2021 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žmogaus teisių apsaugos ir ES išorės migracijos politikos (2020/2116(INI))
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ypač į jos 13 ir 14 straipsnius,
– atsižvelgdamas į 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir į jos papildomą protokolą,
– atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir į 1966 m. Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą ir į jų papildomus protokolus,
– atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo,
– atsižvelgdamas į 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, ypač į jos 3 straipsnį ir papildomą protokolą,
– atsižvelgdamas į 1989 m. Vaiko teisių konvenciją ir į jos papildomus protokolus,
– atsižvelgdamas į 1990 m. Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos,
– atsižvelgdamas į Tarptautinę konvenciją dėl visų asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo,
– atsižvelgdamas į JT Palermo protokolus dėl prekybos žmonėmis ir neteisėto migrantų įvežimo,
– atsižvelgdamas į Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą,
– atsižvelgdamas į 2015 m. rugpjūčio 3 d. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pranešimą dėl žmogaus teisių propagavimo ir apsaugos, taip pat dėl migrantų žmogaus teisių propagavimo būdų ir priemonių,
– atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 19 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 71/1 dėl Niujorko deklaracijos dėl pabėgėlių ir migrantų,
– atsižvelgdamas į 2017 m. gruodžio 19 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 72/179 dėl migrantų apsaugos,
– atsižvelgdamas į įvairių tarptautinių žmogaus teisių organų atliktą darbą, įskaitant JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais parengtas ataskaitas, visų pirma į jo tolesnius veiksmus, susijusius su 2015 m. gegužės 8 d. regioniniu tyrimu dėl Europos Sąjungos išorės sienų valdymo ir jo poveikio migrantų žmogaus teisėms, taip pat į 2020 m. gegužės mėn. ataskaitą dėl migrantų teisės į asociacijų laisvę ir kitų specialiųjų pranešėjų ataskaitas, visuotinį periodinį vertinimą ir kitų pagal sutartį įsteigtų organų darbą,
– atsižvelgdamas į JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro (OHCHR) darbą ir ataskaitas, įskaitant Rekomenduojamus žmogaus teisių laikymosi prie tarptautinių sienų principus ir gaires ir Tranzitu vykstančių migrantų padėties ataskaitą,
– atsižvelgdamas į 2018 m. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Pasaulinį susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos ir Pasaulinį susitarimą dėl pabėgėlių,
– atsižvelgdamas į 2020 m. gegužės 26 d. JT visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos komiteto ir JT specialiojo pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais bendras rekomendacijas dėl COVID-19 pandemijos poveikio migrantų žmogaus teisėms,
– atsižvelgdamas į Dakos orios migracijos principus,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 21 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 79 ir 80 straipsnius,
– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija),
– atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 656/2014, kuriuo nustatomos išorės jūrų sienų stebėjimo vykdant Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros koordinuojamą operatyvų bendradarbiavimą taisyklės(1),
– atsižvelgdamas į atitinkamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaitas,
– atsižvelgdamas į 2020 m. rugsėjo 23 d. Komisijos pateiktą naują migracijos ir prieglobsčio paktą,
– atsižvelgdamas į Tarybos išvadas dėl 2020–2024 m. ES veiksmų plano žmogaus teisių ir demokratijos srityje ir pridedamą 2020–2024 m. ES veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, kuriam Taryba pritarė 2020 m. lapkričio 17 d.,
– atsižvelgdamas į 2020 m. kovo 25 d. Komisijos bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „2020–2024 m. ES žmogaus teisių ir demokratijos veiksmų planas“ (JOIN(2020)0005),
– atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos komunikatą dėl visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą (VPMJ) (COM(2011)0743),
– atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 7 d. Komisijos komunikatą dėl naujo partnerystės su trečiosiomis šalimis modelio sukūrimo pagal Europos migracijos darbotvarkę (COM(2016)0385),
– atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 30 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Teisėmis grindžiamas požiūris, apimantis visas žmogaus teises, ES vystomojo bendradarbiavimo srityje“ (SWD(2014)0152),
– atsižvelgdamas į 2020 m. rugsėjo 23 d. Komisijos komunikatą dėl naujo Migracijos ir prieglobsčio pakto (COM(2020)0609),
– atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 3 d. Europos Vadovų Tarybos narių Maltos deklaraciją „Migracijos išorės aspektai: centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršruto problemos sprendimas“,
– atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio 25 d. bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Trečiasis ES lyčių lygybės veiksmų planas. Vykdant ES išorės veiksmus įgyvendinama plataus užmojo lyčių lygybės ir moterų įgalėjimo darbotvarkė“ (SWD(2020)0284),
– atsižvelgdamas į 2020 m. kovo 9 d. bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Visapusiškos strategijos su Afrika kūrimas“ (JOIN(2020)0004),
– atsižvelgdamas į 2016 m. spalio 3 d. pasirašytą Afganistano ir Europos Sąjungos susitarimą dėl bendrų tolesnių veiksmų migracijos klausimais,
– atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimą,
– atsižvelgdamas į kitus neoficialius susitarimus, ypač su Gambija (Geroji praktika tapatybės nustatymo ir grąžinimo klausimais, įsigaliojo 2018 m. lapkričio 16 d.), su Bangladešu (Standartinės veiklos procedūros, dėl kurių susitarta 2017 m. rugsėjo mėn.), su Etiopija (Priėmimo procedūros, dėl kurių susitarta 2018 m. vasario 5 d.), su Gvinėja (Geroji praktika, galioja nuo 2017 m. liepos mėn.) ir su Dramblio Kaulo Krantu (Geroji praktika, galioja nuo 2018 m. spalio mėn.),
– atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas migracijos klausimais, ypač į 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir migracijos trečiosiose šalyse(2), 2014 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją(3), 2015 m. balandžio 29 d. rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių ir ES migracijos ir prieglobsčio politikos(4) ir į 2016 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją(5),
– atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl kovos su prekyba žmonėmis palaikant ES išorės santykius(6),
– atsižvelgdamas į įvairius pilietinės visuomenės organizacijų pranešimus dėl migrantų žmogaus teisių padėties,
– atsižvelgdamas į 2020 m. rugsėjo 23 d. Komisijos komunikatą „Komisijos gairės dėl ES taisyklių dėl padėjimo neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi apibrėžimo ir prevencijos įgyvendinimo“ (C(2020)6470),
– atsižvelgdamas į savo 2020 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl vystymosi veiksmingumo ir pagalbos efektyvumo gerinimo(7),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto nuomones,
– atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0060/2021),
A. kadangi migracija yra pasaulinis reiškinys, kurį stiprina globalizacija, kylantys konfliktai, nelygybė, klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas; kadangi laipsniški norminiai pabėgėlių ir migrantų teisių pokyčiai šiuolaikinėje tarptautinėje žmogaus teisių sistemoje, nepriklausomai nuo pabėgėlių ir migrantų teisinio statuso, yra žmonijos pažangos ir kolektyvinio pasididžiavimo šaltinis; kadangi vis dėlto migrantai ir ypač perkeltieji asmenys tebėra vieni pažeidžiamiausių ir nepalankiausioje padėtyje esančių grupių visame pasaulyje ir toliau pažeidinėjamos jų teisės; kadangi vieni iš pažeidžiamiausių migrantų yra moterys, vaikai, pagyvenę žmonės ir neįgalieji; kadangi daugeliui asmenų migracija tebėra kelionė, kurią lydi kančia, diskriminacija ir smurtas; kadangi tūkstančiai migrantų žuvo migracijos maršrute;
B. kadangi Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms migracija yra ir toliau bus iššūkis bei galimybė; kadangi valstybėms narėms, į kurias dėl jų geografinės padėties atvykstama pirmiausia, tenka neproporcingai didelė atsakomybė; kadangi atsakomybė turi būti neatsiejama nuo solidarumo; kadangi Europos Sąjungai, kaip istoriniam emigracijos ir imigracijos regionui ir bendruomenei, kurią vienija pagrindinės žmogaus orumo, laisvės ir žmogaus teisių vertybės, ir kaip vienai iš didžiausių paramos teikėjų pasaulyje, skatinančių darnų vystymąsi, remiančių perkeltuosius asmenis, sprendžiančių migracijos veiksnių klausimą ir siekiančių daugiašaliuose forumuose rasti tvarius sprendimus, tenka ypatinga pareiga gerbti, apsaugoti ir propaguoti migrantų teises, ypač savo išorės santykiuose; kadangi visų migrantų žmogaus orumas turi būti visų šios srities ES politikos priemonių pagrindas;
C. kadangi, siekiant laikytis visapusiško požiūrio į migraciją ir prieglobsčio sistemą, reikia atsižvelgti į ES migracijos politikos išorės aspektą; kadangi šio išorės aspekto poveikis labai priklauso nuo bendrų ES lygmens veiksmų ir aktyvaus veiklos koordinavimo su išorės partneriais;
D. kadangi 2017 m. birželio mėn. priimtame Europos konsensuse dėl vystymosi atkreipiamas dėmesys į tai, kad tinkamai valdoma migracija ir judumas gali teigiamai prisidėti prie įtraukaus augimo ir darnaus vystymosi, atitinkančių Darbotvarkę iki 2030 m.
E. kadangi vis dažniau pranešama apie žmogaus teisės pažeidimus, tarptautinės humanitarinės ir (arba) pabėgėlių teisės pažeidimus, pvz., negrąžinimo principo pažeidimą, priverstinį grąžinimą ir smurtinius išpuolius prieš migrantus, savavališką ir neterminuotą sulaikymą nežmoniškomis sąlygomis, išnaudojimą, kankinimą bei kitokį netinkamą elgesį, įskaitant išžaginimą, dingimą ir mirtį, visame pasaulyje, be kita ko, prie ES išorės sienų; kadangi valstybės narės yra įsipareigojusios gerbti Sąjungos, žmogaus teisių ir tarptautinę teisę, humanitarinę ir pabėgėlių teisę; kadangi Komisija turi užtikrinti, kad valstybės narės vykdytų savo įsipareigojimus humanitarinės pagalbos ir žmogaus teisių srityse, ir turi pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūras, jei pastarieji įsipareigojimai nevykdomi; kadangi Komisija vis dar turi imtis veiksmų dėl įrodytų ar tariamų priverstinio grąžinimo atvejų;
F. kadangi gelbėjimas jūroje yra pagal tarptautinę teisę, visų pirma Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 98 straipsnį, nustatyta juridinė prievolė, pagal kurią reikalaujama padėti bet kokiam nelaimėje jūroje atsidūrusiam asmeniui; kadangi sienų valdymo pajėgumų stiprinimu ir kova su neteisėtu žmonių gabenimu ir prekyba žmonėmis neturėtų būti naudojamasi siekiant kriminalizuoti migrantus ar jiems padedančius asmenis; kadangi Komisija paragino to dar nepadariusias valstybes nares taikyti Direktyvos 2002/90/EB(8) (toliau – Padėjimo direktyva) 1 straipsnio 2 dalį;
G. kadangi 2011 m. Komisijos komunikate dėl visuotinio požiūrio į migraciją ir judumą (VPMJ) nurodytas į migrantus orientuotas požiūris, pagal kurį teigiama, kad žmogaus teisėms skiriama daugiausia dėmesio, siekiant „užtikrinti migrantų pagrindines teises ir žmogaus teises išvykimo, tranzito ir atvykimo šalyse“;
H. kadangi 2016 m. birželio 7 d. Komisijos komunikate dėl naujo partnerystės su trečiosiomis šalimis modelio sukūrimo pagal Europos migracijos darbotvarkę, kuris grindžiamas VPMJ principais, pabrėžiama, kad migracijos klausimai yra vienas svarbiausių ES išorės santykių prioritetų; kadangi siekiant įgyvendinti šį modelį reikia intensyviau bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, ypač Europos kaimyninėmis šalimis, užmezgant partnerystes, kuriomis siekiama užtikrinti bendradarbiavimą migracijos valdymo srityje, veiksmingai užkirsti kelią neteisėtai migracijai ir grąžinti neteisėtus migrantus, be kita ko, taikant teigiamas ir neigiamas paskatas, kylančias iš įvairių ES kompetencijai priklausančių politikos elementų, įskaitant kaimynystę, paramą vystymuisi, prekybą, judumą, energetiką, saugumą ir skaitmeninę politiką, visais šiais veiksmais siekiant to paties tikslo; kadangi turi būti nustatytas aiškus visų minėtų partnerysčių teisinis pagrindas;
I. kadangi savo 2016 m. komunikate Komisija nustatė tris pagrindinius bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis tikslus: gelbėti gyvybes Viduržemio jūroje, didinti į kilmės ir tranzito šalis grąžinamų asmenų skaičių ir sudaryti sąlygas migrantams ir pabėgėliams likti arti namų ir išvengti pavojingų kelionių; kadangi 2016 m. komunikate nurodyta, kad neteisėtos migracijos problemos sprendimas yra Sąjungos prioritetas, ir nustatomas požiūris „mažiau paramos už mažesnę pažangą“, kuriuo vadovaudamasi Komisija teigia esanti pasirengusi taikyti visas ES priemones, išskyrus humanitarinę pagalbą, kaip paskatas siekiant trečiųjų valstybių bendradarbiavimo readmisijos ir sienų kontrolės srityse;
J. kadangi kova su neteisėtu migrantų gabenimu – tai bendras iššūkis, kuriam atremti reikia užtikrinti bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą su trečiosiomis valstybėmis; kadangi nauju ES kovos su neteisėtu migrantų gabenimu veiksmų planu bus skatinamas ES ir trečiųjų valstybių bendradarbiavimas pasitelkiant tikslines kovos su neteisėtu migrantų gabenimu partnerystes, kurios būtų platesnių partnerysčių su šiuo klausimu svarbiausiomis trečiosiomis valstybėmis dalis; kadangi Europolas atlieka pagrindinį vaidmenį kovojant su neteisėtu migrantų gabenimu;
K. kadangi bendradarbiavimas su trečiosiomis valstybėmis yra nepaprastai svarbus siekiant užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir su ja kovoti; kadangi prekybos žmonėmis tinklai gali išnaudoti migracijos maršrutus; kadangi prekyba žmonėmis daro neproporcingai didelį poveikį moterims ir mergaitėms, kurios sudaro didžiąją prekybos žmonėmis aukų daugumą ir savo migracijos kelyje kenčia smurtą bei išnaudojimą; kadangi kovos su prekyba žmonėmis priemonės neturėtų neigiamai paveikti prekybos žmonėmis aukų, migrantų, pabėgėlių ir asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, teisių;
L. kadangi nuo 2016 m. ES ir kai kurios atskiros valstybės narės sudarė daugiau neoficialių susitarimų ir nustatė tvarką su trečiosiomis valstybėmis, siekdamos stiprinti savo veiklos pajėgumus sienų kontrolės ir valdymo srityse, taip pat kovą su prekyba žmonėmis; kadangi šie susitarimai ir tvarka su trečiosiomis valstybėmis taip pat apima veiksmingą grąžinimą ir readmisiją, įskaitant bendrus pareiškimus dėl migracijos, susitarimo memorandumus, bendrus tolesnius veiksmus, standartines veiklos procedūras ir gerąją praktiką, taip pat susitarimus dėl policijos bendradarbiavimo; kadangi, panašiai kaip ir oficialiuose readmisijos susitarimuose, tokiais neoficialiais susitarimais patvirtinami valstybių įsipareigojimai priimti atgal savo piliečius (ar kitus asmenis) ir nustatyti praktines grąžinimo procedūras; kadangi nuo 2016 m. ES sudarė bent 11 neoficialių susitarimų, tačiau tik vieną naują readmisijos susitarimą; kadangi neoficialiais ES ir trečiųjų valstybių susitarimais neužtikrinama nuspėjama politika arba bet kokios stabilios ir nuoseklios teisės aktų nuostatos dėl neteisėtos migracijos;
M. kadangi savo komunikate dėl naujo Migracijos ir prieglobsčio pakto Komisija pakartojo, kad migracijos vidaus ir išorės aspektai yra neatsiejamai susiję ir būtina vykdyti konkretiems poreikiams pritaikytus visapusiškus ir suderintus dialogus bei partnerystes migracijos klausimais su kilmės ir tranzito šalimis, siekiant abiem pusėms naudingų tikslų, tokių kaip pagrindinių migracijos veiksnių šalinimas, kova su neteisėtu migrantų gabenimu ir parama trečiosiose valstybėse gyvenantiems pabėgėliams bei gerai valdomai teisėtai migracijai; kadangi, kaip nurodyta Komisijos komunikate dėl naujo pakto, nepaprastai svarbu bendradarbiauti regionų ir pasaulio lygmenimis siekiant papildyti tokius dialogus ir partnerystę; kadangi, be to, jame pabrėžiama, kad vykdant visapusišką partnerystę su trečiosiomis valstybėmis migracija turėtų būti tokios partnerystės pagrindiniu klausimu ir susieta su kitomis politikos priemonėmis, pvz., susijusiomis su vystomuoju bendradarbiavimu, saugumu, vizomis, prekyba, žemės ūkiu, investicijomis ir užimtumu, energetika, aplinkosauga, klimato kaita ir švietimu;
N. kadangi 2020–2024 m. ES žmogaus teisių ir demokratijos veiksmų plane ES ir jos valstybės narės įpareigojamos „raginti užtikrinti migrantų, pabėgėlių, šalies viduje perkeltų asmenų ir asmenų be pilietybės specialią apsaugą“; kadangi šiame veiksmų plane propaguojama skatinti „nediskriminacines galimybes naudotis socialinėmis paslaugomis, įskaitant kokybiškas ir įperkamas sveikatos priežiūros ir švietimo (taip pat internetu) paslaugas, ir stiprinti specialistų gebėjimus tenkinti konkrečius (...) migrantų [ir] pabėgėlių (...) poreikius“, taip pat „remti žmogaus teisėmis grindžiamą požiūrį į migracijos valdymą ir stiprinti valstybių, pilietinės visuomenės ir JT partnerių gebėjimus jo laikytis“;
O. kadangi, JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (UNHCR) duomenimis, moterys sudaro maždaug 48 proc. visų pasaulio pabėgėlių ir didelę dalį pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų; kadangi Trečiajame ES lyčių lygybės veiksmų plane ES įpareigojama užtikrinti, kad „moterų ir mergaičių žmogaus teisės būtų visapusiškai užtikrinamos taikant lyčių klausimu atveikią migracijos politiką, programas ir teisės aktus ir kad būtų sustiprintas lyčių klausimu atveikus migracijos valdymas pasauliniu, regionų ir nacionaliniu lygmenimis“; kadangi konstruktyvia lyčių klausimu migracijos politika būtų užtikrinamos moterų, mergaičių ir LGTBIQ+ asmenų teisės ir apsauga nuo galimo smurto, priekabiavimo, išžaginimo ir prekybos žmonėmis;
P. kadangi 2015 m. ataskaitoje buvęs JT specialusis pranešėjas migrantų žmogaus teisių klausimais atkreipia dėmesį į ES požiūrio į migraciją trūkumus dėl jo skaidrumo ir aiškumo stokos, taip pat dėl silpno daugelio pagal šią sistemą pasiektų susitarimų statuso, nes, jo nuomone, jiems paprastai trūksta stebėsenos ir atskaitomybės priemonių; kadangi JT specialusis pranešėjas taip pat padaro išvadą, kad yra požymių, jog partnerystė judumo srityje lėmė papildomą naudą žmogaus teisių ir vystymosi srityje, nors dėl bendro dėmesio saugumui ir politikos suderinamumo trūkumo taikant šį požiūrį apskritai kyla pavojus, kad bet kokią naudą žmogaus teisių ir vystymosi projektų srityje gali užgožti labiau į saugumą orientuotų politikos priemonių antrinis poveikis;
Q. kadangi JT žmogaus teisių ekspertai ir pilietinės visuomenės organizacijos įspėjo, kad COVID-19 pandemija daro neproporcingai didelį poveikį migrantams ir jų šeimoms visame pasaulyje; kadangi jie ragino valstybes apsaugoti migrantų ir jų šeimų, nepaisant jų migracijos statuso, teises; kadangi dėl pandemijos pailgėjo prieglobsčio prašymų nagrinėjimo trukmė;
R. kadangi nepaprastai svarbu užtikrinti judėjimo laisvę ir teisę dirbti, siekiant sudaryti sąlygas migrantams tapti savarankiškais ir taip padėti jiems toliau integruotis; kadangi migracija regionų viduje – svarbus šių tarpvalstybinių ekonominių modelių elementas;
I.Migracijos politikos sistema ir jos išorės aspektas
1. pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės, bendradarbiaudamos migracijos srityje su trečiosiomis valstybėmis ir kitais ES nepriklausančiais subjektais, turi ne tik Sutartimi grindžiamą pareigą visuose išorės santykiuose laikytis pagarbos žmogaus orumui, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms bei tarptautinei teisei vertybių, bet ir turi laikytis įsipareigojimų žmogaus teisių srityje trečiųjų valstybių piliečių atžvilgiu;
2. pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti šiuos įsipareigojimus reikia ne tik atitinkamų standartų taikymo pripažinimo, bet ir tinkamo praktinio taikymo pasitelkiant išsamias ir konkrečias priemones, kuriomis praktiškai užtikrinama veiksminga apsauga ir apsaugos priemonės, taip pat visam migracijos politikos ciklui taikant žmogaus teisėmis grindžiamą požiūrį, ypač daug dėmesio skiriant moterims migrantėms ir nelydimiems vaikams;
3. yra susirūpinęs dėl didėjančio nelydimų nepilnamečių, keliaujančių neteisėtos migracijos keliais, skaičiaus ir nepakankamos jų apsaugos; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad nevykdoma veiksminga stebėsena ir neteikiamos ES agentūrų ir valstybių narių ataskaitos dėl nelydymų nepilnamečių apsaugos; ragina ES užtikrinti, kad valstybės narės ir trečiosios valstybės teiktų ataskaitas dėl mechanizmų, taikomų siekiant apsaugoti vaikų teises laikantis JT vaiko teisių konvencijos;
4. primena, kad, laikantis ES sutarties 3 straipsnio 5 dalies ir 21 straipsnio bei Chartijos, ES ir valstybės narės, taikydamos ES teisę, vykdydamos savo išorės ir ekstrateritorinius veiksmus, sudarydamos susitarimus ir bendradarbiaudamos migracijos, sienų ir prieglobsčio srityse turi užtikrinti žmogaus teises, be kita ko, teisę į gyvybę, teisę į laisvę, teisę į prieglobstį, įskaitant individualų prieglobsčio prašymų vertinimą suteikiant tinkamas garantijas pagal tarptautinę teisę, teisę į žmogaus orumą ir saugumą, apsaugą nuo priverstinio dingimo, kankinimo ir netinkamo elgesio, vergijos ir priverstinio darbo draudimą, teisę į asmens duomenų apsaugą, apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar ekstradicijos atveju, religijos, tikėjimo, minties ir sąžinės laisvę ir pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, taip pat priimti lyčiai atžvalgų požiūrį; be to, primena, kad jos turi užtikrinti nediskriminavimą bei procedūrines garantijas, pvz., teisę į veiksmingą teisinę gynybą, taip pat teisę į šeimos susijungimą, ir užkirsti kelią vaikų atskyrimui nuo jų tėvų ar teisėtų globėjų;
5. pažymi, kad Komisija dar turi įvertinti savo tolesnių migracijos politikos programų, visų pirma VPMJ ir naujo partnerystės modelio, įgyvendinimo poveikį trečiųjų valstybių piliečių žmogaus teisėms, taip pat ES bendradarbiavimo migracijos srityje su trečiosiomis valstybėmis poveikį žmogaus teisėms, įskaitant ES paramos, teikiamos šalių partnerių sienų kontrolės ir saugumo pajėgoms, poveikį; tvirtina, kad reikia sistemingai atlikti tokį išsamų, įtraukų ir viešą vertinimą siekiant užtikrinti, kad ES išorės migracijos politika visapusiškai atitiktų žmogaus teises;
6. labai susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad atskirais atvejais trūksta operatyvinių, ataskaitų teikimo, stebėsenos, vertinimo ir atskaitomybės mechanizmų, kad būtų galima aptikti galimus pažeidimus ir į juos reaguoti, taip pat trūksta veiksmingų teisių gynimo priemonių asmenims, kurių teisės, kaip įtariama, pažeidžiamos dėl neoficialių ES susitarimų ir finansinio bendradarbiavimo;
7. pakartoja, kad, siekiant tinkamo Sąjungos migracijos politikos veikimo, ES turi stiprinti išorės bendradarbiavimą su kilmės šalimis ir siekti užtikrinti tvarią ir veiksmingą grąžinamų asmenų readmisiją; ragina ES užtikrinti, kad readmisijos susitarimai ir susitarimai dėl bendradarbiavimo sienų valdymo srityje būtų sudaromi tik su tomis trečiosiomis valstybėmis, kurios aiškiai įsipareigoja gerbti žmogaus teises, įskaitant negrąžinimo principą, ir JT konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtintas teises; ragina ES užtikrinti, kad dėl tokio bendradarbiavimo šios teisės nebūtų pažeidžiamos ir būtų suteikiamos veiklos priemonės veiksmingai atskaitomybei užtikrinti tokių pažeidimų atveju;
8. pažymi, kad daugumoje iš iki šiol sudarytų 18 oficialių ES readmisijos susitarimų numatoma nuostata dėl trečiųjų valstybių piliečių readmisijos į tranzito šalį; pabrėžia, kad grąžinimas į tranzito šalis kelia pavojų, jog gali būti pažeistos grąžinamų asmenų žmogaus teisės; pritaria rekomendacijai, pateiktai 2011 m. Komisijos readmisijos susitarimų vertinime, kad iš esmės ES visada turėtų pirmiausia bandyti vykdyti asmens readmisiją į jo kilmės šalį tiek, kiek tai leidžia aplinkybės;
9. ragina Komisiją užtikrinti, kad nepriklausomos ES įstaigos ir ekspertai, pvz., ES pagrindinių teisių agentūra, atliktų skaidrius rizikos vertinimus dėl bet kokio oficialaus, neoficialaus ar finansinio ES bendradarbiavimo su trečiosiomis valstybėmis poveikio migrantų ir pabėgėlių, įskaitant moteris, teisėms, vietos žmogaus teisių gynėjams ir pilietinei visuomenei, kurie siekia apsaugoti šias teises, ir, kuo didesniu mastu, dėl poveikio, kurį toks bendradarbiavimas darytų didesnei gyventojų grupei susijusioje šalyje, atsižvelgiant į galimybę naudotis teisėmis, indėlį į žmonių saugumą ir taiką bei tvarų vystymąsi; ragina Komisiją prieš pradedant bendradarbiauti su trečiosiomis valstybėmis nustatyti ES agentūroms ir valstybėms narėms skirtas įgyvendinimo gaires; atsižvelgdamas į tai, ragina ypač būti budriems šalių, kurios susiduria su vykstančiais ar įšaldytais konfliktais ir kurioms kyla didesnė žmogaus teisių pažeidimų rizika, atžvilgiu; ragina Komisiją užtikrinti, kad bet koks ES bendradarbiavimas su trečiosiomis valstybėmis būtų visapusiškai formalizuotas, siekiant užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai stebėti susitarimus su trečiosiomis valstybėmis;
10. ragina Komisiją sukurti nepriklausomą, skaidrų ir veiksmingą stebėsenos mechanizmą, pagrįstą tarptautine teise, Chartija ir darnaus vystymosi tikslais, kuris apimtų periodines oficialių, neoficialių ir finansinių susitarimų su trečiosiomis valstybėmis, kurie galėtų turėti įtakos migrantų ir pabėgėlių teisėms ir žmogaus teisių gynėjų bei pilietinės visuomenės, ginančių šias teises trečiosiose šalyse, veiklai, pvz., migracijos partnerysčių, readmisijos susitarimų ir tarptautinio bendradarbiavimo migracijos valdymo ir valdysenos srityje, įgyvendinimo ataskaitas, be kita ko, tiesiogiai sprendžiant su migracija ir priverstiniu perkėlimu susijusias problemas; pabrėžia, kad toks stebėsenos mechanizmas turi būti dalyvaujamojo pobūdžio ir viešas; tvirtina, jog būtina užtikrinti priemones, kurias taikant pilietinė visuomenė ir kiti suinteresuotieji subjektai galėtų prisidėti prie šio mechanizmo veikimo; pabrėžia, kad tokia sistema turėtų būti prisidedama prie atskaitomybės už žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant neteisėtą grąžinimą, kuriuo pažeidžiamas negrąžinimo principas, užtikrinimo; ragina Komisiją nustatyti tolesnių veiksmų mechanizmą, kuriuo į atitinkamą susitarimą, tvarką ar veiksmus būtų tinkamai įtraukti vertinimo rezultatai ir ekspertų rekomendacijos; pabrėžia, kad reikia užtikrinti parlamentinį tikrinimą ir demokratinę priežiūrą;
11. ragina ES apsvarstyti būdus, kuriais būtų užtikrinta asmenų, kuriuos paveikė priemonės, kuriomis įgyvendinamas ES ir trečiųjų valstybių bendradarbiavimas migracijos srityje, teisė kreiptis į teismą, be kita ko, sukuriant nepriklausomą ir prieinamą skundų teikimo mechanizmą; prašo numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad žmogaus teisių pažeidimus galintys patirti asmenys galėtų naudotis veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis ir taip gauti žalos atlyginimą arba skriaudos atitaisymą;
12. pažymi, kad ES išorės migracijos politikos įgyvendinimas ir finansavimas yra patikėtas skirtingiems Komisijos generaliniams direktoratams ir yra integruotas į ES migracijos ir prieglobsčio, taip pat vystymosi ir užsienio politikos sritis; susirūpinęs pažymi, kad dėl tokio vykdomųjų pareigų derinimo stokojama pakankamos ir nuoseklios Komisijos veiklos priežiūros, kuri sudarytų sąlygas Parlamentui vykdyti demokratinį ES išorės migracijos politikos tikrinimą; tvirtina, jog svarbu užtikrinti nuoseklumą, sąveiką ir papildomumą, kad būtų išvengta skirtingų priemonių dubliavimosi;
13. atkreipia dėmesį į praktines pasekmes žmogaus teisėms, susijusias su neoficialių grąžinimo ir readmisijos susitarimų, kurie sudaromi nesant tinkamo demokratinio tikrinimo ir parlamentinės priežiūros ir kuriems netaikoma teisminė kontrolė, didėjančiu skaičiumi ir neteisminiu pobūdžiu; pažymi, kad prieglobsčio prašytojų teisės iš esmės priklauso nuo galimybės vertinti žmogaus teisių pažeidimus teisme; primygtinai ragina Komisiją parengti planą ir imtis visų priemonių, kurių reikia siekiant pradėti ar užbaigti derybas, ir atitinkamai pasirašyti readmisijos susitarimus, teikti pirmenybę oficialių readmisijos susitarimų sudarymui, taip užtikrinant visapusišką SESV 218 straipsnio 6 dalies laikymąsi, ir užtikrinti, kad sudarius oficialius ES readmisijos susitarimus neoficialūs susitarimai nebebūtų taikomi; mano, kad Parlamentas privalo tikrinti neoficialius susitarimus, į kuriuos įtraukti įsipareigojimai dėl klausimų, priklausančių jo kompetencijai, pvz., dėl readmisijos, ir kad Komisija turi būti pasirengusi imtis tolesnių veiksmų, be kita ko, sustabdymo, jei šie neoficialūs susitarimai būtų nesuderinami su Sutartimis; ragina Komisiją nustatyti bendrą veiksmingos visų esamų ir būsimų ES readmisijos susitarimų įgyvendinimo stebėsenos ir vertinimo sistemą ir į ją įtraukti specialias stebėsenos nuostatas;
II. Žmogaus teisių paisymas ir išorės migracijos politiką įgyvendinantys ES subjektai
14. atkreipia dėmesį į išaugusį Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) vaidmenį praktiniu ir operatyviniu požiūriu bendradarbiaujant su trečiosiomis valstybėmis, be kita ko, grąžinimo ir readmisijos klausimais, kovojant su prekyba žmonėmis, rengiant mokymus, teikiant operatyvinę ir techninę pagalbą trečiųjų valstybių institucijoms sienų valdymo ir kontrolės tikslais, vykdant operacijas arba jungtines operacijas prie ES išorės sienų arba trečiųjų valstybių teritorijose ir dislokuojant ryšių palaikymo pareigūnus bei operatyvinius darbuotojus trečiosiose valstybėse; ragina reguliariai atlikti agentūros poreikių vertinimą, siekiant užtikrinti optimalų jos veikimą; ragina Komisiją nustatyti nepriklausomą, skaidrų ir veiksmingą visos Frontex vykdomos veiklos stebėsenos mechanizmą, kuris papildytų jau veikiantį vidaus skundų nagrinėjimo mechanizmą;
15. pabrėžia susitarimų dėl statuso svarbą siekiant ES išorės sienų saugumo ir užtikrinant Frontex ir trečiųjų valstybių sienų valdymo institucijų bendradarbiavimo teisinę sistemą; primena, kad ad hoc susitarimai dėl statuso, kuriuos turi patvirtinti Parlamentas, yra reikalingi siekiant dislokuoti Frontex sienų valdymo būrius trečiojoje valstybėje, kurioje šių būrių nariai vykdys vykdomuosius įgaliojimus; apgailestauja, kad į du iki šiol sudarytus susitarimus dėl statuso neįtrauktos konkrečios priemonės dėl žmogaus teisių įgyvendinimo vykdant sienų valdymą ir jais neužtikrinama, kad materialinė parama ir mokymai trečiosiose valstybėse nebūtų teikiami žmogaus teisių pažeidėjams; apgailestauja, kad taip pat šiais susitarimais aiškiai nereglamentuojama atskaitomybė už galimus žmogaus teisių pažeidimus, ir ragina tokias priemones įtraukti į bet kokius būsimus susitarimus dėl statuso;
16. pabrėžia, kad pagal Reglamentą (ES) 2019/1896(9)Frontex turi užtikrinti, kad Parlamentui būtų laiku teikiamos nuoseklios, skaidrios, išsamios ir tikslios ataskaitos dėl agentūros veiklos, susijusios su bendradarbiavimu su trečiosiomis valstybėmis ir visų pirma su technine ir operatyvine pagalba sienų valdymo ir grąžinimo į trečiąsias valstybes srityje, ryšių palaikymo pareigūnų siuntimu ir išsamia informacija apie tai, kaip paisoma pagrindinių teisių; ragina Frontex reguliariai informuoti Parlamento Žmogaus teisių pakomitetį, Užsienio reikalų komitetą ir Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetą apie bet kokią veiklą, susijusią su bendradarbiavimu su trečiųjų valstybių institucijomis, ir ypač apie žmogaus teisių įgyvendinimą vykdant tokią veiklą;
17. pažymi, kad Reglamentu (ES) 2019/1240(10) dėl Europos imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų tinklo sukūrimo turėtų būti dar labiau pagerinti ES pajėgumai koordinuoti veiksmus, bendradarbiauti ir keistis informacija tarp imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų, dislokuotų trečiosiose valstybėse, Komisijos ir ES agentūrų, kad būtų veiksmingiau reaguojama į Sąjungos migracijos srities prioritetus; pabrėžia, kad viena iš pagrindinių šio ES tinklo Valdančiosios tarybos užduočių – remti imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų pajėgumų stiprinimą, be kita ko rengiant gaires dėl žmogaus teisių įgyvendinimo vykdant jų veiklą; ragina Komisiją, pasitelkiant Valdančiąją tarybą, nedelsiant parengti tokias žmogaus teisėmis pagrįstas gaires;
18. primena, kad kiti ES subjektai, įgyvendinantys išorės migracijos politiką, pvz., vykdant ES karinio laivyno misijas, taip pat turi laikytis taikomos tarptautinės teisės ir kad, remiantis tarptautinės teisės nuostatomis, informacijos perdavimas trečiųjų valstybių institucijoms, dėl kurio galiausiai migrantai ir pabėgėliai neteisėtai grąžinami į nesaugias šalis, gali būti laikomas pagalba vykdant žmogaus teisių pažeidimus; pabrėžia, kad pagal ES išorės migracijos politiką neturėtų būti remiami sulaikymai jūroje, kuriuos vykdant žmonės grąžinami į nesaugų uostą;
19. rekomenduoja padidinti Pagrindinių teisių agentūros įgaliojimus, kompetenciją ir biudžetą, kad ji galėtų veiksmingai stebėti ES prieglobsčio ir migracijos politikos išorės aspektą, be kita ko, atitinkamoms valdžios institucijoms pateikdama įspėjimus apie trūkumus žmogaus teisių srityje; ragina Pagrindinių teisių agentūrą parengti atitinkamas priemones ir gaires;
20. labai susirūpinęs pažymi, kad neįmanoma nustatyti daugumos Viduržemio jūrą bandžiusių perplaukti žuvusių asmenų tapatybės; mano, kad būtina nustatyti koordinuotą Europos požiūrį, siekiant užtikrinti greitus ir veiksmingus tapatybės nustatymo procesus, ir sukurti asmenų, kurie žuvo keliaudami į ES, taip pat jų turto ir asmeninių daiktų duomenų bazę, kad būtų galima teikti informaciją jų šeimos nariams ir giminaičiams ir palengvinti kūnų identifikavimą; prašo ES ir jos valstybių narių geriau koordinuoti ir tobulinti Europos veiksmus siekiant užtikrinti tinkamas ir veiksmingas paieškos ir gelbėjimo operacijas;
III.ES bendradarbiavimas su trečiosiomis valstybėmis ir finansinė parama joms migracijos srityje
21. atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2016 m. vis dažniau naudojamasi didesniu vystomojo bendradarbiavimo ir migracijos valdymo, įskaitant grąžinimą ir readmisiją, sąlygiškumu; pažymi, kad ES vystomasis bendradarbiavimas ir pagalba turi būti suderinti su darnaus vystymosi tikslais, be kita ko, su lytimis susijusių veiksmų kontekste; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į EBPO Paramos vystymuisi komiteto oficialios paramos vystymuisi apibrėžtį ir EBPO paramos vystymuisi veiksmingumo principus; pabrėžia, kad, laikantis ES sutarties 21 straipsnio ir SESV 208 straipsnio, pagrindinis Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslas – sumažinti, o ilgainiui ir panaikinti skurdą, kovojant su nelygybe ir atskirtimi, skatinant demokratinį valdymą ir žmogaus teises ir stiprinant darnų ir įtraukų vystymąsi; pabrėžia, kad tokie veiksmai kartu su stabilių institucijų kūrimu yra labai svarbūs šalinant pagrindines migracijos priežastis; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad vystomojo bendradarbiavimo politika, įskaitant paramą vystymuisi arba dvišales ar daugiašales partnerystes, neprieštarautų SESV 208 straipsnyje įtvirtintiems principams;
22. ragina laikytis poreikiais grindžiamo požiūrio į humanitarinę pagalbą, kuriuo turėtų būti paisoma humanitarinių principų, tarptautinės žmogaus teisių teisės, tarptautinės humanitarinės teisės ir tarptautinės pabėgėlių teisės; vis dėlto pabrėžia, kad nuo bendradarbiavimo su ES migracijos srityje priklausomas humanitarinės pagalbos ir neatidėliotinos pagalbos teikimas nėra suderinamas su humanitarinės pagalbos principais;
23. pažymi, kad vis dar neparengta išsami vieša ES finansavimo trečiosioms valstybėms siekiant palengvinti bendradarbiavimą migracijos klausimais apžvalga; ragina Komisiją užtikrinti visišką skaidrumą, be kita ko, parengiant aiškią visų į ES biudžetą įtrauktų priemonių, naudojamų bendradarbiavimui su trečiosiomis valstybėmis migracijos valdymo srityje finansuoti, apžvalgą, be kita ko, pateikiant informaciją apie finansavimo sumą, tikslą ir šaltinį, taip pat išsamią informaciją apie visas kitas galimas ES agentūrų, pvz., Frontex, teikiamas paramos priemones, siekiant užtikrinti, kad Parlamentas galėtų veiksmingai atlikti savo institucinę ES biudžeto vykdymo tikrinimo funkciją;
24. atkreipia dėmesį į Europos finansinių priemonių tikslą remti trečiąsias valstybes kuriant reikiamą institucinę sistemą ir pajėgumus siekiant valdyti migraciją visais jos aspektais, kartu užtikrinant suderinimą su Europos ir tarptautiniais standartais; pabrėžia, kad svarbu skirti didelę būsimo ES finansavimo migracijos srityje dalį pilietinės visuomenės, nevyriausybinėms ir bendruomeninėms grupėms, taip pat vyriausybinėms, tarpvyriausybinėms, regioninėms ir vietos organizacijoms, veikiančioms trečiosiose valstybėse teikiant pagalbą, apsaugant bei stebint migrantų teises, remiant priverstinai perkeltus asmenis ir juos priimančias bendruomenes; pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad didelė dalis ES finansavimo būtų skiriama žmogaus teisėms, tarptautinei apsaugai ir pabėgėlių ateities perspektyvoms gerinti; ragina teikiant ES finansinę paramą kurti tvarius sprendimus, kuriais būtų sprendžiamos vietos ir regioninio lygmens problemos, ypač susijusios su demokratiniais procesais ir teisine valstybe, socialine bei ekonomine plėtra, sveikatos priežiūra, švietimu, pagrindinėmis skurdo priežastimis, jaunimo užimtumu kilmės šalyse, socialine atskirtimi, lyčių lygybe, klimato kaita, konfliktais ir galimybe naudotis paslaugomis, ir propaguoti pabėgėlių teises bei didinti savarankiškumą;
25. ragina Komisiją reguliariai ir viešai teikti Parlamentui, įskaitant Užsienio reikalų komiteto išorės finansinių priemonių darbo grupę, ataskaitas dėl su migracija susijusių bendradarbiavimo programų finansavimo trečiosiose valstybėse ir jų poveikio žmogaus teisėms, taip pat dėl šio finansavimo panaudojimo šalyse partnerėse būdų; apgailestauja dėl to, kad Parlamentas nedalyvauja tikrinant skubiosios pagalbos fondus, įskaitant ES patikos fondus; ragina Parlamentui skirti didesnį vaidmenį stebint ES finansinių įnašų naudojimo poveikį žmogaus teisėms atitinkamose trečiosiose valstybėse;
26. mano, kad Parlamentas turi visapusiškai pasinaudoti savo įgyvendinimo, tikrinimo ir biudžeto kontrolės įgaliojimais, taip pat Europos Audito Rūmų audito procedūromis, taikomomis vystymosi fondams, patikos fondams, priemonėms ir kitoms finansavimo priemonėms, naudojamoms ES politikos tikslams, susijusiems su migracija, pasiekti, ir užtikrinti, kad ES finansavimo sprendimai bei susiję asignavimai atitiktų Sąjungos teisėtumo ir patikimo finansų valdymo principus, laikantis ES finansinio reglamento(11);
27. pabrėžia, kad žmogaus teisėmis grindžiamas požiūris taikomas visiems Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės (KVTBP) ramsčiams, įskaitant reagavimą į krizę pagal greitojo reagavimo ramstį; dar kartą pabrėžia, kad įgyvendinant KVTBP su migracija susijusios išlaidos preliminariai turėtų sudaryti 10 proc. ir su migracija susijusi veikla pagal KVTBP turėtų būti sutelkta į pagrindinių neteisėtos migracijos ir priverstinio perkėlimo priežasčių šalinimą ir paramą aktyvesniam dalyvavimui sudarant geresnes sąlygas saugiai, tvarkingai, teisėtai ir atsakingai migracijai, taip pat suplanuotos ir tinkamai valdomos migracijos politikos bei valdymo įgyvendinimą; pabrėžia, kad KVTBP – tai išorės priemonė ir turėtų būti aiškiai atskirtos ES vidaus ir išorės migracijos politika, priemonės ir lėšos; pabrėžia, kad galutinis susitarimas dėl su migracija susijusios veiklos pagal KVTBP turėtų būti horizontaliai suderintas su ES vidaus fondais, taip pat Pasirengimo narystei paramos priemone (PNPP), kad būtų išvengta dubliavimosi; pažymi, kad su migracija susijusiais veiksmais kilus krizei, taikant greitojo reagavimo veiksmų ramstį turėtų būti visų pirma tenkinami poreikiai, susiję su priverstiniu perkėlimu, įskaitant paramą priimančiosioms bendruomenėms, laikantis tarptautinės humanitarinės teisės ir principų; atsižvelgdamas į tai, tvirtina, jog reikia užtikrinti, kad 2021–2027 m. daugiametė finansinė programa būtų papildyta tvirta žmogaus teisių sistema, skirta būsimoms bendradarbiavimo migracijos srityje programoms nustatyti, įgyvendinti ir stebėti, kad ES finansavimo paskirstymas būtų susietas su įsipareigojimais žmogaus teisių srityje;
IV.ES išorės politika žmogaus teisių srityje ir migracijos tikslai
28. primena ES ir jos valstybių narių įsipareigojimą pagal Pasaulinį susitarimą dėl pabėgėlių dalytis atsakomybe už veiksmingą ir visapusišką pabėgėlių apsaugą ir mažinti spaudimą priimančiosioms šalims; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės turėtų padidinti perkėlimo įsipareigojimus, užtikrindamos, kad perkėlimas nepriklausytų nuo tranzito šalies bendradarbiavimo readmisijos ar sienų kontrolės srityje, taip pat turėtų užtikrinti daugiau saugių bei teisėtų kelių ir užkirsti kelią priverstiniam pabėgėlių grąžinimui iš priimančiųjų šalių; ragina ES ir jos valstybes nares prisidėti prie struktūriškesnio ir didesnio finansavimo bendruomenėms ir šalims, priimančioms daugiausia pabėgėlių; pakartoja, kad svarbu visapusiškai įgyvendinti Pasaulinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos 23 tikslus; mano, kad Parlamentas privalo vykdyti tinkamą abiejų susitarimų įgyvendinimo ES kontrolę;
29. ragina ES ir jos valstybes nares vykdyti migracijos politiką, kuri visapusiškai atspindėtų migrantų ir pabėgėlių žmogaus teises, įtvirtintas tarptautinėje, regioninėje ir nacionalinėje teisėje; ragina EIVT, Komisiją ir valstybes nares bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis migrantų teisių – neatsiejamo ES žmogaus teisių politikos aspekto – klausimu; primygtinai reikalauja, kad žmogaus teisių ir migracijos ryšys būtų tinkamai įtrauktas į dvišalius ES dialogus žmogaus teisių klausimais su atitinkamomis šalimis; ragina ES delegacijas tose šalyse atidžiai stebėti migrantų teises, ypač tranzito šalyse, taip pat pabėgėlių bei šalies viduje perkeltų asmenų teises; pabrėžia, kad reikia nedelsiant sukurti ir stiprinti saugius ir teisėtus migracijos ir apsaugos maršrutus, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės ir išvengta žūčių; primygtinai ragina ES aktyviai veikti šalyse, kuriose žmogaus teisių gynėjams ir pilietinės visuomenės bei bendruomeninėms organizacijoms, įskaitant apsaugančius migrantų ir prieglobsčio prašytojų, kuriems kyla pavojus, gyvybes, grasinama arba jie kriminalizuojami už savo teisėtą darbą;
30. ragina ES vykdyti pasaulinę kampaniją siekiant remti visuotinį Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967 m. protokolo ratifikavimą; primygtinai ragina valstybes nares rodyti pavyzdį ir laikytis JT konvencijos dėl darbuotojų migrantų teisių, kuri yra viena iš pagrindinių JT žmogaus teisių konvencijų;
31. mano, kad daugiašaliuose forumuose ES turi imtis vadovaujančio vaidmens remiant politikos ir normatyvinius pokyčius, susijusius su migrantų teisėmis; atkreipia dėmesį į nepaprastai svarbų vaidmenį, kurį atlieka tarptautinės organizacijos, regioninės įstaigos ir NVO, pvz., Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR), JT pagalbos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (UNRWA), taip pat JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras (OHCHR) ir JT specialusis pranešėjas migrantų žmogaus teisių klausimais; ragina Komisiją ir valstybes nares padidinti finansinę ir politinę paramą šioms organizacijoms ir subjektams;
32. ragina ES įtraukti diasporą, nukentėjusias bendruomenes, pabėgėlių ir migrantų vadovaujamas organizacijas, visų pirma moterų vadovaujamas organizacijas, ir pilietinės visuomenės atstovus į trečiosiose valstybėse vykdomų projektų rengimą, įgyvendinimą ir vertinimą;
o o o
33. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.
2002 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2002/90/EB, apibrėžianti padėjimą neteisėtai atvykti, vykti tranzitu ir apsigyventi (OL L 328, 2002 12 5, p. 17).
2019 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1896 dėl Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų, kuriuo panaikinami reglamentai (ES) Nr. 1052/2013 ir (ES) 2016/1624 (OL L 295, 2019 11 14, p. 1).
2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1240 dėl Europos imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų tinklo sukūrimo (OL L 198, 2019 7 25, p. 88).
2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018 7 30, p. 1).