Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Nusikaltimų aukų teisių direktyvos(1) (2012/29/ES) 2 skyriaus 8 ir 9 straipsnius dėl privalomo paramos smurto aukoms tarnybų teikiamos paramos, įskaitant moteris, nukentėjusias nuo moterų lyties organų žalojimo,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 26 d. Priėmimo sąlygų direktyvos(2) (2013/33/ES) 11 ir 21 straipsnius, kuriuose konkrečiai tarp pažeidžiamų asmenų, kurie tol, kol vyksta jų prieglobsčio suteikimo procedūra, turėtų gauti atitinkamą sveikatos priežiūrą, minimos moterų lyties organų žalojimo aukos,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 13 d. Priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų direktyvos(3) (2011/95/ES) 20 straipsnį, pagal kurį moterų lyties organų žalojimas kaip sunkaus pobūdžio psichologinis, fizinis ar seksualinis smurtas yra įtrauktas kaip pagrindas, į kurį reikia atsižvelgti suteikiant tarptautinę apsaugą,

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Siekiant atsisakyti moters lytinių organų žalojimo“(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. birželio 14 d. rezoliuciją dėl moterų lyties organų žalojimo nutraukimo(5), kurioje raginama nutraukti moterų lyties organų žalojimą visame pasaulyje taikant prevenciją, apsaugos priemones ir teisės aktus,

–  atsižvelgdamas į ES metines ataskaitas dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. birželio mėn. Tarybos išvadas „Visų formų smurto prieš moteris ir mergaites, įskaitant moters lyties organų žalojimą, prevencija ir kova su juo“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo mėn. Tarybos išvadas dėl smurto prieš moteris panaikinimo ES,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 25 d. Komisijos komunikatą „Siekiant atsisakyti moters lytinių organų žalojimo“ (COM(2013)0833),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 6 d. bendrą pareiškimą Tarptautinės kovos su moterų lyties organų žalojimu dienos proga, kuriame Komisijos pirmininko pavaduotoja / Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai ir penki Komisijos nariai patvirtino ES įsipareigojimą panaikinti moterų lyties organų žalojimą ES išorės santykių srityje,

–  atsižvelgdamas į ES 2015–2019 m. veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, visų pirma į 14b tikslą,

–  atsižvelgdamas į Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m., visų pirma į 5.3 tikslą dėl visos žalingos praktikos, pvz., vaikų, ankstyvos ir priverstinės santuokos ir moterų lyties organų žalojimo, panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į 2016–2015 m. lyčių lygybės veiksmų planą,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. Europos lyčių lygybės instituto ataskaitą „Moterų lyties organų žalojimas Europos Sąjungoje ir Kroatijoje“,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. rugsėjo 12 d. rezoliuciją dėl ES prisijungimo prie Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo(6),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio mėn. Europos Tarybos Ministrų Komiteto deklaraciją dėl būtinybės dėti daugiau pastangų siekiant užkirsti kelią moterų lyties organų žalojimui ir priverstinėms santuokoms Europoje ir kovoti su jais,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 20 d. Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Visuotinių pastangų nutraukti moterų lyties organų žalojimą stiprinimas“ (A/RES/67/146),

–  atsižvelgdamas į Kotonu susitarimą,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. ES ir JT pavyzdinę iniciatyvą dėl smurto prieš moteris ir mergaites panaikinimo,

–  atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl visiško moterų lyties organų žalojimo netoleravimo (O-000003/2018 – B8-0005/2018),

–  atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m. aiškiai raginama panaikinti moterų lyties organų žalojimą ir žalingą praktiką pagal 5 tikslą „Užtikrinti lyčių lygybę ir įgalinti visas moteris ir mergaites“;

B.  kadangi ES 2015–2019 m. veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje 14 tiksle „Lyčių lygybės, moterų teisių, moterų ir mergaičių įgalėjimo ir jų aktyvumo skatinimas“ pabrėžiama, kad moterų lyties organų žalojimo praktikai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys;

C.  kadangi į 2016–2020 m. lyčių lygybės veiksmų planą (angl. GAP II) pagal B teminį prioritetą „Fizinė ir psichinė neliečiamybė“ kaip rodiklis įtraukta 15–49 metų mergaičių ir moterų, kurios patyrė moterų lyties organų žalojimą, procentinė dalis;

D.  kadangi moterų lyties organų žalojimas kaip žalinga tarpvalstybinio pobūdžio praktika dabar pripažįstama kaip visuotinė problema, o 2030 m. darbotvarkėje dėl JT darnaus vystymosi tikslų jis nurodomas kaip žalinga praktika, kuri turi būti panaikinta iki 2030 m.;

E.  kadangi 2016 m. UNICEF statistinėje ataskaitoje teigiama, kad mažiausiai 200 mln. mergaičių ir moterų visame pasaulyje patyrė moterų lyties organų žalojimą, tačiau tikslus jų skaičius nežinomas;

F.  kadangi moterų lyties organų žalojimas, kuris vis dar tradiciškai vykdomas tam tikrose Afrikos žemyno dalyse, o taip pat ir Artimųjų Rytų, Azijos ir Okeanijos dalyse, taip pat kelia problemų Europos Sąjungoje ir turi rimtų pasekmių moterims ir mergaitėms;

G.  kadangi per pastaruosius tris dešimtmečius pasiekta pažangos, nors ir netolygios, ir šios praktikos paplitimo mastas sumažėjo maždaug 30 proc.; kadangi, nepaisant to, šis pagerėjimas gali tapti nežymus dėl gyventojų skaičiaus augimo, kuris reiškia, kad ši procedūra bus pritaikyta daugiau mergaičių ir moterų;

H.  kadangi dažnai tėvų sprendimui žaloti savo dukras ar moterų sprendimui sužaloti savo lyties organus didžiausią įtaką daro tik vietos bendruomenės;

I.  kadangi, nors ir nėra religinio reikalavimo atlikti moterų lyties organų žalojimą, dėl didelės religijos svarbos daugelyje jį praktikuojančių bendruomenių religinius ir kitus vadovus reikia įtraukti į judėjimą prieš moterų lyties organų žalojimą;

J.  kadangi norint parengti tinkamą šios praktikos panaikinimo strategiją ji visuomet turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į vietos aplinkybes;

K.  kadangi moterų lyties organų žalojimas dažnai neatsiejamas nuo kitų lyčių nelygybės klausimų ir yra tik vienas iš daugelio moterų teisių pažeidimų, kaip antai: nepakankamos galimybės mergaitėms mokytis, taip pat ir lytinio švietimo dalykų; darbo ar užimtumo moterims trūkumas; negalėjimas turėti ar paveldėti nuosavybę; priverstinė ar ankstyva vaikų santuoka; lytinis ir fizinis smurtas; kokybiškos sveikatos priežiūros, įskaitant lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei teisių paslaugas, trūkumas;

L.  kadangi moterų lyties organų žalojimas kartu su kitomis smurto dėl lyties formomis yra būdas kontroliuoti moters kūną ir juo pažeidžiama moterų teisė į sveikatą, saugumą, kūno neliečiamybę ir tam tikrais atvejais teisė į gyvybę;

M.  kadangi nors prevencija yra labiau pageidautinas būdas siekiant panaikinti moterų lyties organų žalojimą nei bylų kėlimas, nes pažeidėjai, padėjėjai ir bendrininkai dažnai yra aukos tėvai, akivaizdu, kad taip pat reikia pašalinti kliūtis moterų lyties organų žalojimo bylų iškėlimui, atsižvelgiant į vaiko interesus;

1.  pažymi, kad dėl ryžtingų veiksmų ir informuotumo didinimo moters lyties organų žalojimo praktikos paplitimo lygis sumažėjo, ir ragina visus subjektus toliau dėti pastangas siekiant išlaikyti šią tendenciją šalyse, kuriose moterų lyties organų žalojimas paplitęs;

2.  mano, kad šis metas yra proga tarptautinėms organizacijoms ir valstybėms dėti daugiau pastangų, visų pirma kuriant sąsajas ir ryšius tarp skirtingų regionų, suinteresuotųjų subjektų ir sektorių, siekiant aktyviai bendradarbiauti, kad būtų atsisakyta šios ir kitų praktikų, kurios kenkia mergaitėms, kurioms tai gali palikti fizinių, psichologinių ir emocinių pasekmių visą savo gyvenimą;

3.  pripažįsta neįkainojamą organizacijų, dirbančių su bendruomenėmis vietoje ES ir už jos ribų, darbą prevencijos, informuotumo didinimo ir nukentėjusiųjų paramos srityse ir pripažįsta, kad būtina tiesti tiltus tarp jų, jei norime, kad moterų lyties organų žalojimas liktų praeityje;

4.  ragina Komisiją ir valstybes nares moterų lyties organų žalojimo praktikos prevenciją įtraukti į visus sektorius, ypač sveikatos, įskaitant lytinę ir reprodukcinę sveikatą, socialinį darbą, prieglobstį, švietimą, įskaitant lytinį švietimą, teisėsaugą, teisingumą, vaikų apsaugą bei žiniasklaidą ir ryšius;

5.  pabrėžia, kad pagal Stambulo konvencijos 38 straipsnį valstybės narės įpareigotos kriminalizuoti moterų lyties organų žalojimą, taip pat mergaičių kurstymą ir vertimą jį atlikti ar sąvadavimą siekiant jį atlikti ir kad konvencija gina ne tik mergaites ir moteris, kurioms gresia moters lyties organų žalojimas, bet ir tas mergaites ir moteris, kurios visą gyvenimą kenčia nuo šios praktikos padarinių (tokiais atvejais kaip pakartotinė infibuliacija, su prieglobsčiu susiję atvejai, galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir t. t.); pabrėžia, kad Stambulo konvencijoje nustatyta, kad kultūra, papročiais, religija, tradicijomis ar vadinamąja „garbe“ negali būti grindžiami jokie smurtiniai veiksmai prieš moteris;

6.  ragina ES ir tas valstybes nares, kurios dar neratifikavo Europos Tarybos Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris prevencijos ir kovos su juo, nedelsiant tai padaryti tam, kad ES įsipareigojimas atitiktų tarptautinius standartus, kuriais skatinamas holistinis ir integruotas požiūris į smurtą prieš moteris ir moterų lyties organų žalojimą;

7.  su džiaugsmu pažymi, kad visų valstybių narių baudžiamojoje teisėje tiesiogiai arba netiesiogiai numatyta mergaičių ir moterų apsauga nuo moters lyties organų žalojimo, bet yra itin susirūpinęs dėl to, kad ji atrodo neveiksminga, nes ES buvo iškelta tik keletas bylų;

8.  susirūpinęs pažymi, kad teisės aktų vykdymas ir visų pirma patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra iššūkis visose valstybėse narėse ir kilmės šalyse; todėl ragina Komisiją sudaryti palankesnes sąlygas tiksliniams mokymams, skirtiems atitinkamiems subjektams moters lyties organų žalojimo nustatymo, tyrimo ir baudžiamo persekiojimo srityse; ragina valstybes nares būti budrias nustatant ir tiriant moterų lyties organų žalojimo atvejus ir patraukiant už tai baudžiamojon atsakomybėn;

9.  pažymi, kad baudžiamosios teisės aktai ir tikslinis mokymas turi būti derinamas su pastangomis didinti informuotumą, kad praktikai būtų skatinami nutraukti šią praktiką;

10.  pripažįsta, kad labai svarbus skirtumas tarp moterų lyties organų žalojimo ir kitų formų smurto dėl lyties yra blogų ketinimų nebuvimas, ir pabrėžia, kad tai jokiu būdu negali būti pagrindas vykdyti šią praktiką, tačiau į tai turi būti atsižvelgiama kuriant praktikos panaikinimo strategijas;

11.  apgailestauja, kad tam tikrose šalyse didėja medikalizacija, ir tvirtina, kad, kaip jau nustatė JT ir PSO, tai yra nepriimtinas atsakas esminėms priežastims pašalinti; ragina valstybes nares aiškiai uždrausti moterų lyties organų žalojimo medikalizaciją ir didinti medicinos darbuotojų informuotumą apie šią problemą;

12.  pabrėžia, kad moterų lyties organų žalojimas yra viena iš labiausiai nuspėjamų smurto dėl lyties formų, ir ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti ryžtingus prevencinius veiksmus pabėgėlių stovyklose; ragina Komisiją ir toliau įtraukti moterų lyties organų žalojimo ir kitų žalingų praktikų prevenciją į integracijos procedūras ir Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondą (PMIF) bei teikti svarbią informaciją per ES prieglobsčio agentūrą;

13.  prašo aukščiausio lygio prieglobsčio prašytojų apsaugos dėl priežasčių, susijusių su moterų lyties organų žalojimu, atsižvelgiant į Europos prieglobsčio sistemos reformą ir prieglobsčio direktyvų peržiūrą, ir dalyvaujant naujai ES prieglobsčio agentūrai;

14.  laukia, kol bus sukurtas pasaulinis tinklas, kuris užmegs ryšius tarp susijusių subjektų iš viso pasaulio siekiant sujungti idėjas ir suvienyti jėgas; ragina Komisiją teikti paramą šiam svarbiam tinklui;

15.  ragina Komisiją atsiliepti į pilietinės visuomenės prašymus, kad finansavimas būtų pakankamai lankstus, kad vietos organizacijos, atliekančios darbą bendruomenėje, galėtų kreiptis dėl finansavimo, kad įvairūs mergaičių ir moterų teisių klausimai kartu su moterų lyties organų žalojimo klausimu galėtų būti sprendžiami taikant holistinį požiūrį ir kad galėtų būti sukurti ryšiai tarp ES veikiančių organizacijų ir šalių, kuriose taikoma ši praktika, organizacijų; šiuo atžvilgiu palankiai vertina kampanijos „End FGM“ Europos tinklo ir jo narių darbą, be kita ko, pasitelkiant projektą „Change Plus“, mokant vietos bendruomenių atstovus skatinti ne tik teisėkūros pokyčius, bet ir elgesio pokyčius savo bendruomenėse;

16.  ragina Komisiją ir valstybes nares kaupti duomenis apie moters lyties organų žalojimo ir jo rūšių paplitimą ir įtraukti akademinę bendruomenę į duomenų rinkimą, mokslinius tyrimus ir ateities kartų specialistų mokymą moterų lyties organų žalojimo srityje; pripažįsta, kad Europos migracijos tinklas gali atlikti tam tikrą vaidmenį; mano, kad bendra mokslinių tyrimų darbotvarkė dėl moterų lyties organų žalojimo leistų universitetams jį praktikuojančiuose regionuose prisijungti prie ES universitetų siekiant rengti mainų programas, pagerinti duomenų rinkimą ir padidinti būsimų specialistų gebėjimus įvairiuose sektoriuose;

17.  ragina Komisiją ir valstybes nares įtraukti pagrindinę informaciją apie moterų lyties organų žalojimą ir kitas praktikas, kurios kenkia mergaitėms, į tų dalykų, kurie yra labai svarbūs užkertant kelią moterų lyties organų žalojimui, mokymo programas;

18.  pabrėžia, kad, nepaisant jo vietos aplinkybių, moterų lyties organų žalojimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į smurtą dėl lyties ir kaip lyčių lygybės klausimas ir ši problema turėtų būti sprendžiama taikant visa apimantį požiūrį, kad būtų išvengta bendruomenių, kuriose jis praktikuojamas, šmeižimo;

19.  pabrėžia, kad pirmieji žingsniai siekiant pagerinti moterų padėtį moterų lyties organų žalojimą praktikuojančiose bendruomenėse, yra užtikrinti, kad visos mergaitės lankytų mokyklą, ir sukurti sąlygas ekonominių teisių suteikimui moterims;

20.  atkreipia dėmesį į įvairių komunikacijos priemonių, kaip antai menas, literatūra, naujosios ir vietos žiniasklaidos priemonės, galimybes ir įtaką siekiant, kad žinia geriau pasiektų žmones; pabrėžia, kad svarbu įtraukti berniukus ir vyrus kuriant naujus informacijos apie lyčių lygybę pateikimo būdus ir kovojant su esamomis galingomis struktūromis kuriant tinklus, tarpusavio vertinimo programas, informacines kampanijas ir mokymo programas;

21.  ragina Komisiją padėti valstybėms narėms ir moterų lyties organų žalojimą praktikuojančioms šalimis kurti tinklus ir integruotas moterų lyties organų žalojimo praktikos prevencijos strategijas, įskaitant socialinių darbuotojų, medicinos darbuotojų, bendruomenių ir religinių vadovų, policijos bei teismų pareigūnų mokymus; pripažįsta, kad jokia religija neskatina šios praktikos;

22.  ragina Komisiją įtraukti moterų lyties organų žalojimo ir kitų moterims ir mergaitėms žalingų praktikų klausimą į savo žmogaus teisių dialogus ir diplomatinius informavimo veiksmus; ragina EIVT ir valstybes nares stiprinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis, siekiant jas paskatinti priimti nacionalinės teisės aktus, kuriais būtų uždraustas moterų lyties organų žalojimas, ir padėti teisėsaugos institucijoms užtikrinti įgyvendinimą;

23.  pažymi palankiai vertinantis tai, kad delegacijoms ir EIVT kasmet rengiami mokymai moterų lyties organų žalojimo tema pagal vaikų teisių arba lyčių mokymo programą, ir ragina Komisiją sudaryti galimybes plačiai susipažinti su tokiomis priemonėmis kaip įvairiems sektoriaus profesionalams skirtas priemonių rinkinys „Susivieniję panaikinkime moterų lyties organų žalojimą“ (angl. United to end FMG) ir leisti tikslinėms gyventojų grupėms juo pasinaudoti;

24.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir Europos Sąjungos Tarybai.

(1) OL L 315, 2012 11 14, p. 57. (2) OL L 180, 2013 6 29, p. 96. (3) OL L 337, 2011 12 20, p. 9. (4) OL C 93, 2017 3 24, p. 142. (5) OL C 332 E, 2013 11 15, p. 87. (6) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0329.