ES sutarties 2 straipsnyje išvardytų vertybių apsauga ES
Europos Sąjunga grindžiama šiomis Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2 straipsnyje išvardytomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Siekiant užtikrinti pagarbą šioms vertybėms, ES sutarties 7 straipsnyje yra numatytas ES mechanizmas šiurkštiems ir nuolatiniams ES vertybių pažeidimams valstybėje narėje nustatyti ir už tai galimai bausti. Neseniai šis mechanizmas buvo pirmą kartą aktyvuotas Lenkijos ir Vengrijos atžvilgiu. ES taip pat vadovaujasi savo Pagrindinių teisių chartija ir yra įsipareigojusi prisijungti prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Po to, kai su grėsmėmis ES vertybėms buvo susidurta kai kuriose valstybėse narėse, ES institucijos ėmėsi griežtinti savo priemones, siekdamos spręsti demokratinės padėties blogėjimo problemą ir apsaugoti demokratiją, teisinę valstybę, pagrindines teises, lygybę bei mažumas visoje Sąjungoje.
Nuo teisminės pagrindinių teisių apsaugos iki kodifikavimo Sutartyse
Europos Bendrijos (EB, dabar – Europos Sąjunga) susikūrė kaip tarptautinė organizacija, vykdžiusi iš esmės ekonominę veiklą. Todėl nebuvo akivaizdaus poreikio apibrėžti aiškias taisykles, susijusias su pagarba pagrindinėms teisėms: pastarosios ilgą laiką nebuvo minimos Sutartyse ir bet kuriuo atveju buvo laikomos užtikrinamomis pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK), kurią buvo pasirašiusios valstybės narės.
Tačiau, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT) patvirtinus ES teisės tiesioginio veikimo ir viršenybės principus, tačiau atsisakius nagrinėti, ar sprendimai suderinami su valstybių narių nacionaline ir konstitucine teise (sprendimas Stork (byla 1/58); sprendimas Ruhrkohlen-Verkaufsgesellschaft (sujungtos bylos 36, 37, 38-59 ir 40-59)), kai kurie nacionaliniai teismai pradėjo reikšti susirūpinimą dėl galimo šios Teismo praktikos poveikio tokių konstitucinių vertybių, kaip pagrindinės teisės, apsaugai. ES teisei tapus viršesne net už valstybių vidaus konstitucinę teisę, ją taikant atsivertų galimybė pažeisti pagrindines teises. Siekdami išspręsti šios teorinės rizikos klausimą, Vokietijos ir Italijos konstituciniai teismai 1974 m. priėmė po sprendimą, kuriais įtvirtino savo galią peržiūrėti ES teisės nuostatas jų suderinamumui su konstitucinėmis teisėmis užtikrinti (sprendimai Solange I ir Frontini). Tai paskatino Teisingumo Teismą savo praktikoje įtvirtinti pagarbos pagrindinėms teisėms principą pažymint, kad pagrindinės teisės puoselėjamos vadovaujantis bendraisiais Bendrijos teisės principais, kuriuos saugo Teismas (sprendimas Stauder (byla 29-69)). Pastarųjų įkvėpimo šaltinis yra valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos (sprendimas Internationale Handelsgesellschaft (byla 11-70)) ir tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sutartys, kurių šalys yra valstybės narės (sprendimas Nold (byla 4-73)), o viena iš jų yra EŽTK (sprendimas Rutili (byla 36-75)).
ES kompetenciją pamažu papildant politika, kuri daro tiesioginį poveikį pagrindinėms teisėms, -pvz., teisingumo ir vidaus reikalų politika, tapusia visavertės laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės pagrindu-, Sutartys buvo pakeistos, kad ES būtų aiškiai įtvirtintas pagrindinių teisių apsaugos principas. Į Mastrichto sutartį buvo įtrauktos nuorodos į EŽTK ir bendras valstybių narių konstitucines tradicijas, kaip pagrindinius ES teisės principus, o Amsterdamo sutartimi buvo patvirtinti europiniai principai, kuriais grindžiama ES (Lisabonos sutartyje jie vadinami vertybėmis ir yra išvardyti ES sutarties 2 straipsnyje), bei sukurta procedūra Sutartimis numatytomis teisėms sustabdyti, kai valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia pagrindines teises. Pagrindinių teisių chartijos parengimas ir jos įsigaliojimas kartu su Lisabonos sutartimi yra naujausi šio kodifikavimo proceso pokyčiai, kuriais siekiama užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą ES.
ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
Kadangi EŽTK yra pagrindinė pagrindinių teisių apsaugos Europoje priemonė, prie kurios yra prisijungusios visos valstybės narės, EB prisijungimas prie EŽTK atrodė logiškas žingsnis siekiant susieti EB ir įsipareigojimus pagrindinių teisių srityje. Komisija yra pateikusi ne vieną (1979 m., 1990 m. ir 1993 m.) pasiūlymą dėl EB prisijungimo prie EŽTK. Paprašytas pateikti nuomonę šiuo klausimu, Teisingumo Teismas 1996 m. savo nuomonėje 2/94 pažymėjo, kad Sutartyje nėra apibrėžta EB kompetencija su žmogaus teisėmis susijusioms taisyklėms įgyvendinti ar tarptautinėms sutartims šioje srityje sudaryti, taigi teisiniu požiūriu prisijungimas prie konvencijos neįmanomas. Ši padėtis pasikeitė įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kurios 6 straipsnio 2 dalyje ES nustatyta prievolė prisijungti prie EŽTK. Tai reiškia, kad, kilus klausimų dėl pagrindinių teisių užtikrinimo, ES, kaip ir jos valstybės narės, taptų objektu, kurio veiklą vertintų ES institucinei sistemai nepriklausantis teisės organas, o būtent – Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). ES prisijungus prie konvencijos, ES piliečiai, taip pat jos teritorijoje esantys ne ES šalių piliečiai, remdamiesi EŽTK nuostatomis, galėtų tiesiogiai EŽTT apskųsti ES priimtus teisės aktus tokia pat tvarka, kokia taikoma apskundžiant ES valstybių narių priimtus teisės aktus.
2010 m., iš karto po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, ES pradėjo derybas su Europos Taryba dėl prisijungimo susitarimo projekto, kuris buvo baigtas rengti 2013 m. balandžio mėn. 2013 m. liepos mėn. Komisija kreipėsi į ESTT su prašymu priimti sprendimą dėl šio susitarimo suderinamumo su Sutartimis. 2014 m. gruodžio 18 d. ESTT paskelbė neigiamą nuomonę, kurioje pažymima, kad susitarimo projektas gali neigiamai paveikti specifines ES teisės savybes ir savarankiškumą (nuomonė 2/13). Pasibaigus svarstymų ir diskusijų apie tai, kaip išspręsti ESTT iškeltus klausimus, laikotarpiui, 2019 m. ES ir Europos Taryba atnaujino derybas, kurios tebevyksta.
ES pagrindinių teisių chartija
Siekiant užtikrinti teisės aktų ir politikos suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, greta išorinio patikros mechanizmo, sukurto EB prisijungimo prie EŽTK tikslu, kilo būtinybė sukurti EB lygmens vidinį patikros mechanizmą, kad preliminarią ir savarankišką teisminę patikrą galėtų atlikti ESTT. Kad tai įvyktų, kilo būtinybė parengti konkretų ES dokumentą dėl teisių, todėl per 1999 m. Kelne įvykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą buvo nuspręsta sušaukti konventą Pagrindinių teisių chartijos projektui parengti.
2000 m. Nicoje Chartiją iškilmingai paskelbė Parlamentas, Taryba ir Komisija. Atlikus dalinius pakeitimus, ji buvo dar kartą paskelbta 2007 m. Tačiau tiesioginis Chartijos veikimas, numatytas ES sutarties 6 straipsnio 1 dalyje, tapo įmanomas tik 2009 m. gruodžio 1 d. priėmus Lisabonos sutartį: taip ji tapo privalomu pirminės teisės šaltiniu.
Nors ji grindžiama EŽTK ir kitomis ES bei tarptautinėmis priemonėmis, tai įvairiais aspektais naujoviškas dokumentas, visų pirma todėl, kad, be kita ko, apima draudimą diskriminuoti dėl negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos, be to, tarp joje įtvirtintų pagrindinių teisių yra teisė susipažinti su dokumentais, teisė į duomenų apsaugą ir teisė į gerą administravimą.
Nors, viena vertus, Chartijos taikymo sritis galimai labai plati, nes dauguma joje pripažįstamų teisių užtikrinamos visiems nepriklausomai nuo pilietybės ar statuso, kita vertus, pagal 51 straipsnį ji taikoma tik ES institucijoms ir organams. Valstybėms narėms Chartija taikoma, kai jos įgyvendina ES teisę.
ES sutarties 7 straipsnis, Komisijos teisinės valstybės priemonės ir mechanizmas
Priėmus Amsterdamo sutartį buvo sukurtas naujas sankcijų mechanizmas, kuriuo siekta užtikrinti, kad valstybės narės gerbtų pagrindines teises ir kitus ES principus ir vertybes, pvz., demokratiją ir teisinės valstybės, lygybės bei mažumų apsaugos principus, ir kuris peržengtų ES kompetencijų ribų nulemtus teisinius apribojimus. Tai reiškia, kad, susidūrus su „šiurkščiu ir nuolatiniu“ minėtųjų vertybių pažeidinėjimu, ES būtų įgaliota imtis veiksmų srityse, kurios kitu atveju būtų paliekamos valstybių narių nuožiūrai. Pirmą kartą panašų mechanizmą 1984 m. ES sutarties teksto projekte buvo pasiūlęs Parlamentas. Į Nicos sutartį buvo įtrauktas prevencinis etapas susidūrus su aiškaus pavojaus, kad valstybėje narėje šiurkščiai pažeidžiamos ES vertybės, atveju. Šios procedūros tikslas buvo užtikrinti, kad pagrindinių teisių, demokratijos, teisinės valstybės principo ir mažumų teisių apsauga, – vienas iš Kopenhagos kriterijų, taikomų į ES priimant naujas valstybes nares, – galiotų ir po įstojimo bei būtų vienodai taikomas visoms valstybėms narėms.
Prevencinis etapas numatytas ir ES sutarties 7 straipsnio 1 dalyje: trečdaliui valstybių narių, Parlamentui ir Komisijai suteikiamas įgaliojimas inicijuoti procedūrą, pagal kurią Taryba keturių penktadalių balsų dauguma gali konstatuoti, jog iškilo „aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti 2 straipsnyje nurodytas vertybes“, apimančias pagarbą žmogaus teisėms, žmogaus orumui, laisvei ir lygybei bei mažumoms priklausančių asmenų teisėms. Prieš priimant tokį sprendimą, susijusi valstybė narė turi būti išklausoma, jai gali būti pateiktos rekomendacijos, o Parlamentas minėtajam sprendimui turi pritarti dviejų trečdalių balsavusiųjų ir absoliučia savo narių dauguma (SESV 354 straipsnio 4 dalis). Šią prevencinę procedūrą Komisija pirmą kartą aktyvavo 2017 m. gruodžio 20 d. dėl Lenkijos, o 2018 m. rugsėjo 12 d. tą padarė Parlamentas dėl Vengrijos, tačiau ji tebėra blokuojama Taryboje, kuri surengė keletą klausymų, tačiau ne tik kad nepriėmė -jokių sprendimų-, bet ir nepateikė jokių rekomendacijų. Be to, Parlamentui nebuvo leista pristatyti savo pozicijos per Tarybos klausymus – taip pat ir dėl Vengrijos – nors būtent jis inicijavo šią procedūrą.
ES sutarties 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad, susidūrus su šiurkščiu ir nuolatiniu ES vertybių pažeidinėjimu bei po to, kai susijusi valstybė narė pakviečiama pateikti savo pastabas, Komisija arba trečdalis valstybių (tačiau ne Parlamentas) gali aktyvuoti sankcijų mechanizmą. Kad pažeidimo faktas būtų konstatuotas, Europos Vadovų Taryba, gavusi Parlamento pritarimą (kurio atveju taikoma tokia pat balsų dauguma, kaip ir imantis prevencinio mechanizmo), turi tam pritarti vieningai. Taryba gali priimti sprendimą sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės narystės teises, įskaitant balsavimo Taryboje teises. Tokiu atveju sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma. Taryba gali nuspręsti pakeisti arba atšaukti sankcijas. Dėl to irgi sprendžiama kvalifikuota balsų dauguma. Susijusi valstybė narė nedalyvauja balsuojant Taryboje arba Europos Vadovų Taryboje. Priimti sprendimą dėl sankcijų taikymo ir jas patvirtinti iki šiol nelengva dėl reikalavimo tam pritarti vieningai. Tai parodo Vengrijos ir Lenkijos vyriausybių pareiškimai, kad jos vetuos visus tokio pobūdžio sprendimus dėl kitos valstybės narės.
Siekdama užpildyti spragą tarp politiškai sudėtingo ES sutarties 7 straipsnio procedūrų (naudojamų atvejais, kurie nepatenka į ES teisės taikymo sritį) ir pažeidimo nagrinėjimo procedūrų, kurių poveikis ribotas (naudojamų konkrečiais į ES teisės taikymo sritį patenkančiais atvejais), aktyvavimo, 2014 m. Komisija paskelbė komunikatą „Naujos ES priemonės teisinei valstybei stiprinti“. Šių priemonių tikslas – pamėginti užtikrinti veiksmingą ir nuoseklią teisinės valstybės principo apsaugą, kaip pagarbos pagrindinėms teisėms ir demokratijai užtikrinimo susidūrus su sisteminės grėsmės joms atvejais prielaidą. Šios priemonės, taikytinos iki pasinaudojant ES sutarties 7 straipsnio mechanizmais ir skirtos jiems papildyti, apima tris etapus: Komisijos vertinimą (t. y. Komisijos ir valstybės narės struktūrinį dialogą, po kurio prireikus parengiama nuomonė dėl teisinės valstybės principo užtikrinimo), Komisijos rekomendaciją dėl teisinės valstybės principo užtikrinimo ir tolesnius veiksmus, kurių valstybė narė imasi atsižvelgdama į rekomendaciją. Šios su teisine valstybe susijusios priemonės 2016 m. buvo pritaikytos Lenkijai, tačiau nesėkmingai, todėl 2017 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė sprendimą inicijuoti 7 straipsnio procedūrą.
2019 m. liepos mėn. Komisija žengė dar vieną žingsnį savo komunikate „Teisinės valstybės principo stiprinimas Sąjungoje. Veiksmų planas“ ir inicijavo teisinės valstybės mechanizmą, apimantį metinį vertinimo ciklą, pagrįstą teisinės valstybės principo taikymo ataskaita, kurioje apžvelgiama padėtis valstybėse narėse. Jis yra tarpinstitucinio dialogo pagrindas. 2020 m. rugsėjo mėn. buvo paskelbta pirma tokia ataskaita, įskaitant 27 šalims skirtus skyrius, apėmusius teisingumo sistemą (visų pirma jos nepriklausomumą, kokybę ir veiksmingumą), kovos su korupcija sistemą (teisinę ir institucinę sąrangą, prevenciją ir baudžiamąsias priemones), žiniasklaidos pliuralizmą (reguliavimo įstaigas, nuosavybės skaidrumą ir valdžios kišimąsi, žurnalistų apsaugą) bei kitus institucinius klausimus, susijusius su stabdžių ir atsvarų sistema (teisėkūros procesu, nepriklausomomis institucijomis, prieinamumu, teismine peržiūra ir pilietinės visuomenės organizacijomis). Ši ataskaita iš esmės sustiprina ES stebėseną, nes, palyginti su ES teisingumo rezultatų suvestine ir kitomis stebėsenos ir atskaitomybės priemonėmis, apima ne tik civilinį, bet ir baudžiamąjį bei administracinį teisingumą, be to, joje keliami teisminių institucijų nepriklausomumo, korupcijos, žiniasklaidos pliuralizmo, valdžių atskyrimo ir pilietinės visuomenės erdvės klausimai. Siekiant rinkti informaciją ir užtikrinti dialogą su valstybėmis narėmis, buvo sukurtas nacionalinių ryšių punktų tinklas, be to, skatinamas dialogas su suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant Europos Tarybos organus, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, teisminius tinklus bei nevyriausybines organizacijas. 2022 m. liepos mėn. paskelbtoje trečiojoje metinėje ataskaitoje taip pat pateiktos rekomendacijos, skirtos kiekvienai valstybei narei, kurių tolesni veiksmai turi būti išnagrinėti vėlesnėse metinėse teisinės valstybės principo taikymo ataskaitose.
Kitos ES vertybių apsaugos priemonės
ES turi ir kitų priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti ES vertybes.
Siūlydama naują teisėkūros iniciatyvą, Komisija atsižvelgia į jos suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis atlikdama poveikio vertinimą: šį aspektą vėliau išnagrinėja ir Taryba bei Parlamentas.
Be to, Komisija skelbia metinę Pagrindinių teisių chartijos taikymo ataskaitą, kurią išnagrinėja ir aptaria Taryba (ji priima išvadas šiuo klausimu) bei Parlamentas (jis tai padaro rengdamas savo metinį pranešimą dėl pagrindinių teisių padėties ES). 2020 m. gruodžio mėn. Komisija ėmėsi naujos strategijos, kuria siekiama stiprinti Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimą ES, – taip pat ir ryšium su ES lėšomis, kurias skirstant keliamas vadinamosios reikiamos sąlygos reikalavimas, susijęs su šia chartija ir nustatytas 2021 m. bendrųjų nuostatų reglamentu. Šiuo pagrindu Lenkijai ir Vengrijai skirtos sanglaudos lėšos nebuvo išmokėtos.
Nuo 2014 m. Taryba irgi rengia metinį visų Taryboje posėdžiaujančių valstybių narių dialogą teisinės valstybės principui remti ir apsaugoti, kasmet dėmesį skirdama vis kitai temai. Nuo 2020 m. antrojo pusmečio Taryba nusprendė ypatingą dėmesį kas pusmetį sutelkti į teisinės valstybės padėtį penkiose valstybėse narėse, atsižvelgdama į Komisijos teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą.
Be to, įgyvendinant Europos semestro veiklą stebimos su ES vertybėmis susijusios problemos, kurios gali būti įtraukiamos į konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas. Susijusios sritys apima teisingumo sistemas (remiantis ES teisingumo rezultatų suvestine), taip pat negalią, socialines ir piliečių teises (ryšium su apsauga nuo organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos).
Bulgarijai ir Rumunijai taip pat taikomas bendradarbiavimo ir tikrinimo mechanizmas, kuris apima su ES vertybėmis susijusius aspektus.
Svarbi priemonė norint imtis sankcijų dėl ES vertybių nepaisymo Sąjungoje yra pažeidimo nagrinėjimo procedūra, ir Teisingumo Teismas plėtoja savo jurisprudenciją šioje srityje. Pažeidimo nagrinėjimo procedūras galima inicijuoti, kai atskirais ir konkrečiais atvejais nacionalinė teisė neatitinka ES teisės ir ES vertybių (7 straipsnis taip pat taikomas atvejams, kurie nepatenka į ES teisės taikymo sritį ir kuriais pagrindinių teisių pažeidimai būna sistemingi bei nuolatiniai), o finansines baudas Teisingumo Teismas gali skirti už tai, kad nesilaikoma nurodymų ar sprendimų.
Svarbus vaidmuo stebint pagrindinių teisių padėtį ES tenka 2007 m. Vienoje įkurtai ES pagrindinių teisių agentūrai (FRA). Agentūrai pavesta rinkti, analizuoti, skleisti ir vertinti su pagrindinėmis teisėmis susijusią informaciją bei duomenis. Ji taip pat atlieka tyrimus ir mokslines apklausas bei skelbia metines ir temines ataskaitas, susijusias su pagrindinėmis teisėmis.
Komisija puoselėja ir mažumų lygybę bei apsaugą – tai du ES sutarties 2 straipsnio ramsčiai. Šiuo tikslu ji rengia konkrečias strategijas, pasiūlymus ir veiksmus, kuriais siekiama skatinti lyčių lygybę, kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje, rasizmu, neapykantos kalba, neapykantos nusikaltimais ir antisemitizmu, taip pat apsaugoti LGBTIQ asmenų, romų, neįgaliųjų ir vaikų teises įgyvendinant visa apimančią lygybės Sąjungos sampratą. Komisija, remiama Parlamento ir 15 valstybių narių, neseniai kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prieš LGBTIQ nukreipto įstatymo, remdamasi, be kita ko, ES sutarties 2 straipsnio pažeidimu. Ji taip pat pasiūlė direktyvas, kuriomis siekiama stiprinti lygybės įstaigas taikant bendrus standartus.
Po blokavimo savo veto teise pasinaudojus Vengrijos ir Lenkijos vyriausybėms, 2020 m. gruodžio 10–11 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime galiausiai buvo pasiektas susitarimas dėl reglamento dėl bendro Sąjungos biudžeto apsaugos sąlygų režimo. Šiuo reglamentu sudaroma galimybė apsaugoti ES biudžetą nustačius, kad teisinės valstybės principo pažeidinėjimas valstybėje narėje pakankamai tiesiogiai kenkia arba esama rimto pavojaus, kad pakenks patikimam ES biudžeto finansų valdymui ar ES finansinių interesų apsaugai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmetė Vengrijos ir Lenkijos vyriausybių ieškinį dėl reglamento, kuris sudarė sąlygas Komisijai ir Tarybai pradėti taikyti mechanizmą prieš Vengriją, todėl buvo sustabdytas 6,3 mlrd. EUR mokėjimas.
Šiuo metu Komisija su keliomis valstybių narių vyriausybėmis aptaria Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės nacionalinių planų įgyvendinimą ir stebi, ar jos pasiekia sutartas tarpines reikšmes ir siektinas reikšmes, kurios yra būtina lėšų išmokėjimo sąlyga. Jomis siekiama spręsti uždavinius, nustatytus Europos semestrokonkrečioms šalims skirtose rekomendacijose, Komisijos priimtose teisinės valstybės principo taikymo ataskaitose ir susijusiose rekomendacijose, taip pat 7 straipsnyje nustatytose procedūrose prieš Lenkiją ir Vengriją.
Europos Parlamento vaidmuo
Parlamentas visada rėmė pagarbos pagrindinėms teisėms ir jų apsaugos ES stiprinimą. Dar 1977 m. Parlamentas kartu su Taryba ir Komisija priėmė Bendrą pagrindinių teisių deklaraciją, kurioje visos trys institucijos įsipareigojo užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms vykdydamos savo įgaliojimus. 1979 m. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje ragino Europos bendriją prisijungti prie EŽTK.
Parlamento pasiūlytame 1984 m. Europos Sąjungos steigimo sutarties projekte pažymima, kad Sąjunga turi ginti asmens orumą ir pripažinti kiekvieno jos jurisdikcijai priklausančio subjekto pagrindines teises ir laisves, grindžiamas bendraisiais nacionalinių konstitucijų ir EŽTK principais. Dokumente taip pat buvo numatomas Sąjungos prisijungimas prie EŽTK. Savo 1989 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Parlamentas paskelbė, kad priima Pagrindinių teisių ir laisvių deklaraciją.
Nuo 1993 m. Parlamentas, remdamasis savo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto parengiamu pranešimu, kasmet organizuoja diskusijas ir priima rezoliuciją dėl pagrindinių teisių padėties ES. Be to, jis priima vis daugiau rezoliucijų, kuriose keliami konkretūs su ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsauga valstybėse narėse susiję klausimai.
Parlamentas visada pritarė tam, kad ES priimtų savo dokumentą dėl teisių, ir ragino imtis veiksmų, kad Pagrindinių teisių chartija taptų privaloma. Šis tikslas buvo galutinai pasiektas 2009 m. Lisabonos sutartimi.
Neseniai Parlamentas dar kartą pareiškė rimtą susirūpinimą dėl laipsniškos ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų standartų erozijos kai kuriose valstybėse narėse. Siekdamas spręsti šią problemą, Parlamentas yra pateikęs įvairių pasiūlymų ne tik dėl pagrindinių teisių, bet ir demokratijos bei teisinės valstybės principo, o kalbant plačiau – visų ES sutarties 2 straipsnyje išvardytų ES vertybių – apsaugos ES. Šiuo tikslu jis yra pateikęs pasiūlymų dėl naujų mechanizmų ir procedūrų esamoms spragoms užpildyti. Nuo 2012 m. Parlamentas įvairiose rezoliucijose ragina sukurti Kopenhagos komisiją ir Europos pagrindinių teisių politikos ciklą, taip pat išankstinio perspėjimo mechanizmą ir įšaldymo procedūrą bei stiprinti FRA.
Itin svarbioje savo 2016 m. rezoliucijoje šiuo klausimu Parlamentas sujungė savo ankstesnius pasiūlymus ir paprašė Komisijos pateikti tarpinstitucinį susitarimą dėl ES demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmo sukūrimo, kuris būtų pagrįstas su Komisija ir Taryba sudarytu Sąjungos paktu. Tai apimtų metinį politikos ciklą, pagrįstą pagarbos ES vertybėms Sąjungoje stebėsenos ataskaita, kurią po parlamentinių diskusijų parengtų Komisija ir ekspertų grupė bei kartu su kuria būtų pateikiamos rizikos ar pažeidimų šalinimo procedūros[1]. Parlamentas taip pat ragino parengti naują susitarimo dėl ES prisijungimo prie EŽTK projektą ir iš dalies pakeisti Sutartis, pvz., pašalinti Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį, pertvarkyti ją į Sąjungos teisių aktą bei atsisakyti reikalavimo vieningai balsuoti sprendžiant lygybės ir nediskriminavimo klausimus. 2020 m. rezoliucijoje Parlamentas pasiūlė tarpinstitucinio susitarimo dėl ES vertybių stiprinimo tekstą, kuriame plėtojami ankstesni pasiūlymai ir kuris papildytas galimybe rengti skubias ataskaitas bei įsteigti tarpinstitucinę darbo grupę. 2021 m. rezoliucijoje Parlamentas taip pat ragino Komisiją išplėsti savo metinę teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą ir į ją įtraukti visas ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes bei konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas.
2018 m. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje palankiai įvertino Komisijos sprendimą aktyvuoti ES sutarties 7 straipsnio 1 dalies taikymą Lenkijos atžvilgiu, ir rezoliuciją dėl ES sutarties 7 straipsnio 1 dalies procedūros taikymo Vengrijos atžvilgiu bei pateikė pagrįstą pasiūlymą Tarybai, kuriame ragino nustatyti, ar galėtų būti aiškaus pavojaus, kad gali būti šiurkščiai pažeidžiamos ES sutarties 2 straipsnyje nurodomos vertybės, ir pateikti Vengrijai reikiamas rekomendacijas šiuo klausimu[2]. 2020 ir 2022 m. Parlamentas taip pat priėmė rezoliucijas dėl Lenkijos ir Vengrijos, kuriose išplečiama susirūpinimą keliančių klausimų, nagrinėtinų pagal ES sutarties 7 straipsnio 1 dalies procedūrą, apimtis. Jis taip pat paragino Komisiją naudotis visomis turimomis priemonėmis, įskaitant reglamentą dėl teisinės valstybės sąlygų, siekiant kovoti su Vengrijos ir Lenkijos padarytais ES sutarties 2 straipsnio vertybių pažeidimais.
Po žurnalistės Daphne‘ės Caruana‘os Galizia‘os nužudymo Maltoje ir žurnalisto Jáno Kuciako bei jo sužadėtinės nužudymo Slovakijoje, taip pat siekiant stiprinti Parlamento stebėseną ir veiksmus, susijusius su ES sutarties 2 straipsnyje nurodytomis vertybėmis, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas įkūrė Demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių stebėsenos grupę. Grupei pavesta nagrinėti grėsmes ES vertybėms, su kuriomis susiduriama visoje Sąjungoje, ir teikti pasiūlymus dėl veiksmų Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui.
Ottavio Marzocchi