Atsinaujinančioji energija

Atsinaujinantieji energijos ištekliai (vėjas, saulė, hidroelektra, vandenynų energija, geoterminė energija, biomasė ir biokuras) yra alternatyva iškastiniam kurui ir padeda mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, įvairinti energijos tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo nepatikimos ir nestabilios iškastinio kuro rinkos (ypač naftos ir dujų). Per pastaruosius 15 metų priimta daug ES teisės aktų, kuriai įvairiai skatinama naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius. 2009 m. ES vadovai nustatė tikslą ne vėliau kaip 2020 m. užtikrinti, kad 20 proc. ES suvartojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2018 m. sutarta siekti tikslo iki 2030 m. užtikrinti, kad 32 proc. ES suvartojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. 2021 m. liepos mėn. teisės aktų leidėjams buvo pasiūlyta persvarstyti tikslą iki 2030 m. pasiekti 40 proc., atsižvelgiant į naujus ES klimato srities užmojus. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl būsimos politikos programos laikotarpiui po 2030 m.

Teisinis pagrindas ir tikslai

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 194 straipsnis.

Laimėjimai

A. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva

1. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (AIED I): link 2020 m.

Pirminėje Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvoje, kuri priimta taikant bendro sprendimo procedūrą 2009 m. balandžio 23 d. (Direktyva 2009/28/EB, kuria panaikinamos direktyvos 2001/77/EB ir 2003/30/EB), nustatyta, kad ne vėliau kaip 2020 m. turi būti užtikrinta, kad 20 proc. ES suvartojamo energijos kiekio sudarytų atsinaujinančiųjų išteklių energija. Be to, buvo reikalaujama, kad visose valstybėse narėse 10 proc. transporto degalų būtų gaunama iš atsinaujinančiųjų išteklių. Direktyvoje taip pat nustatyta įvairių mechanizmų, kuriuos siekdamos savo tikslų galėtų taikyti valstybės narės (pvz., paramos schemos, kilmės garantijos, bendri projektai, valstybių narių ir trečiųjų valstybių bendradarbiavimas), taip pat biokuro tvarumo kriterijai.

Iki 2020 m. direktyva patvirtinti kiekvienai valstybei narei nustatyti esami 2020 m. nacionaliniai atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies pradinę padėtį ir į atsinaujinančiųjų energijos išteklių potencialą apskritai (pvz., 10 proc. dalis Maltoje ir 49 proc. dalis Švedijoje). Kiekviena ES valstybė narė nacionaliniuose atsinaujinančiųjų išteklių energijos veiksmų planuose išdėstė, kaip numato siekti nustatytų tikslų, ir apibrėžė bendras veiksmų gaires atsinaujinančiųjų išteklių energijos politikos srityje. Kas dvejus metus buvo vertinama valstybių narių pažanga siekiant nacionalinių tikslų, kai ES valstybės narės paskelbia nacionalines atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros pažangos ataskaitas.

2. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (AIED II): link 2030 m.

2021 m. liepos mėn., įgyvendindama Europos žaliojo kurso dokumentų rinkinį, Komisija pasiūlė iš dalies pakeisti Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, kad jos atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslai būtų suderinti su jos nauju užmoju klimato srityje. Komisija siūlo iki 2030 m. ES energijos rūšių derinyje padidinti privalomą atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslą iki 40 proc. ir skatina pramonėje ir transporte naudoti atsinaujinančiuosius degalus, pvz., vandenilį, nustatant papildomus tikslus. Šiuo metu vyksta diskusijos dėl politikos programos laikotarpiui po 2030 m.

2018 m. gruodžio mėn. įsigaliojo persvarstyta rinkiniui „Švari energija visiems europiečiams“ priklausanti Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (Direktyva (ES)18/2001), kuria siekiama užtikrinti, kad ES ir toliau pirmautų pasaulyje atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje, ir apskritai padėti ES įvykdyti pagal Paryžiaus susitarimą prisiimtus išmetamo teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus. Ši persvarstyta direktyva įsigaliojo 2018 m. gruodžio mėn. ir iki 2021 m. birželio mėn. turėjo būti perkeltą į ES šalių nacionalinę teisę, įsigaliojant nuo 2021 m. liepos 1 dienos. Direktyvoje nustatytas naujas privalomas 2030 m. ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas, kad tokia energija sudarytų bent 32 proc. galutinio suvartojamos energijos kiekio, ir numatyta galimybė tą procentinę dalį iki 2023 m. persvarstyti ir padidinti bei nustatytas padidintas tikslas, kad iki 2030 m. iš atsinaujinančiųjų išteklių gaunamų transporto degalų dalis siektų 14 proc.

Nenustačius persvarstytų nacionalinių tikslų, 2020 m. nacionaliniai atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslai turėtų būti minimalus kiekvienos valstybės narės 2030 m. įnašas. ES šalys pasiūlys savo nacionalinius energetikos tikslus ir pagal programą „Horizontas 2030“ parengs 10 metų trukmės nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus, o po to kas dvejus metus teiks pažangos ataskaitas. Šiuos planus vertins Komisija ir ji galės imtis priemonių ES lygmeniu, siekdama užtikrinti, kad tie tikslai atitiktų bendrą ES tikslą.

B. Europos žaliasis kursas

2019 m. gruodžio 11 d. Komisija pristatė Komunikatą dėl Europos žaliojo kurso (COM(2019)0640). Šiame Žaliajame kurse pateikiama išsami vizija, kaip iki 2050 m. Europa turėtų tapti neutralaus poveikio klimatui žemynu, tiekdama švarią, įperkamą ir saugią energiją.

1. Europos žaliojo kurso įgyvendinimas

2021 m. liepos 14 d. Komisija paskelbė naują energetikos srities teisės aktų rinkinį „55 proc. tikslas – pasiekiamas. ES 2030 m. klimato tikslo įgyvendinimas siekiant neutralizuoti poveikį klimatui“ (COM(2021)0550). Naujoje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos redakcijoje (COM(2021)0557) siūloma iki 2030 m. padidinti privalomą atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies ES energijos rūšių derinyje rodiklį iki 40 proc. ir naujus nacionalinio lygmens tikslus, kaip antai:

  • naują tikslą, kad iki 2030 m. pastatuose būtų naudojama 49 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos;
  • naują 1,1 procentinio punkto metinio atsinaujinančiosios energijos naudojimo pramonėje didinimo rodiklį;
  • privalomą 1,1 procentinio punkto metinio atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo šildymui ir vėsinimui padidinimą;
  • orientacinį 2,1 procentiniu punktu didesnį atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir atliekinės šilumos ir vėsumos naudojimą centralizuotam šilumos ir vėsumos tiekimą.

Siekiant sumažinti transporto sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro ir šį sektorių įvairinti, nustatoma:

  • tikslą iki 2030 m. 13 proc. sumažinti transporto degalų šiltnamio efektą sukeliančių dujų intensyvumą, apimantį visas transporto rūšis;
  • iki 2030 m. būtų 2,3 proc. pažangiųjų biodegalų ir biodujų, nustatant tarpinį tikslą – 0,5 proc. iki 2025 m. (paprastai apskaitant);
  • iki 2030 m. būtų 2,6 proc. nebiologinės kilmės degalų iš atsinaujinančiųjų išteklių ir 50 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies, susijusios su vandenilio suvartojimu pramonėje, įskaitant naudojimą ne energetikos reikmėms.

Šiuo metu vyksta derybos dėl politinės programos laikotarpiui po 2030 m.

2. Švari energija visiems europiečiams

2016 m. lapkričio 30 d. Komisija paskelbė dokumentų rinkinį „Švari energija visiems europiečiams“ (COM(2016)0860) kaip platesnės Energetikos sąjungos strategijos (COM(2015)0080) dalį. 2018 m. gruodžio mėn. įsigaliojo persvarstyta Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva (Direktyva (ES) 2018/2001), kuria skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją:

  • plačiau naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius elektros sektoriuje;
  • integruoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius šildymo ir vėsinimo sektoriuje (nustatytas orientacinis 1,3 proc. metinis atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimas);
  • mažinti transporto sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro, įdiegiant:
    • iki 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sudarytų 14 proc. viso transporto sektoriaus suvartojamos energijos kiekio;
    • iki 2030 m. būtų 3,5 proc. pažangiųjų biodegalų ir biodujų, nustatant tarpinį tikslą – 1 proc. iki 2025 m. (dvigubai apskaitant);
    • nustatyta 7 proc. pirmos kartos biodegalų kelių ir geležinkelių transporto sektoriuje riba ir planuojama iki 2030 m. nustoti naudoti alyvpalmių aliejų (ir kitą iš maistinių kultūrų gaminamą biokurą, kuris didina išmetamą CO2 kiekį), taikant sertifikavimo sistemą;
  • sugriežtinti bioenergijai taikomus ES tvarumo kriterijus;
  • užtikrinti, kad ES lygmens privalomi tikslai būtų pasiekti laiku ir ekonomiškai efektyviu būdu.

3. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmas

Komisija nustatė ES atsinaujinančiųjų išteklių finansavimo mechanizmą (Reglamentas 2020/1294) pagal dokumentų rinkinio „Švari energija visiems europiečiams“Valdymo reglamento (ES) 2018/1999 33 straipsnį. Jis galioja nuo 2020 m. rugsėjo mėn. ir Komisija vis dar vykdo įgyvendinimo procesą.

Pagrindinis šio mechanizmo tikslas – padėti šalims pasiekti savo individualius ir kolektyvinius atsinaujinančių energijos išteklių tikslus. Finansavimo mechanizmas susieja šalis, kurios prisideda prie projektų finansavimo (prisidedančias šalis), su šalimis, kurios sutinka, kad nauji projektai būtų vykdomi jų teritorijose (priimančiosiomis šalimis). Komisija nustato mechanizmo įgyvendinimo sistemą ir finansavimo priemones, nustatydama, kad valstybių narių, ES fondų arba privačiojo sektoriaus įnašais gali būti finansuojami veiksmai pagal šį mechanizmą.

Taikant šį finansavimo mechanizmą pagaminta energija bus įtraukta į visų dalyvaujančių šalių atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus ir bus panaudota įgyvendinant Europos žaliojo kurso siekį iki 2050 m. įgyvendinti nulinį grynąjį išmetamą CO2 kiekį.

C. Būsimi veiksmai

1. Transeuropinis tinklas (energetika)

2020 m. gruodžio mėn. Komisija priėmė pasiūlymą persvarstyti šias taisykles (COM(2020)0824, kuriuo siekiama sujungti regionus, šiuo metu atskirtus nuo Europos energijos rinkų. Persvarstymo tikslas – skatinti gerokai padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį Europos energetikos sistemoje, laikantis visa apimančio Europos žaliojo kurso tikslo – iki 2050 m. neutralizuoti poveikį klimatui.

2020 m. liepos mėn. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl transeuropinio energetikos tinklo (TEN–E ) gairių peržiūros, kuria siekiama jas atnaujinti ir suderinti su ES klimato politika. Pirminis Sprendimas Nr. 1254/96/EB buvo keletą kartų peržiūrėtas ir Reglamentu (ES) Nr. 347/2013 nustatytos dabartinės transeuropinės energetikos infrastruktūros gairės.

2. Energijos mokesčių direktyvos persvarstymas

2021 m. liepos mėn. Komisija paskelbė pasiūlymą (COM(2021)0563) dėl Energijos mokesčių direktyvos (Direktyva 2003/96) peržiūros, kuriame siūloma energetikos produktų apmokestinimą suderinti su ES energetikos ir klimato politika, skatinti švarias technologijas ir panaikinti pasenusias išimtis ir lengvatinius tarifus, kuriais šiuo metu skatinama naudoti iškastinį kurą.

D. Su konkrečiais ištekliais susiję klausimai

1. Biomasė ir biodegalai

Šiuo metu galiojančioje Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje (Direktyva (ES) 2018/2001) iki 2030 m. nustatytas 3,5 proc. tikslas ir pažangiesiems biodegalams ir biodujoms transporto sektoriuje patvirtintas tarpinis tikslas – 1 proc. iki 2025 metų. Nors kelių ir geležinkelių transporte palikta galioti 7 proc. pirmosios kartos biodegalų riba, kuro tiekėjai ES lygmeniu įpareigojami tiekti tam tikrą mažataršio ir iš atsinaujinančių išteklių pagaminto kuro kiekį (6,8 proc.), taip pat bioenergijai pradedami taikyti ES tvarumo kriterijai (į išplėstą jų taikymo sritį įtraukta biomasė ir biodujos, naudojamos šilumos ir vėsumos, taip pat elektros energijos gamybai).

2021 m. liepos mėn. Komisija paskelbė pasiūlymą dėl Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos, kuriame nustatytas tikslas iki 2030 m. pasiekti, kad pažangiųjų biodegalų ir biodujų dalis sudarytų 2,2 proc., o tarpinis tikslas – iki 2025 m. pasiekti 0,5 proc.

2. Vandenilis

2020 m. liepos mėn. Komisija priėmė Europos energetikos sistemos integravimo strategiją (COM(2020)0299) ir naują neutralaus poveikio klimatui Europos vandenilio strategiją (COM(2020)0301), siekdama išnagrinėti, kaip atsinaujinančiųjų išteklių vandenilio gamyba ir naudojimas gali padėti sumažinti ES ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro. Vandenilio strategijoje nustatyti trys tikslai: ES – ne mažiau kaip 6 GW iš atsinaujinančiųjų vandenilio elektrolizerių ir iki 2024 m. ne mažiau kaip 1 mln. tonų iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminto vandenilio; ne mažiau kaip 40 GW iš atsinaujinančiųjų vandenilio elektrolizerių ir iki 2030 m. ne mažiau kaip 10 mln. tonų atsinaujinančiųjų išteklių ES pagaminto vandenilio; ir nuo 2030 m. plataus masto vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių diegimas.

3. Jūros vėjo energija

2020 m. lapkričio 19 d. Komisija paskelbė specialią ES strategiją dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos jūroje „ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos potencialo išnaudojimo žengiant į neutralaus poveikio klimatui ateitį strategija“ (COM(2020)0741), kurioje įvertinamas galimas atsinaujinančiųjų išteklių energijos jūroje indėlis ir nustatoma platesnė energijos gamybos veiksnių apibrėžtis. Šia strategija siekiama padidinti ES elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų jūros energijos išteklių nuo 12 GW 2020 m. iki daugiau kaip 60 GW iki 2030 m., o iki 2050 m. – 300 GW. Be to, numatoma atlikti transeuropinio energetikos tinklo teisės aktų peržiūrą, kad jie būtų labiau taikomi tarpvalstybinei jūros infrastruktūrai.

4. Vandenynų energija

2014 m. sausio mėn. Komisija paskelbė komunikatą „Mėlynoji energija. Europos jūrų ir vandenynų energijos potencialo išnaudojimo veiksmai iki 2020 m. ir vėliau“ (COM(2014)0008). Šiame komunikate pateikiamas veiksmų planas, kuriuo siekiama remti vandenynų energijos, įskaitant bangų, potvynių ir atoslūgių energiją, šiluminės energijos konversiją ir osmosinę energiją, plėtojimą.

Europos Parlamento vaidmuo

Parlamentas visada nuosekliai rėmė atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą ir pabrėžė privalomų tikslų nustatymo 2020 metams[1] , o neseniai – ir 2030 metams, svarbą.

2014 m. jis priėmė rezoliuciją[2] , kurioje Komisijos pasiūlymai dėl 2030 m. klimato ir energetikos strategijos kritikuojami kaip trumparegiški ir per siauro užmojo. Parlamentas paragino ES lygmeniu nustatyti privalomą tikslą užtikrinti, kad atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarytų 30 proc. viso suvartojamo energijos kiekio (šio tikslo turėtų būti siekiama nustatant privalomus nacionalinius tikslus), ir pratęsti transporto degalų tikslų galiojimą po 2020 m.

2016 m. birželio mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją[3] dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros pažangos ataskaitos, kurioje ragino Komisiją pateikti ambicingesnį 2030 m. klimato ir energetikos dokumentų rinkinį, kuriame atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas turėtų būti padidintas bent iki 30 proc. ir būtų įgyvendinamas siekiant atskirų nacionalinių tikslų. Jau nustatyti 2020 m. tikslai turėjo būti laikomi minimaliu pradiniu tašku persvarstant Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą.

2018 m. sausio mėn., Parlamentas, atsižvelgdamas į 2018 m. persvarstytą Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, pritarė privalomam Sąjungos tikslui, kad 2030 m.[4] bent 35 proc. energijos būtų sudarytų atsinaujinančiųjų išteklių ir pasigamintos energijos vartojimą įvirtino kaip teisę. Po derybų su Taryba privalomas Sąjungos tikslas buvo sumažintas bent iki 32 procentų.

2020 m. sausio mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją[5] dėl Europos žaliojo kurso, kurioje pateikė rekomendacijų, be kita ko, dėl švarios, įperkamos ir saugios energijos. Vadovaudamasis šiais principais, jis paragino persvarstyti Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvą ir kiekvienai valstybei narei nustatyti privalomus nacionalinius tikslus, taip pat rekomendavo visuose sektoriuose ir politikos srityse įgyvendinti principą „svarbiausia – energetika“.

2021 m. gegužės mėn. Parlamentas priėmė rezoliucijas[6] dėl Europos energetikos sistemos integracijos strategijos (COM(2020)0299) ir Europos vandenilio strategijos (COM(2020)0301), kuriose pritariama tam, kad gaminant elektros energiją ir vandenilį būtų skatinama mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Jis taip pat paragino Komisiją suteikti atsinaujinančiųjų išteklių vandeniliui kilmės garantiją ir diskutuoti persvarstant Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvą, taip pat persvarstyti valstybės pagalbos gaires siekiant skatinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtrą.

 

[1]2005 m. rugsėjo 29 d. Parlamento rezoliucija dėl atsinaujinančios energijos dalies ES ir konkrečių veiksmų pasiūlymų (OL C 227 E, 2006 9 21, p. 599), 2006 m. vasario 14 d. rezoliucija dėl šildymo ir vėsinimo naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius (OL C 290 E, 2006 11 29, p. 115), 2006 m. gruodžio 14 d. rezoliucija dėl biomasės ir biodegalų strategijos (OL C 317 E, 2006 12 23, p. 890) ir 2007 m. rugsėjo 25 d. rezoliucija dėl Europos atsinaujinančių energijos išteklių plano (OL C 219 E, 2008 8 28, p. 82).
[2]2014 m. vasario 5 d. Parlamento rezoliucija dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos (OL C 93, 2017 3 24, p. 79).
[3]2016 m. birželio 23 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo pažangos ataskaitos (OL C 91, 2018 3 9, p. 16).
[4]2018 m. sausio 17 d. Parlamento pakeitimai dėl pasiūlymo dėl reglamento dėl energetikos sąjungos valdymo.
[5]2020 m. sausio 15 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos žaliojo kurso (OL C 270, 2021 7 7, p. 2).
[6]2021 m. gegužės 19 d. Parlamento rezoliucijos dėl Europos energetikos sistemos integracijos strategijos (priimti tekstai, P9_TA(2021)0240) ir dėl Europos vandenilio strategijos (priimti tekstai, P9_TA(2021)0241).

Matteo Ciucci