Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 1, 2, 4 ir 19 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258, 267 ir 344 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Deklaraciją Nr. 17 dėl viršenybės, pridėtą prie 2007 m. gruodžio13 d. pasirašyto Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto(1),

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką,

–  atsižvelgdamas į savo 2021 m. spalio 21 d. rezoliuciją dėl teisinės valstybės krizės Lenkijoje ir ES teisės viršenybės(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2022 m. gegužės 19 d. rezoliuciją dėl Komisijos 2021 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos(3),

–  atsižvelgdamas į 2022 m. liepos mėn. Teisės reikalų komiteto užsakymu atliktą ir jo Europos Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato paskelbtą tyrimą The primacy of European Union law(4),

–  atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 27 d. Konstitucinių reikalų komiteto užsakymu atliktą ir Sąjungos vidaus politikos generalinio direktorato paskelbtą tyrimą Primacy’s Twilight? On the Legal Consequences of the Ruling of the Federal Constitutional Court of 5 May 2020 for the Primacy of EU Law(5),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmininkų sueigos sprendimo dėl leidimo rengti pranešimus savo iniciatyva suteikimo tvarkos 1 straipsnio 1 dalies e punktą bei 3 priedą,

–  atsižvelgdamas į bendrus Teisės reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto svarstymus pagal Darbo tvarkos taisyklių 58 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A9-0341/2023),

A.  kadangi, remiantis ES sutarties 2 straipsniu, ES grindžiama pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių žmonių teises, vertybėmis, kurios yra bendros visoms valstybėms narėms; kadangi pagarba tokioms vertybėms yra būtina stojimo į Sąjungą sąlyga ir valstybių narių pareiga; kadangi pagarba ES teisei reiškia ES pirminės ir antrinės teisės, taigi ir pagrindinio ES teisės viršenybės principo, laikymąsi; kadangi ES sutarties 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta, jog tam, kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių;

B.  kadangi ES, kaip teisinės valstybės principu grindžiama bendrija, yra priklausoma nuo veiksmingo ir vienodo jos teisės taikymo ir vykdymo užtikrinimo ES Teisingumo Teisme ir valstybių narių teismuose; kadangi toks veiksmingumas ir vienodumas gali būti užtikrintas tik jei ES teisė yra viršesnė už nevienalytę nacionalinę teisę tose srityse, kuriose yra taikytina ES teisė; kadangi dėl to viršenybės principas yra ES teisinės tvarkos pagrindas, kuris turi esminę reikšmę ES veikimui;

C.  kadangi ES teisės viršenybės principas yra ne tik teisinė doktrina, bet ir politinės ir ekonominės ES integracijos atspindys; kadangi, puoselėjant tą pačią dvasią, viršenybės principas padeda kurti „vis glaudesnę Europos tautų sąjungą“, kaip numatyta Sutartyse; kadangi ES teisės viršenybė taip pat yra neatsiejamai susijusi su lygybės prieš įstatymą principu, nes ji užtikrina vienodą ES teisės aktais visiems ES piliečiams suteiktų teisių apsaugą;

D.  kadangi viršenybės principas nėra aiškiai įtvirtintas Sutartyse, bet per kelis dešimtmečius buvo išplėtotas ES Teisingumo Teismo praktikoje; kadangi prie Lisabonos sutarties pridėtoje Deklaracijoje Nr. 17 dėl viršenybės Konferencija primena, kad remiantis nusistovėjusia ES Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi Sutartimis, turi viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis sąlygomis;

E.  kadangi nuo tada, kai byloje 6/64 buvo priimtas itin svarbus 1964 m. liepos 15 d. ES Teisingumo Teismo sprendimas Costa prieš E.N.E.L.(6), Teismas yra ne kartą patvirtinęs, kad ES teisė turi viršenybę prieš valstybių narių teisę, neatsižvelgiant į nacionalinės teisės aktų vietą hierarchijoje ar jų priėmimo laiką; kadangi dėl šios priežasties viršenybės principas pagal nusistovėjusią ES Teisingumo Teismo praktiką taikomas visoms vidaus teisės nuostatoms, įskaitant konstitucinio pobūdžio nuostatas; kadangi, remiantis ta teismo praktika, šis principas taip pat taikomas valstybių narių sudarytiems tarptautiniams susitarimams, kai tie susitarimai patenka į ES kompetencijos sritį;

F.  kadangi ES teisinė tvarka grindžiama tarptautinės viešosios teisės sutartimis, kurios priimamos nacionaliniais ratifikavimo aktais; kadangi kiekvienos valstybės narės teritorijoje taikoma tiek ES, tiek tos valstybės narės teisinė tvarka; kadangi reikalinga kolizinė norma, taikoma ES teisės ir nacionalinės teisės kolizijos atveju; kadangi viršenybės principas yra viena tokių kolizinių normų;

G.  kadangi viršenybės principas nereiškia ES ir valstybių narių teisinės tvarkos hierarchijos, bet greičiau reikalauja, kad tuo atveju, kai ES teisės ir nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja viena kitai, nacionalinės institucijos ir teismai tų nacionalinių nuostatų netaikytų arba nevykdytų, ir kad jie savo nacionalinę teisę aiškintų taip, kad ji atitiktų ES teisę; kadangi jis taip pat kyla iš principo, reiškiančio, kad, siekiant užtikrinti visišką nacionalinės teisės atitiktį ES teisei, prieštaraujančios nacionalinės nuostatos turi būti netaikomos, panaikintos arba iš dalies pakeistos;

H.  kadangi nuolatinį ES Teisingumo Teismo ir nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų dialogą dėl ES teisės viršenybės principo aiškinimo lemia tai, kad ES ir kiekviena nacionalinė teisinė tvarka yra suprantama nevienodai, pavyzdžiui, dėl kompetencijos pasidalijimo tarp jųdviejų ir dėl to, kas turi aukščiausius įgaliojimus nustatyti, ar klausimas patenka į Sąjungai valstybių narių suteiktų įgaliojimų taikymo sritį;

I.  kadangi ES sutarties 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ES turi gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą nuo jų pagrindinių politinių bei konstitucinių struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą; kadangi ES ir nacionalinės teisinės tvarkos santykis grindžiamas ES sutarties 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kompetencijos suteikimo principu; kadangi ES teisės viršenybės principas taikomas tik ES teisės taikymo srityje;

J.  kadangi valstybės narės plačiu mastu pritarė teismų praktikai, kuria nustatomas viršenybės principas; kadangi kai kurie nacionaliniai konstituciniai ir aukščiausieji teismai vis dėlto teigė, kad esama tam tikrų viršenybės principo apribojimų, kurie yra daugiausia susiję su ES kompetencijos paisymu, nacionaliniu konstituciniu savitumu ir pagrindinių teisių apsaugos lygiu; kadangi toks nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų pateikiamas aiškinimas gali būti laikomas išlyga dėl viršenybės principo; kadangi vienas nacionalinis konstitucinis teismas yra aiškiai užginčijęs ES teisės viršenybės principą nacionalinės konstitucinės teisės atžvilgiu; kadangi keli kiti konstituciniai ar aukščiausieji teismai yra netiesiogiai užginčiję šį principą;

K.  kadangi tiek ES Teisingumo Teismas, tiek nacionaliniai konstituciniai ar aukščiausieji teismai atlieka teisėtą vaidmenį nustatant atitinkamos teisinės tvarkos aprėptį; kadangi nacionaliniai teismai ir ES Teisingumo Teismas pagal procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo gali pradėti konstruktyvų dialogą dėl nacionalinės ir ES teisinės tvarkos kolizijos;

L.  kadangi pagal SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą ES Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimus visais klausimais, susijusiais su Sutarčių aiškinimu ir ES institucijų, įstaigų, organų ar agentūrų aktų galiojimu ir aiškinimu, kiek tai susiję su procesu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; kadangi dėl to ES Teisingumo Teismas turi išimtinę kompetenciją pateikti galutinį ES teisės išaiškinimą;

M.  kadangi SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje nustatyta, kad iškilus tokiam klausimui nacionaliniai paskutinės instancijos teismai privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą; kadangi tuo atveju, jei nacionalinis paskutinės instancijos teismas, remdamasis ankstesniu atsakymu, negali priimti sprendimo nagrinėjamoje byloje, jis gali pateikti ES Teisingumo Teismui papildomų prašymų priimti prejudicinį sprendimą; kadangi remiantis SESV 344 straipsniu valstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Sutarčių aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais, nei nustatyta Sutartyse;

N.  kadangi pagal SESV 258 straipsnį Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, turi įgaliojimus ES Teisingumo Teisme pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl valstybės narės, kuri neįvykdė pagal Sutartis jai tenkančių pareigų, ir kadangi, atsižvelgiant į ES Teisingumo Teismo praktiką bei prie Lisabonos sutarties pridėtą Deklaraciją Nr. 17 dėl viršenybės, ši procedūra taip pat yra taikytina iš viršenybės principo kylančių pareigų pažeidimo atveju; kadangi pagal ES Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnį ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnio 4 dalį Parlamentas gali įstoti į tokias pažeidimo nagrinėjimo bylas pagal SESV 258 straipsnį Komisijos pusėje;

O.  kadangi pagal ES sutarties 7 straipsnį Taryba gali nuspręsti sustabdyti tam tikras iš Sutarčių taikymo valstybei narei kylančias teises, jei Europos Vadovų Taryba yra nustačiusi, kad atitinkama valstybė narė šiurkščiai pažeidė ES sutarties 2 straipsnyje nurodytas vertybes;

Pagrindinės išvados

1.  pakartoja, kad įstodamos į ES valstybės narės sutiko laikytis visos ES teisės, įskaitant ES Teisingumo Teismo praktiką ir ES sutarties 2 straipsnyje nurodytas joms visoms bendras ES vertybes bei principus, kurių jos įsipareigojo visada paisyti; primena, kad tai apima, be kita ko, viršenybės principą, kuris yra itin svarbus siekiant užtikrinti nuoseklų ES teisės taikymą visoje Sąjungoje ir garantuoti ES piliečių lygybę prieš įstatymą;

2.  pripažįsta, kad užtikrinti apsaugą tokių pagrindinių vertybių ir principų, kaip veiksminga žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principo apsauga, yra bendra ES teisinės tvarkos ir kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės tvarkos, taip pat teismų, kuriems pavesta aiškinti šias teisines tvarkas, užduotis;

3.  pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad bendra ES politika ir tikslai būtų veiksmingai įgyvendinami visose valstybėse narėse, užtikrinant vienodas sąlygas ir skatinant valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą;

4.  pakartoja, kad, nors ES teisės viršenybės principas nėra aiškiai įtvirtintas Sutartyse, jis yra taikomas visoms valstybių narių institucijoms ir jo poveikis yra visada joms privalomas; pabrėžia prie Lisabonos sutarties pridėtos Deklaracijos Nr. 17 dėl viršenybės poveikį;

5.  primena, kad ne vienos valstybės narės konstitucinėje santvarkoje yra įtvirtinti ES teisės viršenybės arba tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principai;

6.  primena, kad ES sutarties 4 straipsnio 2 dalyje pripažįstamas valstybių narių nacionalinis savitumas, kuris apima ir jų konstitucines struktūras; pakartoja, kad praktiškai ES Teisingumo Teismo požiūris į ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį grindžiamas ES sutarties 2 straipsnyje nurodytų bendrų europinių vertybių analize; todėl pažymi, kad nacionaliniai konstituciniai ar aukščiausieji teismai neturėtų daryti nuorodų į ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį tam, kad pakenktų bendroms Europos vertybėms; pabrėžia, kad ES sutarties 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio taikymas apima aktyvų nacionalinių teismų ir ES Teisingumo Teismo dialogą; primena, jog, atsižvelgiant į tai, kad ES Teisingumo Teismas turi išimtinę kompetenciją pateikti galutinį ES teisės išaiškinimą, būtent jis sprendžia, kaip apibrėžiama viršenybės principo taikymo sritis remiantis ES Sutarčių taikymu;

7.  pabrėžia, kad didžioji dauguma valstybių narių teismų taiko ES teisės viršenybės principą; pažymi, kad nuo tada, kai buvo priimtas 1964 m. liepos 15 d. sprendimas Costa prieš E.N.E.L., būta labai nedaug bylų, kuriose nacionalinis teismas atsisakė atsižvelgti į prejudicinį sprendimą, palyginti su dideliu bendru prašymų priimti prejudicinį sprendimą skaičiumi;

8.  vis dėlto atkreipia dėmesį į nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų priimtų sprendimų, kuriais kvestionuojamas ES teisės viršenybės principas arba atsisakoma jį taikyti, neigiamas pasekmes; pabrėžia, kad jei kiekvienas nacionalinis konstitucinis ar aukščiausiasis teismas galėtų nuspręsti dėl ES teisės viršenybės ribų, kiltų rimtas pavojus ES teisės veiksmingumui ir vienodumui, taigi ir vienodų sąlygų piliečiams bei įmonėms visoje Sąjungoje garantijai; pabrėžia, kad ES Teisingumo Teismo sprendimų kvestionavimas remiantis nacionalinėmis konstitucinėmis išlygomis, susijusiomis su ES kompetencijos paisymu arba nacionaline konstitucine tapatybe neteikiant ES Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl šių teismo sprendimų aiškinimo, gali sumenkinti jo autoritetą; mano, kad bet kurio nacionalinio konstitucinio ar aukščiausiojo teismo praktika, kuria kvestionuojamas viršenybės principas, taip pat gali paskatinti kitų valstybių narių konstitucinius ar aukščiausiuosius teismus ginčyti ES teisės viršenybę;

9.  primena kiekvienai valstybei narei būdingų teisinių tradicijų įvairovę; mano, kad tokie skirtumai yra vienas iš veiksnių, prisidedančių prie to, kad nacionaliniai konstituciniai ar aukščiausieji teismai kvestionuoja ES Teisingumo Teismo sprendimus; pabrėžia, kad ES Teisingumo Teismas nustato bendruosius principus, grindžiamus bendromis valstybių narių teisinės tvarkos konstitucinėmis tradicijomis;

10.  pabrėžia, kad konstruktyvus nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų ir ES Teisingumo Teismo dialogas yra naudingas siekiant plėtoti ES teisę, nes tai gali būti vienas iš būdų pašalinti įtampą tarp Europos Sąjungos ir nacionalinių teisinių sistemų dėl kompetencijos pasidalijimu; pabrėžia, kad toks dialogas turėtų būti konstruktyvus ir juo nėra įteisinamas ES Teisingumo Teismo sprendimų nepaisymas;

11.  laikosi nuomonės, kad procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tenka ypač svarbus vaidmuo skatinant laisvą ir konstruktyvų teisminį dialogą ir jis yra viena pagrindinių nacionalinių paskutinės instancijos teismų ir ES Teisingumo Teismo nesutarimų sprendimo priemonė; ragina nacionalinius konstitucinius ir aukščiausiuosius teismus prireikus taikyti procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; pabrėžia, kad procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo užtikrina vienodą ES teisės aiškinimą, todėl jis yra ES teisinės tvarkos nuoseklumo ir autonomiškumo prielaida; primena, kad kai kuriose bylose ES Teisingumo Teismas jau yra parodęs esantis pasirengęs pakeisti savo motyvus priimdamas antrąjį prejudicinį sprendimą, kurį priimti prašė tas pats nacionalinis konstitucinis teismas, pateikęs pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, o tai rodo, kad šis procesas sudaro prielaidas veiksmingam teismų dialogui. mano, kad kai kurių nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų ir ES Teisingumo Teismo nesutarimai galėtų reikšti, jog proceso eigoje trūksta dialogo;

12.  palankiai vertina tai, kad pradėta teisėkūros procedūra, kuria siekiama pakeisti Protokolą Nr. 3 dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto; mano, kad labiau subalansuotas darbo paskirstymas tarp Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo turėtų suteikti erdvės intensyvesniam teisminiam dialogui tarp ES ir valstybių narių teismų ir taip sudaryti sąlygas sumažinti nuolatinę įtampą, susijusią su ES teisės viršenybės principu;

13.  palankiai vertina visus esamus neoficialius mechanizmus, kuriais sudaromos sąlygos stiprinti nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų ir ES Teisingumo Teismo teisminį dialogą, pavyzdžiui, teisėjų susitikimą, kuriame dalyvauja ES Teisingumo Teismo pirmininkas ir nacionalinių konstitucinių ir aukščiausiųjų teismų pirmininkai, ir 2017 metais jų iniciatyva įsteigtą ES platformos teisminį tinklą;

14.  pabrėžia, kad sprendimų priėmimo skaidrumas, kaip demokratinis principas, taip pat taikomas teisminėms institucijoms ir skatina visuomenės pasitikėjimą teisminiu procesu; mano, kad galimybė visuomenei susipažinti su teismo dokumentais, bylomis ir įrašais prisideda prie teisminių institucijų skaidrumo ir atskaitomybės valstybėse narėse ir ES lygmeniu;

Rekomendacijos

15.  pabrėžia, kad valstybių narių vykdomosios ir teisėkūros institucijos taip pat yra atsakingos už tai, kad jų atitinkamos valstybės narės laikytųsi ES teisės; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad vykdomosios įstaigos ir teisėkūros institucijos turėtų imtis veiksmų, kad būtų iš dalies pakeisti arba panaikinti teisės aktai, kuriais, kaip nustatyta, pažeidžiama ES teisė;

16.  pažymi, kad esminę reikšmę siekiant laikytis ES teisės viršenybės principo turi tinkamas ES teisės ir ES Teisingumo Teismo praktikos įgyvendinimas; todėl ragina Komisiją, kaip Sutarčių sergėtoją, metinę ES teisės taikymo stebėsenos ataskaitą papildyti ES Teisingumo Teismo praktikos įgyvendinimo padėties analize, įskaitant ES Teisingumo Teismo sprendimų laikymosi valstybėse narėse rezultatų suvestinę; taip pat ragina Komisiją inicijuoti atitinkamas procedūras dėl valstybių narių, kurios neįgyvendina ES teisės, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūras;

17.  primena Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, pareigą atidžiai stebėti nacionalinių teismų sprendimus, susijusius su ES teisės viršenybe, ir nuolat informuoti Parlamentą apie bet kokius veiksmus, kurių imtasi reaguojant į juos; ragina Komisiją, atsižvelgiant į Sutartyse nustatytą jos atsakomybę Parlamento atžvilgiu, pateikti išsamią informaciją apie bet kokius galimus konfliktus;

18.  ragina Komisiją, reaguojant į nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų sprendimus, kuriais kvestionuojamas viršenybės principas ir taip pažeidžiama ES teisė, tais atvejais, kai kitų formų dialogas neveikia, pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą pagal SESV 258 straipsnį; be to, siūlo didinti pažeidimo nagrinėjimo procedūrų veiksmingumą;

19.  primygtinai rekomenduoja, kad, be prašymo priimti prejudicinį sprendimą teisminių priemonių, ES Teisingumo Teismas ir nacionaliniai konstituciniai ar aukščiausieji teismai užmegztų nuolatinį neformalų dialogą; ragina šiuo tikslu įsteigti forumą, į kurį būtų galima suburti tuos teismus laikantis abipusio bendradarbiavimo principo ir siekiant skatinti suderinti ES teisės aiškinimą visose teisminėse sistemose; ragina atskiras valstybes nares ir Komisiją remti šias pastangas; ragina ES esančias akademines ir juridines įstaigas į savo mokymo programas įtraukti išsamius modulius viršenybės principo tema, kad būsimi teisininkai ir politikos formuotojai geriau suprastų ir vertintų šį pagrindinį principą;

20.  pabrėžia, kad vaisingo dialogo ir tinkamo ES teisės viršenybės principo įgyvendinimo pagrindas yra tinkamas gebėjimų stiprinimas; todėl ragina pasinaudoti ES programa, pagal kurią siūlomi išsamūs tiksliniai mokymai, skirti valstybių narių teismų sistemoms, įskaitant teisėjus, teisininkus, prokurorus ir viešojo sektoriaus darbuotojus, taip pat tiek nacionalinio, tiek ES lygmens politikos formuotojams, siekiant skatinti geriau išmanyti ES teisės viršenybę, ES teisinę tvarką apskritai ir netinkamo ES teisės ir ES Teisingumo Teismo praktikos įgyvendinimo pasekmes;

21.  pažymi, kad kai kuriais atvejais nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų nesutarimas su ES Teisingumo Teismu dėl pastarojo sprendimų yra susijęs su pagrindinių teisių apsauga, visų pirma tais atvejais, kai nacionaliniai teismai aiškina, kad pagal ES teisę suteiktos pagrindinės teisės garantuoja mažesnę apsaugą nei pagal nacionalinę konstituciją suteiktos pagrindinės teisės; mano, kad Sąjungos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos galėtų sumažinti konfliktų šioje srityje potencialą, nes būtų nustatyta papildomų ES piliečių ir gyventojų pagrindinių teisių apsaugos priemonių ir numatytas papildomas žmogaus teisių užtikrinimo mechanizmas, t. y. galimybė pateikti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl žmogaus teisių pažeidimo, padaryto ES institucijos arba valstybės narės aktu, kuriuo įgyvendinama ES teisė, o tai priklauso šio teismo kompetencijai; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad šis stojimo procesas būtų greitai užbaigtas;

22.  pažymi, kad valstybės narės, kurioms dėl teisinės valstybės principo sisteminio pažeidimo taikoma 7 straipsnyje nustatyta procedūra, dėl politinių priežasčių ėmėsi ES teisės viršenybės principo kvestionavimo strategijos; mano, kad tokie teisinės valstybės principo sisteminio pažeidimo atvejai kelia grėsmę atitinkamos valstybės narės teisinei tvarkai bei valstybių narių lojaliam bendradarbiavimui ir yra tai valstybei narei pagal Sutartį tenkančių pareigų nevykdymas; dar kartą ragina Komisiją visapusiškai pasinaudoti savo galiomis, kad būtų pašalinti esami ir galimi ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių pažeidimai; pabrėžia Parlamento pasiryžimą inicijuoti ES sutarties 7 straipsnyje nurodytą procedūrą tais atvejais, kai kyla aiškus pavojus, kad valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti ES vertybes, ir dar karta ragina Tarybą dėti konkrečias ir patikimas pastangas paspartinti visas tebevykstančias 7 straipsnyje nustatytas procedūras;

23.  pažymi, kad šiuo metu vyksta kai kurių šalių kandidačių stojimo į ES procesas; atsižvelgdamas į tai, palankiai vertina faktą, kad stojimo procesas apima gebėjimų, susijusių su ES teisine tvarka ir ES teisės taikymu, stiprinimą; siūlo užmegzti nuolatinį struktūrinį ES Teisingumo Teismo ir šalių kandidačių nacionalinių konstitucinių ar aukščiausiųjų teismų dialogą;

24.  rekomenduoja Sutarčių peržiūros atveju viršenybės principą aiškiai įtvirtinti Sutarties nuostatose; primena, kad ES teisės viršenybė buvo aiškiai įtvirtinta Sutartyje dėl Konstitucijos Europai; apgailestauja dėl to, kad ši viršenybės sąlyga nebuvo įtraukta į Lisabonos sutartį;

o
o   o

25.  paveda Pirmininkei perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) OL C 202, 2016 6 7, p. 344. (2) OL C 184, 2022 5 5, p. 154. (3) OL C 479, 2022 12 16, p. 18. (4) Europos Parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato C teminis skyrius (piliečių teisės ir konstituciniai reikalai), The primacy of European Union law, Europos Parlamentas, 2022 m. liepos mėn. (5) Europos Parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato C teminis skyrius (piliečių teisės ir konstituciniai reikalai), Primacy’s Twilight? On the Legal Consequences of the Ruling of the Federal Constitutional Court of 5 May 2020 for the Primacy of EU Law, Europos Parlamentas, 2021 m. balandžio 27 d. (6) 1964 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Costa prieš E.N.E.L., 6/64, ECLI:EU:C:1964:66.