Europos ekonominė erdvė (EEE), Šveicarija ir Europos šiaurė

Europos ekonominė erdvė (EEE) sukurta 1994 m. siekiant, kad Europos Sąjungos nuostatos dėl vidaus rinkos būtų taikomos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalyse. Europos ekonominei erdvei (EEE) priklauso Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas. Šveicarija yra ELPA narė, bet ji nepriklauso EEE. Europos Sąjungą ir dvi jos EEE narėmis esančias ELPA partneres (Norvegiją ir Islandiją) taip pat sieja įvairi šiaurėje vykdoma politika ir forumai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas sparčiai besivystančioms Europos šiaurinėms teritorijoms ir visam Arkties regionui.

Teisinis pagrindas

EEE taikomas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 217 straipsnis (asociacijos susitarimai).

Šveicarijai taikomi 1989 m. Draudimo susitarimas, 1999 m. I dvišalių susitarimų rinkinys ir 2004 m. II dvišalių susitarimų rinkinys.

Europos ekonominė erdvė (EEE)

A. Tikslai

Europos ekonominės erdvės (EEE) tikslas – išplėsti ES vidaus rinką įtraukiant į ją Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalis. Šiuo metu ELPA šalys nepageidauja prisijungti prie ES. ES teisės aktai dėl vidaus rinkos, EEE narėmis esančioms ELPA šalims sutikus į savo teisės aktus įtraukti jų nuostatas, tampa tų šalių teisės aktų dalimi. EEE administravimu ir valdymu dalijasi ES ir EEE narėmis esančios ELPA šalys pagal dviejų ramsčių struktūrą. Sprendimus priima jungtiniai EEE organai (EEE taryba, EEE jungtinis komitetas, EEE jungtinis parlamentinis komitetas ir EEE konsultacinis komitetas).

B. Bendrosios aplinkybės

1992 m. septynios ELPA narės derėjosi dėl susitarimo, pagal kurį joms būtų leista dalyvauti 1985 m. inicijuotame ir 1992 m. pabaigoje užbaigtame plataus užmojo Europos bendrijos vidaus rinkos projekte. EEE susitarimas pasirašytas 1992 m. gegužės 2 d. ir įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d.

Tačiau netrukus EEE priklausančių ELPA narių skaičius sumažėjo: Šveicarija nusprendė tokio susitarimo neratifikuoti po referendumo šiuo klausimu, kuriame jam buvo nepritarta, o Austrija, Suomija ir Švedija 1995 m. prisijungė prie Europos Sąjungos. EEE liko tik Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinas. 10 naujų valstybių narių, 2004 m. gegužės 1 d. įstojusių į ES, ir 2007 m. prie Sąjungos prisijungusios Bulgarija ir Rumunija bei 2013 m. prisijungusi Kroatija automatiškai tapo EEE narėmis[1].

2009 m. birželio mėn. Islandija, siekdama įveikti 2008 m. prasidėjusios pasaulinės finansų krizės pasekmes, pateikė paraišką dėl narystės ES. 2010 m. birželio 17 d. Taryba priėmė Islandijos paraišką ir 2011 m. birželio mėn. buvo pradėtos derybos. Tačiau 2015 m. kovo mėn. Islandijos vyriausybė laiške Europos Sąjungos Tarybai pareiškė, kad Islandija neturėtų būti laikoma ES šalimi kandidate. Nors vyriausybė paraiškos dėl narystės oficialiai neatsiėmė, šiuo metu ES nelaiko Islandijos šalimi kandidate.

C. EEE apimtis

EEE apima daugiau negu įprasti laisvosios prekybos susitarimai (LPS), nes EEE narėmis esančioms ELPA šalims (išskyrus Šveicariją) numatytos visapusiškos su ES vidaus rinka susijusios teisės ir pareigos. Europos ekonominėje erdvėje taikoma keturių rūšių vidaus rinkos laisvė (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas) ir vykdoma su tuo susijusi politika (konkurencijos, transporto, energetikos, taip pat bendradarbiavimo ekonomikos ir pinigų srityse). Susitarimas apima su keturiomis laisvėmis tvirtai siejamą horizontaliąją politiką: socialinę politiką (įskaitant darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo teisę ir vienodą požiūrį į vyrus ir moteris); vartotojų apsaugos, aplinkos apsaugos, statistikos ir bendrovių teisės politiką; jis taip pat apima įvairią gretutinę politiką, pvz., susijusią su moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, kuri nėra grindžiama ES acquis ar teisiškai įpareigojančiais aktais, bet vykdoma bendradarbiavimo veiklos pagrindu.

D. EEE apribojimai

EEE susitarimu apibrėžtos ne su visais vidaus rinkos sektoriais ar kitomis pagal ES sutartis numatytomis politikos sritimis susijusios privalomos nuostatos. Visų pirma, jo privalomos nuostatos nesusijusios su:

  • bendra žemės ūkio politika ir bendra žuvininkystės politika (nors į susitarimą įtrauktos nuostatos dėl prekybos žemės ūkio ir žuvininkystės produktais),
  • muitų sąjunga,
  • bendra prekybos politika,
  • bendra užsienio ir saugumo politika,
  • teisingumo ir vidaus reikalų sritimi (nors visos ELPA šalys yra Šengeno erdvės narės) arba
  • ekonomine ir pinigų sąjunga (EPS).

E. EEE institucijos ir mechanizmai

1. ES teisės aktų įtraukimas

Naujus ES vidaus rinkos dokumentus nagrinėja EEE jungtinis komitetas, kurį sudaro ES ir trijų EEE narėmis esančių ELPA valstybių atstovai. Šis kartą per mėnesį posėdžiaujantis organas sprendžia, kurie teisės aktai ir apskritai ES aktai (veiksmai, programos ir kt.) turėtų būti įtraukti į EEE susitarimą. Oficialiai tai padaroma atitinkamus teisės aktus įtraukiant į EEE susitarimo protokolų ir priedų sąrašus. Taip į EEE susitarimą įtraukta keletas tūkstančių aktų. EEE taryba, kurią sudaro ES Tarybos atstovai ir EEE narėmis esančių ELPA valstybių užsienio reikalų ministrai, susitinka bent dukart per metus, kad parengtų politines gaires Jungtiniam komitetui. EEE susitarime yra nuostatų, kuriomis siekiama palengvinti EEE narėmis esančių ELPA šalių dalyvavimą įvairiais ES teisėkūros procedūros etapais prieš priimant naujus teisės aktus (sprendimų formavimas).

2. Perkėlimas į nacionalinę teisę

Į EEE susitarimą įtrauktas ES teisės aktas turi būti perkeltas į EEE narėmis esančių ELPA šalių nacionalinius teisės aktus (jei šito reikalaujama pagal tuos nacionalinius teisės aktus). Tam gali prireikti vyriausybės sprendimo arba aktas turi būti tvirtinamas parlamente. Perkėlimas į nacionalinę teisę yra formali užduotis ir šiuo atveju aktai gali būti derinami tik techniškai.

3. Stebėsena

Teisės aktus dėl vidaus rinkos pradėjus taikyti EEE narėmis esančioms ELPA šalims, jų perkėlimą į nacionalinę teisę ir taikymą stebi ELPA priežiūros institucija ir ELPA teismas. ELPA priežiūros institucija naudoja vidaus rinkos rezultatų suvestinę, kuria remdamasi stebi, kaip teisės aktai įgyvendinami EEE šalyse.

4. Parlamentų vaidmuo

Europos Parlamentas ir nacionaliniai EEE narėmis esančių ELPA valstybių parlamentai dalyvauja procese atidžiai stebėdami, kaip įgyvendinamas EEE susitarimas. Remiantis susitarimo 95 straipsniu sukurtas EEE jungtinis parlamentinis komitetas (JPK) ir jis posėdžiauja du kartus per metus. Europos Parlamentas ir EEE narėmis esančių EFTA šalių nacionalinių parlamentų atstovai pakaitomis vadovauja komitetui, o jo pirmininko pareigas kasmet pakaitomis eina Europos Parlamento narys ir EEE priklausančios EFTA šalies parlamento narys. Kiekvieną delegaciją sudaro po 12 narių. Šveicarijos Federalinio Susirinkimo nariai susitikimuose dalyvauja stebėtojų teisėmis. EEE JPK, kurio nariai turi teisę žodžiu ir raštu teikti klausimus EEE tarybai ir EEE jungtiniam komitetui ir reikšti savo nuomonę pranešimuose ar rezoliucijose, tikrina visus EEE taikomus ES teisės aktus. Ta pati procedūra taikoma stebint, kaip įgyvendinami teisės aktai. Kiekvienais metais JPK priima rezoliuciją dėl Jungtinio komiteto metinės EEE susitarimo veikimo ataskaitos, kurioje išdėsto savo požiūrį į pažangą, padarytą integruojant ES teisę į nacionalinę teisę, ir į susikaupusius neišspręstus klausimus, taip pat pateikia rekomendacijas dėl tinkamo vidaus rinkos veikimo.

Šveicarija

Šveicarija, būdama ELPA nare, dalyvavo derybose dėl EEE susitarimo ir šį susitarimą pasirašė 1992 m. gegužės 2 d. Netrukus po to, 1992 m. gegužės 22 d., Šveicarijos vyriausybė pateikė prisijungimo prie ES paraišką. Tačiau po 1992 m. gruodžio 6 d. surengto referendumo, per kurį balsuota prieš dalyvavimą EEE, Šveicarijos Federalinė Taryba liovėsi siekusi šalies narystės ES ir EEE. Nuo to laiko Šveicarija plėtoja savo santykius su ES sudarydama dvišalius susitarimus, kad užtikrintų savo ir ES ekonominę integraciją. Dvišaliai santykiai tapo įtempti po to, kai 2014 m. vasario mėn. Šveicarija ėmėsi prieš imigraciją nukreiptos iniciatyvos, dėl kurios kilo abejonių dėl to, kaip bus taikomi laisvo judėjimo ir bendrosios rinkos principai, kuriais šie santykiai grindžiami. 2016 m. gruodžio 16 d. Šveicarijos parlamentas patvirtino teisės aktą, kuriuo įgyvendinamas 2014 m. referendumas tokiu būdu, kad jo poveikis buvo apribotas; tai sudarė sąlygas pradėti ES ir Šveicarijos santykių normalizavimą.

ES ir Šveicarija yra pasirašiusios daugiau kaip 120 dvišalių susitarimų, įskaitant 1972 m. laisvosios prekybos susitarimą ir du didelius sektorinių dvišalių susitarimų rinkinius, kurių pasirašymo metu didelė Šveicarijos teisės aktų dalis buvo suderinta su ES teisės aktais. Pirmasis sektorinių susitarimų rinkinys (vadinamas I-uoju dvišalių susitarimų rinkiniu) pasirašytas 1999 m. ir įsigaliojo 2002 m. Šiuose septyniuose susitarimuose reglamentuojami laisvo judėjimo ir abipusio rinkos atvėrimo klausimai[2]. Tolesnis sektorinių susitarimų rinkinys (vadinamas II-uoju dvišalių susitarimų rinkiniu) pasirašytas 2004 m. ir palaipsniui įsigaliojo 2005–2009 m. laikotarpiu. Susitarimais siekiama iš esmės sustiprinti ekonominį bendradarbiavimą ir išplėsti bendradarbiavimą prieglobsčio ir nevaržomo keliavimo Šengeno erdvėje srityse[3].

Nors susitarimais sustiprinti ekonominiai ryšiai, jais taip pat sukurta sudėtinga ir kartais ne visiškai darni prievolių sistema. Dvišaliai susitarimai turi būti reguliariai atnaujinami ir jiems nebūdingas dinamiškas EEE susitarimo pobūdis. Juose taip pat trūksta priežiūros priemonių ar veiksmingų ginčų sprendimo mechanizmų. Siekiant išspręsti šiuos probleminius klausimus, 2014 m. gegužės 22 d. ES ir Šveicarija pradėjo derybas dėl susitarimo dėl institucinės struktūros. Derybų metu buvo siekiama išspręsti keletą sudėtingų klausimų: nuo ES paslaugų teikėjams Šveicarijoje sudaromų sąlygų iki Teisingumo Teismo vaidmens sprendžiant ginčus. Derybos dėl susitarimo dėl institucinės struktūros politiniu lygmeniu užbaigtos 2018 m. lapkričio 23 d. Vis dėlto Federalinė Taryba negalėjo susitarti dėl galutinio teksto dėl Šveicarijos susirūpinimo, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į „paramos priemones“[4] ir ES acquis dėl laisvo asmenų judėjimo perėmimą. Po to ji pradėjo plataus masto vidaus konsultacijas su atitinkamais Federalinio Susirinkimo komitetais, partijomis, kantonais, socialiniais partneriais ir akademine bendruomene (mokslininkų bendruomene), kuriomis bus remiamasi priimant sprendimą, ar pateikti susitarimą Šveicarijos Federaliniam Susirinkimui patvirtinti. Per konsultacijas, kurios buvo baigtos 2019 m. balandžio mėn., iškelti keli klausimai, kuriuos Šveicarijai reikėjo išsamiau paaiškinti.

Per konsultacijas buvo išreikštas susirūpinimas dėl laisvo asmenų judėjimo tarp Šveicarijos ir ES. 2020 m. rugsėjo 27 d. Šveicarija surengė visuotinį balsavimą, kurį rėmė Šveicarijos liaudies partija (SVP), dėl laisvo asmenų judėjimo susitarimo su ES nutraukimo. Beveik 62 proc. rinkėjų atmetė šią Šveicarijos liaudies partijos iniciatyvą.

Po visuotinio balsavimo ir kai su COVID-19 susijusios sąlygos buvo įvykdytos, diskusijos dėl susitarimo dėl institucinės struktūros paaiškinimų atnaujintos 2021 m. sausio mėn. Tačiau 2021 m. gegužės 26 d. Šveicarijos Federalinė Taryba pranešė Europos Komisijai apie savo sprendimą nutraukti derybas. Šveicarijos Vyriausybė pabrėžė, kad Šveicarija ir ES ir toliau bus artimos partnerės, ir pasiūlė užmegzti struktūrinį dialogą siekiant aptarti bendrus tolesnio bendradarbiavimo prioritetus. Komisija paskelbė apgailestavimą dėl Šveicarijos Federalinės Tarybos priimto sprendimo, kuriame primygtinai tvirtino, kad be šio susitarimo nebus įmanoma modernizuoti dvišalių santykių ir kad ilgainiui galiojantys dvišaliai susitarimai gali žlugti.

Šiaurės politika

ES taip pat aktyviai dalyvauja įgyvendinant įvairią politiką ir forumų, kuriuose dėmesys skiriamas sparčiai besivystančioms Europos šiaurinėms teritorijoms ir visam Arkties regionui, veikloje, ypač prisidėdama prie:

  • Šiaurės dimensijos, kuri nuo 2007 m. buvo įgyvendinama kaip bendra ES, Rusijos, Norvegijos ir Islandijos politika. Šios politikos pagrindu kuriamos veiksmingos sektorių partnerystės, skirtos bendradarbiauti Baltijos ir Barenco jūrų regionuose. Šiaurės dimensija apima parlamentinį organą – Šiaurės dimensijos parlamentinį forumą, – kurio steigėjas yra Europos Parlamentas;
  • Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT), kurią, iširus TSRS, 1992 m. inicijavo ES ir Baltijos jūros valstybės. Visos BJVT valstybės narės dalyvauja Baltijos jūros parlamentinės konferencijos, kurios narys yra ir Europos Parlamentas, veikloje;
  • bendradarbiavimo Barenco jūros regione, apimančiame šiaurinius Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir šiaurės vakarų Rusijos regionus. Šis bendradarbiavimas vyksta pasitelkiant subnacionalinę Barenco jūros regioninę tarybą, tarpvalstybinę Barenco jūros Europos ir Arkties tarybą (jos narė yra Europos Sąjunga) ir parlamentinę konferenciją (jos narys yra Europos Parlamentas);
  • poliaračio Arkties reikalų: ES Arkties politika vykdoma remiantis Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) komunikatais (2008, 2012 ir 2016 m.), Tarybos išvadomis (2009, 2014, 2016 ir 2019 m.) ir Europos Parlamento rezoliucijomis (2011, 2014 ir 2017 m.). Naujausia Europos Parlamento rezoliucija „Integruota ES Arkties politika“ buvo priimta 2017 m. kovo 16 d. 2020 m. liepos 20 d. Europos Komisija ir EIVT kartu pradėjo viešas konsultacijas dėl tolesnių veiksmų įgyvendinant Europos Sąjungos Arkties politiką. Konsultacijomis siekiama nustatyti dabartinės politikos stipriąsias ir silpnąsias puses siekiant 2021 m. rudenį galbūt patvirtinti atnaujintą požiūrį. Konsultacijos baigtos 2020 m. lapkričio 10 d., o santrauka (pateikiama internete) paskelbta 2021 m. sausio 26 d. Nuo 2013 m. ES dalyvauja Arkties tarybos posėdžiuose, tačiau Arkties taryba vis dar nepriėmė sprendimo dėl 2008 m. ES pateikto prašymo suteikti jai oficialų stebėtojos statusą. Europos Parlamentas yra Arkties regiono parlamentinės konferencijos narys;
  • Europos Parlamentas reguliariai kviečiamas į Šiaurės tarybos metines sesijas. 2020 m. spalio 6 d. Parlamento pirmininkų sueiga pritarė Šiaurės Tarybos prašymui pradėti formalesnius abiejų institucijų santykius. Be to, kartą per metus susitinka Europos Parlamento ir Vakarų Šiaurės Tarybos (į jos sudėtį įeina Farerų Salų, Grenlandijos ir Islandijos parlamentų nariai) delegacijos.

 

[1]Susitarimas dėl Kroatijos dalyvavimo EEE laikinai taikomas nuo 2014 m. balandžio mėn. ir jis oficialiai įsigalios, kai jį ratifikuos visos valstybės narės.
[2]Septyniuose susitarimuose reglamentuojami: laisvo asmenų judėjimo, oro transporto, sausumos transporto, prekybos žemės ūkio produktais, techninių prekybos kliūčių, viešųjų pirkimų ir bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje klausimai.
[3]Šie susitarimai susiję su Šveicarijos dalyvavimu taikant Šengeno ir Dublino susitarimus, taip pat susitarimus dėl taupymo pajamų apmokestinimo, apdorotų žemės ūkio produktų, statistikos ir kovos su sukčiavimu, dalyvavimu ES programoje MEDIA ir Europos aplinkos agentūros veikloje, taip pat jie susiję su Šveicarijos finansiniu įnašu skatinant naujų ES valstybių narių ekonominę ir finansinę sanglaudą.
[4]Paramos priemonės“: 2006 m. Šveicarija vienašališkai nustatė keletą priemonių savo darbo rinkai apsaugoti. Šios priemonės apima ES paslaugų teikėjams taikomus reikalavimus pranešti, ES veiklos vykdytojų įnašus Šveicarijos trišalių komisijų išlaidoms padengti, ES įmonių prievolę teikti indėlių garantijas ir tam tikras sankcijas. ES mano, kad šios priemonės yra nesuderinamos su laisvu asmenų judėjimu ir yra kliūtis prekybai ir paslaugoms.

Ausra Rakstelyte / María Álvarez López