutampa su Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą taikymo sritimi, kiek tai susiję su žala aplinkai, padarytai valstybės, šios Konvencijos šalies, jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje ir jūrų vandenyse, aplinkos užteršimo žala, padaryta valstybės, šios Konvencijos šalies, išimtinėje ekonominėje zonoje arba jai lygiavertėje teritorijoje (ne daugiau kaip 200 jūrmylių nuo pagrindinių linijų), ir prevencinėmis priemonėmis, siekiant išvengti tokios žalos arba ją sumažinti;
E. kadangi 2010 m. HNS konvencija nustatyta griežta laivo savininko atsakomybė už visą Konvencijoje numatytą žalą, padarytą vežant jūra pavojingas ir kenksmingas medžiagas, taip pat prievolė sudaryti draudimo sutartį arba gauti kitą finansinę garantiją, kad būtų užtikrinta jo atsakomybė už žalą pagal konvenciją, uždraudžiant šiuo tikslu visus kitus reikalavimus laivo savininko atžvilgiu, išskyrus reikalavimus pagal minėtą Konvenciją (7 straipsnio 4 ir 5 dalys);
F. kadangi dėl šios priežasties esama pavojaus, kad gali būti prieštaravimas tarp DAAA ir 2010 m. HNS konvencijos; šio pavojaus galima išvengti taikant DAAA 4 straipsnio 2 dalį, kuriame nustatoma, kad ši direktyva „netaikoma aplinkos žalai arba tokios žalos neišvengiamai grėsmei, kurią sukelia įvykis, kurio atsakomybę arba kompensaciją reglamentuoja IV priede išvardytos tarptautinės konvencijos, taip pat ir būsimi jų pakeitimai, galiojančios toje valstybėje narėje“;
G. kadangi DAAA nebus taikoma aplinkos žalai arba tokios žalos neišvengiamai grėsmei, kurias reglamentuoja 2010 m. HNS konvencija, kai tik pastaroji įsigalios; todėl kyla rizika, kad teisinė aplinka bus suskaidyta ir kai kurioms valstybėms narėms bus taikoma 2010 m. HNS konvencija, o kitoms – Direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą, nebent visos valstybės narės ratifikuotų 2010 m. HNS konvenciją ar prie jos prisijungtų per tą patį laikotarpį; dėl to bus sudarytos nevienodos sąlygos nukentėjusiesiems dėl taršos, pvz., pakrantės bendruomenėms, žvejams ir kt., be to, tai prieštaraus 2010 m. HNS konvencijos dvasiai;
H. kadangi pagrindiniai principai, kuriais grindžiamos Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijos, įskaitant 2010 m. HNS konvenciją, yra griežta laivo savininko atsakomybė, privalomas draudimas nuo žalos trečiosioms šalims, žalą patiriančių asmenų teisė pareikšti tiesioginį atgręžtinį reikalavimą draudikui, atsakomybės apribojimas ir, naftos bei pavojingų ir kenksmingų medžiagų atveju, specialus kompensacijų fondas, per kurį žala atlyginama tuo atveju, kai ji viršija laivo savininko atsakomybės ribas;
I. kadangi visai Sąjungai naudinga turėti vienodą atsakomybės sistemą, taikomą su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra susijusiai žalai;
J. kadangi nėra visiškai aišku, ar DAAA 4 straipsnio 2 dalis reiškia, kad DAAA neleidžiama taikyti valstybėje narėje, kuri ratifikavo 2010 m. HNS konvenciją ar kad draudimas taikomas tik tiek, kiek atsakomybė ar kompensavimas patenka į minėtos Konvencijos taikymo sritį;
K. kadangi 2010 m. HNS konvencijoje numatytas kompensavimo režimas ir todėl pagal ją nustatytos siauresnio masto priemonės nei pagal DAAA, sukuriant režimą, pagal kurį veiklos subjektai turi užkirsti kelią ar ištaisyti atitinkamai gresiantį ar esamą pavojų, susijusį su žala aplinkai, ir pagal kurį reikalaujama, kad kompetentingos valdžios institucijos reikalautų veiklos subjektų tai padaryti;
L. kadangi, priešingai nei numatyta DAAA, pagal 2010 m. HNS konvenciją negali būti suteikta kompensacija už neekonominio pobūdžio žalą;
M. kadangi pagal DAAA veiklos subjektams nenustatoma privaloma finansinė garantija siekiant užtikrinti, kad jie turės lėšų užtikrinti žalos aplinkai prevenciją ir ištaisymą, nebent valstybė narė yra priėmusi griežtesnes nuostatas nei numatyta DAAA;
N. kadangi 2010 m. HNS konvencijoje nustatytas aiškus įpareigojimas savininkui gauti draudimą ar kitokią finansinę garantiją, kuri teiktų apsaugą nuo atsakomybės už žalą pagal Konvenciją;
O. kadangi kitos Tarptautinės jūrų organizacijos konvencijos, įtrauktos į DAAA IV priedą, buvo veiksmingos, nes jomis pavyko pasiekti aplinkos ir prekybos interesų pusiausvyrą aiškiai nukreipiant atsakomybę, kai paprastai nėra neaiškumo, kuri šalis yra atsakinga, taip pat nustatant privalomą draudimą ir greitus kompensavimo mechanizmus, kurie neapsiriboja tik žala aplinkai;
1. prašo Tarybos ir Komisijos atsižvelgti į šias rekomendacijas:
i)
užtikrinti, kad būtų laikomasi ES sutarties 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto Sąjungos kompetencijos suteikimo principo ir nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią „Bendrijos priemonės teisinio pagrindo pasirinkimas turi būti grindžiamas objektyviais veiksniais, kuriems taikoma teisminė peržiūra ir kurie pirmiausia apima priemonės tikslą ir turinį“(8);
ii)
taigi, pritaria laiško forma pateiktai Teisės reikalų komiteto 2016 m. vasario 19 d. nuomonei, kurioje nurodoma:
„kadangi siūlomu Tarybos sprendimu siekiama leisti valstybėms narėms Sąjungos vardu ratifikuoti HNS konvencijos 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungti ir atitinkamai jas įpareigoti laikytis 2010 m. HNS konvencijos taisyklių ir turint omenyje tai, kad į pastarąją įtraukti ne tik žalos aplinkai (įgyvendinant principą, kad reikėtų imtis prevencinių veiksmų, ir principą „teršėjas moka“), bet ir su aplinka nesusijusios žalos, padarytos dėl pavojingų medžiagų vežimo jūra, atvejai, SESV 100 straipsnio 2 dalis, 192 straipsnio 1 dalis ir 218 straipsnio 6 dalies a punkto v papunktis yra tinkami šio pasiūlymo teisiniai pagrindai“.
iii)
užtikrinti, kad, laikantis nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, ratifikavus 2010 m. HNS konvenciją ar prie jos prisijungus prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais nebūtų padarytas neigiamas poveikis bendrų Sąjungos taisyklių vienodumui, vientisumui ir veiksmingumui(9);
iv)
atsižvelgiant į tai, labiau atkreipti dėmesį, kad 2010 m. HNS konvencijos taikymo sritis iš dalies sutampa su Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą taikymo sritimi, kiek tai susiję su žala aplinkai, padarytai valstybės, šios Konvencijos šalies, jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje ir jūrų vandenyse, aplinkos užteršimo žala, padaryta valstybės, šios Konvencijos šalies, išimtinėje ekonominėje zonoje arba jai lygiavertėje teritorijoje (ne daugiau kaip 200 jūrmylių nuo pagrindinių linijų), ir prevencinėmis priemonėmis, siekiant išvengti tokios žalos arba ją sumažinti (prevencinės priemonės, pirminis ištaisymas ir papildomas ištaisymas);
v)
užtikrinti, kad Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą ir 2010 m. HNS konvencijos prieštaravimų galimybė būtų sumažinta imantis visų tinkamų veiksmų, kuriais būtų siekiama užtikrinti, kad 2010 m. HNS konvencijos 7 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos išimties nuostatos, pagal kurią laivo savininko atžvilgiu negali būti pateiktas joks reikalavimus, išskyrus reikalavimus pagal minėtą Konvenciją, visapusiškai laikytųsi Konvenciją ratifikavusios ar prie jos prisijungusios valstybės narės pagal Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą 4 straipsnio 2 dalį ir IV priedą;
vi)
užtikrinti, jog būtų sumažintas pavojus, kad bus sukurtos ir sustiprintos konkurencingumo kliūtys valstybėms, kurios pasirengusios prisijungti prie 2010 m. HNS konvencijos, palyginti su valstybėmis, kurios gali norėti atidėti šį procesą ir toliau būti saistomos tik DAAA;
vii)
užtikrinti, kad būtų panaikinta nuolatinė padėtis, kai veikia du jūrų atsakomybės režimai – Sąjungos ir tarptautinis, nes tai nulemtų Sąjungos teisės aktų susiskaidymą, be to, sukeltų pavojų aiškiam atsakomybės nukreipimui ir galėtų nulemti ilgus ir brangius teisinius procesus ir tai padarytų žalos aukoms ir laivybos pramonei;
viii)
atsižvelgiant į tai, užtikrinti, kad valstybėms narėms būtų nustatyta aiški pareiga imtis visų reikalingų veiksmų, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas, t. y. per pagrįstą laikotarpį, kuris turėtų būti ne ilgesnis kaip ketveri metai nuo Tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos, ratifikuoti 2010 m. HNS konvenciją ar prie jos prisijungti;
2. daro išvadą, kad ši rezoliucija būtų tolesnė galimybė Tarybai ir Komisijai atsižvelgti į 1 dalyje išdėstytas rekomendacijas;
3. paveda Pirmininkui paprašyti surengti papildomas diskusijas su Komisija ir Taryba;
4. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.
Teisingumo Teismo 1993 m. kovo 19 d. nuomonė Nr. 2/91, ECLI:EU:C:1993:106, 25 punktas; Teisingumo Teismo 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas Europos bendrijų Komisija / Danijos Karalystė, C-467/98, ECLI:EU:C:2002:625, 82 punktas; Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 7 d. nuomonė Nr. 1/03, ECLI:EU:C:2006:81, 120 ir 126 punktai; Teisingumo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nuomonė Nr. 1/13, ECLI:EU:C:2014:2303.