Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimą dėl Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metų (2011 m.)(1),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatą „ES politika ir savanoriška veikla. Tarpvalstybinės savanoriškos veiklos pripažinimas ir skatinimas ES“ (COM(2011)0568),

–  atsižvelgdamas į Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) aljanso Europos savanoriškos veiklos politikos darbotvarkę,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos rekomendaciją dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 10 d. rezoliuciją dėl savanoriškumo ir savanoriškos veiklos Europoje(3),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos 2011 m. Savanoriško darbo įvertinimo vadove pasiūlytą savanoriško darbo apibrėžtį,

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl tarpvalstybinės savanoriškos veiklos pripažinimo ir skatinimo ES(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. balandžio 22 d. rezoliuciją dėl savanoriškos veiklos naudos ekonominei ir socialinei sanglaudai(5),

–  atsižvelgdamas į Europos chartiją dėl savanorių teisių ir pareigų(6),

–  atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl savanoriškos veiklos ir Europos savanorių tarnybos (O-000107/2016 – B8-1803/2016),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  primindamas, kad 2016 m. Europos savanorių tarnybai sukanka 20 metų ir kad per tą dvidešimties metų laikotarpį buvo paremta 100 000 savanorių;

B.  pabrėždamas, kad Europos savanoriškos veiklos metai (2011 m.) – šią iniciatyvą tvirtai rėmė Europos Parlamentas – buvo svarbi politinė galimybė atkreipti dėmesį į savanoriškos veiklos Europoje pridėtinę vertę ir kad šiuo metu, praėjus penkeriems metams, Europos Parlamentas turėtų įvertinti Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) poveikį jų pridėtinės vertės politikos formavimui atžvilgiu bei apsvarstyti, kaip savanoriška veikla yra integruota į pagrindines Europos programas (tokias kaip „Erasmus +“ ir Europos savanorių tarnyba);

C.  primindamas, kad Europos savanoriškos veiklos metai (2011 m.) paskatino ir sudarė sąlygas visoje Europoje sukurti ir (arba) persvarstyti daugelį nacionalinių ir teisinių sistemų, skirtų savanoriškai veiklai; tačiau pabrėždamas, kad Europai vis dar trūksta koordinuotos savanoriškos veiklos politikos ir vieno kontaktinio centro ES institucijose;

D.  primindamas, kad savanoriška veikla yra tokia veikla, kurią asmuo vykdo savo noru, pasirinkęs ją savo nuožiūra, turėdamas savo motyvus ir nesiekdamas finansinės naudos; pabrėždamas, kad tokią veiklą galima apibrėžti kaip solidarumo formavimąsi ir kad ji padeda spręsti klausimus, susijusius su žmogiškaisiais, socialiniais ar aplinkosaugos poreikiais ir problemomis;

E.  kadangi savanoriška veikla yra svarbus aktyvaus pilietiškumo ir demokratijos bei asmens raidos veiksnys, įkūnijantis tokias europines vertybes kaip solidarumas ir nediskriminavimas, ir kadangi ji padeda stiprinti dalyvaujamąją demokratiją bei remti žmogaus teises ES ir už jos ribų;

F.  pabrėždamas, kad savanoriška veikla yra vertinga ir svarbi kaip viena iš labiausiai matomų solidarumo išraiškų, kuria skatinama socialinė įtrauktis ir jai sudaromos palankesnės sąlygos, kuriamas socialinis kapitalas ir įgyvendinami visuomenės pokyčiai, kad savanoriška veikla prisideda kuriant klestinčią pilietinę visuomenę, galinčią rasti kūrybingas ir novatoriškas išeitis sprendžiant bendras problemas, bei skatina ekonomikos augimą, kad ši veikla turėtų būti konkrečiai ir kryptingai vertinama tiek ekonominio, tiek socialinio kapitalo atžvilgiu;

G.  primindamas, kad palankiai aplinkai tenka itin svarbus vaidmuo užtikrinant, kad daugiau Europos Sąjungos piliečių dalyvautų savanoriškoje veikloje, garantuojant teisingą finansavimą, skirtą savanoriškos veiklos infrastruktūrai, be kita ko, savanorių organizacijoms, kad būtų naudos tiek savanoriams, tiek jų veiklai;

H.  pabrėždamas, kad vykdant savanorišką veiklą būtina derinti paramos mechanizmus ir (arba) tinkamą organizacinę struktūrą, pagal kuriiuos būtų apibrėžiamos savanorių ir vykdant savanorišką veiklą turimos teisės ir pareigos;

I.  pabrėždamas, kad kiekvienas asmuo turi teisę vienodomis sąlygomis naudotis galimybe vykdyti savanorišką veiklą ir būti apsaugotas nuo bet kokios rūšies diskriminacijos, be to, kiekvienam asmeniui turėtų būti suteikta teisė derinti savanorišką veiklą ir asmeninį bei profesinį gyvenimą, kad vykdant savanorišką veiklą jiems būtų garantuojamas tam tikras lankstumas;

J.  pabrėždamas, jog tam, kad būtų skatinama taikyti tinkamas paskatas visiems suinteresuotiesiems subjektams ir taip didinamas savanoriškos veiklos mastas, kokybė ir poveikis, itin svarbu pripažinti savanoriškos veiklos socialinę ir ekonominę vertę;

K.  primindamas Europos savanoriškos veiklos kapitalo konkursą, kuriame įvertinami visoje Europoje savivaldybių pasiekimai pripažįstant ir remiant savanorių pastangas savo teritorijose;

L.  pabrėždamas, kad naująja programa „Erasmus +“ vis dar suteikiama galimybių finansuoti ir remti savanoriškos veiklos projektus, visų pirma pasitelkiant Europos savanorių tarnybos programą, ir kad Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų GD pradėjo įgyvendinti ES pagalbos savanorių programą siekiant teikti praktinę paramą humanitarinės pagalbos projektams; pripažindamas, kad pagal naują ES 2014–2020 m. laikotarpio daugiametę finansinę programą tam tikra ES lėšų dalis užtikrinama savanoriškai veiklai, pavyzdžiui, programai „Europa piliečiams“, kurią šiuo metu valdo Migracijos ir vidaus reikalų GD, išlaikant savanoriškos veiklos prioritetinį statusą; vis dėlto pabrėždamas, kad savanorių organizacijų prieiga prie kitų pagrindinių ES fondų, pavyzdžiui, Europos struktūrinių ir investicijų fondų, išlieka labai ribota;

M.  primindamas, kad ES atsakas į dabartinę pabėgėlių krizę yra tinkamas pavyzdys ir akivaizdus simbolis, rodantis savanorių svarbą ir tai, kaip jie įkūnija Europos vertybes, padeda didinti atsparumą ir yra pasirengę imtis veiksmų siekiant lanksčiai ir pragmatiškai spręsti bendrus iššūkius;

1.  pripažįsta, kad savanoriška veikla yra solidarumo, laisvės ir atsakomybės išraiška ir kad tokia veikla prisidedama prie aktyvaus pilietiškumo stiprinimo ir žmogaus asmeninės raidos, taip pat kad ji yra itin svarbi priemonė siekiant socialinės įtraukties ir sanglaudos, mokymo, švietimo ir kultūrų dialogo ir kad ji svariai prisideda prie Europos vertybių sklaidos; pabrėžia, kad jos, kaip strateginės priemonės, skatinančios tarpusavio supratimą ir tarpkultūrinius ryšius, nauda taip pat pripažįstama savanoriškoje veikloje, susijusioje su trečiosiomis valstybėmis;

2.  pabrėžia, kad svarbu sukurti Europos savanoriškos veiklos sistemą, kuria nustatomos atitinkamos teisės ir pareigos, palengvinamas judumas ir gebėjimų pripažinimas; ragina valstybes nares, kurios dar turi nustatyti teisinę aplinką savanoriams, naudotis rekomendacijomis, išdėstytomis Europos savanoriškos veiklos politikos darbotvarkėje ir Europos chartijoje dėl savanorių teisių ir pareigų;

3.  ragina valstybes nares įgyvendinti konkrečius patvirtinimo procesus pagal 2012 m. Tarybos rekomendaciją siekiant užtikrinti geresnį gebėjimų ir įgūdžių supratimą ir palyginamumą; prašo, kad rengiant bet kokias būsimas Europos įgūdžių paso ir „Europass“ iniciatyvas daugiau svarbos būtų teikiama savanoriškos veiklos savišvietos ir neformaliojo mokymosi aspektui; primena, kad savanoriška veikla padeda žmonėms įgyti įgūdžių ir gebėjimų, kurie padeda lengviau patekti į darbo rinką; pabrėžia, kad savanoriai jokiu atveju neturėtų būti laikomi pakaitine darbo jėga ir jais neturėtų būti naudojamasi tokiais tikslais;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kad Europoje beveik 100 mln. įvairaus amžiaus piliečių yra savanoriai, kurių veikla padeda sukurti maždaug 5 proc. Europos BVP; ragina Komisiją atsižvelgti į savanorių sukuriamų prekių ir paslaugų ekonominę vertę ir vykstant politikos formavimo procesui daugiau dėmesio skirti savanoriams;

5.  mano, jog turi būti remiama ir įgyvendinta idėja savanoriško darbo laiką pripažinti bendro finansavimo atitikmeniu teikiant ES dotacijas, kaip neseniai pasiūlė Komisija, pateikusi pasiūlymą dėl naujo finansinio reglamento;

6.  ragina Eurostatą padėti valstybėms narėms šiuo klausimu, siekiant užtikrinti, kad Europoje būtų renkami lyginamieji duomenys, taip pat nustatyti bendrus ES lygmens rodiklius ir metodikas, kuriais remiantis būtų galima įvertinti socialinį savanoriškos veiklos poveikį; primygtinai ragina valstybes nares savanoriškos veiklos ekonominės vertės nustatymui taikyti Tarptautinės darbo organizacijos parengtą sistemą;

7.  ragina to dar nepadariusias valstybes nares sukurti tinkamai finansuojamas nacionalines savanoriškos tarnybos programas ir didinti galimybes gauti kokybiškos informacijos apie savanoriškos veiklos galimybes nacionaliniu ir vietos lygmenimis, visų pirma naudojantis esamais informacijos tinklais ir asmenų keitimusi informaciją tarpusavyje, taip pat sukurti nacionalinius pilietinės tarnybos centrus, kurie taip pat skatintų bet kokio amžiaus asmenis naudotis tarptautinės savanoriškos veiklos galimybėmis;

8.  ragina Komisiją sudaryti sąlygas parengti labiau suderintą Europos savanoriškos veiklos politiką ir sukurti vieną bendrą kontaktinį centrą Komisijoje, kuris susietų visas atskiras iniciatyvas ir programas bei padidintų galimybes dalyvauti savanoriškos veiklos programose;

9.  prašo Komisijos atlikti nacionalinių savanoriškos tarnybos programų, taip pat pilietinių tarnybų ir solidarumo tarnybų bei esamų sąlygų galimiems savanoriams įvairiose valstybėse narėse tyrimą, siekiant palengvinti abipusį supratimą ir gerosios praktikos sklaidą, taip pat įvertinti galimybę sukurti esamas savanoriškos veiklos alternatyvas papildančią Europos pilietinę tarnybą (visais šiais veiksmais turi būti siekiama puoselėti europinį pilietiškumą);

10.  atkreipia dėmesį į Komisijos idėją sukurti naują Europos jaunimo savanoriškos veiklos iniciatyvą – ES solidarumo tarnybą; ragina Komisiją įvertinti šios iniciatyvos pridėtinę vertę, siekiant padėti vykdyti pilietinės visuomenės jau atliekamą darbą, ir užtikrinti, kad savanorių organizacijos būtų įtrauktos į jos formavimo procesą; taip pat pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad iniciatyvos įgyvendinimas nesumažintų biudžeto, jau skirto kitoms programoms;

11.  pritaria, kad Komisija ir valstybės narės paminėtų Europos savanorių tarnybos 20-ąsias metines; primygtinai reikalauja, kad Europos savanorių tarnybos programa būtų naudinga susijusiems asmenims ir organizacijoms bei visai visuomenei ir kad ji stiprintų programos „Erasmus +“ piliečių dalyvavimo aspektą; pabrėžia, jog svarbu skatinti Europos savanorių tarnybos veikloje dalyvauti visus jaunus žmones, ypač tuos, kurie dar nesidomi savanoriška veikla ir judumu, taip sukuriant motyvaciją ir požiūrio pokyčius, tačiau nepamirštant ir vyresnės kartos asmenų, kadangi jų, pavyzdžiui, kaip kuratorių, indėlis yra svarbus;

12.  ragina valstybes nares savo švietimo ir akademinėse sistemose propaguoti Europos savanorių tarnybą kaip priemonę idėjoms apie solidarumą ir piliečių dalyvavimą skleisti tarp jaunimo;

13.  pabrėžia, kad Europos savanorių tarnyba grindžiama kokybiškos savanoriškos veiklos pasiūla, Savanoriškos veiklos chartijos nuostatomis ir Besimokančiųjų judumo kokybės chartijos principais, be to, Europos savanorių tarnybos veiklos pagrindas turėtų būti struktūra, kuri skatintų savanorių organizacijas tapti priimančiosiomis organizacijomis, suteikiant joms tinkamą finansavimą ir mokymą, kartu stiprinant koordinuojančiųjų organizacijų, kurios remtų didelį skaičių priimančiųjų organizacijų, pavyzdžiui, administravimo ir mokymo aspektais, vaidmenį;

14.  primena, kad Europos savanorių tarnyba turėtų suteikti galimybę greitai ir lengvai naudotis programa, todėl ragina supaprastinti dabartinę paraiškų teikimo pagal šią programą sistemą;

15.  pabrėžia, kad reikia stiprinti tolesnių veiksmų ir vietos aspektus, kai savanoriškos veiklos patirtis įgyjama užsienyje, teikiant paramą ne tik prieš išvykimą, bet ir sugrįžus, rengiant orientavimo ir integracijos po grįžimo mokymus;

16.  primygtinai ragina nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas skirti tinkamą finansavimą, supaprastinti administracines procedūras ir numatyti mokestines skatinamąsias priemones savanorių organizacijoms ir tinklams, ypač mažoms, nedaug išteklių turinčioms organizacijoms;

17.  tvirtina, kad kokybiškas kuravimas turėtų būti užtikrintas visais proceso etapais, pasitelkiant atsakingą savanorių veiklos valdymą ir padedant savanoriams suvokti savo atsakomybę organizacijai ir bendruomenei;

18.  prašo Komisijos pagerinti ir pertvarkyti komunikacijos Europos savanorių tarnybos klausimais strategiją, pabrėžiant socialinę, žmogiškąją ir pilietinę savanoriškos veiklos vertę;

19.  pabrėžia vyresnių žmonių aktyvumo vaidmenį savanoriškos veiklos srityje ir patvirtina tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus piliečių vaidmenį piliečių dalyvavime Europoje, remiantis Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) ir Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metų (2012 m.) suteiktu postūmiu;

20.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) OL L 17, 2010 1 22, p. 43. (2) OL C 398, 2012 12 22, p. 1. (3) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0549. (4) OL C 332 E, 2013 11 15, p. 14. (5) OL C 259 E, 2009 10 29, p. 9. (6) http://ec.europa.eu/citizenship/pdf/volunteering_charter_lt.pdf