Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos (ES) sutarties 3 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4, 162, 174–178 ir 349 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006(1),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1301/2013 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir dėl konkrečių su investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1080/2006(2),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1304/2013 dėl Europos socialinio fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1081/2006(3),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1300/2013 dėl Sanglaudos fondo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1084/2006(4),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1299/2013 dėl konkrečių Europos regioninės plėtros fondo paramos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui nuostatų(5),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio 9 d. Komisijos septintąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą „Mano regionas, mano Europa, mano ateitis. Septintoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita“ (COM(2017)0583),

–  atsižvelgdamas į Amsterdamo paktą, kuriuo nustatoma ES miestų darbotvarkė, dėl kurios susitarta 2016 m. gegužės 30 d. Amsterdame vykusiame neoficialiame ES valstybių narių ministrų, atsakingų už miestų klausimus, susitikime,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą(6),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos paskelbtą Europos socialinių teisių ramstį,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 25 d. Tarybos išvadas dėl sanglaudos politikos veiksmingumo, aktualumo ir matomumo mūsų piliečiams didinimo(7),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. lapkričio 15 d. Tarybos išvadas dėl sinergijos ir supaprastinimo rengiant sanglaudos politiką po 2020 m.(8),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 1 d. Komisijos baltąją knygą dėl Europos ateities „Kokia ES 27 bus 2025 m.? Apmąstymai ir scenarijai“ (COM(2017)2025),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 26 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl socialinio Europos aspekto (COM(2017)0206),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 10 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl globalizacijos suvaldymo (COM(2017)0240),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 31 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl ekonominės ir pinigų sąjungos ateities (COM(2017)0291),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 28 d. diskusijoms skirtą Komisijos dokumentą dėl ES finansų ateities (COM(2017)0358),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 10 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Konkurencingumas mažas pajamas gaunančiuose ir lėto augimo regionuose. Atsiliekančių regionų ataskaita“ (SWD(2017)0132),

–  atsižvelgdamas į Komisijos darbo dokumentą „Kodėl regioninė plėtra svarbi Europos ekonomikos ateičiai?“(9),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. vasario 14 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungai, veiksmingai siekiančiai savo prioritetų po 2020 m., skirta nauja, moderni daugiametė finansinė programa“ (COM(2018)0098),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. spalio 24 d. Komisijos komunikatą „Sustiprinta ir atnaujinta strateginė partnerystė su ES atokiausiais regionais“ (COM(2017)0623),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 11 d. Regionų komiteto nuomonę „Sanglaudos politikos ateitis po 2020 m. Už stiprią ir veiksmingą Europos sanglaudos politiką po 2020 m.“(10),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. gegužės 25 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl Komisijos komunikato „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą. Kuo geriau panaudoti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšas“(11),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją „Investicijos į darbo vietų kūrimą ir augimą: ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos Sąjungoje skatinimas“(12),

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliuciją dėl įvairių sričių ES politikos miestų dimensijos(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. gegužės 10 d. rezoliuciją „Naujos teritorinio vystymosi priemonės 2014–2020 m. sanglaudos politikoje: integruotos teritorinės investicijos (ITI) ir bendruomenės inicijuota vietos plėtra (BIVP)“(14),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. gegužės 18 d. rezoliuciją „Tinkamas Europos regionų finansavimo priemonių derinys: finansinių priemonių ir subsidijų balansavimas ES sanglaudos politikoje“(15),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos ir mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijų, skirtų pažangiosios specializacijos (RIS3) iniciatyvai(16),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją „Europos teritorinis bendradarbiavimas. Geriausia patirtis ir naujoviškos priemonės“(17),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją „Investavimas į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą. Kuo geriau panaudoti Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšas. Ataskaitos vertinimas pagal Bendrųjų nuostatų reglamento 16 straipsnio 3 dalį“(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl ES sanglaudos politikos po 2020 m. pagrindinių elementų(19),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl didesnio partnerių dalyvavimo ir matomumo užtikrinant Europos struktūrinių ir investicijų fondų veiksmingumą(20),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. liepos 6 d. rezoliuciją „Europos Sąjungos atokiausių regionų sanglaudos ir plėtros skatinimas. SESV 349 straipsnio taikymas“(21),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl diskusijoms skirto dokumento dėl ES finansų ateities(22),

–   atsižvelgdamas į savo 2018 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl mažiau išsivysčiusių regionų ES(23),

–  atsižvelgdamas į savo 2018 m. kovo 14 d. rezoliuciją „Kita DFP: Parlamento pozicijos dėl DFP po 2020 m. rengimas“(24),

–  atsižvelgdamas į aukšto lygio darbo grupės, stebinčios supaprastinimo procesą ESI fondų paramos gavėjų atžvilgiu, išvadas ir rekomendacijas,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Kultūros ir švietimo komiteto nuomones (A8-0138/2018),

A.  kadangi sanglaudos politika siekiama skatinti darnią ir subalansuotą visos Sąjungos ir jos regionų plėtrą ir ją vykdant stiprinama Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, vadovaujantis solidarumo principu ir siekiant skatinti darnų augimą, užimtumą, socialinę įtrauktį ir mažinti skirtumus tarp regionų ir jų viduje, taip pat įveikti nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą, laikantis Sutarčių;

B.  kadangi Septintoji sanglaudos ataskaita rodo, kad regionų skirtumai vėl mažėja, bet padėtis labai nevienoda, pvz., kalbant apie vienam gyventojui tenkantį BVP, užimtumo ar kitus rodiklius, ir kad tam tikri skirtumai tarp regionų ir valstybių narių ar regionų ir valstybių viduje, įskaitant euro zoną, išlieka, pasireiškia kitose srityse arba auga;

C.   kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje nurodyta nerimą kelianti informacija apie nedarbo rodiklius, įskaitant jaunimo nedarbo rodiklius, kurie daugelyje regionų vis dar aukštesni nei prieš krizę, taip pat apie konkurencingumą, skurdą ir socialinę įtrauktį;

D.  kadangi beveik 120 mln. (24 proc.) europiečių yra neturtingi, gyvena ties skurdo riba, patiria didelį materialinį nepriteklių ir (arba) gyvena mažo užimtumo namų ūkiuose; kadangi dirbančių skurstančiųjų skaičius didėja ir bedarbių jaunuolių skaičius tebėra didelis;

E.  kadangi nedarbas ir jaunimo nedarbas Sąjungoje nuo 2013 m. palaipsniui mažėja, tačiau vis dar yra didesnis už 2008 m. buvusį nedarbą – šiuo metu jis siekia atitinkamai 7,3 proc. ir 16,1 proc. (2017 m. gruodžio mėn.)(25), o jo lygis įvairiose valstybėse narėse, ypač labiausiai nuo finansinės krizės nukentėjusiose ES valstybėse narėse, labai skiriasi; kadangi regioniniai skirtumai pradėjo mažėti; kadangi nedarbo rodikliai valstybėse narėse vis dar labai skiriasi ir, naujausiais duomenimis(26), įvairuoja nuo 2,4 proc. Čekijoje ir 3,6 proc. Vokietijoje iki 16,3 proc. Ispanijoje ir 20,9 proc. Graikijoje; kadangi paslėpto nedarbo lygis (rodantis norinčius dirbti, tačiau darbo aktyviai neieškančius bedarbius) 2016 m. buvo 18 proc.;

F.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į didelę regionų ir teritorijų, net ir kalbant apie kiekvieną esamą regionų kategoriją atskirai, įvairovę, kurią lemia jų specifinės sąlygos (atokumas, mažas gyventojų tankumas, mažos pajamos, menkas augimas ir pan.), todėl būtinas atitinkamas regioninis požiūris;

G.  kadangi vienas svarbiausių Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pateiktos naujos informacijos aspektų yra susijęs su tam tikrų regionų, kurie yra patekę į vadinamus vidutinių pajamų spąstus ir kuriems gresia atsilikimas, stagnacija ar nuosmukis, nustatymu;

H.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pabrėžiama, kad esama skurdo salų, gresia teritorinis susiskaidymas ir skirtumų didėjimas regionų viduje, net ir palyginti turtinguose regionuose;

I.  kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje nurodoma, kad „globalizacijos, migracijos, skurdo ir inovacijų stokos, klimato kaitos, energetikos srities permainų ir oro taršos poveikis būdingas ne tik mažiau išsivysčiusiems regionams“;

J.  kadangi sanglaudos politika atliko svarbų vaidmenį gaivinant ES ekonomiką, nes buvo skatinamas pažangus, tvarus ir integracinis augimas, tačiau viešosios investicijos ES vis dar nesiekia prieškrizinio lygio ir didžiausias jų deficitas atsirado kai kuriose labiausiai nuo krizės nukentėjusiose valstybėse narėse – jose šios investicijos sumažėjo nuo 3,4 proc. BVP 2008 m. iki 2,7 proc. 2016 m.;

K.   kadangi Septintojoje sanglaudos ataskaitoje aiškiai pateikiami sanglaudos politikos rezultatai, susiję su augimu, darbo vietomis, transportu, energetika, aplinka ir švietimu bei mokymu, kaip rodo faktai, kad per 2014–2020 m. programavimo laikotarpį parama skirta 1,1 mln. MVĮ ir dėl to tiesiogiai sukurta dar 420 000 naujų darbo vietų, daugiau kaip 7,4 mln. bedarbių padėta rasti darbą ir, be to, daugiau kaip 8,9 mln. žmonių padėta įgyti naują kvalifikaciją – taigi, ši politika yra Europą vienijantis veiksnys;

Sanglaudos politikos pridėtinė vertė

1.   mano, jog būtina, kad per naują programavimo laikotarpį sanglaudos politika ir toliau tinkamai apimtų visus Europos regionus ir liktų pagrindine Sąjungos viešųjų investicijų priemone, grindžiama ilgalaike strategija ir perspektyvomis, ir kad jos biudžetas atitiktų jai šiuo metu keliamus ir naujus uždavinius, taip užtikrinant, kad būtų įgyvendinti pagrindiniai šios politikos tikslai; pabrėžia, kad sanglaudos politikos vykdymas tik mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose trukdytų siekti pažangos visos Sąjungos politinių prioritetų srityse;

2.  pabrėžia, kad sanglaudos politika suteikia Europos pridėtinės vertės, nes prisideda prie Europos viešųjų gėrybių ir prioritetų (pvz., augimo, socialinės įtraukties, inovacijų ir aplinkos apsaugos), taip pat prie viešųjų ir privačiųjų investicijų, ir kad ji yra pagrindinė priemonė siekiant Sutarties tikslo šalinti skirtumus – gerinti pragyvenimo lygį ir mažinti nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą;

3.  pakartoja, kad tvirtai remia pasidalijamojo valdymo ir partnerystės principus – jie turėtų būti išlaikyti ir tvirčiau taikomi po 2020 m., taip pat daugiapakopio valdymo ir subsidiarumo principus, nes jie padeda didinti sanglaudos politikos sukuriamą pridėtinę vertę; pabrėžia, kad šios politikos pridėtinė vertė visų pirma atsiranda dėl gebėjimo atsižvelgti į nacionalinius vystymosi poreikius ir drauge į įvairių regionų ir teritorijų poreikius bei ypatumus ir gebėjimo priartinti Sąjungą prie jos piliečių;

4.  pabrėžia, kad Europos pridėtinė vertė gerai matyti Europos teritoriniame bendradarbiavime visais jo aspektais (tarpvalstybiniame, tarptautiniame ir tarpregioniniame bendradarbiavime, tiek Sąjungos vidaus, tiek išorės) – toks bendradarbiavimas padeda siekti bendrų ekonominių, socialinių ir teritorinių sanglaudos tikslų, taip pat padeda užtikrinti solidarumą; pakartoja raginimą didinti bendradarbiavimui skirtą sanglaudos politikos biudžeto dalį ir gerinti įvairių programų koordinavimą, siekiant išvengti dubliavimosi; primena makroregioninių strategijų įgyvendinimo svarbą siekiant sanglaudos politikos tikslų;

5.   pažymi, kad įgyvendinant sanglaudos politiką konkrečiame regione gali atsirasti poveikis kitiems regionams ir tiesioginė ar netiesioginė nauda visai ES, be kita ko, dėl padidėjusios prekybos, stiprėjant bendrajai rinkai; vis dėlto pažymi, kad ši nauda įvairioms valstybėms narėms labai skiriasi, priklausomai visų pirma nuo valstybių narių ekonomikos geografinio artumo ir struktūros;

6.  pabrėžia, kad reikia parengti nuostolio dėl sanglaudos politikos veiksmų nebuvimo apskaičiavimo metodiką, siekiant pateikti papildomų sanglaudos politika kuriamos Europos pridėtinės vertės įrodymų, pasinaudojant Europos Parlamento veiklos klausimais, susijusiais su nuostoliu dėl Europos masto veiksmų nebuvimo, pavyzdžiu;

Teritorinis aspektas

7.  atkreipia dėmesį į tai, kad miesto vietovės, viena vertus, turi didelių augimo, investicijų ir inovacijų galimybių, tačiau, kita vertus, susiduria su įvairiais aplinkos, ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, be kita ko, dėl žmonių koncentracijos ir skurdo salų, įskaitant ir palyginti turtingus miestus; todėl pabrėžia, kad pagrindinis iššūkis tebėra skurdo ar socialinės atskirties rizika;

8.  pabrėžia, kad, siekiant sustiprinti sanglaudos politikos teritorinį aspektą, daugiau dėmesio reikia skirti priemiesčių ir kaimo vietovių problemoms, remtis vietos valdžios institucijų ekspertinėmis žiniomis ir ypač atkreipti dėmesį į kiekvienos valstybės narės vidutinio dydžio miestus;

9.  pabrėžia, kad svarbu remti visokeriopą kaimo vietovių įvairovę vertinant jų potencialą, skatinant investicijas į projektus, kuriais remiama vietos ekonomika, taip pat geresnės transporto jungtys, prieinamumas ir labai didelės spartos plačiajuostis ryšys, ir padėti toms vietovėms įveikti joms kylančius iššūkius, susijusius su konkrečiai kaimo tuštėjimu, socialine įtrauktimi, darbo galimybių, verslumo paskatų ir įperkamo būsto trūkumu, gyventojų skaičiaus mažėjimu, miestelių centrų negyvybingumu, vietovėmis, kuriose nėra sveikatos priežiūros, ir t. t.; į tai atsižvelgdamas pabrėžia, kad skatinant darnų kaimo vystymąsi labai svarbus antrasis BŽŪP ramstis;

10.  ragina nustatant investavimo prioritetus labiau atsižvelgti į tam tikrus specifinius teritorinius ypatumus, pvz., SESV 174 straipsnio 3 dalyje nurodytų ypatumų turinčius regionus, tokius kaip salų, kalnų, kaimo, pasienio, šiauriausi, pakrančių ar nuošalūs regionai; pabrėžia, kad labai svarbu sukurti šiems skirtingiems regionams pritaikytas strategijas, programas ir veiksmus, arba netgi būtų galima išnagrinėti galimybes įgyvendinti naujas specialias darbotvarkes, remiantis ES miestų darbotvarkės ir Amsterdamo pakto pavyzdžiu;

11.  primena, kad pagal SESV 349 straipsnį specialios priemonės, įskaitant priemones, susijusias su tiems regionams taikomomis struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sąlygomis, pagrįstai taikomos dėl ypatingos atokiausių regionų struktūrinės, ekonominės ir socialinės padėties; pabrėžia, kad reikia išlaikyti visas leidžiančias nukrypti nuostatas, kad būtų kompensuojami nepalankūs struktūriniai veiksniai, taip pat tobulinti šiems regionams skirtas specialias priemones, prireikus jas koreguojant; ragina Komisiją ir valstybes nares, vadovaujantis ES Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu, užtikrinti, kad nustatant struktūrinių fondų lėšų panaudojimo sąlygas būtų tinkamai taikomas SESV 349 straipsnis; visų pirma siūlo išplėsti atokiausiems regionams skiriamo finansavimo taikymo sritį, įtraukiant socialinę sferą, išsaugoti dabartinį Sąjungos bendro finansavimo, skiriamo šiems regionams, lygį ir geriau individualizuoti šių lėšų teminę koncentraciją; pabrėžia atokiausių regionų potencialą, pvz., jie gali būti palanki vieta bandomiesiems projektams įgyvendinti;

12.  mano, kad integruotų darnios miestų plėtros strategijų taikymas davė gerų rezultatų ir todėl vertėtų jas stiprinti, taikyti ir kitose subregionų teritorijose, pvz., šalia teminių tikslų nustatant ir integruotą teritorinę koncepciją, tačiau nedarant poveikio lėšų koncentracijai teminėse srityse; pabrėžia bendruomenės inicijuotos vietos plėtros svarbą, stiprinant sanglaudos politikos galimybes įtraukti vietos dalyvius; pabrėžia, kad reikia išnagrinėti galimybę pradėti rengti nacionalines ir regionines veiklos programas, grindžiamas integruotomis teritorinėmis strategijomis ir pažangiosios specializacijos strategijomis;

Vadinamieji vidutinių pajamų regionai: atsparumo didinimas ir pažeidžiamų teritorijų ekonomikos nuosmukio prevencija

13.  pabrėžia, kad vadinamųjų vidutinių pajamų regionų ekonomika augo ne taip sparčiai kaip mažų pajamų regionų (nors šiems vis dar reikia pasivyti kitus ES regionus) ir labai didelių pajamų regionų, nes jie susiduria su vadinamųjų vidutinių pajamų spąstų iššūkiu, kadangi jų sąnaudos gerokai didesnės, palyginti su mažų pajamų regionais, o inovacijų sistemos pernelyg menkos, palyginti su labai didelių pajamų regionais; be to, pažymi, kad šiems regionams būdinga silpna gamybos pramonė ir didelis neatsparumas globalizacijos sukeliamiems sukrėtimams ir dėl to vykstantiems socialiniams ir ekonominiams pokyčiams;

14.  yra įsitikinęs, kad pagrindinis būsimosios sanglaudos politikos uždavinys – teikti tinkamą paramą vidutinių pajamų regionams, siekiant, be kita ko, sukurti investicijoms palankią aplinką, ir kad sanglaudos politika turi būti siekiama tiek sumažinti skirtumus ir nelygybę, tiek išvengti pažeidžiamų regionų ekonomikos nuosmukio, atsižvelgiant į įvairias tendencijas, dinamiką ir sąlygas;

15.  ragina Komisiją spręsti problemas, kylančias vidutinių pajamų regionams, kuriems būdingas mažas augimo tempas, palyginti su ES vidurkiu, taip, kad būtų skatinamas darnus bendras Sąjungos vystymasis; primena, kad siekiant paremti vidutinių pajamų regionus ir pasiūlyti jų problemų sprendimo būdus, būsimoje sanglaudos politikoje jie turėtų būti tinkamai numatyti, remiami ir įtraukiami į kitą programavimo laikotarpį, be kita ko, sukuriant ir įgyvendinant jiems pritaikytas strategijas, programas ir veiksmus; atsižvelgdamas į tai, primena, kad labai svarbūs papildomi rodikliai, ne tik BVP, kad būtų tiksliau apibūdinamos šių specifinių regionų socialinės ir ekonominės sąlygos; mano, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad pažeidžiamos sritys būtų anksti nustatytos, siekiant sudaryti sąlygas pagal sanglaudos politiką didinti regionų atsparumą ir visų tipų regionuose neleisti atsirasti naujiems skirtumams;

16.  teigiamai vertina tai, kad Komisija pradėjo įgyvendinti bandomąjį projektą, pagal kurį siekiama teikti pritaikytą paramą specifinėms pramonės pereinamojo laikotarpio regionų problemoms spręsti; ragina Komisiją pasisemti patirties iš bandomojo projekto ir tikisi kuo greičiau pamatyti numatytus rezultatus; mano, kad pažangiosios specializacijos strategijos teikia galimybių, taikant holistinį požiūrį, geriau padėti šiems regionams vykdant jų plėtros strategijas ir apskritai skatinti diferencijuotą įgyvendinimą regionų lygmeniu, tačiau prie jų taip pat galėtų prisidėti papildomas bendradarbiavimas ir regionų žinių bei patirties mainai; palankiai vertina tokius veiksmus kaip iniciatyva „Vanguard“, nes naudojamasi pažangiosios specializacijos strategija, kad būtų skatinamas ekonomikos augimas ir pramonės atnaujinimas prioritetinėse ES vietovėse;

17.  pabrėžia, kad konvergencija socialinės apsaugos ir mokesčių srityse padeda siekti sanglaudos ir sykiu gerina bendrosios rinkos veikimą; mano, kad skirtinga šių sričių praktika gali būti kliūtis siekiant sanglaudos tikslo ir gali tapti dar pavojingesnė teritorijoms, kurios atsilieka arba gali labiausiai nukentėti nuo globalizacijos, ir atkreipia dėmesį į tai, kad mažiau išsivysčiusiems regionams reikia nuolat vytis likusią Sąjungos dalį; mano, kad sanglaudos politika galėtų padėti paskatinti socialinę ir fiskalinę konvergenciją (neskaitant ekonominės ir teritorinės konvergencijos) teikdama teigiamas paskatas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia galimybę remtis, pvz., Europos socialinių teisių ramsčiu; ragina Komisiją geriau atsižvelgti į šį aspektą per Europos semestrą, kad socialinis sanglaudos politikos aspektas būtų geriau integruotas į ekonomikos politiką, ir drauge tinkamai įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, siekiant padidinti proceso veiksmingumą ir sustiprinti atsakomybę už jį;

Veiksmų sritys

18.  remia tvirtą teminę riboto skaičiaus prioritetų, susijusių su pagrindiniais Europos politikos tikslais, koncentraciją, drauge suteikiant laisvės valdymo institucijoms rengti teritorines strategijas pagal savo poreikius ir galimybes, partnerystės susitarimų parengiamuosius darbus atliekant po bendrų vietos ir regioninių konsultacijų; pabrėžia, kad užimtumas (įskaitant jaunimo nedarbą), socialinė įtrauktis, kova su skurdu, parama inovacijoms, skaitmenizacija, parama MVĮ ir startuoliams, kova su klimato kaita, žiedinė ekonomika ir infrastruktūra yra prioritetinės būsimosios sanglaudos politikos veiksmų sritys;

19.  palankiai vertina tai, kad priimtas Europos socialinių teisių ramstis, nes tai žingsnis į priekį kuriant socialinę Europą; pakartoja, kad remia ESF, kaip tvirtą integruotą ESI fondų dalį, Jaunimo garantijų iniciatyvą ir Jaunimo užimtumo iniciatyvą ir Europos solidarumo korpusą, atsižvelgdamas į jų vaidmenį siekiant spręsti uždavinius, susijusius su užimtumu, ekonomikos augimu, socialine įtrauktimi, mokymusi ir profesiniu mokymu;

20.  pabrėžia, kad būsimojoje sanglaudos politikoje turėtų būti labiau akcentuojama bendruomenių ir teritorijų, kurias neigiamai veikia globalizacija (gamyklų išsikėlimas, darbo vietų praradimas), taip pat panašios tendencijos ES viduje, apsauga ir parama joms; ragina išnagrinėti galimybę pradėti koordinuoti struktūrinių fondų ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo paramą atitinkamais atvejais, siekiant apimti, be kita ko, įmonių perkėlimo ES viduje atvejus;

21.  pažymi, kad skirtingi regionai yra labai nevienodai atsparūs klimato kaitai; mano, kad ESI fondų lėšomis turėtų būti kuo veiksmingiau naudojamasi siekiant padėti ES vykdyti įsipareigojimus pagal Paryžiaus klimato susitarimą (COP21), pvz., kalbant apie atsinaujinančiųjų išteklių energiją, energijos vartojimo efektyvumą arba keitimąsi gerąja patirtimi, visų pirma būsto sektoriuje, ir atsižvelgti į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus; primygtinai nurodo, kad gaivalinės nelaimės atveju turėtų būti galima kuo skubiau, atsižvelgiant į aplinkybes, panaudoti solidarumo priemones, visą laiką užtikrinant jų koordinavimą;

22.  ragina pasinaudoti ESI fondais siekiant darniai spręsti demografijos (senėjimo, gyventojų skaičiaus mažėjimo, demografinio spaudimo, nepajėgumo pritraukti ar išlaikyti pakankamo žmogiškojo kapitalo) problemas, kurios labai įvairiai slegia Europos regionus; visų pirma pabrėžia, kad būtina teikti tinkamą paramą tokioms teritorijoms, kaip atokiausi regionai;

23.  pabrėžia, kad pagal SESV 349 straipsnį turi būti sukurtas naujas laikotarpio po 2020 m. finansavimo mechanizmas, skirtas migrantams integruoti atokiausiuose regionuose, kurie dėl savo specifinių ypatumų turi susidoroti su didesniu migracijos spaudimu, ir taip prisidedama prie darnaus šių regionų vystymosi;

24.  laikosi nuomonės, kad ES fondai turi būti valdomi laikantis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jų veikla turėtų būti siekiama ir toliau skatinti deinstitucionalizavimą;

25.  pabrėžia galimybę toliau investuoti į kultūrą, švietimą, paveldą, jaunimą, sportą ir darnų turizmą, kad būtų kuriamos darbo vietos, visų pirma jaunimui skirtos kokybiškos darbo vietos, taip pat užtikrinamas ekonomikos augimas ir didinama socialinė sanglauda, sykiu kovojant su skurdu ir diskriminacija, nes tai itin svarbu, pvz., atokiausiems, kaimo ir nuošaliems regionams; remia kultūros ir kūrybos sektorių, glaudžiai susijusių su inovacijomis ir kūrybiškumu, plėtrą;

Programavimo po 2020 m. principai

26.  pažymi, kad Septintojoje sanglaudos ataskaitoje pabrėžiama, kad, siekiant paskirstyti lėšas pagal nustatytus iššūkius ir poreikius ir susidaryti tikslesnį socioekonominių sąlygų vaizdą, taip pat subregioniniu lygmeniu, būtina atsižvelgti į papildomus rodiklius, ne tik į BVP vienam gyventojui, kuris turėtų išlikti pagrindiniu rodikliu; pabrėžia, kad svarbu remtis kokybiškais, patikimais, atnaujintais, susistemintais ir prieinamais duomenimis; todėl prašo Komisijos ir Eurostato pateikti kuo išsamesnę ir geografiniu požiūriu išskaidytą sanglaudos politikai svarbią statistiką, kad būtų tinkamai atsižvelgta į regionų poreikius programavimo procese; pritaria tam, kad būtų atsižvelgiama į socialinius, aplinkosauginius ir demografinius kriterijus, visų pirma į nedarbo lygį ir jaunimo nedarbo lygį;

27.  pritaria platesniam integruoto požiūrio taikymui ir primygtinai pabrėžia, kad ESF ir toliau turi būti neatskiriama ES regioninės politikos dalimi, nes pagrindinis jos aspektas yra sanglaudos aspektas;

28.  pabrėžia, kad dotacijos turėtų ir toliau būti pagrindinė sanglaudos politikos finansavimo priemonė, tačiau pripažįsta, kad finansinės priemonės gali būti veiksmingu svertu ir turėtų būti taikomos, jeigu jos sukuria pridėtinę vertę, remiantis tinkamu išankstiniu vertinimu; tačiau pabrėžia, kad jų panaudojimas turi nebūti savitikslis, kad jų veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių (projekto, teritorijos ar rizikos pobūdžio) ir kad visi regionai, nepaisant jų išsivystymo lygio, turi turėti galimybę laisvai nusistatyti tinkamiausią finansavimo būdą; nepritaria jokiems privalomiems finansinių priemonių panaudojimo tiksliniams rodikliams;

29.  ragina supaprastinti finansinių priemonių naudojimo sąlygas ir paskatinti derinti šias priemones su dotacijomis, atsižvelgiant į papildomumą, efektyvumą ir teritorijos realijas; pabrėžia, kad svarbu administracinis pajėgumas ir valdymo kokybė, taip pat papildomas nacionalinių plėtros bankų ir institucijų vaidmuo įgyvendinant prie vietos poreikių pritaikytas finansines priemones; mano, kad būtina kuo labiau suderinti finansinėms priemonėms taikomas taisykles, neatsižvelgiant į jų valdymo būdą; siūlo papildomai prie jau esamų sanglaudos politikos finansavimo priemonių propaguoti ir kapitalo finansines priemones;

30.  mano, kad sanglaudos politikos susiejimas su aplinkos, kuri būtų palanki investavimui, lėšų panaudojimo veiksmingumui ir tinkamumui, užtikrinimu taip pat padėtų siekti sanglaudos politikos tikslų, ir sykiu pabrėžia, kad sanglaudos politika negali būti vien priemonė įgyvendinti su jos tikslais nesusijusius prioritetus; pabrėžia, kad reikia laikytis sutartos pozicijos dėl Stabilumo ir augimo pakto, kalbant apie lankstumą dėl ciklinių sąlygų, struktūrinių reformų ir valdžios sektoriaus investicijų; mano, kad reikėtų kruopščiai išanalizuoti priemones, kuriomis ESI fondų efektyvumas susiejamas su patikimu ekonomikos valdymu, kaip išdėstyta Reglamente (ES) Nr. 1303/2013, be kita ko, įtraukiant visus suinteresuotuosius subjektus; mano, kad Komisija turėtų svarstyti, kaip pakoreguoti sanglaudos politikos ir Europos semestro sąsajas, siekiant sustiprinti teritorinį ir socialinį semestro aspektą, taip pat atsižvelgti į kitus veiksnius, kurie padeda siekti sanglaudos tikslų, pvz., realią konvergenciją; ragina Komisiją, atsižvelgiant į tai ir įgyvendinant Europos semestrą, išnagrinėti galimybę teikti bendrą regioninį ir nacionalinį finansavimą iš ESI fondų ir išnagrinėti, kaip jis veikia nacionalinį deficitą;

31.  ragina, kad pažangiosios specializacijos strategijos būtų sustiprintos kaip naujas būdas siekti investicijų į ilgalaikio ekonomikos augimo potencialą spartaus technologijų kitimo ir globalizacijos sąlygomis; pripažįsta išankstinių sąlygų naudą, tačiau pabrėžia, kad kai kuriais atvejais dėl jų tapo sudėtinga parengti programas ir vėluota pradėti jas įgyvendinti; atkreipia dėmesį į Audito Rūmų pastabas dėl išankstinių sąlygų, išsakytas Specialiojoje ataskaitoje Nr. 15/2017; ragina Komisiją apsvarstyti galimybę atitinkamais atvejais sumažinti išankstinių sąlygų skaičių ir šioje srityje griežčiau taikyti proporcingumo ir subsidiarumo principus, kuo labiau remiantis esamais strateginiais dokumentais, kuriais būtų galima užtikrinti, kad būtų laikomasi išankstinių sąlygų ateityje; pabrėžia, kad išankstinės sąlygos turėtų būti glaudžiai susietos su investicijų veiksmingumu ir sykiu užtikrinti vienodą požiūrį į visas valstybes nares;

32.  atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo administravimo kokybė ir stabilumas, kuriuos lemia geras išsilavinimas, mokymas ir teikiama vietos konsultavimo pagalba, tebėra pagrindinis regioninės plėtros ir ESI fondų veiksmingumo veiksnys; pabrėžia, kad būtina gerinti valdymo kokybę ir užtikrinti, kad būtų teikiama pakankama techninė pagalba, nes tai turi didelės įtakos patikimam sanglaudos politikos įgyvendinimui ir gali labai skirtis valstybėse narėse, kaip yra ypač matoma, pvz., atsiliekančiuose regionuose; ragina Komisiją visų pirma įvertinti būsimą JASPERS programą atsižvelgiant į Europos Audito Rūmų rekomendacijas;

33.  remia sanglaudos politikos krypties pakeitimą, kad ji būtų labiau orientuota į rezultatus ir turinį, pereinant nuo buhalterinės logikos prie rezultatyvumo logikos ir paliekant valdymo institucijoms didesnę veiksmų laisvę rinktis, kaip siekti tikslų, sykiu laikantis horizontaliųjų, be kita ko, partnerystės, skaidrumo ir atskaitomybės principų;

34.  mano, kad būtina kovoti su sukčiavimu ir primygtinai ragina visiškai netoleruoti korupcijos;

Supaprastinta sanglaudos politika

35.  ragina Komisiją, rengiant būsimus pasiūlymus dėl teisės aktų, atsižvelgti į aukšto lygio darbo grupės, stebinčios supaprastinimo procesą, rekomendacijas;

36.  pabrėžia, kad reikia sukurti sistemą, kuri užtikrintų teisinį stabilumą paprastomis, aiškiomis ir nuspėjamomis taisyklėmis, visų pirma valdymo ir audito srityje, siekiant užtikrinti tinkamą rezultatyvumo ir supaprastinimo tikslų pusiausvyrą; ragina per kitą programavimo laikotarpį sumažinti teisės aktų ir gairių apimtį (atsargiai, kad, glaudžiai bendradarbiaujant su suinteresuotaisiais subjektais, būtų užtikrintas būtinas taisyklių ir procedūrų, su kuriais suinteresuotieji subjektai ir valdymo institucijos yra susipažinę, tęstinumas); ragina, kad atitinkami dokumentai būtų išversti į visas ES kalbas ir kad būtų kiek įmanoma vengiama bet kokio taisyklių taikymo ir interpretavimo atgaline data; ragina nustatyti suvienodintą tarpvalstybinių projektų teisinę sistemą ir gaires;

37.  kartu pabrėžia, kad būtina vengti pernelyg didelio reguliavimo ir kad reikia veiksmų programas paversti tikrai glaustesniais ir lankstesniais strateginiais dokumentais, programavimo metu nustatant supaprastintą jų tikslinio keitimo procedūrą (pvz., gaivalinių nelaimių atveju), siekiant tinkamai reaguoti į kintančias pasaulines realijas ir regioninius poreikius;

38.  ragina įvesti tikrai bendrą ESI fondams taikytinų taisyklių sąvadą, be kita ko, dar labiau suderinti bendras taisykles, taikomas priemonėms, kurios padeda siekti to paties teminio tikslo; mano, kad reikia supaprastinti ESI fondų viešuosius pirkimus ir paspartinti valstybės pagalbos procedūrą, kai privaloma atitikti reikalavimus; pritaria tam, kad nuoseklus požiūris į tiesiogiai valdomus ES fondus ir į sanglaudos politikos lėšas būtų nuosekliau taikomas tais atvejais, kai reikalinga valstybės pagalba, ir apskritai pritaria suderintoms ES priemonių, skirtų tokiems patiems paramos gavėjams, taisyklėms; pabrėžia, jog svarbu, kad sanglaudos politika ir būsima ES mokslinių tyrimų programa geriau papildytų viena kitą, siekiant geriau aprėpti visą ciklą, pradedant nuo pamatinių tyrimų ir baigiant komercinėmis prietaikomis; mano, kad ir toliau reikėtų išlaikyti teminę koncentraciją, siekiant užtikrinti skirtingų finansavimo šaltinių sinergiją projektų lygmeniu;

39.  atkreipia dėmesį į tai, kad įsteigta Subsidiarumo ir proporcingumo darbo grupė, ir tikisi, kad ši darbo grupė pateiks konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti šių dviejų principų laikymąsi vykdant sanglaudos politiką; pritaria tam, kad šie principai būtų taikomi siekiant tikro daugiapakopio valdymo – tam reikia, kad būtų suteiktos atitinkamos galios vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams;

40.  apgailestauja dėl to, kad Komisija neatliko labiau integruoto tarpsektorinės politikos vertinimo ir nepateikė informacijos apie įvairių Europos politikos priemonių sinergiją; ragina įgyvendinti plataus užmojo strategijas, finansavimą ir veiksmus, kurie padidintų sinergiją su kitais ES fondais ir pritrauktų papildomą finansinę paramą; pabrėžia, kad reikia toliau optimizuoti ESI fondų ir kitų priemonių, įskaitant Europos strateginių investicijų fondą (EFSI), sinergiją, taip pat sinergiją su kitomis centralizuotai valdomomis programomis, pvz., programa „Horizontas 2020“, kuri papildo sanglaudos politiką remiant mokslinius tyrimus ir inovacijas;

41.  ragina, kad ESI fondų programavimui, įgyvendinimui ir kontrolei taikomi reikalavimai ateityje būtų grindžiami skaidriais ir teisingais kriterijais pagrįstais diferencijavimo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į programoms skirtas sumas, rizikos profilį, administravimo kokybę ir pačių paramos gavėjų teikiamo finansavimo lygį;

42.  mano esant būtina, kad Komisijos ir valdymo institucijų santykiai taptų pasitikėjimu grindžiamais sutartiniais santykiais; į tai atsižvelgdamas primena, kad svarbu turėti tinkamą ir veikiančią daugiapakopio valdymo sistemą; ragina Komisiją remtis jau nuveiktu darbu patikimo viešųjų finansų valdymo srityje, įvedant principą, kad valdymo institucijoms, kurios įrodė, jog sugeba laikytis taisyklių, būtų suteikiamas tam tikras naujas ženklas; ragina kontrolės srityje labiau vadovautis nacionalinėmis ir regioninėmis taisyklėmis, jeigu jų veiksmingumas patikrintas ir patvirtintas;

43.  ragina griežtinti bendro audito principo taikymą, spartinti e. sanglaudos įgyvendinimą ir įdiegti visuotinę supaprastintą ir standartizuotą sąnaudų apskaitą, nes jau patvirtinta, kad šiuos elementus, be kita ko, lengva įgyvendinti ir jie nelemia jokių klaidų; pabrėžia skaitmenizacijos teikiamas galimybes, susijusias su kontrolės ir ataskaitų teikimo veikla; mano, kad turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos keistis ekspertinėmis žiniomis sukuriant keitimosi gerąja patirtimi portalą;

44.  ragina Komisiją pateikti idėjų, kaip pagal sanglaudos politiką būtų galima geriau reaguoti į nenumatytus įvykius; atsižvelgdamas į tai primena savo raginimą sukurti tam tikro pobūdžio rezervą, kad regionams būtų galima suteikti papildomos veiksmų laisvės nepakenkiant ilgalaikiams veiksmų programų tikslams;

Uždaviniai ir perspektyvos

45.  yra ypatingai susirūpinęs dėl pastarųjų Komisijos pateiktų variantų, susijusių su galimu sanglaudos politikos biudžeto mažinimu kitoje DFP, nes sumažinus biudžetą daug regionų sanglaudos politika nebebūtų taikoma; pritaria pakankamai dideliam biudžetui, kuris atitiktų iššūkius, su kuriais susiduria regionai, ir ragina nepaversti sanglaudos politikos koreguojamu kintamuoju; primena, kad, Europos Parlamento požiūriu, absoliučiai privaloma aprėpti visus Sąjungos regionus; pabrėžia, kad vadinamųjų ekonominės plėtros centrų teorija patvirtina, jog labai svarbi diferencijuota parama visiems ES regionams, neišskiriant labai didelių pajamų regionų, nes jie turi likti konkurencingi atitinkamų pasaulio regionų atžvilgiu;

46.  mano, kad sanglaudos politika gali padėti išspręsti naujas problemas, pvz., susijusias su saugumu ar pabėgėlių integracija teikiant tarptautinę apsaugą; tačiau pabrėžia, jog negalima tikėtis, kad sanglaudos politika padės įveikti visas krizes, prieštarauja tam, kad sanglaudos politikos lėšos būtų naudojamos su jos taikymo sritimi nesusijusiems trumpalaikio finansavimo poreikiams, ir primena, kad sanglaudos politikos tikslas – vidutinio laikotarpio ir ilgalaikis socioekonominis ES vystymasis;

47.  atkreipia dėmesį į teigiamus EFSI rezultatus, tačiau turi būti investuojama dar skaidriau ir tikslingiau; pabrėžia, kad, neatsižvelgiant į regionų išsivystymo lygį, sanglaudos politika ir Europos strateginių investicijų fondo (EFSI) veikla yra grindžiamos skirtingomis koncepcijomis ir tikslais, kurie tam tikrais atvejais gali papildyti vienas kitą, bet negali pakeisti vienas kito, visų pirma dėl to, kad EFSI, priešingai nei struktūrinių fondų, veikla daugiau grindžiama paskolomis; primena, kad svarbu tinkamai atskirti EFSI ir sanglaudos politiką, taip pat nustatyti aiškias jų derinimo galimybes;

48.  pakartoja, kad pasisako už ilgalaikį programavimą; mano, kad vienintelė tinkama esamos septynerių metų programos alternatyva galėtų būti 5+5 metų trukmės DFP su laikotarpio vidurio peržiūra; ragina Komisiją parengti aiškų pasiūlymą, kuriame būtų nustatyti praktinio 5+5 metų trukmės finansinės programos įgyvendinimo metodai;

49.  ragina dėti visas pastangas siekiant išvengti naujo laikotarpio programavimo vėlavimų, kad būtų išvengta vėluojančių mokėjimų ir įsipareigojimų panaikinimo, nes jie trukdo siekti teigiamų sanglaudos politikos rezultatų; pabrėžia, kad svarbu laiku pateikti visus būsimosios teisinės sistemos dokumentus visomis oficialiosiomis kalbomis, siekiant užtikrinti, kad visi paramos gavėjai būtų teisingai ir laiku informuoti;

50.  ragina pagerinti Sąjungos piliečiams skirtą komunikaciją ir taip didinti visuomenės informuotumą apie konkrečius sanglaudos politikos pasiekimus; ragina Komisiją sustiprinti valdymo institucijų ir projektų rengėjų, kurie naudoja novatoriškus vietos komunikacijos metodus, siekdami informuoti žmones apie lėšų panaudojimą teritorijoje, vaidmenį; pabrėžia, kad reikia gerinti informavimą ir komunikaciją ne tik galutiniame etape (apie ESI fondų pasiekimus), bet ir pradiniame (apie finansavimo galimybes), visų pirma smulkiųjų projektų rengėjų atžvilgiu; ragina Komisiją ir valstybes nares įdiegti bendradarbiavimo mechanizmus ir didelės aprėpties institucines platformas, kad būtų užtikrinamas geresnis matomumas ir didinamas informuotumas;

51.  pažymi, kad tam tikrus ES regionus ypač paveiks „Brexit“ padariniai; pabrėžia, kad būsimąja sanglaudos politika reikės kuo labiau sumažinti neigiamą „Brexit“ poveikį kitiems Europos regionams, ir ragina atidžiai išnagrinėti galimybę tęsti partnerystes vykdant teritorinį bendradarbiavimą;

o
o   o

52.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 320. (2) OL L 347, 2013 12 20, p. 289. (3) OL L 347, 2013 12 20, p. 470. (4) OL L 347, 2013 12 20, p. 281. (5) OL L 347, 2013 12 20, p. 259. (6) 2015 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Parlamentas ir Komisija prieš Tarybą, C-132/14 – C-136/14, ECLI:EU:C:2015:813. (7) Dok. Nr. 8463/17. (8) Dok. Nr. 14263/17. (9) Iammarino, S., Rodríguez-Pose, A., Storper, M. (2017). „Kodėl regioninė plėtra svarbi Europos ekonomikos ateičiai?“ Darbo dokumentai 07/2017, Regioninės ir miestų politikos generalinis direktoratas, Europos Komisija. (10) OL C 306, 2017 9 15, p. 8. (11) OL C 303, 2016 8 19, p. 94. (12) OL C 316, 2017 9 22, p. 132. (13) OL C 316, 2017 9 22, p. 124. (14) OL C 76, 2018 2 28, p. 2. (15) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0222. (16) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0320. (17) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0321. (18) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0053. (19) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0254. (20) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0245. (21) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0316. (22) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0401. (23) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0067. (24) Priimti tekstai, P8_TA(2018)0075. (25) http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8631691/3-31012018-BP-EN.pdf/bdc1dbf2-6511-4dc5-ac90-dbadee96f5fb (26) http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8701418/3-01032018-AP-EN/37be1dc2-3905-4b39-9ef6-adcea3cc347a