Ką numato ES savitarpio pagalbos nuostata ir ką ji reiškia praktikoje? 

 
 

Dalytis šiuo puslapiu: 

Prancūzija aktyvavo ES sutarties 42.7 str. dėl savitarpio pagalbos  

Po praeitų metų lapkritį Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių Prancūzija paprašė kitų ES šalių paramos, pirmą kartą istorijoje aktyvuodama ES sutartyje įtvirtintą „savitarpio pagalbos“ nuostatą. Šis žingsnis iškėlė nemažai klausimų apie praktinį jos įgyvendinimą ir ES vaidmenį. Trečiadienio vakarą apie tai diskutuoja europarlamentarai, o balsavimas dėl rezoliucijos šiuo klausimu vyks kitą dieną.

42.7 straipsnis


Europos Sąjungos sutarties 42 str. 7 dalis teigia, kad „jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės <...> jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą“.


Taip pat priduriama, kad „įsipareigojimai ir bendradarbiavimas šioje srityje atitinka narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje įsipareigojimus.“


Tačiau kol kas nėra nustatyta jokios formalios tvarkos, kaip ši nuostata turėtų būti įgyvendinama.


42.7 str. kalba apie „visokeriopą“ pagalbą, t. y. ji nebūtinai turi būti karinė. Taip numatoma galimybė prie jos teikimo prisijungti ir neutraliteto politiką vykdančioms ES valstybėms, tokioms kaip Austrija, Suomija, Airija ir Švedija.


Apie kokio pobūdžio paramą kalbama?

 

Po 2015 m. lapkričio 17 d. išsakyto prašymo suteikti pagalbą Prancūzija pradėjo dvišalius pokalbius su kitomis valstybėmis narėmis dėl to, kokią konkrečiai paramą jos galėtų suteikti.


Kai kurios šalys pasiūlė prisidėti prie Prancūzijos antiteroristinių operacijų Sirijoje ir Irake. Savo ruožtu kitos valstybės pažadėjo suteikti paramą kitoms tarptautinėms Prancūzijos misijoms, kad prancūzai galėtų sutelkti daugiau dėmesio smūgiams „Islamo valstybei“.


ES vaidmuo

 

Kadangi paramos teikimas derinamas dvišaliu pagrindu, ES vaidmuo čia gana ribotas. Visgi Sąjunga galėtų prisidėti siekiant geriau koordinuoti šį procesą.


2012 m. EP priimtoje rezoliucijoje deputatai „ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją pasiūlyti praktinę tvarką ir gaires, kaip užtikrinti veiksmingą atsaką, jei valstybė narė nuspręstų taikyti tarpusavio gynybos nuostatą, ir pateikti ES institucijų vaidmens šios nuostatos taikymo atveju analizę“.

ES sutarties 42.7 str. tekstas 
  • Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsniu, jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą. Tai nepažeidžia kai kurių valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifikos. 
  • Įsipareigojimai ir bendradarbiavimas šioje srityje atitinka narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje įsipareigojimus, o Šiaurės Atlanto sutarties organizacija išlieka valstybių, kurios yra jos narės, kolektyvinės gynybos pagrindu ir jos įgyvendinimo forumu.