Atsinaujinančiųjų išteklių energija
Atsinaujinantieji energijos ištekliai, pvz., vėjo energija, saulės energija ir hidroenergija, vandenynų ir geoterminė energija, biomasė ir biokuras, yra švaresnės alternatyvos iškastiniam kurui. Jais mažinama tarša, plečiamos energijos pasirinkimo galimybės ir mažinama mūsų priklausomybė nuo nepastovių iškastinio kuro kainų. 2022 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarė 23 proc. visos Europos Sąjungoje suvartojamos energijos. 2023 m. teisės aktų leidėjai padidino Sąjungos tikslą dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies, kad ne vėliau kaip 2030 m. ji sudarytų nebe 32 proc., o 42,5 proc. bendro suvartojamo energijos kiekio, siekiant 45 proc. tikslo.
Teisinis pagrindas ir tikslai
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnis.
Laimėjimai
A. Europos žaliasis kursas
2019 m. gruodžio 11 d. pagal Europos žaliąjį kursą įsipareigota spręsti energetikos, klimato ir aplinkos problemas ir ne vėliau kaip 2050 m. pasiekti poveikio klimatui neutralumą pagal Paryžiaus susitarimą. Šioje srityje esminis vaidmuo tenka Sąjungos energetikos sistemos pertvarkai, nes energijos gamyba ir jos naudojimas sudaro daugiau kaip 75 proc. Sąjungos išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio.
B. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva
1. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva: link 2050 m.
2009 m. balandžio 23 d. priimtoje pirminėje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos redakcijoje nustatyta, kad ne vėliau kaip 2020 m. 20 proc. ES bendro galutinio suvartojamos energijos kiekio ir 10 proc. kiekvienos ES šalies transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių energija. Direktyvoje nustatyti ir patvirtinti privalomi nacionaliniai tikslai, atitinkantys bendrą ES tikslą. Joje taip pat reikalaujama, kad ES šalys parengtų orientacines trajektorijas savo tikslams pasiekti, pateiktų nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planus ir kas dvejus metus skelbtų nacionalines atsinaujinančiųjų išteklių energijos pažangos ataskaitas. Direktyvoje išdėstyti įvairūs mechanizmai, kuriuos ES šalys galėtų taikyti siekdamos skatinti investicijas į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, įskaitant paramos schemas, kilmės garantijas, bendrus projektus, bendradarbiavimą su ES nepriklausančiomis šalimis, taip pat biokuro tvarumo kriterijai.
2018 m. kaip dokumentų rinkinio „Švari energija visiems europiečiams“ dalis įsigaliojo pirmoji Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos peržiūra. Šioje direktyvoje, kurią ES šalys turėjo perkelti į nacionalinę teisę iki 2021 m. birželio mėn., nustatytas naujas privalomas ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas, kad iki 2030 m. tokia energija sudarytų ne mažiau kaip 32 proc. bendro galutinio suvartojamos energijos kiekio, taip pat nustatytas padidintas tikslas, kad iki 2030 m. kuras iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių transporto sektoriuje sudarytų 14 proc.
Pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 ES šalys siūlo nacionalinius energetikos srities tikslus ir ne vėliau kaip 2023 m. kovo mėn. parengia 10 metų nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus (NEKSVP), apimančius 2021–2030 m. laikotarpį. Nacionaliniai energetikos ir klimato srities veiksmų planai stebimi kas dvejus metus teikiant pažangos ataskaitas ir juos vertina Komisija, kuri yra įgaliota imtis priemonių ES lygmeniu, kad užtikrintų jų suderinamumą su bendrais ES tikslais.
2. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva. Link 2030 m.
2023 m. antroji Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos peržiūra buvo atlikta padarius tris svarbius pakeitimus. 2021 m. liepos mėn. pirmuoju pakeitimu, kuris yra Pasirengimo įgyvendinti 55 % tikslą priemonių rinkinio dalis, siekta suderinti Sąjungos atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus su jos naujais klimato srities užmojais.
2022 m. kovo ir gegužės mėn. antruoju pakeitimu, kuris yra po Rusijos agresijos prieš Ukrainą parengto dokumentų rinkinio „REPowerEU“ dalis, siekta paspartinti perėjimą prie švarios energijos, atsižvelgiant į sprendimą laipsniškai panaikinti priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Tai turėjo būti pasiekta įrengiant šilumos siurblius, didinant saulės fotovoltinės energijos pajėgumus ir importuojant vandenilį iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių bei biometaną.
2022 m. lapkričio mėn. trečiuoju pakeitimu siekta paspartinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimą darant prielaidą, kad tam tikri atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginiai atitinka viršesnį viešąjį interesą. Tai leidžia greičiau išduoti leidimus atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams ir taikyti konkrečias nuo ES aplinkos teisės aktų nukrypti leidžiančias nuostatas.
2023 m. lapkričio mėn. įsigaliojusioje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies tikslas padidintas iki 42,5 proc., ES šalims stengiantis pasiekti 45 proc. dalį. Direktyva paspartinamos leidimų naujoms atsinaujinančiųjų išteklių energijos jėgainėms, pavyzdžiui, fotovoltinėms plokštėms ar vėjo jėgainėms, išdavimo procedūros ir nustatomas ilgiausias laikotarpis naujiems įrenginiams patvirtinti – iki 12 mėnesių jėgainėms prioritetinėse atsinaujinančiųjų išteklių energijos vietose ir iki 24 mėnesių kitur.
Direktyvoje ES šalims nustatyti šie sektorių ir inovacijų tikslai:
- pramonės sektoriuje nustatytas privalomas tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. vandenilis iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių sudarytų 42 proc. viso suvartojamo vandenilio kiekio, o iki 2035 m. – 60 proc., taip pat orientacinis tikslas kasmet vidutiniškai 1,6 procentinio punkto padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį;
- pastatų sektoriuje – orientacinis tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sudarytų 49 proc., o šildymo ir vėsinimo tikslai iki 2025 m. turėtų kasmet didėti 0,8 procentinio punkto, o 2026–2030 m. – 1,1 procentinio punkto;
- transporto sektoriuje – tikslas, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis ne vėliau kaip 2030 m. siektų 29 proc., arba kad 14,5 proc. sumažėtų išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis daugiau naudojant pažangiuosius biodegalus ir atsinaujinančiųjų išteklių nebiologinės kilmės degalus, pavyzdžiui, vandenilį;
- mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje – orientacinis tikslas, kad ne vėliau kaip 2030 m. novatoriškos technologijos sudarytų bent 5 proc. naujai įrengtų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumų.
3. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmas
Reglamentu(ES) 2020/1294 nustatomas ES finansavimo mechanizmas, kuriuo siekiama padėti šalims pasiekti savo individualius ir kolektyvinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos srities tikslus. Šis mechanizmas susieja šalis, kurios prisideda prie projektų finansavimo (prisidedančiąsias šalis), su šalimis, kurios sutinka, kad nauji projektai būtų vykdomi jų teritorijose (priimančiosiomis šalimis). Komisija apibrėžia jo įgyvendinimo sistemą ir finansavimo metodus, nustatydama, kad ES šalių, fondų arba privačiojo sektoriaus įnašais gali būti finansuojami veiksmai pagal šį mechanizmą. Taikant šį mechanizmą pagaminta energija įtraukiama į visų dalyvaujančių šalių atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus.
4. Transeuropiniai energetikos tinklai
Transeuropiniai energetikos tinklai (TEN-E 3.5.1) – politika, kuria siekiama sujungti ES šalių energetikos infrastruktūrą ir suderinti ją su tikslu iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. TEN-E reglamentu nustatytos ES taisyklės dėl tarpvalstybinės energetikos infrastruktūros. Jame nustatyta vienuolika prioritetinių koridorių ir trys teminės prioritetinės sritys, apibrėžiami nauji ES šalių bendro intereso projektai, nustatomi ES šalių ir ES nepriklausančių šalių abipusio intereso projektai, pabrėžiamas jūros vėjo energijos projektų vaidmuo, o iš ES finansavimo taikymo srities išbraukti būsimi gamtinių dujų projektai. Be to, juo skatinamas atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir naujų švarios energijos technologijų integravimas į energetikos sistemą, sujungiami regionai, kurie šiuo metu yra atskirti nuo Europos energijos rinkų, stiprinamos esamos tarpvalstybinės jungtys, skatinamas bendradarbiavimas su šalimis partnerėmis ir siūlomi būdai, kaip supaprastinti ir paspartinti leidimų išdavimo ir leidimų išdavimo procedūras.
C. Būsimi veiksmai
Energijos mokesčių direktyvos persvarstymas
2021 m. liepos mėn. Komisija paskelbė pasiūlymą dėl Energijos mokesčių direktyvos 2003/96/EB peržiūros. Pasiūlymu siekiama suderinti energetikos produktų apmokestinimą su ES energetikos ir klimato politika, skatinti švarias technologijas ir panaikinti pasenusias išimtis bei lengvatinius tarifus, kuriais šiuo metu skatinama naudoti iškastinį kurą. Europos Parlamentas ir ES Taryba šiuo metu nagrinėja šį pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.
D. Su konkrečiais ištekliais susiję klausimai
1. Saulės energija
Plane „REPowerEU“ nustatyta strategija, kaip iki 2025 m. padvigubinti saulės fotovoltinės energijos pajėgumus iki 320 GW, o iki 2030 m. įrengti 600 GW. Į planą įtrauktas laipsniškas teisinis įpareigojimas įrengti saulės baterijų plokštes naujuose viešuosiuose, komerciniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose, taip pat strategija, kuria siekiama padvigubinti šilumos siurblių diegimą centralizuoto ir bendro šildymo sistemose. Plane reikalaujama, kad ES šalys nustatytų ir priimtų planus dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijai skirtų specialių teritorijų, sutrumpindamos ir supaprastindamos leidimų išdavimo procesus. Persvarstytoje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje apibrėžiamos greito leidimų įrengti saulės energijos įrenginius išdavimo procedūros.
2. Biomasė, biodegalai ir vandenilis
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje (ES) 2018/2001 nustatytas tikslas, kad pažangieji biodegalai, biodujos ir nebiologinės kilmės degalai iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių (t. y. vandenilis) transporto sektoriuje ne vėliau kaip 2025 m. turėtų sudaryti 1 proc., o ne vėliau kaip 2030 m. – 5,5 proc.
2020 m. liepos mėn. energetikos sistemos integravimo ir vandenilio strategijose nustatytas tikslas iki 2024 m. ES pasiekti , kad vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių elektrolizerių galia būtų bent 6 GW, ir pagaminti iki 1 mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Šiomis strategijomis taip pat siekiama iki 2030 m. pasiekti 40 GW galios ir 10 mln. tonų.
2022 m. plane „REPowerEU“ nustatytas tikslas iki 2030 m. pagaminti ir importuoti 10 mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių.
2023 m. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje nustatytas orientacinis tikslas, kad pramonės sektoriuje ne vėliau kaip 2030 m. vandenilis iš atsinaujinančiųjų išteklių sudarytų 42 proc., o ne vėliau kaip 2035 m. – 60 proc. viso suvartojamo vandenilio kiekio.
3. Jūros vėjo energija
2020 m. lapkričio 19 d. Komisija paskelbė ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategiją. Strategija siekiama padidinti ES elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų jūros energijos išteklių nuo 12 GW 2020 m. iki daugiau kaip 60 GW 2030 m., o 2050 m. – 300 GW.
2022 m. birželio mėn. įsigaliojusiame TEN-E reglamente nustatyti neprivalomi regioniniai susitarimai dėl jūrų atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo. 2023 m. sausio mėn. ES šalys susitarė dėl aukštesnių neprivalomų tikslų jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos srityje: 111 GW tikslo iki 2030 m. ir 317 GW iki 2050 m.
4. Vandenynų energija
2014 m. sausio mėn. Komisija paskelbė mėlynosios energijos veiksmų planą vandenynų energetikos plėtrai remti. Tai apima energiją, gaunamą iš bangų, potvynių energijos, šiluminės energijos konversijos ir osmosinės energijos. Jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategijoje taip pat pabrėžta, kad reikia gerokai išplėsti jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pramonę. Strategijoje pasiūlyta iki 2030 m. jos mastą padidinti penkis kartus, o iki 2050 m. – 25 kartus.
Europos Parlamento vaidmuo
Parlamentas visada nuosekliai rėmė atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą ir pabrėžė privalomų tikslų nustatymo 2020 metams, o neseniai – ir 2030 metams, svarbą.
2018 m. sausio mėn. Parlamentas, atsižvelgdamas į 2018 m. persvarstytą Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, pritarė privalomam Sąjungos tikslui, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis iki 2030 m. siektų ne mažiau kaip 35 proc., o pasigamintos energijos vartojimą įtvirtino kaip teisę. Tačiau po derybų su Taryba ES privalomas tikslas buvo sumažintas iki ne mažiau kaip 32 proc.
2020 m. sausio mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos žaliojo kurso, kurioje paragino persvarstyti Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvą ir nustatyti privalomus nacionalinius tikslus.
2021 m. gegužės mėn. Parlamentas priėmė rezoliucijas dėl Europos energetikos sistemos integracijos strategijos ir Europos vandenilio strategijos, kuriose pasisakoma už priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimą ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą elektros energijos ir vandenilio gamyboje.
2022 m. vasario mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategijos, kurioje pažymėjo, kad norint užtikrinti sąnaudų atžvilgiu konkurencingą pertvarką siekiant tikslo 55 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį iki 2030 m., įrengtoji jūros vėjo elektrinių galia turėtų būti 70–79 GW, ir paragino šį rodiklį viršyti.
2022 m. rugsėjo mėn. pozicijoje dėl Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos peržiūros Parlamentas pasiūlė tikslą, kad ne vėliau kaip 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sudarytų 45 proc.
2023 m. spalio mėn. Parlamentas ir Taryba padidino atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies 2030 m. tikslą iki 42,5 proc., stengiantis pasiekti 45 proc., taip beveik padvigubinant esamą atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį ES.
Daugiau informacijos šia tema pateikiama Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto (ITRE) interneto svetainėje.
Matteo Ciucci