Antrasis BŽŪP ramstis – kaimo plėtros politika

Antrasis bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramstis – ES kaimo plėtros politika yra skirta Sąjungos kaimo vietovėms paremti ir įvairiausiems ekonominiams, aplinkosauginiams ir visuomeniniams XXI amžiaus iššūkiams įveikti. Kadangi ši politika yra lankstesnė (palyginti su pirmuoju ramsčiu), regionų, nacionalinės ir vietos valdžios institucijos gali rengti savo daugiametes kaimo plėtros programas, pagrįstas europiniu priemonių rinkiniu. Priešingai nei pirmasis ramstis, kurį visiškai finansuoja ES, antrojo ramsčio programos bendrai finansuojamos ES, regioninėmis ir nacionalinėmis lėšomis.

Teisinis pagrindas

• Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 38–44 straipsniai;
• Reglamentas (ES) Nr. 1303/2013 (OL L 347, 2013 12 20, p. 320) (bendros nuostatos dėl Europos struktūrinių ir investicinių fondų);
• Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 (OL L 347, 2013 12 20, p. 487) (parama kaimo plėtrai);
• Reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 (OL L 347, 2013 12 20, p. 549) (bendros žemės ūkio politikos finansavimas, valdymas ir stebėsena);
• Reglamentas „Omnibus“ (Reglamentas (ES) 2017/2393; OL L 350, 2017 12 29, p. 15) (kuriuo iš dalies keičiami reglamentai Nr. 1305/2013 ir Nr. 1306/2013).

Tikslas ir prioritetai

Europos Sąjungos kaimo plėtros politika, kaip antrasis BŽŪP ramstis, nustatyta įgyvendinant reformą Darbotvarkė 2000. Ji finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir iš regioninių arba nacionalinių fondų.

Komisija yra nustačiusi tris pagrindinius kaimo plėtros politikos prioritetus:

1. didinti žemės ūkio konkurencingumą;
2. užtikrinti tausų gamtos išteklių valdymą ir klimato politikos įgyvendinimą;
3. užtikrinti subalansuotą teritorinę kaimo ekonomikos ir bendruomenių plėtrą, įskaitant darbo vietų kūrimą ir išlaikymą.

Šių pagrindinių tikslų siekiama 2014–2020 m. laikotarpiui nustačius šiuos šešis ES kaimo plėtros politikos prioritetus:

1. puoselėti žinių perdavimą žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose ir kaimo vietovėse;
2. didinti visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumą ir ūkių perspektyvumą;
3. skatinti maisto grandinės organizavimą ir rizikos valdymą žemės ūkyje;
4. atkurti, išsaugoti ir pagerinti nuo žemės ūkio ir miškininkystės priklausančias ekosistemas;
5. skatinti efektyvų išteklių naudojimą ir remti perėjimą prie klimato kaitai atsparios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos žemės ūkio, maisto ir miškininkystės sektoriuose;
6. skatinti socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir ekonominę plėtrą kaimo vietovėse.

Kaimo plėtros politika įgyvendinama pagal valstybių narių (ar jų regionų) parengtas kaimo plėtros programas. Pagal šias daugiametes programas įgyvendinamos pritaikytos strategijos, kurios atitinka konkrečius valstybių narių (ar regionų) poreikius ir yra susijusios su bent keturiais iš minėtų šešių prioritetų. Šios programos grindžiamos įvairiomis priemonėmis, parinktomis iš Kaimo plėtros reglamente (Reglamentas (ES) Nr. 1305/2013) išvardytų ir EŽŪFKP lėšomis bendrai finansuojamų europinių priemonių sąrašo (žr. toliau). Bendro finansavimo dalis įvairuoja priklausomai nuo regionų ir taikomų priemonių. Programas turi patvirtinti Europos Komisija ir jos turi apimti finansavimo planą ir veiklos rodiklių rinkinį. Komisija ir valstybės narės sukūrė bendrą kaimo plėtros politikos stebėjimo ir vertinimo sistemą. Per dabartinį programavimo laikotarpį (2014–2020 m.) didžiausias dėmesys buvo skiriamas EŽŪFKP ir kitų Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų), t. y.: sanglaudos politikos fondų (Sanglaudos fondo, Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos socialinio fondo (ESF)) ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF), veiksmų koordinavimui.

Europinių priemonių sąrašas

Priemonės, kurias valstybės narės privalo įtraukti į savo programas, apima šias sritis:

• žinių perdavimą ir informavimo priemones (profesinius mokymus, informavimo kampanijas ir kt.);
• konsultavimo paslaugas, ūkių valdymo ir ūkininkų pavadavimo paslaugas;
• kokybės sistemas, taikomas žemės ūkio ir maisto produktams (naujus ūkininkų dalyvavimo kokybės sistemose būdus);
• materialiąsias investicijas (į žemės ūkio produktų perdirbimą, infrastruktūrą, žemės ūkio valdų rezultatų gerinimą, tvarumo didinimą ir kt.);
• gaivalinių nelaimių ir katastrofinių įvykių paveikto žemės ūkio gamybos potencialo atkūrimas ir atitinkamos prevencinės veiklos vykdymas;
• ūkių ir verslo įmonių kūrimą (paramą jauniesiems ūkininkams verslui pradėti, ne žemės ūkio veiklą kaimo vietovėse ir kt.);
• pagrindines paslaugas ir kaimų atnaujinimą kaimo vietovėse (plačiajuostį ryšį, kultūrinę veiklą, turizmo infrastruktūrą ir kt.);
• investicijas į miškų plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą (miško įveisimą ir miškingų plotų kūrimą, agrarinės miškininkystės sistemų kūrimą, miškų gaisrų, gaivalinių nelaimių ir katastrofinių įvykių (įskaitant kenkėjų antplūdžius ir ligas, taip pat klimato kaitos keliamą riziką) prevenciją ir jų padarytos žalos miškams atlyginimą; investicijas, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė, taip pat jų klimato kaitos švelninimo potencialas; investicijas į miškininkystės technologijas ir į miško produktų perdirbimą, telkimą ir rinkodarą);
• gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimą;
• ūkininkavimo praktikos, kuri daro teigiamą poveikį aplinkai ir klimatui ir kuria skatinami būtini pokyčiai, išsaugojimą (agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemones). Šias priemones privaloma įtraukti į kaimo plėtros programas. Įsipareigojimai turi būti didesni nei numatyti privalomi standartai;
• paramą ekologiniam ūkininkavimui (perėjimo prie ekologinio ūkininkavimo arba paramos jam išmokas);
• su „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyva susijusias išmokas;
• išmokas už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių;
• gyvūnų gerovės išmokas;
• išmokas už miškų, aplinkosaugos ir klimato paslaugas ir miškų išsaugojimą;
• ūkininkų ir miškininkystės sektoriaus subjektų bei subjektų, dalyvaujančių maisto gamybos grandinėje, bendradarbiavimo skatinimą (centrų ir tinklų kūrimą, Europos inovacijų partnerystės (EIP) žemės ūkio našumo ir tvarumo srityje veiklos grupes);
• rizikos valdymo priemonių rinkinį: pasėlių, gyvulių ir augalų draudimą; savitarpio pagalbos fondus, kurie naudojami nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų ar augalų ligų, kenkėjų antplūdžio ar ekologinių įvykių atvejais; pajamų stabilizavimo priemonę, pagal kurią finansiniai įnašai įmokami į savitarpio pagalbos fondus, iš kurių skiriamos kompensacijos ūkininkams, jei labai sumažėja jų pajamos.

2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu bendruoju („Omnibus“) reglamentu buvo labai pakeista esama rizikos valdymo sistema. Naujuoju reglamentu buvo nustatyta nauja konkretiems sektoriams skirta stabilizavimo priemonė, pagal kurią ūkininkams teikiamos kompensacijos dėl didelio jų pajamų sumažėjimo, kuris turėtų reikšmingą ekonominį poveikį kaimo vietovėse. Ši konkretiems sektoriams skirta stabilizavimo priemonė taikoma tuo atveju, jei pajamų sumažėjimas viršija 20 proc. Panaši parama šiuo metu taikoma draudimo sutartims tais atvejais, kai sunaikinama daugiau kaip 20 proc. ūkininko vidutinės metinės produkcijos kiekio.

Reglamente dėl paramos kaimo plėtrai taip pat išdėstytas principu „iš apačios į viršų“ pagrįstas požiūris, taikomas bendruomenės inicijuotai vietos plėtrai (programa LEADER). Be to, EŽŪFKP taip pat finansuoja Europos kaimo plėtros tinklą (jo uždavinys – sujungti nacionalinius tinklus ir nacionalines organizacijas bei administracijas, dirbančias kaimo plėtros srityje Europos Sąjungoje) ir EIP tinklą, kuris padeda suburti su žemės ūkiu susijusius subjektus ir tyrėjus ir jiems keistis žiniomis. Reglamente taip pat aiškiai numatyta, kad valstybės narės gali įgyvendinti temines paprogrames, skirtas jauniesiems ūkininkams, smulkiems ūkiams, kalnuotoms vietovėms, trumpoms tiekimo grandinėms, moterims kaimo vietovėse, klimato kaitos švelninimui ir prisitaikymui prie jos, biologinei įvairovei ir tam tikrų žemės ūkio sektorių pertvarkymui.

Finansiniai aspektai

Pagal 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą kaimo plėtrai iš ES biudžeto buvo skirta apie 100 mlrd. EUR, be to, dar 61 mlrd. EUR skyrė valstybės narės pagal nacionalinį bendrąjį finansavimą. Prancūzija (11,4 mlrd. EUR), Italija (10,4 mlrd. EUR), Vokietija (9,4 mlrd. EUR) ir Lenkija (8,7 mlrd. EUR) yra keturios pagrindinės EŽŪFKP lėšų gavėjos. Ne mažiau kaip 30 proc. EŽŪFKP lėšų turi būti skiriama investicijoms į aplinkos ir klimato sritis, taip pat miškingų teritorijų plėtrai ir miškų gyvybingumo didinimui, agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonėms, ekologiniam ūkininkavimui ir „Natura 2000“ išmokoms. Be to, bent 5 proc. EŽŪFKP lėšų turi būti skiriama LEADER metodui įgyvendinti. Paramos sumos ir lygiai išsamiai išdėstyti reglamento II priede (pavyzdžiui, parama jauniesiems ūkininkams verslui pradėti gali siekti 70 000 EUR, didžiausia parama kokybės sistemoms – 3 000 EUR per metus, o parama ekologiniam ūkininkavimui gali siekti 900 eurų per metus už daugiamečių kultūrų auginimą).

Įgyvendinimas

Nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Komisija patvirtino visas 118 kaimo plėtros programų, kurias parengė 28 valstybės narės. Dvidešimt valstybių narių pasirinko įgyvendinti po vieną nacionalinę programą, o aštuonios valstybės narės pasirinko daugiau negu vieną programą (dėl savo geografinės ar administracinės sandaros). Antrojo ramsčio įgyvendinimas skirtingose valstybėse narėse ir net vienos valstybės narės viduje labai įvairuoja. Turimi pradiniai tyrimo duomenys rodo, kad valstybės narės dažnai pasirenka toliau taikyti esamas priemones. Trys priemonės, kurias dažniausiai iš europinių priemonių renkasi valstybės narės, yra materialiosios investicijos (23 proc. visų viešųjų išlaidų), agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonės (17 proc.) ir išmokos už vietoves, kuriose yra gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių (16 proc.). Kadangi administracinė antrojo ramsčio įgyvendinimo tvarka buvo dažnai kritikuojama dėl to, kad yra pernelyg sudėtinga, vienas iš būsimos BŽŪP po 2020 m. tikslų yra supaprastinti jos nuostatas.

BŽŪP reforma (2020–2027 m.)

2017 m. lapkričio 29 d. Komisija paskelbė naują komunikatą dėl maisto ir ūkininkavimo ateities, kuriame remiamasi rekomendacijomis, pateiktomis Deklaracijoje „Korkas 2.0“ dėl kaimo plėtros (2016 m. rugsėjo mėn. Korke vykusioje Europos konferencijoje buvo pradėtos diskusijos dėl antrojo ramsčio ateities). Komunikate akcentuojamas darnus vystymasis, gamtos išteklių išsaugojimas ir poreikis užtikrinti kartų atsinaujinimą. Kalbant apie pastarąjį, komunikate valstybės narės raginamos parengti programas, kuriose atsispindėtų jaunųjų ūkininkų poreikiai, ir siūloma supaprastinti jauniesiems ūkininkams taikomą naudojimosi finansinėmis priemonėmis, kuriomis remiamos investicijos į ūkius ir apyvartinės lėšos, tvarką. Be to, komunikate išdėstomos naujos prioritetų grupės, daugiausia dėmesio skiriant kaimo vertės grandinėms tokiose srityse kaip švari energetika, besiformuojanti bioekonomika, žiedinė ekonomika ir ekologinis turizmas.

Nors Komisijos pasiūlymu dėl reformos nekeičiama nei antrojo ramsčio sandara, nei įgyvendinimo tvarka, tačiau jame yra keletas svarbių pakeitimų: EŽŪFKP nuo šiol nebėra struktūrinis fondas, priklausantis bendrai sanglaudos politikos sistemai; buvo sumažinta bendro finansavimo iš Bendrijos biudžeto norma, o programos LEADER taisyklės priskirtos sanglaudos politikai, nors ji ir toliau finansuojama žemės ūkiui skirto biudžeto lėšomis.

Reikia pažymėti, kad agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonės atliks pagrindinį vaidmenį padedant siekti Europos žaliojo kurso ir kitų atitinkamų plataus užmojo Sąjungos iniciatyvų, susijusių su maisto tiekimo grandine ir aplinka, (strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijos) tikslų pagal BŽŪP.

Kitas didelis iššūkis antrajam ramsčiui bus išlaikyti savo užmojų lygį turint mažesnį biudžetą: pagal 2020 m. liepos mėn. susitarimą dėl daugiametės finansinės programos antrajam ramsčiui iš tiesų numatyta skirti 19 proc. mažiau asignavimų nei praėjusį laikotarpį (skirti 77,8 mlrd. EUR 2018 m. palyginamosiomis kainomis (žr. 3.2.3), nors EŽŪFKP ir bus sustiprintas priemonės „Next Generation EU“ lėšomis – 8 mlrd. EUR – siekiant padėti kaimo vietovėms vykdyti struktūrinius pakeitimus, reikalingus norint pasiekti Europos žaliojo kurso ir skaitmeninės pertvarkos tikslus.

Europos Parlamento vaidmuo

Naujausia BŽŪP reforma buvo pirmoji reforma, patvirtinta pagal įprastą teisėkūros procedūrą (bendro sprendimo procedūra) (žr. 3.2.4). Europos Parlamentas visapusiškai atliko savo, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, vaidmenį, visų pirma užtikrindamas, kad, kaip minėta pirmiau, ne mažiau kaip 30 proc. EŽŪFKP lėšų būtų skiriama investicijoms į aplinkos ir klimato srities veiksmus, taip pat į miškingų teritorijų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą, agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemones, ekologinį ūkininkavimą ir „Natura 2000“ išmokas. Parlamentas taip pat išreikalavo, kad būtų nustatyta 85 proc. EŽŪFKP bendro finansavimo norma mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose, atokiausiuose regionuose ir mažosiose Egėjo jūros salose (Taryba iš pradžių siūlė nustatyti 75 proc. bendro finansavimo normą). Galiausiai, Parlamento dėka nustatyta didžiausia mokėjimų suma už hektarą vietovėse, kuriose yra gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, siekia 450 EUR už hektarą, o ne 300 EUR, kaip iš pradžių siūlė Komisija (ir pritarė Taryba).

 

François Nègre

04-2022