Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 21 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208, 210 ir 214 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio mėn. paskelbtą Visuotinę ES užsienio ir saugumo politikos strategiją (VESS),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą „ES požiūris į atsparumą. Per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis“ (COM(2012)0586) ir į 2013 m. birželio 19 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Atsparumo krizių ištiktose šalyse veiksmų planas 2013–2020 m. laikotarpiu“ (SWD(2013)0227),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės 28 d. Tarybos išvadas dėl ES požiūrio į atsparumą,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją A/RES/70/1 „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“;

–  atsižvelgdamas į šalių konferencijos sprendimą Nr. 1/CP.21, susijusį su Paryžiaus klimato susitarimo įsigaliojimu,

–  atsižvelgdamas į Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programą 2015–2030 m. laikotarpiui, priimtą per trečiąją Jungtinių Tautų pasaulinę nelaimių rizikos mažinimo konferenciją, vykusią 2015 m. kovo 14–18 d. Sendajuje (Japonija),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 16 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „2015–2030 m. veiksmų planas dėl Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programos. Visoms ES politikos kryptims taikytinas nelaimių rizika grindžiamas metodas“ (SWD(2016)0205),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rugpjūčio 23 d. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus ataskaitą dėl Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo humanitariniais klausimais rezultatų (A/71/353),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio 26 d. Komisijos komunikatą „Gyventi oriai: kai priklausomybę nuo pagalbos pakeičia savarankiškumas. Priverstinis perkėlimas ir vystymasis“ (COM(2016)0234),

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas, ypač į 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją „ES požiūris į atsparumą ir nelaimių rizikos mažinimą besivystančiose šalyse: per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis“(1), į 2015 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją „Pasiruošimas pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui humanitariniais klausimais. Humanitarinės pagalbos teikimo sunkumai ir galimybės“(2) ir į 2017 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl Europos konsensuso dėl vystymosi peržiūros(3),

–  atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl atsparumo kaip strateginio ES išorės veiksmų prioriteto (O-000033/2017 – B8-0313/2017),

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 1,6 mlrd. žmonių gyvena 56 šalyse, kurios įvardijamos kaip nestabilios(4); kadangi nestabilią padėtį dažniausiai lemia žmonės; kadangi esant nestabiliai padėčiai dėl įvairių veiksnių, pvz., konfliktų ir nesaugumo, galimybių gauti sveikatos priežiūros paslaugas trūkumo, priverstinio gyventojų perkėlimo, ypač didelio skurdo, nelygybės, maisto stygiaus, ekonominių sukrėtimų, prasto valdymo ir silpnų institucijų, korupcijos ir nebaudžiamumo ir gaivalinių nelaimių, kurių riziką didina klimato kaitos poveikis, didėja gyventojų pažeidžiamumas; kadangi esant nestabiliai padėčiai ypač svarbu skatinti atsparumą ir EBPO jį apibūdina penkiais skirtingais, bet tarpusavyje susijusiais – ekonominiu, aplinkosauginiu, politiniu, saugumo ir socialiniu – aspektais;

B.  kadangi atsparumo koncepcija naudojama ES ir kitų tarptautinių organizacijų politikoje daugelį metų ir, kaip matyti, jos aprėptis didėja; kadangi 2013 m. Taryba savo išvadose dėl atsparumo jį apibrėžia kaip „asmens, namų ūkio, bendruomenės, šalies ar regiono gebėjimą pasirengti sunkumams ir sukrėtimams, atremti juos, prie jų prisitaikyti ir greitai atsigauti nekeliant pavojaus ilgalaikėms vystymosi perspektyvoms“;

C.  kadangi visuotinėje ES užsienio ir saugumo politikos strategijoje (VESS) nurodoma, kad „į rytus ir į pietus nuo Sąjungos esančių valstybių ir visuomenės atsparumas“ yra vienas iš pagrindinių penkių ES išorės veiksmų prioritetų ir atsparumas apibrėžiamas kaip „valstybių ir jų visuomenės gebėjimas reformuotis, taip atlaikant vidaus ir išorės krizes ir nuo jų atsigaunant“; kadangi ES visuotinėje strategijoje patvirtinama, kad „atsparios valstybės pagrindas – atspari visuomenė, kurioje vyrauja demokratija, pasitikėjimas institucijomis ir darnus vystymasis“;

D.  kadangi ES visuotinėje strategijoje taip pat teigiama, kad ES „patvirtins jungtinį požiūrį į humanitarinę, vystymosi, migracijos, prekybos, investicijų, infrastruktūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir mokslinių tyrimų politiką“ ir, be kita ko, vykdys konkretiems poreikiams pritaikytą politiką, kad būtų remiamas įtraukus ir atsakingas valdymas, skatinamos žmogaus teisės, laikysis vietos atsakomybe ir teisėmis grindžiamo požiūrio į reformas teisingumo, saugumo bei gynybos sektoriuose ir rems nestabilias valstybes, kovos su skurdu ir nelygybe, gilins santykius su pilietine visuomene, skatins energetikos ir aplinkos sektorių reformos politiką ir rems darnius atsakomuosius veiksmus maisto gamybos ir vandens naudojimo srityse;

E.  kadangi ES išorės veiksmams reikia taikyti įvairialypį požiūrį į atsparumą ir kadangi jį, laikantis politikos suderinamumo vystymosi labui principo, galima paskatinti didinant, visų pirma, paramą vystymuisi ir, kai reikia, humanitarinę pagalbą, kartu kuriant su aplinkos apsauga susijusią politiką, kuriomis aiškiai siekiama sumažinti pažeidžiamumą ir nelaimių riziką, nes tai – esminės priemonės humanitariniams poreikiams mažinti; kadangi ES užsienio politika taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį skatinant atsparumą, būtent skatinant darnų vystymąsi, žmogaus teises ir politinį dialogą, taip pat skatinant naudoti išankstinio įspėjimo sistemas ir siekiant išvengti socialinių ir ekonominių sukrėtimų, tokių kaip badas, nelygybės augimas, žmogaus teisių pažeidimai ir smurtiniai konfliktai, o konfliktams kilus – juos išspręsti;

F.  kadangi ES turėtų skatinti integruotą požiūrį į savo išorės veiksmus ir tuo pat metu stiprinti savo indėlį į darnų vystymąsi ir pripažinti kiekvienos politikos krypties įgaliojimus ir tikslus, kaip tai pripažįstama Sutartyse; kadangi tai ypač svarbu krizės aplinkybėmis ir atsižvelgiant į ES humanitarines operacijas, kurių negalima laikyti krizės valdymo priemone ir kurias vykdant reikia visapusiškai vadovautis humanitarinės pagalbos principais, kaip nustatyta Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos, ir siekti nuoseklios, veiksmingos ir kokybiškos humanitarinės pagalbos; kadangi ES turėtų ir toliau skatinti visas konflikto šalis paisyti žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės;

G.  kadangi atliekant humanitarines operacijas reikėtų vadovautis tarptautiniu lygmeniu pripažintų standartų ir principų rinkiniu, nes jie paminėti „Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio judėjimo bei nevyriausybinių organizacijų elgesio kodekse dėl pagalbos nelaimių atveju“ ir aiškiai įtraukti į „Humanitarinę chartiją“;

H.  kadangi atsparumo skatinimą reikia suvokti kaip ilgalaikes pastangas, susietas su darnaus vystymosi skatinimo veikla, o vystymasis bus darnus, tik jei jis bus atsparus sukrėtimams, sunkumams ir pokyčiams; kadangi dalis ES užsienio politikos ir vystomojo bendradarbiavimo programų, skatinančių atsparumą, turi būti pritaikytos konkrečioms aplinkybėms ir jomis siekiama prisidėti prie nacionalinių atsparumo strategijų, už kurias atsakingos valstybių partnerių vyriausybės, kurios taip pat atskaitingos savo gyventojams, stiprinimo;

I.  kadangi siekiant atsparumo, taigi, ir siekiant įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus (DVT), itin svarbu, laikantis Sendajaus programos prioritetų, suvokti riziką, stiprinti rizikos valdymą ir investuoti į išankstinio įspėjimo ir išankstinio reagavimo sistemas, taikyti prevencines priemones ir mažinti nelaimių riziką;

J.  kadangi susitelkimas į žmones turėtų būti itin svarbus ES požiūrio į atsparumą aspektas, be kita ko, kai įmanoma, dirbant su nacionalinio, regioninio ir vietos lygmenų subjektais ir didinant jų pajėgumus, kad būtų sustiprintas šis susitelkimas, taip pat pripažįstant ir remiant itin svarbų pilietinės visuomenės organizacijų ir vietos bendruomenių vaidmenį;

K.  kadangi gaivalinės ir žmogaus sukeltos nelaimės skirtingai paveikia moteris, mergaites, berniukus ir vyrus, o lyčių nelygybė sustiprina sunkumų ir sukrėtimų poveikį ir trukdo darniam vystymuisi;

L.  kadangi per krizes ir konfliktus labiausiai nukenčia moterys ir mergaitės; kadangi įvykus nelaimėms ir po jų moterims ir mergaitėms nepalyginamai dažniau kyla pavojus, jos dažniau praranda pragyvenimo šaltinį, saugumą ir netgi gyvybę; kadangi dėl perkėlimo ir įprastos apsaugos struktūrų žlugimo bei paramos nutraukimo moterims ir mergaitėms kyla didesnis pavojus; kadangi esant krizinėms aplinkybėms dėl prievartavimo, seksualinio išnaudojimo ir rizikingo elgesio labai padidėja nepageidaujamo nėštumo atvejų, lytiškai plintančių infekcijų ir reprodukcinės sveikatos komplikacijų tikimybė;

M.  kadangi siekiant skatinti atsparumą labai svarbu suteikti moterims galių; kadangi siekiant, kad programos būtų veiksmingos, visapusiškos ir tvarios, jomis reikia kurti ir stiprinti atsparumą, į jas privalu įtraukti moteris, taip pat jomis turi būti skiriama dėmesio konkretiems gebėjimams ir prisitaikymo mechanizmams;

N.  kadangi šeima yra svarbi institucija, atliekanti pagrindines gamybos, vartojimo, reprodukcines ir kaupimo funkcijas, susijusias su socialinių ir ekonominių galių suteikimu pavieniams asmenims ir visuomenėms; kadangi šeimos ir jų nariai teikia globėjišką paramą, o jų atsparų elgesį gali atspindėti išlaikytas įprastas optimizmas, sumanumas ir ryžtas, nepaisant nepalankios padėties; kadangi šios stiprybės ir ištekliai suteikia pavieniams asmenims galimybę sėkmingai reaguoti į krizes ir iššūkius;

O.  kadangi įgyvendinant ES išorės veiksmus taikomu požiūriu į atsparumą ypač daug dėmesio reikėtų skirti pažeidžiamiausių visuomenės dalių, įskaitant labiausiai nepasiturinčius asmenis, mažumas, prievarta perkeltus gyventojus, moteris, vaikus, migrantus, užsikrėtusius ŽIV žmones, LGBTI asmenis, neįgaliuosius ir pagyvenusius žmones, poreikiams;

1.  palankiai vertina tai, kad pagal VESS pripažįstama atsparumo skatinimo svarba ir jo skatinimas tapo ES išorės veiksmų prioritetu; palankiai vertina teigiamą indėlį, kurį didesnis politinis, diplomatinis ir saugumo dėmesys atsparumo skatinimui gali suteikti šalyse partnerėse, tačiau pabrėžia, kad atsparumo negalima sumenkinti iki šių aspektų;

2.  dar kartą patvirtina, kad ES valstybės narės turi gerbti savo oficialios paramos vystymuisi įsipareigojimus ir stiprinti atsparumą, įgyvendinant su vystymusi ir humanitarine pagalba susijusią savo strategiją ir planavimo procesus; todėl pabrėžia, kokia svarbi EBPO atsparumo sistemų analizavimo programa, padedanti perkelti strategijas į veiksmingesnius skirtingiems sektoriams skirtos ir daugialypės programos planus;

3.  mano, kad dabartinis ES požiūris į atsparumą, įskaitant įsipareigojimus spręsti pagrindines krizių priežastis ir pažeidžiamumo klausimą, kaip numatyta 2012 m. Komisijos komunikate ir 2013 m. Tarybos išvadose, vis dar yra iš esmės pagrįstas ir juo turėtų būti vadovaujamasi toliau, kartu pripažįstant, kad į naują bendrą komunikatą reikia įtraukti įgyvendinant šią politiką įgytą patirtį; svarsto, kaip komunikatu bus atsižvelgiama į atlikus vertinimus gautą informaciją, nes pagrindinį vertinimą planuojama atlikti tik 2018 m.; mano, kad reikėtų visapusiškai įgyvendinti 2013–2020 m. atsparumo didinimo veiksmų planą;

4.  pabrėžia, kad atsparumas turi daug aspektų – žmogiškąjį, ekonomikos, aplinkos, politikos, saugumo ir visuomenės, – ir palankiai vertina tai, kad ši koncepcija tampa svarbi ES užsienio ir saugumo politikos, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos srityse; pabrėžia, kad reikia gerbti aiškius kiekvienos politikos krypties įgaliojimus ir uždavinius ir kartu taip pat skatinti didesnį įvairių politikos krypčių nuoseklumą siekiant darnaus vystymosi; primena, kaip svarbu, atliekant visus ES išorės veiksmus, užtikrinti, kad būtų laikomasi politikos suderinamumo vystymosi labui principo ir kad įgyvendinant ES politiką nebūtų silpninamos besivystančių šalių pastangos siekti darnaus vystymosi tikslų;

5.  ypač pabrėžia ypatingą humanitarinės pagalbos padėtį, nes ji turi būti teikiama vadovaujantis vien poreikiais ir įgyvendinama su didžiausia pagarba pagrindiniams humanitariniams žmonijos, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principams ir pagarba Ženevos konvencijose ir jų papildomuose protokoluose nustatytoms žmogaus teisėms; pabrėžia, kad paisyti humanitarinių principų yra būtina, jei norima pasiekti gyventojus, kuriems reikia pagalbos, ir apsaugoti su humanitarinės pagalbos teikimu susijusius veikėjus;

6.  palankiai vertina tai, kad ES ir valstybių narių teikiamai humanitarinei pagalbai neturėtų būti taikomi kitų partnerių paramos teikėjų nustatyti apribojimai, susiję su būtina medicinos pagalba, įskaitant ginkluotų konfliktų metu išprievartautų moterų ir mergaičių teisę į saugius abortus, tačiau šiai pagalbai turėtų būti taikoma tarptautinė humanitarinė teisė;

7.  pabrėžia tai, kad atsparumo didinimas šalyse partnerėse yra ilgalaikis procesas ir kad dėl to jį reikia integruoti į vystymosi programas, kuriomis įtraukiami pažeidžiamiausi visuomenės segmentai, ir į finansinius įsipareigojimus; pabrėžia, kad naujame bendrame komunikate tai turėtų būti pripažįstama ir pritariama atsparumo skatinimui, kaip svarbiausiam šalių partnerių, ypač nestabilių valstybių, darnaus vystymosi strategijų elementui; pažymi, kad šios strategijos turi būti pritaikytos konkrečioms aplinkybėms ir derėti su vystymosi veiksmingumo principais, dėl kurių susitarta tarptautiniu lygmeniu: šalių partnerių, gaunančių paramą, atsakomybės už vystymosi prioritetus (įskaitant suderinimą su nacionalinėmis vystymosi strategijomis), susitelkimo į rezultatus, įtraukių partnerysčių ir skaidrumo bei atskaitomybės principais; pabrėžia, kad šiuo požiūriu svarbus Europos Parlamento, nacionalinių parlamentų ir pilietinės visuomenės stebėsenos ir kontrolės vaidmuo;

8.  primygtinai ragina Komisiją įtraukti atsparumą ir jo daugiaaspektiškumą į savo politinį dialogą su besivystančiomis šalimis kaip pagrindinį elementą;

9.  pabrėžia, koks visapusiškai svarbus su atsparumu susijusių ES veiksmų teikiant humanitarinę ir vystymosi pagalbą bendras programavimas, siekiant užtikrinti didžiausią galimą papildomumą ir mažesnį pagalbos suskaidymą, taip pat užtikrinti, kad trumpalaikiais veiksmais būtų padėtas pagrindas vidutinės trukmės ir ilgalaikėms intervencijoms;

10.  pabrėžia, kaip svarbu teikti techninę pagalbą mažiausiai išsivysčiusioms šalims ir nestabilioms valstybėms, ypač tvarios žemėtvarkos, ekosistemų išsaugojimo ir vandentiekos srityse, nes jos yra itin svarbios siekiant naudos tiek aplinkai, tiek nuo jos priklausomiems žmonėms;

11.  primena, kad būtent nepasiturintiems žmonėms labiausiai gresia ilgai jausti dideles nelaimių pasekmes, susijusias su pajamomis ir gerove; primygtinai tvirtina, kad todėl svarbiausias ir visaapimantis ES vystomojo bendradarbiavimo tikslas turi būti skurdo panaikinimas darnaus vystymosi sąlygomis, kad visiems būtų užtikrintas orumas ir deramos gyvenimo sąlygos;

12.  pabrėžia, kad stiprinant atsparumą itin svarbus nelaimių rizikos mažinimas; ragina ES užtikrinti, kad jos atsparumo skatinimo veiksmai naujame bendrame komunikate būtų suderinti su įsipareigojimais ir tikslais, nustatytais Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programoje, ir kad jie būtų įgyvendinami pasitelkiant Europos Komisijos Sendajaus veiksmų planą, kuriuo skatinama visoms ES politikos kryptims taikyti nelaimių rizika grindžiamą požiūrį, taip pat užtikrinti, kad šiam prioritetui būtų skirta pakankamai išteklių; pabrėžia, kad rizikos valdymas yra itin svarbus siekiant darnaus vystymosi, ir ragina tobulinti įtraukias vietos ir nacionalines nelaimių rizikos mažinimo strategijas ir vystyti visą visuomenę ir visas pavojaus rūšis apimantį požiūrį, taikomą valdant nelaimių riziką, taip siekiant sumažinti pažeidžiamumą ir padidinti atsparumą; ragina stiprinti sąsajas tarp nelaimių rizikos mažinimo, prisitaikymo prie klimato kaitos ir miestų politikos bei iniciatyvų;

13.  ragina stiprinti asmeninį ir bendruomenių atsparumą ir daugiausia dėmesio skirti pažeidžiamoms grupėms, įskaitant labiausiai nepasiturinčius visuomenės atstovus, mažumas, šeimas, moteris, vaikus, migrantus, užsikrėtusius ŽIV žmones, LGBTI asmenis, neįgaliuosius ir pagyvenusius žmones, kad jie ir toliau būtų laikomi svarbiausiais skatinant atsparumą ES išorės veiksmų srityje; atkreipia dėmesį į itin svarbų pilietinės visuomenės ir vietos bendruomenių vaidmenį didinant atsparumą; taip pat pabrėžia, kad svarbu rinkti ir skleisti pagal atitinkamus aspektus suskirstytus duomenis, kad būtų galima suprasti pažeidžiamų grupių padėtį ir ją spręsti;

14.  nurodo, kad veiksmingai didinant atsparumą privalu pripažinti šeimų reikšmę ir stiprinti jų gebėjimą atlaikyti sukrėtimus;

15.  ragina vykdyti programavimą atsižvelgiant į lyčių aspektą, kad taip būtų skatinamas moterų dalyvavimas ir sprendžiami moterims rūpimi klausimai, kylantys stiprinant jų atsparumą nelaimėms ir klimato kaitai, taip pat kad būtų užtikrinamos moterų teisės, įskaitant teises į nuosavybę ir žemės nuosavybės apsaugą, pvz., susijusias su vandeniu, miškais, apgyvendinimu ir kitu turtu;

16.  ragina toliau dėti pastangas siekiant gerinti moterų ir mergaičių prieigą prie švietimo sveikatos ir lytinės sveikatos klausimais, šeimos planavimo, nėščiųjų priežiūros ir seksualinės bei reprodukcinės sveikatos ir teisių, būtent skirti dėmesio didele dalimi nepasiektam 5-ajam Tūkstantmečio vystymosi tikslui (TVT) dėl gimdyvių sveikatos, taip pat mažinti naujagimių ir vaikų mirtingumą ir vengti labai rizikingų gimdymų;

17.  pabrėžia, kaip svarbu esant nepaprastajai padėčiai suteikti galimybę pasinaudoti sveikatos priežiūros ir kitomis paslaugomis, taip pat galimybę gauti vandens, užtikrinti sanitarijos ir higienos sąlygas ir ilgalaikį visuomenės sveikatos planavimą;

18.  atkreipia dėmesį į ypatingą problemą, kurią kelia priverstinis ir užsitęsęs gyventojų perkėlimas daugeliui nestabilių ir nukentėjusių nuo konfliktų šalių bei jų kaimynystėje esančių šalių; pabrėžia, kad privalu besąlygiškai užtikrinti perkeltų asmenų apsaugą ir kad visų svarbiausia didinti nukentėjusių gyventojų ir juos priimančių bendruomenių atsparumą ir savarankiškumą, kaip nustatyta Komisijos komunikate „Gyventi oriai“; primena, koks svarbus savarankiškumas skatinant orumą ir atsparumą;

19.  pabrėžia, jog reikia išplėsti Konvencijos dėl pabėgėlių ir Kampalos konvencijos taikymo sritį, siekiant apsaugoti perkeltus asmenis visame pasaulyje ir jiems padėti, taip pat apsaugoti nuo įvairių smurto formų, pvz., prekybos žmonėmis ir smurto dėl lyties, nukentėjusius asmenis, nes jie gali pagrįstai baimintis persekiojimo arba jiems gali kilti pavojus patirti didelę žalą;

20.  pripažįsta, kad valstybės atsparumas yra svarbus atsparumo aspektas, ir pabrėžia, kad šalių atsparumą ir stabilumą tiesiogiai lemia pagarba žmogaus teisėms, demokratijos tvirtumas, teisinė valstybė ir geras valdymas, pasitikėjimas institucijomis ir atskaitomybė šalies piliečiams, tačiau svarbiausia – pavienių ar asociacijose dalyvaujančių piliečių įtraukimas į galimų sprendimų paieškas – tikslai, kurių kiekvieną privalu skatinti ir ginti įgyvendinant VESS; pabrėžia, kaip svarbu, siekiant stiprinti atsparumą, gerinti pagrindines viešąsias paslaugas, pvz., švietimą, sveikatos apsaugą, vandentieką ir sanitarines sąlygas;

21.  pabrėžia, kad atsparumo koncepcija ES išorės veiksmų srityje turėtų išlaikyti pasaulinio masto geografinę aprėptį; pažymi, kad atsparumo didinimas turėtų būti vienas iš žmogaus teisių ir darnaus vystymosi šalyse partnerėse skatinimo tikslų ir neturėtų būti apsiribojama geografinėmis zonomis, patiriančiomis saugumo krizes, darančias tiesioginį poveikį ES; pabrėžia, kad skatinant atsparumą visais atvejais reikėtų teikti pirmenybę ir ypač daug dėmesio skirti mažiausiai išsivysčiusioms šalims, nestabilioms valstybėms ir šalims, patiriančioms pasikartojančias ir sezonines krizes, ir naikinti pagrindines krizių priežastis, būtent stiprinant prevencines priemones ir vykdant pasirengimo veiklą;

22.  pabrėžia, kokios svarbios yra išankstinio įspėjimo sistemos ir išankstinio reagavimo pajėgumai, kaip mechanizmas atsparumui skatinti, ir ragina ES šioje srityje dėti daugiau pastangų, būtent skatinti glaudesnį skirtingų šios srities veiklos vykdytojų, ypač ES delegacijose, bendradarbiavimą ir rengti bendras nestabilių sąlygų analizes ir mainus su panašiais pavojais susiduriančiuose regionuose, kuriuose dažnos gaivalinės nelaimės, nes tai paskatintų geresnį suvokimą ir geriau koordinuotą atsaką rengiant ES politikos dokumentus, taip pat tarp ES institucijų ir valstybių narių;

23.  ragina skirti pakankamai lėšų atsparumui skatinti, atsižvelgiant į tai, kad atsparumas – vienas iš ES strateginių prioritetų; palankiai vertintų strateginius apsvarstymus, prieš priimant kitą daugiametę finansinę programą, apie tai, kaip ES gali veiksmingiau panaudoti turimas išorės finansavimo priemones ir novatoriškus mechanizmus ir toliau užtikrinti, kad jie derės su vystymosi veiksmingumo principais, dėl kurių susitarta tarptautiniu lygmeniu, taip siekiant, kad į vystymosi ir paramos strategijas bei programas būtų sistemingai įtraukiamas atsparumas; pabrėžia, kad veiksmai gali būti finansuojami pagal skirtingas priemones taikant papildomumo principą ir pabrėžia, kad naudojant lėšas, gautas pagal vystomojo bendradarbiavimo priemonę, pagrindinis tikslas ir toliau turi būti skurdo mažinimas;

24.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į nelaimių ir krizių aplinkybes, reikia stiprinti ir plėtoti švietimą ir gerinti informacijos bei žinių sklaidą, rinkimą ir perdavimą, nes tai padės stiprinti bendruomenių atsparumą, skatinti elgsenos pokyčius ir formuoti pasirengimo nelaimėms kultūrą;

25.  ragina stiprinti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą siekiant atsparumo; atsižvelgdamas į tai, primena, koks svarbus Komisijos komunikatas „Didesnis privačiojo sektoriaus vaidmuo siekiant integracinio ir tvaraus augimo besivystančiose šalyse“; ragina Komisiją ir toliau paprastinti sąlygas įsitraukti privačiajam sektoriui, sukuriant paskatų ir tinkamą aplinką, kad privatūs subjektai galėtų dalyvauti didinant atsparumą ir mažinant riziką šalyse partnerėse;

26.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai.

(1) OL C 468, 2016 12 15, p. 120. (2) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0459. (3) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0026. (4) EBPO (2016 m.), States of Fragility 2016: Understanding violence (Nestabilios valstybės 2016 m. Smurto supratimas), EBPO leidinys, Paryžius.