Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1806, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus(1) ypač į jo 7 straipsnį (abipusiškumo mechanizmas),

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. kovo 2 d. rezoliuciją dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 4 dalį(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatus dėl abipusiškumo principo nesilaikymo, t. y. 2016 m. balandžio 12 d. komunikatą (COM(2016)0221), 2016 m. liepos 13 d. komunikatą (COM(2016)0481), 2016 m. gruodžio 21 d. komunikatą (COM(2016)0816), 2017 m. gegužės 2 d. komunikatą (COM(2017)0227), 2017 m. gruodžio 20 d. komunikatą (COM(2017)0813), 2018 m. gruodžio 19 d. komunikatą (COM(2018)0855) ir naujausią 2020 m. kovo 23 d. Komisijos komunikatą „Abipusiškumo santykių trūkumas vizų politikos srityje“ (COM(2020)0119),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnį ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 80, 265 ir 290 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 19 d. Strasbūre vykusius debatus dėl įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu,

–  atsižvelgdamas į Komisijai pateiktą klausimą dėl Komisijos įsipareigojimų taikyti abipusiškumo principą vizų klausimu pagal Reglamento (ES) 2018/1806 7 straipsnį (O-000049/2020 – B9-0022/2020),

–  atsižvelgdamas į Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 136 straipsnio 5 dalį ir 132 straipsnio 2 dalį,

A.  kadangi paprastai suprantama, kad vizų abipusiškumo kriterijus, kaip vienas pagrindinių ES vizų politikos kriterijų, reiškia, kad ES piliečiams, keliaujantiems į trečiąją šalį, turėtų būti taikomos tokios pačios sąlygos kaip tos trečiosios šalies piliečiams, keliaujantiems į ES;

B.  kadangi vizų abipusiškumo mechanizmo tikslas yra pasiekti tokį vizų abipusiškumą; kadangi pagal ES vizų politiką atskiroms valstybėms narėms draudžiama nustatyti vizos reikalavimą trečiosios šalies piliečiams, jei ši šalis nurodyta Reglamento (ES) 2018/1806 II priede (šalys, kurių piliečiams netaikomas trumpalaikės vizos reikalavimas);

C.  kadangi Parlamentui dalyvaujant kaip vienai iš teisėkūros institucijų abipusiškumo mechanizmas buvo peržiūrėtas 2013 m., nes jį reikėjo pritaikyti atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojo Lisabonos sutartis, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl antrinio teisinio pagrindo, taip pat „kad Sąjunga galėtų solidariai pateikti atsaką, jei trečioji šalis, įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priedo sąrašą, taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams“ (Reglamento (ES) Nr. 1289/2013 1 konstatuojamoji dalis);

D.  kadangi abipusiškumo mechanizmu nustatoma procedūra, kuri prasideda nuo abipusiškumo principo nesilaikymo padėties, nurodant tikslius laikotarpius ir veiksmus, kurių reikia imtis siekiant panaikinti abipusiškumo principo nesilaikymo padėtį; kadangi pagal mechanizmo vidaus logiką jis apima priemones, kuriomis griežtinamos atitinkamai trečiajai šaliai taikomos sąlygos, be kita ko, galiausiai sustabdant vizos reikalavimo netaikymą visiems atitinkamos trečiosios šalies piliečiams (antras abipusiškumo mechanizmo taikymo etapas);

E.  kadangi „siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba tinkamai dalyvautų antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, atsižvelgiant į tai, kad vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas visiems trečiosios šalies, įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priede pateiktą sąrašą, piliečiams yra ypač opus politinis klausimas ir į jo horizontalaus pobūdžio pasekmes valstybėms narėms, asocijuotosioms Šengeno šalims ir pačiai Sąjungai, visų pirma jų išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų abipusiškumo mechanizmo elementų“, įskaitant vizos reikalavimo netaikymo sustabdymą visiems atitinkamos trečiosios šalies piliečiams;

F.  kadangi „Europos Parlamentas arba Taryba gali nuspręsti atšaukti delegavimą“ (SESV 290 straipsnio 2 dalies a punktas);

G.  kadangi „deleguotasis teisės aktas gali įsigalioti tik tada, jei per teisėkūros procedūra priimto akto nustatytą laikotarpį Europos Parlamentas arba Taryba nepareiškia prieštaravimo“ (SESV 290 straipsnio 2 dalies b punktas);

H.  kadangi Komisija Europos Sąjungos Teisingumo Teismui užginčijo deleguotųjų aktų pasirinkimą antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, o Teisingumo Teismas vis dėlto laikėsi nuomonės, kad teisės aktų leidėjo pasirinkimas buvo teisingas (byla C-88/14);

I.  kadangi pagal šį mechanizmą įpareigojimai ir atsakomybė Parlamentui ir Tarybai bei Komisijai aiškiai priskiriami skirtingais abipusiškumo mechanizmo etapais;

J.  kadangi šis klausimas susijęs su ES valstybių narių solidarumu ir instituciniu solidarumu, tačiau Parlamentas ir Taryba šiuo metu negali pasinaudoti savo prerogatyva, kuria siekiama užtikrinti, kad šios institucijos „tinkamai dalyvautų antrajame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape“;

K.  kadangi Komisija neturėtų būti palikta tokioje padėtyje, kai jos delsimas ir atsisakymas įgyvendinti ES teisės aktus galėtų susilpninti jos, kaip Sutarčių sergėtojos, patikimumą, bet jai turėtų būti priminta apie jos institucinius ir teisinius įsipareigojimus;

1.  pakartoja savo nuomonę, kad Komisija yra teisiškai įpareigota priimti deleguotąjį aktą, kuriuo laikinai sustabdomas vizos reikalavimo netaikymas vizos reikalavimo tam tikrų ES valstybių narių piliečiams nepanaikinusių trečiųjų valstybių piliečiams, o tai atliekama per 24 mėnesių laikotarpį nuo pranešimo šiuo klausimu paskelbimo datos (šis laikotarpis baigėsi 2016 m. balandžio 12 d.);

2.  ragina Komisiją, remiantis SESV 265 straipsniu, priimti reikiamą deleguotąjį aktą per du mėnesius nuo šios rezoliucijos priėmimo datos;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams.

(1) OL L 303, 2018 11 28, p. 39. (2) OL C 263, 2018 7 25, p. 2.