Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2019/2176(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A9-0153/2021

Pateikti tekstai :

A9-0153/2021

Debatai :

PV 18/05/2021 - 9
CRE 18/05/2021 - 9

Balsavimas :

PV 19/05/2021 - 2
PV 19/05/2021 - 12

Priimti tekstai :

P9_TA(2021)0243

Priimti tekstai
PDF 239kWORD 78k
Trečiadienis, 2021 m. gegužės 19 d. - Briuselis
2019–2020 m. ataskaitos dėl Turkijos
P9_TA(2021)0243A9-0153/2021

2021 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl 2019–2020 m. Komisijos ataskaitų dėl Turkijos (2019/2176(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. spalio 6 d. Komisijos komunikatą dėl ES plėtros politikos (COM(2020)0660) ir prie jo pridedamą 2020 m. ataskaitą dėl Turkijos (SWD(2020)0355),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 3 d. derybų su Turkija programą ir į tai, kad, kaip ir visų šalių kandidačių atveju, Turkijos stojimas į ES priklauso nuo to, ar visiškai laikomasi Kopenhagos kriterijų, taip pat nuo poreikio normalizuoti santykius su visomis ES valstybėmis narėmis, įskaitant Kipro Respubliką,

–  atsižvelgdamas į 2019 m. gegužės 29 d. Komisijos komunikatą dėl ES plėtros politikos (COM(2019)0260) ir prie jo pridedamą 2019 m. ataskaitą dėl Turkijos (SWD(2019)0220),

–  atsižvelgdamas į 2020 m. vasario 5 d. Komisijos komunikatą „Stojimo proceso stiprinimas. Įtikima ES perspektyva Vakarų Balkanų šalimis“ (COM(2020)0057),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 21 d. Europos bendrijos ir jos valstybių narių pareiškimą, paskelbtą po Turkijos deklaracijos, priimtos pasirašant 2005 m. liepos 29 d. Ankaros protokolą, kuriame įtraukta nuostata, kad visų valstybių narių pripažinimas yra būtinas derybų elementas, taip pat nustatyta, jog Turkija turi toliau stengtis normalizuoti savo santykius su visomis valstybėmis narėmis ir visapusiškai įgyvendinti Ankaros susitarimo papildomą protokolą visų valstybių narių atžvilgiu, be apribojimų ar diskriminacijos pašalinti visas laisvo prekių judėjimo kliūtis, įskaitant apribojimus transporto priemonėms,

–  atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvencijos 46 straipsnį, kuriame nurodoma, kad susitariančiosios šalys įsipareigoja vykdyti galutinius Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus kiekvienoje byloje, su kuria jos susijusios kaip bylos šalys, ir dėl to į Turkijos įsipareigojimą įgyvendinti visus Europos teismų, įskaitant EŽTT, sprendimus,

–  atsižvelgdamas į 2018 m. birželio 26 d. ir 2019 m. birželio 18 d. Tarybos išvadas dėl plėtros ir stabilizacijos bei asociacijos proceso, 2019 m. liepos 15 d. ir spalio 14 d. Tarybos išvadas dėl Turkijos vykdomos neteisėtos gręžimo veiklos rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, 2019 m. gruodžio 12 d., 2020 m. spalio 1–2 d. ir 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas, 2020 m. gegužės 15 d. ES užsienio reikalų ministrų pareiškimą ir 2020 m. rugpjūčio 14 d. jų vaizdo konferenciją dėl padėties rytinėje Viduržemio jūros dalyje, 2020 m. rugpjūčio 27–28 d. ES užsienio reikalų ministrų neoficialaus susitikimo Gymniche rezultatus ir visas ankstesnes atitinkamas Tarybos ir Europos Vadovų Tarybos išvadas,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 10 d. UNESCO pareiškimą dėl Stambule esančios Šventosios Išminties katedros,

–  atsižvelgdamas į 2021 m. kovo 22 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bendrą komunikatą dėl dabartinės ES ir Turkijos politinių, ekonominių ir prekybos santykių padėties (JOIN(2021)0008),

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės 2020 m. vasario 19 d. pranešimą po jos vizito į Turkiją, vykusio 2019 m. liepos 1–5 d.,

–  atsižvelgdamas į susijusias JT Saugumo Tarybos (JT ST) rezoliucijas dėl Kipro, įskaitant rezoliuciją Nr. 550 (1984) ir rezoliuciją Nr. 789 (1992),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimą,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. balandžio 30 d. Komisijos komunikatą „Ketvirtoji metinė ataskaita dėl Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonės“ (COM(2020)0162),

–  atsižvelgdamas į tai, kad pagal organizacijos „Žurnalistai be sienų“ paskelbtą 2020 m. pasaulio spaudos laisvės indeksą Turkija tarp 180 šalių užima 154-ąją vietą, ir į Bertelsmano fondo Transformacijos indekso 2020 m. ataskaitą dėl Turkijos,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 15 d. rezoliuciją dėl armėnų genocido 100-ųjų metinių(1),

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos Venecijos komisijos nuomones, ypač į 2017 m. kovo 10–11 d. nuomonę dėl Konstitucijos pakeitimų, kuriuos 2017 m. sausio 21 d. priėmė Didžioji Nacionalinė Asamblėja ir dėl kurių buvo balsuojama 2017 m. balandžio 16 d. vykusiame nacionaliniame referendume, dėl neseniai priimtuose įstatyminiuose dekretuose dėl nepaprastosios padėties numatytų priemonių, susijusių su žiniasklaidos laisve, ir dėl baudžiamųjų taikos teisėjų pareigų, kompetencijos ir veiklos, į 2017 m. spalio 6–7 d. nuomonę dėl 2016 m. rugsėjo 1 d. įstatyminio dekreto dėl nepaprastosios padėties Nr. 674 nuostatų dėl vietos demokratijos veiklos Turkijoje, 2016 m. gruodžio 9–10 d. nuomonę dėl įstatyminių dekretų dėl nepaprastosios padėties Nr. 667–676, priimtus po nepavykusio 2016 m. liepos 15 d. valstybės perversmo, ir 2016 m. spalio 14–15 d. nuomonę dėl Konstitucijos 83 straipsnio antros pastraipos nuostatų (parlamentinė neliečiamybė) taikymo sustabdymo,

–  atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Turkijos, ypač į 2019 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl 2018 m. Komisijos ataskaitos dėl Turkijos(2), 2019 m. rugsėjo 19 d. rezoliuciją dėl padėties Turkijoje nuo pareigų nušalinus išrinktus merus(3), 2019 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl Turkijos karinės operacijos šiaurės rytų Sirijoje ir jos pasekmių(4) ir 2020 m. rugsėjo 17 d. rezoliuciją dėl pasirengimo specialiajam Europos Vadovų Tarybos susitikimui, atsižvelgiant į pavojingai padidėjusią įtampą ir Turkijos vaidmenį rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje(5), taip pat į 2020 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl didėjančios įtampos Varošoje po neteisėtų Turkijos veiksmų ir neatidėliotinos būtinybės atnaujinti derybas(6),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Peticijų komiteto nuomonę,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A9-0153/2021),

A.  kadangi Turkija nuo 1964 m. yra susieta su ES asociacijos susitarimu(7) ir kadangi 1995 m. buvo įsteigta muitų sąjunga; kadangi 1999 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba suteikė Turkijai šalies kandidatės statusą ir 2005 m. buvo pradėtos derybos dėl narystės; kadangi todėl nuo 1999 m. Turkija naudojasi plačiausių užmojų ir abipusiais reikalavimais pagrįstų santykių modeliu, kurį ES gali pasiūlyti šaliai, turinčiai kandidatės tapti ES nare statusą; kadangi Turkija yra šalis kandidatė ir svarbi ES partnerė ir tikimasi, kad ji gerbs Kopenhagos kriterijus ir jų laikysis bei vadovausis aukščiausiais demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir teisinės valstybės standartais, įskaitant tarptautinių konvencijų, prie kurių ES yra prisijungusi, laikymąsi; kadangi tai reiškia, kad, siekiant paspartinti stojimo procesą, būtina tvirtai įsipareigoti vykdyti reformas, kurių reikalaujama pagal įvairius atidarytus skyrius, ir todėl reikia palaipsniui prisijungti prie ES acquis ir visais aspektais pradėti vadovautis ES vertybėmis, interesais, standartais ir politika; kadangi norint būti šalimi kandidate reikia nesirenkant siekti gerų kaimyninių santykių su ES ir jos valstybėmis narėmis ir juos palaikyti; kadangi Turkija, būdama šalis kandidatė ir vykdydama stojimo procesą, ėmėsi daugelio svarbių reformų, kurios tam tikrą laiką teikė vilties užtikrinti pažangą siekiant narystės ES; kadangi per visus šiuos metus ES labai rėmė stojimo procesą tiek politiniu, tiek finansiniu požiūriu;

B.  kadangi teisinės valstybės principo ir tarptautinės teisės, ypač, be kitų dalykų, valdžių padalijimo principo laikymasis ir kova su korupcija bei organizuotu nusikalstamumu, asociacijų laisvė ir teisė į taikų protestą, saviraiškos laisvė ir etninių bei kitų mažumų ir bendruomenių teisės yra esminė gerų ES ir Turkijos santykių sudedamoji dalis;

C.  kadangi Komisijos ataskaitų dėl Turkijos nuo 2014 m., ypač 2019 m. ir 2020 m. ataskaitų, analizė rodo, kad Turkijos vyriausybė, deja, vis labiau ir sparčiai atsiribojo nuo ES vertybių bei jos norminės sistemos ir elgiasi priešingai, negu būtų tikimasi iš šalies kandidatės, ne tik blogindama šalies demokratinę padėtį, bet ir vykdydama agresyvius užsienio politikos veiksmus, įskaitant neteisėtus veiksmus prieš ES valstybes nares; pažymi, jog šiose ataskaitose teigiama, kad Turkija neįgyvendino ankstesnėse ataskaitose pateiktų rekomendacijų, o tai rodo Turkijos įsipareigojimų trūkumą ir kelia abejones dėl jos noro siekti narystės; kadangi ir kitos atitinkamos tarptautinės organizacijos, tokios kaip Europos Taryba, bei tarptautinės žmogaus teisių organizacijos reiškia susirūpinimą dėl bendros blogėjančios padėties Turkijoje ir kritiškai ją vertina; kadangi tai rodo ir didėjantis EŽTT bylų ir kritinių sprendimų skaičius; kadangi šis padėties blogėjimas pastebėtas trijose pagrindinėse srityse: prastėja situacija teisinės valstybės ir pagrindinių teisių, institucinės struktūros ir susijusių reformų srityje, taip pat užsienio politikoje, kuri tampa vis labiau konfliktine ir kurią vykdant linkstama į karinius veiksmus, o ne į dialogą ir diplomatiją; kadangi visose šiose trijose srityse akivaizdžiai nukrypstama nuo ES standartų, politikos ir interesų;

D.  kadangi ankstesnėje metinėje ataskaitoje Parlamentas pabrėžė savo susirūpinimą dėl įvykių Turkijoje ir didelio padėties blogėjimo ir paprašė Turkijos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais būtų pažeistas ES valstybių narių suverenitetas ir suverenios teisės, taip pat provokacijų, kurios pakenktų konstruktyvaus ir nuoširdaus dialogo perspektyvai, ir paragino Komisiją bei valstybes nares oficialiai sustabdyti stojimo derybas su Turkija pagal derybų programą; kadangi Parlamentas tebėra įsipareigojęs vykdyti demokratinį ir politinį dialogą su Turkija; kadangi tuo metu, kai Turkijos vyriausybė įsipareigojo vykdyti svarbias reformas, Parlamentas ne kartą ragino pradėti derybas dėl 23 skyriaus (Teisminės institucijos ir pagrindinės teisės) ir 24 skyriaus (Teisingumas, laisvė ir saugumas); kadangi Parlamentas iš esmės sumažino Turkijos pasirengimo narystei finansavimą, atsižvelgdamas į demokratinės padėties pablogėjimą ir negebėjimą laikytis teisinės valstybės principo; kadangi Komisija nurodė, kad, kalbant apie finansinius išteklius programoms Turkijoje, ES dabar siūlo tik minimalią paramą pilietinei visuomenei ir atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams, pvz., žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams;

E.  kadangi, nepaisant šios principinės Parlamento pozicijos ir visų dabartinių aplinkybių, Europos Vadovų Taryba savo 2020 m. spalio 1–2 d. išvadose pasiūlė Turkijai atnaujintą ir daug sričių apimančią pozityvią darbotvarkę su sąlyga, kad Turkija toliau dės konstruktyvias pastangas, kad būtų nutraukti neteisėti veiksmai Graikijos ir Kipro atžvilgiu, bus daromos abipusės nuolaidos, sumažės įtampa ir bus sustabdytas agresyvus elgesys toliau siekiant atkurti mūsų santykius; kadangi tose pačiose išvadose Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad atnaujintų vienašališkų provokacijų ar veiksmų, kuriais Turkija pažeidžia tarptautinę teisę, atveju ES naudosis visomis turimomis priemonėmis ir galimybėmis, be kita ko, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 29 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 215 straipsnio, kad apgintų savo ir valstybių narių interesus, ir prireikus priims sprendimus; kadangi Turkija neseniai sutiko atnaujinti tiriamąsias derybas su Graikija, siekdama išspręsti likusius klausimus, darančius poveikį Turkijos ir Graikijos santykiams ir susijusius su Graikijos suvereniomis teisėmis; kadangi tai teigiamas pokytis, kuris galėtų reikšti naujo Turkijos ir ES bei jos valstybių narių dialogo ir bendradarbiavimo laikotarpio pradžią; kadangi pozityvesni Turkijos veiksmai ir iniciatyvos, visų pirma realūs veiksmai, o ne vien deklaracijos, labai padėtų atnaujinti supratimą apie būsimus dvišalius santykius; kadangi šiomis aplinkybėmis svarbu skatinti pasitikėjimo stiprinimą ir platesnio masto svarstymus dėl Turkijos ir ES santykių ateities, taip pat sudaryti sąlygas diplomatijai įgyvendinti siekius ir lūkesčius, susijusius su ES ir Turkijos santykiais, kartu išlaikant didelį budrumą ir dialogą žmogaus teisių padėties Turkijoje klausimais;

Bendras stojimo proceso vertinimas

1.  su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į tai, kad pastaraisiais metais, nors Turkija yra šalis kandidatė, jos vyriausybė nuolat ir vis labiau atsiribojo nuo ES vertybių ir standartų; pažymi, kad, be to, dėl vienašalių veiksmų rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, taip pat griežtų ir kartais provokuojančių pareiškimų, nukreiptų prieš ES ir jos valstybes nares, ES ir Turkijos santykiai pasiekė istoriškai žemą lygį, ir jie pablogėjo tokiu mastu, kad dėl to abi šalys turi iš esmės iš naujo įvertinti dabartinę šių santykių padėtį ir jų pagrindą, kad būtų atkurtas dialogas abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo sąlygomis ir veiksmingai pašalintos pagrindinės dabartinių konfliktų priežastys;

2.  pažymi, kad Turkijos politinės valios įgyvendinti reformas, kurių reikia vykdant stojimo procesą, trūkumas ir tai, kad ji neišsprendė rimtų ES susirūpinimą keliančių klausimų dėl teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių, padarė didelį neigiamą poveikį stojimo procesui ir jo perspektyvoms, todėl ES ir Turkijos santykiai palaipsniui tapo labiau paremti sandoriais ir priklausomi nuo aplinkybių, kurios atspindi tik iš pradžių numatytą tolygaus ir laipsniško suderinimo su iš anksto nustatytais kriterijais formatą; pažymi, kad dėl to vykstant stojimo deryboms buvo atidaryta tik 16 skyrių iš 35 skyrių ir preliminariai uždarytas tik vienas skyrius; todėl pabrėžia, kad dabartinėmis aplinkybėmis Turkijos stojimo derybos iš esmės, deja, sustojo;

3.  yra labai susirūpinęs, kad bėgant metams nepakankama Turkijos pažanga konvergencijos srityje pavirto visišku veiksmų nutraukimu, kuriam būdingas ryškus nuosmukis trijose pagrindinėse srityse: i) padėties pablogėjimo teisinės valstybės ir pagrindinių teisių srityje, ii) regresyvių institucinių reformų priėmimo ir iii) konfrontacinės ir priešiškos užsienio politikos vykdymo, be kita ko, ES ir jos valstybių narių, ypač Graikijos ir Kipro, atžvilgiu; taip pat yra susirūpinęs dėl to, kad šis regresas vis dažniau stebimas kartu su aukšto rango vyriausybės pareigūnų, įskaitant prezidentą, naudojamu aiškiu ir kartais agresyviu prieš ES nukreiptu naratyvu, kurį šalyje sustiprina vyriausybę palaikančios žiniasklaidos priemonės; atsižvelgdamas į tai, ragina Turkiją iš naujo įvertinti ir įtikinamai parodyti, ar jos įsipareigojimas siekti glaudesnių santykių ir suderinimo su Europos Sąjunga ir narystės ES yra nuoširdus, nes tai yra būtina viso stojimo proceso gyvybingumo sudedamoji dalis;

4.  pabrėžia, kad jokia ES siūloma paskata negali pakeisti labai reikalingos Turkijos politinės valios užtikrinti pagarbą demokratijai, teisinei valstybei ir pagrindinėms teisėms ir galiausiai tapti ES nare; primena, kad stojimo procesas yra nuopelnais grindžiamas procesas, priklausantis nuo objektyvios pažangos ir realaus įsipareigojimo laikytis Kopenhagos kriterijų, gerų kaimyninių santykių su ES valstybėmis narėmis ir ES vertybių; pripažįsta nuolatinę atvirumo ir geros valios strategiją, kurią priėmė ES ir kuri neseniai įgyvendinta atnaujintoje pozityvioje darbotvarkėje, kurią 2020 m. spalio mėn. pristatė Europos Vadovų Taryba; be to, pripažįsta ES dedamas diplomatines pastangas, kuriomis siekiama atkurti tikro ir veiksmingo dialogo su Turkija pajėgumus;

5.  pripažįsta, kad rezultatų nebuvimas vis labiau stagnuojančiame stojimo procese prisidėjo prie abiejų šalių jaučiamo nuovargio ir laipsniško Turkijos valdžios institucijų atsiribojimo bei didėjančio Komisijos pažangos stebėsenos procedūros rezultatų ir Parlamento rezoliucijų nepaisymo; todėl primena, kad tuo metu, kai Turkijos vyriausybė įsipareigojo vykdyti svarbias reformas (nors niekada jų neįvykdė) ir galėjo naudoti aiškius kriterijus, Taryba nuolat blokavo derybų dėl 23 skyriaus (Teisminės institucijos ir pagrindinės teisės) ir 24 skyriaus (Teisingumas, laisvė ir saugumas) atidarymą; vis dėlto pabrėžia, kad Tarybos blokavimas negali būti pastaraisiais metais stebimo padėties blogėjimo priežastis; mano, kad stojimo procesas tapo savaime suprantamu tikslu;

6.   apgailestauja, kad nuo paskutinio Parlamento pranešimo padėtis toli gražu nepagerėjo, bet dar labiau pablogėjo, atsižvelgiant į vidaus, institucinę ir užsienio politiką; todėl primygtinai ragina, jei dabartinė neigiama tendencija skubiai ir nuosekliai nepasikeis, kad Komisija, atsižvelgdama į 2005 m. spalio mėn. derybų programą, rekomenduotų oficialiai sustabdyti stojimo derybas su Turkija, kad abi šalys galėtų realistiškai bei vykdydamos struktūrizuotą ir išsamų aukšto lygio dialogą peržiūrėti dabartinės sistemos tinkamumą ir jos pajėgumą veikti arba prireikus išnagrinėti galimus naujus būsimų santykių modelius; pripažįsta, kad bet kuriuo atveju derybos turėtų būti vedamos sąžiningai ir jos neturėtų būti sužlugdytos ar sustabdytos vien dėl kultūrinių ar religinių motyvų;

7.  apgailestauja, kad šiuo metu trūksta ES ir Turkijos tarpusavio supratimo, tačiau dar kartą patvirtina savo tvirtą įsitikinimą, kad Turkija yra strateginės svarbos politiniu, ekonominiu ir užsienio politikos požiūriu šalis partnerė, kuri yra labai svarbi siekiant užtikrinti stabilumą platesniame regione, ir sąjungininkė, su kuria ES nori palaikyti kuo geresnius santykius, be kita ko, NATO viduje, ir siekdama sukurti stabilią ir saugią aplinką rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, grindžiamą geru dialogu, įsipareigojimu, pagarba ir tarpusavio pasitikėjimu; dar kartą patvirtina, kad yra suinteresuotas strateginiu derinimu ir konstruktyviu bendradarbiavimu, paremtu bendromis vertybėmis ir interesais tokiose srityse kaip užsienio politika ir saugumas, ekonomika, prekyba, migracija, klimato kaita ir skaitmeninimas; yra nusivylęs, kad visas šias teigiamų santykių perspektyvas žlugdo dabartinė Turkijos vadovybės politika, įskaitant destabilizuojantį Turkijos elgesį regione ir jos vienašalius veiksmus, kuriais pažeidžiama tarptautinė teisė;

8.  reiškia norą stiprinti ir gilinti Turkijos ir ES valstybių narių visuomenių tarpusavio pažinimą bei supratimą, skatinant kultūros augimą, socialinius ir kultūrinius mainus bei kovojant su visomis socialinių, religinių, etninių ar kultūrinių stereotipų apraiškomis ir netolerancija; griežtai pakartoja, kad Europos Sąjunga ir jos valstybės narės visų pirma yra Turkijos ir Turkijos žmonių, su kuriais ES palaiko glaudžius komercinius, kultūrinius ir istorinius ryšius, bičiulės ir partnerės; pareiškia, kad yra visapusiškai įsipareigojęs toliau remti Turkijos nepriklausomą pilietinę visuomenę bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokiu santykių pagrindu ir ateityje; vis dėlto mano, kad stojimo procesas vis dar būtų galingiausia priemonė daryti normatyvinį spaudimą Turkijos vyriausybei ir vykdyti konstruktyvų dialogą su ja, taip pat geriausias pagrindas Turkijos visuomenės demokratiniams ir proeuropietiškiems siekiams palaikyti bei skatinti konvergenciją su ES ir jos valstybėmis narėmis politikos ir standartų srityje, įskaitant pagrindines teises ir demokratines vertybes; pabrėžia, kad vien tik sandoriais pagrįsti santykiai vargu ar prisidės prie Turkijos pažangos siekiant demokratiškesnio modelio, ir kad pastarajam įgyvendinti reikės politinės valios aukščiausiu politiniu lygmeniu;

9.  atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad svarbu kartu su dialogo instituciniu lygmeniu pajėgumais užtikrinti glaudžius veikiančius ryšius su Turkijos visuomene; todėl primygtinai ragina Komisiją ir Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) pirmenybę teikti aktyviai Turkijos pilietinei visuomenei ir jos pastangoms remti demokratiją, taip pat toliau remti Turkijos pilietinės visuomenės organizacijas pasitelkiant atitinkamas finansines priemones, įskaitant Pasirengimo narystei paramos priemonę (PNPP), nes šios organizacijos galėtų prisidėti prie politinės valios, būtinos tvirtam ES integracijos proceso pagrindui sukurti, stiprinimo; atsižvelgdamas į tai, pakartoja savo reikalavimą, kad PNPP finansavimą politinėms reformoms Turkijoje valdytų ES ir toliau daugiausia dėmesio būtų skiriama dialogo skatinimui ir paramos pilietinei visuomenei, nevalstybiniams subjektams ir žmonių tarpusavio ryšiams teikimui, kol šalis nedaro jokios pažangos demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių srityse; skatina sukurti naują ir neatidėliotiną konstruktyvaus dialogo su Turkijos pilietine visuomene mechanizmą siekiant sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą ir palaikyti demokratinius bei proeuropietiškus Turkijos visuomenės siekius, kuriuo būtų remiami mainai, visų pirma demokratizacijos, žmogaus teisių, teisinės valstybės, gero valdymo, darnaus vystymosi ir žaliosios ir skaitmeninės pertvarkos srityse, tuo pačiu metu tikintis pakankamo ES finansavimo, kad būtų užtikrinti veiksmingi rezultatai; prašo Komisijos ir EIVT toliau remti Turkijos jaunimą taikant atitinkamas finansines priemones ir išplečiant dalyvavimą programoje „Erasmus+“ ir teikiant Jeano Monnet stipendijas, siekiant, be kita ko, remti bendradarbiavimą mokslinių tyrimų srityje ir bendrą kovą su klimato kaita, aplinkos apsaugą ir moterų įgalėjimą visuomenėje ir versle;

Teisinė valstybė ir pagrindinės teisės

10.  yra labai susirūpinęs dėl rimto situacijos pablogėjimo pagrindinių laisvių srityje, nes tai rodo prastą žmogaus teisių padėtį Turkijoje, ir dėl toliau prastėjančios demokratijos bei teisinės valstybės padėties, kai nesilaikoma Kopenhagos kriterijų;

11.  mano, kad ši itin svarbi pagrindinių teisių ir laisvių sritis, kuri yra stojimo proceso pagrindas, negali būti atskirta ir izoliuota nuo bendrų santykių ir kad ji tebėra pagrindinė kliūtis, trukdanti daryti pažangą įgyvendinant bet kokią pozityvią darbotvarkę, kurią būtų galima pasiūlyti Turkijai, ir ji taip pat turėtų priklausyti nuo visapusiško tarptautinės teisės ir pagrindinio gerų kaimyninių santykių ir regioninio bendradarbiavimo principo laikymosi;

12.   pabrėžia, kad padėtis pagrindinių laisvių srityje Turkijoje pradėjo blogėti jau prieš paskelbiant nepaprastąją padėtį po mėginimo įvykdyti perversmą 2016 m., ir dar kartą pakartoja, kad griežtai tai smerkia; mano, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, pvz., mėginant įvykdyti perversmą, ypatingos priemonės gali būti pateisinamos, tačiau jos turi būti proporcingos ir ribotos laiko ir taikymo srities atžvilgiu; su dideliu susirūpinimu pažymi, kad nepaisant to, jog 2018 m. liepos mėn. ši nepaprastoji padėtis oficialiai buvo atšaukta, į teisės aktus įtraukta daugybė nepaprastosios padėties taisyklių teisinių nuostatų ir ribojančių elementų ir kad dėl to nepaprastosios padėties poveikis demokratijai ir pagrindinėms teisėms tebėra labai jaučiamas, nepaisant to, kad egzistencinė grėsmė, laimei, išnyko jau seniai;

13.  labai apgailestauja dėl to, kad ši represinė valdymo forma dabar tampa apgalvota, nepaliaujama ir sisteminga valstybės politika, kuri taikoma bet kokiai ypatingos svarbos veiklai, pvz., taikiam politinių aktyvistų judėjimui kurdų ir alevitų žmonėms rūpimais klausimais, taikiems protestams ir demonstracijoms, kurias rengia buvę viešojo sektoriaus darbuotojai, moterų ir LGBTI teisių aktyvistai bei nuo nepaprastosios padėties nukentėję asmenys, ar net įvykiams, kurie vyko prieš bandymą įvykdyti perversmą, pvz., Gezi parko protestams;

14.  apgailestauja dėl to, kad dabartinės pernelyg plačios kovos su terorizmu nuostatos ir piktnaudžiavimas kovos su terorizmu priemonėmis tapo šios žmogaus teisių ir bet kokios kritiškos nuomonės šalyje malšinimu grindžiamos valstybinės politikos pagrindu, veikiant išvien teisminėms institucijoms, kurios negali ar nenori sustabdyti piktnaudžiavimo konstitucine tvarka; apgailestauja dėl to, kad ši plati terorizmo samprata prieštarauja pagrindiniam asmeninės atsakomybės principui, pasitelkiant kolektyvinius bendro pobūdžio kaltinimus; su dideliu susirūpinimu pažymi, kad tebėra masiškai kalinami žmonės, įskaitant žurnalistus, žmogaus teisių gynėjus ir politinius oponentus, nuteisti ar laikomi kardomajame kalinime dėl negausiais įrodymais pagrįstų su terorizmu susijusių kaltinimų, ypač už tariamą narystę teroristinėje organizacijoje; yra labai susirūpinęs dėl to, kad, kaip nurodyta priimant visuotinį periodinį vertinimą, Turkijos valdžios institucijos daugiau neketina persvarstyti Kovos su terorizmu įstatymo; todėl primygtinai ragina Turkiją suderinti savo kovos su terorizmu teisės aktus su tarptautiniais standartais, siekiant užtikrinti veiksmingą pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą bei proporcingumą ir lygybę prieš įstatymą; pripažįsta, kad Turkija turi pagrįstų nuogąstavimų dėl saugumo ir teisę kovoti su terorizmu; vis dėlto pabrėžia, kad tai turi būti daroma visapusiškai gerbiant teisinės valstybės principą, žmogaus teises ir pagrindines laisves; pakartoja, kad griežtai ir nedviprasmiškai smerkia tai, jog Kurdistano darbininkų partija (PKK), kuri nuo 2002 m. įtraukta į ES teroristinių organizacijų sąrašą, vykdo žiaurius teroristinius išpuolius; reiškia nuoširdžią užuojautą Turkijos visuomenei ir ypač 13-os Turkijos piliečių, 2021 m. vasario mėn. nužudytų per teroro išpuolį Garoje (Irakas), šeimoms;

15.  labai apgailestauja dėl to, kad Turkijos kovos su terorizmu nuostatose ir priemonėse išliko daug nepaprastosios padėties metu taikytų apribojimų, ir jie toliau daro neigiamą poveikį žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, be kita ko, ribojant tinkamo proceso garantijas, pratęsiant kardomojo kalinimo trukmę ir toliau sudarant sąlygas atleisti valstybės pareigūnus dėl tariamų ryšių su teroristinėmis organizacijomis;

16.  yra labai susirūpinęs dėl to, kad rasistinis dešiniųjų pažiūrų ekstremistų judėjimas „Ülkücü“ (žinomas kaip „Pilkieji vilkai“), kuris yra glaudžiai susijęs su valdančiosios koalicijos partija MHP (Nacionalistinio judėjimo partija), plinta ne tik pačioje Turkijoje, bet ir ES valstybėse narėse; ragina ES ir jos valstybes nares išnagrinėti galimybę įtraukti „Pilkuosius vilkus“ į ES teroristų sąrašą, uždrausti šio judėjimo asociacijas ir organizacijas ES šalyse, atidžiai stebėti jo veiklą ir kovoti su jo daroma įtaka, nes tai kelia ypač didelę grėsmę kurdų, armėnų ar graikų kilmės asmenims ir visiems asmenims, kuriuos jis laiko priešininkais;

17.  mano, kad teisinės valstybės silpnėjimas ir sisteminis teisminių institucijų nepriklausomumo trūkumas tebėra du aktualiausi ir didžiausią nerimą keliantys klausimai; smerkia vis griežtesnį vykdomosios valdžios vykdomą stebėjimą ir politinį spaudimą, darantį poveikį teisėjų, prokurorų, advokatų ir advokatų asociacijų darbui; yra labai susirūpinęs dėl didėjančių struktūrinių problemų, susijusių su teisminių institucijų nepriklausomybės nebuvimu, kuris naudingas vykdomajai valdžiai; atkreipia dėmesį į tai, kad teisminių institucijų nepriklausomybės nebuvimas kartu su atgrasomuoju vyriausybės pastaraisiais metais įvykdytų masinių atleidimų poveikiu kelia rimtą grėsmę teisinei valstybei ir kenkia visų teisminių institucijų pajėgumui užtikrinti veiksmingą teisinę gynybą žmogaus teisių pažeidimų atvejais tiek atsižvelgiant į priemones, kurių imtasi nepaprastosios padėties atveju, tiek apskritai; su susirūpinimu pažymi, kad šiuo požiūriu teismų reformos strategijos ir trijų su ja susijusių teisės aktų rinkinių nepakaks, kad būtų pasiekti nustatyti tikslai, ypač tuo atveju, jeigu jie nepadės iš esmės pakeisti prokurorų elgsenos ir jeigu teismų nutarimai ir toliau prieštaraus tarptautiniams standartams; pabrėžia, kad reikia skubiai iš esmės reformuoti teisėkūros ir teismines institucijas, siekiant pagerinti prieigą prie teisingumo sistemos, padidinti jos veiksmingumą ir suteikti geresnę teisės į bylos nagrinėjimą per pagrįstą laikotarpį apsaugą;

18.  smerkia maždaug 30 proc. Turkijos teisėjų ir prokurorų atleidimą iš pareigų ir didelio masto perkėlimus bei priverstinius nušalinimus, nes tai lemia nerimą keliantį bauginimo mastą, savicenzūrą ir apskritai teismo sprendimų kokybės mažėjimą; primena, kad bet koks atleidimas iš pareigų ir paskyrimas į pareigas teisminėse institucijose turėtų būti ypač kruopščiai tikrinamas, kad vykdomajai valdžiai turėtų būti draudžiama kištis ar mėginti daryti įtaką teisminėms institucijoms ir kad skiriant teisėjus turėtų būti laikomasi nepriklausomumo ir nešališkumo principų; labai apgailestauja dėl to, kad 2020 m. spalio mėn. patvirtinant visuotinio periodinio vertinimo rezultatus Turkija atsisakė priimti rekomendacijas dėl konstitucijos pakeitimo, kad Teisėjų ir prokurorų taryba (turk. Hâkimler ve Savcılar Kurulu, HSK) taptų nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios; ragina pašalinti šios Tarybos struktūros ir narių atrankos procedūros trūkumus, siekiant užtikrinti jos nepriklausomumą ir nutraukti savavališkus sprendimus;

19.  yra labai susirūpinęs dėl advokatų padėties Turkijoje, nes pastaruosius kelerius metus šimtai jų buvo (ir toliau yra) persekiojami, areštuojami, traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti dėl savo profesinės veiklos ir dėl to, kad atstovavo savo klientams; pritaria susirūpinimui, išreikštam 2020 m. spalio mėn. priimtoje Venecijos komisijos nuomonėje dėl 2020 m. liepos mėn. atliktų 1969 m. Advokatūros įstatymo pakeitimų, visų pirma susijusių su daugelio advokatų asociacijų steigimu tame pačiame mieste; pabrėžia, kad tai skatins tolesnį teisininkų profesijos politizavimą, kuris yra nesuderinamas su teisininkų profesijos nešališkumo reikalavimu ir kelia grėsmę advokatų nepriklausomumui; mano, kad ši teisinė reforma gali būti dar vienas smūgis teisminių institucijų veikimui ir mėginimas panaikinti esamų advokatų asociacijų galias bei užgniaužti likusių kritikų balsus; primygtinai ragina Turkijos valdžios institucijas gerbti advokatų nepriklausomumą ir sudaryti jiems sąlygas laisvai atlikti savo darbą pagal tarptautinius žmogaus teisių standartus; ragina nedelsiant ir besąlygiškai paleisti visus advokatus, kurie sulaikomi tik dėl to, kad verčiasi teisininko profesija;

20.  apgailestauja dėl advokatės Ebru Timtik mirties po 238 dienų bado streiko reikalaujant teisingo bylos nagrinėjimo po to, kai ji buvo nuteista už tariamą narystę teroristinėje organizacijoje, o jos apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas Kasaciniame teisme; primena, kad po to, kai mirė du grupės „Grup Yorum“ muzikantai Helin Bölek ir Ibrahim Gökçek bei Mustafa Koçak, ji yra ketvirta kalinė, 2020 m. mirusi dėl bado streiko reikalaujant teisingo bylos nagrinėjimo; tikisi, kad vykstančiame teismo procese prieš tris policijos pareigūnus, kaltinamus kurdų žmogaus teisių advokato Tahiro Elçi nužudymu, bus galiausiai atskleistos visos jo mirties aplinkybės ir įvykdytas teisingumas šioje byloje;

21.  yra labai susirūpinęs dėl to, kad Turkijos teisminės institucijos ir Turkijos vyriausybė nepaiso EŽTT sprendimų ir kad žemesnės instancijos teismai vis dažniau nesilaiko Konstitucinio Teismo sprendimų; pripažįsta, kad buvo atvejų, kai EŽTT priėmus sprendimą Turkijos teisminės institucijos dar kartą nagrinėjo kalinių bylas; tačiau apgailestaudamas pažymi, kad šie pakartotinio bylos nagrinėjimo atvejai dažnai neatitinka tarptautiniu mastu pripažintų teisingo bylos nagrinėjimo standartų, kaip antai İlhano Sami Çomako atveju; ragina Turkiją užtikrinti visišką Europos žmogaus teisių konvencijos laikymąsi ir atitinkamų EŽTT sprendimų bei nutarčių vykdymą bei bendradarbiauti su Europos Taryba siekiant stiprinti teisinę valstybę, demokratiją ir pagrindines teises; tikisi, kad EŽTT galės teikti pirmenybę sprendimų priėmimui įvairiose jo nagrinėjamose Turkijos bylose ir jį paspartinti, įskaitant žurnalistės Hanım Büşra Erdal bylą; palankiai vertina neseniai priimtą EŽTT sprendimą garsaus rašytojo Ahmeto Altano byloje, kuri buvo nagrinėjama nuo 2017 m. ir kurioje buvo nuspręsta, kad, be kita ko, buvo pažeistos jo teisės į laisvę ir saugumą bei saviraiškos laisvė; palankiai vertina jo vėlesnį paleidimą iš kalėjimo po to, kai Turkijos kasacinis teismas panaikino dėl jo priimtą sprendimą, ir dar kartą ragina atitinkamas Turkijos valdžios institucijas skubiai taikyti visus kitus EŽTT sprendimus; pažymi, kad Turkijos teisminės institucijos nepaiso ir sprendimų, kuriuos priima JT mechanizmai, pavyzdžiui, JT Žmogaus teisių komitetas ir JT darbo grupė savavališko sulaikymo klausimais;

22.  reiškia nepasitenkinimą Turkijoje sulaikyto ir nuteisto Prancūzijos piliečio Fabieno Azoulay, daugiau kaip ketverius metus kalinamo kalėjime, pastaruoju metu – Giresun kalėjime, kur patiria fizinį smurtą ir nuolatinį žiaurų elgesį, kalinimo sąlygomis ir mėginimais priversti jį priimti islamą; griežtai smerkia homofobinius ir antisemitinius motyvus, kuriais remiantis su juo nuolat žiauriai elgiamasi; ragina Turkijos valdžios institucijas nedelsiant imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta jo apsauga ir perkėlimas į gimtąją šalį;

23.  apgailestauja, kad nėra veiksmingos teisinės gynybos, kuria būtų naudojamasi kai vyksta didelio masto atleidimai, darantys poveikį daugeliui asmenų, iš kurių yra daugiau nei 152 000 valstybės tarnautojų, įskaitant mokytojus, gydytojus, akademinės bendruomenės narius, teisininkus, teisėjus ir prokurorus, kurie buvo atleisti ir jiems buvo visam laikui uždrausta dirbti viešajame sektoriuje ar netgi apskritai užsiimti savo profesija; pabrėžia, kad daugelis šių atleidimų ir toliau daro pražūtingą poveikį šiems žmonėms ir jų šeimoms, įskaitant ilgalaikę socialinę ir profesinę stigmą; labai abejoja dėl Nepaprastosios padėties priemonių tyrimo komisijos (CoSEM), kaip vidaus teisių gynimo priemonės, veiklos efektyvumo, nes jai trūksta nepriklausomumo, nešališkumo ir veiksmingumo; pažymi, kad savavališkas pasų galiojimo panaikinimas, nepaisant tam tikro laipsniško pagerėjimo, tebėra didelis nepagrįstas susijusių asmenų judėjimo laisvės suvaržymas; ragina Turkijos valdžios institucijas gerbti atleistų asmenų teises į gynybą ir užtikrinti tarptautinius standartus atitinkančią vertinimo procedūrą;

24.  yra sukrėstas aukšto rango vykdomųjų institucijų ir valdančiosios koalicijos atstovų pareiškimų dėl galimo mirties bausmės, kurią Turkija panaikino 2004 m., grąžinimo; įspėja, kad toks apgailėtinas žingsnis ne tik prieštarautų esamiems Turkijos tarptautiniams įsipareigojimams, bet ir būtų nesuderinamas su stojimo į ES procesu;

25.  pabrėžia žiniasklaidos laisvės ir nepriklausomumo svarbą, nes tai yra viena iš pagrindinių ES vertybių ir bet kurios demokratinės šalies pagrindas; reiškia didelį susirūpinimą dėl neproporcingų ir savavališkų priemonių, kuriomis ribojama saviraiškos laisvė, žiniasklaidos laisvė ir galimybės gauti informaciją Turkijoje, dažnai piktnaudžiaujant kovos su terorizmu teisės aktais siekiant nutildyti kritikus, kai tuo pačiu metu slegia pliuralizmo žiniasklaidos priemonėse trūkumas; primygtinai ragina Turkiją prioritetine tvarka užtikrinti žiniasklaidos laisvę ir žodžio laisvę socialinės žiniasklaidos platformose, be kita ko, reformuojant Baudžiamojo kodekso 299 straipsnį (dėl prezidento įžeidimo), kuriuo nuolat piktnaudžiaujama persekiojant rašytojus, reporterius, straipsnių autorius ir redaktorius, taip pat nedelsiant paleisti ir išteisinti visus žurnalistus, rašytojus, žiniasklaidos darbuotojus ir socialinių tinklų naudotojus, neteisėtai sulaikytus už tai, kad jie vykdo savo profesinę veiklą ir naudojosi pilietinėmis teisėmis; pažymi, kad net jei praėjusiais metais kalinčių žurnalistų skaičius sumažėjo nuo 160 iki daugiau nei 70, šis skaičius išlieka labai didelis ir tebekelia rimtą susirūpinimą, ir kad asmenys per dažnai kalinami dėl nereikšmingų priežasčių; ragina Turkijos valdžios institucijas parodyti, kad jos visiškai netoleruoja jokių fizinio ir žodinio piktnaudžiavimo ar grasinimų žurnalistams atvejų, ir leisti žiniasklaidos priemonėms, kurios buvo savavališkai uždarytos, vėl pradėti veiklą; yra labai susirūpinęs dėl 2020 m. spalio 20 d. Stambulo provincijos teismo sprendimo panaikinti ankstesnį išteisinamąjį nuosprendį ir dar kartą nagrinėti organizacijos „Žurnalistai be sienų“ Turkijos atstovo Erolo Önderoğlu, žmogaus teisių gynėjos Şebnem Korur Fincancı ir rašytojo bei žurnalisto Ahmeto Nesino, kurie kaltinami keliais nusikaltimais, įskaitant teroristinės propagandos skleidimą, nes dalyvavo solidarumo su laikraščiu kampanijoje, bylą ir dėl to, kad jiems gresia 14,5 metų laisvės atėmimo bausmė;

26.  yra labai susirūpinęs dėl neigiamo poveikio, kurį 2020 m. liepos mėn. Įstatymas dėl informacijos skelbimo internete ir kovos su nusikaltimais, padarytais skelbiant tokią informaciją, turės saviraiškos laisvei, nes juo įtvirtinami nauji drakoniški įpareigojimai socialinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams, suteikiami vyriausybei platūs įgaliojimai cenzūruoti turinį internete ir nustatomi kiti pagrindai persekioti socialinių tinklų naudotojus; atkreipia dėmesį į panaikintą draudimą Vikipedijai, tačiau pabrėžia, kad tebėra užblokuota daugiau nei 400 000 svetainių ir vis dar galioja keli socialinių tinklų naudojimo apribojimai;

27.  yra labai susirūpinęs dėl viešųjų subjektų, tokių kaip Aukščiausioji radijo ir televizijos taryba (RTÜK) ir Spaudos reklamos agentūra (BİK), kurie naudojami kaip priemonė savavališkai sustabdyti žiniasklaidos priemonių, laikomų kritiškai nusiteikusiomis vyriausybės atžvilgiu, veiklą, ją uždrausti, skirti joms baudas ar finansiškai jas sužlugdyti, nepriklausomumo ir nešališkumo stokos, nes dėl to sudaromos galimybės beveik visiškai kontroliuoti žiniasklaidą; apgailestauja dėl to, kad 2019 m. prezidento institucijos Komunikacijos direktoratas panaikino daugiau nei 700 žurnalisto pažymėjimų galiojimą, ir dėl sunkumų, kuriuos dirbdami savo darbą patiria vietos ir tarptautiniai žurnalistai;

28.   palankiai vertina tai, kad, nepaisant masinių politinių represijų, Turkijoje egzistuoja gyvybinga, pliuralistinė, aktyvi ir nevienalytė pilietinė visuomenė, nes ji yra viena iš nedaugelio likusių galimybių priversti Turkijos vyriausybę atsiskaityti ir gali padėti šaliai spręsti sunkius politinius ir socialinius uždavinius; yra labai susirūpinęs dėl tolesnio padėties blogėjimo, darančio poveikį susirinkimų ir asociacijų laisvėms, ir smerkia savavališką pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant žinomas nevyriausybines žmogaus teisių organizacijas ir žiniasklaidą, uždarymą; atsižvelgdamas į tai smerkia naują 2020 m. gruodžio mėn. Įstatymą dėl masinio naikinimo ginklų platinimo finansavimo prevencijos, kuriuo Turkijos vidaus reikalų ministerijai ir prezidentui suteikiami plataus masto įgaliojimai apriboti nevyriausybinių organizacijų, verslo partnerysčių, nepriklausomų grupių ir asociacijų veiklą, ir panašu, kad juo siekiama toliau riboti, varžyti ir kontroliuoti pilietinę visuomenę; tvirtai remia kelių JT specialiųjų įgaliotinių raginimą Turkijos vyriausybei persvarstyti šį teisės aktą siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Turkijos tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje; ragina Turkiją laikyti kritikų ar disidentų, įskaitant žmogaus teisių gynėjus, akademinės bendruomenės narius ir žurnalistus, nuomonę vertinga socialinio dialogo plėtojimo priemone, o ne destabilizuojančia jėga;

29.  apgailestauja dėl smarkiai blogėjančios padėties akademinės laisvės srityje Turkijoje, ypač dėl nuolatinių taikių akademinės bendruomenės narių teisių pažeidimų, nepaisant 2019 m. liepos mėn. Konstitucinio Teismo sprendimo, ir dėl Turkijos aukštojo mokslo tarybos įstatymo pakeitimų, kuriais, be jau galiojančių priemonių, nustatomos papildomos ribojamosios priemonės;

30.  smerkia Turkijos valdžios institucijų vykdomas smurtines represijas protestų, susijusių su tuo, kad vyriausybė paskyrė Bosforo universiteto rektorių, atžvilgiu; yra pasibaisėjęs masiniu studentų sulaikymu, pernelyg dideliu policijos jėgos naudojimu taikiose demonstracijose, Stambulo gubernatoriaus sprendimu pasirinktinai uždrausti visų rūšių susitikimus ir demonstracijas aplink universitetą esančiame rajone, protestuotojų, t. y. studentų, absolventų ir akademinės bendruomenės atstovų, laikymu teroristais ir išpuoliais prieš LGBTI grupes; ragina Turkiją panaikinti kaltinimus ir paleisti savavališkai sulaikytus asmenis dėl to, kad jie naudojasi savo teise į taikius susirinkimus;

31.  primygtinai ragina Turkiją susilaikyti nuo žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų kalinimo ir traukimo baudžiamojon atsakomybėn kaip priemonės juos įbauginti arba atgrasyti nuo laisvų pasisakymų žmogaus teisių klausimais; primygtinai ragina Turkiją nedelsiant ir nepriklausomai ištirti žmogaus teisių gynėjų, žurnalistų, akademinės bendruomenės narių ir pilietinės visuomenės aktyvistų bauginimo ir priekabiavimo prie jų atvejus ir patraukti atsakomybėn už tokius pažeidimus atsakingus asmenis;

32.  yra labai susirūpinęs dėl nuolatinių išpuolių prieš Turkijos opozicijos partijas ir spaudimo joms, įskaitant opozicijos narių nuteisimą ar dabartinės vyriausybės piktnaudžiavimą finansiniais ištekliais ir valstybės valdymo įgaliojimais, nes tai kenkia tinkamam demokratinės sistemos veikimui; ragina pagrindines Turkijos partijas toliau dėti demokratines ir parlamentines pastangas skatinant Turkijos europinius siekius pagal Turkijos įstatymus ir Konstituciją;

33.  su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į tai, kaip Turkijos valdžios institucijos kryptingai ir nuolat persekioja Liaudies demokratinę partiją (HDP) ir jos jaunimo organizacijas; griežtai smerkia kaltinamąjį aktą, kurį Turkijos kasacinio teismo prokuroras pateikė Konstituciniam Teismui, siekdamas likviduoti HDP partiją ir uždrausti daugiau kaip 600 jos narių politinę veiklą; pabrėžia, kad tai ne tik būtų rimta politinė klaida vidutinės trukmės laikotarpiu, bet ir negrįžtamas smūgis pliuralizmui ir demokratiniams principams, nes nebebūtų atstovaujama milijonams Turkijos rinkėjų; griežtai smerkia tai, kad ir toliau kalinami buvę HDP partijos bendrapirmininkiai – opozicijos lyderė Figen Yüksekdağ ir buvęs kandidatas į prezidentus Selahattin Demirtaș bei buvusi Dijarbakyro merė Gülten Kışanak; atkreipia dėmesį į 2018 m. lapkričio 20 d. EŽTT sprendimą S. Demirtașo byloje, kurį patvirtino EŽTT didžiosios kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimas, kuriuo Turkijos valdžios institucijos raginamos nedelsiant jį paleisti; yra sukrėstas dėl to, kad nuolat nesilaikoma šio privalomo EŽTT sprendimo; smerkia Stambulo Bakirkėjaus 46-ojo pirmosios instancijos baudžiamojo teismo neseniai priimtą sprendimą skirti Selahattinui Demirtaşui trejų su puse metų laisvės atėmimo bausmę už tariamą prezidento įžeidimą – tai yra vienas iš griežčiausių kada nors už tokius kaltinimus paskelbtų nuosprendžių; apgailestauja dėl to, kad 2021 m. sausio 7 d. Ankaros 22-asis prisiekusiųjų teismas priėmė kitą kaltinamąjį aktą prieš iš viso 108 politikus, įskaitant S. Demirtașą ir F. Yüksekdağ, dėl jų tariamo vaidmens 2014 m. spalio mėn. vykusiuose Kobanės miesto protestuose, nors jis grindžiamas tais pačiais faktais ir incidentais, kuriuos didžioji kolegija jau pripažino nepakankamu sulaikymo pagrindu; taip pat smerkia vis pasikartojantį opozicijos parlamento narių parlamentinio statuso panaikinimą, nes tai labai kenkia parlamento, kaip demokratinės institucijos, įvaizdžiui; yra susirūpinęs dėl to, kad Ankaros vyriausiasis prokuroras rengia tyrimus dėl dar devynių HDP partijos pirmininko pavaduotojų, įskaitant dabartinę HDP bendrapirmininkę Pervin Buldan, Meral Danış Beştaş, Hakkı Saruhaną Oluçą, Garo Paylaną, Hüdą Kayą, Sezai Temelli, Serpil Kemalbay Pekgözegü, Pero Dündar ir Fatmą Kurtulan, parlamentinio imuniteto panaikinimo; atkreipia dėmesį į Turkijos žaliųjų / kairiųjų partijos jaunimo sparno nario Cihano Erdalo atvejį, kai jis, laikinai atvykęs į Turkiją aplankyti savo šeimos, 2020 m. rugsėjo 25 d. buvo areštuotas ir sulaikytas vien dėl to, kad prieš šešerius metus iki arešto buvo HDP partijos narys; smerkia sprendimą uždaryti HDP partijos parlamento nario Ömero Faruko Gergerlioğlu parlamentinę būstinę ir panaikinti jo parlamentinį imunitetą ir vėliau jį suimti Turkijos Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos patalpose; mano, kad šis sprendimas yra atsakomasis veiksmas už jo aktyvumą žmogaus teisių srityje, be kita ko, dėl to, kad jis parlamente pristatė plačiai paplitusius įtarimus dėl visuminių kūno apieškų (išrengiant) ir priekabiavimo kalėjimuose bei laikino sulaikymo metu ir pradėjo prieš tai nukreiptą socialinės žiniasklaidos kampaniją;

34.  yra labai susirūpinęs dėl laipsniškai didėjančio spaudimo pagrindinei opozicijos partijai (CHP) ir jos lyderiui Kemalui Kılıçdaroğlu, įskaitant partijos brošiūrų konfiskavimą teismo sprendimu, prašymą atšaukti lyderio imunitetą remiantis jo politiniais pareiškimais, jam viešai pareikštus grasinimus ar net fizinius išpuolius; pakartoja, kad yra labai susirūpinęs dėl nuolatinio politinio ir teisminio Stambulo provincijos CHP partijos skyriaus pirmininkės Canan Kaftancıoğlu persekiojimo, ji 2019 m. rugsėjo mėn. buvo nuteista beveik 10 metų laisvės atėmimo bausme politiškai motyvuotoje byloje, dėl kurios dar nepriimtas Aukščiausiojo Teismo sprendimas, ir jai 2020 m. gruodžio mėn. buvo pareikšti kaltinimai, už kuriuos gresia dar 10 metų laisvės atėmimo bausmė naujoje politinėje byloje, kuri taip pat susijusi su keturiais dienraščio „Cumhuriyet“ žurnalistais; palankiai vertina tai, kad CHP partijai atstovaujantis parlamento narys Enis Berberoğlu atgavo savo vietą parlamente ir parlamentinį imunitetą pagal antrąjį 2021 m. sausio 21 d. Konstitucinio Teismo sprendimą, nes į jo ankstesnį sprendimą žemesnės instancijos teismai neatsižvelgė;

35.  ragina atitinkamas Turkijos valdžios institucijas paleisti visus įkalintus žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, teisininkus, akademinės bendruomenės narius ir kitus asmenis, kurie sulaikyti pateikus nepagrįstus kaltinimus, ir leisti jiems visomis aplinkybėmis vykdyti savo veiklą nesusiduriant su grėsmėmis ar kliūtimis; ragina Komisiją ir valstybes nares padidinti apsaugą ir paramą, teikiamą žmogaus teisių gynėjams, kuriems kyla grėsmė Turkijoje, be kita ko, pasitelkiant dotacijas ekstremaliosios situacijos atvejais; smerkia Stambulo apygardos apeliacinio teismo priimtą sprendimą palikti galioti keturių žmogaus teisių gynėjų ilgalaikio laisvės atėmimo bausmes dėl su terorizmu susijusių kaltinimų Biujukados byloje, nepaisant to, kad nėra jokių nusikalstamos veikos įrodymų ir to, kad įtarimai šiems atsakovams buvo ne kartą paneigti, įskaitant pačios valstybės pateiktus įrodymus; mano, kad ši byla yra dar vienas priešiškos aplinkos pilietinės visuomenės organizacijoms ir pasikartojančios piktavališko politinio diskurso įtakos, lemiančios šališkus teismų sprendimus, pavyzdys; smerkia pakartotinį rašytojo Ahmeto Altano areštą 2019 m. lapkričio mėn., praėjus vos savaitei po to, kai jis buvo paleistas iš kalėjimo po daugiau nei trejus metus trukusio kardomojo kalinimo; yra labai susirūpinęs dėl priekabiavimo prie žinomo žmogaus teisių gynėjo ir Žmogaus teisių asociacijos (turk. İnsan Hakları Derneği (İHD)) bendrapirmininkio Öztürko Türkdoğano, jis neseniai buvo suimtas per su įslaptintu ikiteisminiu tyrimu susijusį reidą namuose ir vėliau paleistas į laisvę;

36.  griežtai smerkia žinomo ir gerbiamo pagrindinio pilietinės visuomenės veikėjo Osmano Kavalos pakartotinį suėmimą praėjus vos kelioms valandoms po jo išteisinimo 2020 m. vasario mėn. ir tolesnį daugiau nei trejus metus trunkantį kalinimą, remiantis melagingais kaltinimais, o tai reiškia akivaizdų atsisakymą laikytis galutinio Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo ir vėlesnio Europos Tarybos Ministrų Tarybos raginimo; mano, kad nauja byla ir kaltinimai jam bei JAV akademinės bendruomenės nariui Henriui Barkey už tariamą šnipinėjimą ir mėginimą nuversti Turkijos konstitucinę tvarką yra nepagrįsti, pateikti be jokių įrodymų, taigi politiškai motyvuoti; yra labai sukrėstas neseniai priimtų teismo sprendimų, pvz., 2021 m. sausio 22 d. Stambulo apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo panaikintas ankstesnis išteisinamasis nuosprendis ir sprendimas, priimtas pakartotinai nagrinėjant Gezi parko bylą, ir 2021 m. vasario 5 d. Stambulo teismo sprendimo sujungti šią naujai atnaujintą bylą su kita byla dėl šnipinėjimo, visiškai neatsižvelgiant į EŽTT nuosprendį;; pabrėžia, kad EŽTT jau paskelbė sprendimą Gezi byloje ir kad dėl abiejų bylų sujungimo kardomojo kalinimo pratęsimas tampa dar absurdiškesnis ir neteisėtas; yra pasibaisėjęs Teisėjų ir prokurorų tarybos sprendimu atlikti tyrimą dėl trijų Stambulo 30-ojo sunkiųjų baudžiamųjų bylų teismo teisėjų, kurie 2020 m. vasario mėn. išteisino Osmaną Kavalą ir likusius kaltinamuosius Gezi parko byloje dėl įrodymų trūkumo; yra taip pat pasibaisėjęs tuo, kad buvęs Stambulo prokuroro pavaduotojas Hasan Yılmaz, atsakingas už antrąjį kaltinimą Osmanui Kavalai, vėliau buvo paskirtas teisingumo ministro pavaduotoju;

37.  yra labai susirūpinęs dėl nuolatinių įtarimų smurtiniais areštais, mušimų, kankinimų, netinkamo elgesio ir žiauraus bei nežmoniško ar žeminamo elgesio policijos ir karinėse areštinėse bei kalėjimuose, taip pat dėl priverstinio dingimo atvejų per pastaruosius ketverius metus, prokurorų negebėjimo atlikti prasmingo tokių įtarimų tyrimo ir nusistovėjusios saugumo pajėgų narių ir valstybės pareigūnų nebaudžiamumo kultūros; ragina Turkijos vyriausybę galiausiai išaiškinti šimtų dingusių asmenų atvejus ir pateikti atsakymą judėjimo „Cumartesi Anneleri“ (Šeštadienio motinos“) atstovėms, kurios jau daugiau nei 800 kartų buvo susirinkusios prašyti teisingumo; primygtinai ragina Turkijos valdžios institucijas ištirti nuolatinius ir patikimus pranešimus apie kankinimus ir netinkamą elgesį areštinėse ir patraukti atsakingus asmenis atsakomybėn; ragina Turkiją laikytis visiško kankinimų netoleravimo politikos; ragina Turkiją nutraukti bet kokį sulaikymą neleidžiant susisiekti bei sulaikymą neoficialiose sulaikymo vietose; yra pasibaisėjęs pranešimais apie nėščių ir pagimdžiusių moterų areštų praktiką ir primygtinai ragina Turkiją paleisti šias moteris ir nutraukti moterų suėmimus prieš pat gimdymą arba iškart po jo; atkreipia dėmesį į buvusio viešojo sektoriaus darbuotojo Yusufo Bilge Tunço dingimą, apie kurį pranešta 2019 m. rugpjūčio mėn.; yra labai susirūpinęs dėl to, kad vis dažniau pranešama apie tai, kad sistemingai ir piktnaudžiaujant vykdomi asmens kūno apieškojimai sulaikymo vietose ir kalėjimuose, ypač įtariamųjų ir sulaikytųjų moterų atveju;

38.  yra susirūpinęs dėl naujų teisės aktų, pagal kuriuos Turkijos policijai bus leidžiama naudoti karinius įrankius, įskaitant sunkiąją ginkluotę ir slaptosios tarnybos įrangą, ir taip reaguoti į viešuosius incidentus ir įvykius, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui, netaikant jokių papildomų procedūrų;

39.  pažymi, kad, atsižvelgiant į COVID-19 pandemiją, teisės aktų rinkinyje buvo numatyta sąlyginai paleisti iki 90 000 kalinių, išskyrus (ir tai yra diskriminacija) kalinius, kuriems taikomas kardomasis kalinimas dėl įtariamų su terorizmu susijusių nusikalstamų veikų, įskaitant teisininkus, žurnalistus, politikus ir žmogaus teisių gynėjus, nes jie negali būti anksčiau paleisti taikant šias priemones;

40.  griežtai smerkia ne Turkijoje gyvenančių Turkijos piliečių priverstinę ekstradiciją ar grobimą dėl politinių priežasčių, nes tai teisinės valstybės principo ir pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas; yra labai susirūpinęs dėl to, kad Turkijos vyriausybė naudojasi savo įtaka, kad užtikrintų priverstinį savo piliečių grįžimą pažeidžiant tarptautinę teisę, kai kuriais tokiais atvejais buvo nesilaikoma ir vidaus teisinių ekstradicijos procedūrų, ir primygtinai ragina ES reaguoti į šią situaciją; smerkia bet kokius bandymus naudoti smurtą prieš turkų kilmės opozicijos narius ir politikus, taip pat intelektualus, politikus ir aktyvistus apskritai Europoje, prie jų priekabiauti ar daryti jiems spaudimą;

41.  yra susirūpinęs dėl to, kad Turkijos ombudsmenas ir Žmogaus teisių ir lygybės institucija nesilaikė Paryžiaus principų ar Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija bendrosios politikos rekomendacijų Nr. 2 ir 7 kriterijų, susijusių su statutu, struktūra, funkcija, veikla, finansiniu ir veiklos nepriklausomumu, valdybos narių nepriklausomumu, tinkamumu ir naryste;

42.  atkreipia dėmesį į neseniai priimtą veiksmų planą žmogaus teisių srityje, kuris, kaip numatyta, turi būti įgyvendintas per dvejų metų laikotarpį ir kuriame numatytos kelios teisinės reformos, nustatyti devyni pagrindiniai uždaviniai, 50 tikslų ir beveik 400 veiksmų, kurie varijuoja nuo konkrečių ir techninių įsipareigojimų iki didžia dalimi bendrų ir neaiškių pareiškimų; pabrėžia, kad, nors veiksmų plane teigiama, kad reikia spręsti tokius pagrindinius klausimus, kaip antai susijusius su teismų nepriklausomumu, saviraiškos ir asociacijų laisve ir pažeidžiamų grupių apsauga, jame nenumatoma, kaip šalinti didžiulius trūkumus, susijusius su žmogaus teisių ir teisinės valstybės padėtimi Turkijoje, nes į planą neįtraukti veiksmai, kuriais būtų siekiama panaikinti piktnaudžiavimą su terorizmu susijusiais kaltinimais, nutraukti savavališkus sulaikymus ar užtikrinti, kad būtų laikomasi EŽTT sprendimų; mano, kad bet koks veiksmų planas suteiks galimybę pagerinti bendrą padėtį tik tuo atveju, jei pagal jį bus imamasi realių ir patikimų priemonių, skirtų įvairioms problemoms žmogaus teisių ir teisinės valstybės srityje spręsti; ragina Turkijos vyriausybę pateikti aiškesnį jo veiksmingo įgyvendinimo tvarkaraštį ir įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas ir atitinkamus suinteresuotuosius subjektus į bet kokios atitinkamos politikos šioje srityje rengimo procesą;

43.  yra susirūpinęs dėl plačiai paplitusios korupcijos Turkijoje; pabrėžia, kad Komisijos ataskaitoje nurodoma, kad nesama ženklų, jog būtų pasiekta pažanga šalinant daugybę Turkijos kovos su korupcija sistemos spragų, ir ragina Turkiją pateikti veiksmingą kovos su korupcija strategiją ir veiksmų planą; pažymi, kad būtina gerinti viešųjų institucijų atskaitomybę ir skaidrumą; pažymi, kad kovos su organizuotu nusikalstamumu srityje Turkijos padaryta pažanga yra ribota; ragina Turkiją suderinti savo duomenų apsaugos teisės aktus su ES standartais, kad būtų galima bendradarbiauti su Europolu, siekiant pagerinti kovos su pinigų plovimu, terorizmo finansavimu ir kibernetiniais nusikaltimais reglamentavimą;

44.  tebėra labai susirūpinęs dėl padėties Turkijos pietryčiuose ir Kurdų klausimo, nes tam skiriama mažiau dėmesio nei reikėtų, ypač kalbant apie žmogaus teisių apsaugą, politinį aktyvumą, saviraiškos laisvę ir religijos laisvę; yra susirūpinęs dėl kurdų klausimu dirbančių žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų teisių apribojimų ir dėl nuolatinio spaudimo, daromo kurdų žiniasklaidai, kultūros ir kalbos institucijoms bei raiškai visoje šalyje, nes taip toliau mažėja kultūrinių teisių; yra susirūpinęs dėl to, kad prieš kurdų kilmės piliečius nukreipta neapykantos retorika kalba ir grasinimai tebėra rimta problema; pabrėžia, kad reikia skubiai atnaujinti patikimą politinį procesą, kuriame dalyvautų visos susijusios šalys bei demokratinės jėgos ir kuris padėtų taikiai išspręsti kurdų klausimą; yra itin susirūpinęs dėl nuolatinės nepalankios kurdų moterų padėties, kurią pablogina išankstinis nusistatymas prieš jų etninę ir kalbinę tapatybę, dėl to jos toliau marginalizuojamos kalbant apie jų pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises; ragina Turkiją užtikrinti kurdų moterims visas sąlygas naudotis lygiomis teisėmis ir galimybėmis; ragina Turkiją nedelsiant ištirti visus rimtus įtarimus dėl žmogaus teisių pažeidimų, žudymų bei priverstinių dingimų ir leisti tarptautiniams stebėtojams vykdyti nepriklausomą stebėseną; yra susirūpinęs dėl neseniai Dijarbakyro mieste vykdytų masinių reidų ir sulaikymų, susijusių su teisininkais, politikais ir pilietinių teisių aktyvistais, taip pat dėl penkių pilietinės visuomenės veikėjų, įskaitant Turkijos gydytojų asociacijos Vyriausiosios garbės tarybos narį dr. Șeyhmusą Gökalpą, įkalinimo; primygtinai ragina Turkiją užtikrinti, kad būtų atliktas skubus, nepriklausomas ir nešališkas įtarimų dėl Serveto Turguto ir Osmano Şıbano, dviejų Vano kaimo gyventojų, kuriuos žandarmerijos pajėgos sulaikė 2020 m. rugsėjo 11 d., kankinimo, po kurio Servet Turgut mirė, o Osman Șıban buvo sunkiai sužalotas;

45.  primygtinai ragina Turkijos vyriausybę ginti mažumų ir pažeidžiamų grupių, įskaitant moteris ir vaikus, LGBTI asmenis, pabėgėlius, etnines mažumas, pvz., romus, graikų ir armėnų kilmės Turkijos piliečius ir religines mažumas, pvz., krikščionis, žydus ar alevitus, teises; ragina Turkiją skubiai priimti išsamius kovos su diskriminacija teisės aktus, apimančius draudimą diskriminuoti dėl etninės kilmės, religijos, kalbos, pilietybės, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, ir priemones kovai su rasizmu ir homofobija ar transfobija;

46.  griežtai smerkia Turkijos vyriausybės sprendimą pasitraukti iš Stambulo konvencijos, nes tai atitolina Turkiją nuo ES ir tarptautinių standartų ir sukelia rimtų abejonių dėl jos įsipareigojimų užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir skatinti moterų teises, taip pat tai yra aiškus ženklas, kad šalyje smarkiai pablogėjo žmogaus teisių padėtis; mano, kad šis sprendimas yra nesuprantamas, nes konvencija nepasikeitė nuo tada, kai Turkija tapo pirmąja ją pasirašiusia ir ratifikavusia šalimi, taip pat pavojingas atsižvelgiant į tai, kad pandemijos metu daugėja smurto prieš moteris atvejų, ir į didelį moterų žudymo dėl lyties lygį šalyje; ragina Turkijos vyriausybę skubiai jį atšaukti; ragina, kad bet kurie nauji santykiai su Turkija būtų grindžiami pagrindinėmis demokratinėmis vertybėmis, įskaitant moterų teisių paisymą; tebėra susirūpinęs dėl smurto prieš moteris, įskaitant žudymus dėl garbės, neteisėtas vaikų santuokas ir seksualinę prievartą, paplitimo ir sunkumo Turkijos visuomenėje ir dėl Turkijos valdžios institucijų nenoro bausti smurtaujančius dėl lyties asmenis; nepritaria jokiai teisės nuostatai, pagal kurią būtų įmanoma suteikti galimybę ateityje atidėti bausmę už seksualines nusikalstamas veikas prieš vaikus nuteistiems asmenims, jeigu jie veda savo auką; ragina Turkijos valdžios institucijas dėti daugiau pastangų kovojant su vaikų darbu, kuris pastaraisiais metais sumažėjo, tačiau jo lygis vis dar nemažas Turkijoje, ir kovoti su bet kokios formos vaikų išnaudojimu; apgailestauja dėl ir toliau labai mažo moterų atstovavimo vyriausybėje, parlamente, vietos lygmens institucijose arba apskritai kalbant apie bet kokias su sprendimų priėmimu susijusias pareigas (tik 17,3 proc.);

47.  yra labai susirūpinęs dėl LGBTI asmenų žmogaus teisių pažeidimų, ypač dėl fizinių išpuolių, pratęstų draudimų „Pride“ žygiams šalyje arba susirinkimų, susivienijimų ir saviraiškos laisvių apribojimų; primena, kad Turkija yra viena iš šalių, kuriose translyčių asmenų nužudymų skaičius yra didžiausias; smerkia aukšto rango vyriausybės pareigūnų, įskaitant Turkijos religijos reikalų direktorato (Diyanet) vadovą, ombudsmeno instituciją ar Raudonojo Pusmėnulio draugijos pirmininką, homofobiškas ir neapykantą kurstančias kalbas; ragina Turkijos valdžios institucijas dėti daugiau pastangų siekiant užkirsti kelią neapykantos nusikaltimams, išankstiniam nusistatymui ir socialinei lyčių nelygybei; primena, kad neapykantą kurstančias kalbas reglamentuojantys Turkijos teisės aktai neatitinka EŽTT praktikos;

48.  yra labai susirūpinęs dėl Šv. Sofijos soboro, kaip istorinio ir religinio paminklo, pavertimo mečete nesuorganizavus tinkamo dialogo, nes taip gali būti pažeista UNCESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, kurią pasirašė Turkija; ragina Turkijos vyriausybę persvarstyti ir atšaukti šį sprendimą siekiant, kad būtų visapusiškai paisoma istorinio ir kultūrinio kultūros ir religinių paminklų ir simbolių, ypač UNESCO pasaulio paveldo objektų, pobūdžio; primena, kad Šv. Sofijos soboras yra vieta atvira visoms bendruomenėms ir religijoms, ir ragina UNESCO imtis tinkamų veiksmų siekiant išsaugoti šį pasaulio paveldo objektą; pabrėžia, kad sprendimas dėl Šv. Sofijos soboro kenkia religinių bendruomenių dialogo ir bendradarbiavimo pastangoms, taip pat pliuralistinei, daugiakultūrei socialinei Turkijos struktūrai; apgailestauja dėl to, kad Moni tis Choras / Chora bažnyčia per pastaruosius mėnesius iš muziejaus buvo paversta mečete;

49.  ragina Turkijos valdžios institucijas skatinti teigiamas ir veiksmingas reformas minties, sąžinės ir religijos laisvės srityje suteikiant religinėms bendruomenėms gauti juridinio asmens statusą ir taikant Venecijos komisijos rekomendacijas dėl religinių bendruomenių statuso, visus atitinkamus EŽTT sprendimus ir Europos Tarybos rezoliucijas, be kita ko, dėl graikų ortodoksų populiacijos Gekčeados (Imrozo) ir Bozdžaados (Tenedo) salose; apgailestauja dėl veiksmų prieš Mor Gabrielio vienuolyną ir kitus pietryčių Turkijos vienuolynus, ir pakartoja savo raginimą Turkijai gerbti ortodoksų krikščionių ekumeninį patriarchatą visame pasaulyje, pripažinti jo teisinį subjektiškumą ir viešą bažnytinio titulo „ekumeninis patriarchas“ naudojimą; pažymi, kad reikia panaikinti dvasininkų mokymo, paskyrimo ir įpėdinystės apribojimus, sudaryti sąlygas atidaryti Chalkės seminariją ir panaikinti visas kliūtis tinkamam jos veikimui;

50.  ragina Turkiją bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma su Europos Taryba, kovos su prekyba žmonėmis ir kultūros paveldo naikinimu ir jų prevencijos srityje; pabrėžia, kad svarbu tęsti dialogą su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis ir ES kultūros ir religinio paveldo išsaugojimo klausimais;

51.  yra susirūpinęs dėl Turkijoje gyvenančių uigūrų, nes jiems kyla vis didesnė rizika būti sulaikytiems ir deportuotiems į kitas šalis, galinčias juos perduoti Kinijai, kur, tikėtina, jie patirtų didelio masto persekiojimą;

52.  ragina veiksmingai įgyvendinti antrąjį veiksmų planą ir nacionalinę romų strategiją laikantis įtraukesnio požiūrio į pilietinę visuomenę, užtikrinant stipresnį lyčių aspektu grindžiamą požiūrį, glaudesnį bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis ir būtinų išteklių skyrimą;

53.  nurodo, kad norint ugdyti pliuralistinę visuomenę itin svarbi profesinių sąjungų laisvė ir socialinis dialogas; šiuo atžvilgiu apgailestauja dėl trūkumų teisės aktuose, susijusiuose su darbo ir profesinių sąjungų teisėmis, ir pabrėžia, kad teisė jungtis į organizacijas, teisė į kolektyvines derybas ir teisė streikuoti yra pagrindinės darbuotojų teisės; yra susirūpinęs dėl to, kad darbdaviai ir toliau smarkiai diskriminuoja profsąjungas ir kad kai kurių sąjungų vadovai ir nariai toliau patiria atleidimus, priekabiavimą ir sulaikymus; ragina Turkijos valdžios institucijas laikytis TDO nustatytų pagrindinių darbo standartų, kurių pati šalis įsipareigojo laikytis;

54.  ragina Turkiją toliau siekti pažangos derinant savo teisės aktus su ES direktyvomis ir acquis aplinkos ir klimato kaitos srityje ir ratifikuoti Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos; palankiai vertina Turkijos aplinkos teisių gynėjų darbą ir įspėja dėl nepaprastai didelio pastaraisiais metais įgyvendinamų didelių viešosios infrastruktūros projektų, įskaitant trečiąjį ir didžiausią Stambulo oro uostą bei trečiąjį Bosforo tiltą, poveikio aplinkai; yra ypač susirūpinęs dėl ekologinės destrukcijos, kurią gali sukelti planuojamas Stambulo kanalo projektas; pabrėžia, kad teisme buvo iškelta keletas bylų dėl šio projekto teigiamo poveikio aplinkai vertinimo (PAV), ir ragina atlikti nepriklausomus poveikio aplinkai vertinimus, taip pat užtikrinti skaidrias viešųjų pirkimų procedūras ir įtraukius atitinkamų viešųjų konsultacijų procesus; ragina Turkiją užbaigti derinimą su ES PAV direktyva(8), įskaitant nuostatas, pagal kurias reikėtų pradėti tarpvalstybines konsultacijas su kaimyninėmis šalimis; dar kartą ragina Turkijos vyriausybę sustabdyti savo planus statyti Akuju atominę elektrinę regione, kuriame gali būti didelių žemės drebėjimų, o tai kelia didelę grėsmę ne tik Turkijai, bet ir visam Viduržemio jūros regionui; todėl prašo Turkijos vyriausybės prisijungti prie Konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo konvencijos), kurią pasirašiusios šalys įsipareigoja pranešti viena kitai apie svarstomus didelius projektus, galinčius turėti didelį neigiamą tarpvalstybinio masto poveikį aplinkai, ir tarpusavyje dėl jų konsultuotis; šiuo tikslu prašo Turkijos vyriausybės įtraukti kaimyninių šalių vyriausybes arba bent su jomis konsultuotis toliau plėtojant Akuju elektrinės projektą;

Institucinė sistema

55.  yra sunerimęs dėl autoritarinio prezidentinės sistemos interpretavimo įtvirtinimo; yra labai susirūpinęs dėl nuolatinės pernelyg didelės prezidentinės valdžios centralizacijos – kenkiančios ne tik parlamentui, bet ir pačiai ministrų tarybai – pagal reformuotą konstitucinę sąrangą, kuri neužtikrina patikimo ir veiksmingo vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios bei teisminių institucijų galių atskyrimo; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad Venecijos komisija savo nuomonėje dėl Turkijos konstitucijos pakeitimų išreiškė susirūpinimą dėl valdžios padalijimo principo įgyvendinimo; apgailestauja dėl dabartinių apribojimų, taikomų stabdžių ir atsvarų sistemai, kuri reikalinga veiksmingai vykdomosios valdžios demokratinei atskaitomybei, ir ypač dėl prezidentinės valdžios atskaitomybės trūkumo; yra susirūpinęs dėl didėjančios prezidentinės valdžios įtakos valstybės įstaigoms ir reguliavimo institucijoms, kurios turėtų išlikti nepriklausomos; yra itin susirūpinęs dėl parlamento marginalizavimo, kuris pastebimai kenkia jo teisėkūros ir priežiūros funkcijoms, o jo prerogatyvos yra nuolat pažeidinėjamos prezidento dekretais; ragina peržiūrėti dabartinę prezidentinę sistemą ir jos įgyvendinimą laikantis demokratijos principų, kaip nurodyta 2017 m. Europos Tarybos Venecijos komisijos rekomendacijose;

56.  primena, kad 10 proc. išrinkimo slenkstis – didžiausias tarp Europos Tarybos narių – prieštarauja EŽTT jurisprudencijai ir mažina galimybes atstovauti didelėms rinkėjų grupėms; yra susirūpinęs dėl viešų pareiškimų apie galimas rinkimų reformas, kurios gali dar labiau trukdyti politinių partijų patekimui į parlamentą, dalyvavimui parlamento veikloje ir galbūt parlamentinės daugumos suformavimui; ragina Turkiją užtikrinti platesnę rinkimų aplinką visais šalies lygmenimis, sudarant sąžiningas ir laisvas vienodas sąlygas visiems kandidatams ir partijoms, taip pat laikytis Venecijos komisijos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rekomendacijų dėl rinkimų sistemos spragų šalinimo ir atsižvelgti į jų raginimą pakeisti sprendimus, neatitinkančius tarptautinių normų ir standartų;

57.  susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės tarnybos sistema ir toliau pasižymi šališkumu ir yra politizuota, o dėl to ir dėl pernelyg didelės prezidento kontrolės visais valstybės mechanizmo lygmenimis apskritai sumažėjo viešojo administravimo efektyvumas, pajėgumai ir kokybė; ragina Turkiją imtis priemonių, kad būtų atkurta nuopelnais pagrįsta konkurencinga paaukštinimo tarnyboje sistema ir užtikrintas administravimo skaidrumas ir atskaitomybė;

58.  yra susirūpinęs dėl to, kad valdantysis elitas vis dažniau pasitelkia ultranacionalistinį ir provokacinį naratyvą, kurį plačiai perėmė šalies politinės jėgos, o tai lemia vis priešiškesnį požiūrį į ES, jos valstybes nares ir kitas kaimynines šalis; yra susirūpinęs dėl gilaus Turkijos politikos susipriešinimo, kurį pabrėžia naujoji prezidentinė sistema, ir dėl dažnėjančių poliarizuojančių populistinių naratyvų, kurie dar labiau skaido Turkijos visuomenę ir trukdo partijų tarpusavio dialogui bei susitaikymui; yra susirūpinęs dėl didėjančios religinio konservatyvizmo įtakos politiniame gyvenime, kuri prieštarauja seniai nusistovėjusiai pasaulietinei šalies tradicijai; šiuo atžvilgiu yra susirūpinęs dėl didėjančio Religijos reikalų direktorato (turk. Diyanet) vaidmens ir išteklių visose Turkijos viešojo gyvenimo srityse, įskaitant švietimą, ir taip pat užsienyje, įskaitant juntamą jo įtaką Europoje;

59.  yra labai susirūpinęs dėl neigiamo neseniai Turkijos valdžios institucijų priimtų sprendimų poveikio vietos politikai ir vietos demokratijai; griežtai smerkia bent 47 demokratiškai išrinktų merų (įskaitant Dijarbakyro, Vano, Mardino ir, visai neseniai, Karso miestų merus) pašalinimą iš pareigų bei įkalinimą remiantis abejotinais įrodymais ir ypač jų savavališką pakeitimą centrinės vyriausybės paskirtais neišrinktais patikėtiniais; yra tvirtai įsitikinęs, kad šie neteisėti sprendimai yra tiesioginis išpuolis prieš pačius pagrindinius demokratijos principus, dėl kurio milijonai rinkėjų netenka demokratiškai išrinktų atstovų; ragina Turkiją grąžinti į pareigas nušalintus merus;

60.  atkreipia dėmesį į politines, teisėkūros, finansines ir administracines priemones, kurių vyriausybė ėmėsi tam, kad paralyžiuotų opozicijos partijų merų vadovaujamas savivaldybes Stambulo, Ankaros, Izmiro ir šalies pietryčių miestuose; smerkia Aukščiausiosios rinkimų tarybos (turk. YSK) sprendimus rengti pakartotinius Stambulo mero rinkimus ir atsisakymą suteikti mero mandatus laimėjusiems HDP kandidatams antroje vietoje esančių Teisingumo ir vystymosi partijos (turk. AKP) kandidatų naudai, nes tai kenkia rinkimų procesų teisėtumui ir vientisumui bei institucijos nepriklausomumui nuo politinio kišimosi;

Platesni ES ir Turkijos santykiai ir Turkijos užsienio politika

61.  primena svarbų vaidmenį, kurį Turkija atliko ir vis dar atlieka priimdama beveik keturis milijonus pabėgėlių, iš kurių apie 3,6 mln. yra Sirijos pabėgėliai ir apie 360 000 užregistruoti pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai iš kitų šalių, remiantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro duomenimis, ir primena, kad tai didžiausia pabėgėlių bendruomenė pasaulyje; pažymi, kad uždaviniai sprendžiant šią krizę padidėjo dėl COVID-19 pandemijos; palankiai vertina visų susijusių valdžios institucijų, ypač savivaldybių, pastangas gerinant pabėgėlių gyventojų integraciją; mano, kad ES turėtų toliau teikti reikiamą paramą Sirijos pabėgėliams ir priimančiosioms bendruomenėms Turkijoje, be kita ko, toliau remdama atitinkamas JT programas, skirtas pabėgėlių bendruomenėms Turkijoje; pritaria objektyviam ES ir Turkijos pareiškimo ir bendradarbiavimo pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir migracijos klausimais vertinimui, įskaitant poveikio žmogaus teisėms vertinimą, ir pabrėžia, kad abi šalys įgyvendinimo procese turi laikytis savo atitinkamų įsipareigojimų ir gerbti pagrindines teises; pabrėžia, kad negalima pritarti naudojimuisi migrantais ir pabėgėliais kaip politiniu svertu ir šantažo priemone; griežtai smerkia tai, kad 2020 m. kovo mėn. Turkija naudojo migracijos spaudimą politiniais tikslais ir Turkijos valdžios institucijos, teikdamos klaidinančią informaciją, aktyviai skatino migrantus, pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus rinktis sausumos kelią į Europą per Graikiją; pažymi, kad tol, kol visų valstybių narių atžvilgiu ES ir Turkijos readmisijos susitarimas(9) nėra visapusiškai ir veiksmingai įgyvendintas, turėtų būti tinkamai įgyvendinami galiojantys dvišaliai readmisijos susitarimai ir panašių susitarimų su valstybėmis narėmis bei kartu su jomis nustatytų priemonių nuostatos; primena, kad Sirijos pabėgėliai turėtų būti repatrijuojami į Siriją tik tuo atveju, jei jie savanoriškai apsisprendžia ir gali grįžti į savo pradines bendruomenes;

62.  dar kartą patvirtina savo raginimą, išreikštą 2015 m. balandžio 15 d. rezoliucijoje, ir dar kartą ragina Turkiją pripažinti Armėnijos genocidą, taip atveriant kelią tikram Turkijos ir Armėnijos tautų susitaikymui; atsižvelgdamas į tai, ragina Turkiją susilaikyti nuo bet kokios prieš Armėniją nukreiptos propagandos ir neapykantą kurstančių kalbų bei visapusiškai laikytis savo įsipareigojimų saugoti armėnų ir kitų tautų kultūros paveldą;

63.  yra tvirtai įsitikinęs, kad su COVID-19 pandemija galima kovoti tik pasitelkiant bendradarbiavimą viso pasaulio mastu; mano, kad šiuo atžvilgiu ES ir Turkijos bendradarbiavimas galėtų būti toliau stiprinamas, įskaitant tvarių tiekimo grandinių kūrimą; palankiai vertina teigiamą Turkijos vaidmenį tiekiant apsaugos priemones kelioms valstybėms narėms ir kitoms šalims; yra sunerimęs, kad netinkamai naudojami prezidento dekretai ir ministrų sprendimai, kuriais toliau pažeidžiamas teisėtumo principas sprendimais, priimtais kovojant su COVID-19 pandemija; kritikuoja Turkijos valdžios institucijų išpuolius prieš Turkijos gydytojų asociaciją, siekiant ją nutildyti dėl bet kokių kritinių klausimų, susijusių su vyriausybės COVID-19 pandemijos valdymu; smerkia tai, kad prieš žurnalistus, kurie išreiškė susirūpinimą dėl pandemijos valdymo Turkijoje, naudojama teisingumo sistema, vykdomi neteisėti jų sulaikymai, priekabiavimas ir nepagrįsti nusikalstamų veikų tyrimai; pažymi, kad dėl COVID-19 pandemijos Turkijoje sparčiai padidėjo nedarbo ir skurdo lygis;

64.  pabrėžia, kad muitų sąjungos modernizavimas būtų naudingas abiem šalims ir padėtų Turkijai išlaikyti ekonominį ir norminį ryšį su ES, be to, būtų sukurta atnaujinta pozityvaus dialogo ir bendradarbiavimo galimybė, palanki geresnei ES investicijų Turkijoje reglamentavimo sistemai, įskaitant ginčų sprendimo mechanizmą, ir darbo vietų tiek ES, tiek Turkijoje kūrimui bei Europos žaliojo kurso bendradarbiavimo projektų įgyvendinimui; pabrėžia, kad dabartinėmis aplinkybėmis, įskaitant vis didėjantį Turkijos nukrypimų nuo dabartinių įsipareigojimų sąrašą, tai, kad tarp ES ir Turkija šiuo metu vyksta ginčas Pasaulio prekybos organizacijoje arba pasigirsta nepriimtini raginimai boikotuoti ES valstybes nares, atrodo, kad modernizuoti muitų sąjungą būtų ypač sunku, tačiau mano, kad reikėtų palikti galimybę sukurti palankesnes sąlygas konstruktyvioms pastangoms ir atnaujintam dialogui visais neišspręstais klausimais ir išnagrinėti muitų sąjungos modernizavimo aplinkybes; pakartoja, kad toks modernizavimas turėtų būti grindžiamas griežtomis sąlygomis, susijusiomis su žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, kaip nustatyta Kopenhagos kriterijuose, gerais kaimyniniais santykiais su ES ir visomis jos valstybėmis narėmis ir įgyvendinamas nediskriminuojant; šiuo atžvilgiu primena, kad dabartinės muitų sąjungos teikiamos galimybės nebus panaudojamos visapusiškai tol, kol Turkija visiškai neįgyvendins papildomo protokolo dėl Ankaros susitarimo taikymo be išlygų ir diskriminavimo visoms valstybėms narėms ir nebus nepašalintos visos esamos kliūtys prekybai;

65.  toliau rems vizų režimo liberalizavimo procesą, kai tik bus įvykdytos nustatytos sąlygos; atkreipia dėmesį į tai, kad vizų režimo liberalizavimas būtų svarbus žingsnis siekiant palengvinti žmonių tarpusavio santykius, ir pažymi, kad jis yra labai svarbus, ypač studentams, mokslininkams, verslo atstovams ir asmenims, turintiems šeiminių ryšių ES valstybėse narėse; palankiai vertina 2019 m. gegužės mėn. prezidento aplinkraštį, kuriame raginama paspartinti demaršus, tačiau pabrėžia, kad pasiekta labai mažai realios pažangos įgyvendinant šešis likusius kriterijus, kuriuos Turkija vis dar turi įvykdyti; prašo Turkijos vyriausybės visapusiškai laikytis šių kriterijų nediskriminuojant, be kita ko, nė vienos ES valstybė narės, ir ypatingą dėmesį skirti Kovos su terorizmu įstatymui ir Duomenų apsaugos įstatymui;

66.  pažymi, kad Turkijai, ES ir jos valstybėms narėms yra svarbu išlaikyti glaudų dialogą ir bendradarbiavimą užsienio politikos ir saugumo klausimais; pripažįsta, kad Turkija, kaip ir bet kuri suvereni šalis, turi teisę vykdyti savo užsienio politiką, atsižvelgdama į savo interesus ir tikslus; vis dėlto mano, kad Turkija, kaip ES šalis kandidatė, turėtų siekti vis labiau suderinti savo užsienio politiką su ES bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP); labai apgailestauja dėl to, kad, priešingai, Turkija nusprendė pakartotinai veikti vienašališkai ir nuolat prieštarauja ES prioritetams daugeliu užsienio reikalų klausimų, ir kad dėl to Turkijos politikos suderinamumo lygis su BUSP šiuo metu sumažėjo iki 14 proc.; ragina Turkiją glaudžiai bendradarbiauti ir toliau derinti pozicijas su ES užsienio politikos, gynybos ir saugumo klausimais, įskaitant bendradarbiavimą kovos su terorizmu srityje; primena, kad Turkija yra ilgalaikė NATO aljanso narė ir išsidėsčiusi svarbioje geostrateginėje vietoje, iš kurios palaikomas ir stiprinamas regioninis ir Europos saugumas; kadangi, kaip NATO sąjungininkė, Turkija turėtų būti skatinama veikti pagal NATO sutartį, kurioje nurodyta, kad valstybės narės savo tarptautiniuose santykiuose turėtų susilaikyti nuo grėsmės ar jėgos naudojimo bet kokiu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais; taip pat pažymi, kad NATO struktūroje ES valstybės narės ir Turkija toliau bendradarbiauja (karinės) strateginės svarbos klausimais; taip pat primena, kad ES ir NATO išlieka patikimiausiomis ilgalaikėmis Turkijos partnerėmis vykdant tarptautinį bendradarbiavimą saugumo srityje, ir ragina Turkiją išlaikyti politinį nuoseklumą užsienio ir saugumo politikos srityse, atsižvelgiant į savo, kaip NATO narės ir ES šalies kandidatės, vaidmenį, ir visapusiškai įsipareigoti NATO, kaip savo vieninteliam saugumo ramsčiui; ragina pradėti transatlantinį dialogą su naująja JAV administracija dėl santykių su Turkija siekiant priimti bendrą politiką Turkijos atžvilgiu ir su ja, kuria būtų stiprinamas bendradarbiavimą ir siekiama vertybių bei interesų konvergencijos;

67.  pabrėžia, kad, nepaisant Turkijos pretenzijų, visus klausimus reikėtų spręsti diplomatijos ir dialogo būdu, remiantis tarptautine teise, ir kad bet kokie mėginimai daryti spaudimą kitoms šalims naudojant jėgą, grasinimus arba priešišką ir įžeidžiančią retoriką, ypač ES ir jos valstybių narių atžvilgiu, yra nepriimtini ir netinkami ES šaliai kandidatei; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai laikytis tvirtos pozicijos dėl bet kokių Turkijos vyriausybės atstovų įžeidžiamų pasisakymų prieš ES ir jos valstybes nares;

68.  yra labai susirūpinęs dėl precedento neturinčio neteisėto Turkijos kaip ES šalies kandidatės elgesio rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, nukreipto prieš ES valstybes nares, ir dėl su tuo susijusios grėsmės saugumui ir stabilumui; smerkia neteisėtą Turkijos veiklą Graikijos ir Kipro vandenyse, taip pat Graikijos nacionalinės oro erdvės pažeidimus, įskaitant skrydžius virš apgyvendintų teritorijų ir teritorinės jūros, kurie pažeidžia ES valstybės narės suverenitetą, suverenias teisės ir tarptautinę teisę; reiškia visapusišką solidarumą su Graikija ir Kipro Respublika; dar kartą patvirtina Kipro Respublikos teisę sudaryti dvišalius susitarimus dėl savo išskirtinės ekonominės zonos (IEZ) ir tirti bei naudoti savo gamtos išteklius visapusiškai laikantis atitinkamos tarptautinės teisės; yra labai susirūpinęs dėl neteisėtos Turkijos žvejybos veiklos Graikijos teritoriniuose vandenyse Egėjo jūroje ir dėl Turkijos žvejybos laivyno vykdomos nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos veiklos tarptautiniuose vandenyse Egėjo jūroje bei rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje; primygtinai ragina Turkiją ir visus susijusius suinteresuotuosius subjektus siekti taikaus ginčų sprendimo gera valia ir susilaikyti nuo bet kokių vienašališkų ir neteisėtų veiksmų arba grasinimų; pabrėžia, kad tvaraus konfliktų sprendimo galima pasiekti tik palaikant dialogą, vykdant diplomatiją ir vedant derybas vadovaujantis geros valios dvasia ir laikantis tarptautinės teisės; ragina visas šalis tikrai kartu dalyvauti derybose siekiant sąžiningai, visiškai laikantis tarptautinės teisės ir gerų kaimyninių santykių apibrėžti IEZ ir kontinentinio šelfo ribas; apgailestaudamas pažymi, kad Turkijos Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos 1995 m. grasinimas karo veiksmais Graikijai dar neatšauktas; palankiai vertina naują Graikijos ir Turkijos tiriamųjų derybų raundą po penkerių metų pertraukos, kuriuo siekiama, be kita ko, spręsti kontinentinio šelfo ir IEZ ribų nustatymo klausimą pagal tarptautinę teisę; dar kartą ragina Turkijos vyriausybę pasirašyti ir ratifikuoti Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją. kuri yra Europos Sąjungos acquis dalis; palankiai vertina ir visapusiškai remia Europos Vadovų Tarybos pasiūlymą surengti daugiašalę konferenciją rytinės Viduržemio jūros regiono dalies klausimais, siekiant sukurti ginčų sprendimo dialogu platformą, ir ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį kuo greičiau jį įgyvendinti; pakartoja savo raginimą Tarybai būti pasirengusiai sudaryti papildomų ribojamųjų sektorinių ir tikslinių sankcijų sąrašą, jei nebus pasiekta reikšmingos pažangos ar neatsiras perspektyvų bendradarbiaujant su Turkija; pažymi, kad 2019 m. liepos 15 d. Tarybos išvados, kuriose, atsižvelgiant į Turkijos nuolatinę ir naują neteisėtą gręžimo veiklą, raginama kurį laiką nerengti Asociacijos tarybos bei kitų ES ir Turkijos aukšto lygio dialogų susitikimų, taip pat 2019 m. lapkričio 11 d. Tarybos sprendimas (BUSP) 2019/1894, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, atsižvelgiant į neteisėtą Turkijos vykdomą gręžimo veiklą rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje(10), yra pirmieji atvejai, kai tokia reakcija buvo laikoma būtina atsižvelgiant į šalies kandidatės elgesį; primygtinai ragina Turkiją dalyvauti taikiai sprendžiant ginčus ir susilaikyti nuo bet kokių vienašalių ir neteisėtų veiksmų ar grasinimų, nes jie gali turėti neigiamą poveikį geriems kaimyniniams santykiams su ES ir jos valstybėmis narėmis; ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai apsvarstyti galimybę paskirti Europos Sąjungos specialųjį pasiuntinį, atsakingą už rytinę Viduržemio jūros regiono dalį, kad būtų pagerinti diplomatiniai ryšiai su Turkija;

69.  griežtai smerkia Turkijos parlamento pirmininko pareiškimą, pagal kurį Turkija paprastu prezidento dekretu galėtų pasitraukti iš Montrė konvencijos – svarbaus tarptautinio susitarimo, kuriuo reglamentuojama laisva tarptautinė laivyba Dardanelų ir Bosforo sąsiauriuose; pažymi, kad šis pareiškimas susijęs su ankstesnėmis Turkijos pastangomis ginčyti Lozanos taikos sutarties galiojimą ir taip pakenkti tarptautinei taikai ir stabilumui platesnėje teritorijoje, visų pirma, be kita ko, Turkijos kaimyninėse šalyse;

70.  griežtai smerkia dalinį neteisėtą Varošos atidarymą Famagustos mieste, nes tai kenkia tarpusavio pasitikėjimui, taigi ir galimybei atnaujinti tiesiogines derybas dėl visapusiško Kipro klausimo sprendimo, daro neigiamą poveikį susiklosčiusiai situacijai, didina susiskaldymą ir įtvirtina nuolatinį Kipro padalijimą; įspėja dėl bet kokių status quo Varošoje pakeitimų pažeidžiant JT ST rezoliucijas; ragina Turkiją atšaukti šiuos veiksmus ir vengti bet kokių vienašalių veiksmų, kurie galėtų dar labiau padidinti įtampą saloje, atsižvelgiant į neseniai paskelbtą JT ST raginimą; ragina Turkiją išvesti karines pajėgas iš Kipro, pagal JT ST rezoliuciją Nr. 550 (1984) perduoti Varošos zoną teisėtiems jos gyventojams, ją laikinai administruojant JT, ir susilaikyti nuo veiksmų, keičiančių demografinę salos pusiausvyrą, vykdant neteisėtų gyvenviečių kūrimo politiką; pakartoja savo raginimą Turkijai įsipareigoti ir prisidėti siekiant visapusiško sprendimo pagal atitinkamas JT ST rezoliucijas, be kita ko, dėl nuosavybės grąžinimo ir religinių vietų išsaugojimo; apgailestauja, kad aukščiausiosios Turkijos valdžios institucijos pritarė dviejų valstybių sambūviu grindžiamam sprendimui politiniais ir nacionalistiniais tikslais, ir ragina Turkijos vyriausybę konkrečiai atsižvelgti į JT generalinio sekretoriaus raginimą ir įsipareigoti atnaujinti derybas; primygtinai ragina susijusias šalis kuo skubiau atnaujinti derybas dėl Kipro susivienijimo, padedant JT generaliniam sekretoriui, nuo ten, kur jos nutrūko ir remiantis 2017 m. Kransmontanos procese jau pasiektais susitarimais; ragina ES ir jos valstybes nares imtis aktyvesnio vaidmens siekiant, kad derybos būtų sėkmingai užbaigtos; pakartoja, kad palaiko teisingą, išsamų ir įgyvendinamą sprendimą, pagrįstą dviejų bendruomenių, dviejų zonų federacija, kuri turėtų vieną tarptautinį teisės subjekto statusą, vieną aukščiausiąją valdžią ir vieną pilietybę ir kurioje abi bendruomenės būtų politiškai lygios, kaip apibrėžta atitinkamose JT ST rezoliucijose, vadovaujantis tarptautine teise bei ES acquis ir laikantis principų, kuriais grindžiama Sąjunga; yra tvirtai įsitikinęs, kad tvaraus konfliktų sprendimo galima pasiekti tik palaikant dialogą, vykdant diplomatiją ir vedant derybas vadovaujantis geros valios dvasia ir laikantis tarptautinės teisės; yra tvirtai įsitikinęs, kad tvarus Kipro problemos sprendimas būtų naudingas visoms regiono šalims; pabrėžia, kad, išsprendus Kipro problemą, visoje saloje būtina įgyvendinti ES acquis, ir tai, kad svarbu bendradarbiauti su turkų kilmės kipriečių bendruomenės demokratinėmis jėgomis; giria svarbų dviejų bendruomenių Be žinios dingusių asmenų paieškos komiteto, kuris ieško ir turkų kilmės, ir graikų kilmės dingusių kipriečių, darbą ir palankiai vertina tai, kad jau keletui metų buvo užtikrintos geresnės galimybės pateikti į atitinkamas vietoves, įskaitant karines zonas; ragina Turkiją padėti Be žinios dingusių asmenų paieškos komitetui, teikiant informaciją iš savo karinių archyvų; apgailestauja dėl to, kad Turkija nuolat atsisako laikytis aviacijos teisės aktų ir sukurti ryšių kanalą tarp Turkijos ir Kipro Respublikos skrydžių valdymo centrų, kurio nebuvimas kelia realų pavojų saugumui ir grėsmę, kaip nustatė Europos aviacijos saugos agentūra ir Tarptautinė oro linijų pilotų asociacijų federacija; mano, kad šioje srityje Turkija galėtų įrodyti savo įsipareigojimą imtis pasitikėjimo stiprinimo priemonių, ir ragina Turkiją bendradarbiauti visapusiškai įgyvendinant ES aviacijos teisės aktus; primena savo poziciją, išreikštą ankstesnėse rezoliucijose, dėl pateiktos iniciatyvos Taryboje, pagal kurią visos ES valstybės narės sustabdytų ginklų eksporto į Turkiją licencijavimą pagal Tarybos bendrąją poziciją 2008/944/BUSP;

71.  griežtai smerkia Turkijos karines intervencijas Sirijoje, kurios vertinamos kaip sunkūs tarptautinės teisės pažeidimai ir kenkia viso regiono stabilumui ir saugumui; ragina Turkijos vyriausybę nutraukti neteisėtą Šiaurės Sirijos ir Afrino okupaciją ir išvesti karines bei sukarintas įgaliotąsias pajėgas; pakartoja, kad susirūpinimas dėl saugumo negali pateisinti vienašališkų karinių veiksmų trečiojoje šalyje; primena, kad sprendžiant Idlibo klausimą negali būti tvaraus karinio sprendimo, o tik politinis sprendimas; itin susirūpinęs ir griežtai smerkia džihadistų grupuočių kovotojų ir samdinių perkėlimą iš šiaurinės Sirijos dalies į Libiją ir į konflikto su Kalnų Karabachu vietą; ragina Turkijos valdžios institucijas sudaryti tinkamas sąlygas Sirijos viduje perkeltoms bendruomenėms grįžti į namus ir leisti joms tai padaryti;

72.  ragina Turkiją ir toliau laikytis įsipareigojimo taikiai išspręsti konfliktą Libijoje remiant JT ir visapusiškai laikytis JT ST nustatyto ginklų embargo; palankiai vertina Europos Sąjungos karinio laivyno pajėgų darbą vykdant Viduržemio jūros regiono operaciją IRINI (EUNAVFOR MED IRINI) ir pastangas laikytis įgalioto ginklų embargo bei užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir narkotikais; apgailestauja dėl to, kad bent dviem atvejais Turkija atsisakė leisti EUNAVFOR MED IRINI darbuotojams tikrinti iš Turkijos į Libiją plaukiančius laivus; todėl ragina Turkiją visapusiškai kooperuotis su EUNAVFOR MED IRINI, kuri vykdoma pagal JT ST rezoliucijas Nr. 2292 ir Nr. 2526, kurios yra privalomos visoms JT valstybėms narėms, įskaitant Turkijos Respubliką; atsižvelgdamas į tai, ragina Tarybą pradėti EUNAVFOR MED IRINI ir NATO operacijos „Sea Guardian“ bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad operacijai EUNAVFOR MED IRINI būtų skirti būtini ištekliai ir darbuotojai, kad būtų galima veiksmingai atlikti jos pagrindinę užduotį – stebėti sausumos, jūrų ir oro eismą bei prisidėti prie visiško visų šalių taikomo ginklų embargo laikymosi; pabrėžia, kad reikia išlaikyti paliaubas ir nedelsiant bei besąlygiškai išvesti visas užsienio pajėgas ir samdinius iš visos Libijos teritorijos, laikantis JT Saugumo Tarybos rezoliucijų; griežtai smerkia du Turkijos ir Libijos pasirašytus susitarimo memorandumus dėl visapusiško saugumo srities ir karinio bendradarbiavimo ir jūrų sienos nustatymo, kurie yra tarpusavyje susiję ir akivaizdžiai pažeidžia ir tarptautinę teisę, ir atitinkamas JT ST rezoliucijas;

73.  smerkia tai, kad užuot raginusi nutraukti smurtą ir atnaujinti taikias derybas bei parėmusi ESBO Minsko grupės pirmininkų pastangas, Turkija nusprendė besąlygiškai palaikyti ir remti Azerbaidžano karinius veiksmus pastarojo meto Kalnų Karabacho konflikte, griebdamasi provokuojančios retorikos, kuria kursto įtampą, o ne ją mažina; smerkia užsienio kovotojų perkėlimą iš Sirijos ir kitų šalių į Kalnų Karabachą, kaip patvirtino ESBO Minsko grupės pirmininkų šalys, ir ragina Turkiją susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ir retorikos, kurie galėtų dar labiau padidinti įtampą Pietų Kaukazo regione, ir remti tarptautinį dialogą ir taikos procesą, kurį prižiūri ESBO Minsko grupė;

74.  ragina EIVT Strateginės komunikacijos skyrių dokumentuoti įtarimus dėl Turkijos dezinformacijos, nukreiptos prieš ES, visų pirma Afrikoje ir Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione, ir pranešti apie savo išvadas Europos Parlamentui;

Tolesni veiksmai ES ir Turkijos santykių srityje

75.  mano, kad atėjo laikas rimtai apsvarstyti ES santykių su Turkija padėtį ir sudaryti išsamią, vieningą ir nuoseklią vidutinės trukmės ir ilgalaikę visų ES institucijų ir valstybių narių strategiją; ragina Turkiją pradėti konstruktyvų ir geros valios dialogą, be kita ko, užsienio politikos klausimais, dėl kurių Turkijos ir ES nuomonės išsiskyrė, siekiant vėl rasti bendrą pagrindą ir bendrą sutarimą su ES, atnaujinti dialogą ir bendradarbiavimą gerų kaimyninių santykių srityje ir atnaujinti reformų procesą Turkijoje, ypatingą dėmesį skiriant pagrindinių teisių sričiai; mano, kad ES turėtų toliau siekti visų įmanomų dialogo, bendro supratimo ir pozicijų konvergencijos su Turkija galimybių, tačiau pakartoja, kad jei tai nepavyktų ir būtų atnaujinti vienašaliai veiksmai ar provokacijos, pažeidžiantys tarptautinę teisę, ES turėtų pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis ir galimybėmis, įskaitant kraštutiniu atveju taikomas tikslines sankcijas, kurios neturėtų daryti neigiamo poveikio Turkijos žmonėms, pilietinei visuomenei ar pabėgėliams Turkijoje;

76.  mano , kad ES neturėtų painioti Turkijos ir dabartinės vyriausybės politikos, todėl pabrėžia, kad ES turėtų ir toliau būti įsipareigojusi remti Turkijos pilietinę visuomenę, siekdama apsaugoti ir skatinti demokratines vertybes ir principus, žmogaus teises ir teisinę valstybę, atsižvelgdama į tvirtą bendrą Turkijos visuomenės proeuropietišką kryptį ir europietišką tapatybę; atsižvelgdamas į tai, ragina visas ES institucijas, ypač Tarybą, imantis veiksmų šalies atžvilgiu pagrindinį dėmesį skirti žmogaus teisių aspektui ir pagrindinių laisvių bei teisinės valstybės padėčiai Turkijoje; atkreipia dėmesį į neseniai paskelbtą bendrą komunikatą dėl ES ir Turkijos politinių, ekonominių ir prekybos santykių padėties (JOIN(2021)0008), kuris yra glausta dabartinės padėties santrauka; apgailestauja, kad 2021 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose nepakankamai atsižvelgta į demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių padėties blogėjimą Turkijoje; pabrėžia, kad teisinės valstybės ir žmogaus teisių aspektas turėtų būti mūsų politikos Turkijos atžvilgiu vertinimo pagrindas; todėl ragina Komisiją ir Tarybą nustatant kitus galimus ES ir Turkijos santykių etapus kaip vieną iš pagrindinių kriterijų įtraukti žmogaus teisių ir teisinės valstybės aspektą; pabrėžia, kad tai galėtų padėti sustabdyti pastaruoju metu Turkijoje pastebėtą pagrindinių laisvių blogėjimą ir būtų drąsinanti žinia didelei proeuropietiškai ir demokratiją palaikančiai Turkijos visuomenės daliai;

77.  mano, kad ES ir Turkija suvokia, jog būtina ir svarbu tarpusavio santykyje ieškoti konstruktyvaus, taikaus ir pagarbaus požiūrio, taip pat, kad komunikacijos ir dialogo stiprinimas visais lygmenimis yra labai svarbus siekiant atkurti ES ir Turkijos tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius, kuriais būtų padėti tvirti ir ilgalaikiai konstruktyvaus augimo, nuolatinio piliečių gyvenimo gerinimo ir taikos išlaikymo pagrindai; mano, kad reikėtų stiprinti kitus komunikacijos kanalus, įskaitant tarp savivaldybių, remiant atitinkamą Regionų komiteto darbą, taip pat akademinės bendruomenės, kultūros ir žurnalistikos srityse; ragina visas ES institucijas dėti bendras pastangas ir valstybes nares imtis konkrečių veiksmų šioje srityje ir ragina Komisiją apie tokius veiksmus pranešti kitoje ataskaitoje dėl ES ir Turkijos santykių; pažymi, kad ES ir Turkijos jungtinis parlamentinis komitetas surengė savo paskutinį 78-ąjį posėdį 2018 m. gruodžio 20 d. Ankaroje; apgailestauja dėl šio nepagrįsto ES ir Turkijos jungtinio parlamentinio komiteto neveiklumo laikotarpio ir todėl tikisi, kad bus greitai atnaujinti Turkijos Didžiosios Nacionalinės Asamblėjos ir Europos Parlamento posėdžiai ES ir Turkijos jungtinio parlamentinio komitete, nes tai yra svarbus diskusijų ir deeskalacijos pagrindas;

78.  ragina surengti ES ir Turkijos lyderių susitikimą pasibaigus tikram deeskalacijos procesui, siekiant persvarstyti dabartinę santykių sistemą arba ištirti naujus, veiksmingesnius ES ir Turkijos santykių modelius;

79.  mano, kad siekiant pagerinti bendrą santykių būklę, yra būtina, kad abi šalys laikytųsi pagarbios kalbos, dėtų pastangas kovojant su esamais išankstiniais nusistatymais ir neteisingais įsitikinimais ir suteiktų galimybę objektyviau ir išsamiau atsižvelgti į kitos šalies įvaizdį, kurią formuoja atitinkama viešoji nuomonė, pakeičiant abipusį blogėjančios padėties suvokimą; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją pradėti komunikacijos su Turkijos visuomene politiką, kuria siekiama didinti informuotumą apie ES, teikti objektyvią informaciją apie jos politiką ir atkurti Turkijos piliečių suvokimą apie ES; pabrėžia, kad karinga ir agresyvi retorika tik sustiprina kraštutines pozicijas abiejose šalyse ir kad vien tik konfrontaciniu požiūriu naudojasi tie, kurie siekia išskirti Turkiją ir ES;

o
o   o

80.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Tarybai, Komisijai, Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei Turkijos Respublikos prezidentui, vyriausybei ir parlamentui ir prašo Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos išversti 2020 m. ataskaitą dėl Turkijos ir šią rezoliuciją į turkų kalbą ir nusiųsti kopiją Parlamentui.

(1) OL C 328, 2016 9 6, p. 2.
(2) OL C 23, 2021 1 21, p. 58.
(3) Priimti tekstai, P9_TA(2019)0017.
(4) Priimti tekstai, P9_TA(2019)0049.
(5) Priimti tekstai, P9_TA(2020)0230.
(6) Priimti tekstai, P9_TA(2020)0332.
(7) 1963 m. rugsėjo 12 d. Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos steigimo susitarimas (OL L 361, 1977 12 31, p. 29).
(8) 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012 1 28, p. 1).
(9) Europos Sąjungos ir Turkijos Respublikos susitarimas dėl neteisėtai šalyje gyvenančių asmenų readmisijos (OL L 134, 2014 5 7, p. 3).
(10) OL L 291, 2019 11 12, p. 4.

Atnaujinta: 2021 m. rugsėjo 9 d.Teisinė informacija - Privatumo politika