„Europos socialinis fondas +“

Europos socialinis fondas (ESF) įsteigtas pagal Romos sutartį, siekiant pagerinti darbuotojų judumo ir įsidarbinimo galimybes. Jo uždaviniai ir veiklos taisyklės vėliau buvo keičiami, reaguojant į besikeičiančią ekonominę ir užimtumo padėtį valstybėse narėse ir į ES lygmeniu apibrėžtų politikos prioritetų raidą.

Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 46 straipsnio d punktas, 149 straipsnis, 153 straipsnio 2 dalies a punktas, 164 straipsnis, 175 straipsnio 3 dalis ir 349 straipsnis.

Tikslai

„Europos socialinio fondo+“ tikslai – padėti valstybėms narėms įveikti COVID-19 pandemijos sukeltą krizę, pasiekti aukštą užimtumo lygį ir užtikrinti teisingą socialinę apsaugą, taip pat sukurti kvalifikuotą ir atsparią darbo jėgą, pasirengusią pereiti prie žaliosios ir skaitmeninės ekonomikos. „ESF+“ yra pagrindinė ES priemonė, skirta investicijoms į žmones.

Laimėjimai

A. Ankstesni programavimo laikotarpiai

ESF buvo pirmasis struktūrinis fondas. Kelerius pirmuosius metus (iki 1970 m.) jo lėšomis valstybėms narėms kompensuota 50 proc. sąnaudų, susijusių su profesiniu mokymu ir persikėlimo pašalpomis, mokamomis ekonomikos restruktūrizavimo paveiktiems darbuotojams. Per šį laikotarpį parama buvo suteikta daugiau nei 2 milijonams žmonių. 1971 m. Tarybos sprendimu buvo smarkiai padidinti fondo ištekliai, o 1983 m. pradėjus naują reformą pagal Tarybos sprendimą 83/516/EEB fondo operacijos buvo perorientuotos į kovą su jaunimo nedarbu ir į paramą regionams, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Į Europos bendrijos steigimo sutartį įtraukus Bendrijos ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslą, pagal Suvestinį Europos aktą (1986 m.) buvo sudarytos sąlygos vykdyti visapusišką reformą, kuria iš esmės siekta įdiegti suderintą struktūrinių fondų programavimo ir veiklos metodą. Mastrichto sutartimi ESF paramos sritis išplėsta taip, kad būtų sudarytos sąlygos „prisitaikyti prie pramonės permainų ir gamybos sistemų pokyčių“. Vėlesniu programavimo laikotarpiu (1994–1999 m.) ekonominei ir socialinei sanglaudai skirta du kartus daugiau lėšų.

Įgyvendinant „Darbotvarkę 2000“, 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu supaprastinta bendra struktūrinių fondų sistema. ESF, kuriam skirta 60 mlrd. EUR biudžeto lėšų, buvo patikėta dvejopa užduotis – remti sanglaudos politiką ir Europos užimtumo strategijos (2.3.3) įgyvendinimą. Jo lėšomis taip pat buvo bendrai finansuojama Bendrijos iniciatyva EQUAL, pagal kurią daugiausia dėmesio buvo skiriama su diskriminacijos ir nepalankių sąlygų darbo rinkoje problemų sprendimu susijusių novatoriškų tarpvalstybinių projektų paramai.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu liko tik trys struktūriniai fondai: ESF, Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) ir Sanglaudos fondas. Bendrai naudojant šių fondų lėšas turėjo būti pasiekti konvergencijos (skirta 81,5 proc. išteklių), regioninio konkurencingumo ir užimtumo (skirta 16 proc. išteklių) ir teritorinio bendradarbiavimo (2,5 proc. išteklių) tikslai.

Struktūrinių fondų lėšos valstybėms narėms skirstomos naudojant formulę, pagal kurią atsižvelgiama į gyventojų skaičių (ir jų tankį), regiono gerovę, nedarbą ir švietimo lygį. Dėl fondo lėšų deramasi su valstybėmis narėmis tuo metu, kai svarstoma atitinkamo laikotarpio daugiametė finansinė programa (DFP). Viena iš pagrindinių struktūrinių fondų ypatybių yra papildomumo principas, pagal kurį valstybės narės negali naudotis struktūriniais fondais norėdamos jų lėšomis pakeisti šalies vidaus išlaidas, kurias jos bet kokiu atveju būtų suplanavusios.

2008 m. gruodžio mėnesį Europos Vadovų Tarybos patvirtintame Europos ekonomikos gaivinimo plane 2007–2013 m. laikotarpiu ESF ir kitoms Europos sanglaudos politikos finansinėms priemonėms buvo skirtas didžiausias vaidmuo.

B. 2014–2020 m. programavimo laikotarpis

1. Penki bendromis taisyklėmis reglamentuojami struktūriniai fondai

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu veikę penki Europos struktūriniai ir investiciniai fondai, t. y. ERPF, ESF, Sanglaudos fondas, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas, buvo reglamentuojami taikant bendras taisykles, nustatytas 2013 m. gruodžio 17 d. Reglamente (ES) Nr. 1303/2013. Be to, atskiriems fondams taikomuose reglamentuose apibrėžiamos fondų veiksmų sritys ir kiti ypatumai. 2013 m. gruodžio 17 d. Reglamentu (ES) Nr. 1304/2013 nustatyti ESF tikslai, jo paramos teikimo sritis, specialiosios nuostatos ir tinkamų finansuoti išlaidų rūšys.

Skyrus bendrą 74 mlrd. EUR sumą, ESF lėšomis buvo bendrai finansuojamos nacionalinės ar regioninės veiklos programos, kurios buvo vykdomos per septynerius (2014–2020 m.) DFP programos metus; šias programas siūlė valstybės narės ir tvirtino Komisija, priimdama sprendimą.

Fondas daugiausia dėmesio skyrė keturiems teminiams tikslams:

• skatinti tvarų ir kokybišką užimtumą ir remti darbo jėgos judumą;
• skatinti socialinę įtrauktį ir kovoti su skurdu bei diskriminacija;
• investuoti į švietimą, mokymą ir profesinį mokymą, siekiant lavinti įgūdžius ir skatinti mokytis visą gyvenimą;
• stiprinti valdžios institucijų ir suinteresuotųjų subjektų institucinius gebėjimus ir efektyvų viešąjį administravimą.

2014–2020 m. laikotarpiu ESF vaidmuo buvo sustiprintas nustačius, kad jam turi būti skirta teisiškai privaloma ne mažesnė kaip 23,1 proc. visų sanglaudos lėšų dalis. Kasmet fondas padėjo maždaug 10 mln. žmonių susirasti darbą arba tobulinti įgūdžius, kad jie galėtų susirasti darbą ateityje.

2. Europos socialinis fondas ir Jaunimo užimtumo iniciatyva

Į ESF reglamentą įtraukta Jaunimo užimtumo iniciatyva (YEI), kurios bendras biudžetas 2014–2020 m. laikotarpiu siekė 8,8 mlrd. EUR. Ji finansuojama iš trijų šaltinių: ESF skiriamų nacionalinių asignavimų, konkrečiai tam skirtų ES biudžeto lėšų ir nacionalinės ESF bendro finansavimo dalies. Šiomis lėšomis remiamas regionuose, kuriuose jaunimo nedarbo lygis didesnis nei 25 proc., gyvenantys nesimokantys ir nedirbantys jaunuoliai (NEET).

3. COVID-19 ir invazija į Ukrainą

2020 m. balandžio mėn. Komisija pradėjo taikyti du priemonių rinkinius: Atsako į koronaviruso grėsmę investicijų iniciatyvą ir Išplėstinę atsako į koronaviruso grėsmę investicijų iniciatyvą, kuriomis siekta sutelkti ES struktūrinių fondų lėšas krizei įveikti. Parlamentas ir Taryba skubiai patvirtino abu pasiūlymus. Naujų ES finansinių išteklių suteikta nebuvo, tačiau leista kuo lanksčiau naudoti esamus nepanaudotus išteklius ten, kur jų labiausiai reikia. Valstybės narės gali perkelti lėšas iš vieno fondo, regiono ar temos į kitą ir 2020–2021 m. laikotarpiu joms išimtinai leidžiama taikyti 100 proc. bendrą finansavimą. 2020 m. gegužės mėn. Komisija pateikė pasiūlymą dėl sanglaudai ir Europos teritorijoms skirtos ekonomikos gaivinimo pagalbos iniciatyvos (angl. Recovery Assistance for Cohesion and Territories of Europe, REACT-EU), pagal kurią pasitelkus ERPF, ESF ir Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondą (EPLSAF) bus skirta 55 mlrd. EUR papildomų investicijų. Skubiai reaguojant į COVID-19 krizę, ESF atliko pagrindinį vaidmenį – jis suteikė 1,4 mlrd. EUR tiesioginę paramą, nors bendra paramos suma greičiausiai bus didesnė. Jo lėšos naudojamos socialinėms paslaugoms remti, darbo vietoms nukentėjusiuose sektoriuose išlaikyti, be kita ko, taikant sutrumpinto darbo laiko planus, pažeidžiamoms grupėms apsaugoti ir sveikatos priežiūros darbuotojų atlyginimams finansuoti, taip pat IT įrangai ir asmeninės apsaugos priemonėms.

Sanglaudos veiksmai dėl pabėgėlių Europoje (CARE, 2022 m. balandžio 6 d.) ir CARE + (2022 m. balandžio 12 d.), iš dalies keičiantys bendrąsias taisykles ir EPLSAF reglamentą, prideda papildomo lankstumo 2014–2020 m. sanglaudos politikai – jais atsižvelgiama į poreikį skubiai spręsti migracijos iššūkius, kilusius dėl Rusijos karinės invazijos į Ukrainą.

C. 2021–2027 m. programavimo laikotarpis

1. 2021–2027 m. Bendrųjų nuostatų reglamentas

2018 m. gegužės 29 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Bendrųjų nuostatų reglamento (BNR) 2021–2027 m. laikotarpiui. BNR iš dalies pakeistas 2020 m. sausio 14 d. Komisijos pasiūlymu, į jį įtraukiant Teisingos pertvarkos fondą (TPF), o 2020 m. gegužės 28 d. po COVID-19 protrūkio buvo pasiūlyta papildomų pakeitimų. Parlamentas patvirtino BNR per antrąjį svarstymą 2021 m. birželio 23 d. Galutinis aktas pasirašytas birželio 24 d. (Reglamentas (ES) 2021/1060).

BNR nustatytos aštuonių fondų, kuriems taikomas pasidalijamasis valdymas, t. y. ESF+, ERPF, Sanglaudos fondo, TPF, Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo (EJRŽAF), Prieglobsčio ir migracijos fondo, Vidaus saugumo fondo ir Sienų valdymo ir vizų priemonės, finansinės taisyklės. Jame taip pat išdėstomos bendros nuostatos, taikomos pirmiesiems penkiems minėtiems fondams, įskaitant ESF+. Tačiau BNR netaikomas ESF+ užimtumo ir socialinių inovacijų daliai, nes šiai taikomas tiesioginis ir netiesioginis valdymas.

2. Europos socialinis fondas + (ESF+)

2018 m. gegužės 2 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl 2021–2027 m. DFP. Pasiūlymas apėmė atnaujintą „Europos socialinį fondą +“ (ESF+), kurio biudžetas – 101 mlrd. EUR. ESF+ turėjo sujungti ESF, YEI, EPLSAF, ES užimtumo ir socialinių inovacijų programą ir ES sveikatos programą. Atsižvelgdama į COVID-19 krizę, Komisija paskelbė, kad į kitą DFP bus įtraukta atskira sveikatos programa: programa „ES – sveikatos labui“. 2020 m. gegužės 28 d., kaip persvarstytos 2021–2027 m. DFP ir ekonomikos gaivinimo dokumentų rinkinio dalį, Komisija paskelbė iš dalies pasiūlymą dėl ESF+ reglamento, į kurio taikymo sritį nebuvo įtraukta sveikatos programa. Parlamentas savo poziciją per pirmąjį svarstymą priėmė 2019 m. balandžio 4 d., o savo poziciją per antrąjį svarstymą – 2021 m. birželio 8 d. Galutinis aktas pasirašytas birželio 24 d. (Reglamentas (ES) 2021/1057). Bendras ESF+ biudžetas sudaro beveik 99,3 mlrd. EUR.

Konkretūs ESF+ tikslai yra šie:

• remti užimtumo ir darbo jėgos judumo, švietimo ir socialinės įtraukties politikos sritis, visų pirma padedant panaikinti skurdą ir taip prisidedant prie Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo;
• remti skaitmeninę ir žaliąją pertvarkas, darbo vietų kūrimą pasitelkiant pažangiosios specializacijos įgūdžius ir tobulinti švietimo ir mokymo sistemas;
• remti laikinąsias priemones išskirtinėmis ar neįprastomis aplinkybėmis (pvz., finansuoti sutrumpinto darbo laiko sistemas nereikalaujant, kad jos būtų derinamos su aktyviomis priemonėmis, arba suteikti galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, be kita ko, asmenims, kurie nėra tiesiogiai pažeidžiami socialiniu ir ekonominiu požiūriu).

ESF+ apima šias nuostatas:

• visos valstybės narės savo išlaidų programose turi spręsti jaunimo nedarbo problemą. Valstybėse narėse, kuriose NEET jaunuolių skaičius viršija ES vidurkį, 12,5 proc. fondo lėšų bus išleista kovai su jaunimo nedarbu;
• ne mažiau kaip 25 proc. biudžeto turi būti skirta socialinei įtraukčiai skatinti, įskaitant ne ES piliečių integraciją;
• ne mažiau kaip 3 proc. biudžeto turi būti skirta pagalbai maistu ir pagrindinei materialinei pagalbai labiausiai skurstantiems asmenims;
• visos valstybės narės turi skirti atitinkamą ESF+ išteklių sumą Vaiko garantijų sistemai įgyvendinti imantis tikslinių kovos su vaikų skurdu veiksmų; valstybės narės, kuriose vaikų skurdo lygis viršija ES vidurkį, turi panaudoti bent 5 proc. savo ESF+ išteklių šiai problemai spręsti;
• tinkamas finansavimas turi būti skiriamas socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės gebėjimų stiprinimui valstybėse narėse ir bent 0,25 proc. fondo lėšų turėtų būti skiriama, kai to reikalaujama konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose;
• įtraukiamas straipsnis dėl pagarbos pagrindinėms teisėms, siekiant pabrėžti, kad visi veiksmai turėtų būti atrenkami ir įgyvendinami pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją.

Norėdama pasinaudoti sanglaudos politikos finansavimu, kiekviena valstybė narė turi parengti partnerystės susitarimą. Tai strateginis investicijų programavimo dokumentas, kuriame išdėstyti nacionalinių valdžios institucijų planai, kaip naudotis ERPF, ESF+, Sanglaudos fondo, TPF ir EJRŽAF lėšomis. Į jį įtraukti orientaciniai metiniai finansiniai asignavimai kiekvienai programai.

3. Integracijos į darbo rinką priemonės, papildančios ESF+ veiksmus

Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF) įsteigtas kaip konkurencingumo (ne sanglaudos) politikos priemonė pagal 2007–2013 m. DFP, siekiant teikti paramą darbuotojams, atleistiems iš darbo dėl globalizacijos sukeltų esminių struktūrinių pasaulio prekybos pokyčių. ESF+ lėšomis remiamos programos, kuriomis siekiama ilgalaikių struktūrinių darbuotojų išsaugojimo arba jų grąžinimo į darbo rinką tikslų, o EGF lėšomis ribotą laikotarpį reaguojama į konkrečias neatidėliotinas situacijas, pvz., masinį darbuotojų atleidimą dėl globalizacijos.

Dėl ekonominės ir finansinės krizės EGF reglamentas (Reglamentas (EB) Nr. 1927/2006) 2011 m. pabaigoje buvo laikinai iš dalies pakeistas, siekiant reaguoti į darbuotojų atleidimus ir teikiant bendrą 50–65 proc. dydžio finansavimą. Šis pakeitimas buvo perkeltas į 2014–2020 m. EGF reglamentą (Reglamentas (ES) Nr. 1309/2013) ir EGF apėmė ne tik globalizacijos nulemtus atleidimus iš darbo, bet ir atleidimus iš darbo dėl pasaulinių finansų ir ekonomikos krizių. 2014–2020 m. laikotarpiu jo taikymo sritis taip pat buvo išplėsta į ją įtraukus naujų kategorijų paramos gavėjus, pavyzdžiui, savarankiškai dirbančius asmenis, laikinuosius darbuotojus ir pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus. Atsižvelgiant į galimą griežtą „Brexit’ą“, EGF reglamentas 2019 m. buvo iš dalies pakeistas siekiant padėti likusiose 27 ES valstybėse narėse esantiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie galėjo netekti darbo, jei JK būtų pasitraukusi be susitarimo (Reglamentas (ES) 2019/1796).

2018 m. gegužės 30 d. Komisija pasiūlė naują persvarstytą EGF laikotarpiui po 2020 m., kurio didžiausia metinė suma – 200 mln. EUR, viršijanti 2021–2027 m. DFP viršutines ribas. Pasiūlymu išplečiama taikymo sritis, į ją įtraukiant darbuotojus, kurie netenka darbo dėl restruktūrizavimo, kurį lemia perėjimas prie mažo anglies dioksido pėdsako ekonomikos, automatizavimas ar skaitmenizacija, ir sumažinama EGF aktyvavimo riba nuo 500 iki 250 atleistų darbuotojų.

2020 m. gegužės 27 d. Komisija, remdamasi Europos ekonomikos gaivinimo planu, pasiūlė padidinti didžiausią metinę sumą iki 386 mln. EUR. 2021 m. sausio 27 d. Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas patvirtino tekstą, dėl kurio buvo susitarta per tarpinstitucines derybas antrojo svarstymo pradžioje, ir paprašė visų pirma sumažinti atleistų darbuotojų ribą nuo 250 iki 200. Parlamentas patvirtino per antrąjį svarstymą priimtą tekstą balandžio 27 d., o galutinis aktas buvo pasirašytas balandžio 28 d. (Reglamentas (ES) 2021/691). EGF metinis biudžetas 2021–2027 m. laikotarpiu siekia 210 mln. EUR.

Europos Parlamento vaidmuo

Parlamento įtaka Europos socialiniam fondui ilgainiui didėjo. Pagal Mastrichto sutartį jis turėjo pritarti bendrosioms fondus reglamentuojančioms nuostatoms. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, priimant bendrąsias taisykles, taikoma įprasta teisėkūros procedūra. Parlamento nuomone, ESF yra svarbiausia ES kovos su nedarbu priemonė. Todėl jis nuolat remia efektyvų fondo veikimą ir ragina supaprastinti teisės aktus ir procedūras, kad būtų galima pagerinti ESF paramos veiksmingumą ir kokybę.

Ilgainiui Parlamentas išplėtė ESF paramos teikimo sritį ir į ją įtraukė pastangas kovoti su lyčių nelygybe, diskriminacija ir socialine atskirtimi, pažeidžiamų grupių asmenims sudarant geresnes galimybes įsidarbinti. Jis rėmė Komisijos pasiūlymą dėl ESF indėlio siekiant kovoti su ekonomikos krize ir savo 2010 m. spalio 7 d. rezoliucijoje ragino stiprinti ESF, nes jis yra pagrindinis strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo veiksnys.

Parlamento dėka 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ESF lėšos sudarė 23,1 proc. viso sanglaudai skirto ES finansavimo ir kiekviena valstybė narė 20 proc. jai skirtų ESF lėšų turėjo išleisti socialinei įtraukčiai skatinti.

2014 m. prasidėjus pabėgėlių antplūdžiui, Parlamentas 2016 m. liepos 5 d. rezoliucijoje pažymėjo, kad profesinė integracija yra atspirties taškas siekiant socialinės įtraukties, ir pabrėžė, kad ESF galima naudoti pabėgėlių integraciją į ES darbo rinkas palengvinančioms priemonėms remti. Komisija atsižvelgė į šiuos aspektus rengdama savo pasiūlymą dėl 2021–2027 m. ESF+, tarp ESF+ tikslų konkrečiai paminėdama migrantus ir jų integraciją į darbo rinkas.

Be to, kalbant apie 2021–2027 m. ESF+, Parlamento pakeitimuose numatyta rezervuoti daugiau lėšų pagalbai maistu ir materialinei pagalbai, tinkamam socialinių partnerių gebėjimų stiprinimo finansavimui ir apsaugos priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad ES lėšomis finansuojamais projektais būtų visapusiškai paisoma pagrindinių teisių.

Daugiau informacijos šia tema pateikiama Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto interneto svetainėje.

 

Monika Makay

03-2023