Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)(1) (Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva),

–  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį (COM(2016)0204),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 ir 191 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančią Tarybos direktyvą 90/220/EEB(2),

–  atsižvelgdamas į Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, iš dalies pakeistą Direktyva 2006/21/EB(3) dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo, Direktyva 2009/31/EB(4) dėl anglies dioksido geologinio saugojimo ir Direktyva 2013/30/ES(5) dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos,

–  atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą REFIT vertinimo (SWD(2016)0121), kuris pridedamas prie Komisijos ataskaitos (COM(2016)0204),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 6 d. Europos Parlamento tyrimų tarnybos pranešimą „Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą įgyvendinimas: Komisijos atlikta vertinimo proceso apžvalga“(6),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 3 priedo 1 straipsnio 1 dalies e punktą,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0297/2017),

A.  kadangi, remiantis SESV 191 straipsnio 1 dalimi, įgyvendinant Sąjungos aplinkos politiką turi būti padedama siekti tokių tikslų, kaip žmonių sveikatos apsauga, aplinkos kokybės apsauga ir gerinimas, apdairaus ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo skatinimas bei skatinimas taikyti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti;

B.  kadangi SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendinant Sąjungos aplinkos politiką, turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio ir ji turi būti grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas;

C.  kadangi SESV 11 straipsnyje pažymima, kad, nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus;

D.  kadangi SESV 192 straipsniu Europos Parlamentui ir Tarybai patikėta užduotis nustatyti priemones, kurių turėtų būti imamasi siekiant bendrųjų Sąjungos tikslų, susijusių su aplinka(7);

E.  kadangi pagal Pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį reikalaujama, kad aukštas aplinkosaugos lygis ir aplinkos kokybės gerinimas būtų integruotas į Sąjungos politiką ir užtikrintas pagal tvaraus vystymosi principus;

F.  kadangi koordinuojama visos Sąjungos aplinkos apsaugos strategija – tai būdas skatinti bendradarbiavimą ir užtikrinti, kad Sąjungos politikos kryptys derėtų tarpusavyje;

G.  kadangi dabartinės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritis apima tik tą subjektų padaryta žalą aplinkai, kuri susijusi su biologine įvairove (saugomomis rūšimis ir natūralioms buveinėms), vandeniu ir žeme;

H.  kadangi, siekiant užtikrinti atsakomybę už žalą aplinkai, spontaniškai išaugo finansinio užtikrinimo priemonių rinka, tačiau šito gali nepakakti norint užtikrinti atsakomybę specifiniais atvejais, pvz., susijusiais su MVĮ arba konkretaus pobūdžio (jūroje veikiančių platformų, branduolinių įrenginių ir t. t.) veikla;

I.  kadangi nevienodą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimą, be kita ko, lemia sunkumai vertinant, ar žala gamtos ištekliams peržengia nustatytą ribą, taip pat tai, kad daugelyje valstybių narių netaikoma tvarka, pagal kurią būtų nagrinėjamos aplinkos apsaugos NVO ir kitų suinteresuotųjų šalių organizacijų pastabos ir kritika;

J.  kadangi daugelyje valstybių narių nemaža dalis suinteresuotųjų šalių (aplinkos apsaugos NVO, draudimo bendrovių, subjektų ir ypač susijusių institucijų) menkai išmano – o kartais visiškai neišmano – Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos niuansų ir tokią padėtį lemia tai, kad nesama gairių, kurios būtų naudingos perkeliant teisės aktą į nacionalinę teisę;

K.  kadangi nemažai valstybių narių pažengė veiksmingai siekdamos pagrindinių žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo (atlyginimo) tikslų; kadangi, nežiūrint į tai, kai kuriose valstybėse narėse Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva vykdoma nepakankamai gerai;

L.  kadangi naujos mokslinės išvados rodo, kad pramoninės veiklos sukeliama tarša gali pakenkti tiek aplinkai, tiek žmonėms būdais, apie kuriuos iki šiol neįtarta, ir kad tai kelia pavojų žmonių sveikatai, tvarumui ir biologinių bei bioevoliucinių procesų pusiausvyrai;

1.  pripažįsta Komisijos tyrimų ir ataskaitų, susijusių su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo vertinimu, ir jų poveikio valstybėms narėms, taip pat jos rekomendacijų dėl veiksmingo ir nuoseklaus direktyvos įgyvendinimo prioritetą teikiant nacionalinių sprendimų ir praktikos derinimui vadovaujantis platesniu teisinės atsakomybės pagrindu svarbą; atsižvelgdamas į tai teigiamai vertina daugiametės Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos darbo programos sukūrimą 2017–2020 m. laikotarpiui;

2.  susirūpinęs pažymi, kad, remiantis šių ataskaitų išvadomis, galima susidaryti nerimą keliantį faktinio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo įspūdį, ir pažymi, kad nemažai valstybių narių šią direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė padrikai ir paviršutiniškai;

Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo padėtis

3.  pažymi, kad ne viena valstybė narė laiku neperkėlė Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos į savo nacionalinę teisę ir kad tik 2010 m. viduryje šią direktyvą į savo nacionalinę teisę buvo perkėlusios visos 27 valstybės narės;

4.  mano, kad dėl Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje suteikiamos veiksmų laisvės ir didelės aiškumo stokos bei nevienodo svarbiausių sampratų taikymo, taip pat dėl nepakankamai išvystytų pajėgumų ir ekspertinių žinių Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą perkėlus į nacionalines atsakomybės sistemas nebuvo sudarytos vienodos sąlygos ir kad šiuo metu, kaip patvirtinama Komisijos ataskaitoje, teisiniu ir praktiniu požiūriais ši direktyva taikoma absoliučiai nevienodai, o atvejų skaičius valstybėse narėse labai skiriasi; todėl laikosi nuomonės, jog būtina dėti daugiau pastangų, kad visoje ES būtų įmanoma užtikrinti standartizuotą reglamentavimą;

5.  pažymi, jog darnos stoką lemia ir tai, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, parengta remiantis pagrindų direktyvos modeliu, yra bendro pobūdžio;

6.  apgailestauja, kad septynios valstybės narės, nepaisydamos veiksmų, kurių Komisija ėmėsi atsižvelgdama į vėlavimą perkelti direktyvą į nacionalinę teisę ir problemas dėl neatitikties, taip pat nepaisydamos itin didelio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos lankstumo, dar nėra išsprendusios įvairių su reikalavimų nesilaikymu susijusių klausimų;

7.  pažymi, jog tai, kad valstybės narės nenuosekliai taiko pranešimo apie žalos aplinkai atvejį, dėl kurio kilo būtinybė taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą(8), tvarką, sietina su jų nacionalinės teisės aktų, o ne minėtosios direktyvos taikymu;

Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo ribos

8.  pažymi, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumas skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi;

9.  pažymi, kad skirtingas žalos aplinkai reikšmingumo ribos aiškinimas ir taikymas yra viena pagrindinių veiksmingo ir vienodo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo kliūčių, o tikslūs duomenys apie valdžios institucijų administracines išlaidas, įskaitant duomenis apie papildomą ir kompensuojamąjį ištaisymą (atlyginimą), riboti, ganėtinai skiriasi, o duomenys apie įmones apskritai neprieinami;

10.  apgailestauja, kad, vadovaujantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, įvykis apibrėžiamas kaip rimtas tik jeigu tampa mirties ar sunkaus sužalojimo priežastimi, visiškai neužsimenant apie pasekmes aplinkai; todėl pabrėžia, kad net jeigu įvykis netapo mirties ar sunkaus sužalojimo priežastimi, jo poveikis aplinkai gali būti rimtas dėl masto arba padarytos žalos, nes jo metu gali nukentėti, pvz., saugomos teritorijos, saugomos rūšys arba itin pažeidžiamos buveinės;

11.  apgailestauja, kad esama veiklos rūšių, potencialiai galinčių daryti neigiamą poveikį biologinei įvairovei ir aplinkai – pvz., vamzdyninis pavojingųjų medžiagų transportas, kasyba ir invazinių svetimų rūšių diegimas – kurioms šiuo metu netaikomas griežtos atsakomybės reikalavimas; pažymi, kad, pirmiausia kalbant apie biologinę įvairovę, III priede išvardytos veiklos rūšys pakankamai neapima sektorių, potencialiai galinčių sukelti žalą;

12.  mano, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 1 straipsnyje nurodyta atsakomybės už aplinkos apsaugą sistema turėtų būti išplėsta įtraukiant aplinkos būklės gerinimą ir ekologinį atkūrimą iki pirminės būklės, kai baigiama vykdyti profesinę veiklą – net kai žala aplinkai padaroma dėl veiklos ar išmetalų, kuriems buvo išduotas aiškus kompetentingų institucijų leidimas;

13.  pabrėžia, kad visos suinteresuotosios šalys yra informavusios apie problemas, kurių kyla reikalaujant griežtos subjektų atsakomybės už Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos III priede nurodytą pavojingą veiklą, kai ją vykdo atsakingųjų šalių teisių perėmėjai(9);

14.  primena patirtį įgyvendinant esamas finansinio užtikrinimo priemones: kaip buvo įsitikinta, jos pritrūko užtikrinant, kad subjektai pajėgtų veiksmingai padengti finansinius įsipareigojimus tais atvejais, kai jie atsakingi už žalą aplinkai, ir reiškia susirūpinimą dėl atvejų, kai subjektai neturėjo galimybės padengti žalos ištaisymo (atlyginimo) išlaidų;

15.  pabrėžia, kad tebesusiduriama su problemomis, kai direktyvą siekiama taikyti įvykus didelio masto avarijai, ypač kai neįmanoma nustatyti atsakingo teršėjo ir (arba) teršėjas tampa nemokus ar bankrutuoja;

16.  pažymi, kad atsakingiems subjektams tenkančios išlaidos už žalą aplinkai gali būti sumažintos panaudojant finansinio užtikrinimo priemones (apimančias draudimą ir tokias alternatyvias priemones, kaip banko garantijos, obligacijos, fondai ar vertybiniai popieriai); mano, kad nedidelę paklausą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos finansinio užtikrinimo priemonių rinkoje lemia mažas atvejų, su kuriais susiduriama daugelyje valstybių narių, skaičius, nepakankamas kai kurių direktyvoje išdėstytų sampratų aiškumas ir tai, kad daugelyje valstybių narių – priklausomai nuo tokių priemonių rinkos brandos – draudimo modeliai, kaip matyti, apskritai formuojasi lėtai;

17.  pažymi, kad galimybę gerinti finansinio užtikrinimo priemonių teikimą varžo tai, kad ES disponuoja menkais duomenimis apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo atvejus ir prieštaringas šių duomenų pobūdis;

18.  ragina valstybes nares imtis priemonių, kad atitinkami ekonominiai ir finansiniai subjektai sparčiau vystytų finansinio užtikrinimo priemones ir rinkas, įskaitant finansinius mechanizmus nemokumo atveju, siekiant sudaryti subjektams galimybę naudotis finansinėmis garantijomis savo atsakomybei užtikrinti;

19.  atkreipia dėmesį į Komisijos galimybių studiją, susijusią su ES masto pramoninių nelaimių rizikos pasidalijimo priemonės samprata(10), ir pabrėžia, kad būtina atlikti tolesnę esminių teisinių ir finansinių klausimų analizę bei išsamesnę jų galimybių studiją;

20.  palankiai vertina tai, kad, kalbant apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymą saugomų rūšių ir natūralių buveinių atžvilgiu, taikymo sritį yra išplėtusios pusė valstybių narių (Belgija, Kipras, Čekijos Respublika, Estija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė);

21.  mano, jog viena iš daugybės nepakankamo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos suderinimo priežasčių yra ir tai, kad nenumatytas standartinės administracinės pranešimo kompetentingoms institucijoms apie neišvengiamą žalos aplinkai grėsmę arba faktinę žalą aplinkai tvarkos taikymas; tačiau apgailestauja, kad nenustatyta pareiga skelbti tokius pranešimus arba informaciją apie tai, kaip buvo reaguota atitinkamais atvejais; pažymi, kad kai kurios valstybės narės yra įvardijusios šį trūkumą savo nacionalinės teisės aktuose ir, savo ruožtu, sukūrusios duomenų, susijusių su pranešimais, įvykiais ir atvejais, bazes; tačiau pažymi, kad skirtingų valstybių narių praktika labai skiriasi ir yra gana ribota;

22.  pabrėžia, kad taikant kompensavimo tvarką turi būti įmanoma tarpvalstybinius ieškinius nagrinėti veiksmingai, greitai, per deramą laiką ir nediskriminuojant ieškovų iš įvairių Europos ekonominės erdvės valstybių; rekomenduoja į ją įtraukti tiek pirminę, tiek antrinę žalą, padarytą visose nukentėjusiose zonose, nes tokie įvykiai paveikia didesnes teritorijas, o jų poveikis gali būti ilgalaikis; pabrėžia, kad ypač kaimyninės šalys, kurios nėra Europos ekonominės erdvės narės, turi paisyti tarptautinės teisės nuostatų, susijusių su aplinkos apsauga ir atsakomybe;

23.  pakartoja, kad pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos 4 straipsnio 5 dalį ši direktyva žalos aplinkai ar neišvengiamos tokios žalos grėsmės, kurią sukelia išplitusi tarša, atveju taikoma tik jei įmanoma nustatyti priežastinį šios žalos ir konkrečių subjektų veiklos ryšį; taip pat pakartoja, kad Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) dar savo 2013 m. ataskaitoje nustatė tvirtą priežastinį išmetamų dujų ir su klimato kaita bei aplinka susijusios žalos ryšį(11);

Pasiūlymai dėl geresnio Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos suderinimo

24.  ragina kuo greičiau peržiūrėti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą ir žalos aplinkai apibrėžtį, nustatytą direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, ypač atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su neigiamo poveikio saugomoms rūšims ir buveinėms nustatymu (I priedas), taip pat į žalos vandeniui ir žemei riziką, kad ji taptų pakankamai veiksminga, nuosekli ir suderinta bei nebūtų atsiliekama stebint sparčius pramoninės veiklos teršalų pokyčius;

25.  ragina Komisiją išaiškinti, apibrėžti ir išsamiai išdėstyti reikšmingumo ribos sampratą bei įvertinti diferencijuotas maksimalios atsakomybės ribas už įvairią veiklą, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų taikoma standartizuotai ir vienodai visose valstybėse narėse;

26.  ragina Komisiją pateikti aiškų ir nuoseklų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje nurodytos palankios apsaugos būklės geografinės aprėpties išaiškinimą (ES teritorija, nacionalinė teritorija, gamtos kraštovaizdžio zona); atsižvelgdamas į tai mano, kad, norint užtikrinti teisingą ir veiksmingą įgyvendinimą, būtina vadovautis konkrečiai vietai pritaikytu požiūriu;

27.  prašo Komisijos nustatyti, kokios taisyklės būtinos norint apibrėžti aiškų nepaneigiamą skirtumą tarp atvejų, kai taikoma Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, ir atvejų, kai turėtų būti taikomi nacionaliniai standartai, jeigu jie griežtesni;

28.  pažymi, kad oro tarša kenkia žmonių sveikatai ir aplinkai ir kad, pasak Eurostato, azoto dioksidų ir kietųjų dalelių tarša kelia rimtą pavojų sveikatai; atsižvelgdamas į tai ragina į 2 straipsnyje pateiktas žalos aplinkai ir gamtos ištekliaus apibrėžtis įtraukti ekosistemas; be to, ragina Komisiją svarstyti galimybę išplėsti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritį ir nustatyti atsakomybę už žalą žmonių sveikatai ir aplinkai, įskaitant žalą orui(12);

29.  ragina Komisiją nustatyti privalomas finansinio užtikrinimo priemones, pvz., privalomą atsakomybės už žalą aplinkai draudimą subjektams, ir parengti suderintą ES metodiką, pagal kurią būtų apskaičiuojamos maksimalios atsakomybės ribos, atsižvelgiant į kiekvienos veiklos ir ją supančios vietovės specifiką; be to, ragina Komisiją svarstyti galimybę įsteigti Europos aplinkos apsaugos nuo pramoninės veiklos daromos žalos fondą, kuris būtų reglamentuojamas pagal Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą(13), nedarant poveikio principui „teršėjas moka“, kuriuo būtų naudojamasi kilus nemokumo pavojui ir tik tais atvejais, kai nepasiteisina finansinio užtikrinimo priemonių rinka; mano, kad tas pats turėtų būti taikoma didelio masto avarijų atvejais, kai neįmanoma atsekti už žalą atsakingo subjekto;

30.  ragina visus subjektus, kuriems vykdoma veikla naudinga, prisiimti atsakomybę ir už bet kokią žalą aplinkai ar taršą, padaromą (sukeliamą) vykdant šią veiklą;

31.  laikosi nuomonės, jog, turint galvoje pramoninio pobūdžio nelaimių svarbą ir galimą poveikį bei grėsmę žmonių sveikatai, gamtinei aplinkai ir turtui, būtina nustatyti papildomas apsaugos priemones, kad ES piliečiams būtų užtikrinta saugi ir patikima nelaimių prevencijos ir valdymo sistema, pagrįsta rizikos pasidalijimu, didesne pramonės subjektų atsakomybe ir principu „teršėjas moka“; ragina įvertinti, ar būtina į Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą įtraukti civilinės atsakomybės už žmonių sveikatai ir aplinkai padarytą žalą tvarką(14);

32.  ragina priimti antrinės atsakomybės tvarką, kuri būtų taikoma atsakingųjų šalių teisių perėmėjams;

33.  rekomenduoja galimybę reikalauti papildomos valstybės atsakomybės paversti privaloma tvarka, siekiant užtikrinti veiksmingą ir iniciatyvų teisės akto įgyvendinimą;

34.  taip pat ragina atsisakyti galimybių leisti pasinaudoti leidimu grindžiamu apsigynimu ir pažangiausiais metodais grindžiamu apsigynimu, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, skatinti principą „teršėjas moka“ ir padidinti teisės akto veiksmingumą;

35.  ragina Komisiją nebedelsti ir pateikti pasiūlymą dėl Europos lygmens aplinkosauginių tikrinimų;

36.  mano, kad, peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, prioritetas turėtų būti teikiamas griežtos atsakomybės už bet kokią žalą, neigiamai veikiančią aplinką, išplėtimui įtraukiant veiklą, kurios neapima III priedas, siekiant pagerinti teisės akto veiksmingumą įgyvendinant principą „teršėjas moka“ bei numatyti paskatą subjektams užtikrinti deramą savo veiklos rizikos valdymą; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją sukurti pavojingą veiklą vykdančių subjektų registrą ir finansinės stebėsenos sistemą, siekiant užtikrinti subjektų mokumą;

37.  ragina Komisiją užtikrinti, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų taikoma žalos aplinkai, kuri padaroma vykdant profesinę veiklą, atvejais, ir pasirūpinti griežta gamintojo atsakomybe;

38.  ragina sukurti Europos duomenų bazę Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos nuostatomis reglamentuojamiems žalos aplinkai atvejams, kuri būtų prieinama viešai ir remtųsi, pvz., Airijos pranešimo sistema – naudojantis ja apie žalos aplinkai atvejus galima pranešti internetu – siekiant užtikrinti didesnį pasitikėjimą Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos sistema ir geresnį įgyvendinimą; mano, kad naudojant tokią viešą duomenų bazę suinteresuotosios šalys, subjektai ir piliečiai būtų geriau informuoti apie galiojančią Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos sistemą ir jos taikymą bei taip prisidėtų prie geresnės žalos aplinkai prevencijos ir jos ištaisymo (atlyginimo);

39.  kad viešos su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos nuostatomis reglamentuojamais atvejais susijusios duomenų bazės būtų lengvai prieinamos ir veiksmingos, rekomenduoja jas kurti remiantis šiais kriterijais:

40.  prašo išplėsti III priede išvardytų pavojingos veiklos rūšių kategorijas įtraukiant visas aplinkai ir žmonių sveikatai potencialiai pavojingas veiklos rūšis;

41.  pabrėžia, jog svarbi žalos aplinkai prevencijos kultūra, sistemingai vykdant informavimo kampaniją, kurios metu valstybės narės užtikrintų, kad potencialūs teršėjai ir potencialūs nukentėjusieji būtų informuoti apie jiems gresiantį pavojų, apie galimybes apsidrausti arba kitas finansines ir teisines priemones, kuriomis jie būtų apsaugoti nuo šios rizikos, taip pat apie jų teikiamą naudą;

42.  mano, jog visi atvejai, kuriais įrodoma atsakomybė, ir išsami informacija apie paskirtas baudas turėtų būti viešinama, kad tikroji žalos aplinkai kaina būtų skaidriai paaiškinta visiems;

43.  siūlo sukurti kanalą, siekiant paskatinti aplinkos apsaugos NVO ir kitas suinteresuotųjų šalių organizacijas teikti pastabas ir kritiką;

44.  siūlo numatyti mokesčių lengvatas ar kitokias palankias priemones įmonėms, vykdančioms sėkmingą žalos aplinkai prevencijos veiklą;

45.  rekomenduoja kurti specialias nepriklausomas institucijas, kurioms būtų patikėti valdymo ir stebėsenos įgaliojimai, taip pat įgaliojimas taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje numatytas sankcijas, įskaitant galimybę reikalauti finansinių garantijų iš potencialiai atsakingų šalių, atsižvelgiant į konkrečią atskiro potencialaus teršėjo padėtį, pvz., aplinkosaugos leidimų požiūriu;

46.  ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad, vadovaujantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, būtų deramai remiamos pastangos siekti ES Paukščių ir Buveinių direktyvų tikslų; yra tvirtai įsitikinęs, kad už aplinkosauginį tikrinimą atsakingos valdžios institucijos turi dalyvauti įgyvendinant ir vykdant atsakomybės už žalą aplinkai teisės nuostatas;

47.  ragina Komisiją pažangiau įgyvendinti savo mokymų Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo srityje programą valstybėse narėse ir kurti pagalbos tarnybas specialistams, kurios teiktų informaciją, pagalbą ir padėtų vertinti riziką ir žalą; be to, rekomenduoja priimti gaires, siekiant padėti valstybėms narėms teisingai perkelti teisės aktą į nacionalinę teisę

48.  pakartoja, kad, remiantis Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, asmenys, nukentėję dėl žalos aplinkai, turi teisę prašyti kompetentingų institucijų imtis veiksmų; taip pat pažymi, kad, remiantis Sąjungos teisės nuostatomis, ES piliečiams turėtų būti užtikrinta galimybė veiksmingai ir laiku kreiptis į teismą (Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, ES sutarties 6 straipsnis ir atitinkamos Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos nuostatos) ir kad išlaidas, patirtas dėl žalos aplinkai, turėtų padengti teršėjas (SESV 191 straipsnis); todėl ragina Komisiją parengti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl minimalių Orhuso konvencijos ramsčio, susijusio su teise kreiptis į teismą, įgyvendinimo standartų; prašo Komisijos įvertinti galimybę pradėti taikyti kolektyvinio teisių gynimo mechanizmus Sąjungos aplinkos teisės pažeidimo atvejais;

49.  ragina Komisiją peržiūrint Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą apsvarstyti, ar ji galėtų valstybėms narėms nustatyti pareigą kas dvejus metus pateikti direktyvos taikymo ataskaitas;

50.  mano, kad dar viena svarbi atgrasomoji priemonė siekiant apsisaugoti nuo žalos aplinkai yra baudžiamosios sankcijos, ir apgailestaudamas pažymi, kad neatnaujinta 2008 m. lapkričio 19 d. Direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę; ragina Komisiją nebedelsti ir imtis veiksmų, siekiant peržiūrėti šios direktyvos taikymo sritį, kad ji apimtų visus taikomus Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktus;

o
o   o

51.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

(1) OL L 143, 2004 4 30, p. 56. (2) OL L 106, 2001 4 17, p. 1. (3) OL L 102, 2006 4 11, p. 15. (4) OL L 140, 2009 6 5, p. 114. (5) OL L 178, 2013 6 28, p. 66. (6) PE 556.943. (7) 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas ERG ir kt., C-378/08, ECLI:EU:C:2010:126, 45 punktas. 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas ERG ir kt., C-379/08 ir C-380/08, ECLI:EU:C:2010:127, 38 punktas. 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Buzzi Unicem SpA ir kt., C-478/08 ir C-479/08, ECLI:EU:C:2010:129, 35 punktas. (8) Remiantis Komisijos ataskaita (COM(2016)0204), 2007 m. balandžio mėn. – 2013 m. balandžio mėn. valstybės narės pranešė apie maždaug 1 245 patvirtintus žalos aplinkai atvejus, dėl kurių kilo būtinybė taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą. Be to, remiantis ta pačia ataskaita, atvejų skaičius skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi. Per 86 proc. visų atvejų, apie kuriuos pranešta, sudaro dviejų valstybių narių pranešimai (Vengrija: 563, Lenkija: 506), apie didžiąją dalį likusių atvejų pranešė šešios valstybės narės (Vokietija: 60, Graikija: 40, Italija: 17, Latvija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė: po 8). 11 valstybių narių pranešė, kad 2007 m. tokių atvejų nebuvo – galimai dėl to, kad juos nagrinėja remdamosi išimtinai savo nacionaline sistema. (9) 2015 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ministero dell'Ambiente e della Tutela del Territorio e del Mare ir kt. prieš Fipa Group srl ir kt., C-534/13, ECLI:EU:C:2015:140. (10) Study to explore the feasibility of creating a fund to cover environmental liability and losses occurring from industrial accidents („Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“), galutinė ataskaita, Europos Komisijos Aplinkos GD, 2013 m. balandžio 17 d. (11) IPCC, 2013 m. Climate Change 2013: The Physical Science Basis. Contribution of Working Group I to the Fifth Assessment Report of the Intergovernmental Panel on Climate Change („Klimato kaita 2013. Pagrindimas remiantis fizikos mokslu. I darbo grupės indėlis į penktąją Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimo ataskaitą“) (Stocker, T. F. et al. Cambridge University Press, Cambridge, United Kingdom and New York, NY, USA, 1535 pp, doi:10.1017/CBO9781107415324). (12) Ši galimybė buvo svarstoma 2014 m. vasario 19 d. Komisijos dokumente Study on ELD Effectiveness: Scope and Exceptions („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos veiksmingumo tyrimas: taikymo sritis ir išimtys“), p. 84. (13) Kalbant apie šią galimybę, žr. Komisijos 2013 m. balandžio 17 d. paskelbtą dokumentą „Studija, skirta analizuoti galimybę sukurti fondą, kurio lėšomis būtų padengiamos atsakomybės už žalą išlaidos ir nuostoliai, patirti kilus pramoninei avarijai“. (14) Kaip jau numatyta Portugalijoje ir įvertinta 2013 m. gegužės 16 d. Komisijos atliktame tyrime Implementation challenges and obstacles of the Environmental Liability Directive (ELD) („Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos įgyvendinimo iššūkiai ir kliūtys“), p. 75.