Europos Sąjunga remia savo labiausiai nutolusių regionų, vadinamų atokiausiais regionais, vystymąsi. Šie regionai yra: Gvadelupa, Prancūzijos Gviana, Reunjonas, Martinika, Majotas ir Sen-Martenas (Prancūzija), Azorai ir Madeira (Portugalija) ir Kanarų salos (Ispanija). Šia parama siekiama sumažinti kliūtis, susidarančias dėl atokios šių regionų geografinės padėties.

Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 349 ir 355 straipsniai.

Bendrosios aplinkybės

Kai kurios ES valstybės narės dalį savo teritorijų turi pasaulio vietovėse, nutolusiose nuo Europos. Šie regionai, vadinami atokiausiais regionais, patiria tam tikrų sunkumų, susijusių su jų geografiniais ypatumais, visų pirma, atokumu, salų izoliacija, mažumu, sudėtingomis topografinėmis ir klimato sąlygomis. Jie ekonomiškai priklausomi nuo keleto produktų (dažnai žemės ūkio produktų arba gamtos išteklių). Šios ypatybės mažina jų vystymosi ateityje galimybes.

Šiuo metu yra devyni atokiausi regionai:

  • penki Prancūzijos užjūrio departamentai – Martinika, Majotas, Gvadelupa, Prancūzijos Gviana ir Reunjonas;
  • viena Prancūzijos užjūrio sritis – Sen Martenas;
  • du Portugalijos autonominiai regionai – Madeira ir Azorai;
  • viena Ispanijos autonominė sritis – Kanarų salos.

Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atokiausi regionai nėra tas pats, kas ES užjūrio šalys ir teritorijos (UŠT). Užjūrio šalių ir teritorijų yra 13; jos turi konstitucinių sąsajų su Danija, Prancūzija ir Nyderlandais. Užjūrio šalys ir teritorijos neįeina į bendrąją rinką ir turi laikytis ES nepriklausančioms šalims taikomų įpareigojimų, susijusių su prekyba, visų pirma, kilmės taisyklių, sveikatos ir augalų sveikatos standartų ir apsaugos priemonių. SESV 355 straipsnyje Europos Vadovų Tarybai suteikiama galimybė atitinkamos valstybės narės iniciatyva pakeisti tam tikrų Prancūzijos, Danijos ar Nyderlandų užjūrio šalių ir teritorijų (t. y. atokiausių regionų ar UŠT) statusą nekeičiant SESV. Pavyzdžiui, iki 2011 m. pabaigos Sen Bartelemi buvo ES atokiausias regionas, bet 2012 m. jis tapo UŠT. Priešingai atsitiko 2014 m. su Majotu – jis buvo UŠT, o Europos Sąjungos Tarybos sprendimu tapo atokiausiu regionu.

Lentelė. Atokiausių regionų duomenys

  Atstumas nuo šalies sostinės (km) Plotas (km2) Gyventojų skaičius BVP vienam gyventojui, išreikštas ES vidurkio procentine dalimi (ES=100) (*)
ES 27 - 4 225 127 447 319 916 100
Prancūzija - 638 475 67 320 216 106
Portugalija - 92 227 10 374 822 79
Ispanija - 505 983 47 332 614 91
Azorų salos 1 548 2 322 242 796 90
Kanarų salos 1 850 (visų salų vidurkis) 7 447 2 236 992 73
Gvadelupa 7 578 1 685 412 682 68
Prancūzijos Gviana 7 841 83 751 288 086 48
Madeira 1 041 802 254 254 76
Martinika 7 641 1 108 359 821 70
Reunjonas 9 921 2 504 856 858 67
Sen Martenas (**) 6 700 86 (prancūziškoji dalis – 53) 35 334 -
Majotas  8 444 367  278 926 32
(*) 2019 m. duomenys, šaltinis: Eurostatas.
(**) 2017 m. duomenys, šaltiniai: Institut national de la statistique et des études économiques, Prancūzija, (Nacionalinis statistikos ir ekonomikos tyrimų institutas) ir Ministère des Outre-Mer (Užjūrio valdų ministerija). Naujų duomenų apie BVP nėra.

Šaltinis: Eurostatas, 2020 m.

Tikslai

Nors atokiausius regionus nuo Europos žemyno skiria didelis atstumas, jie yra neatskiriama Europos Sąjungos dalis ir jų teritorijose visapusiškai taikomas Bendrijos acquis. Tačiau, atsižvelgiant į jų ypatingą geografinę padėtį ir su tuo susijusius sunkumus, ES įvairių krypčių politiką reikia priderinti prie jų ypatingos padėties.

Atitinkamos priemonės, visų pirma, susijusios su tokiomis sritimis kaip muitų ir prekybos politika, fiskalinė politika, laisvosios zonos, žemės ūkio ir žuvininkystės politika, žaliavų ir būtino vartojimo prekių tiekimo sąlygos. Taip pat prie šių regionų poreikių gali būti pritaikytos taisyklės, reglamentuojančios valstybės pagalbą ir galimybių naudotis struktūriniais fondais ir horizontaliosiomis ES programomis sąlygas (pvz., atokiausiems regionams skirti specialūs Europos regioninės plėtros fondo asignavimai).

Be specialių Europos regioninės plėtros fondo asignavimų, atokiausi regionai (žemės ūkio srityje) taip pat naudojasi POSEI programomis (Atokiausiems regionams ir saloms skirtų priemonių programos), finansuojamomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF). Šiose programose svarbiausios dviejų pagrindinių tipų priemonės:

  • speciali tiekimo tvarka, kurios tikslas – sumažinti papildomas žmonėms vartoti, perdirbti skirtų ir žemės ūkyje naudojamų būtinų produktų tiekimo sąnaudas,
  • vietos žemės ūkio gamybos rėmimo priemonės.

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu atokiausiems regionams buvo skirta apie 13 mlrd. EUR Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI) lėšų.

Lentelė. 2014–2020 m. atokiausiems regionams skirtos ESI fondų lėšos

Atokiausiems regionams skirtos ESI fondų lėšos (mlrd. EUR)
ERPF
(įskaitant specialius atokiausiems regionams skirtus asignavimus ir Europos teritorinio bendradarbiavimo programą (INTERREG))
 
5
Europos socialinis fondas (ESF)
(įskaitant Jaunimo užimtumo iniciatyvą)
1,9
Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) 1,5
POSEI programos
(finansuotos iš EŽŪGF)
 
4,6
Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF) 0,3
Iš viso 13,3

Šaltinis: Europos Komisija, Ketvirtasis atokiausių regionų forumas, 2017 m. kovo 30–31 d.

Europos Sąjunga ir ateityje rems atokiausius regionus. Nuo 2021 m. iki 2027 m. atokiausiems regionams iš ERPF bus skirta papildomai 1 928 mln. EUR. Pagal Europos teritorinį bendradarbiavimą taip pat bus įgyvendintas naujas tikslas (kryptis), t. y. „atokiausių regionų bendradarbiavimas“ (INTERREG D). Tai palengvins atokiausių regionų integraciją ir jų darnų vystymąsi. Šios krypties biudžetas – 281 mln. EUR. Be to, nors įprasta INTERREG programų bendro finansavimo norma yra 80 proc., atokiausiems regionams nustatyta bendro finansavimo norma yra ne didesnė kaip 85 proc.

ES strategija dėl atokiausių regionų

2017 m. spalio mėn. Europos Komisija paskelbė komunikatą (COM(2017)0623) „Sustiprinta ir atnaujinta strateginė partnerystė su ES atokiausiais regionais“. Šioje strategijoje siūloma laikytis naujo požiūrio norint geriau patenkinti kiekvieno iš 9 ES atokiausių regionų konkrečius poreikius. Ji padės užtikrinti naujas galimybes šių regionų gyventojams, didins konkurencingumą ir inovacijas tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkio, žuvininkystės arba turizmo ir stiprins bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis.

Strategijoje pagrindinis dėmesys sutelktas į keturis ramsčius:

  • tvirta partneryste grindžiamą naują valdymo modelį;
  • atokiausių regionų išteklių panaudojimą;
  • palankių sąlygų sudarymą ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui ir
  • glaudesnį bendradarbiavimą.

Europos Parlamento vaidmuo

Nors visus sprendimus, kuriems regionams suteikti atokiausių regionų statusą, priima Europos Vadovų Taryba, Europos Parlamentas atlieka labai aktyvų vaidmenį remdamas atokiausius regionus.

Europos Parlamentas turi tokias pačias galias, kaip ir Europos Sąjungos Taryba, priimti teisės aktus dėl svarbiausių ES politikos sričių, tokių kaip regioninė, žemės ūkio, žuvininkystės ir švietimo politika. Savo veikloje Europos Parlamentas atsižvelgia į ypatingą atokiausių regionų padėtį ir remia iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti šių regionų vystymąsi.

Per derybas dėl reglamentavimo sistemos Europos Parlamentas pritarė principui, kad atokiausiems regionams turėtų būti taikomos diferencijuotos sąlygos nustatant bendro finansavimo lygį, specialiąsias ERPF nuostatas dėl gamybinių investicijų į įmones ir specialias INTERREG programų taisykles. Be to, 2014 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atokiausių regionų galimybių gerinimo kuriant ES struktūrinių fondų ir kitų Europos Sąjungos programų sąveiką. Šioje rezoliucijoje jis priminė specifines atokiausių regionų ypatybes ir pabrėžė, kad reikia užtikrinti struktūrinių fondų paramos atokiausiems regionams ir ES lygmens programų, tokių kaip programa „Horizontas 2020“[1], LIFE+[2] ir COSME[3], sąveiką.

2017 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Europos Sąjungos atokiausių regionų sanglaudos ir plėtros skatinimas. SESV 349 straipsnio taikymas“. Joje daugiausia dėmesio skiriama SESV 349 straipsnio įgyvendinimui ir aptariamos tokios sritys kaip ES prekybos politika, jūrų politika, žuvininkystė ir mėlynasis augimas, sanglaudos politika, aplinkosauga ir energetika.

 

[1]ES finansinė priemonė, kuria įgyvendinama strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“, skirta Europos konkurencingumui pasaulyje užtikrinti.
[2]ES aplinkos ir klimato politikos veiksmų finansavimo priemonė.
[3]Įmonių ir mažųjų bei vidutinių įmonių konkurencingumas.

Marek Kołodziejski