Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Užimtumas kaimo vietovėse: darbo vietų trūkumo šalinimas (COM(2006)0857),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8–0285/2016),

A.  kadangi kaimo vietovės sudaro daugiau kaip 77 proc. ES teritorijos ir kadangi daug šių vietovių darbo vietų, kurių didžioji dalis yra neperkeliamos, yra susijusios su žemės ūkiu bei žemės ūkio maisto produktų pramone;

B.  kadangi žemės ūkis ir žemės ūkio maisto produktų pramonė kartu sudaro 6 proc. ES BVP, apima 15 mln. įmonių ir suteikia 46 mln. darbo vietų;

C.  kadangi pastaruosius dešimtmečius daugelio Europos šalių kaimo vietovėse ūkininkų itin sumažėjo, taip pat sumažėjo ūkininkų ir kitų žemės ūkio sektoriaus darbuotojų pajamos bei toliau mažėjo užimtumas žemės ūkio srityje; kadangi 2005–2014 m. 28 ES valstybėse narėse žemės ūkio darbo sąnaudos sumažėjo beveik ketvirtadaliu (-23,6 proc.)(1);

D.  kadangi žemės ūkis užima didžiąją Europos teritorijos dalį, tačiau juo šiuo metu užsiima tik nedidelė darbingų kaimo vietovių gyventojų dalis; kadangi kaimo vietovių žemės panaudojimo įvairinimas, kai gamybinis ekonominis panaudojimas derinamas su apgyvendinimo, gyvenimo ir rekreacinio panaudojimu bei gamtos apsauga ir išsaugojimu, yra didelis iššūkis įvairių Sąjungos kaimo regionų plėtrai ir užimtumui; kadangi, nors pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose vyksta atvirkštiniai demografiniai migracijos procesai ir juose daugėja gyventojų, norinčių gyventi kaime, ir taip, daugeliu atvejų, kuriasi perėjimo iš miestų į kaimus zonos, taip pat yra gyventojų mažėjimo tendencija daug mažiau išsivysčiusiuose regionuose, kurių problema yra atokumas ir kurių plėtrą ir užimtumą yra sunkiau remti;

E.  kadangi daugelis kaimo vietovių susiduria su įvairiomis problemomis, pvz., mažos pajamos, neigiamas gyventojų skaičiaus augimas, darbo vietų trūkumas ir didelis nedarbas, lėta tretinio sektoriaus plėtra, nepakankami maisto produktų perdirbimo pajėgumai, menki įgūdžiai ir ribotas kapitalas;

F.  kadangi daugiau kaip devyni iš dešimties europiečių mano, kad žemės ūkis ir kaimo vietovės yra jų ateičiai svarbios vietos;

G.  kadangi vienam žemės ūkio veiklos darbo vienetui tenkančios pajamos yra palyginti mažos ir tai yra susirūpinimą kelianti problema;

H.  kadangi ekonomikos krizė palietė visas Europos dalis, o labiausiai – kaimo vietoves;

I.  kadangi atsižvelgdama į dabartinę ekonomikos krizę Europos Sąjunga užimtumą įvardijo kaip vieną iš svarbiausių savo prioritetų (visų pirma per ESIF) ir kadangi šiomis aplinkybėmis BŽŪP turi būti veiksmingesnė ir jos palikimo, patvirtinto kaip viena iš pagrindinių ES veiksmų priemonių, tikslas – išsaugoti ir kurti darbo vietas ir konkurencingumą kaimo vietovėse, visų pirma ūkininkavimo sektoriuje; kadangi, atsižvelgiant į tai, reikia įvertinti, kiek BŽŪP turi poveikio darbo vietų kūrimui ir išsaugojimui kaimo vietovėse;

J.  kadangi labai svarbu išsaugoti du BŽŪP ramsčius, nes pirmasis ramstis padeda užkirsti kelią mažųjų ir šeimos ūkių migracijai iš žemės ūkio sektoriaus ir išsaugoti jame darbo vietas, o pagal antrąjį ramstį skiriamomis lėšomis užtikrinama, kad kitose srityse, pavyzdžiui, turizmo, maisto perdirbimo ir kituose susijusiuose sektoriuose, būtų kuriamos darbo vietos;

K.  kadangi Europos žemės ūkis susiduria su daugeliu problemų, susijusių su maisto gamyba ir aprūpinimu maistu, aplinka, biologine įvairove, tvarumu, energetika ir klimato kaina, ir yra būtina stiprinti visuomenės ir žemės ūkio ryšį, kurti naujoviškus šių problemų sprendimus, kad būtų užtikrintas sektoriaus atsparumas ir konkurencingumas, ir iš naujo apmąstyti tikros viešos politikos tikslus, nes tai visiems naudinga ir tai yra vienas iš svarbiausių Europos integracijos aspektų;

L.  kadangi pernelyg ilgai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio tam, kad būtų pakeistas pagrindinis žemės ūkio sektoriaus akcentas jį vėl grindžiant teritorijomis, t. y. būtinai gamybą ir užimtumą susieti su konkrečia teritorija, ir kadangi mūsų pareiga – išlaikyti ūkininkavimą kaip pagrindinę vyrų ir moterų veiklą, vykdomą vietovėse, kuriose jie gyvena, siekiant užtikrinti, kad kaimo vietovės būtų dinamiškos ir kad jose būtų daug darbo vietų; kadangi šis akcento perkėlimas taip pat leis užtikrinti tinkamą miesto ir kaimo plėtros pusiausvyrą;

M.  kadangi miesto ir miesto apylinkių žemės ūkiui tenka vis svarbesnis vaidmuo ir juo vis labiau domimasi, be to, taikomas kintančio vartojimo modelis, apimantis įvairius veiksnius, įskaitant minimalų aplinkosauginį pėdsaką, kokybišką vietos gamybą ir mažų ir regionų gamintojų nuveiktų darbų vertės pripažinimą;

N.  kadangi įgyvendinant naujausios BŽŪP reformos dalis buvo galima perorientuoti ir teisingiau perskirstyti pagalbą valstybėms narėms ir skirtingiems žemės ūkio sektoriams, taip pat buvo patvirtintas BŽŪP ekonominis ir socialinio stabilizatoriaus vaidmuo ūkių ir kaimo vietovių atžvilgiu;

O.  kadangi, nors atlikus tyrimus paaiškėjo, kad pagal pirmąjį ramstį naudojant tiesiogines išmokas darbo vietos tiesiogiai nekuriamos, šioms išmokoms tenka labai svarbus vaidmuo išsaugant darbo vietas ir skatinant ūkininkus toliau dirbti žemę; kadangi, jei ši politika nebebūtų remiama, 30 proc. Europos ūkininkų būtų priversti nutraukti veiklą ir pasitraukti iš žemės ūkio sektoriaus; kadangi šios išmokos palaiko smulkių ūkininkų ir kaimo vietovių gyvybingumą;

P.  kadangi tiesioginės išmokos, kuriomis remiami periferinėse srityse, nepalankiose ūkininkauti vietovėse arba prastos kokybės žemėje ūkininkaujantys ūkininkai, yra labai svarbios siekiant užtikrinti ne tik tai, kad šie ūkininkai toliau dirbtų žemę ir galėtų užsitikrinti padorų gyvenimą, bet ir tai, kad ši žemė būtų apsaugota ir jai tektų tam tikras vaidmuo skatinant turizmą šiose vietovėse;

Q.  kadangi pagrindinis pertvarkytos BŽŪP pirmojo ramsčio tikslas – aprūpinimo maistu užtikrinimas, kuris padeda išlaikyti esamą užimtumą žemės ūkio srityje, ir reikalaujama užtikrinti, kad išmokos pagal pirmąjį ramstį būtų teisingiau paskirstomos siekiant kuo didesnio teigiamo šios paramos poveikio;

R.  kadangi atsižvelgiant į praktinę patirtį gali būti taikomi ir kiti žemės ūkio plėtros būdai, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų maisto kokybės srityje ir geresnių agronominės, aplinkos bei ekonominės veiklos rezultatų, yra svarbu remti ir skatinti žemės ūkio sistemų įvairovę ir mažieji bei vidutiniai ūkiai, kurie paprastai vykdo įvairesnę ir novatoriškesnę veiklą ir yra lankstesni, yra dažnai geriau organizuoti kuriant gamintojų grupes ir kooperatyvus ir teikia naudos bendruomenėms, kuriose jie yra įsikūrę, ir taip remia kaimo ekonomiką, o tai yra labai svarbu plėtojant Europos žemės ūkį;

S.  kadangi dabartinė krizė rodo, jog įgyvendinant į rinką orientuotą BŽŪP labai svarbu išlaikyti bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir nustatyti naujas tinkamas reguliavimo priemones, kad būtų užtikrintas kainų stabilumas, išlaikytos darbo vietos žemės ūkio srityje ir pajamos iš žemės ūkio;

T.  kadangi Europos ūkininkai veikia vis globalesnėje rinkoje ir dėl to dažniau susiduria su kainų svyravimu nei kituose sektoriuose;

U.  kadangi maisto grandinėje egzistuojanti atsiskaitymo sistema neužtikrina darnaus pridėtinės vertės pasiskirstymo ir neretai sudaro sąlygas tam, kad pirminių gamintojų pajamos nebepadengia net sąnaudų;

V.  kadangi paprastai, lyginant su miesto vietovėmis, kaimo vietovės pasižymi statistiškai aukštesniu nedarbo lygiu ir itin mažesnėmis gyventojų pajamomis, taip pat daug mažiau patrauklia infrastruktūra bei menkiau prieinamomis paslaugomis, kurių teikimo kaštai dėl mažesnio gyventojų tankumo ir mažesnio prieinamumo yra didesni;

W.  kadangi kaimo vietovėse darbo vietos turi būti kuriamos vykdant tvarią, prie konkrečių teritorijų pritaikytą politiką, išlaikant ir plėtojant žemės ūkio veiklą ir veiklą, netiesiogiai susijusią su žemės ūkio ir miškininkystės sektoriais, taip pat kaimo veiklą, dėl kurios atsiranda įvairių dalyvių socialiniai ir solidarumo ryšiai ir pagerinama aplinka;

X.  kadangi kaimo vietovių ateitis nepriklauso vien tik nuo žemės ūkio sektoriaus, bet yra susijusi ir su kitų rūšių ekonominės veiklos, pvz., miškininkystės ir amatų, įvairinimu ir palaikymu, mažųjų ir vidutinių įmonių plėtra bei integruotais gamybiniais pajėgumais, kaimo turizmu, rekreacine, švietimo ir sporto veikla (pvz., žirgų sportas), žemės ūkio ir miško išteklių (įskaitant atliekas) tvariu panaudojimu siekiant gaminti atsinaujinančią energiją ar biomedžiagas ir bioproduktus, pagrįstus ekologiniais procesais; kadangi reikalingos decentralizuotos ir integruotos vietos politikos priemonės, susijusios su socialiniais ir ekonominiais aspektais ir kaimo tapatumu bei kultūra, ir kadangi taip pat reikalinga tikra teritorinė sistema, siekiant sinergijų ir kartu grindžiama kaimo ištekliais taikant kolektyvinius ir tarpsektorinius metodus, įskaitant kitų ES lėšų panaudojimą siekiant skatinti kaimo plėtrą ir užimtumą ir tuo pat metu užtikrinant, kad būtų sukurta kaimo infrastruktūra;

Y.  kadangi šiuo tikslu labai svarbu pabrėžti tai, kad daugelis darbo vietų priklauso nuo vietos ir tam tikros veiklos žemės ūkio (įskaitant miškininkystę), jos negali būti perkeltos ir apima maisto ir su maistu nesusijusias paslaugas, pvz., kraštovaizdžio ir vandens išsaugojimą ir tvarkymą;

Z.  kadangi pirmiausia reikėtų remti mažus šeimos ūkius, kitaip tariant pavienius ūkininkus, kurie, dirbdami vieni ar su kitais, atsakingai, nepriklausomai ir veiksmingai tvarko savo ūkius ir kurie gali išspręsti visas problemas pritaikydami sprendimus dėl savo produkcijos ir (arba) savo gamybos metodus bei įvairindami savo veiklą, kad įveiktų nuolatinius struktūrinius pokyčius žemės ūkio sektoriuje;

AA.  kadangi visose ES politikos srityse turėtų būti išnagrinėtos, užfiksuotos ir skatinamos žemės ūkio srityje ir kaimo vietovėse dirbančių ir (arba) verslą turinčių moterų galimybės ir įgyvendinant visas ES politikos priemones tokioms moterims neturėtų būti sudaromos nepalankios sąlygos, nes tai padės pagrindus tam, kad moterys taptų vystymosi ir inovacijų varomąja jėga, ir pagelbės visam sektoriui išbristi iš krizės; kadangi norint, kad moterys galėtų įgyvendinti savo poreikius, patirtį ir vizijas, jos turėtų būti įtrauktos į vietos ir regionų lygmenų sektoriaus vystymo planų rengimo procesą ir todėl joms reikėtų suteikti reikiamų įgūdžių, kad jos galėtų aktyviai dalyvauti rengiant šiuos planus;

AB.  kadangi 2010 m. tik 7,5 proc. ūkininkų buvo iki 35 metų amžiaus ir daugiau nei 4,5 mln. ūkius valdančių asmenų yra daugiau nei 65 metai, o į Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 50 ir 51 straipsnius pagal BŽŪP įtrauktos nuostatos, pagal kurias remiama nauja kartų kaita žemės ūkyje;

AC.  kadangi daugelyje valstybių narių moterų iš kaimo vietovių galimybės įsidarbinti ūkininkavimo ar kituose darbo rinkos sektoriuose yra ribotos ir šioje srityje esama didesnio atotrūkio nei kitose srityse, jų vaidmuo yra labai svarbus kaimo vietovių plėtrai, socialiniam gyvenimui, ypač žemės ūkiuose, kurių veiklą stengiamasi įvairinti (turizmas ūkyje, kokybiški gaminiai, rekreacinė, švietimo, sporto veikla ir kitos paslaugos); kadangi moterų verslumas yra svarbus tvaraus kaimo vietovių vystymosi ramstis socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu požiūriais; kadangi nevienodos galimybės naudotis žeme yra veiksnys, ribojantis moterų galimybes vystyti verslą žemės ūkio sektoriuje; kadangi vidutiniškai 29 proc. ūkių Europoje vadovauja moterys;

AD.  kadangi pramoniniu būdu auginamų kultūrinių augalų veislių yra mažai, kadangi vietos rūšims ir veislėms tenka tam tikras vaidmuo išsaugant biologinę įvairovę ir žmonių pragyvenimo šaltinius regionuose ir vietos produkciją;

AE.  kadangi būtina kaimo vietoves padaryti patrauklesnes naujajai kartai ir paskatinti rengti mokymus, kurių metu dėmesys būtų skiriamas inovacijoms ir profesijos bei technologijų modernizavimui;

AF.  kadangi Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nustačiusi visuotinę žemės ūkio ir maisto sistemų tvarumo vertinimo (SAFA) sistemą;

AG.  kadangi Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) gali būti naudojamas profesinio mokymo ir įgūdžių įgijimo veiklai skirtinguose kaimo vietovių veiklos sektoriuose;

Dabartinės BŽŪP įgyvendinimas

1.  ragina visas valstybes nares suteikti jauniesiems ūkininkams ilgalaikių perspektyvų siekiant išspręsti kaimo gyventojų mažėjimo problemą, įgyvendinti išsamią kartų kaitos strategiją ir šiuo tikslu visapusiškai išnaudoti visas galimybes, kurias teikia naujoji BŽŪP, kad būtų remiami jaunieji ūkininkai, taip pat ir naujai įsisteigusieji, įskaitant dirbančiuosius ne šeimos ūkyje, be kita ko, teikiant pirmojo ir antrojo ramsčio paramą jauniesiems ūkininkams ir sudarant sąlygas vyresnių kaip 40 metų amžiaus naujokų įsisteigimui ir verslumui; taip pat pažymi, kad šios nuostatos turi būti papildytos ir derėti su nacionalinės politikos nuostatomis (dėl žemės naudojimo, mokesčių ir socialinės apsaugos ir t. t.), įskaitant paramą pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 50 ir 51 straipsnius;

2.  pažymi, kad didžioji dalis BŽŪP tiesioginių išmokų skiriama turtingiausiems ūkiams ir kad 2014 m. tik 13 proc. paramos gavėjų gavo 74 proc. BŽŪP tiesioginių išmokų; mano, kad tai nepadeda kurti darbo vietų žemės ūkio srityje, nes mažuosiuose ūkiuose reikia daugiau darbo jėgos ir 53 proc. ūkio darbininkų dirba ūkiuose, priskiriamuose prie mažo ekonominio dydžio ūkių; ragina geriau paskirstyti BŽŪP išmokas smulkiesiems ūkininkams;

3.  skatina valstybes nares labiau remti mažuosius ir vidutinius ūkius, visų pirma mokant daugiau perskirstymo išmokų; ragina taip pat numatyti priemones, kurios padėtų įmonėms, kurios veiksmingai organizuoja savo veiklą ir naudoja teisines verslo sujungimo priemones;

4.  mano, kad BŽŪP turėtų būti atsižvelgiama į nepalankioje geografinėje padėtyje esančias teritorijas (kalnų vietoves, užjūrio teritorijas, itin atokias vietoves, gamtiniu požiūriu paveikias vietoves ir pan.), nes žemės ūkio išlaikymas yra esminis ekonominės, socialinės plėtros ir aplinkos vystymo rodiklis, pirmiausia skatinantis užimtumą; vis dėlto pažymi, kad BŽŪP taip pat turi būti atsižvelgiama į naują miestų apylinkių dinamiką ir palaikomos miestų apylinkės, kuriose susiduriama su suvaržymais, susijusiais su šių vietovių ypatumais;

5.  atkreipia dėmesį, kad valstybės narės plačiai pasinaudojo galimybe teikti susietąsias išmokas, dėl kurių, plėtojant gamybą ir sudarant galimybę jai likti tam tikroje vietoje, užtikrinamos darbo vietos mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir ragina jas didinti šio tipo paramos dalį veiklą vykdantiems ūkininkams, kad ji būtų lankstesnė ir labiau naudojama siekiant geriausiai aprūpinti ES augalinės kilmės baltymais, kurių tiekimas šiuo metu priklauso nuo importo iš trečiųjų šalių; taip pat siūlo, kad savanoriško susietojo mokėjimo dydis galėtų būti keičiamas atsižvelgiant į nuo atitinkamos kultūros priklausomą užimtumo lygį ir taip būtų labiau remiama gamyba, kuriai reikia daugiau darbo jėgos;

6.  pabrėžia, kad dabartiniu programavimo laikotarpiu ir pagal kaimo plėtros programą tikslinė pagalba teikiama siekiant skatinti auginti vietos veisles ir išsaugoti vietos rūšis, taip skatinant užimtumą regionuose ir išsaugant biologinę įvairovę; ragina valstybes nares taikyti mechanizmus, pagal kuriuos vietos veisles ir rūšis auginančių ir išsaugančių gamintojų ir ūkininkų grupės ir organizacijos gali gauti tikslinę pagalbą;

7.  atkreipia dėmesį, kad tiesioginės pagalbos aplinkosaugos aspektas turi būti įgyvendinamas užtikrinant ūkių tvarumą ir gyvybingumą ir turi padėti išlaikyti ir kurti naujas darbo vietas, be kita ko, biologinės įvairovės išsaugojimo, žemės ūkio turizmo ir kraštovaizdžio tvarkymo, kurį atliktų, pvz., dvarai ir istorinės rezidencijos, srityse; primygtinai ragina ES užtikrinti, kad teisės aktai būtų supaprastinti ir kad aplinkosaugos teisės aktus būtų galima įgyvendinti paprastai, suprantamai ir sklandžiai; pažymi, kad dėl aplinkosaugos aspekto žemės ūkio gamyba, kuri kalnuotose vietovėse ir periferinėse srityse yra ypač pažeidžiama, neturi būti sumažinta ir jos neturi būti atsisakyta;

8.  mano, jog, atsižvelgiant į tai, kad keliose ES valstybėse narėse nustatytas labai didelis naminių bičių mirtingumas ir į tai, kad šio apdulkinančio vabzdžio vaidmuo užtikrinant aprūpinimą maistu ir daugelio augalų sektorių ekonomiką yra labai svarbus, Sąjunga turėtų teikti didesnę paramą šiam sektoriui ir patvirtinti tikrą europinę bičių populiacijos atkūrimo strategiją; taip pat pažymi, kad tam nereikia didelių investicijų, bet tai padėtų sukurti daug darbo vietų įvairinant veiklą esamuose ūkiuose arba kuriant naujus specializuotus ūkius, kurie, ekspertų nuomone, būtų gyvybingi turėdami 200 avilių, o pagrindinė jų paskirtis būtų pasirinktų bičių motinėlių ir spiečių veisimas, o vėliau – ir medaus, kurio Sąjungoje labai trūksta, gamyba; nurodo, kad šis požiūris, kuris grindžiamas įvairiomis europinėmis strategijomis – inovacijų, socialinės įtraukties ir darbo vietų kūrimo – visiškai atitinka siekį labiau orientuoti bendrą žemės ūkio politiką ir žemės ūkio plėtrą į ilgalaikiškumą;

9.  pažymi, kad, siekiant išlaikyti darbo vietas ūkyje, sektoriuje turi būti taikomos naujos rizikos valdymo priemonės, o siekiant geriau reaguoti į pasaulinės rinkos nepastovumą ir poreikius turi būti labiau naudojamasi tokiomis priemonėmis kaip, pvz., vykdant vieną bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir pagal antrąjį ramstį pasitelkiamos gamintojų organizacijos; mano, kad rinkos priemonės ir išskirtinių krizių ir rizikos valdymo priemonės, numatytos taikyti vykdant vieną bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir antrame ramstyje, turi būti įgyvendinamos greičiau ir aktyviau, o ES biudžeto parama prireikus turėtų būti pritaikyta prie konkrečios atokiausių, kalnų ir kitų regionų, susiduriančių su problemomis dėl konkurencingumo, padėties, kad būtų sumažintas neigiamas kainų mažėjimo poveikis ūkininkavimo pajamoms; pažymi, kad įgyvendinant išskirtinių krizių priemones pasiekti ne visi jų tikslai ir kad reikėtų labiau atsižvelgti į esamą valstybių narių infrastruktūrą ir pajėgumus; primygtinai ragina Komisiją, atsižvelgiant į pastarojo meto krizes, kurti greitesnes ir veiksmingesnes veiksmų sistemas, kuriomis būtų galima užkirsti kelią didžiajai daliai neigiamo poveikio;

10.  ragina Komisiją visapusiškai išnaudoti Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 219–222 straipsniuose numatytų išimtinių priemonių galimybes;

11.  mano, jog tam, kad intervencines kainos galėtų atlikti savo kaip saugumo tinklo vaidmenį, jos turėtų būti reguliariai koreguojamos atsižvelgiant į sąnaudų pokyčius, ir tai leistų padaryti tiesioginį poveikį gamintojų pajamoms ir jų veiklos tvarumui bei užimtumui; ragina ES visuose didžiuosiuose gamybos sektoriuose nustatyti prevencijos priemones, panašias į pieno rinkos stebėjimo priemones, kad būtų užtikrinta rinkų priežiūra, nes tai padėtų valdyti gamybą ir užtikrinti atsakomąsias priemones ištikus krizei, taikant lanksčias ir operatyvias rinkos valdymo priemones, kurios veiktų, kai tai yra būtina;

12.  pripažįsta, kad ūkininkus su vietos gamintojais jungiančios trumpos tiekimo grandinės gali paskatinti kurti darbo vietas, ir pabrėžia, kad kokybės schemos, geografinės nuorodos ir ekologiškas ūkininkavimas sudaro galimybę plėtoti žemės ūkio maisto produktų sektorių ir galimai kurti darbo vietas kaime, todėl jos turi būti ne tik saugomos, bet ir vystomos, kad būtų sukurtos naujos darbo vietos ir išsaugoma regionų kultūra ir tapatybė; pabrėžia, kad būtina užtikrinti daugiau galimybių šiems produktams patekti į platesnės rinkas ir nustatyti kokybės, skatinimo ir apsaugos priemones, kad būtų pagerinta prekyba jais ir kad jie būtų įtraukti į tam tikros geografinės teritorijos bendrus turizmo produktus; primena, kad atsižvelgiant į svarstomus pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, šis teigiamas poveikis ekonomikai pagrįstas vartotojų pasitikėjimu, kurio neturėtų sumažinti pokyčiai, dėl kurių gali nukentėti jų kokybė; taip pat pabrėžia, kad šių kokybės standartų pasiekimas gali būti sudėtingas ir turėtų būti supaprastintas;

13.  rekomenduoja valstybėms narėms labiau naudotis su darbo vietų išsaugojimu ir kūrimu susijusiomis antrojo ramsčio 6 prioriteto sritimis, taip pat žinių perdavimo ir profesinio bei tęstinio mokymo priemonėmis (įskaitant pameistrystę, stažuotes ir ūkių darbuotojų perkvalifikavimą), kad jomis būtų galima vėl pasinaudoti vykdant kitą kaimo veiklą, taip pat konsultavimo ir pagalbos valdymo priemonėmis, siekiant pagerinti ūkių ekonominius ir aplinkos rezultatus; ragina Komisiją ir valstybes nares teikti paramą mokymams siekiant padėti ūkininkams, žemės ūkio ir kaimo darbuotojams tapti įvairiapusiškesniais ir gebėti įvairinti savo veiklą ir iniciatyvas bei siekiant sustiprinti naujoves;

14.  pažymi, kad dabartinės kaimo plėtros programos yra gerokai mažiau paremtos socialiniais projektais, kuriais palaikomas užimtumas, palyginti su praėjusiu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, ir kad tai galima paaiškinti tuo, kad valstybės narės savo kaimo plėtros programose pasirinko tam tikras priemones ir kad skirta mažiau lėšų priemonėms, tiesiogiai veikiančioms užimtumą; ragina būti lankstesnėms įgyvendinant kaimo plėtros politiką;

15.  mano, kad būtina paprastinti kaimo plėtros politikos įgyvendinimą, laikytis nuoseklesnio požiūrio, orientuoto į keletą fondų, ir neleisti, kad valstybės narės ir Komisija pernelyg smulkmeniškai taikytų administracinės ir finansinės patikros priemones;

16.  ragina valstybes nares geriau reklamuoti BŽŪP antrojo ramsčio potencialą siekiant įvairinti veiklą kaimo vietovėse (pvz., plėtoti žemės ūkio turizmą, gaminti atsinaujinančiąją energiją);

17.  atkreipia dėmesį, kad, įgyvendinant ir nacionalinę, ir ES politiką, nebuvo pakankamai atsižvelgta į veiksnį, susijusį su inovacijoms būdinga rizika, kad šis reiškinys trukdo inovacijoms ir darbo vietų kūrimui, visų pirma įvairiems suinteresuotiesiems subjektams, neturintiems pakankamo finansinio pagrindo, kad įgyvendintų savo inovatyvius projektus;

18.  pabrėžia, kad kaimo plėtra ir darbo vietų kūrimas yra susiję ir todėl ragina valstybes nares ir regionus kuo daugiau padidinti vietos ir regionų valdžios institucijų, kurios labiausiai susipažinusios su savo regionų iššūkiais ir galimybėmis, potencialą, kad būtų pasiekti antrojo ramsčio tikslai ir laikomasi BŽŪP prioritetų, įskaitant socialinės įtraukties, skurdo mažinimo ir ekonominės plėtros skatinimą; primena galimybę didžiausią dėmesį skirti kaimo plėtrai ir veiklos programoms dėl darbo vietų kūrimo ir išlaikymo ir dėl kaimo paslaugų tobulinimo ir ragina Komisiją padėti joms siekti šio tikslo; pabrėžia, kad kaimo vietovėse reikia pritaikyti dalijimosi ekonomikos modelius, siekiant didinti užimtumą ir žemės ūkio veiklos veiksmingumą ir mažinti išlaidas;

19.  ragina Komisiją ir valstybes nares remti socialinės ekonomikos, įskaitant socialinį ūkininkavimą, įmones ir kooperatyvus(2), siekiant skatinti socialinę integraciją ir darbo vietų kūrimą kaimo vietovėse; atkreipia dėmesį į veiksmus, vykdomus pagal Socialinio verslo iniciatyvą, ir ragina Komisiją didinti socialinės ekonomikos indėlį į kaimo plėtrą, pvz., vykdant socialinės ekonomikos veiksmų planą;

20.  pabrėžia, kad veiksmams, skirtiems demografinei raidai ir šeimai palankiai aplinkai kaimuose remti, turėtų būti suteikta daugiau žinomumo siekiant paremti šeimas ir sudaryti sąlygas lengviau derinti šeimos ir profesinį gyvenimą, taip pat sprendžiant su darbo rinka ir ekonomine plėtra kaimo vietovėse susijusius klausimus;

21.  pabrėžia, kad reikia skatinti aktyvias priemones ir politiką, kuriomis atkreipiamas dėmesys į teigiamą migracijos poveikį ekonomikos augimui ir skatinama socialinė sanglauda kaimo vietovėse;

22.  ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti kaimo vietovių puoselėjimo politiką ir plėtoti turizmą, kuris, tinkamai kuriamas ir skatinamas iniciatyvomis, galėtų paskatinti kultūros, socialinį ir ekonomikos augimą tose vietovėse, kuriose daug gamtos ir kultūros išteklių, turtingas kraštovaizdis bei žemės ūkio produktų paveldas; pabrėžia, kad turizmo plėtra kaimo vietovėse ir žemės ūkio veiklos įvairinimas (švietimo, kultūrinė ir rekreacinė veikla) taip pat yra paskata naujoms kartoms rengti kampanijas, imtis iniciatyvų ir verslo, paremto inovacijomis ir tradicinių produktų propagavimu;

23.  pabrėžia, kad, padedant EŽŪFKP ir kitiems Europos fondams, įvairių politikos sričių sinergijų kūrimas bus labai svarbus norint išspręsti užimtumo problemą kaimo vietovėse ir užtikrinti, kad žemės ūkis dar kartą būtų pripažintas kaip pagrindinis teritorijų plėtros veiksnys; pažymi, kad antrojo ramsčio lėšos galėtų būti naudojamos kaip dinamiška finansavimo priemonė siekiant sukurti didesnę sinergiją su alternatyviais finansavimo šaltiniais ir programomis, siekiant suteikti galimybę jomis naudotis kaimo vietovėse, kad būtų padidintas susisiekimas, konkurencingumas ir ekonomikos įvairinimas bei remiamas verslumas, atsižvelgiant į kaimo kultūros ir tapatybės išsaugojimą;

24.  pabrėžia, kad maži, savininkams priklausantys ūkiai vis dažniau patiria spaudimą dėl to, kad investuotojai įsigyja žemės ūkio paskirties žemės; pabrėžia, kad labai svarbu išlaikyti dirbamos žemės plotus ir galimybes naudotis žeme, jei norima sukurti ir išplėsti žemės ūkio įmones ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse; atkreipia dėmesį, kad iš 2015 m. lapkričio mėn. Komisijos ataskaitos dėl jaunųjų ūkininkų poreikių matyti, kad jauniesiems ir pradedantiems ūkininkams dėl galimybės įsigyti žemės ir jos išsinuomoti kyla didžiausių problemų; todėl ragina valstybes nares keistis geriausia patirtimi ir rengti priemones, kad žeme būtų galima naudotis tose kaimo vietovėse, kuriose didelis nedarbas, pvz., taikant uzufruktą ir bendrą žemės ūkio paskirties žemės valdymą, laikantis nacionalinės praktikos, arba sukuriant valdymo ir informacijos apie nenaudojamą žemę ar žemę, kuri galėtų būti naudojama žemės ūkiui, paslaugas, kuriomis naudotis pirmiausia galėtų jaunieji ūkininkai ir moterys, sistemas;

25.  mano, jog svarbu, kad kaimo plėtros programose būtų numatyta daugiau priemonių patobulinti kaimo ir miesto santykius siekiant skatinti bendradarbiavimą, sudaryti galimybes kaimo vietovėse veikiančioms įmonėms, nes jos yra neišvengiamai būtinos vietovių plėtrai, ir kurti darbo vietas; mano, kad miesto ir kaimo santykiuose didelė reikšmė tenka miesteliams, kurie sudaro galimybę aplinkinių kaimo vietovių gyventojams gauti pagrindines paslaugas, ir kad šiuo tikslu valstybės narės, įgyvendindamos savo teritorinę politiką, turėtų skatinti paslaugų teikimą miesteliuose;

26.  ragina sukurti privalomas sąžiningo atsiskaitymo maisto grandinėje tarp maisto produktų gamintojų, didmenininkų ir perdirbėjų taisykles, užtikrinančias, kad ūkininkams tektų derama ir darnų ūkininkavimą užtikrinanti pridėtinės vertės dalis;

27.  pabrėžia, kad miškininkystės sektorius, kuris šiuo metu Europoje nepakankamai išnaudojamas, yra pagrindinis darbo vietų šaltinis, kurį reikėtų labiau skatinti įvairiomis formomis visose medžio pramonės srityse; pažymi, kad Sąjungai labai trūksta aprūpinimo mediena, nes tam reikia investuoti į miškininkystės plėtrai būtiną infrastruktūrą;

28.  pabrėžia, kad galimybė naudotis žeme yra labai svarbi išankstinė sąlyga norint steigti ir plėsti žemės ūkio valdą; atkreipia dėmesį, kad galimybė naudotis žeme yra didžiausia jauniesiems ūkininkams kylanti problema, su kuria jie susiduria bandydami įsteigti žemės ūkio valdą;

BŽŪP ateitis po 2020 m.

29.  pabrėžia, kad BŽŪP procedūros turi būti supaprastintos ir turi būti išlaikytas pakankamas jai skiriamų lėšų lygis, bent toks, kaip šiuo metu, kad atspindėtų didelę šios politikos pridėtinę vertę Europos mastu, siekiant užtikrinti veiksmingą ilgalaikę jos įtaką užimtumo kaip įvairiarūšio Europos ūkininkavimo ir miškininkystės sektoriaus dalies, didinimui, skatinti darnų kaimo vietovių vystymąsi ir patrauklumą; pabrėžia, kad kaimo plėtros politika, kurią įgyvendinant galima imtis labiau tiesioginių ir veiksmingesnių priemonių siekiant sumažinti kaimo gyventojų socialinę atskirtį ir padidinti užimtumą kaimo vietovėse ir jų dinamiką, turi būti laipsniškai stiprinama, nekeliant pavojaus paramai pagal pirmąjį ramstį, kurį taip pat reikia pertvarkyti siekiant, be kita ko, užtikrinti geresnį rinkų veikimą ir stabilumą, kuris yra būtinas žemės ūkio pajamoms ir Europos ūkininkavimo ir aprūpinimo maistu modeliui užtikrinti, ir užtikrinti, kad kaimo vietovės išlaikytų savo patrauklumą (didžiausią dėmesį skiriant gyvenimo kokybei) palyginti su miestu;

30.  pabrėžia, kad BŽŪP reikėtų daugiau dėmesio skirti atnaujinimo ir investavimo priemonėms, kuriomis bus siekiama užtikrinti tvarų ekonomikos sektorių kaimo vietovėse konkurencingumą (įskaitant žemės ūkio produktų, energetikos, perdirbimo, paslaugų ir socialinį sektorius) laikantis aplinkosaugos taisyklių ir taip išsaugoti darbo vietas. atkreipia dėmesį, kad naudojant šias priemones bus galima toliau mažinti žemės ūkio ir kaimo vietovių vystymosi skirtumus valstybėse narėse bei regionuose;

31.  pabrėžia turizmo sektoriaus, kaip ūkininkų pajamų šaltinio, svarbą (pvz., atostogos ūkiuose); primygtinai ragina valstybes nares ir Komisiją kurti programas, kuriomis būtų remiamos investicijos ir verslumas; mano, kad svarbu remti atitinkamus ūkius pasitelkiant turizmo kampanijas;

32.  atkreipia dėmesį į iki šiol įgyvendintas BŽŪP supaprastinimo priemones, tačiau ragina Komisiją toliau rengti ir įgyvendinti priemones, kuriomis būtų nustatytas su BŽŪP administracinės naštos mažinimu ir žemės ūkio veiklos produktyvumo didinimu susijęs proporcingumas ir lankstumas;

33.  pabrėžia, kad esama apribojimų, susijusių su tuo, ką galima pasiekti įgyvendinant BŽŪP, nes pagrindinis jos tikslas – aprūpinimo maistu užtikrinimas, ir kad siekiant veiksmingai spręsti daugelį problemų, susijusių su darbo vietų kūrimu ir išsaugojimu kaimo vietovėse, regionų ir valstybių narių lygmenimis prireiks taikyti platesnį, keletą politikos sričių apimantį požiūrį;

34.  ragina Komisiją remti konkurencingą ir tvarų Europos žemės ūkio modelį, pagrįstą šeimos valdomo, įvairiarūšio ir daugiafunkcinio ūkininkavimo modeliu, pagal kurį teritorija paremtos ir tinkamai apmokamos darbo vietos yra prioritetas, ypatingą dėmesį skiriant teritorijoms, kurioms taikomi konkretūs SESV pripažinti apribojimai, ir maisto ir ne maisto produktų gamybos srityje užtikrinti aprūpinimą maistu bei maisto saugumą, kad būtų apsaugota sveikata;

35.  ragina valstybes nares sukurti žemės stebėjimo ir reguliavimo priemones, siekiant padėti joms gauti kuo daugiau informacijos apie žemės rinkas ir gebėti užkirsti kelią didelio masto žemės ar gamybos priemonių sutelkimo vienose rankose ar supirkinėjimo reiškiniams;

36.  pabrėžia, kad reikia skatinti kurti aukštos kokybės žemės ūkio produktus, skatinti jų rinkodarą ir pardavimą; siekiant užtikrinti produktų įvairinimą ir Europos maisto grandinės konkurencingumą, ragina kurti iniciatyvas, kuriomis būtų siekiama atverti naujas rinkas ir pradėti vykdyti tinkamų naudojimui produktų programas ir rinkodaros kampanijas;

37.  mano, kad BŽŪP turi būti atsižvelgiama į visų formų Europos žemės ūkį ir visas kaimo vietoves, įskaitant tas, kurių padėtis nepalankiausia ir pažeidžiamiausia (pvz., kalnų vietovės ir atokiausi regionai) siekiant užtikrinti optimalų visų jų išteklių panaudojimą; mano, kad tai pasakytina ir apie žemės ūkio naudmenų, kurios yra apleistos, atkūrimą;

38.  pažymi, kad įvairinant žemės ūkį ir regionines rinkų nišas skatinamas ir užtikrinamas užimtumas kaimo vietovėse; ragina kurti iniciatyvas, kuriomis būtų remiamas ūkių (pvz., tiesioginės žemės ūkio produktų rinkodaros) ir kaimo ekonomikos apskritai įvairinimas (pvz., sudarant palankesnes sąlygas pereiti nuo žemės ūkio darbų prie kitų sričių darbo);

39.  mano, kad būsimos BŽŪP lėšomis turi būti skiriama daugiau paramos tam, kad būtų sulėtintas mažų ir vidutinių ūkių ir įmonių, kurios susijungusios į gamintojų organizacijas, praradimas, nes jos paprastai vykdo įvairesnę veikla, yra ekonomiškesnės ir labiau nepriklausomos, taip pat jas lengviau perkelti, jos veiksmingiau kuria papildomą vertę ir teritorija grindžiamas darbo vietas bei yra svarbus savo regionų ekonominis ir socialinis ramstis, ir taip pat toliau turi būti skiriama speciali parama teritorijoms, kurioms taikomi konkretūs SESV 349 straipsnyje pripažinti apribojimai;

40.  pažymi, jog BŽŪP tiesioginės išmokos turėtų būti skiriamos tik asmenims, kurių pagrindinė veiklos sritis yra žemės ūkis;

41.  pažymi, kad atokiausiuose regionuose sulėtėjus ekonomikos augimui sunkiau rasti sprendimų, kaip didinti užimtumą, nes trūksta sujungiamumo, ir, atsižvelgdamas į žemės ūkio svarbą šiuose regionuose, mano, kad būsimos BŽŪP lėšomis šioms teritorijoms, kurioms taikomi konkretūs SESV pripažinti apribojimai, turi būti taikoma pozityvioji diskriminacija, o tai turėtų didinamąjį poveikį skatinant kitą susijusią veiklą, pvz., žemės ūkio pramonę, turizmą, gamtos apsaugą, energijos gamybą ir žiedinę ekonomiką, papildant keleto fondų taikymu grindžiamą strategiją; pabrėžia, kad taikant šią strategiją reikėtų atsižvelgti į atokiausių regionų atžvilgiu nustatytus teigiamo diferencijavimo veiksnius, kuriais galėtų būti remiamasi žemės ūkio sektoriuje kuriant originalius naujoviškus sprendimus, kurie galėtų būti taikomi ne tokiais kraštutiniais, visapusiškesniais atvejais, susijusiais su ūkių struktūra, dirvožemio ir klimato sąlygomis ir būdinga biologine įvairove;

42.  mano, kad grupių ūkininkavimą reikia skatinti ir finansiškai remti, nes jis leidžia sumažinti ūkių gamybos sąnaudas, visų pirma mechanizavimo išlaidas, ir juo skatinamas žemdirbių solidarumas, inovacijų, praktinės patirties ir gerosios patirties perdavimas, dinamiškai skatinant plėtrą ir užimtumą;

43.  ragina Komisiją skatinti mažų žemės ūkio valdų įvairinimą ir konkurencingumą, taip pat atsižvelgiant į socialinį ūkininkavimą ir į paslaugas nukreiptą žemės ūkį;

44.  pabrėžia, kad įgyvendinant BŽŪP svarbu daugiau paramos skirti teigiamam žemės ūkio poveikiui užimtumui ir aplinkai ir veiksmingiau remti ekologinį ir biodinaminį ūkininkavimą, taip pat visus kitus tvarius gamybos būdus, įskaitant integruotą ūkininkavimą ir agrarinę miškininkystę atsižvelgiant į agroekologiją, o tam reikia supaprastinti galiojančius teisės aktus ir priimti naujus teisės aktus, kurie galėtų būti įgyvendinami paprastai, suprantamai ir sklandžiai; mano, kad šio teigiamo poveikio užimtumui ir aplinkai pranašumai, aktualūs visai visuomenei ir sudaro dalį, kuri turi būti įtraukta į ūkio pajamas;

45.  primena sėkmingą ekologiškų zonų pavyzdį, t. y. vietovių, kuriose, imantis suderintų veiksmų, skatinama gaminti vietos žemdirbystės ir gyvulininkystės produktus taikant ekologiškus būdus ir remiami visi nuo jų priklausantys žemės ūkio subjektai (žemės ūkio maisto produktų, kulinarijos ir turizmo sektoriaus įmonės), kadangi jau įrodyta, kad ši priemonė gali padidinti vietos gyventojų pajamas ir paskatinti dirvožemio apsaugą, taip pat kraštovaizdžio ir tradicinių produktų išsaugojimą;

46.  atkreipia dėmesį į tvaraus ūkininkavimo ir maisto sistemų, ypač ekologinio ūkininkavimo, taip pat tvaraus dirvožemio, vandens, biologinės įvairovės ir kaimo infrastruktūros valdymo, galimybes siekiant išsaugoti ir plėtoti deramą užimtumą ūkininkavimo ir klestinčios kaimo ekonomikos srityje;

47.  mano, kad aprūpinimas maistu Europos Sąjungoje turi išlikti pirminiu būsimos BŽŪP veiklos principu, atsižvelgiant ir į rinkas už ES ribų; šiuo atžvilgiu mano, kad prekybos susitarimai Europos žemės ūkiui gali kelti tikrą pavojų, bet gali sudaryti ir galimybių, ir mano, kad dėl laisvosios prekybos susitarimų neturėtų būti sukurta nesąžininga konkurencija mažų ir vidutinių ūkių atžvilgiu ir neturėtų būti kenkiama vietos ekonomikai bei darbo vietų kūrimui;

48.  mano, kad, siekiant pagerinti šiuo metu nepakankamą veiklos organizavimą vaisių ir daržovių sektoriuje, reikėtų grąžinti ES paramą naujai sukurtų vaisių ir daržovių augintojų asociacijų projektams;

49.  pabrėžia, kad atsižvelgdama į tai, jog labai neaišku, kokios ateityje bus žemės ūkio produktų kainos, kurios yra nestabilios ir žemos, ES turi pasiekti Sutartyje nustatytus BŽŪP tikslus ir imtis daugiau veiksmų, kad ištaisytų nepastovių rinkų poveikį tais atvejais, kai jos neveikia, ir užtikrintų žemės ūkio sektoriaus atsparumą ir konkurencingumą sukuriant veiksmingus saugumo tinklus ir vykdant prevenciją bei kuriant krizės valdymo sistemas, kad būtų pasiekta pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, taip pat kuriant rizikos valdymo priemones, pagrįstas naujomis ir naujoviškomis sistemomis ir įtraukiant pačius ūkininkus į finansavimą; mano, kad turėtų būti padidinta priemonių, kurios skirtos žemės ūkio rinkoms stabilizuoti, finansavimo dalis ir kad pagal BŽŪP taip pat turi būti stiprinamos draudimo sistemos, kuriomis ūkininkai apsaugomi nuo įvairių klimato, sveikatos ir ekonominių pavojų; mano, kad, atsižvelgdama į riziką, susijusią su klimato atšilimu, ES turi padaryti viską, kad sustiprintų teigiamą vaidmenį, kurį gali atlikti žemės ūkis, pasitelkiant priemones, apimančias agronomiją ir geresnį dirvožemio valdymą, siekiant geriau sugauti anglies dioksidą, be to, mano, kad svarbu techniškai ir finansiškai palaikyti ūkininkus, kad jie galėtų laipsniškai keisti savo veiklą ir diegti naujoves;

50.  taip pat pabrėžia, kad tiesioginės išmokos po 2020 m. turi likti BŽŪP priemone, kad būtų remiamos ir stabilizuojamos ūkių pajamos ir kompensuojama už išlaidas, patirtas stengiantis laikytis aukštų ES standartų (kalbant apie gamybos būdus ir ypač aplinkosaugos reikalavimus) ir išsaugoma žemės ūkio gamyba ūkininkauti nepalankiuose regionuose; atkreipia dėmesį, kad dėl šios priežasties tiesioginėmis išmokomis turėtų būti užtikrintas žemės ūkio ekonominis stabilumas, aprūpinimas maistu ir aplinkos saugumas; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį, kad būtina suvienodinti tiesioginių išmokų tarifus, siekiant užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas ES bendrojoje rinkoje ir tvarų žemės ūkio išteklių naudojimą ES mastu;

51.  mano, kad egzistuojant dideliems ūkininkų kooperacijos lygio skirtumams pavienėse valstybėse narėse, o bendradarbiavimo stokai neigiamai veikiant ūkininkų atsparumą krizinėms situacijoms ir rinkos spaudimui, BŽŪP turėtų visapusiškai skatinti ūkininkų bendradarbiavimo plėtrą, visų pirma gamybos ir perdirbimo srityse;

52.  ragina valstybės nares pagal BŽŪP antrąjį ramstį pirmenybę teikti Europos inovacijų partnerystei (EIP); ragina Komisiją pirmenybę teikti programai „Horizontas 2020“ ir užtikrinti daugiau galimybių ūkininkams gauti EIB finansavimą, paramą naujoviškiems, tvariems žemės ūkio ir miškininkystės modeliams, taikomiems gaminant prekes ir teikiant paslaugas maisto ir ne maisto srityje (atsinaujinančiosios energijos, bioekonomikos, kaimo turizmo srityse ir naujos perspektyvos ūkininkams tiekti žaliavas pramonės amžiuje be naftos), plėtojant kiekvienos kaimo teritorijos išteklius;

53.  reiškia tvirtą įsitikinimą, jog ir ateityje bus būtina skatinti tęstinį profesinį ūkininkų ir žemės ūkio darbuotojų profesinį mokymą ir užtikrinti mokslo žinių ir inovacijų sklaidą, taip užtikrinant prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos ir palengvinant ūkinę veiklą;

54.  laikosi nuomonės, kad pagal tokio tipo iniciatyvą kaip LEADER ir (arba) bendruomenės inicijuojama vietos plėtra taikyti vietos plėtros principai „iš apačios į viršų“ buvo veiksmingi, nes sukurta daug darbo vietų ir dėl sukurto užimtumo buvo patirta mažai viešųjų išlaidų, ir kad todėl jie turi būti toliau stiprinami, skatinami ir įgyvendinami visose valstybėse narėse, skiriant finansavimą iš kelių fondų ir stiprinant vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį; pirmiausia pabrėžia vietos veiklos grupės (VVG) vadovų vaidmenį teikiant techninę paramą ir paslaugas, siekiant palaikyti užimtumui palankių projektų pradėjimo iniciatyvas; prašo, kad šios VVG būtų kuo autonomiškesnės, kad galėtų veikti kuo veiksmingiau; pažymi, kad reikėtų nustatyti mechanizmus siekiant užtikrinti, kad visose valstybėse socialiniai partneriai iš tikrųjų dalyvautų veikloje ir ragina Komisiją pateikti gerosios patirties, susijusios su tarptautiniais LEADER II projektais, pavyzdžių;

55.  pažymi, kad dėl sunkumų, su kuriais susiduriama siekiant gauti informacijos apie atitinkamą nacionalinį ir ES programavimą ir finansavimą, atsiranda kliūčių vystant kaimo ekonomiką;

56.  ragina investicijas, kurias numatyta skirti pagal kaimo plėtros politiką kaip paramą užimtumui kaimo vietovėse, prioritetine tvarka teikti didžiausią dėmesį skiriant darbo vietoms, pokyčiams nedarbo srityje, paramą gaunančių įmonių veiksmingumui ir iniciatyvų įdarbinti darbuotojus kūrimui ir rekomenduoja į kaimo plėtros programas įtraukti mikrofinansavimo stiprinimą, nes jis yra ypač naudingas padedant žemės ūkio ir ne žemės ūkio įmonėms pradėti veiklą;

57.  pabrėžia, kad antrojo ramsčio svarba darbo vietų kūrimui gali būti didinama numatant kur kas daugiau lankstumo, atsižvelgiant į pavieniams regionams būdingus poreikius;

58.  mano, kad ateityje būtina toliau kurti teritorines kokybiško maisto sistemas, kurios tiektų neperdirbtus arba perdirbtus maisto produktus, skatinant piliečių atsakomybę ir suinteresuotųjų subjektų, kurie susijungę kaip gamintojai, perdirbėjai, platintojai ir vartotojai arba kaip gamintojų ir vartotojų bendruomenės, dalyvavimą ar taip pat apjungiant visus ekonominės veiklos vykdytojus žemės ūkio maisto produktų ir maisto turizmo sektoriuose su kokybe ir sutartimis susijusioje veikloje, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu ir sveikatos saugumą, taip pat teisingas pajamas, kad ūkininkai galėtų gyventi oriai ir išlaikyti darbo vietas savo ūkyje; pažymi, kad šios maisto sistemos gali visų pirma, bet ne vien tik, būti trumposios grandinės ir (arba) vietos rinkos; mano, kad ateityje daugiau ES lėšų reikėtų skirti tam tikrų specialių maisto produktų kokybės užtikrinimo sistemų kūrimui ir taikymui ir tolesniam Europos gastronomijos, kuri yra garsi visame pasaulyje, vystymui; mano, kad tam būtina geriau pritaikyti teisės aktus, kuriais reglamentuojami viešųjų pirkimų konkursai, kad vietos valdžios institucijos galėtų propaguoti vietos gamybą;

59.  atkreipia dėmesį į tai, jog būtina papildomai remti žemės ūkį ir darbo vietų kūrimą žemės ūkio srityje ūkininkavimui mažiau palankiuose regionuose ir ES išorės pasienio teritorijose;

60.  mano, kad reikia skatinti daugiašales partnerystes, kuriose dalyvautų ūkininkai ir kito kaimo vietovių suinteresuotieji subjektai, nes jas pasitelkus galima plėtoti įvairią veiklą, kuria sukuriamos tiesioginės ir netiesioginės darbo vietos, pvz., vietos maisto ir ne maisto tiekimo grandinių struktūravimą ir įvairių paslaugų organizavimą (kaimo turizmo, privačiosios ir viešosios erdvės tvarkymo ir kt.);

61.  mano, kad Komisija ir valstybės narės pagal BŽŪP ir kitų sričių politiką turėtų skatinti ūkininkus įvairinti savo pajamų šaltinius, taip apsisaugant nuo rinkos nuosmukių; mano, kad toks įvairinimas galėtų apimti ekologinį turizmą, atsinaujinančiųjų energijos išteklių, pvz., vėjo ir saulės, plėtrą didinant žemės ūkio produktų vertę juos perdirbant ir ūkininkų parduotuves;

62.  ragina Komisiją labiau remti vietos kooperatyvus siekiant padėti jiems susigrąžinti galimybę kontroliuoti kainas ir jų produktus;

63.  pažymi, kad turizmo sektoriuje yra daug galimybių gauti pajamas ir kurti tiesiogines ir netiesiogines darbo vietas žemės ūkyje ir kaimo vietovėse, sudarant galimybę įvertinti kiekvieno regiono istorinį, kultūrinį, gastronominį, kraštovaizdžio ir aplinkos paveldą; taip pat pažymi, kad turistinis patrauklumas grindžiamas ne vien istoriniu kai kurių regionų žinomumu, bet vis labiau – ir vietovės maisto produktų kokybe, kraštovaizdžiu, aplinka; mano, kad dėl visų šių priežasčių turizmo sektorių reikėtų dar labiau remti įgyvendinant kaimo plėtros politiką;

64.  pabrėžia, kad uždaviniai, susiję su klimato kaita ir aplinka, reiškia, kad reikės didelių viešųjų ir privačiųjų investicijų, kuriomis būtų kuriamos darbo vietos, palaikant naujų profesijų atsiradimą, siekiant užtikrinti kaimo vietovių išteklių priežiūrą ir išsaugojimą, sunykusių ekosistemų kokybės atkūrimą, veiksmingiau kovoti su potvyniais, gaisrais, geriau apsaugoti vandens, dirvožemio, oro kokybę, biologinę įvairovę; pažymi, kad tai reiškia, jog žemės ūkio ir kitiems kaimo vietovių subjektams dirbant reikės bendradarbiauti, tačiau pirmiausia taip sudaromos naujos galimybės įvairinti žemės ūkio gaunamas pajamas;

65.  prašo Komisijos įvertinti socialinius šios krizės žemės ūkio srityje padarinius, visų pirma prarastas darbo vietas, ypač kaimo vietovėse; ragina valstybes nares apsvarstyti, kaip gali būti patobulintas ūkininkavimo konkurencingumas, kad sektoriuje galėtų būti kuriamos darbo vietos ir sukuriama papildoma nauda, kuri būtų teisingai paskirstyta visam žemės ūkiui ir žemės ūkio maisto produktų pramonei, ir užtikrinta sąžininga konkurencija bei sumažinta socialinio dempingo ir mažų garantijų darbo ir darbo nestandartinėmis sąlygomis daroma žala, kuri daro neproporcingą įtaką tam tikroms grupėms; pažymi, kad daugelis ūkio šeimos narių neturi socialinio statuso ar teisinio pripažinimo arba nedalyvauja socialinės atsaugos sistemoje; pabrėžia, kad žemės ūkio įmonės turi laikytis nacionalinių užimtumo ir socialinės teisės aktų; mano, kad bet koks papildomų sąlygų įtraukimas į BŽŪP pirmojo ramsčio mokėjimus gerokai padidintų ūkininkams tenkančią administracinę naštą ir apribotų jų darbo vietų kūrimo galimybes; ragina socialinius partnerius kartu su valdymo institucijomis atlikti stipresnį vaidmenį ir ragina valstybes nares pripažinti ir užtikrinti socialines ūkininkų teises ir užtikrinti, kad visi žemės ūkio srities darbuotojai, dirbantys ne visą arba visą darbo dieną, būtų įtraukti į socialinės apsaugos sistemą; ragina valstybes nares perkelti Direktyvą 2014/36/ES dėl sezoninių darbuotojų į nacionalinius teisės aktus; ragina nacionalinėms sveikatos ir saugos institucijoms skirti lėšų, kad jo galėtų skleisti informaciją apie saugą ūkiuose;

66.  prašo Komisiją pradėti taikyti rodiklius, kuriuos FAO pasiūlė savo žemės ūkio ir maisto sistemų tvarumo vertinime (SAFA), ypač rodiklius, skirtus užimtumui ir socialinei gerovei užtikrinti;

67.  primena, kad vidutinis Europos ūkininkas teturi 12 ha žemės ir kad 70 proc. ūkių plotas mažesnis nei 5 hektarai; pažymi, kad dėl ūkių dydžio ir struktūros ūkininkai ne visuomet pajėgūs įdarbinti darbuotojus visu etatu arba įdarbinti aukštos kvalifikacijos darbuotojus; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares darbdavių grupėms taikyti skatinamąsias priemones;

68.  mano, kad būtina užtikrinti viešųjų ir privačiųjų paslaugų teikimą, siekiant užtikrinti kaimo teritorijų patrauklumą ir leisti išsaugoti ir kurti darbo vietas; mano, kad kaimo vietovėse žmonės turi teisę į vienodas galimybes naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis, pvz., švietimo, socialinėmis ir sveikatos priežiūros; mano, jog labai svarbu, kad visos regionų (jei yra) ir vietos lygmens valdymo ir privačiojo sektoriaus institucijos dirbtų išvien, siekdamos skatinti investicijas ir užtikrinti, kad kaimo ir atokiose vietovėse būtų užtikrinamos galimybės naudotis pagrindine infrastruktūra, pvz., susisiekimu viešuoju ir privačiu transportu, taip pat saugus energijos tiekimas bei patikimo ir spartaus plačiajuosčio ryšio technologijos bei kaimo verslininkams, itin mažoms įmonėms ir MVĮ skirtos finansų ir kreditų sistemos – neturėdamos šių galimybių kaimo įmonės ir namų ūkiai nuolat bus mažiau palankioje padėtyje, o migracija į miestus nesiliaus;

69.  atsižvelgdamas į naujausias gyvūnų epidemijas ir į neseniai kilusius su maisto sauga susijusius skandalus, pvz., dėl 2011 m. kilusio bakterijų E. coli protrūkio, 2013 m. skandalą dėl arklienos ir dabartinį skandalą dėl padirbto medaus, mano, kad reikia gerokai padidinti maisto ir pašaro saugai skiriamas lėšas, kaip nustatyta trečiojoje daugiametės finansinės programos antraštinėje dalyje, nes septynerių metų laikotarpiui šiuo metu skirtos 1,93 mlrd. eurų sumos visiškai nepakanka;

70.  pabrėžia, kad ūkininkai dažnai patiria su BŽŪP susijusių administracinių išlaidų ir kad šios išlaidos valstybėse narėse labai skiriasi; ragina Komisiją ir valstybes nares sumažinti administracinę naštą mažinant biurokratizmą ir supaprastinant BŽŪP, taip pat užtikrinti ekonomišką perkėlimą į nacionalinę teisę;

71.  pabrėžia, kad galimybė gauti pagrindines paslaugas, pvz., švietimo, sveikatos priežiūros, apgyvendinimo, ir šių paslaugų tęstinumas yra būtinos sąlygos, lemiančios darbo vietų kūrimui palankią aplinką ir atitinkančios gyvybiškai svarbius kaimo vietovių gyventojų poreikius;

72.  mano, kad būtina raginti viešąsias institucijas teikti konsultavimo ir žemės ūkio bendrovių valdymo paslaugas kaimo vietovėse, siekiant modernizuoti Europos žemės ūkį;

73.  ragina Komisiją ir valstybes nares skatinti moterų lygybę darbo rinkoje ir darbo bei privataus gyvenimo suderinamumą kaimo vietovėse ir sudaryti jiems sąlygas, visų pirma kai tai susiję su atlyginimais ir socialinėmis teisėmis ir teisėmis į pensiją, naujų kvalifikacijų rėmimu ir sudarymu moterims perspektyvų ir galimybių įsidarbinti žemės ir ne žemės ūkio srityje, laikantis lygybės ir nediskriminavimo principo, nustatyto ES politikos priemonėse ir programose; taip pat ragina jas geriau panaudoti galimybes, susijusias su tikslinėmis internetinėmis informacijos platformomis, veiksmais ir pagalba ūkininkauti pradedančioms ir jau ūkius įsteigusioms moterims ir moterims kaimo vietovėse, visų pirma pagal EŽŪFKP ir kitiems Europos fondus, ir skatinti rengti projektus bei padėti išsaugoti svarbiausią infrastruktūrą ir paslaugas, kurios svarbios kasdieniame kaimo gyvenime, taip pat padėti sumažinti moterų išvykimą iš kaimo vietovių; taip pat atkreipia dėmesį į tvarių strategijų būtinybę, ypač kaimo vietovėse, siekiant palaikyti, skatinti ir remti moterų tinklus ir organizacijas bei jų vaidmenį priimant sprendimus žemės ūkio srityse ir kaimo vietovėse; be to, ragina sudaryti lengvesnę prieigą prie švietimo, finansų ir informacijos, kad būtų sudarytos sąlygos moterų verslumo iniciatyvoms (pvz., per e. verslą), kaimo verslo nuosavybei ir plėtrai;

74.  primygtinai ragina valstybes nares stiprinti socialinių partnerių ir socialinės gerovės organizacijų, dirbančių kartu su institucijomis prižiūrint, kaip įgyvendinami darbo teisės aktai, kovojant su nedeklaruotu darbu ir stebint, ar laikomasi socialinės gerovės bei saugos standartų, kuriais skatinama socialinė ir ekonominė darbuotojų migrantų, įskaitant sezonines darbuotojas, migrantes ir pabėgėles, integracija, vaidmenį; ragina nustatyti mechanizmą, pagal kurį būtų užtikrinta, kad visais proceso lygmenimis dalyvautų moterys;

75.  primena, kad ES auginamų žemės ūkio kultūrų plotas kasmet mažėja; pabrėžia, kad išsaugoti dirbamus plotus labai svarbu siekiant užtikrinti darbo vietas kaimo vietovėse; ragina valstybes nares skatinti kaimo vietovėse, kuriose aukštas nedarbo lygis, sudaryti geresnes galimybes panaudoti žemę, be to, šiuo klausimu ragina imtis veiksmų siekiant suteikti galimybę jaunoms ūkininkėms gauti kreditų ir dalyvauti valdant žemę;

76.  atkreipia dėmesį į tai, kad 45 proc. darbo jėgos ūkiuose yra moterys; ragina Komisiją peržiūrėti šeimos ūkio apibrėžtį siekiant sudaryti moterims palankesnes sąlygas mokytis ir gauti specialistų konsultacijas, taip pat naudotis kapitalu ir išmokomis;

77.  ragina atitinkamas nacionalines, regionų ir vietos valdžios institucijas skatinti moteris dalyvauti vietos veiksmų grupėse ir pagal programą LEADER vystyti vietos partnerystes, taip pat užtikrinti suderintą abiejų lyčių atstovų dalyvavimą jų valdybose;

o
o   o

78.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Eurostatas, 2016 m. (2) cf: http://www.eesc.europa.eu/?i=portal.en.nat-opinions.25458