Pasiūlymas dėl rezoliucijos - B7-0190/2014Pasiūlymas dėl rezoliucijos
B7-0190/2014

PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl padėties Irake

19.2.2014 - (2014/2565(RSP))

pateiktas siekiant užbaigti diskusijas dėl Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimo
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį

Véronique De Keyser, Libor Rouček, Ana Gomes, Silvia Costa, Pino Arlacchi S&D frakcijos vardu

Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0188/2014

Procedūra : 2014/2565(RSP)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
B7-0190/2014
Pateikti tekstai :
B7-0190/2014
Debatai :
Priimti tekstai :

B7‑0190/2014

Europos Parlamento rezoliucija dėl padėties Irake

(2014/2565(RSP))

Europos Parlamentas,

–       atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Irako, ypač į 2013 m. spalio 10 d. rezoliuciją dėl pastarojo meto smurto atvejų Irake[1],

–       atsižvelgdamas į Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Irako Respublikos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą ir į savo 2013 m. sausio 17 d. rezoliuciją dėl ES ir Irako partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo[2],

–       atsižvelgdamas į Europos Komisijos bendrą strateginį dokumentą dėl Irako (2011–2013 m.),

–       atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų pagalbos misijos Irake (UNAMI) ir JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro 2012 m. gruodžio 19 d. bendrai pristatytą pranešimą dėl žmogaus teisių Irake 2012 m. sausio–birželio mėn.,

–       atsižvelgdamas į JT 2013 m. spalio 1 d. paskelbtus 2013 m. rugsėjo mėn. žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius,

–       atsižvelgdamas į 1981 m. JT deklaraciją dėl visų formų netolerancijos ir diskriminacijos religijos ir įsitikinimų pagrindu panaikinimo,

–       atsižvelgdamas į 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kurį Irakas ratifikavo,

–       atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 5 d. Komisijos Pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės bendrai užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton pareiškimą dėl pastarojo meto smurto atvejų Irake,

–       atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.     kadangi Irakas ir toliau susiduria su rimtomis politinėmis, saugumo ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis ir kadangi šalies politinė erdvė yra labai suskaidyta ir joje vyrauja smurtas ir religinio pobūdžio politika, ir tai labai kenkia teisėtiems Irako gyventojų siekiams, susijusiems su taika, klestėjimu ir tikru perėjimu prie demokratijos;

B.     kadangi 2013 m. Irake nužudyta daugiau žmonių nei bet kada nuo 2008 m., kai religinio pobūdžio smurtas pasiekė savo aukščiausią tašką; Kadangi labiausiai smurto paliestos vietovės yra Bagdadas, Nineva, Dijala, Salach ad Dinas ir Anbaras; kadangi šalies šiaurėje kurdų bendruomenei pavyko sukurti savo autonominį regioną;

C.     kadangi pasitraukus JAV kariuomenei prasidėjo su „Al Kaida“ susijusių grupių perorganizavimas ir kadangi vėl padaugėjo teroristinių išpuolių, daugiausiai nukreiptų prieš šiitus ir vyriausybę;

D.     kadangi sunitų organizacijų karinis pasipriešinimas toliau sparčiai didėjo prasidėjus konfliktui Sirijoje, kai Sirijoje įsikūrusi grupuotė „Jabhat al-Nusra“ ir Irako ir Levanto islamo valstybės (ISIL) kovotojų grupuotė įgijo tvirtą teritorinę padėtį;

E.     kadangi N. al-Malikio vyriausybei nepavyko tinkamai išspręsti sunitų mažumos susirūpinimą keliančių klausimų; kadangi pagal teisingumo ir atskaitingumo įstatymą vykdant „Baath“ partijos pareigūnų atleidimo ir uždraudimo jiems eiti valstybines pareigas (angl. de-Baathification) politiką daugiausia buvo atleista sunitų pareigūnų ir tai dar labiau sustiprino suvokimą, kad vyriausybės darbotvarkė yra religinio pobūdžio; kadangi turi būti gerbiamos visų mažumų, įskaitant krikščionis, teisės;

F.     kadangi reaguodami į vis didėjančią marginalizaciją 2012 m. pabaigoje arabai sunitai pradėjo taikų protesto judėjimą; kadangi N. al-Malikio vyriausybė 2013 m. gruodžio 30 d. nusprendė jėga išardyti protestuotojų stovyklą, kuri jau daugiau nei metai buvo įsikūrusi ar Ramadi mieste; kadangi šis sprendimas paskatino smurtinį pasipriešinimą Anbaro provincijoje; kadangi al Faludžoje ir kituose Anbaro provincijos miestuose nuo 2013 m. gruodžio mėn. vyksta kovos tarp vyriausybės pajėgų ir su grupuote „Al Kaida“ susijusių protestuotojų;

G.     kadangi didelė dalis gyventojų ir toliau kenčia nuo rimtų socialinių ir ekonominių problemų – plačiai paplitusio skurdo, aukšto nedarbo lygio, ekonomikos stagnacijos, aplinkos būklės prastėjimo ir pagrindinių viešųjų paslaugų trūkumo;

H.     kadangi smurtas ir sabotažas kliudo pastangoms atgaivinti ekonomiką, kurią sukrėtė dešimtmečius trunkantis konfliktas ir sankcijos; kadangi Irakas turi naftos rezervus, kurie yra treti pagal dydį pasaulyje, bet dėl užpuolimų, korupcijos ir kontrabandos buvo suvaržytas eksportas;

I.      kadangi Irako konstitucija užtikrina visų piliečių lygybę prieš įstatymą, taip pat įvairių tautybių atstovų administracines, politines ir švietimo teises;

J.      kadangi ES ir Irako partnerystės ir bendradarbiavimo susitarime, ypač sąlygoje dėl žmogaus teisių, pabrėžiama, kad vykstant ES ir Irako politiniam dialogui didžiausias dėmesys turi būti skiriamas žmogaus teisėms ir demokratinių institucijų stiprinimui;

1.      griežtai smerkia pastarojo meto terorizmo ir sustiprėjusio religinio smurto veiksmus, dėl kurių kyla pavojus, kad šalis vėl sugrįš prie religinio pobūdžio konfliktų ir ims kelti baimę dėl platesnio religinio pobūdžio konflikto regione; atkreipia dėmesį į tai, kad nors smurtas pasireiškia religinio pobūdžio klausimais, jo priežastys yra politinės, o ne religinės;

2.      ragina Irako vyriausybę dėti visas įmanomas pastangas kuo greičiau sumažinti smurtą – susitarti dėl vietos paliaubų provincijose, kurias labiausiai palietė smurtas, pvz., Anbare, siekiant kartu su vietos genčių pajėgomis prioritetą teikti kovai prieš Irako ir Levanto islamo valstybės (ISIL) kovotojų grupuotę ir „Al Kaidą“;

3.      ragina Irako vyriausybę spręsti ilgalaikes problemas, kurios prisideda prie šalies nestabilumo, įskaitant teisėtus sunitų mažumos susirūpinimą keliančius klausimus, pradedant visa apimantį nacionalinį dialogą dėl teisingumo ir atskaitingumo įstatymo pakeitimo, susilaikant nuo kurstančių religinio pobūdžio pareiškimų ir įgyvendinant priemonės, kurių tikslas – nacionalinis sutaikymas;

4.      ragina Irako vyriausybę labiau stengtis apsaugoti Iraką nuo Sirijos pilietinio karo susilaikant nuo partijų, kurios dalyvauja konflikte, rėmimo ir neleidžiant kovotojams – ir sunitams, ir šiitams, patekti į Siriją, visų pirma bendradarbiaujant su Anbaro provincijos vietos pajėgomis;

5.      smerkia smurtą ir kurstymą kovoti ginklais kaip priemonės problemoms, susijusioms su sunitų mažumos teisėmis, spręsti; atmeta raginimus sukurti sunitų federalinį regioną Irake kaip dabartinio konflikto sprendimo būdą, nes tai gali sukelti dar didesnį sektantiškumą ir smurtą;

6.      ragina Irako vyriausybę ir visus politinius lyderius imtis reikalingų priemonių, kad visiems Irako gyventojams ir visų pirma pažeidžiamų mažumų atstovams būtų suteiktas saugumas ir apsauga; ragina Irako vyriausybę užtikrinti, kad saugumo pajėgos laikytųsi teisinės valstybės principų ir tarptautinių standartų; ragina Irako vyriausybę įtraukiai pertvarkyti saugumo pajėgas, kad būtų atstovaujama visoms etninėms ir religinėms grupėms;

7.      ragina tarptautinę bendruomenę ir ES paremti Irako vyriausybę skatinant iniciatyvas, kuriomis vykdomas nacionalinis dialogas, stiprinama teisinė valstybė, teikiamos pagrindinės paslaugos, siekiant sukurti saugų, stabilų, suvienytą, klestintį ir demokratišką Iraką, kuriame ginamos visų gyventojų žmogaus ir politinės teisės;

8.      ragina Irako valdžios institucijas, atsižvelgiant į tai, kad dėl saugumo padėties pasunkėjo labiau pažeidžiamų grupių, kaip antai moterų, jaunimo ir pagrindinių teisių aktyvistų, problemos, imtis skubių veiksmų, kad daugiau lėšų būtų skiriama programoms, kuriomis siekiama pagerinti padėtį;

9.      ragina Irako valdžios institucijas remti NVO, kurios gina žmogaus teises;

10.    mano, kad Irano įtraukimas į bendrą kovą prieš ekstremistines sunitų grupes, kaip antai ISIL ir „Al Kaida“, galėtų atnešti strateginės naudos siekiant stabilizuoti Iraką; taip pat mano, kad, atsižvelgiant į regiono konfliktų politinę ir religinę tarpusavio priklausomybę, Iranas turėtų dalyvauti kaip regioninis veikėjas siekiant stabilizuoti platesnį Artimųjų Rytų regioną, visų pirma dalyvaujant Ženevos derybose dėl Sirijos;

11.    paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei bendrai užsienio ir saugumo politikai, Tarybai, Komisijai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Irako vyriausybei ir atstovų tarybai, Kurdistano regioninei valdžiai, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybai.