Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį), visų pirma į jos 50 straipsnį ir 8 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 218 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės (JK) pranešimą Europos Vadovų Tarybai apie jos ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos pagal Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnio 2 dalį ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. balandžio 29 d. Europos Vadovų Tarybos (50 straipsnio) gaires po JK pranešimo pagal ES sutarties 50 straipsnį, 2017 m. gruodžio 15 d. gaires dėl derybų dėl „Brexit’o“ antrojo etapo ir 2018 m. kovo 23 d. gaires dėl pagrindinių būsimų ES ir Jungtinės karalystės santykių principų,

–  atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimą, kuriuo nustatomi derybiniai nurodymai dėl susitarimo su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, kuriuo nustatoma jos išstojimo iš Europos Sąjungos tvarka, ir į 2018 m. sausio 29 d. Tarybos sprendimą, kuriuo papildomas 2017 m. gegužės 22 d. Tarybos sprendimas, kuriuo suteikiami įgaliojimai pradėti derybas su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste dėl susitarimo, kuriuo nustatoma jos išstojimo iš Europos Sąjungos tvarka, ir nustatomi papildomi derybiniai nurodymai,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimą (ES, Euratomas) 2020/266, kuriuo suteikiami įgaliojimai pradėti derybas su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste dėl naujo partnerystės susitarimo(1), ir šio dokumento papildyme pateiktus derybinius nurodymus dėl naujos partnerystės su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, kurie paskelbti viešai,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. balandžio 5 d. rezoliuciją dėl derybų su Jungtine Karalyste gavus jos pranešimą dėl ketinimo išstoti iš Europos Sąjungos(2), 2017 m. spalio 3 d. rezoliuciją dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties(3), 2017 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją dėl derybų su Jungtine Karalyste padėties(4), 2018 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl pagrindinių būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių principų(5), 2019 m. rugsėjo 18 d. rezoliuciją dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos dabartinės padėties(6), 2020 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Susitarimo dėl išstojimo iš ES nuostatų dėl piliečių teisių įgyvendinimo ir stebėsenos(7) ir 2020 m. vasario 12 d. rezoliuciją dėl siūlomų derybų įgaliojimų dėl naujos partnerystės su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste(8),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento 2020 m. birželio 18 d. rekomendaciją dėl derybų dėl naujos partnerystės su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste(9),

–  atsižvelgdamas į savo 2020 m. sausio 29 d. teisėkūros rezoliuciją dėl Tarybos sprendimo dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo projekto(10),

–  atsižvelgdamas į 2019 m. balandžio 16 d. Komisijos pareiškimą Europos Parlamento plenariniame posėdyje,

–  atsižvelgdamas į Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos(11) (toliau – Susitarimas dėl išstojimo) ir Politinę deklaraciją, kuria nustatomi Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės būsimų santykių pagrindiniai principai(12) (toliau – Politinė deklaracija),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimą (ES) 2018/937, kuriuo nustatoma Europos Parlamento sudėtis(13),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. gruodžio 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimą Andy Wightman ir kiti / išstojimo iš Europos Sąjungos reikalų ministras, C-621/18, ECLI:EU:C:2018:999,

–  atsižvelgdamas į 2020 m. lapkričio mėn. Europos Parlamento tyrimų tarnybos išsamią analizę „ES sutarties 50 straipsnis. Kaip ES taikė „išstojimo“ sąlygą“,

–  atsižvelgdamas į 2021 m. kovo mėn. Europos Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminio skyriaus užsakytą tyrimą „ES sutarties 50 straipsnio aiškinimas ir įgyvendinimas. Teisinis ir institucinis vertinimas“,

–  atsižvelgdamas į 1998 m. balandžio 10 d. Belfasto susitarimą, kurį pasirašė Jungtinės Karalystės vyriausybė, Airijos vyriausybė ir kiti daugiašalių derybų dalyviai (toliau – Didžiojo penktadienio susitarimas),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį ir į 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 1 straipsnio 1 dalies e punktą ir 3 priedą,

–  atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto nuomonę,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės prekybos komiteto laišką,

–  atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A9‑0357/2021),

A.  kadangi šio pranešimo tikslas – išanalizuoti, kaip buvo aiškinamos ir taikomos ES sutarties 50 straipsnio nuostatos ir kaip buvo organizuojama ir vykdoma Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES procedūra pagal tą straipsnį, įskaitant įgytą patirtį, susijusią su ES teise ir Europos Sąjungos veikimu;

B.  kadangi svarstymai dėl 50 straipsnio įgyvendinimo padeda geriau suprasti pagrindinius ES konstitucinio tapatumo komponentus, principus, kuriais grindžiama Europos integracija, sprendimų priėmimo autonomiškumo svarbą ir teisę reguliuoti – į tai bus atsižvelgta ateityje keičiant sutartis;

C.  kadangi ES sutarties 50 straipsniu sprendžiamas anksčiau dėl teisės išstoti iš ES tvyrojęs netikrumas ir dviprasmiškumas, aiškiai suteikiant valstybėms narėms vienašalę teisę pasitraukti be jokių kitų sąlygų, išskyrus savo nacionalinių konstitucinių reikalavimų laikymąsi;

D.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje, kuriame aiškiai numatytas išstojimas pagal ES teisę, nustatyta vienintelė procedūra, pagal kurią valstybė narė gali teisėtai išstoti iš ES;

E.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje nieko nepasakyta dėl daugelio procedūros aspektų, kurie atsirado Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos proceso metu, arba jie nepakankamai aiškūs;

F.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje nenustatoma jokių formalių reikalavimų dėl pranešimo apie ketinimą išstoti iš Sąjungos arba dėl to pranešimo termino ar atšaukimo; kadangi 50 straipsnyje nėra aiškiai numatyta pereinamojo laikotarpio priemonių galimybė;

G.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje nenurodomi konkretūs reikalavimai dėl galimo ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje nustatyto dvejų metų laikotarpio pratęsimo, todėl derybų procesas gali būti lankstus;

H.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje patvirtinama, kad narystė ES yra savanoriška, o tai reiškia, kad valstybė narė negali būti priversta likti nare arba išstoti; kadangi sprendimas išstoti iš Sąjungos yra suverenus valstybės narės sprendimas, priimtas laikantis tos išstojančios valstybės vidaus konstitucinės tvarkos;

I.  kadangi pagal lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad pranešimas būtų pateiktas iš karto po to, kai priimamas sprendimas išstoti;

J.  kadangi ESTT savo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendime byloje Andy Wightman ir kiti / išstojimo iš Europos Sąjungos reikalų ministras išaiškino, kad išstojanti valstybė narė gali vienašališkai atšaukti pranešimą apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos, kol tai valstybei narei vis dar taikomos Sutartys;

K.  kadangi ES sutarties 50 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kaip taikomos SESV 218 straipsnio dalys, išskyrus jo 3 dalį;

L.  kadangi Jungtinės Karalystės žmonių išreikšta valia išstoti iš ES, nepaisant to, kad dauguma Škotijos ir Šiaurės Airijos piliečių balsavo už tai, kad šalis liktų ES, buvo gerbiama laikantis laisvės ir demokratijos vertybių, kaip nurodyta ES sutarties 2 straipsnyje;

M.  kadangi ruošiantis referendumui Jungtinėje Karalystėje nebuvo surengta pakankamai informuotumo didinimo kampanijų, nes piliečiams niekada nebuvo pateiktas aiškus jų šalies santykių su ES, kai ji išstos, vaizdas ir jie dažnai buvo klaidinami dėl išstojimo pasekmių, ypač Šiaurės Airijos atžvilgiu, o tai atskleidė su klaidinančia informacija susijusią riziką ir problemas;

N.  kadangi ES sutarties 50 straipsniu Sąjungos institucijoms suteikiama išimtinė horizontalioji kompetencija derėtis dėl susitarimo, apimančio visus klausimus, būtinus siekiant pasirengti valstybės narės išstojimui;

O.  kadangi visų ES institucijų vaidmuo išstojimo procedūroje buvo labai svarbus aiškinant ir įgyvendinant ES sutarties 50 straipsnio nuostatas ir mažinant institucijų veiklos trikdymą, apsaugant valstybių narių vienybę ir užtikrinant tvarkingą išstojimą;

P.  kadangi dviejų etapų metodas, kurį Komisijos vardu patvirtino vyriausiasis derybininkas Michel Barnier, pasitvirtino kaip teisingas;

Q.  kadangi pagal ES sutartį piliečiams Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujama Europos Parlamente; kadangi Parlamentas dalyvauja sprendimų priėmimo procedūroje pagal ES sutarties 50 straipsnį ir vykdo bendrą politinę kontrolę, kaip numatyta ES sutarties 14 straipsnyje, todėl turėtų aktyviai dalyvauti derybose dėl išstojimo, kad galėtų duoti savo pritarimą pagal ES sutarties 50 straipsnį;

R.  kadangi pagal ES sutarties 50 straipsnyje numatytą procedūrą ir kaip visais tarptautinių susitarimų, dėl kurių deramasi taikant SESV 218 straipsnio 3 dalyje nustatytą procedūrą, atvejais Parlamento vaidmuo yra nežymus ir apsiriboja galimo susitarimo dėl išstojimo patvirtinimu; kadangi, nepaisant šių apribojimų, Parlamentas nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo išstojimo procese ir įsipareigojo ginti ES piliečių interesus ir užtikrinti Europos Sąjungos vientisumą viso proceso metu;

S.  kadangi Parlamentas šiame procese atliko labai svarbų vaidmenį atstovaudamas visiems ES piliečiams – tiek 27 ES valstybių narių, tiek Jungtinės Karalystės;

T.  kadangi JK išstojimas turėjo įtakos Europos Parlamento sudėčiai, kaip numatyta Europos Vadovų Tarybos sprendimo (ES) 2018/937 3 straipsnio 2 dalyje;

U.  kadangi išstojimo procesas lėmė nenuspėjamumą ir iškėlė iššūkių ne tik ES ir išstojančiai valstybei narei, bet ir ypač tiesiogiai paveiktiems piliečiams ir subjektams; kadangi šio netikrumo ekonominės ir socialinės sąnaudos pasirodė esančios labai didelės ir dėl to taip pat buvo daromas spaudimas politiniams ES ir išstojančios valstybės narės santykiams; kadangi atsiskyrimo proceso metu būtų galima užtikrinti didesnį tikrumą, be kita ko, reikalaujant, kad kartu su pranešimu apie sprendimą išstoti būtų pateiktas būsimų santykių, kuriuos išstojanti valstybė narė norėtų plėtoti, projektas;

V.  kadangi Sąjungos institucijos dėjo visas pastangas, kad išstojimo procesas nebūtų politizuojamas, tačiau išstojimas pagal ES sutarties 50 straipsnį iš esmės yra politinis klausimas, nes jis grindžiamas esminiais pasirinkimais, susijusiais su naryste ES ir (arba) santykiais su ES, ir daro jiems įtaką;

W.  kadangi valstybės narės išstojimas iš Europos Sąjungos prilygsta didžiuliam politiniam, ekonominiam ir socialiniam šokui, kurio neigiamus padarinius galima iš dalies sušvelninti tik kruopščiai suplanuotu ir tvarkingai suderėtu susitarimu dėl išstojimo;

X.  kadangi Politinėje deklaracijoje, kurioje išdėstomi ES ir JK būsimų santykių pagrindiniai principai, nustatomi plataus užmojo, visapusiškos, glaudžios ir lanksčios partnerystės, apimančios užsienio politikos, saugumo ir gynybos klausimus, bei platesnių bendradarbiavimo sričių parametrai;

Y.  kadangi įsigaliojus Susitarimui dėl išstojimo vienintelis teisėtas pakartotinio stojimo į ES kelias yra grindžiamas ES sutarties 49 straipsniu;

Z.  kadangi ES sutarties 8 straipsnyje pabrėžiami ypatingi ES ir jos kaimyninių šalių santykiai;

AA.  kadangi pagal Parlamento darbo tvarkos taisykles Konstitucinių reikalų komitetas yra atsakingas už institucines išstojimo iš Sąjungos pasekmes;

Precedento neturintis procesas

1.  pabrėžia, kad vienos iš valstybių narių išstojimas yra precedento neturintis ir itin kritinis Europos Sąjungai procesas;

2.  pripažįsta Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, tačiau vis dėlto apgailestauja dėl to;

3.  pabrėžia, kad istoriniu požiūriu narystei ES reikšmingas Jungtinės Karalystės išstojimas nebuvo ir nėra priežastis Sąjungai nukrypti nuo savo integracijos proceso, nes ES sutarties 50 straipsniu suteikiamos garantijos ES teisinei tvarkai ir apsaugomi pagrindiniai Europos integracijos tikslai;

4.  pabrėžia, kad ES sutarties 50 straipsnio nuostatos ir tai, kaip jos aiškinamos ir įgyvendinamos, atspindi ir puoselėja bendras vertybes ir tikslus, kurie yra Sąjungos pagrindas, visų pirma laisvę, demokratiją ir teisinę valstybę;

5.  įsitikinęs, kad ES sutarties 50 straipsniu pasiektas tikslas išsaugoti valstybės narės suverenią teisę išstoti iš Europos Sąjungos, taip aiškiai patvirtinant savanorišką narystės ES pobūdį, ir tikslas užtikrinti tvarkingą Jungtinės Karalystės išstojimą iš Sąjungos, kartu sudarant sąlygas vėliau stiprinti glaudžius ES ir Jungtinės Karalystės, kaip trečiosios šalies, santykius;

ES prioritetai

6.  mano, kad apskritai paėmus buvo pasiekti ES sutarties 50 straipsnio ir derybų dėl išstojimo su Jungtine Karalyste tikslai – užtikrinus tvarkingą išstojimą užtikrintas atsiskyrimas nuo Sąjungos, sukurtas teisinis stabilumas ir sumažintas trikdymas, taip pat pateikta aiški ateities vizija piliečiams ir juridiniams asmenims, kartu apsaugant Europos Sąjungos, jos piliečių ir valstybių narių vientisumą ir interesus;

7.  mano, kad buvo itin svarbu skubiai ir tvirtai nustatyti prioritetus atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės išstojimą iš Sąjungos, visų pirma tai milijonų ES piliečių Jungtinėje Karalystėje ir JK piliečių Sąjungoje, nukentėjusių dėl išstojimo, teisių apsauga, ypatingos Airijos salos atžvilgiu susidariusios aplinkybės ir bendras finansinis susitarimas, kad būtų galima struktūrizuoti procesą ir stabilizuoti jo poveikį Sąjungoje; vis dėlto mano, kad derybų metu turėjo būti daugiau aiškumo dėl to, kaip spręsti ginčus, galinčius kilti taikant susitarimą dėl išstojimo, visų pirma atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vaidmenį;

8.  mano, kad aiškus užduočių pasidalijimas tarp institucijų ir precedento neturintis įtraukus ir skaidrus Komisijos bei jos vyriausiojo derybininko požiūris, be kita ko, Parlamento atžvilgiu, buvo itin svarbūs siekiant išlaikyti nuoseklumą ir vienybę ES viduje ir tarp jos valstybių narių, propaguoti ES prioritetus bei interesus derybose ir užtikrinti Sąjungos teisinės sistemos vientisumą;

9.  giria pagrindinius institucinius subjektus už tai, kad jie išsaugojo vienybę tarp 27 valstybių narių, taip pat Sąjungos institucijų viduje ir tarp jų, kurios pripažino išstojimo, kaip Sąjungos lygmens proceso, pobūdį;

10.  mano, kad Sąjungos interesai buvo apsaugoti pasitelkus strateginį organizavimą ir taikant sąlygas įvairiais šios procedūros etapais; visų pirma primena derybų eigą – jos prasidėjo sudarius susitarimą dėl išstojimo tvarkos, vėliau buvo svarstomos pereinamojo laikotarpio priemonės, o tada buvo užbaigtos sudarius susitarimą pasiekus bendrą supratimą dėl naujos ir glaudžios ES ir Jungtinės Karalystės partnerystės remiantis esmine pažanga derybose dėl piliečių teisių, Airijos ir Šiaurės Airijos klausimo, finansinio susitarimo ir pagrįsto bei prasmingo ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje nurodyto laikotarpio pratęsimo taikymo;

11.  palankiai vertina tai, kad derybose su Jungtine Karalyste pirmenybė buvo teikiama piliečių teisių klausimui, kuris kelia ir ateityje kels didelį susirūpinimą, ir kad dėl šio išstojimo tvarkos skyriaus derybose buvo susitarta gana anksti, nes 2018 m. kovo 19 d. paskelbtoje pirminėje Susitarimo dėl išstojimo projekto redakcijoje buvo pateikta visiškai sutarta antra dalis dėl piliečių teisių, be kita ko, dėl jo nuostatų tiesioginio taikymo ir dėl ESTT jurisdikcijos atitinkamų nuostatų dėl piliečių teisių atžvilgiu;

12.  pabrėžia, kad Sąjunga nuo pat proceso pradžios aiškiai nustatė, kad specifinės Airijos salos aplinkybės ir poreikis apsaugoti Didžiojo penktadienio susitarimą bei sušvelninti Jungtinės Karalystės išstojimo poveikį Airijai – tai klausimai, kurie yra svarbūs visai ES;

13.  mano, kad ribotos trukmės pereinamasis laikotarpis, kuriuo po išstojimo buvo toliau taikomos esamos ES reguliavimo, biudžeto, priežiūros, teisminės ir vykdymo užtikrinimo priemonės ir struktūros, atitiko abiejų šalių interesus ir sudarė palankesnes sąlygas deryboms dėl būsimų santykių ir pereinant prie jų;

14.  primena, kad ES ir JK būsimų santykių pagrindiniai principai yra išdėstyti Politinėje deklaracijoje, pridėtoje prie Susitarimo dėl išstojimo, kuri apima aiškias abiejų šalių apibrėžtas nuostatas dėl bendradarbiavimo užsienio politikos, saugumo ir gynybos srityse;

15.  apgailestauja, kad Politinė deklaracija yra teisiškai neprivaloma, o tai suteikia JK teisinį pagrindą nedalyvauti įgyvendinant kritiškai svarbias jos turinio dalis, pirmiausia susijusias su užsienio ir saugumo politika, kuri, savo ruožtu, nebuvo įtraukta į derybas;

Išstojanti valstybė narė

16.  vis dėlto mano, kad vykstant išstojimo procesui Jungtinės Karalystės pusėje nuo pat pradžių iki derybų pabaigos buvo juntamas užsitęsęs netikrumas, kurį, be kita ko, atspindi laiko tarpas tarp referendumo ir pranešimo apie išstojimą pateikimo pagal ES sutarties 50 straipsnį; mano, kad šis netikrumas turėjo įtakos piliečiams ir ekonominės veiklos vykdytojams, ypač esantiems Airijos saloje; mano, kad didėjant nuogąstavimams dėl išstojimo be susitarimo iškilo pavojus tvarkingo išstojimo perspektyvai;

17.  atsižvelgdamas į tai, mano, kad sprendimo išstoti iš Sąjungos politinės ir ekonominės pasekmės yra didelės; yra įsitikinęs, kad Jungtinė Karalystė prieš priimdama sprendimą išstoti iš ES iš tikrųjų ir visapusiškai neįvertino pasekmių, todėl nebuvo pasirengusi šiai procedūrai; mano, kad Jungtinės Karalystės piliečiai turėjo mažai žinių apie Europos Sąjungą ir nebuvo tinkamai informuoti apie plataus masto sprendimo išstoti iš Sąjungos padarinius;

18.  laikosi nuomonės, kad ES sutarties 50 straipsnio nuostatos dėl pranešimo ir termino pratęsimo pagal ES sutarties 50 straipsnio 3 dalį buvo taikomos pakankamai lanksčiai, kad būtų galima reaguoti į besikeičiančių Jungtinės Karalystės vyriausybių politinį nepastovumą ir nenuoseklumą, kartu išsaugant išstojimo proceso vientisumą ir palaikant Sąjungos teisinę tvarką;

19.  primena, kad sprendimas išstoti yra suvereni valstybės narės teisė ir kad Sąjunga privalo pripažinti tos valstybės ketinimą; pabrėžia, kad ES sutarties 50 straipsnyje konkrečiai nenurodoma pranešimo apie ketinimą išstoti forma, todėl jai netaikomi jokie apribojimai; atsižvelgdamas į tai mano, kad tais atvejais, kai valstybė narė nesilaiko ES teisės ir (arba) pareiškia savo ketinimą atsisakyti taikyti Sutartis arba pripažinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikciją ir laikytis jo sprendimų, tai yra aiškus su naryste ES susijusių įsipareigojimų atmetimas;

20.  atkreipia dėmesį į tai, kad išstojimas iš Europos Sąjungos iš esmės yra sudėtingas procesas ir kad išstojančios valstybės narės politiniai pasirinkimai būsimų savo santykių su Sąjunga atžvilgiu šį procesą gali dar labiau apsunkinti;

Tvarkingo išstojimo svarba

21.  yra įsitikinęs, kad, nors norint išstoti nebūtinas išstojančios valstybės narės ir Sąjungos susitarimas, tačiau iš JK išstojimo proceso matyti, kad svarbu sudaryti susitarimą dėl išstojimo tvarkos, visų pirma siekiant apsaugoti piliečių, kuriems išstojimas daro poveikį, teises ir teisėtus lūkesčius;

22.  mano, kad ES institucijos padarė viską, ką galėjo, ir įvykdė savo įsipareigojimą užtikrinti susitarimo sudarymą; palankiai vertina pastangas, įdėtas siekiant išvengti išstojimo be susitarimo scenarijaus; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad pagal ES sutarties 50 straipsnio 3 dalį, jei susitarimas nepasiekiamas, išstojimas įsigalioja praėjus dvejiems metams nuo pranešimo Tarybai dienos; pabrėžia, kad ES sutartyje nėra nuostatų, kurias būtų galima taikyti išstojimo be susitarimo scenarijaus ir netvarkingo išstojimo atveju;

23.  pabrėžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog ES bendroji rinka yra labai integruota, valstybės narės išstojimas daro poveikį visoms ekonominės veiklos sritims, ir yra būtini teisiniai ir administraciniai pakeitimai visais ES, valstybių narių ir vietos lygmenimis; pakartoja, koks svarbus Komisijos ir valstybių narių atliekamas darbas visais viešojo administravimo lygmenimis, taip pat didinant informuotumą ir tam parengiant piliečius bei privatųjį sektorių, skelbiant daug konkrečių suinteresuotųjų subjektų pranešimų apie pasirengimą ir laiku priimant vienašales ir laikinas nenumatytų atvejų priemones, kuriomis būtų sprendžiama galimo išstojimo be susitarimo ir netvarkingo išstojimo problema;

24.  pažymi, kad ES sutartyje konkrečiai nenurodyti jokie esminiai reikalavimai, susiję su pagrindiniais išstojančios valstybės narės ir Sąjungos būsimų santykių principais ir jų sąsaja su išstojimo tvarka; vis dėlto primena, kad, remiantis ES sutarties 50 straipsnio 2 dalimi, susitarime dėl išstojimo turi būti atsižvelgiama į pagrindinius būsimų išstojančios valstybės santykių su Sąjunga principus;

25.  pažymi, kad Jungtinės Karalystės išstojimo atveju ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje nustatytas dvejų metų laikotarpis, skaičiuojamas nuo momento, kai išstojanti valstybė narė praneša apie išstojimą, po kurio jai nustoja galioti Sutartys, pasirodė esąs per trumpas tvarkingam išstojimui užtikrinti, nes buvo būtini trys šio laikotarpio pratęsimai ir vėliau – pereinamasis laikotarpis; primena, kad šį laikotarpį galima pailginti jį pratęsiant pagal ES sutarties 50 straipsnio 3 dalį; mano, kad toks pratęsimas suteikia galimybę tęsti derybas, kad būtų išvengta skardžio efekto; vis dėlto primena, kad per visą dvejų metų laikotarpį ir vėlesnius jo pratęsimus piliečiams, ekonominės veiklos vykdytojams, valstybėms narėms bei trečiųjų šalių prekybos partneriams teko susidurti su beprecedenčio masto ir užsitęsusiu teisiniu netikrumu;

26.  pažymi, kad dėl valstybės narės išstojimo susidurta su beprecedenčiais teisiniais padariniais ES tarptautinių įsipareigojimų požiūriu, pirmiausia kalbant apie būtinybę iš naujo derėtis dėl tarifinių kvotų, dėl kurių buvo susitarta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) lygmeniu, siekiant atsižvelgti į išstojančios valstybės narės naudotą kvotos dalį, taip sudarant galimybę trečiosioms šalims kelti papildomus reikalavimus dėl patekimo į rinką; mano, kad, išstojant JK, ES tarifinių kvotų klausimas iš principo išspręstas gerai, iš pradžių patvirtinus vidinį teisėkūros procedūra priimamą aktą, kuriuo buvo nustatytos naujai paskirstytos ES kvotos dalys (konkrečiai – Reglamentą (ES) 2019/216(14)), o tada – įsitraukiant į derybas su trečiosiomis šalimis PPO lygmeniu, nors teisinių to lygmens nuostatų klausimui dėl muitų sąjungos iširimo spręsti nėra;

Lankstumas pagal ES sutarties 50 straipsnį

27.  mano, kad ES sutarties 50 straipsniu išlaikoma tinkama pusiausvyra užtikrinant išstojimo procesą ir išsaugant politinį lankstumą, reikalingą prisitaikyti prie konkrečių proceso aplinkybių; vis dėlto pažymi, kad ES sutarties 50 straipsnio nuostatose trūksta išsamios informacijos apie šiuos aspektus:

28.  apgailestauja, kad dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos turėjo pasitraukti visa ES piliečių bendruomenė; primena, kad Europos Parlamentas ypač aktyviai propagavo ir palaikė aktyvų dialogą su piliečiais ir jiems atstovaujančiomis organizacijomis rengdamas konsultacijas, klausymus ir susitikimus, organizuojamus Parlamento komitetų ir „Brexit’o“ iniciatyvinės grupės, kurie dėjo pastangas, kad būtų išgirsti piliečiams rūpimi klausimai ir jų lūkesčiai išstojimo proceso metu; vis dėlto mano, kad ES institucijos galėjo padaryti daugiau, kad piliečiams būtų teikiama informacija įvairiais išstojimo proceso etapais;

29.  mano, kad, atsižvelgiant į išstojimo proceso nenuspėjamumą, ES sutarties nuostatomis dėl išstojimo turėtų būti užtikrintas teisinis tikrumas daugeliui ES piliečių ir išstojančios valstybės narės piliečių, nukentėjusių dėl išstojimo, apsaugant jų teises, įgytas remiantis Sąjungos teise, ir užtikrinant veiksmingą vykdymo užtikrinimo sistemą, neatmetant galimybės parengti tolesnių veiksmų mechanizmus ir informavimo kampanijas; pabrėžia, kad būtina laiku ir tinkamai informuoti nukentėjusius piliečius, ypač pažeidžiamus piliečius, apie jų teises ir pareigas, susijusias su išstojimu;

30.  mano, kad, atsižvelgiant į sprendimo išstoti iš Sąjungos pobūdį ir jo esminį poveikį išstojančios valstybės narės piliečiams, referendumas siekiant patvirtinti galutinį sprendimą dėl išstojimo gali būti svarbi demokratinė garantija; mano, kad taip pat labai svarbu, jog piliečiai patvirtintų šį galutinį pasirinkimą tuo atveju, jei derybos dėl susitarimo dėl išstojimo nebūtų baigtos, taip atveriant kelią išstojimo be susitarimo scenarijui; mano, kad šio proceso metu reikėtų imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išvengta dezinformacijos, užsienio šalių kišimosi ir pažeidimų finansavimo srityje;

Institucijų vaidmuo išstojimo procese

31.  mano, kad ES institucijos ir valstybės narės veikė kolektyviai ir laikėsi nuoseklaus bei vienodo požiūrio laiku, aiškiai ir struktūriškai apibrėžiant išstojimo proceso aspektus, įskaitant tuos, kurie nėra aiškiai nurodyti ES sutarties 50 straipsnyje, visų pirma derybų tikslus ir bendruosius principus, ES kompetencijos sritis su išstojimu susijusiais klausimais, derybų seką, Susitarimo dėl išstojimo taikymo sritį, pereinamojo laikotarpio tvarką ir būsimų santykių principus;

32.  pabrėžia, kad Parlamentas atliko lemiamą vaidmenį viso išstojimo proceso metu ir aktyviai prisidėjo nustatant strategijas ir apsaugant ES bei jos piliečių interesus ir prioritetus, priimdamas tinkamai pagrįstas rezoliucijas nuo pat pasirengimo JK referendumui dėl narystės ES pradžios; atsižvelgdamas į tai primena, kad Parlamento indėlis buvo struktūrizuotas daugiausia per „Brexit’o“ iniciatyvinę grupę, kurią 2017 m. balandžio 6 d. įsteigė Pirmininkų sueiga, padedant ir aktyviai dalyvaujant Parlamento komitetams ir Pirmininkų sueigai;

33.  pabrėžia, kad buvo sutelktas visas Parlamentas bendrai stebėti išstojimo procesą, pasitelkiant jo politinius organus ir komitetus, kurie nuo pat pradžių buvo raginami nustatyti Jungtinės Karalystės išstojimo poveikį politikos sritims ir teisės aktams pagal savo atitinkamas atsakomybės sritis; pakartoja, kad svarbu, jog derybose nuolat dalyvautų už sektorių politiką atsakingi komitetai; palankiai vertina ilgą ir išsamų parengiamąjį darbą, kurį komitetai atliko rinkdami įrodymus, patarimus ir ekspertines žinias per klausymus, praktinius seminarus ir tyrimus visais klausimais, susijusiais su išstojimu ar būsimais ES ir JK santykiais;

34.  mano, kad Europos Vadovų Taryba atliko suburiantį ir stabilizuojantį vaidmenį šiame procese, be kita ko, pasitelkdama savo gaires pagal ES sutarties 50 straipsnio 2 dalį, aiškindama ir taikydama ES sutarties 50 straipsnio nuostatas, įskaitant nuostatas, susijusias su aspektais, apie kuriuos nieko nesakoma, ir nustatydama aiškią politinę kryptį, atitinkančią Sąjungos interesus, apibrėžiant derybų sąlygas ir paskiriant Komisiją Sąjungos derybininke;

35.  pabrėžia, kad pagal ES sutarties 50 straipsnio 4 dalį Europos Vadovų Tarybos arba Tarybos narys, atstovaujantis išstojančiai valstybei narei, negali dalyvauti Europos Vadovų Tarybos ar Tarybos diskusijose arba priimant sprendimus dėl išstojimo proceso, tuo tarpu išstojančioje valstybėje narėje išrinkti Europos Parlamento nariai ir toliau naudojasi visomis savo teisėmis ir pareigomis iki išstojimo įsigaliojimo;

36.  pripažįsta precedento neturintį tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir skaidrumo įgyvendinant ES sutarties 50 straipsnį pobūdį, įskaitant su derybomis susijusius darbo metodus ir struktūras, informavimo kanalus, derybų dokumentų skelbimą ir dalyvavimą posėdžiuose, visų pirma techniniuose susitikimuose (vadinamieji šerpų susitikimai) ir Bendrųjų reikalų tarybos posėdžiuose;

37.  pripažįsta, kokie svarbūs yra Europos Parlamento pasiūlyti ir Europos Vadovų Tarybos vėlesnėse derybų gairėse nustatyti pagrindiniai principai, kurie vėliau buvo įgyvendinti derybose ir kuriais siekiama:

38.  toliau visapusiškai remia šiuos principus;

39.  mano, kad šie principai aprėpia daugiau nei ES sutarties 50 straipsnis, nes jais grindžiama Europos integracija ir jie tapo pagrindiniais ES konstitucinės tapatybės ir teisinės tvarkos elementais, nors ir nėra ES sutarties dalis;

40.  pažymi, kad šiuo atžvilgiu ES sutarties 50 straipsnyje numatyta išstojimo procedūra paskatino ES ir jos valstybes nares dar kartą patvirtinti Sąjungos konstitucinį identitetą;

ES ir išstojančios valstybės narės teisės ir pareigos

41.  pakartoja, kad kol įsigalioja susitarimas dėl išstojimo arba, jei jo nėra, kol baigiasi dvejų metų laikotarpis arba pratęstas laikotarpis, nurodytas ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje, išstojanti valstybė išlieka valstybe nare, be išimčių naudojasi visomis išplaukiančiomis teisėmis ir iš Sutarčių kylančiomis pareigomis, įskaitant lojalaus bendradarbiavimo principą, nustatytą ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje, ir pareigą surengti rinkimus į Europos Parlamentą, paskirti savo atstovus į Sąjungos institucijas ir organus, užtikrinti visapusišką piliečių teisių apsaugą ir laikytis savo finansinių įsipareigojimų;

Parlamento atliekamas tikrinimas

42.  pabrėžia, kad Europos Parlamento politinės priežiūros vaidmuo parlamentinėje demokratinėje sistemoje yra privalomas ir juo užtikrinamas skaidrumas ir politinė atskaitomybė; atsižvelgdamas į tai, primygtinai tvirtina, kad parlamentiniai įgaliojimai, susiję su tikrinimo etapu, turėtų būti užtikrinti ir jais turėtų būti naudojamasi, suteikiant tam pakankamai laiko, sudarant visus tarptautinius susitarimus, įskaitant laikino taikymo atvejus, ypač jei jie sudaromi išstojimo iš Europos Sąjungos kontekste; atsižvelgdamas į tai pažymi, jog Parlamento prerogatyvų, susijusių su išstojimu, atžvilgiu svarbu visapusiškai taikyti SESV 218 straipsnio 10 dalį, kurioje nustatyta, kad Europos Parlamentas turi būti informuojamas visais Sąjungos ir trečiųjų šalių derybų procedūros etapais; pabrėžia, kad Komisija turi informuoti Parlamentą taip pat, kaip ir Tarybą;

43.  mano, kad tiek „Brexit‘o“ iniciatyvinės grupės, tiek Jungtinės Karalystės koordinavimo grupės struktūros, kurias Europos Parlamentas sukūrė kiekvienu derybų su Jungtine Karalyste etapu, buvo itin svarbios užtikrinant tolesnius veiksmus ir Parlamento dalyvavimą, taip pat užtikrinant derybų skaidrumą; mano, kad ES sutarties 50 straipsnio įgyvendinimas yra geras institucijų kolektyvinio koordinavimo ginant Sąjungos interesus pavyzdys, kuris turėtų būti taikomas visoms deryboms dėl tarptautinių susitarimų;

44.  atsižvelgdamas į tai, mano, kad Parlamento vaidmuo yra nepaprastai svarbus užtikrinant parlamentinį ir demokratinį procedūros, kuri turi tokį konstitucinį ir institucinį poveikį Sąjungai ir ES piliečių teisėms, aspektą; mano, kad jo vaidmuo vykdant politinę priežiūrą turėtų būti išsaugotas ir sustiprintas, kad į visus susijusius proceso aspektus būtų įtrauktas būtinas pritarimas;

45.  atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad, nors 50 straipsnio procesas baigtas ir išstojimas iš ES jau įsigaliojo, faktinis narystės ES panaikinimas ir Susitarimo dėl išstojimo įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas; atsižvelgdamas į tai, dar kartą patvirtina, kad Parlamentas visapusiškai dalyvaus stebint Susitarimo dėl išstojimo įgyvendinimą;

Svarstytini klausimai

46.  mano, kad ES sutarties 50 straipsnyje numatomas procedūrinis valstybės narės išstojimo iš ES aspektas ir sudaromos sąlygos jį išaiškinti, tačiau neišsprendžiami reikšmingi politiniai, socialiniai ir ekonominiai valstybės narės išstojimo iš ES klausimai, susiję su pasekmėmis ir trikdomuoju poveikiu valstybių narių viduje ir tarp jų bei tarptautiniu mastu;

47.  pakartoja savo raginimą nuodugniai apsvarstyti Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos ir jo poveikį ES ateičiai; mano, kad tokie svarstymai turėtų užtikrinti atvirą ir platesnį dialogą dėl reformų, kurių Sąjungai reikia siekiant stiprinti demokratiją ir gebėjimą patenkinti piliečių poreikius ir lūkesčius; šiuo tikslu primena precedento neturintį Sąjungos svarstymų apie savo ateitį procesą vykstant Konferencijai dėl Europos ateities; pabrėžia, kad šiuose svarstymuose dalyvauja pilietinė visuomenė ir piliečių teisių organizacijų atstovai;

48.  mano, kad Sąjungos ir jos valstybių narių atsakomybė ir užduotis – dėti daugiau pastangų siekiant išsaugoti Europos integracijos procesą, apsaugoti Europos vertybes ir principus, įskaitant lojalaus bendradarbiavimo principą, ir imtis prevencijos priemonių, kad išstojimas iš ES nepasikartotų; atsižvelgdamas į tai, apgailestauja dėl Europos Parlamento ir jo komitetų nuosaikumo ir nepakankamo dalyvavimo rengiantis Jungtinės Karalystės referendumui, – dėl to Jungtinės Karalystės piliečiai (tuo metu – ES piliečiai) negalėjo visapusiškai susipažinti su informacija apie ES veikimą ir išstojimo pasekmes; pabrėžia, kad turėtų būti nustatytos apsaugos priemonės siekiant užtikrinti, kad prieš valstybei narei pasinaudojant ES sutarties 50 straipsniu vykstančios viešos diskusijos sudarytų sąlygas atitinkamiems piliečiams priimti informacija pagrįstą sprendimą; ragina valstybes nares ir ES nuosekliai ir plačiai informuoti ES piliečius apie Europos Sąjungos veikimą, jos veiklos sritis, sprendimų priėmimo procesus, ES piliečių teises ir išstojimo iš ES pasekmes; mano, kad šiuo tikslu Konferencija dėl Europos ateities suteikia galimybę stiprinti dialogą su piliečiais ir pilietine visuomene Europos Sąjungos ir jos raidos klausimais; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, pagal kurį Europos politinėms partijoms būtų leidžiama finansuoti referendumų kampanijas, susijusias su ES sutarties arba SESV įgyvendinimu;

o
o   o

49.  paveda Pirmininkei perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) OL L 58, 2020 2 27, p. 53. (2) OL C 298, 2018 8 23, p. 24. (3) OL C 346, 2018 9 27, p. 2. (4) OL C 369, 2018 10 11, p. 32. (5) OL C 162, 2019 5 10, p. 40. (6) OL C 171, 2021 5 6, p. 2. (7) OL C 270, 2021 7 7, p. 21. (8) OL C 294, 2021 7 23, p. 18. (9) OL C 362, 2021 9 8, p. 90. (10) OL C 331, 2021 8 17, p. 38. (11) OL L 29, 2020 1 31, p. 7. (12) OL C 34, 2020 1 31, p. 1. (13) OL L 165 I, 2018 7 2, p. 1. (14) OL L 38, 2019 2 8, p. 1.