Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2016/2220(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0182/2017

Pateikti tekstai :

A8-0182/2017

Debatai :

PV 12/06/2017 - 19
CRE 12/06/2017 - 19

Balsavimas :

PV 13/06/2017 - 5.3
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2017)0247

Priimti tekstai
PDF 300kWORD 56k
Antradienis, 2017 m. birželio 13 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Bepilietybė Pietų ir Pietryčių Azijoje
P8_TA(2017)0247A8-0182/2017

2017 m. birželio 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje (2016/2220(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į JT žmogaus teisių, įskaitant teisės į pilietybę, priemones, pvz., JT Chartiją, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Vaiko teisių konvenciją, Konvenciją dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo, 1954 m. Konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, 1961 m. Konvenciją dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir jos fakultatyvinį protokolą, Neįgaliųjų teisių konvenciją, Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos,

–  atsižvelgdamas į kitas JT priemones dėl bepilietybės ir teisės į pilietybę, pavyzdžiui, į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) Vykdomojo komiteto išvadą Nr. 106 dėl asmenų be pilietybės nustatymo, bepilietybės prevencijos, asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo ir jų apsaugos(1), kuri patvirtinta 2006 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. A/RES/61/137,

–  atsižvelgdamas į UNHCR bepilietybės panaikinimo iki 2024 m. kampaniją(2) ir Pasaulinę kampaniją dėl vienodų pilietybės teisių, kurią remia UNHCR, JT Moterys ir kitos organizacijos, ir kurią patvirtino JT Žmogaus teisių taryba,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 15 d. JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir savavališko pilietybės atėmimo (A/HRC/RES/32/5),

–  atsižvelgdamas į 1993 m. birželio 25 d. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje priimtą Vienos deklaraciją ir veiksmų programą(3),

–  atsižvelgdamas į Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto bendrąją rekomendaciją Nr. 32 dėl pabėgėlių statuso, prieglobsčio, pilietybės ir moterų bepilietybės su lytimi susijusių aspektų(4),

–  atsižvelgdamas į Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) žmogaus teisių deklaraciją(5),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama, kad „palaikydama santykius su platesniu pasauliu“, ES turi prisidėti prie „skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo“,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. liepos 20 d. Tarybos išvadas dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje(6),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. ES strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje(7),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio 4 d. Tarybos išvadas dėl bepilietybės reiškinio(8),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 20 d. Tarybos išvadas dėl ES strategijos dėl Mianmaro / Birmos(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir migracijos trečiosiose šalyse(10),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl Mianmaro, ypač dėl rohinjų padėties(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2013 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje(12),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio mėn. Išorės politikos generalinio direktorato tyrimą „Bepilietybės poveikio žmogaus teisėms mažinimas ES išorės politikoje“ (angl. „Adressing the Human Rights impact of statelessness in the EU's external action“),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A8-0182/2017),

A.  kadangi Pietų ir Pietryčių Azijos regioną sudaro šios šalys: Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Brunėjus, Kambodža, Indija, Indonezija, Laosas, Malaizija, Maldyvai, Mianmaras, Nepalas, Pakistanas, Filipinai, Singapūras, Šri Lanka, Tailandas, Rytų Timoras ir Vietnamas ir jos visos yra arba Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN), arba Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos (SAARC) narės arba turi stebėtojo statusą;

B.  kadangi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje patvirtinama, kad visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis; kadangi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 straipsnyje ir kitose tarptautinėse žmogaus teisės priemonėse įtvirtinta teisė į pilietybę ir tai, kad niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė; kadangi vis dėlto tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis dar reikia pasiekti pagrindinį jų tikslą – užtikrinti kiekvieno asmens teisę į pilietybę;

C.  kadangi visos žmogaus teisės yra visuotinės, nedalomos, viena nuo kitos priklausomos ir tarpusavyje susijusios; kadangi žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės yra prigimtinės visų žmonių teisės ir jų apsauga ir rėmimas yra svarbiausia valdžios sektoriaus pareiga;

D.  kadangi Vaiko teisių konvencijoje, kurią ratifikavo visos Pietų ir Pietryčių Azijos šalys, nurodoma, kad vaikas turi būti užregistruotas iškart po gimimo ir turi teisę gauti pilietybę; kadangi yra apskaičiuota, kad pusė pasaulyje esančių asmenų be pilietybės yra vaikai ir dauguma jų neturi pilietybės nuo gimimo;

E.  kadangi ASEAN žmogaus teisių deklaracijoje tvirtinama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę, kaip numatyta teisės aktuose, ir iš jokio asmens negali būti savavališkai atimta jo pilietybė arba neleista naudotis teise pakeisti tą pilietybę;

F.  kadangi asmuo be pilietybės 1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso apibrėžiamas kaip asmuo, „kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus nelaiko piliečiu“; kadangi bepilietybės priežastys gali būti įvairios, be kita ko, įskaitant: valstybių teisių perėmimą ir likvidavimą, kai kuriais atvejais įvykius, susijusius su priverstiniu pabėgimu, migraciją ir prekybą žmonėmis, taip pat: pilietybės įstatymų pokyčius ir spragas, pilietybės galiojimo pabaigą dėl gyvenimo ilgą laiką ne savo šalyje, savavališką pilietybės atėmimą, diskriminaciją dėl lyties, rasės, etninės kilmės ar kitu pagrindu, administracines ir biurokratines kliūtis, taip pat ir gaunant ar registruojant gimimo liudijimus; kadangi dauguma arba net visos šios priežastys gali būti susijusios su bepilietybės atvejais Pietų ir Pietryčių Azijoje;

G.  kadangi svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad asmenų be pilietybės ir pabėgėlių klausimai yra visiškai skirtingi dalykai; kadangi dauguma asmenų be pilietybės niekada nėra palikę savo gimtųjų vietų arba niekada nėra kirtę valstybės sienos;

H.  kadangi bepilietybė yra daugialypė problema ir lemia daugelį žmogaus teisių pažeidimų, kurie, be kita ko, apima problemas, susijusias su gimimo liudijimais ir kitais civilinės būklės dokumentais, taip pat kitas problemas, susijusias su nuosavybės teisėmis, neįtraukimu į vaikų sveikatos priežiūros programas ir valstybinę mokyklų sistemą, verslo nuosavybe, politiniu atstovavimu ir dalyvavimu balsuojant, galimybėmis gauti socialinę apsaugą ir viešąsias paslaugas; kadangi bepilietybė gali skatinti prekybą žmonėmis, savavališką sulaikymą, judėjimo laisvės pažeidimą, vaikų išnaudojimą ir smurtą prieš vaikus bei moterų diskriminaciją;

I.  kadangi bepilietybės problemai ir toliau skiriama mažai tarptautinio dėmesio, nors ji turi labai didelį nerimą keliančių pasaulinių ir regioninių padarinių žmogaus teisėms, ir ji toliau vertinama kaip vidinis valstybių reikalas; kadangi asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimas ir galiausiai bepilietybės panaikinimas turėtų tapti prioritetiniu žmogaus teisių srities klausimu tarptautiniu lygmeniu;

J.  kadangi teisinė lytinė diskriminacija, pavyzdžiui, įgyjant pilietybę arba perduodant ją vaikui ar sutuoktiniui, vis dar gaji Pietų ir Pietryčių Azijos šalyse, pvz., Nepale, Malaizijoje ir Brunėjuje;

K.  kadangi, UNHCR vertinimu, visame regione nėra užregistruoti 135 milijonai jaunesnių nei penkerių metų vaikų gimimai ir esama pavojaus, kad šie vaikai taps asmenimis be pilietybės;

L.  kadangi panaikinus bepilietybę taip pat būtų sustiprinta demokratija, nes buvę asmenys be pilietybės dalyvautų valstybės gyvenime ir galėtų prisidėti prie demokratinio proceso;

M.  kadangi sudėtinga bepilietybės problema vis dar yra itin mažareikšmis tarptautinės teisės ir politikos subjektas, nors tai nėra antraeilis klausimas;

N.  kadangi bepilietybė žlugdo neturinčių pilietybės gyventojų vystymosi perspektyvas ir kenkia veiksmingam Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimui;

O.  kadangi UNHCR 2014–2024 m. pasauliniame bepilietybės panaikinimo veiksmų plane siekiama padėti vyriausybėms sprendžiant pagrindines esamas bepilietybės problemas, išvengti naujų bepilietybės atvejų atsiradimo ir geriau nustatyti gyventojų be pilietybės grupes ir jas apsaugoti; kadangi šio veiksmų plano 10 veiksme taip pat pažymimas poreikis gerinti kiekybinius ir kokybinius duomenis apie bepilietybę; kadangi ES yra įsipareigojusi aktyviai remti šį veiksmų planą;

P.  kadangi Tarybos išvadose dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje patvirtinta, kad santykiuose su prioritetinėmis šalimis svarbu spręsti bepilietybės klausimą ir daugiausia dėmesio skirti prevencinėms priemonėms, užkertančioms kelią asmenų be pilietybės atsiradimui dėl konfliktų, priverstinio gyventojų perkėlimo ar valstybių iširimo;

Q.  kadangi 2016 m. rugsėjo 20 d. ES metinėje ataskaitoje „Žmogaus teisės ir demokratija pasaulyje – su konkrečiomis šalimis ir regionais susiję klausimai“ patvirtinamas ES tikslas didinti žmogaus teisių aspektų ES užsienio politikoje nuoseklumą, veiksmingumą ir matomumą ir tikslas stiprinti ES vaidmenį JT ir regioninių žmogaus teisių gynimo mechanizmų kontekste, kad būtų skatinamas regionų savarankiškumas ir propaguojamas žmogaus teisių visuotinumas, taip pat konkrečiai nurodoma, kad tai apima pirmojo politinio dialogo žmogaus teisių klausimais su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) žmogaus teisių gynimo mechanizmais pradžią;

R.  kadangi ES pasiryžo žmogaus teisėms skirti centrinę vietą santykių su trečiosiomis šalimis srityje;

S.  kadangi bepilietybė skatina gyventojų judėjimą, emigraciją, prekybą žmonėmis ir tai destabilizuoja visus subregionus;

T.  kadangi daugelis iš 10 mln. visame pasaulyje gyvenančių asmenų be pilietybės gyvena Pietų ir Pietryčių Azijoje, o Mianmaro rohinjai yra vienintelė pasaulyje didžiausia asmenų be pilietybės grupė, kurią sudaro daugiau kaip 1 milijonas asmenų, patenkančių į UNHCR bepilietybės įgaliojimus, tačiau didelės asmenų be pilietybės bendruomenės taip pat gyvena Tailande, Malaizijoje, Brunėjuje, Vietname, Filipinuose ir kitur; kadangi pilietybės neturintys tibetiečiai gyvena tokiose šalyse kaip Indija ir Nepalas; kadangi daliai šių grupių taikomas UNHCR bepilietybės įgaliojimas, bet ne visoms; kadangi visame pasaulyje yra per maža statistinė aprėptis ir gaunama per mažai duomenų apie pilietybės neturinčius asmenis, nes ne visos šalys kaupia statistinius duomenis šiuo klausimu; kadangi Pietų ir Pietryčių Azijoje yra ir užvilkintų, ir neišspręstų bylų, taip pat bylų, kuriose pasiekta pažangos;

U.  kadangi pastaraisiais metais Pietų ir Pietryčių Azijoje padaryta pažanga atlikus pilietybės įstatymų pakeitimus, kuriais įtraukiamos tinkamos nuostatos siekiant užkirsti kelią bepilietybei ir sudaryti sąlygas asmenims be pilietybės gauti pilietybę; kadangi būtina stiprinti šias pastangas ir priimtų įstatymų reikia laikytis ir praktiškai;

V.  kadangi rohinjai yra viena iš pasaulyje labiausiai persekiojamų mažumų, kurios atstovai sudaro vieną didžiausių asmenų be pilietybės grupę pasaulyje, ir nuo tada, kai 1982 m. įsigaliojo Birmos pilietybės įstatymas, jie oficialiai yra be pilietybės; kadangi Mianmaro valdžia ir kaimyninės šalys rohinjų nepageidauja, nors kai kurios kaimyninės šalys yra priėmusios didelį skaičių pabėgėlių; kadangi Rachinų valstijoje tebesitęsia konfliktai; kadangi tūkstančiai pabėgėlių, kuriems beviltiškai ieškant humanitarinės pagalbos pavyko kirtus sieną atvykti į Bangladešą, pažeidžiant tarptautinę teisę yra verčiami grįžti atgal; kadangi rohinjai bėga nuo kolektyvinės bausmės politikos Rachinų valstijoje, kur saugumo pajėgos nesirinkdamos rengia atsakomąsias atakas, kaip pranešama, šaudo kaimo gyventojus iš ginkluotų sraigtasparnių, degina namus, vykdo savavališkus sulaikymus ir prievartauja moteris ir mergaites; kadangi iki šiol reakcija į rohinjų žmogaus teisių ir humanitarinės krizės padėties blogėjimą šalyje ir tarptautiniu mastu iš esmės buvo nepakankama ir dar neišbandyta daugybė priemonių šiai problemai spręsti;

W.  kadangi po Bangladešo nepriklausomybės karo, kai Pakistanas atsisakė vadinamųjų biharių repatrijavimo, šimtai tūkstančiai jų nebuvo laikomi Bangladešo piliečiais; kadangi vis dėlto nuo 2003 m. daugeliu teismo sprendimų buvo patvirtinta, kad bihariai yra Bangladešo piliečiai; kadangi daug biharių vis dar nėra visiškai integruoti į Bangladešo visuomenę ir vystymosi programas ir dauguma dar neturi galimybės visapusiškai naudotis savo iš naujo patvirtintomis teisėmis;

X.  kadangi Pietų ir Pietryčių Azijoje yra daug kitų asmenų be pilietybės grupių; kadangi vis dėlto pastaraisiais metais įvyko daug teigiamų pokyčių, pvz., Indonezijoje, kuri savo pilietybės suteikimo procedūroje panaikino diskriminaciją dėl lyties ir 2006 m. savo pilietybės įstatymą pertvarkė taip, kad migrantai iš Indonezijos, kurie užsienyje praleidžia daugiau kaip penkerius metus, dabar daugiau nebepraranda savo pilietybės, jei toks pilietybės praradimas lemia bepilietybę; Kambodžoje, kur gimimų registravimas tapo nemokamas per pirmas 30 dienų po gimimo; Vietname, kuris 2008 m. palengvino visų asmenų be pilietybės, Vietname gyvenančių daugiau kaip 20 metų, natūralizaciją ir Tailande, kuriame, pertvarkius pilietybės ir civilinės registracijos įstatymus, nuo 2011 m. 23 000 asmenų be pilietybės buvo suteikta pilietybė;

Y.  kadangi nepaprastai svarbu, kad visų šio regiono šalių vyriausybės ir atitinkamos valdžios institucijos visapusiškai laikytųsi negrąžinimo principo ir apsaugotų pabėgėlius pagal prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir tarptautinius žmogaus teisių standartus;

Z.   kadangi asmenų be pilietybės grupės turėtų turėti galimybę pasinaudoti humanitarinės pagalbos programomis, per kurias teikiama sveikatos priežiūra, švietimas apie maisto produktus ir pagalba mitybos klausimais;

1.  yra susirūpinęs dėl milijonų bepilietybės atvejų pasaulyje, visų pirma Pietų ir Pietryčių Azijoje, ir reiškia savo solidarumą su asmenimis be pilietybės;

2.  yra labai susirūpinęs dėl rohinjų mažumos padėties Mianmare; yra sukrėstas pranešimų apie masinius žmogaus teisių pažeidimus ir nesibaigiančias rohinjų represijas bei diskriminaciją ir jų nepripažinimą Mianmaro visuomenės dalimi, nes tai panašu į koordinuotą etninio valymo kampaniją; pabrėžia, kad daug rohinjų kartų gyveno Mianmaro teritorijoje ir jie turi visas teises į praeityje turėtą Mianmaro pilietybę ir į visas su tuo susijusias teises ir pareigas; primygtinai ragina Mianmaro vyriausybę ir valdžios institucijas atkurti Mianmaro pilietybę rohinjų mažumai; taip pat primygtinai ragina į Rachinų valstiją nedelsiant įsileisti humanitarines organizacijas, tarptautinius stebėtojus, NVO ir žurnalistus; mano, kad turės būti surengti nepriklausomi tyrimai, kad žmogaus teisių pažeidimus įvykdę asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn; be to, mano, kad reikia imtis neatidėliotinų priemonių siekiant užkirsti kelią tolesniems diskriminavimo, priešiškumo ir smurto prieš mažumas veiksmams arba tokių veiksmų skatinimui; tikisi, kad Nobelio taikos premijos ir Sacharovo premijos laureatė Aung San Suu Kyi pasinaudos įvairiomis savo pozicijomis Mianmaro vyriausybėje tam, kad būtų greičiau rastas šio klausimo sprendimas;

3.  apgailestauja dėl to, kad tam tikrais atvejais bepilietybės statusas panaudojamas tam tikroms bendruomenėms marginalizuoti ir jų teisėms atimti; mano, kad mažumų teisinė, politinė ir socialinė įtrauktis yra pagrindinis perėjimo prie demokratijos elementas ir kad išsprendus bepilietybės problemą pagerėtų socialinė sanglauda ir politinis stabilumas;

4.  atkreipia dėmesį į tai, kad bepilietybė gali lemti dideles humanitarines krizes, ir pakartoja, kad asmenys be pilietybės turėtų turėti galimybę pasinaudoti humanitarinėmis programomis; pabrėžia tai, kad bepilietybė dažnai reiškia, kad nėra galimybių gauti išsilavinimo, sveikatos priežiūros paslaugų, darbo, nėra judėjimo laisvės ir saugumo;

5.  yra susirūpinęs dėl to, kad nėra duomenų apie asmenis be pilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje ir turima labai mažai duomenų arba jų nėra apie bepilietybę, pavyzdžiui, Butane, Indijoje, Nepale ir Rytų Timore; taip pat yra susirūpinęs dėl to, kad, pavyzdžiui, nors esama bendrų skaičių, nėra neapibendrintų duomenų apie moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas asmenų grupes; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šio informacijos trūkumo yra sudėtingiau parengti tikslinius veiksmus, taip pat ir vykdant UNHCR bepilietybės panaikinimo iki 2024 m. kampaniją; primygtinai ragina Pietų ir Pietryčių Azijos šalis pateikti patikimus ir viešus neapibendrintus duomenis apie bepilietybę;

6.  pabrėžia, kad esama ir tokių teigiamų pavyzdžių kaip 2016 m. gegužės mėn. Filipinų iniciatyva atsižvelgti į duomenų apie pilietybės neturinčių vaikų kiekį ir apie jų padėtį regione poreikį; ragina ES pasisiūlyti bendradarbiauti ir padėti išsamiai įvertinti bepilietybės padėtį ir nustatyti projektus bepilietybei šiame regione panaikinti;

7.  yra labai susirūpinęs dėl to, kad Brunėjaus, Malaizijos ir Nepalo valstybėse taikomi dėl lyties diskriminuojamieji teisės aktai; pabrėžia būtinybę peržiūrėti su pilietybės teisės aktais susijusias nuostatas, visų pirma Vaiko teisių konvencijoje ir Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims;

8.  palankiai vertina teigiamus pokyčius šiame regione ir Filipinų, Vietnamo ir Tailando pastangas ir ragina šio regiono šalis bendradarbiauti ir dalytis gerais pavyzdžiais ir pastangomis, kad visame regione neliktų asmenų be pilietybės;

9.  primena pilietybės neturėjusių asmenų padėtį regione ir žmogaus teisių dalyvavimo principą; remia dėl bepilietybės nukentėjusių bendruomenių ir buvusių asmenų be pilietybės įtraukimą į vystymosi projektus ir planavimą; ragina vyriausybes ir vystymosi projektų vykdytojus spręsti pilietybės neturėjusių asmenų diskriminacijos problemą, vadovaujantis Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje siekiama paspartinti de facto lygybę;

10.  nors pripažįsta valstybių suverenumą tokiais klausimais kaip pilietybė, primygtinai ragina šalis, kuriose yra gyventojų be pilietybės, imtis konkrečių veiksmų siekiant išspręsti šį bepilietybės klausimą laikantis tarptautinėse konvencijose, kurias visas jos yra ratifikavusios, visų pirma Vaiko teisių konvencijoje, įtvirtintų principų; atkreipia dėmesį į daugelį teigiamų pokyčių šiame regione;

11.  primygtinai ragina Bangladešo vyriausybę įsipareigoti laikytis aiškaus veiksmų plano, pagal kurį būtų visiškai įgyvendintas 1997 m. Čitagongo kalvų ruožo taikos susitarimas ir taip būtų galima reabilituoti perkeltuosius jumų tautų asmenis (angl. Jumma people), kurie šiuo metu gyvena Indijoje ir neturi pilietybės;

12.  primygtinai ragina valstybes įgyvendinti apsaugos priemonę, kuri įtvirtinta ir 1961 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, kad valstybėje gimusiam asmeniui taip pat būtų suteikta tos valstybės pilietybė, jei kitu atveju šis asmuo liktų be pilietybės;

13.  atkreipia ypatingą dėmesį į bepilietybės ir socialinio ir ekonominio pažeidžiamumo sąsajas; primygtinai ragina besivystančių šalių vyriausybes, siekiant užkirsti kelią pilietybės atsisakymui, praradimui ar atėmimui diskriminaciniais pagrindais, priimti nešališkus pilietybės įstatymus ir įgyvendinti prieinamas, nebrangias ir nediskriminacines pilietybės suteikimą patvirtinančių dokumentų išdavimo procedūras;

14.  palankiai vertina Tarybos išvadose dėl 2015–2019 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje prisiimtą įsipareigojimą palaikant santykius su prioritetinėmis šalimis spręsti bepilietybės klausimą ir, be to, pritaria Tarybos įsipareigojimui stiprinti savo santykius su ASEAN; rekomenduoja, kad pastangos būtų skiriamos ne tik dėl konfliktų, priverstinio gyventojų perkėlimo ir valstybių iširimo atsiradusiems gyventojams be pilietybės, bet ir kitiems susijusiems aspektams, pvz., bepilietybei dėl diskriminacijos ir dėl nevykdomos gimimų ir civilinės registracijos;

15.  primena 2015–2019 m. ES veiksmų plane žmogaus teisių ir demokratijos srityje pažadėtą veiksmą dėl bendros Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sistemos sukūrimo klausimams dėl bepilietybės trečiosiose šalyse kelti; pabrėžia, kad oficialios sistemos sukūrimas ir sklaida būtų naudinga Europos Sąjungai remiant UNHCR tikslą iki 2024 m. panaikinti bepilietybę pasaulyje;

16.  ragina ES remti pasaulinių sprendimų bepilietybei panaikinti rengimą kartu su konkrečiomis regioninėmis ir vietos strategijomis, nes universalaus metodo nepakaks bepilietybės problemai veiksmingai išspręsti;

17.  mano, kad ES turėtų stipriau pabrėžti didelį bepilietybės poveikį pasaulinėms problemoms, pvz., skurdo panaikinimui, Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. ir darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimui, vaiko teisių rėmimui ir būtinybei spręsti neteisėtos migracijos ir prekybos žmonėmis klausimus;

18.  palankiai vertina tai, kad priimtas darnaus vystymosi tikslas Nr. 16.9, pagal kurį numatoma, kad visiems asmenims turėtų būti suteikta teisinė tapatybė ir gimimo registravimas; vis dėlto apgailestauja dėl to, kad bepilietybė nėra aiškiai paminėta Darbotvarkėje iki 2030 m. nei kaip diskriminavimo pagrindas, nei kaip skurdo mažinimo tikslas; ragina ES ir jos valstybes nares apsvarstyti galimybę bepilietybės rodiklius įtraukti į savo stebėsenos ir ataskaitų teikimo įgyvendinant darnaus vystymosi tikslus mechanizmus;

19.   pabrėžia veiksmingos komunikacijos strategijos bepilietybės klausimais svarbą siekiant padidinti informuotumą šiuo klausimu; ragina ES daugiau ir geriau informuoti apie bepilietybę bendradarbiaujant su UNHCR ir per savo delegacijas susijusiose trečiosiose šalyse ir skirti daug dėmesio dėl bepilietybės kylantiems žmogaus teisių pažeidimams;

20.  ragina ES parengti visapusišką strategiją dėl bepilietybės, pagrįstą dviem priemonių rinkiniais; mano, kad pirmasis rinkinys turėtų būti skirtas skubiems atvejams, o antrajame turėtų būti apibrėžtos ilgalaikės priemonės bepilietybei panaikinti; mano, kad strategijoje pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ribotam prioritetų skaičiui ir kad skubiais atvejais ES turėtų imtis vadovaujamo vaidmens, kad padidintų informuotumą apie bepilietybę tarptautiniu lygmeniu;

21.  pabrėžia, kad ES visapusišką strategiją dėl bepilietybės turėtų būti įmanoma pritaikyti konkretiems atvejams, su kuriais susiduria pilietybės neturintys asmenys; pabrėžia, kad norint nustatyti tinkamas priemones, reikia atskirti bepilietybę dėl administracinių gebėjimų stokos ir bepilietybę dėl diskriminacinės valstybės politikos tam tikrų bendruomenių ar mažumų atžvilgiu;

22.  rekomenduoja, kad valstybės narės pirmenybę skirtų paramai teigiamiems pokyčiams sprendžiant bepilietybės klausimą Pietų ir Pietryčių Azijoje, ir siūlo naują visapusišką politinį požiūrį, kuris apimtų:

   valstybių raginimą prisijungti prie konvencijų bepilietybės klausimais pabrėžiant jų naudą dvišaliams ryšiams parlamentų, ministerijų ir kitais lygmenimis;
   ASEAN sektorinių organizacijų ir SAARC rėmimą padedant atitinkamoms jų valstybėms narėms, kad būtų toliau įgyvendinama teisė į pilietybę ir naikinama bepilietybė;
   konvencijų bepilietybės klausimu vertės pabrėžimą daugiašaliuose forumuose;
   darbą su valstybėmis siekiant propaguoti privalumus, kuriuos teikia nacionalinių tarpsektorinių, neapibendrintų ir patikrinamų duomenų apie asmenis be pilietybės ir nenustatytos pilietybės asmenis rinkimas, nes asmenų be pilietybės identifikavimas yra pirmasis žingsnis atitinkamoms valstybėms, kad būtų galima imtis būtinų veiksmų bepilietybei panaikinti; surinkti duomenys bus naudojami registravimo, dokumentavimo, viešųjų paslaugų teikimo, teisės ir tvarkos palaikymo ir vystymosi planavimo tikslais;
   nuolatinį pabrėžimą, kad gimimo registravimas turi būti nemokamas, lengvai prieinamas ir vykdomas nediskriminuojant;
   nuolatinį pabrėžimą, kad nacionalinė atpažinties duomenų administravimo tvarka turi apimti ir suteikti tapatybės dokumentus visiems teritorijoje esantiems asmenims, kuriems gali kilti bepilietybės rizika arba kurie gali neturėti pilietybės, įskaitant sunkiai pasiekiamas ir marginalizuotas grupes;
   Pietų ir Pietryčių Azijos šalių rėmimą, siekiant kiekvienam asmeniui, įskaitant pilietybės neturinčius vaikus, užtikrinti galimybę gauti išsilavinimą, nes pilietybės neturintiems vaikams kyla daug kliūčių siekiant gauti vienodas išsilavinimo galimybes;
   svarbaus novatoriškų technologijų vaidmens skatinimą naudojant skaitmenines gimimų registravimo programas, kad būtų pagerinta registracija ir įrašų archyvavimas;
   problemos dėl nacionalinių teisės aktų turinio ir taikymo ir dėl šališko teisės į pilietybę atėmimo arba nesuteikimo etniniu pagrindu sprendimą, nes tai yra pagrindinė bepilietybės šiame regione priežastis;
   šio regiono valstybių raginimą atsižvelgti į moterų poreikius ir spręsti problemas, susijusias su seksualiniu smurtu ir smurtu dėl lyties, taikant žmogaus teisėmis ir bendruomene pagrįstus metodus, visų pirma prekybos žmonėmis aukoms;
   pilietybės įstatymų ir diskriminacijos dėl lyties klausimo sprendimą, nes kai kuriose šalyse sudaromos sudėtingos sąlygos arba visiškai neįmanoma motinoms perduoti pilietybę savo vaikams;
   užtikrinimą, kad visi ES finansuojami vystymosi ir humanitarinės pagalbos projektai būtų rengiami taip, kad į juos prireikus visada būtų įtraukiamas bepilietybės klausimo sprendimas;
   atitinkamų ES institucijų ir veikėjų gebėjimo suprasti, vertinti bepilietybės problemas, planuoti jų sprendimą ir apie jas pranešti stiprinimą, reguliaraus ataskaitų teikimo apie ES laimėjimus kovojant su bepilietybe nustatymą, įskaitant skyriaus apie bepilietybę įtraukimą į ES metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje;
   užtikrinimą, kad bepilietybė, tautybė ir pilietybė būtų tinkamai įtraukiamos į šalių žmogaus teisių ir demokratijos strategijas ir jos būtų grindžiamos principu, pagal kurį visi, neišskiriant lyties, rasės, spalvos, odos, tikėjimo, religijos, tautybės, pilietybės ar priklausymo etninei mažumai, turi teisę į pilietybę; bepilietybės klausimo kėlimą kiekvienoje politinėje ir žmogaus teisių diskusijoje su susijusiomis šalimis;
   ES žmogaus teisių gairių dėl bepilietybės parengimą siekiant pateikti konkrečius išmatuojamus tikslus, susijusius su ES pastangomis visame pasaulyje panaikinti bepilietybę;
   dialogo dėl bepilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje su atitinkamomis regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis bei su kaimyninėmis Pietų ir Pietryčių Azijos šalimis ir kitomis aktyviomis šio regiono valstybėmis stiprinimą;
   užtikrinimą, kad rinkimų stebėjimo misijų dalyviai žinotų apie bepilietybės problemas, kai tai reikalinga;
   būtinybės įgalinti regionines žmogaus teisių organizacijas pabrėžimą, kad jos galėtų atlikti aktyvesnį vaidmenį identifikuojant ir pašalinant bepilietybės atvejus;
   vystomojo bendradarbiavimo priemonės, Europos plėtros fondo ir Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonės biudžetuose tinkamų lėšų numatymą NVO ir kitoms organizacijoms, kurios dirba asmenų be pilietybės bendruomenių labui; pilietinės visuomenės organizacijų ir asmenų be pilietybės bendruomenių partnerystės rėmimą, siekiant įgalinti jas kovoti už savo teises;
   šalių koordinavimo skatinimą siekiant spręsti bepilietybės klausimą, ypač kai tai turi tarpvalstybinių pasekmių, ir keitimosi geriausia patirtimi įtraukimą įgyvendinant tarptautinius kovos su bepilietybe standartus;
   tolesnių veiksmų, kaip antai informuotumo didinimo ir techninės paramos viešosioms administracijoms kaip gebėjimų stiprinimo priemonės, taip pat ir vietos lygmeniu, užtikrinimą, kai reikia praktiškai įgyvendinti teigiamus pokyčius, kaip antai Tailande, Filipinuose, Vietname ir Bangladeše, kur bihariams buvo atkurta pilietybė ir jų teisė balsuoti;

23.  ragina Brunėjaus Darusalamo, Malaizijos ir Nepalo vyriausybes kovoti su jų nacionaliniuose teisės aktuose esančiomis diskriminacijos dėl lyties nuostatomis ir propaguoti vaikų teisę į pilietybę;

24.  atkreipia dėmesį į bepilietybės ir priverstinio gyventojų perkėlimo sąsają, ypač konfliktiniuose regionuose; primena tai, kad mažiausiai 1,5 milijono pasaulyje gyvenančių asmenų be pilietybės yra pabėgėliai ar buvę pabėgėliai, įskaitant daug jaunų moterų ir mergaičių;

25.  primena, kad su bepilietybe pasaulyje susiję duomenys yra labai netikslūs ir ne visada užregistruoti ir kad turimi duomenys grindžiami skirtingomis apibrėžtimis; primygtinai ragina tarptautinę bendruomenę patvirtinti vienodą apibrėžtį ir spręsti klausimus, susijusius su duomenų rinkimo spragomis, siekiant nustatyti bepilietybės mastą besivystančiose šalyse, visų pirma padedant vietos valdžios institucijoms parengti atitinkamus asmenų be pilietybės kiekybinio nustatymo, identifikavimo ir registravimo metodus, ir stiprinti jų statistinius gebėjimus;

26.  ragina Komisiją pradėti rengti gerosios patirties mainus tarp valstybių narių, skatina aktyviai koordinuoti nacionalines ryšių bepilietybės klausimais palaikymo institucijas ir palankiai vertina kampaniją #IBelong;

27.  pabrėžia, kad labai svarbi 1954 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso ir 1961 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, pagal kurias reikalaujama nustatyti teisines asmenų be pilietybės identifikavimo ir apsaugos bei bepilietybės prevencijos sistemas ir kurios gali būti svarbus pradinis žingsnis valstybėse narėse, kurios nori daryti pažangą sprendžiant bepilietybės problemą;

28.  palankiai vertina ES paramą asmenims be pilietybės Pietų ir Pietryčių Azijoje pasitelkiant įvairias priemones ir ragina Sąjungą toliau stengtis, kad bepilietybės poveikio vystymuisi, taikai ir stabilumui klausimas būtų sprendžiamas kaip neatsiejama vystomojo bendradarbiavimo programų ir apskritai išorės veiksmų dalis;

29.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms.

(1) http://www.unhcr.org/excom/exconc/453497302/conclusion-identification-prevention-reduction-statelessness-protection.html
(2) http://www.unhcr.org/protection/statelessness/54621bf49/global-action-plan-end-statelessness-2014-2024.html
(3) http://www.ohchr.org/Documents/ProfessionalInterest/vienna.pdf
(4) http://www.refworld.org/docid/54620fb54.html
(5) http://www.asean.org/wp-content/uploads/images/ASEAN_RTK_2014/6_AHRD_Booklet.pdf
(6) https://ec.europa.eu/anti-trafficking/sites/antitrafficking/files/council_conclusions_on_the_action_plan_on_human_rights_and_democracy_2015_-_2019.pdf
(7) https://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/EN/foraff/131181.pdf
(8) http://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2015/12/04-council-adopts-conclusions-on-statelessness/
(9) http://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2016/06/20-fac-conclusions-myanmar-burma/
(10) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0404.
(11) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0316.
(12) OL C 316, 2016 8 30, p. 141.

Teisinis pranešimas - Privatumo politika