Bendra žuvininkystės politika: ištakos ir raida

Bendra žuvininkystės politika (BŽP) nuėjo ilgą kelią nuo to, kai buvo pirmą kartą suformuluota Romos sutartyje. Iš pradžių ji buvo susieta su bendra žemės ūkio politika, o laikui bėgant palaipsniui tapo nepriklausoma. Pagrindinė BŽP kryptis – žuvų išteklių išsaugojimas ir valdymas – pradėta vykdyti 1983 m. Ši politika buvo reformuota 1992, 2002 ir 2013 m. Dabartine politikos strategija, patvirtinta reformavus BŽP 2013 m., siekiama užtikrinti, kad žuvininkystė ES būtų darni aplinkosauginiu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.

Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3–4, 38–44 ir 218 straipsniai.

2013 m. gruodžio 11 d. Reglamentas (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos (pagrindinis reglamentas)

2013 m. gruodžio 11 d. Reglamentas (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (BRO reglamentas).

Tikslai

Bendras BŽP tikslas – užtikrinti, kad žvejybos ir akvakultūros veikla būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu ir būtų valdoma tokiu būdu, kuris dera su naudos ekonominėje, socialinėje ir užimtumo srityse užtikrinimu, ir padėti užtikrinti maisto tiekimą. Siekiant užtikrinti tausų žvejybos išteklių naudojimą, pagal BŽP žvejybos valdymui turi būti taikomas atsargumo principas. Be to, pagal BŽP turi būti įgyvendinamas ekosisteminis žvejybos valdymo metodas – taip siekiama užtikrinti, kad neigiamas žvejybos veiklos poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo mažesnis ir kad vykdant akvakultūros ir žvejybos veiklą būtų stengiamasi nepakenkti jūrų aplinkai.

Bendroji informacija

Žuvininkystės politika buvo įtraukta į ES teisę 1958 m. Romos sutartimi, tačiau tik kaip bendros žemės ūkio politikos dalis, kuria siekiama BŽŪP tikslų. Pirmieji atskiros žuvininkystės politikos elementai buvo nustatyti 1970 m., priėmus teisės aktus, kuriais nustatytas bendras žuvininkystės produktų rinkos organizavimas ir struktūrinė žuvininkystės politika. 1970 m. Bendrija taip pat patvirtino pagrindinį principą, pagal kurį valstybės narės turi vienodą prieigą prie žvejybos išteklių viena kitos vandenyse, kurie tuo metu aprėpė 12 jūrmylių nuo kranto.

Žuvininkystės klausimai buvo labai svarbūs derybose, po kurių 1973 m. į EEB įstojo Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija. Per derybas sutarta dėl laikinos 10 metų galiojančios nuo vienodos prieigos principo nukrypti leidžiančios nuostatos, pagal kurią 12 jūrmylių valstybės narės vandenys rezervuoti vietos žvejybos laivynui. Po kelerių metų valstybės narės susitarė bendrai išplėsti savo jurisdikciją Bendrijos Atlanto ir Šiaurės jūros pakrantėje ir 1977 m. paskelbė 200 jūrmylių išskirtinę ekonominę zoną (IEZ). Nustačius IEZ, valstybės narės įgijo jurisdikciją naujų žvejybos išteklių, kurie pagal vienodos prieigos principą yra prieinami visoms valstybėms narėms, atžvilgiu. Atsirado poreikis valdyti šiuos bendrus išteklius ir rasti būdą, kaip paskirstyti žvejybos teises tarp valstybių narių.

1983 m. po kelerius metus trukusių sudėtingų derybų Taryba priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 170/83, nustatantį bendrų išteklių valdymo principus, ir Reglamentą (EEB) Nr. 171/83, nustatantį technines jų išsaugojimo priemones. Taip buvo sukurta pagrindinė BŽP kryptis: bendros žuvininkystės išteklių išsaugojimas ir valdymas. BŽP buvo grindžiama sužvejojamo kiekio apribojimų (vadinamų „bendras leidžiamas sužvejoti kiekis“ arba BLSK), dėl kurių kasmet turi nuspręsti Taryba, sistema. BLSK valstybės narės pasidalydavo kaip kvotas pagal fiksuotų procentinių dalių formulę – tos procentinės dalys laikui bėgant nesikeitė, t. y. buvo užtikrinamas vadinamas santykinis stabilumas. Į BŽP įtraukta nuostata, leidžianti 10 metų laikotarpiui nukrypti nuo vienodos prieigos prie 12 mylių zonos priekrantės vandenų principo, suteikiant pakrantės valstybėms galimybę savo piliečiams rezervuoti prieigą prie pirmųjų 6 jūrmylių vandenų ir leidžiant kitoms valstybėms narėms toliau vykdyti žvejybos veiklą 6–12 jūrmylių zonoje. Nukrypti leidžianti nuostatos taikymas tęsiamas ir ji sistemingai atnaujinama kas 10 metų.

BŽP pradėta įgyvendinti pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje: tą padarė tik 10 valstybių narių Bendrija, kurios bendri vandenys užėmė mažesnį plotą nei dabar ir buvo turtingi palyginti gausiais žuvų ištekliais. Laikui bėgant daug kas pasikeitė. Daugelio išteklių būklė pablogėjo, pasikeitė žvejybos sektoriaus dydis ir struktūra, aplinkos klausimai tapo ypač svarbūs, o gero valdymo koncepcijos pakito. Be to, patiriamas politinių įvykių, tokių kaip vienas po kito vykę plėtros etapai ir neseniai įvykęs Jungtinės Karalystės išstojimas, poveikis. BŽP teko prisitaikyti prie įvairių įvykių, darančių didelį poveikį ES žuvininkystės sektoriui.

Reformos

Žvelgiant į visą laikotarpį nuo pat pradžių, BŽP buvo reformuota tris kartus: 1992, 2002 ir 2013 m.

1. 1992 m. reforma

Per pirmąją peržiūrą, išdėstytą Reglamente (EEB) Nr. 3760/92, padaryti palyginti nedideli BŽP vykdymo pakeitimai. Vis dėlto į ją įtrauktos tokios sąvokos kaip žvejybos pastangų reguliavimas ir daugiametis valdymas, kurios buvo taikomos vėliau ir tapo svarbiais valdymo sistemos elementais. Reglamentu taip pat nustatyta prieiga prie išteklių taikant veiksmingą licencijų sistemą.

Nors reforma neapima žvejybos laivyno valdymo, laipsniškas didelio laivyno pajėgumo ir galimo sužvejoti kiekio disbalanso (vadinamo pertekliniu pajėgumu) pripažinimas lėmė tai, kad šią problemą imta spręsti ir valstybių narių laivynai sumažinti pagal daugiamečius gairių planus.

2. 2002 m. reforma

2002 m. reforma gali būti vertinama kaip perėjimas nuo ankstyvojo politikos formavimo etapo, grindžiamo palyginti nesusijusiais elementais, prie nuoseklesnės integruoto valdymo formos. Reglamentu (EB) Nr. 2371/2002 atnaujintas ilgalaikis žuvininkystės valdymas, nustatomi daugiamečiai išteklių, nesiekiančių saugių biologinių ribų, atkūrimo planai ir daugiamečiai kitų išteklių valdymo planai. Įsteigus regionines patariamąsias tarybas, suteikta daugiau galių žvejams ir kitoms su BŽP susijusioms grupėms (pvz., mokslo ekspertams, kitų su žvejyba ir akvakultūra susijusių sektorių atstovams, regioninėms ir nacionalinėms valdžios institucijoms, aplinkosaugos grupėms ir vartotojams), kai priimami jiems įtakos turintys sprendimai. Be to, Reglamentu (EB) Nr. 2369/2002, iš dalies pakeitus struktūrinės paramos sektoriui taisykles, nutraukta pagalba laivynui statyti naujus laivus. Reforma taip pat buvo panaikinti daugiamečiai gairių planai ir jie pakeisti valstybių narių įpareigojimu koreguoti savo laivynų žvejybos pajėgumus, kad būtų pasiekta pusiausvyra su jų žvejybos galimybėmis.

Tačiau 2002 m. reformos rezultatai buvo nuviliantys aplinkos, ekonominiu ir socialiniu požiūriais. Realios pažangos žuvų išteklių atkūrimo srityje nepadaryta. Sugaunamų žuvų kiekis toliau mažėjo, o žvejybos pajėgumai didėjo, ir tai padidino sektoriaus ekonominį pažeidžiamumą. Šį sektorių taip pat paveikė didėjantis importas, nepastovios kuro kainos ir finansų krizė. Tuo pat metu nebuvo tinkamai atsižvelgta į kai kurias svarbias problemas, pavyzdžiui, žuvų išmetimo į jūrą problemą.

3. 2013 m. reforma

Naujausia BŽP reforma, kuria suformuota dabartinė sistema pagal Reglamentą (ES) Nr. 1380/2013, buvo priimta 2013 m. gruodžio mėn. Jos tikslas – užtikrinti, kad ES žuvininkystė būtų aplinkosauginiu požiūriu tvari ilguoju laikotarpiu ir kad jos valdymas atitiktų ekonominės, socialinės ir užimtumo naudos siekius. 2013 m. reforma nustatytas tikslas pasiekti, kad visi ištekliai būtų naudojami tausiai. Tai reiškia, kad žuvų ištekliai turi būti atkurti ir išlaikyti tokio dydžio, kuris viršija dydį, kuriam esant gali būti užtikrintas didžiausias galimas tausios žvejybos laimikis (MSY), t. y. didžiausias žuvų kiekis, kurį galima sužvejoti nedarant neigiamo poveikio jų reprodukcijai. 2013 m. reforma suteikė keletą svarbių priemonių šiam tikslui pasiekti. Prioritetine išsaugojimo priemone tapo daugiamečiai planai. Juose nustatomi pagrindiniai ilgalaikio išteklių valdymo kiekviename žvejybos regione ir jūros baseine principai ir kiekybiškai įvertinami tikslai (pvz., mirtingumo dėl žvejybos lygis ir neršiančių žuvų išteklių biomasė), taip pat apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad kiekybiškai įvertinami tikslai būtų pasiekti. Reforma taip pat nustatytas įpareigojimas iškrauti visą laimikį, siekiant nutraukti švaistymo praktiką – nepageidaujamų žuvų, paprastai negyvų, išmetimą į jūrą. Dar vienas 2013 m. reformos aspektas – spendimų priėmimo proceso regionalizavimas, suteikiantis galimybę patvirtinti ir taikyti išsaugojimo priemones konkrečiame jūros baseine, remiantis atitinkamų valstybių narių pateiktomis bendrai priimtomis rekomendacijomis. Kalbant apie laivyno pajėgumus, valstybės narės įpareigojamos pritaikyti savo žvejybos pajėgumus parengiant nacionalinius planus, kad jie atitiktų žvejybos galimybes.

Priimtu tuo pačiu metu Reglamentu (ES) Nr. 1379/2013 nustatytos bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo taisyklės. Reglamentu suteikta sektoriui didesnė atsakomybė už žuvininkystės produktų tiekimo valdymą ir daug dėmesio skirta pripažintų gamintojų organizacijų gamybos ir prekybos planams. Juo taip pat buvo siekiama pagerinti ženklinimą, kad vartotojai, pirkdami žuvininkystės produktus, galėtų geriau rinktis. Tai reiškia, kad dabartiniai tokių produktų ženklinimo reikalavimai viršija kitų maisto produktų ženklinimo reikalavimus.

BŽP reformų modelis kas dešimtmetį pasikeitė, kai nukrypti nuo vienodos prieigos prie priekrantės vandenų principo leidžianti nuostata, kurios galiojimas turėjo baigtis 2022 m. pabaigoje, buvo atnaujinta dar 10 metų, nesusiejant su BŽP reforma. 2023 m. vasario 21 d. Komisija paskelbė BŽP įgyvendinimo ataskaitą, kuri yra platesnio žuvininkystės ir vandenynų dokumentų rinkinio dalis, į kurią taip pat įtraukta bendro rinkų organizavimo įgyvendinimo ataskaita, jūrų apsaugos ir žuvininkystės suderinimo veiksmų planas ir ES žvejybos ir akvakultūros sektoriaus energetikos pertvarkos veiksmų planas. Ataskaitoje dėl BŽP teigiama, kad dabartinis pagrindinis reglamentas atitinka paskirtį, ir siūloma patobulinti keletą jo įgyvendinimo krypčių, pavyzdžiui, geriau atsižvelgti į socialinį BŽP aspektą, taikyti platesnį ekosisteminį valdymo metodą, kad būtų pereita prie daugiamečių BLSK nustatymo, ir didinti valstybių narių taikomų kvotų paskirstymo kriterijų skaidrumą.

Europos Parlamento vaidmuo

Lisabonos sutartimi iš esmės pakeistas sprendimų priėmimo BŽP srityje procesas: pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį Tarybos ir Parlamento bendro sprendimo procedūra tapo įprasta teisėkūros procedūra – ja pakeista ankstesnė konsultavimosi procedūra (Tarybos reglamentas ir neprivaloma Parlamento nuomonė). Vienintelė įprastos teisėkūros procedūros taikymo žuvininkystės išteklių išsaugojimo srityje išimtis yra susijusi su žvejybos galimybių (t. y. BLSK ir kvotų) nustatymu ir paskirstymu, kurie pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį ir toliau priklauso Tarybos kompetencijai. Lisabonos sutartyje taip pat nustatyta, kad priimant ES žvejybos susitarimus su ES nepriklausančiomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis turi būti gautas Parlamento pritarimas (SESV 218 straipsnis).

Netrukus po to, kai 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis, Parlamentui suteikus daugiau galių priimti teisės aktus, jis galėjo atlikti svarbų vaidmenį formuojant reformuotą BŽP. Per pastarąjį dešimtmetį Parlamentas prižiūrėjo reformos įgyvendinimą ir prisidėjo prie taisyklių, kuriomis reglamentuojama ES žvejybos ir akvakultūros sektorių veikla, nustatymo.

Parlamentas reguliariai priima pozicijas dėl įvairių dabartinės BŽP aspektų, įskaitant visų pirma keletą neseniai priimtų rezoliucijų:

Naujausi Žuvininkystės komiteto tyrimai, susiję su vykstančiais BŽP pokyčiais, apima šiuos tyrimus:

 

Rudolfs Verdins / Irina Popescu