Intelektinė, pramoninė ir komercinė nuosavybė

Intelektinė nuosavybė – tai visos intelektinei kūrybai suteiktos išimtinės teisės. Ji apima dvi teisių rūšis: pramoninę nuosavybę, t. y. išradimus (patentus), prekių ženklus, pramoninį dizainą ir modelius bei geografines nuorodas, taip pat autorių teises, t. y. meno ir literatūros kūrinių nuosavybę. 2009 m. įsigaliojus Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ES suteikta išimtinė kompetencija intelektinės nuosavybės teisių klausimu (118 straipsnis).

Teisinis pagrindas

SESV 114 ir 118 straipsniai.

Tikslai

Intelektinės nuosavybės teises reglamentuoja ne tik įvairūs tarptautinės ir nacionalinės teisės aktai, bet ir ES teisės aktai. SESV 118 straipsnyje nustatyta, kad kuriant bendrąją rinką ir jai veikiant Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, patvirtina priemones, kuriomis sukuriama ES intelektinės nuosavybės teisė, kad būtų galima užtikrinti vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą visoje ES, ir kuriomis nustatoma centralizuota leidimo suteikimo, koordinavimo ir priežiūros tvarka ES lygiu. Šioje srityje vykdomos ES teisėkūros veiklos pagrindinis tikslas – suderinti tam tikrus konkrečius intelektinės nuosavybės teisių aspektus sukuriant bendrą ES sistemą, kaip padaryta ES prekių ženklų ir pramoninio dizaino atveju ir kaip bus padaryta patentų atveju. Daug ES priemonių yra valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų pagal Berno ir Romos konvencijas, Pasaulio prekybos organizacijos Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) 1996 m. tarptautines sutartis rezultatas.

Laimėjimai

A. Teisės aktų derinimas

1. Prekių ženklai, dizainas ir modeliai

ES prekių ženklų teisinė sistema grindžiama keturių pakopų prekių ženklų registravimo sistema, kuri taikoma kartu su nacionalinėmis prekių ženklų sistemomis, suderintomis pagal Prekių ženklų direktyvą (2015 m. gruodžio 16 d. Direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti). Neskaitant nacionalinių prekių ženklų apsaugos priemonių, ES taiko Beniliukso priemones, t. y. nuo 1994 m. taikomą ES prekių ženklą, ir tarptautines priemones. 2017 m. birželio 14 d. Reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo kodifikuojami ir pakeičiami visi ankstesni Komisijos reglamentai dėl ES prekių ženklo. Šis kodifikavimas atliktas siekiant aiškumo, turint omenyje tai, kad ES prekių ženklų sistema jau buvo keletą kartų iš esmės keičiama. ES prekių ženklas turi vieningą statusą ir vienodą poveikį visoje ES. Už ES prekių ženklų ir dizaino valdymą atsako Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO). Reglamente dėl ES prekių ženklo yra nustatyti ir EUIPO mokėtini mokesčiai. Jie nustatyti taip, kad būtų užtikrinta, jog gaunamos pajamos padengs EUIPO išlaidas ir papildys esamas nacionalines prekių ženklų sistemas.

1998 m. spalio 13 d. Direktyva 98/71/EB suderintos nacionalinės teisės nuostatos dėl teisinės dizaino ir modelių apsaugos. 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 (su pakeitimais) sukurta Bendrijos dizaino ir modelių apsaugos sistema. 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos sprendimu 2006/954/EB ir 2006 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1891/2006 ES dizaino ar modelių registracijos sistema susieta su PINO tarptautine pramoninio dizaino ir modelių registracijos sistema.

2. Autorių ir gretutinės teisės

Autorių teisėmis užtikrinama, kad autoriai, kompozitoriai, dailininkai, kino ir kiti kūrėjai gautų atlygį, o jų kūriniai būtų saugomi. Dėl skaitmeninių technologijų stipriai pasikeitė kūrybinio turinio kūrimo, platinimo ir prieigos prie jo būdai. Autorių teisių srities ES teisės aktai – tai 13 direktyvų ir du reglamentai, kuriais suderinamos pagrindinės autorių, atlikėjų, prodiuserių ir transliuotojų teisės. Nustačius tam tikrus ES standartus sumažinti skirtumai tarp nacionalinių teisės aktų, užtikrintas reikiamas apsaugos lygis, sudarantis sąlygas kūrybingumui ir investavimui į kūrybą, skatinama kultūrinė įvairovė, o vartotojams ir įmonėms suteikiama geresnė prieiga prie skaitmeninio turinio ir paslaugų visoje bendrojoje rinkoje.

a. Autorių teisės

Teisės aktai, susiję su autorių ir gretutinėmis teisėmis, buvo pritaikyti prie technologijų pažangos 2001 m. gegužės 22 d. Direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo. Tačiau ši direktyva atsilieka nuo itin greitai vykstančios skaitmeninio pasaulio raidos, pavyzdžiui, televizijos ir radijo programų transliacijų ir prieigos prie jų augimo, kai 49 proc. ES interneto naudotojų klausosi muzikos, naudojasi audiovizualiniu turiniu ir žaidžia žaidimus internete (Eurostato duomenys). Taigi, vartotojams, kūrėjams ir įmonėms reikalingi suderinti autorių teises reglamentuojantys teisės aktai visoje ES.

2019 m. balandžio 17 d. ES autorių teisių direktyvoje (Direktyva (ES) 2019/790) nustatyta papildoma autorių teisių apsauga spaudos leidėjams ir teisingas atlygis autorių teisėmis saugomam turiniui. Iki šiol interneto platformos nebuvo teisiškai atsakingos už autorių teisėmis saugomo turinio naudojimą ir įkėlimą į jų svetaines. Nauji reikalavimai neturės įtakos nekomerciniam autorių teisių saugomų kūrinių įkėlimui į interneto enciklopedijas, pvz., „Vikipediją“. Tą pačią dieną priimta Direktyva (ES) 2019/789 (Kabelinių ir palydovinių paslaugų direktyva). Ja siekiama padidinti ES vartotojams internetu prieinamų televizijos ir radijo programų skaičių. Transliuojančiosios organizacijos greta tradicinio transliavimo paslaugų vis dažniau siūlo internetines paslaugas, nes vartotojai nori visur ir visada turėti prieigą prie televizijos ir radijo turinio. Direktyva įvedamas kilmės šalies principas, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tam tikrų programų, kurias transliuotojai siūlo savo interneto platformose (pvz., vienalaikio transliavimo ir laidų įrašų paslaugos), teisių licencijavimui. Transliuotojai turės savo įsisteigimo ES valstybėje narėje (t. y. kilmės šalyje) įgyti autorių teisių leidimus, kad jų radijo programos, TV žinios ir laidos apie aktualijas bei jų finansuoti kūriniai būtų prieinami internetu visose ES valstybėse. Valstybės narės turėjo iki 2021 m. birželio 7 d. priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais būtų užtikrinamas direktyvoje nustatytų reikalavimų laikymasis.

2017 m. rugsėjo 13 d. Direktyva (ES) 2017/1564 dėl aklų, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turinčių asmenų labui leidžiamų tam tikrų būdų naudoti tam tikrus autorių teisių ir gretutinių teisių saugomus kūrinius ir kitus objektus suteikia galimybę naudotis knygomis ir kita spausdinta medžiaga, pateikta prieinama forma, ir palengvina jų platinimą vidaus rinkoje.

2017 m. birželio 14 d. Reglamentu (ES) 2017/1128 dėl internetinių turinio paslaugų tarpvalstybinio perkeliamumo vidaus rinkoje siekiama užtikrinti, kad vartotojai, perkantys arba prenumeruojantys filmus, sporto renginių transliacijas, muziką, e. knygas ir žaidimus, turėtų prie jų prieigą ir išvykę į kitas ES valstybes nares.

b. Autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminai

Šios teisės saugomos visą gyvenimą ir 70 metų po autoriaus ir (arba) kūrėjo mirties. Direktyva 2011/77/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų, garso įrašų atlikėjų autorių teisių apsaugos trukmė buvo pratęsta nuo 50 iki 70 metų nuo įrašymo dienos, o muzikos kūrinių autoriams, pvz., kompozitoriams ir tekstų autoriams, iki 70 metų po autoriaus mirties. 70 metų terminas tapo tarptautiniu garso įrašų apsaugos standartu. Šiuo metu 64 pasaulio valstybės garso įrašams suteikia 70 metų arba ilgesnę apsaugą.

c. Kompiuterių programos ir duomenų bazės

Pagal Direktyvą 91/250/EEB buvo reikalaujama, kad valstybės narės kompiuterių programoms taikytų tokią autorių teisių apsaugą, kokia taikoma literatūros kūriniams, kaip nustatyta pagal Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Ji buvo kodifikuota Direktyva 2009/24/EB. Direktyvoje 96/9/EB (Duomenų bazių direktyvoje) nustatyta duomenų bazių teisinė apsauga ir duomenų bazės apibrėžiamos kaip „pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos“ rinkiniai. Direktyvoje nustatyta, kad duomenų bazės saugomos taikant ir autorių teises, apimančias intelektinę kūrybą, ir sui generis teisę, kuria siekiama apsaugoti investicijas (pinigines, žmogiškųjų išteklių, pastangų ir energijos), įdėtas duomenų bazės turiniui gauti, tikrinti ar pateikti. 2022 m. vasario 23 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl naujo reglamento dėl suderintų sąžiningos prieigos prie duomenų ir jų naudojimo taisyklių (Duomenų akto), kuriuo siekiama užtikrinti sąžiningą duomenų vertės paskirstymą tarp duomenų ekonomikos subjektų ir skatinti prieigą prie duomenų ir jų naudojimą. Po intensyvaus teisėkūros darbo, pagrįsto akademiniais tyrimais[1], 2023 m. lapkričio 9 d. Parlamento plenariniame posėdyje per pirmąjį svarstymą buvo priimta pozicija dėl šio pasiūlymo. 2022 m. gegužės 30 d. Parlamentas ir Taryba priėmė Duomenų valdymo aktą, kuriuo nustatomi mechanizmai, kuriais palengvinamas tam tikrų kategorijų saugomų viešojo sektoriaus duomenų pakartotinis naudojimas, didinamas pasitikėjimas duomenų tarpininkavimo paslaugomis ir skatinamas duomenų altruizmas visoje ES.

d. Kolektyvinio teisių administravimo asociacijos

Norint platinti šiomis teisėmis saugomą turinį būtina gauti licenciją iš įvairių autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų. Teisių turėtojai gali pavesti savo teises jų vardu administruoti kolektyvinio teisių administravimo asociacijoms. Kolektyvinio teisių administravimo organizacija privalo administruoti šias teises, išskyrus atvejus, kai ji pateikė objektyviai pagrįstas atsisakymo jas administruoti priežastis. Direktyvoje 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje nustatomi reikalavimai, taikomi kolektyvinio administravimo organizacijoms, siekiant užtikrinti aukštus standartus atitinkantį valdymą, finansinį valdymą, skaidrumą ir ataskaitų teikimą. Šia direktyva siekiama užtikrinti, kad teisių turėtojai dalyvautų savo teisių administravime, ir numatoma geresnė kolektyvinio teisių administravimo organizacijų veikla pagal ES standartus. Valstybės narės turi užtikrinti, kad kolektyvinio teisių administravimo organizacijos veiktų atsižvelgdamos į teisių turėtojų, kurių teisėms jos atstovauja, interesus.

3. Patentai

Patentas yra juridinė nuosavybės teisė, kuri gali būti suteikiama už bet kokį techninio pobūdžio išradimą, jeigu jis naujas, atitinka išradimo kriterijus ir gali būti pritaikomas pramonėje. Patentas suteikia jo turėtojui teisę neleisti kitiems asmenims be jo sutikimo to išradimo gaminti, naudoti arba parduoti. Patentai skatina įmones skirti inovacijoms būtinas investicijas ir pavienius asmenis bei įmones skirti išteklių moksliniams tyrimams ir plėtrai. Europoje techninius išradimus galima apsaugoti nacionaliniais patentais, kuriuos išduoda kompetentingos nacionalinės institucijos, arba Europos patentais, kuriuos centralizuotai išduoda Europos patentų tarnyba. Pastaroji yra Europos patentų organizacijos, kurią šiuo metu sudaro 39 susitariančiosios valstybės, vykdomasis organas. Pati ES nėra šios organizacijos narė.

Po kelerius metus trukusių valstybių narių diskusijų 2012 m. Parlamentas ir Taryba patvirtino bendro galiojimo Europos patentą (bendrąjį patentą). Tokiu būdu tarptautiniu susitarimu tarp valstybių narių buvo sukurta bendra ir specializuota patentų jurisdikcija.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismui 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu bylose C-146/13 ir C-147/13 patvirtinus bendrą patentų dokumentų rinkinį buvo pašalintos kliūtys tikram Europos patentui. Ankstesnis režimas galioja kartu su naująja sistema, taikant pereinamojo laikotarpio priemones.

Nuo tada, kai 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Europos patentų tarnybos išduodamas ES bendrasis patentas, užtikrinta vienoda apsauga, turinti vienodą poveikį visose dalyvaujančiose ES šalyse. Įmonės turės galimybę savo išradimus visose ES valstybėse narėse apsaugoti tikru ES patentu. Jos taip pat galės ginčyti ir ginti bendruosius patentus pateikdamos vieną skundą teismine tvarka Bendrame patentų teisme. Tokiu būdu sistema bus racionalizuota ir bus sutaupyta vertimo raštu išlaidų. Susitarimo dėl BPT tekste aiškiai nurodoma, kad turi būti laikomasi ES teisės viršenybės (susitarimo 20 straipsnis) ir kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai yra privalomi BPT. Šiuo metu BPT yra 17 ES valstybių narių bendras teismas. Jį sudaro Pirmosios instancijos teismas, Apeliacinis teismas ir Kanceliarija. Pirmosios instancijos teismo struktūra yra decentralizuoja ir jį sudaro centrinis skyrius Paryžiuje, kurio padalinys yra Miunchene, taip pat įvairūs regioniniai ir vietiniai skyriai visoje Europoje. Apeliacinio teismo būstinė yra Liuksemburge. Jis nagrinėja apeliacinius skundus dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų ir prašymus pakartotinai nagrinėti bylą, kurioje jau priimtas galutinis Teismo sprendimas.

4. Komercinės paslaptys

Praktika, kad tam tikra verslo informacija (praktinė patirtis) laikoma konfidencialia, yra šimtmečių senumo. Daugelyje šalių įteisintos komercinės paslapties, apibrėžtos (arba ne) kaip intelektinės nuosavybės teisių dalis, teisinės apsaugos priemonės. Konfidencialiai informacijai suteikiamos apsaugos lygio negalima lyginti su kitomis intelektinės nuosavybės teisės sritimis, pvz., patentais, autorių teisėmis ir prekių ženklais, tačiau iš esmės apsauga gali būti taikoma neribotą laiką užuot ją užtikrinus tik tam tikram laikotarpiui. Komercinių paslapčių apsauga įvairiose šalyse skiriasi labiau nei kitose intelektinės nuosavybės teisės srityse ir net gali būti naudingesnė ir pigesnė nei oficiali patentų apsauga. ES nuo 2016 m. galioja Direktyva (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo, kuri yra komercinių paslapčių apsaugos teisinis pagrindas.

5. Augalų veislėms taikomos intelektinės nuosavybės teisės

Augalų veislių apsauga, dar vadinama augalų veislių teisine apsauga, yra intelektinės nuosavybės teisės, suteikiamos naujos augalo veislės selekcininkui, forma. ES augalų veislių apsaugos sistema, pagrįsta 1991 m. Tarptautinės konvencijos dėl naujų augalų veislių apsaugos aktu, prisideda prie žemės ūkio ir sodininkystės plėtros. Augalų veislių teisinės apsaugos sistema nustatyta ES teisės aktais. Pagal šią sistemą intelektinės nuosavybės teisės gali būti suteikiamos augalų veislėms. Šią sistemą įgyvendina Bendrijos augalų veislių tarnyba.

6. Geografinės nuorodos

Pagal ES intelektinės nuosavybės teisių sistemą produktų, įregistruotų kaip geografinės nuorodos, pavadinimai teisiškai saugomi nuo imitavimo ir netinkamo naudojimo ES ir ES nepriklausančiose valstybėse, su kuriomis pasirašytas specialus apsaugos susitarimas. Produktas gali būti ženklinamas geografine nuoroda, jei jis yra ypatingai susijęs su vieta, kurioje yra pagamintas. Šis ženklinimas leidžia vartotojams atskirti kokybiškus produktus, kuriais jie pasitiki, o gamintojams – geriau juos parduoti rinkoje. Pripažintos kaip intelektinė nuosavybė, geografinės nuorodos atlieka vis svarbesnį vaidmenį ES prekybos derybose su kitomis valstybėmis. 2022 m. kovo 31 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl ES vyno, spiritinių gėrimų ir žemės ūkio produktų geografinių nuorodų ir žemės ūkio produktų kokybės sistemų ir 2023 m. birželio 1 d. Parlamentas priėmė poziciją dėl šio pasiūlymo. 2023 m. rugsėjo 12 d. Parlamentas priėmė poziciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl amatininkų ir pramonės gaminių geografinių nuorodų apsaugos, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2017/1001 ir (ES) 2019/1753. Jis sudaro sąlygas geografinėmis nuorodomis ženklinti pramonės produktus, kurie gali būti siejami su savo geografine gamybos vietove (pvz., Albasetės peiliai, Bohemijos stiklas ir Limožo porcelianas), panašiai kaip regione pagamintus maisto produktus ar gėrimus.

Tarptautiniu lygmeniu 2019 m. spalio 7 d. Tarybos sprendimu (ES) 2019/1754 dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų Ženevos akto EUIPO nurodyta kaip su geografinėmis nuorodomis susijusi kompetentinga institucija.

7. Kova su klastojimu

Vertinama, kad suklastotų ir piratinių prekių importo į ES apimtis sudaro apie 85 mlrd. EUR (iki 5 proc. visos importo apimties). Pasaulyje prekyba piratinėmis prekėmis sudaro net 2,5 proc. prekybos apimties ir jos vertė siekia iki 338 mlrd. EUR, o tai daro didelę žalą teisių turėtojams, vyriausybėms ir ekonomikai.

Kadangi dėl nevienodų nacionalinių sankcijų už klastojimą ir piratavimą sistemų valstybėms narėms sunku veiksmingai kovoti su šiais pažeidimais, Parlamentas ir Taryba kaip pirmą žingsnį šioje srityje priėmė Direktyvą 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo. Šia direktyva siekiama stiprinti kovą su piratavimu ir klastojimu derinant nacionalinės teisės sistemas tam, kad bendrojoje rinkoje būtų užtikrintas aukštas, lygiavertis ir vienodas intelektinės nuosavybės apsaugos lygis. Joje numatomos priemonės, procedūros ir žalos atlyginimas pagal civilinę ir administracinę teisę. Reglamentu (ES) Nr. 608/2013 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo numatytos procedūrinės muitinėms taikomos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti intelektinės nuosavybės teises, susijusias su prekėmis, kurioms taikoma muitinės priežiūra arba muitinės kontrolė.

B. Vadinamojo teisių pasibaigimo principas

1. Apibrėžtis

Ši visoms pramoninės nuosavybės sritims taikoma teisinė sąvoka arba doktrina reiškia, kad intelektinės nuosavybės teisės turėtojui (arba, su jo sutikimu, kitiems asmenims) pardavus intelektinės nuosavybės teise saugomą produktą (pvz., patentą), laikoma, kad intelektinės nuosavybės teisė pasibaigia. ES kontekste Teisingumo Teismas ES sutartis visada aiškino taip, kad intelektinės nuosavybės teise suteikiamos teisės bendrojoje rinkoje išnaudojamos, kai atitinkamos prekės pateikiamos rinkai (teisių turėtojo arba jo sutikimu). Pramoninės ar komercinės intelektinės nuosavybės teisės, kuri saugoma pagal vienos valstybės narės teisę, turėtojas negali remtis šia teise siekdamas sukliudyti kitoje valstybėje narėje teisėtai į rinką pateiktų produktų importui.

2. Apribojimai

ES teisių išnaudojimo principas netaikomas prekybos suklastotais produktais arba produktų, pateiktų į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, atvejais (TRIPS sutarties) 6 straipsnis). 1999 metais ES Teisingumo Teismas byloje Sebago Inc. ir Ancienne Maison Dubois & Fils SA prieš G-B Unic SA (C-173/98) nustatė, kad valstybės narės į nacionalinę teisę gali neįtraukti nuostatos dėl teisių į prekių ženklą pasibaigimo, kai produktai į rinką pateikiami ne valstybėse narėse.

3. Šioje srityje taikomi pagrindiniai teisės aktai:

ES taisyklės dėl teisių pasibaigimo didžiąja dalimi yra ES Teisingumo Teismo praktikos aiškinant SESV 34 straipsnį dėl priemonių, turinčių poveikį, lygiavertį kiekybiniams importo apribojimams, rezultatas[2]. Ši teismo praktika atspindima visuose svarbiuose su intelektinės nuosavybės teise susijusiuose ES teisės aktuose.

C. Naujausia ES Teisingumo Teismo praktika

2012 metais byloje C-406/10 (SAS byla) ES Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagal Direktyvą 91/250/EEB „autorių teisėmis saugoma tik kompiuterio programos išraiška“ ir kad „idėjos ir principai, kuriais grindžiama [jos] logika, algoritmai ir programavimo kalbos, pagal šią direktyvą nesaugomi“ (sprendimo 32 punktas). Teismas pabrėžė, kad „nei kompiuterių programos funkcinės galimybės, nei programavimo kalba ir duomenų rinkmenų formatas, kompiuterių programoje naudojami siekiant išnaudoti tam tikras jos funkcijas, nėra šios programos išraiškos forma“ Direktyvos 91/250/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais (sprendimo 39 punktas).

Byloje C-160/15 (GS Media BV prieš Sanoma Media Netherlands BV ir kt.) ES Teisingumo Teismas nusprendė, kad interneto svetainėje pateikta nuoroda į be autoriaus sutikimo publikuotus autorių teisėmis saugomus kūrinius nėra „viešas paskelbimas“, jei asmuo, pateikęs tą nuorodą, nesiekia finansinės naudos ir veikia nežinodamas, kad tie darbai buvo paskelbti neteisėtai.

2016 m. rugsėjo 15 d. byloje C-484/14 ES Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad galimybės nemokamai naudotis belaidžiu tinklu suteikimas plačiajai visuomenei siekiant atkreipti galimų klientų dėmesį į parduotuvės prekes ir paslaugas yra „informacinės visuomenės paslauga“, kaip nustatyta Direktyvoje 2000/31/EC, ir patvirtino, kad tam tikromis sąlygomis prieigą prie ryšių tinklo suteikiantis paslaugos teikėjas negali būti atsakingas. Todėl autorių teisių turėtojai negali reikalauti kompensacijos tuo pagrindu, kad tinklas trečiųjų šalių buvo naudojamas jų teisėms pažeisti. Interneto ryšio apsaugojimas slaptažodžiu užtikrina pusiausvyrą tarp, viena vertus, intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisių ir, kita vertus, interneto paslaugų teikėjų laisvės užsiimti verslu ir tinklo naudotojų informacijos laisvės.

Europos Parlamento vaidmuo

Intelektinė nuosavybė sukuria pridėtinę vertę ES įmonėms ir ekonomikai. Jos vienoda apsauga ir apsaugos vykdymo užtikrinimas padeda skatinti inovacijas ir ekonomikos augimą. Dėl to Parlamentas įsipareigojo stengtis suderinti intelektinės nuosavybės teisių nuostatas sukuriant bendrą Europos sistemą, taikomą lygiagrečiai nacionalinėms sistemoms, kaip jau padaryta ES prekių ženklų, dizaino ir bendro galiojimo Europos patento atvejais.

Įvairiose savo rezoliucijose dėl intelektinės nuosavybės teisių ir ypač dėl duomenų bazių, biotechnologinių išradimų ir autorių teisių teisinės apsaugos Parlamentas pritarė laipsniškam šių teisių derinimui. Tačiau jis nepritarė tam, kad būtų patentuojamos žmogaus kūno dalys. 2014 m. vasario 27 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją savo iniciatyva dėl tuščios laikmenos mokesčių (mokesčių už teisę kopijuoti teisėtai įsigytą turinį asmeniniam naudojimui), kadangi dėl techninės pažangos skaitmeninis kopijavimas asmeniniam naudojimui įgijo didelę ekonominę reikšmę. Parlamentas taip pat labai aktyviai dalyvavo rengiant PINO sutarties dėl autorių teisių išimčių, taikomų regos sutrikimų turintiems asmenims(Marakešo sutartis), projektą.

2018 m. rugsėjo mėn. Parlamentas, ruošdamasis ES autorių teisių taisyklių (žr. A dalies 2 skyriaus a skirsnį) pakeitimams, priėmė pranešimą, kuriame pateikė nemažai svarbių rekomendacijų visais šiuo metu diskutuojamais klausimais. Vykstant teisėkūros procedūrai kilo karštų viešų diskusijų dėl Direktyvos dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje projekto 11 ir 13 straipsnių. Diskusijos buvo užbaigtos balsavimu, per kurį Parlamentas pritarė pastangoms, kuriomis siekiama sukurti naują žiniasklaidos leidėjų teisę gauti pajamų iš turinio, pateikiamo tam tikrose didelėse naujienų platformose, taip pat naują teisę, kurią taikant lengviau sekti autorių teisių pažeidimus internete. Kūrybos sektorius džiūgavo, o technologijų bendrovių atstovai kritikavo šiuos pasiūlymus. Galiausiai Parlamentas savo balsais vėl nutiesė kelią direktyvos dėl ES autorių teisių priėmimui.

Parlamento Teisės reikalų komitetui užsakymu Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminio skyriaus atlikti tyrimai rodo, kad dirbtinis intelektas plečia naujas autorių teisių apsaugos ribas, visų pirma kiek tai susiję su neatskleistu dirbtinio intelekto mokymu naudojant autorių teisių saugomą medžiagą ar saugomus duomenis ir vėlesniu šio dirbtinio intelekto turinio kūrimu[3]. Be to, kai kurie sutartiniai susitarimai sudaro palankesnes sąlygas atsieti intelektinės nuosavybės teises nuo duomenų arba perimti subjektų intelektinės nuosavybės teises remiantis tuo, kad intelektinės nuosavybės teisių objektas buvo paskelbtas konkrečioje platformoje arba buvo sukurtas (išrastas) pagal paslaugų sutartį. Tokie susitarimai apima:

  • teisinius susitarimus, kuriais iš naudotojų atimamos intelektinės nuosavybės teisės arba jie priverčiami suteikti neatlygintines licencijas dėl turinio, pateikiamo naudojantis skaitmeninių platformų paslaugomis ir serveriais, ir (arba) kuriais tokios teisės perduodamos platformoms,
  • išpirkimo sutartis, pagal kurias platformos perima autorių intelektinės nuosavybės teises,
  • teisinius susitarimus, pagal kuriuos darbuotojai, išradėjai ar autoriai netenka intelektinės nuosavybės teisių į jų darbo ar tarnybos metu sukurtą turinį ir (arba) tokios teisės pereina darbdaviui (toliau – darbas už atlygį)[4].

Šią faktų suvestinę parengė Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius.

 

[1]Leistner, M., Antoine, L., IPR and the use of open data and data sharing initiatives by public and private actors, Policy Department for Citizens’ Rights and Constitutional Affairs, European Parliament, May 2022.
[2]Žr. bylą C-15/74 (Centrafarm BV ir Adriaan de Peijper prieš Sterling Drug Inc.) ir bylą C-187/80 (Merck & Co. Inc. prieš Stephar BV ir Petrus Stephanus Exler).
[3]Maciejewski, M., Metaverse, Policy Department for Citizens’ Rights and Constitutional Affairs, European Parliament, June 2023, p. 57.
[4]Macrez, F. et al., Buyout contracts imposed by platforms in the cultural and creative sector, Policy Department for Citizens’ Rights and Constitutional Affairs, European Parliament, October 2023; Maciejewski, M., Metaverse, Policy Department for Citizens’ Rights and Constitutional Affairs, European Parliament, June 2023.

Udo Bux / Mariusz Maciejewski