Atsinaujinančiųjų išteklių energija
Atsinaujinantieji energijos ištekliai, pvz., vėjo energija, saulės energija ir hidroenergija, vandenynų ir geoterminė energija, biomasė ir biokuras, yra švaresnės alternatyvos iškastiniam kurui. Jais mažinama tarša, plečiamos energijos pasirinkimo galimybės ir mažinama mūsų priklausomybė nuo nepastovių iškastinio kuro kainų. 2023 m. teisės aktų leidėjai padidino ES tikslą dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies, kad ne vėliau kaip 2030 m. ji sudarytų nebe 32 proc., o bent 42,5 proc. bendro suvartojamo energijos kiekio, siekiant 45 proc. tikslo. 2023 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarė 24,5 proc. ES galutinio energijos suvartojimo.
Teisinis pagrindas ir tikslai
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnis.
Laimėjimai
A. Europos žaliasis kursas
2025 m. vasario 26 d., laikydamasi švarios pramonės kurso, ES įsipareigojo paspartinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą, dekarbonizuoti pramonę ir užtikrinti, kad būtų pakankami švarių technologijų gamybos pajėgumai. Naujas pramonės kursas grindžiamas Europos žaliuoju kursu, kuriuo siekiama spręsti energetikos, klimato ir aplinkos problemas ir ne vėliau kaip 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą pagal Paryžiaus susitarimą.
B. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytas 2030 m. ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas. Šis tikslas yra iki 2030 m. padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį bendrame ES suvartojamos energijos kiekyje bent iki 42,5 proc., siekiant 45 proc. tikslo. Šia direktyva ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas suderinamas su nauju klimato srities užmoju, spartinama energetikos pertvarka, atsižvelgiant į sprendimą laipsniškai panaikinti priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro, ir paspartinamos leidimų naujiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūros. Joje nustatyta, kad nauji įrenginiai prioritetinėse atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityse turi būti patvirtinti ne vėliau kaip per 12 mėnesių, o kitose srityse – ne vėliau kaip per 24 mėnesius.
Direktyvoje ES valstybėms nustatyti šie sektorių tikslai:
- pramonės sektoriuje nustatytas privalomas tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. vandenilis iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių sudarytų 42 proc. viso suvartojamo vandenilio kiekio, o iki 2035 m. – 60 proc., taip pat orientacinis tikslas kasmet vidutiniškai 1,6 procentinio punkto padidinti suvartojamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį;
- pastatų sektoriuje – orientacinis tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sudarytų 49 proc., o šildymo ir vėsinimo tikslai iki 2025 m. turėtų kasmet didėti 0,8 procentinio punkto, o 2026–2030 m. – 1,1 procentinio punkto, pradedant nuo tos dalies skaičiaus 2020 m.;
- transporto sektoriuje – tikslas, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis ne vėliau kaip 2030 m. siektų 29 proc., arba kad 14,5 proc. sumažėtų išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis daugiau naudojant pažangiuosius biodegalus ir atsinaujinančiųjų išteklių nebiologinės kilmės degalus, pavyzdžiui, vandenilį (žr. D.2 skirsnį);
- centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sektoriuje – orientacinis tikslas, kad energijos, gaunamos iš atsinaujinančiųjų išteklių ir atliekinės šilumos ir vėsumos, dalis centralizuoto šilumos ir vėsumos tiekimo sektoriuje per metus vidutiniškai padidėtų 2,2 procentinio punkto;
- mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje – orientacinis tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. novatoriškos technologijos sudarytų bent 5 proc. naujai įrengtų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumų.
Direktyvoje nustatyti ir patvirtinti privalomi nacionaliniai tikslai, atitinkantys bendrą ES tikslą. Joje taip pat reikalaujama, kad ES valstybės parengtų orientacines trajektorijas savo tikslams pasiekti, pateiktų nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planus ir kas dvejus metus skelbtų nacionalines atsinaujinančiųjų išteklių energijos pažangos ataskaitas. Direktyvoje išdėstyti įvairūs mechanizmai, kuriuos ES valstybės galėtų taikyti siekdamos skatinti investicijas į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, įskaitant paramos schemas, kilmės garantijas, bendrus projektus, bendradarbiavimą su ES nepriklausančiomis šalimis, taip pat biokuro tvarumo kriterijai.
Pagal Reglamentą dėl energetikos sąjungos valdymo ir klimato politikos veiksmų ES valstybės siūlo nacionalinius energetikos srities tikslus ir parengia 10 metų nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus (NEKSVP), apimančius 2021–2030 m. laikotarpį. Nacionaliniai energetikos ir klimato srities veiksmų planai stebimi kas dvejus metus teikiant pažangos ataskaitas ir juos vertina Komisija, kuri yra įgaliota imtis priemonių ES lygmeniu, kad užtikrintų jų suderinamumą su bendrais ES tikslais.
1. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmas
Reglamentu dėl Sąjungos atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmo nustatomas ES finansavimo mechanizmas, kuriuo siekiama padėti šalims pasiekti savo individualius ir kolektyvinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos srities tikslus. Šis mechanizmas susieja šalis, kurios prisideda prie projektų finansavimo (prisidedančiąsias šalis), su šalimis, kurios sutinka, kad nauji projektai būtų vykdomi jų teritorijose (priimančiosiomis šalimis). Komisija apibrėžia jo įgyvendinimo sistemą ir finansavimo metodus, nustatydama, kad ES valstybių, fondų arba privačiojo sektoriaus įnašais gali būti finansuojami veiksmai pagal šį mechanizmą. Taikant šį mechanizmą pagaminta energija įtraukiama į visų dalyvaujančių šalių atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus.
2. Transeuropiniai energetikos tinklai
Transeuropiniai energetikos tinklai – politika, kuria siekiama sujungti ES šalių energetikos infrastruktūrą ir suderinti ją su tikslu iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. TEN-E reglamentu nustatytos ES taisyklės dėl tarpvalstybinės energetikos infrastruktūros. Jame nustatyta vienuolika prioritetinių koridorių ir trys teminės prioritetinės sritys, apibrėžiami nauji ES šalių bendro intereso projektai, nustatomi ES šalių ir ES nepriklausančių šalių abipusio intereso projektai, pabrėžiamas jūros vėjo energijos projektų vaidmuo, o iš ES finansavimo taikymo srities išbraukti būsimi gamtinių dujų projektai. Be to, juo skatinamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir naujų švarios energijos technologijų integravimas į energetikos sistemą, sujungiami regionai, kurie šiuo metu yra atskirti nuo Europos energijos rinkų, stiprinamos esamos tarpvalstybinės jungtys, skatinamas bendradarbiavimas su šalimis partnerėmis ir siūlomi būdai, kaip supaprastinti ir paspartinti leidimų išdavimo procedūras.
C. Būsimi veiksmai
Energijos mokesčių direktyvos persvarstymas
2021 m. liepos mėn. Komisija, atlikdama Energijos mokesčių direktyvos peržiūrą, paskelbė pasiūlymą restruktūrizuoti Sąjungos energinių produktų ir elektros energijos mokesčių sistemą, kuris yra Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinio dalis. Pasiūlymu siekta suderinti energetikos produktų apmokestinimą su ES energetikos ir klimato politika, skatinti švarias technologijas ir panaikinti pasenusias išimtis bei lengvatinius tarifus, kuriais buvo skatinama naudoti iškastinį kurą.
2025 m. vasario mėn. Įperkamos energijos veiksmų plane, įgyvendinant švarios pramonės kursą, Taryba paraginta užbaigti Energijos mokesčių direktyvos peržiūrą, pabrėžiant tokias galimybes kaip nacionalinių mokesčių už elektros energiją sumažinimas, lengvatinių PVM tarifų taikymas ir rinkliavų, kuriomis finansuojama su energetika nesusijusi politika, panaikinimas.
D. Su konkrečiais ištekliais susiję klausimai
1. Saulės energija
Kaip plano „REPowerEU“ dalis, ES saulės energetikos strategija siekiama iki 2025 m. padvigubinti saulės fotovoltinės energijos pajėgumus iki 320 GW, o iki 2030 m. įrengti 600 GW. Į planą įtrauktas laipsniškas teisinis įpareigojimas įrengti saulės baterijų plokštes naujuose viešuosiuose, komerciniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose, taip pat strategija, kuria siekiama padvigubinti šilumos siurblių diegimą centralizuoto ir bendro šildymo sistemose. Plane reikalaujama, kad ES šalys nustatytų ir priimtų planus dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijai skirtų specialių teritorijų, sutrumpindamos ir supaprastindamos leidimų išdavimo procesus. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje apibrėžiamos greito leidimų įrengti saulės energijos įrenginius išdavimo procedūros.
2. Biomasė, biodegalai ir vandenilis
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytas tikslas, kad pažangieji biodegalai, biodujos ir nebiologinės kilmės degalai iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (t. y. vandenilis) transporto sektoriuje ne vėliau kaip 2025 m. turėtų sudaryti 1 proc., o ne vėliau kaip 2030 m. – 5,5 proc. (iš jų bent 1 proc. turėtų sudaryti nebiologinės kilmės degalai iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių)
2020 m. liepos mėn. energetikos sistemos integravimostrategijoje ir vandeniliostrategijoje nustatytas tikslas iki 2024 m. ES pasiekti , kad vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių elektrolizerių galia būtų bent 6 GW, ir pagaminti iki 1 mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Šiomis strategijomis taip pat siekiama iki 2030 m. pasiekti 40 GW galios ir 10 mln. tonų.
2022 m. plane „REPowerEU“ nustatytas tikslas iki 2030 m. pagaminti ir importuoti 10 mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių.
2023 m. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytas orientacinis tikslas, kad pramonės sektoriuje ne vėliau kaip 2030 m. vandenilis iš atsinaujinančiųjų išteklių sudarytų 42 proc., o ne vėliau kaip 2035 m. – 60 proc. viso suvartojamo vandenilio kiekio.
3. Jūros vėjo energija
2020 m. lapkričio 19 d. Komisija paskelbė ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategiją. Strategija siekiama padidinti ES elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų jūros energijos išteklių nuo 12 GW 2020 m. iki daugiau kaip 60 GW 2030 m., o 2050 m. – 300 GW.
2022 m. birželio mėn. įsigaliojusiame TEN-E reglamente nustatyti neprivalomi regioniniai susitarimai dėl jūrų atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo. 2023 m. sausio mėn. ES šalys susitarė dėl aukštesnių neprivalomų tikslų jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos srityje: 111 GW tikslo iki 2030 m. ir 317 GW iki 2050 m.
4. Vandenynų energija
2014 m. sausio mėn. Komisija paskelbė mėlynosios energijos veiksmų planąvandenynų energetikos plėtrai remti. Tai apima energiją, gaunamą iš bangų, potvynių energijos, šiluminės energijos konversijos ir osmosinės energijos. Jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategijoje taip pat pabrėžta, kad reikia gerokai išplėsti jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pramonę. Strategijoje pasiūlyta iki 2030 m. jos mastą padidinti penkis kartus, o iki 2050 m. – 25 kartus.
5. Geoterminė energija
Pastaraisiais metais išaugo susidomėjimas geotermine energija kaip atsinaujinančiuoju energijos šaltiniu, turinčiu didelį potencialą padėti pasiekti ES energetikos tikslus. 2023 m. geoterminė energija buvo įtraukta į atsinaujinančiųjų energijos išteklių sąrašą. 2024 m. savo rezoliucijoje dėl geoterminės energijos, kaip atsinaujinančiųjų išteklių šilumos ir (arba) vėsumos šaltinio, potencialo Parlamentas paragino Komisiją pateikti ES geoterminę strategiją, kad būtų pasiektas tikslas iki 2030 m. bent tris kartus padidinti saulės šilumos ir geoterminės energijos paklausos dalį, kaip paskelbta ES saulės energetikos strategijoje.
Europos Parlamento vaidmuo
Parlamentas visada nuosekliai rėmė atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą ir pabrėžė privalomų tikslų nustatymo 2020 metams, o neseniai – ir 2030 metams, svarbą.
2018 m. sausio mėn. Parlamentas, atsižvelgdamas į 2018 m. persvarstytą Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, pritarė privalomam ES tikslui, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis iki 2030 m. siektų ne mažiau kaip 35 proc., o pasigamintos energijos vartojimą įtvirtino kaip teisę. Tačiau po derybų su Taryba ES privalomas tikslas buvo sumažintas iki ne mažiau kaip 32 proc.
2020 m. sausio mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos žaliojo kurso, kurioje paragino persvarstyti Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvą ir nustatyti privalomus nacionalinius tikslus.
2021 m. gegužės mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos energetikos sistemos integracijos strategijos ir rezoliuciją dėl Europos vandenilio strategijos, kuriose pasisakoma už dekarbonizaciją ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą elektros energijos ir vandenilio gamyboje.
2022 m. vasario mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategijos, kurioje pažymėjo, kad norint užtikrinti sąnaudų atžvilgiu konkurencingą pertvarką siekiant tikslo 55 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį iki 2030 m., įrengtoji jūros vėjo elektrinių galia turėtų būti 70–79 GW, ir paragino ES šį tikslą viršyti.
2022 m. rugsėjo mėn. Parlamentas pritarė Komisijos tikslui iki 2030 m. padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslą iki 45 proc.
2023 m. spalio mėn. Parlamentas ir Taryba padidino atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies 2030 m. tikslą iki 42,5 proc., stengiantis pasiekti 45 proc., taip beveik padvigubinant esamą atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį ES.
Daugiau informacijos šia tema pateikiama Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (ITRE) interneto svetainėje arba Europos Parlamento svetainėje, skirtoje atsinaujinančiųjų išteklių energetikai.
Kristin BECKER / Matteo Ciucci