Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 2 dalį ir 175 straipsnio trečią pastraipą, pagal kuriuos Komisija pateikė pasiūlymą Parlamentui (C8‑0228/2018),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 3 dalį,

–  atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Ekonomikos augimo ir sanglaudos skatinimas ES pasienio regionuose“ (COM(2017)0534),

–  atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG)(1),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. kovo mėn. Europos Komisijos Regioninės ir miestų politikos generaliniam direktoratui parengtą galutinę ataskaitą „Easing legal and administrative obstacles in EU border regions“ (liet. Teisinių ir administracinių kliūčių ES pasienio regionuose mažinimas)(2),

–  atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai (COM(2018)0373),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. birželio 20 d. Švedijos parlamento pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo pateiktą pagrįstą nuomonę, kurioje tvirtinama, jog teisėkūros procedūra priimamo akto projektas neatitinka subsidiarumo principo,

–  atsižvelgdamas į savo 2018 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl ekonomikos augimo ir sanglaudos skatinimo ES pasienio regionuose(3),

–  atsižvelgdamas į 2018 m. rugsėjo 19 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(4),

–  atsižvelgdamas į savo 2019 m. vasario 14 d. teisėkūros rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl mechanizmo teisinėms ir administracinėms kliūtims tarpvalstybiniu mastu šalinti(5),

–  atsižvelgdamas į 2019 m. kovo 7 d. Regionų komiteto nuomonę(6),

–  atsižvelgdamas į 2020 m. kovo 2 d. Tarybos Teisės tarnybos nuomonę (6009/20)(7),

–  atsižvelgdamas į savo 2020 m. balandžio 17 d. rezoliuciją dėl suderintų ES veiksmų kovojant su COVID-19 pandemija ir jos padariniais(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2020 m. birželio 19 d. rezoliuciją dėl tarpvalstybinių ir sezoninių darbuotojų apsaugos Europoje COVID-19 krizės metu(9),

–  atsižvelgdamas į 2020 m. liepos mėn. Europos Komisijos ataskaitą dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo ES(10),

–  atsižvelgdamas į 2021 m. vasario 5 d. Regionų komiteto nuomonę dėl tarpvalstybinių viešųjų paslaugų teikimo Europoje(11),

–  atsižvelgdamas į 2021 m. liepos mėn. Regionų komiteto ataskaitą dėl viešų konsultacijų dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo ateities(12),

–  atsižvelgdamas į 2021 m. rugsėjo 10 d. klausimą Tarybai, į kurį atsakoma žodžiu, O-000061/2021 dėl Tarybos nenoro imtis veiksmų, kad būtų priimtas Europos tarpvalstybinis mechanizmas(13),

–  atsižvelgdamas į savo 2021 m. rugsėjo 14 d. rezoliuciją „Partnerystės su atokiausiais ES regionais stiprinimas“(14),

–  atsižvelgdamas į 2021 m. gruodžio 9 d. paskelbtą dokumentą „b-solutions: Solving Border Obstacles. A compendium 2020-2021“ (liet. Iniciatyva „b-solutions“: pasienio kliūčių šalinimas. 2020–2021 m. kompendiumas)(15),

–  atsižvelgdamas į 2022 m. gegužės mėn. Konferencijos dėl Europos ateities galutinių rezultatų ataskaitą(16),

–  atsižvelgdamas į 2022 m. sausio mėn. paskelbtą Regioninės plėtros komiteto užsakymu parengtą tyrimą „The impacts of the COVID-19 pandemic on EU cohesion and EU cohesion policy“ (liet. COVID-19 pandemijos poveikis ES sanglaudai ir ES sanglaudos politikai),

–  atsižvelgdamas į savo 2022 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl sanglaudos politikos kaip sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo sveikatos srityje stiprinimo priemonės(17),

–  atsižvelgdamas į 2022 m. vasario 9 d. Europos Komisijos ataskaitą „Sanglauda Europoje iki 2050 m. Aštuntoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita“,

–  atsižvelgdamas į savo 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją „Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda ES: 8-oji Sanglaudos ataskaita“(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją „ ES pasienio regionai: gyvosios Europos integracijos laboratorijos“(19),

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto užsakymu Europos Parlamento tyrimų tarnybos atliktą tyrimą „Mechanism to resolve legal and administrative obstacles in a cross-border context - European added value assessment“ (liet. Mechanizmas teisinėms ir administracinėms kliūtims tarpvalstybiniu mastu šalinti. Europos pridėtinės vertės vertinimas) (toliau – EPRS Europos pridėtinės vertės vertinimo tyrimas)(20),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 47 ir 54 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą (A9-0252/2023),

A.  kadangi nuolatinės tarpvalstybinės administracinio ir teisinio pobūdžio kliūtys daro didelį poveikį ES pasienio regionų pragyvenimui ir jų tvariam ekonominiam bei socialiniam potencialui ir apriboja galimybes pasienio regionų piliečiams ir bendruomenėms naudotis Sutartimis suteiktomis teisėmis;

B.  kadangi šios nuolatinės kliūtys ir jų poveikis kenkia pasienio regionuose gyvenančių piliečių pasitikėjimui Europos integracija ir valdžios institucijų veiksmingumu;

C.  kadangi pasienio regionų darbuotojai vis dar susiduria su mokestinėmis ir administracinėmis problemomis, dėl kurių reikia geriau koordinuoti valstybių narių administravimo institucijų veiksmus; kadangi reikia pabrėžti, kad šią tendenciją dar labiau paaštrino tai, kad dėl COVID-19 pandemijos padaugėjo tarpvalstybinio nuotolinio darbo atvejų;

D.  kadangi vidaus pasienio regionai sudaro 40 proc. ES teritorijos, juose gyvena 30 proc. jos gyventojų, t. y. 150 milijonų žmonių, ir dirba beveik 2 milijonai pasienio darbuotojų; kadangi apskaičiuota, kad Sąjungos lygmens teisėkūros priemonės tarpvalstybinėms kliūtims šalinti sukūrimas kartu su esamomis priemonėmis galėtų duoti 123 mlrd. EUR ekonominės naudos, o pašalinus visas kliūtis nauda siektų iki 460 mlrd. EUR; kadangi tarpvalstybinių kliūčių pašalinimas taip pat turėtų teigiamą poveikį socialinėms teisėms, lygioms galimybėms, aplinkos apsaugai ir geresnėms pasienio regionuose gyvenančių piliečių galimybėms naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis(21);

E.  kadangi tarpvalstybinių kliūčių pašalinimas taip pat palengvintų prieigą tarp kaimyninių šalių, pvz., sukuriant vis dar trūkstamas jungtis tarp tam tikrų pasienio regionų. Dėl geresnių pasienio regionų tarpusavio ryšių Europos integracija taptų apčiuopiamesnė ir suteiktų piliečiams galimybę veiksmingai ir tausojant aplinką judėti tarp valstybių;

F.  kadangi kai kurios valstybės narės jau yra sudariusios ir gali naudotis dvišalėmis arba daugiašalėmis sutartimis ir susitarimais, kad sukurtų struktūras ir procedūras tarpvalstybinėms kliūtims šalinti;

G.  kadangi Sąjungos teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriuo valstybėms narėms nustatomos bendrosios nuostatos ir procedūrinė tvarka, skirta tarpvalstybinėms kliūtims šalinti, būtų naudingas valstybėms narėms ir ES regionams, nes suteiktų joms įvairesnių politikos galimybių ir galimybę parengti konkrečioms kliūtims pritaikytus sprendimus;

H.  kadangi tai taip pat būtų naudinga bendruomenėms ir pilietinės visuomenės subjektams, dalyvaujantiems inicijuojant arba ir inicijuojant, ir įgyvendinant bendrus projektus visoje Europos Sąjungoje, nes jie turėtų galimybę imtis specialių veiksmų, kuriais būtų galima pranešti apie tarpvalstybines kliūtis ir jas pašalinti;

I.  kadangi 2018 m. Komisija pateikė pasiūlymą dėl reglamento dėl mechanizmo teisinėms ir administracinėms kliūtims tarpvalstybiniu mastu šalinti (toliau – pasiūlymas dėl ECBM); kadangi nuo to laiko iškilo naujų precedento neturinčių problemų, pavyzdžiui, „Brexit’as“, COVID-19 pandemija, poreikis skubiai spręsti kritišką klimato padėtį ir Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą; kadangi šios krizės turėjo poveikį tarpvalstybiniu lygmeniu, į kurį turėtų būti atsižvelgta naujoje iš dalies pakeistoje to pasiūlymo versijoje;

J.  kadangi savo leidinyje „b-solutions: Solving Border Obstacles - A Ccompendium of 43 cases“(22) Komisija nustatė, kad toks teisėkūros procedūra priimamas aktas dėl tarpvalstybinių kliūčių šalinimo būtų tinkama priemonė teisinėms ir administracinėms kliūtims įveikti bent 38 proc. nagrinėtų atvejų;

K.  kadangi 2019 m. Parlamentas priėmė savo poziciją per pirmąjį svarstymą dėl pasiūlymo dėl ECBM; kadangi Tarybos Struktūrinių priemonių darbo grupė 2021 m. sustabdė darbą, susijusį su pasiūlymu dėl ECBM, Tarybai nepriėmus oficialios pozicijos;

L.  kadangi vis dėlto Taryba iškėlė keletą suprantamų teisinių problemų, kurios turėtų būti sprendžiamos rengiant naują pasiūlymą;

M.  kadangi Parlamentas dėjo visas pastangas, kad būtų pradėtos atviros ir konstruktyvios tarpinstitucinės derybos su Taryba; kadangi Parlamentas daugelyje rezoliucijų ir oficialių bei neoficialių diskusijų aukščiausiu politiniu lygmeniu ne kartą ragino Komisiją pateikti naują iš dalies pakeistą pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto; kadangi tokio teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimas taip pat yra vienas iš Konferencijos dėl Europos ateities galutinėje ataskaitoje pateiktų pasiūlymų(23);

N.  kadangi iki šiol nei Komisija, nei Taryba nesiėmė jokių prasmingų veiksmų, reaguodamos į Parlamento raginimus; kadangi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 225 straipsniu Parlamentui suteikiami įgaliojimai prašyti, kad Komisija pateiktų bet kokį atitinkamą pasiūlymą klausimais, kuriais, jo nuomone, Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas;

1.  mano, kad, atsižvelgiant į naujausias darbo jėgos judumo ES viduje tendencijas ir siekiant įveikti įvairias demografines, socialines, ekonomines ir aplinkos problemas, mažinti skirtumus ir užkirsti kelią protų nutekėjimui, Sąjunga turi dėti daugiau pastangų, kad būtų pašalintos nuolatinės tarpvalstybinės teisinės ir administracinės kliūtys platesniame sanglaudos kontekste, užtikrindama daug veiksmingesnį pasienio valdžios institucijų bendradarbiavimą ir sukurdama naują veiksmingą priemonę;

2.  pažymi, kad nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais plėtojamos teritorinės tarpvalstybinės veiklos, kurią Sąjunga remia ir sudaro palankesnes sąlygas teisinėmis ir finansinėmis priemonėmis, pasienio regionų piliečiai dažniau susiduria su diskriminacija, neturėdami prieigos prie artimiausių kitoje sienos pusėje teikiamų viešųjų paslaugų arba turėdami mažiau galimybių savo įmonėms;

3.  remia dedamas pastangas įgyvendinti Europos Komisijos Regioninės ir miestų politikos generalinio direktorato (REGIO GD) propaguojamą iniciatyvą „b-solutions“, kurią valdo Europos pasienio regionų asociacija (AEBR), kaip vieną iš Komisijos komunikate „Ekonomikos augimo ir sanglaudos skatinimas ES pasienio regionuose“ siūlomų veiksmų;

4.  mano, kad iniciatyva „b-solutions“ yra sėkminga, tačiau pripažįsta, kad tai tik viena iš techninių priemonių, kaip Europos teritorinio bendradarbiavimo grupė (ETBG), Pasienio ryšių punktų tinklas arba makroregioninės strategijos, kurios papildo Sąjungos tarpvalstybinį bendradarbiavimą, tačiau akivaizdžiai neužtikrina visapusiško ir veiksmingo atsako į kliūtis, su kuriomis susiduria pasienio regionai;

5.  pabrėžia, kad reikia Sąjungos masto koordinavimo sistemos, kuria būtų užtikrinta Sąjungos sanglauda ir visiems pasienio regionams būtų pateiktas ilgai lauktas sprendimas, leidžiantis jiems pašalinti kliūtis, dėl kurių atitinkamos valstybės narės turi dėti daugiau pastangų ir bendradarbiauti, laikantis subsidiarumo principo;

6.  laikosi nuomonės, kad pasiūlymo dėl ECBM pakeitimais turėtų būti siekiama sukurti paprastą ir aiškią koordinavimo sistemą, kuri leistų įvairių lygmenų valdžios institucijoms pašalinti teisines ir administracines kliūtis, kartu išvengiant struktūrų ir institucijų dubliavimosi ir neužkraunant nereikalingos administracinės naštos, kad būtų prisidedama prie pasienio teritorijų vystymosi atsižvelgiant į jų ypatumus; persvarstyto pasiūlymo dėl ECBM taikymo sritis turėtų būti orientuota į bendrus projektus;

7.  mano, kad tokia koordinavimo sistema gali būti tikra sanglaudos priemonė tik tuo atveju, jei ja visapusiškai atsižvelgiama į valstybių narių konstitucines ir teisėkūros prerogatyvas, turint omenyje institucinius skirtumus, susijusius su atitinkamų nacionalinių administravimo institucijų veiklos sritimis, ir kompetencijos pasidalijimą tarp Sąjungos ir valstybių narių;

8.  siūlo naująją koordinavimo sistemą pavadinti taip: „ES pasienio regionų vystymosi ir augimo priemonė“ (BRIDGEU);

9.  pabrėžia, kad regionų ir vietos valdžios institucijos yra svarbiausi teritorinės sanglaudos skatinimo dalyviai ir turėtų turėti galimybę prasmingai ir įtraukiai dalyvauti rengiant priemones, kuriomis siekiama šalinti tarpvalstybines kliūtis, o atitinkami vietos pilietinės visuomenės subjektai ir bendruomenių grupės turėtų būti nuolat informuojami apie šį procesą;

10.  pabrėžia, kad bet kokiame šios srities pasiūlyme dėl teisėkūros procedūra priimamo akto turi būti aiškiai apibrėžtos visų lygių valstybių narių institucijos ir įstaigos, kurios yra susijusios ir dalyvauja visame procese, kad regioniniams ir vietos subjektams būtų užtikrintas būtinas teisinis tikrumas;

11.  mano, kad labai svarbu įsteigti tarpvalstybinio koordinavimo punktus, kad valdžios institucijos, pilietinė visuomenė, piliečiai ir privačios įstaigos turėtų partnerių, galinčių pašalinti teisines ar administracines kliūtis, trukdančias įgyvendinti bendrą projektą;

12.  mano, kad valstybės narės kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkdamos tarpvalstybinio koordinavimo punktus, turėtų savanoriškai įvertinti, ar ir kaip nagrinėti prašymus dėl pagalbos šalinant kliūtis ir administracinę naštą;

13.  laikosi nuomonės, kad vienas iš būdų skatinti daugiapakopį valdymą, inovacijas ir tvirtesnį pasienio regionų bendradarbiavimą yra sudaryti sąlygas tarpvalstybinio koordinavimo centrams steigti tarpvalstybinius komitetus, jei reikia pašalinti sudėtingą kliūtį, reikalaujančią glaudesnio atitinkamų pasienio regionų valdžios institucijų bendradarbiavimo visais lygmenimis;

14.  pabrėžia, kad valstybės narės, savanoriškai nusprendusios pasinaudoti šia priemone, turėtų pasirinkti įvairias politines priemones kliūtims pašalinti, pavyzdžiui, peržiūrėti savo administracinę ar teisinę sistemą, imdamosi vienašalių veiksmų atitinkamu lygmeniu, taikyti neprivalomas priemones, perleisti kliūties sprendimą kompetentingoms įstaigoms, įsteigtoms pagal galiojančias dvišales ar daugiašales sutartis, arba galiausiai įsteigti tarpvalstybinį komitetą, kuriam būtų pavesta parengti ad hoc sprendimą vienai ar kelioms nustatytoms kliūtims pašalinti;

15.  pabrėžia, kad sprendimą įgyvendinti bet kokį tarpvalstybinio komiteto parengtą ad hoc sprendimą turėtų priimti atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos atitinkamu lygmeniu ir bet kuriuo atveju valstybės narės turėtų tai daryti visapusiškai laikydamosi savo teisinės ir konstitucinės sistemos;

16.  pažymi, kad kai kurios valstybės narės, pvz., Estija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas ir Malta, kurios yra atskiri NUTS 2 lygio regionai, nepatenka į pradinę Komisijos pasiūlymo NUTS 3 lygio geografinę taikymo sritį, o Vokietijoje NUTS 1 regionai atitinka federalines žemes, NUTS 2 – administracines apygardas, o NUTS 3 lygio regionai paprastai yra apskritys; teigia, kad tarpvalstybinių kliūčių atveju NUTS 3 lygis ne visada yra optimalus teisinių ir administracinių kliūčių šalinimo lygis įvairiais tarpvalstybiniais atvejais; pabrėžia, kad būsimoje koordinavimo sistemoje turi būti numatytas tam tikras įgyvendinimo lankstumas, kad ji būtų kuo tinkamesnė ir veiksmingesnė, kiekvienu atveju orientuota į tinkamiausią teritoriją;

17.  pabrėžia, kad niekas netrukdo valstybėms narėms savanoriškai laikytis tos pačios procedūrinės tvarkos, kuri numatyta šios rezoliucijos I priede pateiktame siūlomame reglamente, kai jos tariasi dėl teisinių ir administracinių kliūčių Sąjungos pasienio regionams, esantiems prie šalių kandidačių, šalinimo, kartu laikantis Sąjungos teisės;

18.  ragina Komisiją, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 175 straipsnio trečia pastraipa, pateikti pasiūlymą dėl reglamento dėl ES pasienio regionų vystymosi ir augimo priemonės, atsižvelgiant į šios rezoliucijos priede pateiktas rekomendacijas;

19.  primena Komisijos Pirmininkės įsipareigojimą paremti Parlamento iniciatyvos teisę, įtrauktą į 2019–2024 m. kadencijos Europos Komisijos politines gaires, ir pažadą, kad, Parlamentui patvirtinus savo iniciatyva teikiamą teisėkūros pranešimą, jo pagrindu bus parengtas teisėkūros procedūra priimamas aktas, laikantis Sąjungos teisės principų; todėl tikisi, kad Komisija imsis tolesnių veiksmų dėl šios rezoliucijos, pateikdama pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto;

20.  laikosi nuomonės, kad šiame pranešime išdėstytiems pasiūlymams reikia skirti pakankamą finansavimą, ir mano, kad prašomų pateikti pasiūlymų finansinės išlaidos turėtų būti dengiamos iš atitinkamų Sąjungos biudžeto asignavimų; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją įvertinti, ar būtų galima palengvinti naujojo reglamento įgyvendinimą mobilizuojant Europos Komisijos techninės pagalbos ir informacijos mainų priemonę (TAIEX) arba techninės paramos priemonę, siekiant skatinti valstybių narių valdžios institucijų gebėjimų stiprinimą visais lygmenimis;

21.  paveda Pirmininkei perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei Europos regionų komitetui.

(1) OL L 210, 2006 7 31, p. 19. (2) https://ec.europa.eu/futurium/en/system/files/ged/easing_legal_and_administrative_obstacles_in_eu_border_regions_0.pdf (3) OL C 433, 2019 12 23, p. 24. (4) OL C 440, 2018 12 6, p. 124. (5) OL C 449, 2020 12 23, p. 619. (6) OL C 86, 2019 3 7, p. 165. (7) https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-6009-2020-INIT/lt/pdf (8) OL C 316, 2021 8 6, p. 2. (9) OL C 362, 2021 9 8, p. 82. (10) https://ec.europa.eu/regional_policy/sources/policy/cooperation/european-territorial/survey-2020/cross-border-survey-2020-report_en.pdf (11) OL C 106, 2021 3 26, p. 12. (12) https://cor.europa.eu/en/engage/Documents/Cohesion%20Alliance/Reports/Public%20Consultations%20on%20the%20Future%20of%20Cross-Border%20Cooperation/Report_on_the_Consultations-Future_of_CBC.pdf (13) https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/O-9-2021-000061_LT.html (14) OL C 117, 2022 3 11, p. 18. (15) https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/bf87d622-5bc8-11ec-91ac-01aa75ed71a1/language-en (16) https://www.europarl.europa.eu/resources/library/media/20220509RES29121/20220509RES29121.pdf (17) OL C 347, 2022 9 9, p. 27. (18) OL C 125, 2023 4 5, p. 100. (19) OL C 125, 2023 4 5, p. 114. (20) EPRS, Mechanism to resolve legal and administrative obstacles in a cross-border context: European added value assessment, PE 740.233, 2023 m. (21) Europos Parlamento tyrimų tarnyba (2023). Mechanism to resolve legal and administrative obstacles in a cross-border context. European added value assessment, p. 48. (22) Europos Komisija, Regioninės ir miestų politikos generalinis direktoratas (2020). B-solutions: solving border obstacles: a compendium of 43 cases: annex, Leidinių biuras. https://data.europa.eu/doi/10.2776/36819. (23) Galutinė Konferencijos dėl Europos ateities ataskaita. 12 pasiūlymas, 15 priemonė, p. 56.

REKOMENDACIJOS DĖL PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TURINIO

Pasiūlymas dėl

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO

dėl ES pasienio regionų vystymosi ir augimo priemonės

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 175 straipsnio trečią pastraipą,

atsižvelgdami į Europos Parlamento prašymą, pateiktą Europos Komisijai,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)  Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 175 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta imtis konkrečių veiksmų, nesusijusių su fondais, kuriems taikoma to straipsnio pirma pastraipa, kad būtų įgyvendintas SESV nustatytas ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslas. Kad vyktų darnus visos Sąjungos teritorijos vystymasis ir stiprėtų ekonominė, socialinė bei teritorinė sanglauda, turėtų būti stiprinamas teritorinis bendradarbiavimas. Todėl tikslinga patvirtinti reikiamas priemones siekiant pagerinti teritorinio bendradarbiavimo veiksmų įgyvendinimo sąlygas;

(2)  Sąjungos institucijos, įstaigos, organai ir agentūros, valstybės narės ir regioninės bei vietos valdžios institucijos turėtų dirbti kartu, siekdamos užtikrinti veiksmingą teritorinio bendradarbiavimo veiksmų įgyvendinimą ir stebėseną, kad būtų sukurta glaudesnė ir labiau integruota Sąjungos teritorija;

(3)  SESV 174 straipsnyje pripažįstama, kad pasienio regionai patiria sunkumų, ir nustatoma, kad itin daug dėmesio šiems regionams Sąjunga turėtų skirti vystydama ir įgyvendindama veiksmus savo ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai didinti;

(4)  2017 m. rugsėjo 20 d. komunikate „Ekonomikos augimo ir sanglaudos skatinimas ES pasienio regionuose“ (toliau – Pasienio regionų komunikatas) Komisija nurodo, kad per pastaruosius dešimtmečius Europos integracijos procesas padėjo vidaus pasienio regionams iš daugiausia periferinių vietovių tapti vietovėmis, kuriose užtikrinamas ekonomikos augimas ir sudaromos galimybės. 1992 m. sukūrus bendrąją rinką ir panaikinus muitinės formalumus, suderinus arba tarpusavyje pripažinus technines taisykles ir dėl konkurencijos sumažėjus kainoms, smarkiai padidėjo Sąjungos produktyvumas ir sumažėjo sąnaudos;

(5)  Komisija taip pat akcentavo, kad pasienio regionuose vis dar esama nemažai teisinių kliūčių, visų pirma susijusių su sveikatos priežiūros paslaugomis, darbo reglamentavimu, aplinkos apsauga, mokesčiais, verslo plėtra, ir kliūčių, susijusių su administracinės kultūros ir nacionalinių teisinių sistemų skirtumais. Nei Europos teritorinio bendradarbiavimo finansavimas, nei Europos teritorinio bendradarbiavimo grupių (ETBG) teikiama institucinė parama bendradarbiavimui skatinti savaime nėra pakankama siekiant šalinti kliūtis, kurios faktiškai trukdo veiksmingai bendradarbiauti;

(6)  2021 m. liepos 21 d. Komisijos ataskaitoje „ES pasienio regionai: gyvosios Europos integracijos laboratorijos“ teigiama, kad COVID-19 pandemijos protrūkis pirmąjį 2020 m. ketvirtį dar labiau sustiprino šią tendenciją, nes valstybės narės uždarė sienas, kad sustabdytų viruso plitimą. 2021 m. sausio mėn. ataskaitoje „Sienų uždarymo dėl COVID-19 poveikis pasienio regionams“ Komisija pažymėjo, kad atliekant sveikatos kontrolę pasienyje labai sumažėjo tarpvalstybinių darbuotojų judumas ir nuo tarpvalstybinių pirkėjų ir klientų priklausoma ekonominė veikla, o darbuotojams, kurie turėjo dirbti nuotoliniu būdu, buvo labai sunku gauti socialinę apsaugą. Tai, kad kitoje sienos pusėje buvo neįmanoma pasiekti sveikatos priežiūros įstaigų ir mokyklų, labai paveikė daugelio piliečių sveikatą ir saugumą;

(7)  nuo 1990 m. pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo programas, geriau žinomas kaip INTERREG(1), buvo remiamos tarpvalstybinio bendradarbiavimo programos Sąjungos pasienio regionuose. Finansuota tūkstančiai projektų ir iniciatyvų, kurie padėjo pagerinti Europos integraciją ir atnešė realių pokyčių pasienio regionuose bei prisidėjo prie jų pertvarkos. Pagrindiniai INTERREG programų laimėjimai yra šie: didesnis pasienio regionų tarpusavio pasitikėjimas, geresnis susisiekimas, geresni aplinkos standartai, geresnė sveikata ir didesnė piliečių gerovė;

(8)  pagal INTERREG taip pat buvo remiamas bendradarbiavimas dėl tam tikrų jūrų sienų. Tačiau teisinės kliūtys yra ne tokios svarbios jūrų sienas turinčiuose regionuose, kur fiziškai neįmanoma kasdien arba kas savaitę kirsti sienos darbo, mokslo ir dalyvavimo mokymuose tikslais, vykstant apsipirkti, naudojantis visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis ar infrastruktūra arba imantis skubių veiksmų ekstremaliųjų situacijų atvejais;

(9)  makroregioninės strategijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant bendras problemas, su kuriomis susiduria makroregionai. Tai strateginės tinklaveikos platformos, veikiančios tarpvalstybiniu mastu, sektorių ir valdymo lygmenimis, padedančios koordinuoti bendrą politiką ir veiklą atitinkamame makroregione. Kadangi makroregionai palaiko glaudžius ryšius ir turi bendrų poreikių, pašalinus kliūtis būtų sustiprintas bendradarbiavimas ir regionai taptų stipresni, atsparesni ir patrauklesni gyventi;

(10)  2017 m. kovo mėn. ataskaitoje „Teisinių ir administracinių kliūčių ES pasienio regionuose šalinimas“ Komisija išnagrinėjo iš viso 239 kliūtis. Du trečdaliai šių kliūčių daro poveikį visai sausumos sienai; iš jų beveik 60 proc. daro didelį neigiamą poveikį tarpvalstybinei integracijai, o tai savo ruožtu daro konkretų poveikį piliečių galimybėms darbo rinkoje ir socialinėms teisėms;

(11)  per 2020 m. viešas konsultacijas dėl tarpvalstybinių kliūčių šalinimo, kurios buvo tęsiamos po 2015 m. Regioninės ir miestų politikos GD atliktos tarpvalstybinės peržiūros, Komisija pažymėjo, kad nors 45 proc. respondentų mano, kad siena yra galimybė, daugiau nei trečdalis mano, kad siena iš esmės yra kliūtis;

(12)  Europos Parlamento tyrimų tarnybos atliktame Europos pridėtinės vertės vertinimo (EAVA) tyrime įvertinus 2014–2019 m. duomenis nustatyta, kad kliūčių šalinimas būtų labai naudingas NUTS 3 lygio pasienio regionams ir visai Sąjungos ekonomikai. Konkrečiau, visa bendroji pridėtinė vertė (BPV), gauta visiškai pašalinus teisines ir administracines kliūtis, sudarytų apie 457 mlrd. EUR, t. y. 3,8 proc. visos 2019 m. ES BPV. Pašalinus 20 proc. kliūčių visiems pasienio regionams, iš viso būtų sukurta 123 mlrd. EUR BPV, t. y. maždaug 1 proc. visos 2019 m. ES BPV, o bendra užimtumo nauda būtų 1 mln. darbo vietų, t. y. maždaug 0,5 proc. viso užimtumo Sąjungos lygmeniu(2);

(13)  kita galima nauda, be kita ko, yra teigiamas poveikis socialinėms teisėms ir pasienio regionuose gyvenančių piliečių galimybių naudotis viešosiomis paslaugomis nelygybės panaikinimas, o tai savo ruožtu padėtų išlaikyti specialistus ir dar labiau išlaisvinti šių regionų ekonominį ir socialinį potencialą;

(14)  Pasienio regionų komunikate Komisija be kitų priemonių nurodė 2015 m. pradėtą iniciatyvą. Keletas valstybių narių mano, kad siekiant palengvinti tarpvalstybinių projektų vykdymą būtų naudinga sukurti naują priemonę, pagal kurią būtų galima savanoriškai ir pritarus atsakingoms kompetentingoms institucijoms laikinai nukrypti nuo galiojančių teisės aktų arba priimti ad hoc sprendimus. Ji būtų taikoma, kai pasienio regione nustatytu laikotarpiu įgyvendinamas atskiras projektas ar veiksmas, kuriuos inicijavo vietos arba regioninės valdžios institucijos;

(15)  nors kai kurie Sąjungos regionai jau yra sudarę keletą veiksmingų tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutarčių, susitarimų ir priemonių tarpvyriausybiniu, regioniniu ir vietos lygiu, jie neapima visų Sąjungos pasienio regionų. Be to, iki šiol Sąjungos lygmeniu sukurtos finansavimo priemonės (daugiausia INTERREG) ir teisinės priemonės (iš esmės Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės) nebuvo pakankamos siekiant pašalinti tarpvalstybines kliūtis pasienyje visoje Sąjungoje. Todėl, siekiant papildyti esamas sistemas ir pašalinti procedūrines kliūtis, trukdančias pasienio teritorijų plėtrai, būtina sukurti savanoriško koordinavimo sistemą, kurioje būtų nustatytos aiškios bendrosios nuostatos ir procedūrinės priemonės, kuriomis valstybės narės galėtų naudotis siekdamos pašalinti kliūtis, trukdančias įgyvendinti bendrą projektą tarpvalstybiniu mastu. Bet koks sprendimas, ar ir kaip pašalinti galimas kliūtis, turėtų priklausyti atitinkamų valstybių narių kompetencijai;

(16)  su teisinėmis kliūtimis susiduria daugiausia žmonės, vykdantys veiklą prie sausumos sienų, pavyzdžiui, tarpvalstybiniai darbuotojai, kuriems tenka kasdien arba kas savaitę kirsti sienas. Siekiant, kad šis reglamentas didžiausią poveikį turėtų arčiausiai sienos esantiems regionams, o didžiausias integracijos ir sąveikos lygis būtų pasiektas tarp kaimyninių valstybių narių, šis reglamentas turėtų būti taikomas pasienio regionų teritorijai, kuri, kaip apibrėžta, apima sausumos ar jūrų sieną turinčius kaimyninius regionus dviejose arba daugiau valstybių narių NUTS 2 ir 3 lygio regionuose;

(17)  siekiant koordinuoti įvairių valdžios institucijų užduotis – kai kuriose valstybėse narėse tai bus nacionalinės ir regioninės teisėkūros institucijos – konkrečioje valstybėje narėje ir tarp vienos ar kelių kaimyninių valstybių narių valdžios institucijų, kiekviena valstybė narė turėtų privalėti įsteigti arba paskirti tarpvalstybinio koordinavimo punktą valstybės narės lygmeniu kaip atskirą įstaigą arba esamoje institucijoje ar įstaigoje, arba patikėti šią užduotį atitinkamai institucijai ar įstaigai. Tarpvalstybinio koordinavimo punktų užduotys nustatytos šiame reglamente, atsižvelgiant į nacionalinę kompetenciją;

(18)  kai dvi kaimyninės valstybės narės įsipareigoja kartu pašalinti iniciatyviniame dokumente nurodytą kliūtį, turėtų būti sušauktas tarpvalstybinis komitetas, kurį sudarytų atitinkamų valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktų paskirti nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų atstovai. Kiekvienas tarpvalstybinis komitetas turėtų būti laikinas organas, kurio užduotys nustatytos šiame reglamente, o jo veikla turėtų apsiriboti ad hoc sprendimo, kaip pašalinti tarpvalstybinę kliūtį, parengimu;

(19)  šiuo reglamentu nustatoma iniciatyvinio dokumento procedūra, be kita ko, nustatant, kas gali būti iniciatorius, iniciatyvinio dokumento rengimo ir pateikimo procedūra, to iniciatyvinio dokumento turinys, preliminari iniciatyvinio dokumento analizė ir tolesni su juo susiję veiksmai. Iniciatoriais gali būti vietos ar regionų valdžios institucijos, pilietinės visuomenės organizacijos, pilietinės iniciatyvos ar kitos juridinį asmens statusą turinčios ar jo neturinčios įstaigos, jeigu jos yra atsakingos už bendro projekto inicijavimą arba už jo inicijavimą ir įgyvendinimą. Šiame reglamente turėtų būti nustatytas išsamus subjektų, galinčių veikti kaip iniciatoriai, sąrašas;

(20)  Iniciatyvinį dokumentą gaunantis tarpvalstybinio koordinavimo punktas vadinamas tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktu. Procedūra taip pat nustatomas kaimyninės valstybės narės atsakymas į prašymą įsteigti tarpvalstybinį komitetą;

(21)  gavęs iniciatyvinį dokumentą, tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas turėtų palaikyti ryšius su visomis atitinkamomis savo valstybės narės nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos valdžios institucijomis ir su kaimyninės (-ių) valstybės (-ių) narės (-ių) tarpvalstybinio koordinavimo punktu. Tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas turėtų pateikti iniciatoriui preliminarų įvertinimą, ar iniciatyvinis dokumentas atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus ir ar esama kliūčių. Šis preliminarus įvertinimas paprašius skelbiamas viešai. Tada tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas turėtų galėti nuspręsti, ar būtina inicijuoti procedūrą, kurią taikant būtų priimtas ad hoc sprendimas, ar sprendimą reikėtų priimti nacionaliniu lygmeniu, ar, jo nuomone, vienos ar daugiau kliūčių bendram projektui įgyvendinti pašalinimas patenka į galiojančių tarptautinių susitarimų taikymo sritį. Valstybei narei turėtų būti suteikta galimybė nuspręsti nepašalinti kliūčių. Visi sprendimai priimami atitinkamų valstybių narių nuožiūra, jie turėtų būti tinkamai pagrįsti ir apie juos turėtų būti laiku pranešta visiems susijusiems suinteresuotiesiems subjektams ir paprašius skelbiamas viešai;

(22)  šiame reglamente nustatoma procedūra, kurios reikia laikytis, kai du ar daugiau tarpvalstybinio koordinavimo punktų susitaria tarpvalstybiniam komitetui pavesti parengti ad hoc sprendimą, įskaitant ad hoc sprendimo projekto turinį, ir perduoti ad hoc sprendimo projektą atitinkamoms valstybėms narėms;

(23)  reglamente taip pat nustatoma procedūra, kurios reikia laikytis priėmus ad hoc sprendimą po to, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos ad hoc sprendimą išnagrinėja ir dėl jo susitaria;

(24)  šiuo reglamentu nustatomos ad hoc sprendimo įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo taisyklės;

(25)  teritorinio bendradarbiavimo sąlygos turėtų būti nustatytos laikantis Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto subsidiarumo principo ir ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje nustatyto proporcingumo principo, pagal kurį Sąjungos veiksmų turinys ir forma neturėtų viršyti to, kas būtina Sutarčių tikslams pasiekti. Todėl šio reglamento priėmimas neturėtų trukdyti taikyti galiojančių ar būsimų dvišalių ar daugiašalių sutarčių ar susitarimų, kuriuos valstybės narės yra sudariusios pagal tarptautinę teisę;

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I SKYRIUS

Bendrosios nuostatos

1 straipsnis

Dalykas

1.  Šiuo reglamentu sukuriama koordinavimo sistema, kuria nustatomos bendrosios nuostatos ir procedūrinė tvarka, pagal kurią valstybės narės, bendradarbiaudamos su atitinkamomis vietos ir regioninėmis institucijomis, gali pašalinti kliūtis, trukdančias planuoti, plėtoti, finansuoti ar vykdyti bendrą projektą ir įdarbinti darbuotojus tarpvalstybiniu mastu.

2.  Valstybės narės savanoriškai ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertina, ar aktyvuoti II skyriuje nustatytas procedūrines priemones, kad būtų pašalinta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta kliūtis.

3.  Šiuo reglamentu nustatoma:

a)  valstybėse narėse esančių tarpvalstybinio koordinavimo punktų organizavimas ir užduotys,

b)  tarpvalstybinių komitetų sudėtis ir užduotys,

c)  Komisijos koordinuojamasis vaidmuo.

4.  Šis reglamentas nedaro poveikio galiojančių ar būsimų dvišalių ar daugiašalių sutarčių, kurias valstybės narės sudaro pagal tarptautinę teisę, įgyvendinimui arba tomis sutartimis įsteigtų įstaigų prerogatyvoms ir užduotims.

2 straipsnis

Taikymo sritis

Šis reglamentas taikomas tarpvalstybiniams bendriems projektams, kaip apibrėžta 3 straipsnio 2 punkte.

3 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

1)  pasienio regionas – teritorija, apimanti sausumos ar jūrų sieną turinčius kaimyninius regionus dviejose arba daugiau valstybių narių NUTS 2 ir 3 lygio regionuose;

2)  bendras projektas – infrastruktūros objektas, turintis poveikio konkrečiam pasienio regionui, arba visuotinės ekonominės svarbos paslauga, teikiama konkrečiame pasienio regione, neatsižvelgiant į tai, ar šis poveikis daromas vienoje sienos pusėje, ar abipus sienos;

3)  kliūtis – su bendro projekto planavimu, plėtojimu, jam skirtais darbuotojais, finansavimu arba vykdymu susijusi teisinė arba administracinė nuostata, trukdanti išnaudoti visas pasienio regione esančias tarpvalstybinio bendradarbiavimo galimybes;

4)  iniciatorius – subjektas, kuris įvardija vieną ar daugiau kliūčių ir pateikęs iniciatyvinį dokumentą aktyvuoja koordinavimo sistemą;

5)  iniciatyvinis dokumentas – vieno ar kelių iniciatorių parengtas dokumentas siekiant aktyvuoti priemonę;

6)  taikymo teritorija – vienos ar kelių valstybių narių teritorinė sritis, kurioje taikomas ad hoc sprendimas, neviršijant to, kas tikrai būtina bendram projektui įgyvendinti;

7)  kompetentinga institucija – kiekvienos valstybės narės paskirta institucija konkrečioms su šio reglamento įgyvendinimu susijusioms užduotims atlikti.

4 straipsnis

Tarpvalstybinio koordinavimo punktai

1.  Kiekviena valstybė narė, visapusiškai laikydamasi savo teisinės ir konstitucinės sistemos, įsteigia arba paskiria tarpvalstybinio koordinavimo punktą vienu iš šių būdų:

a)  valstybės narės lygmeniu paskiria tarpvalstybinio koordinavimo punktą kaip atskirą įstaigą;

b)  įsteigia tarpvalstybinio koordinavimo punktą esamoje institucijoje ar įstaigoje; arba

c)  paveda atitinkamai valdžios institucijai ar įstaigai vykdyti papildomas nacionalinio tarpvalstybinio koordinavimo punkto užduotis.

2.  Per tris mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos valstybės narės informuoja Komisiją apie paskirtą tarpvalstybinio koordinavimo punktą.

3.  Valstybės narės užtikrina, kad valdžios institucija ar įstaiga, kuri įsteigiama kaip tarpvalstybinio koordinavimo punktas arba perima papildomas tarpvalstybinio koordinavimo punkto užduotis, gautų būtinus sustiprintus pajėgumus ir paramą, kad galėtų vykdyti 5 straipsnyje aprašytas užduotis.

5 straipsnis

Tarpvalstybinio koordinavimo punktų užduotys

1.  Kiekvienas tarpvalstybinio koordinavimo punktas vykdo II skyriuje nustatytas užduotis ir procedūras, visų pirma:

a)  atlieka preliminarią visų gautų iniciatyvos dokumentų analizę, palaiko ryšius su iniciatoriumi ir užtikrina skaidrumą ir galimybę susipažinti su dokumentais;

b)  koordinuoja visų ad hoc sprendimų savo valstybės narės teritorijoje rengimą, priėmimą ir įgyvendinimą;

c)  palaiko ryšius su kaimyninės valstybės narės ar valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktais;

d)  palaiko ryšius su Komisija ir remia jos duomenų bazės atnaujinimą, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies e punkte;

e)  nustato nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, atsakingas už ad hoc sprendimo parengimą tarpvalstybiniame komitete tais atvejais, kai atitinkamos valstybės narės kartu nusprendžia pradėti 11 straipsnio 1 dalies d punkte ir 12 straipsnyje nustatytas procedūras, ir palaiko ryšius su tomis institucijomis;

f)  užtikrina, jei to prašoma, kad piliečiams ir atitinkamiems suinteresuotiesiems subjektams būtų teikiama informacija apie visus pagal šį reglamentą priimtus sprendimus.

2.  Kiekviena valstybė narė gali nuspręsti tarpvalstybinio koordinavimo punktui pavesti šias papildomas užduotis:

a)  stebėti, kaip įgyvendinami visi ad hoc sprendimai, susiję su jo valstybės narės teritorija;

b)  informuoti savo valstybės narės kompetentingą instituciją apie pareigą laikytis konkrečiame ad hoc sprendime nustatytų terminų ir apie konkrečiame ad hoc sprendime nustatytus terminus, kurių nesilaikyta;

c)  informuoti iniciatorių apie tolesnius veiksmus, susijusius su iniciatyviniu dokumentu, kai pradedamos 11 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos procedūros.

6 straipsnis

Tarpvalstybinių komitetų užduotys ir sudėtis

1.  Valstybės narės, pasikonsultavusios su savo kompetentingomis regionų ir vietos valdžios institucijomis ir remdamosi kiekvieno konkretaus atvejo vertinimu pagal 11 straipsnio 1 dalies d punktą ir 12 straipsnį, bendru sutarimu nusprendžia įsteigti tarpvalstybinį komitetą, kuris parengtų ad hoc sprendimą, kaip pašalinti vieną ar daugiau iniciatyviniame dokumente nustatytų kliūčių.

2.  Ad hoc sprendimo projekte išdėstomos teisinės ar administracinės priemonės, kuriomis siekiama pašalinti tik iniciatyviniame dokumente nustatytą kliūtį. Priimti ir įgyvendinti ad hoc sprendimą pavedama atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, visapusiškai laikantis jų teisinės ir konstitucinės sistemos.

3.  Tarpvalstybinius komitetus sudaro nacionalinių, regioninių ar vietos valdžios institucijų atstovai, paskirti atitinkamų valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktų. Tarpvalstybinio koordinavimo punktai užtikrina, kad regionų ir vietos valdžios institucijos galėtų dalyvauti tarpvalstybiniame komitete, kai kliūčių šalinimas priklauso jų kompetencijai.

7 straipsnis

Komisijos koordinavimo užduotys

1.  Komisija vykdo šias koordinavimo užduotis:

a)  palaiko ryšius su tarpvalstybinio koordinavimo punktais;

b)  paprašius teikia praktinę informaciją ir aiškina šio reglamento taikymo sritį ir teminį prioritetą;

c)  teikia, kai to prašoma, techninę pagalbą tarpvalstybiniam komitetui rengiant ad hoc sprendimą;

d)  skatina keitimąsi gerąja patirtimi;

e)  sukuria, paskelbia ir nuolat atnaujina visų tarpvalstybinio koordinavimo punktų ir visų ad hoc sprendimų viešą duomenų bazę.

II SKYRIUS

Valstybių narių galimybės šalinti tarpvalstybines kliūtis

8 straipsnis

Iniciatyvinio dokumento parengimas ir pateikimas

1.  Iniciatorius įvardija visas kliūtis, susijusias su bendro projekto planavimu, plėtojimu, jam skirtais darbuotojais, finansavimu arba vykdymu.

2.  Iniciatoriumi gali būti vienas iš šių subjektų (atskirai arba kartu):

a)  viešoji įstaiga arba privatus subjektas, atsakingas už bendro projekto inicijavimą arba ir už inicijavimą, ir įgyvendinimą;

b)  viena ar daugiau vietos ar regionų valdžios institucijų konkrečiame pasienio regione;

c)  tarpvalstybinį bendradarbiavimą skatinanti juridinio asmens statusą turinti arba neturinti įstaiga, esanti arba veikianti bent dalyje konkretaus pasienio regiono, įskaitant Europos teritorinio bendradarbiavimo grupes pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1082/2006(3), euroregionus, Euregio ir panašius subjektus;

d)  pasienio regionų vardu įsteigta organizacija, siekianti puoselėti pasienio teritorijų interesus ir padedanti susijusiems subjektams plėtoti tinklaveiką ir keistis patirtimi, pvz., Europos pasienio regionų asociacija, Mission Opérationnelle Transfrontalière ar Vidurio Europos tarpvalstybinės veiklos iniciatyvų tarnyba.

3.  Iniciatorius parengia iniciatyvinį dokumentą, parengtą pagal 9 straipsnį, atsižvelgdamas į asmenų ar subjektų, susijusių su bendru projektu, prašymus, jei tai leidžiama pagal taikytiną teisę.

4.  Iniciatorius iniciatyvinį dokumentą pateikia savo valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktui ir nusiunčia jo kopiją atitinkamos kaimyninės valstybės narės ar valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktui. 8 straipsnio 2 dalies c ir d punktuose nurodytais atvejais iniciatorius gali laisvai nuspręsti, kuriam atitinkamų valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktui jis siunčia iniciatyvinį dokumentą.

9 straipsnis

Iniciatyvinio dokumento turinys

1.  Į 8 straipsnyje nurodytą iniciatyvinį dokumentą įtraukiami bent šie elementai:

a)  bendro projekto ir jo konteksto aprašymas, įskaitant projekto planą, projekto tvarkaraštį ir projekto riziką, atsižvelgiant į kliūčių poveikį;

b)  numatomų kliūčių, trukdančių įgyvendinti bendrą projektą, aprašymas;

c)  kai įmanoma ir kai aktualu, preliminarus vertinimas, kaip būtų galima pašalinti tarpvalstybines kliūtis ad hoc sprendimu;

d)  teisės aktų ir administracinių nuostatų, į kurias reikėtų atsižvelgti numatant ad hoc sprendimą, sąrašą;

e)  numatoma data, kada bus priimtas ad hoc sprendimas, kad projektas išliktų gyvybingas;

f)  numatoma ad hoc sprendimo taikymo trukmė;

g)  ad hoc sprendimo taikymo teritorijos pagrindimas.

2.  Ad hoc sprendimo taikymo teritorija apima tik tai, kas tikrai būtina veiksmingam bendro projekto įgyvendinimui.

10 straipsnis

Tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punkto atliekama preliminari iniciatyvinio dokumento analizė

1.  Iniciatyvinį dokumentą gaunantis tarpvalstybinio koordinavimo punktas (toliau – tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas) atlieka preliminarią analizę. Jis palaiko ryšius su visomis atitinkamomis nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos valdžios institucijomis ir su atitinkamos kaimyninės valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktu.

2.  Per vieną mėnesį nuo iniciatyvinio dokumento gavimo atitinkamos kaimyninės valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktas išsiunčia preliminarų atsakymą tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktui.

3.  Gavęs iniciatyvinį dokumentą tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas į iniciatorių kreipiasi raštu imdamasis vieno ar kelių iš toliau nurodytų veiksmų:

a)  tais atvejais, kai iniciatyvinis dokumentas buvo parengtas pagal 9 straipsnį, per vieną mėnesį praneša iniciatoriui, kad jis yra priimtinas, ir tai reiškia, kad kliūtis egzistuoja;

b)  prireikus per vieną mėnesį paprašo pateikti pataisytą iniciatyvinį dokumentą arba konkrečios papildomos informacijos, nurodydamas priežastis, kodėl iniciatyvinis dokumentas laikomas neišsamiu; gavęs pataisytą iniciatyvinį dokumentą, tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas imasi vienos iš šių priemonių:

i)  imasi vieno iš 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų;

ii)  jeigu laiko, kad pataisytas iniciatyvinis dokumentas vis tiek nėra parengtas pagal 9 straipsnį arba kad konkreti papildoma informacija vis tiek yra nepakankama, per vieną mėnesį nuo pataisyto iniciatyvinio dokumento gavimo raštu praneša iniciatoriui apie savo sprendimą užbaigti procedūrą; šiame sprendime nurodomos jo priežastys;

c)  per tris mėnesius praneša iniciatoriui įvertinęs, kad kliūčių nenustatyta, ir raštu nurodo savo sprendimo priežastis, nacionaliniu lygmeniu turimas peržiūros priemones sprendimui užginčyti ir, kai aktualu, rekomendacijas dėl tolesnių veiksmų;

d)  kai įgyvendinti tarpvalstybinį projektą trukdo regionų ar vietos lygmens teisės ar administraciniai aktai, apie tai informuoja iniciatorių ir imasi vienos iš šių priemonių:

i)  pasikonsultavus su kompetentingomis regionų ar vietos valdžios institucijomis ir visapusiškai laikantis atitinkamos valstybės narės konstitucinės sistemos, imasi vieno iš 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų; arba

ii)  perduoda iniciatyvinį dokumentą kompetentingoms regionų ar vietos valdžios institucijoms.

4.  Pagal šio straipsnio 3 dalį priimti sprendimai užregistruojami registre, kuris paprašius skelbiamas viešai.

11 straipsnis

Tolesni veiksmai po preliminarios iniciatyvinio dokumento analizės

1.  Gavęs 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkantį iniciatyvinį dokumentą ir gavęs pranešimą apie teigiamą preliminarią analizę pagal 10 straipsnio 3 dalies a ir b punktus, tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas per tris mėnesius nuo jų gavimo imasi vieno iš šių veiksmų:

a)  praneša iniciatoriui, ar, jo nuomone, vienos ar daugiau kliūčių bendram projektui įgyvendinti pašalinimas patenka į 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų galiojančių tarptautinių susitarimų taikymo sritį, ir rekomenduoja, kad iniciatorius pateiktų savo iniciatyvinį dokumentą atitinkamoms kompetentingoms institucijoms;

b)  praneša iniciatoriui, kad, jo nuomone, vieną ar daugiau kliūčių bendram projektui įgyvendinti būtų galima veiksmingiau pašalinti taikant neprivalomas priemones, pavyzdžiui:

i)  didinti informuotumą ir stiprinti gebėjimus dalijantis žiniomis;

ii)  stiprinti vietos suinteresuotųjų subjektų gebėjimus;

iii)  prašyti Komisijos gairių siekiant užtikrinti tinkamą atitinkamų Sąjungos teisės aktų taikymą;

c)  praneša iniciatoriui, kad projektui įgyvendinti trukdo administracinio pobūdžio kliūtis, t. y. kliūtis, kurią galima pašalinti netaikant teisėkūros procedūros, pavyzdžiui, nuostatos, taisyklės ar praktika, kuri aiškiai skiriasi nuo teisėkūros procedūros metu priimtos nuostatos, ir imasi vienos iš šių priemonių:

i)  nusprendžia pašalinti kliūtį per tris mėnesius kreipdamasis į kompetentingą nacionalinę, regioninę ar vietos valdžios instituciją;

ii)  nusprendžia nepašalinti kliūties, raštu išdėstydamas savo sprendimo priežastis ir nacionaliniu lygmeniu turimas peržiūros priemones sprendimui užginčyti;

d)  išreiškia savo įsipareigojimą iniciatoriui pašalinti kliūtį inicijuojant ad hoc sprendimo priėmimo procedūras su atitinkamos kaimyninės valstybės narės kompetentingomis institucijomis įsteigiant tarpvalstybinį komitetą; tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas raštu informuoja kaimyninių valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktą, nurodydamas pirmojo kontakto valstybės narės nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, kurios dalyvautų rengiant ad hoc sprendimą;

e)  praneša iniciatoriui, kad projektą įgyvendinti trukdo teisinio pobūdžio kliūtis, kurią galima pašalinti tik taikant teisėkūros procedūrą, ir:

i)  įsipareigoja pašalinti kliūtį, imdamasis visų būtinų priemonių ir laikydamasis savo teisinės sistemos, taip pat šiuo tikslu palaikydamas ryšį su kompetentingomis nacionaline, regionine ar vietos institucija; arba

ii)  nusprendžia nepašalinti kliūties, raštu išdėstydamas tokio sprendimo priežastis ir nacionaliniu lygmeniu turimas teisių gynimo priemones sprendimui užginčyti;

2.  Tinkamai pagrįstais atvejais tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas gali vieną kartą ne ilgiau kaip trims mėnesiams pratęsti 1 dalies c punkte nurodytą terminą ir apie tai praneša iniciatoriui ir atitinkamai kaimyninei valstybei narei, raštu nurodydamas pratęsimo priežastis.

3.  Valstybės narės informuoja Komisiją apie visus tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punkto pagal šį straipsnį priimtus sprendimus ir registruoja tokius sprendimus registre, su kuriuo paprašius leidžia susipažinti.

12 straipsnis

Atitinkamos kaimyninės valstybės narės reakcija į prašymą įsteigti tarpvalstybinį komitetą

1.  Gavęs tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punkto pranešimą dėl prašymo parengti ad hoc sprendimą tarpvalstybiniame komitete pagal 11 straipsnio 1 dalies d punktą, atitinkamos kaimyninės valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktas per vieną mėnesį nuo to pranešimo gavimo nusprendžia, ar pradėti 13 straipsnyje nurodytas procedūras, ir apie savo sprendimą raštu praneša tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktui. Jei atitinkamos kaimyninės valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktas nusprendžia laikytis 13 straipsnyje nurodytų procedūrų, jis išvardija nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, kurios dalyvauja rengiant ad hoc sprendimą.

2.  Kai atitinkamos kaimyninės valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktas praneša apie savo sprendimą nepradėti 13 straipsnyje nurodytų procedūrų, jis raštu nurodo savo sprendimo priežastis. Pirmojo kontakto valstybės narės tarpvalstybinio koordinavimo punktas praneša iniciatoriui, kad viena ar daugiau atitinkamų valstybių narių nusprendė nepašalinti iniciatoriaus nustatytų kliūčių.

13 straipsnis

Ad hoc sprendimo projekto turinys

1.  Į 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą ad hoc sprendimo projektą įtraukiami bent šie elementai:

a)  bendro projekto ir jo konteksto, vienos ar daugiau atitinkamų jo įgyvendinimo kliūčių ir vienos ar daugiau tokių kliūčių šalinimo pagrindimo aprašymas;

b)  konkrečių teisinių nuostatų, sudarančių vieną ar daugiau kliūčių bendram projektui, sąrašas;

c)  siūlomas ad hoc sprendimas, įskaitant visus būtinus veiksmus, kurių turi imtis atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos;

d)  ad hoc sprendimo taikymo teritorija;

e)  ad hoc sprendimo taikymo trukmė ir tokios trukmės pagrindimas;

f)  vienos ar daugiau valstybių narių institucija ar institucijos, kompetentingos imtis visų būtinų priemonių ad hoc sprendimui įgyvendinti ir stebėti;

g)  ad hoc sprendimo, dėl kurio susitarė kompetentingos institucijos, įsigaliojimo data.

14 straipsnis

Ad hoc sprendimo perdavimas

1.  Tarpvalstybiniam komitetui pritarus 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto ad hoc sprendimo projektui, atitinkamų valstybių narių tarpvalstybinio koordinavimo punktai per vieną mėnesį perduoda šį projektą atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

2.  Tarpvalstybinio koordinavimo pirmojo kontakto punktas nusiunčia jo kopiją iniciatoriui ir atitinkamoms vietos ir regioninėms institucijoms, jei jos nedalyvavo tarpvalstybiniame komitete susipažinti.

15 straipsnis

Ad hoc sprendimo priėmimas ir įgyvendinimas

1.  Atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos išnagrinėja pagal 14 straipsnį gautą ad hoc sprendimo projektą ir ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo projekto gavimo imasi vieno iš šių veiksmų:

a)  pritaria ad hoc sprendimo projektui, parengia ir patvirtina visas jam įgyvendinti būtinas priemones ir nustato tvarkaraštį;

b)  nusprendžia nepritarti ad hoc sprendimo projektui ir parengia išsamų pagrindimą, kuriame išdėstomos šio sprendimo priežastys.

2.  Kompetentingos institucijos savo sprendimo kopiją nusiunčia atitinkamų valstybių narių atitinkamiems tarpvalstybinio koordinavimo punktams ir iniciatoriui.

3.  Įgyvendinus ad hoc sprendimą ir įvykdžius visus 1 dalyje nustatytus būtinus reikalavimus, tarpvalstybinio koordinavimo punktai raštu informuoja iniciatorių, atitinkamų valstybių narių atitinkamas valdžios institucijas ir Komisiją.

III SKYRIUS

Baigiamosios nuostatos

16 straipsnis

Vertinimas

Per dvejus metus nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos Komisija Europos Parlamentui, Tarybai ir Regionų komitetui pateikia ataskaitą, kurioje įvertinamas šio reglamento taikymas naudojant jo veiksmingumo, rezultatyvumo, aktualumo, Europos pridėtinės vertės ir supaprastinimo galimybių rodiklius. Toje ataskaitoje Komisija, inter alia, įvertina šio reglamento taikymo srities išplėtimą įtraukiant pasienio regionus prie jūrų sienų arba pasienio regionus tarp vienos ar daugiau valstybių narių ir vienos ar daugiau trečiųjų šalių.

17 straipsnis

Įsigaliojimas ir taikymas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta ...

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkė Pirmininkas

(1) Penki vienas po kito sekantys INTERREG programavimo laikotarpiai: INTERREG I (1990–1993 m.), INTERREG II (1994–1999 m.), INTERREG III (2000–2006 m.), INTERREG IV (2007–2013 m.) ir INTERREG V (2014–2020 m.); (2) EPRS, Mechanism to resolve legal and administrative obstacles in a cross-border context: European added value assessment, PE 740.233, 2023 m. gegužės mėn. (3) 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1082/2006 dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) (OL L 210, 2006 7 31, p. 19).