Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001(1), ypač į jo 1 straipsnio 4 dalį (abipusiškumo mechanizmas),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 12 d. Komisijos komunikatą „Abipusiškumo santykių su tam tikromis trečiosiomis šalimis trūkumas vizų politikos srityje. Dabartinė padėtis ir galimi veiksmai“ (COM(2016)0221),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 13 d. Komisijos komunikatą „Situacijos, susijusios su abipusiškumo santykių su tam tikromis trečiosiomis šalimis trūkumu vizų politikos srityje, dabartinė padėtis ir galimi veiksmai (Tęstinis darbas dėl balandžio 12 d. komunikato)“ (COM(2016)0481),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 21 d. Komisijos komunikatą „Abipusiškumo santykių su tam tikromis trečiosiomis šalimis trūkumas vizų politikos srityje. Dabartinė padėtis ir galimi veiksmai (tolesni veiksmai po balandžio 12 d. komunikato)“ (COM(2016)0816),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 80, 265 ir 290 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 14 d. Strasbūre vykusius debatus dėl įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu,

–  atsižvelgdamas į Komisijai pateiktą klausimą dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 4 dalį (O-000142/2016 – B8-1820/2016),

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi paprastai suprantama, kad vizų abipusiškumo kriterijus, kaip vienas pagrindinių ES vizų politikos kriterijų, reiškia, kad ES piliečiams, keliaujantiems į trečiąją šalį, turėtų būti taikomos tokios pačios sąlygos kaip tos trečiosios šalies piliečiams, keliaujantiems į ES;

B.  kadangi vizų abipusiškumo mechanizmo tikslas yra pasiekti tokį vizų abipusiškumą; kadangi pagal ES vizų politiką atskiroms valstybėms narėms draudžiama nustatyti vizos reikalavimą trečiosios šalies piliečiams, jei ši šalis nurodyta Reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priede (šalys, kurių piliečiams netaikomas trumpalaikės vizos reikalavimas);

C.  kadangi 2013 m. abipusiškumo mechanizmas buvo peržiūrėtas (Parlamentas buvo viena iš teisėkūros institucijų), nes jį reikėjo pritaikyti atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojo Lisabonos sutartis, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl antrinio teisinio pagrindo, taip pat „kad Sąjunga galėtų solidariai pateikti atsaką, jei trečioji šalis, įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priedo sąrašą, taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams“ (Reglamento (ES) Nr. 1289/2013 1 konstatuojamoji dalis);

D.  kadangi abipusiškumo mechanizmu nustatoma procedūra, kuri prasideda nuo abipusiškumo principo nesilaikymo padėties, nurodant tikslius laikotarpius ir veiksmus, kurių reikia imtis siekiant panaikinti abipusiškumo principo nesilaikymo padėtį; kadangi pagal mechanizmo vidaus logiką jis apima priemones, kuriomis griežtinamos susijusiai trečiajai šaliai taikomos sąlygos, be kita ko, galiausiai sustabdant vizos reikalavimo netaikymą visiems susijusios trečiosios šalies piliečiams (antras abipusiškumo mechanizmo taikymo etapas);

E.  kadangi „siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba tinkamai dalyvautų antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, atsižvelgiant į tai, kad vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas visiems trečiosios šalies, įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priede pateiktą sąrašą, piliečiams yra ypač opus politinis klausimas ir į jo horizontalaus pobūdžio pasekmes valstybėms narėms, asocijuotosioms Šengeno šalims ir pačiai Sąjungai, visų pirma jų išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų abipusiškumo mechanizmo elementų“, įskaitant vizos reikalavimo netaikymo sustabdymą visiems susijusios trečiosios šalies piliečiams;

F.  kadangi „Europos Parlamentas arba Taryba gali nuspręsti atšaukti delegavimą“ (SESV 290 straipsnio 2 dalies a punktas);

G.  kadangi „deleguotasis teisės aktas gali įsigalioti tik tada, jei per teisėkūros procedūra priimto akto nustatytą laikotarpį Europos Parlamentas arba Taryba nepareiškia prieštaravimo“ (SESV 290 straipsnio 2 dalies b punktas);

H.  kadangi Komisija Europos Sąjungos Teisingumo Teismui užginčijo deleguotųjų aktų pasirinkimą antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, o Teisingumo Teismas vis dėlto laikėsi nuomonės, kad teisės aktų leidėjo pasirinkimas buvo teisingas (byla C-88/14);

I.  kadangi taip mechanizmu Parlamentui bei Tarybai ir Komisijai įpareigojimai ir atsakomybė aiškiai priskiriami skirtinguose abipusiškumo mechanizmo etapuose;

1.  mano, kad Komisija yra teisiškai įpareigota priimti deleguotąjį aktą, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas vizos reikalavimo tam tikrų ES valstybių narių piliečiams nepanaikinusių trečiųjų valstybių piliečiams, o tai atliekama per 24 mėnesių laikotarpį nuo pranešimo šiuo klausimu paskelbimo datos (šis laikotarpis baigėsi 2016 m. balandžio 12 d.);

2.  ragina Komisiją, remiantis SESV 265 straipsniu, priimti reikiamą deleguotąjį aktą ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šios rezoliucijos priėmimo datos;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL L 81, 2001 3 21, p. 1.