Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2007/2290(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0409/2008

Pateikti tekstai :

A6-0409/2008

Debatai :

Balsavimas :

PV 20/11/2008 - 6.4
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0556

Priimti tekstai
PDF 321kWORD 105k
Ketvirtadienis, 2008 m. lapkričio 20 d. - Strasbūras
Socialinės apsaugos sistemos ir pensijos
P6_TA(2008)0556A6-0409/2008

2008 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl socialinės apsaugos sistemų ir pensijų ateities, jų finansavimo ir individualizacijos tendencijos (2007/2290(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2006 m. spalio 12 d. komunikatą dėl ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo ES (COM(2006)0574),

–   atsižvelgdamas į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 99 ir 141 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimus, ypač į 1990 m. gegužės 17 d. sprendimą Douglas Harvey Barber prieš Guardian Royal Exchange Assurance Group(1) byloje,

–   atsižvelgdamas į teisiškai privalomą konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (CEDAW 1979), kurią Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė 1979 m., ypač į 11 straipsnio 1 dalies d ir e punktus ir į 11 straipsnio 2 dalies c punktą,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2006 m. kovo 1 d. komunikatą dėl moterų ir vyrų lygybės gairių 2006–2010 (COM(2006)0092),

–   atsižvelgdamas į Briuselyje 2008 m. kovo 13 d. ir kovo 14 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime pateiktas pirmininkaujančios valstybės išvadas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2007 m. spalio 17 d. komunikatą "Socialinės apsaugos modernizavimas siekiant didesnio socialinio teisingumo ir ekonominės sanglaudos: mažiausiai galimybių dalyvauti darbo rinkoje turinčių asmenų aktyvios integracijos skatinimas" (COM(2007)0620),

–   atsižvelgdamas į 1952 m. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją, susijusią su minimaliais socialinės apsaugos standartais, nustatytais 1952 m.,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. balandžio 11 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB 8 straipsnio ir susijusių nuostatų (dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, taikomų papildomos bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemoms, nepriklausančioms nacionaliniais įstatymais numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms, suderinimo) įgyvendinimo (SEC(2008)0475),

–   atsižvelgdamas į Europos socialinių partnerių rekomendacijas 2007 m. spalio 18 d. ataskaitoje "Svarbiausios Europos darbo rinkos problemos. Bendra Europos socialinių partnerių analizė",

–   atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą dėl darbo teisės modernizavimo siekiant išspręsti 21-ojo amžiaus uždavinius (COM(2006)0708) ir į Parlamento 2007 m. liepos 11 d. rezoliuciją tuo pačiu klausimu(2),

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2007 m. vasario 26 d. komunikatą "Socialinės tikrovės apžvalga. Tarpinė ataskaita 2007 m. pavasario Europos Vadovų Tarybai" (COM(2007)0063 ir į savo 2007 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl socialinės tikrovės apžvalgos(3),

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. komunikatą "Skatinti kartų solidarumą" (COM(2007)0244) ir į Parlamento 2008 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl Europos demografinės ateities(4),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomones (A6-0409/2008),

A.   kadangi socialinė apsauga:

   teigiama, valdoma, tvarkoma ir finansuojama (dažniausia iš dalies) valstybės, taip pat ir bendrai, panaudojant apdraustųjų asmenų mokamas įmokas arba įmokas ir mokesčius, bet įpareigojant valstybę prisiimti viešą atsakomybę tenkinti socialines piliečių reikmes,
   apibūdinama kaip atskaitinga ir visiems užtikrinanti tam tikrą pagrindinę socialinę apsaugą,
   pagrįsta solidarumo principu,
   apima devynias anksčiau minėtos Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos sritis,
   skirta užtikrinti pagrindinę apsaugą užimtumo (nedarbo draudimas), pajamų (pensijos įnašai) ir minimalaus pragyvenimo lygio (sveikatos draudimas) srityse,

B.   kadangi tikimasi, kad bendras Europos Sąjungos gyventojų skaičius iki 2025 m. šiek tiek padidės, o po 2025 m. šiek tiek sumažės, ir kad maždaug 2050 m. gyventojų gali būti šiek tiek mažiau ir jie gali būti kur kas vyresni,

C.   kadangi, jei imigracija išliks tokio masto, kaip dabar, darbo jėgos sumažės nuo 227 mln. žmonių 2005 m. iki 183 mln. žmonių 2050 m., užimtumo lygis 2020 m. išaugs iki 70 proc., visų pirma dėl didesnio moterų užimtumo, iki 2017 m. bendras darbuotojų skaičius padidės 20 mln., bet vėliau iki 2050 m. sumažės 30 mln., o numatomas vyresnių nei 65 m. amžiaus žmonių ir darbinio amžiaus žmonių santykis išaugs nuo 1:4 (2005 m.) iki 1:2 (2050 m.),

D.   kadangi atsižvelgiant į bendrą gyvenimo trukmės didėjimo tendenciją visiems padidinus pensinį amžių, nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad daugybės pramonės šakų darbuotojų gyvenimo trukmė vis dar daug trumpesnė,

E.   kadangi socialiniams partneriams apskritai ir ypač toms pramonės šakoms, kurių darbuotojų gyvenimo trukmė trumpesnė nei vidutinė, tenka didelė darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo atsakomybė ir jie gali būti pirminės remiančios šalys siekiant užtikrinti veiksmingą personalo politiką, kurią vykdant atsižvelgiama į amžių,

F.   kadangi dėl to, kad bus mažiau bedarbių, išlaidos bedarbių pašalpoms iki 2050 m. sumažės maždaug 0,6 bendrojo vidaus produkto (BVP) procento dalimis, t. y. šis sumažėjimas bus labai nežymus ir nekompensuos didesnių išlaidų kituose sektoriuose,

G.   kadangi Europos Sąjunga išleidžia 27,2 proc. BVP socialinei apsaugai (2008 m.) ir didžiausia šios sumos dalis išleidžiama senatvės išmokoms ir pensijoms (46 proc.),

H.   kadangi sąvoka "socialinė apsauga" reiškia ne išlaidų ir pajamų ryšį, o socialinę sutartį – piliečių ir valstybės teisių ir pareigų ryšį, taigi ši sąvoka turėtų būti būtent taip aiškinama; kadangi jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti sumenkinamas socialinės apsaugos biudžetinis aspektas,

I.   kadangi tikimasi, jog tuo atveju, jei tęsiama dabartinė politika, dėl gyventojų senėjimo daugumoje valstybių narių iki 2050 m. išaugs valstybės išlaidos, visų pirma jų dalis, skiriama pensijoms, sveikatos priežiūrai ir ilgalaikei priežiūrai, o didžiausias padidėjimas numatomas laikotarpiu nuo 2020 iki 2040 metų,

J.   kadangi Lisabonos strategijos tikslai, susiję su moterų, jaunimo ir pagyvenusių asmenų užimtumo klausimais, ir Barselonos tikslai, susiję su vaiko priežiūros paslaugų klausimais, yra pagrindiniai siekiant pensijų sistemų tvarumo,

K.   kadangi lyčių lygybė yra JT 2000 m. Tūkstantmečio tikslų, ypač 3-čiojo tikslo, pagrindas,

L.   kadangi dažnai moterų profesinė karjera būna su pertrūkiais ir jai būdingas lėtesnis darbo užmokesčio kitimas, o vyrų profesinė karjera būna nenutrūkstama, jų darbo užmokesčio kitimas pastovesnis, todėl atsiranda pensijų sistemos įmokų skirtumų ir moterims labiau gresia skurdas, be to, šį skurdo pavojų jos patiria ilgesnį laiką, kadangi jų gyvenimo trukmė ilgesnė,

Bendrieji reikalai

1.   ragina valstybes nares, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir būtinybę imtis veiksmų siekiant išlaikyti tvarias socialinės apsaugos ir pensijų sistemas, siekti didesnės pažangos derinant socialinių išlaidų požiūrį su socialinio aktyvumo didinimo požiūriu, taip pat siekti pritraukti daugiau žmonių į gerą, saugų ir privalomą socialinę apsaugą užtikrinantį darbą bei išlaikyti žmones tame darbe, skatinti augimą ir naujų darbo vietų kūrimą ir galimybę įsidarbinti sukuriant skaidresnę rinką, modernizuoti socialinės apsaugos sistemas (pvz., labiau diferencijuoti teikiamus privalumus ir finansavimo priemones) ir padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą skatinant mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą bei naujoves, taip pat gerinant švietimą ir profesinį mokymą suteikiant visiems galimybę mokytis visą gyvenimą;

2.   ragina Komisiją atidžiai stebėti socialinės apsaugos ir pensijų reformas valstybėse narėse ir lyginti poveikį, kurį šios reformos daro moterų užimtumo padėčiai, ir daug dėmesio skirti nustatytai pažangiajai patirčiai, ypač susijusiai su moterų ir vyrų diskriminacijos mažinimu darbo užmokesčio požiūriu ir profesinių bei šeiminių pareigų derinimu;

3.   pabrėžia, kad dėl demografinių pokyčių keisis ekonominio augimo šaltiniai ir kad ekonominio augimo šaltiniais taps darbo našumo didėjimas ir technologijų naujovės; pripažįsta, kad siekiant išlaikyti didesnį našumą būtinai reikės daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, taip pat į geresnius valdymo metodus, kuriuos taikant pirmenybė bus teikiama technologinių ir socialinių naujovių sąveikai;

4.   atsižvelgdamas į dabartines demografines, ekonomines ir socialines tendencijas ir kartų bei socialinių konfliktų prevenciją pabrėžia, kad ateityje svarbu rasti naujus veiksmingo ir teisingo išlaidų ir pelno paskirstymo tarp mažesnės dalies ekonomiškai aktyvių ir didesnės dalies ekonomiškai neaktyvių gyventojų modelius; Europos ir nacionaliniu lygmeniu reikėtų siekti išlaikyti ekonominio socialinės apsaugos ir pensijų sistemų įgyvendinamumo ir socialinės rizikos padengimo pusiausvyrą;

5.   primena savo įsitikinimą, kad, siekiant skatinti taikyti perspektyvią socialinės apsaugos sistemą, pagal Bendrijos darbo teisę kaip įprastinė įdarbinimo forma turėtų būti įtvirtintos neribotos trukmės darbo sutartys, pagal kurias būtų suteikiama tinkama socialinė ir sveikatos apsauga ir užtikrinama pagarba pagrindinėms teisėms; vis dėlto pripažįsta, kad reikia ginti ir tų žmonių, kurie dirba pagal kitokius darbo modelius, teises, įskaitant teisę į pensiją, kuri suteiktų jiems galimybę oriai gyventi;

6.   primena, kad Europos socialinių modelių pagrindą sudaro kartų ir socialinių grupių solidarumo principas ir kad šių socialiniai modelių taikymas visų pirma finansuojamas iš su darbu susijusių įplaukų, pvz., darbuotojų ir darbdavių socialinio draudimo įmokos ir darbo mokesčiai; vis dėlto pabrėžia, kad dėl gyventojų senėjimo susidarys didelė našta aktyviai darbo jėgai ir kad demografinių pokyčių klausimams reikėtų teikti politinę pirmenybę; pabrėžia, kad antraip demografiniai pokyčiai galėtų statyti į pavojų solidarumo principą ir netgi Europos socialinius modelius; taigi pabrėžia, kad labai svarbu stiprinti solidarumo principą, įskaitant teisingą finansinį kompensavimą;

7.   primena, kad pagal EB sutarties 141 straipsnį galima patvirtinti priemones, kurias taikant būtų aktyviai siekiama lygaus darbo užmokesčio ir kad Bendrijos teismo praktikoje socialinės įmokos laikomos darbo užmokesčio dalimi;

8.   pažymi, kad apskaičiuota, jog dėl demografinių pokyčių iki 2030 m. aktyvių ir neaktyvių asmenų santykis bus 2:1; ragina Komisiją ir valstybes nares numatyti politiką siekiant užtikrinti, kad globėjams, kurių daugeliui dėl slaugos įsipareigojimų tenka pasitraukti iš darbo rinkos, neigiamo poveikio nedarytų nesaugumas dėl pensijos;

9.   primena, kad individualizacijos tendencija prisideda prie pirmojo ir antrojo ramsčių modernizavimo, nesukeldama abejonių dėl pirmojo socialinės apsaugos sistemų ramsčio; t. y. siekiama suteikti žmonėms, ypač moterims ir kitoms pažeidžiamoms grupėms, didesnę pasirinkimo laisvę, taip pat galimybę tapti labiau nepriklausomais ir naudotis savo papildomomis pensijos teisėmis;

10.   prašo Komisijos atlikti išsamesnius mokslinius tyrimus ir apklausas siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką vienodam požiūriui į vyrus ir moteris daro socialinių teisių individualizacija;

11.   mano, kad moterų ir vyrų lygybė turėtų būti vienas iš socialinės apsaugos ir pensijų sistemų reformos tikslų, ir pabrėžia, kad nelygybę dažniausiai lemia netiesioginiai veiksniai, susiję su nuolatine nelygybe darbo rinkoje darbo užmokesčio ir karjeros perspektyvos požiūriu, taip pat šeiminių ir buities pareigų pasidalijimo požiūriu, taigi tokią nelygybę galima panaikinti tik taikant visapusiškesnes priemones;

12.   ragina Komisiją ir valstybes nares išsamiau informuoti (jaunus) suaugusius žmones apie teisę anksti pradėti kaupti pensiją;

Darbo jėga

13.   mano, kad, jei dabartinė padėtis tęsis, dėl darbo jėgos mažėjimo sumažės bendras dirbamų valandų skaičius; mano, kad siekiant pakreipti šią tendenciją būtų galima imtis priemonių nedarbo lygiui mažinti ir užimtumui didinti (kartu su mokymu ir perkvalifikavimu), įskaitant asmenis, kurie galėtų dirbti, pvz., neįgalieji, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės; pabrėžia, kad būtina suteikti galimybę rinktis lankstų išėjimo į pensiją amžių, kitaip organizuoti darbo praktiką ir sumaniai panaudoti naujas technologijas; pabrėžia, kad siekiant sumažinti savanoriškai ne visą darbo dieną dirbančių žmonių skaičių taip pat būtina gerinti rėmimo paslaugas ir paslaugas, susijusias su vaikų ir išlaikomų šeimos narių priežiūra;

14.   primena, kad didesnis užimtumo lygis labai priklauso nuo būtinybės išlaikyti visų grupių, ypač grupių, kurios nedalyvauja darbo rinkoje, žmones aktyvius; todėl pabrėžia, kad reikia kovoti su diskriminacija darbo rinkoje ir siūlyti darbą asmenims, nedalyvaujantiems darbo rinkoje; taigi pabrėžia, kad reikia užtikrinti priimtinas sąlygas siekiant palengvinti neįgaliųjų asmenų ir asmenų, turinčių sveikatos problemų, įdarbinimą, ir užtikrinti neįgaliesiems ir žmonėms su psichine negalia galimybę dirbti;

15.   taigi pabrėžia, kad būtina aktyvi moterų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių užimtumo politika siekiant tinkamai panaudoti darbo jėgą bei galimybę kurti verslo įmones ir, be kita ko, užtikrinti, kad įnašai į pensijos fondą suteiktų išėjusiems į pensiją asmenims teisę gauti deramą pensiją,

16.   pabrėžia, kad būtina aptarti įteisinto pensinio amžiaus padidinimo klausimą; mano, kad nepaisant to, kad valstybėse narėse įteisintas skirtingas pensinis amžius, būtina, kad darbuotojai būtų skatinami savanoriškai dirbti tol, kol įmanoma tam tikromis aplinkybėmis, bent iki numatyto amžiaus ar ilgiau;

17.   ragina socialinius partnerius, be kita ko, remiantis įvairiuose sektoriuose įgyta patirtimi, aptarti konkretiems sektoriams pritaikytas priemones, susijusias apskritai su darbuotojų senėjimo reiškiniu ir ypač su personalo politika, kurią vykdant atsižvelgiama į amžių;

18.   ragina valstybes nares parengti finansines ir socialines iniciatyvas, kurias įgyvendinant siekiama skatinti darbuotojus savanoriškai tęsti darbą net sulaukus įstatymuose numatytos pensinio amžiaus ribos;

19.   ragina valstybes nares vykdyti aktyvią politiką ir gerinti saugaus darbo sąlygas siekiant, kad būtų sumažinta tam tikrų profesijų darbo rizika ir kad daug gabių darbuotojų neišeitų į pensiją anksčiau laiko;

20.   primena, kad bet kokia aktyvi migracijos politika, kurią vykdant ypač daug dėmesio skiriama galimų darbinio amžiaus migrantų klausimui spręsti ir aukštos kvalifikacijos pareiškėjams suteikiama galimybė labai greitai imigruoti, turėtų būti papildyta geresne migrantų integracija į darbo rinką ir apskritai į visuomenę; pabrėžia, kad aktyvesnės pastangos padidinti imigraciją galėtų lemti protų nutekėjimą imigrantų kilmės šalyse, o tai galėtų turėti neigiamos įtakos šių šalių ekonominiam ir socialiniam vystymuisi ir skatinti naujas nekontroliuojamo žmonių mobilumo bangas;

21.   pripažįsta, kad vadinamasis protų švaistymas tais atvejais, kai kvalifikuoti darbuotojai migrantai įdarbinami į mažiau kvalifikuotas pozicijas, taip pat gali kelti problemų tiek visai ekonomikai, tiek ir pavieniams asmenims; pabrėžia, kad darbuotojai migrantai turi gauti naudos iš savo įmokų į pensijų sistemas;

22.   ragina Komisiją imtis reikalingų priemonių ir užtikrinti, kad ES piliečiai, dirbantys ir gyvenantys priimančioje šalyje narėje, neprarastų kai kurių ar visų savo socialinės apsaugos teisių;

23.   mano, kad sunku nuspėti ilgalaikį imigracijos poveikį gyventojų senėjimo raidai, nes jis priklauso nuo migruojančiųjų elgesio, šeimų persigrupavimo ir migruojančių žmonių gimstamumo lygio; mano, kad imigracija gali padėti geriau subalansuoti socialinės apsaugos sistemas, jei imigrantai įdarbinami legaliai ir taip prisidedant prie šių sistemų finansavimo;

Pensijos

24.   atkreipia dėmesį į esamą pažeidžiamų asmenų grupių diskriminaciją patenkant į darbo rinką ar suteikiant joje vienodas sąlygas, ypač asmenims, dirbantiems darbuose, kur neprivaloma mokėti socialinės apsaugos įnašų, dėl kurios pažeidžiamų asmenų grupių užimtumo lygis ir darbo užmokestis mažesni, taigi šie asmenys turi mažiau galimybių sukaupti pakankamas pensijas; primygtinai reikalauja, kad visiems būtų sudarytos lygios galimybės, kurios padėtų užtikrinti didesnį užimtumą, vienodą užmokestį ir atitinkamas pensijų teises;

25.   pripažįsta, kad valstybinės pensijų sistemos stiprina socialinį solidarumą, kad už jas atsakingos valstybės narės ir kad šių sistemų apsaugai turėtų būti teikiama politinė pirmenybė; mano, kad veiksminga alternatyva galėtų būti platesnis kitų nei valstybės finansuojamų pensijų, pvz., papildomų pensijų sistemų, naudojimas; pabrėžia, kad turėtų būti galimybė rinktis darbdavių ar kitų kolektyvinių organizacijų ir asociacijų numatytas papildomų profesinių pensijų sistemas ir asmeninėmis santaupomis grindžiamas papildomų pensijų sistemas; pabrėžia, kad dėl asmeninėmis lėšomis finansuojamų pensijų padidėtų būtinybė tinkamai reglamentuoti asmeninius pensijų fondus, šių pensijų perkeliamumą ir šių alternatyvų skatinimą bei nuolatinį modernizavimą (įskaitant didesnį lankstumą); turėdamas tai mintyje, mano, kad reikia atsižvelgti į riziką, kad moterys pagal galiojančią valstybinę pensijos sistemą galėtų netekti draudimo apsaugos, jei ši sistema būtų pakeista asmeninėmis lėšomis finansuojamų pensijų nuostatomis, tačiau mano, kad šią riziką galima sumažinti numatant teisę į pensiją už motinystės atostogų, tėvystės atostogų ir darbo nutraukimo dėl asmeninių priežasčių laikotarpius;

26.   ragina valstybes nares tinkamai atsižvelgti į būtinybę pertvarkyti tradicines pensijų sistemas, kurios pagrįstos sistemingu rizikos vertinimu ir tipiško, standartinio gyvenimo būdo prielaida, ir pakeisti socialinės apsaugos sistemą atsižvelgiant į pensijų sistemos pertvarką, turint mintyje tai, kad manomas standartinis gyvenimo būdas greitai keičiasi ir vadinamosios margos biografijos taps vis labiau įprastu reiškiniu; mano, kad taip galėtų atsirasti nauja socialinė grėsmė, kad bus vis sunkiau nuspėti daugelio asmenų, ypač pažeidžiamų grupių atstovų, pvz., imigrantų, žemos kvalifikacijos darbuotojų ir vienišų tėvų arba motinų, padėties raidą; pabrėžia, kad dėl šios priežasties jie gali anksčiau pasitraukti iš darbo rinkos arba mažiau joje dalyvauti; nurodo, kad siekiant sukurti lanksčią darbo rinką taip pat reikia pertvarkyti pensijų sistemas;

27.   pažymi, kad tvari pensijų sistema turi būti taikoma prie demografinių ir ekonominių uždavinių, ir pabrėžia, kad esant daug galimybių trijų ramsčių sistema yra suderintas pasirinkimas; siūlo, kad įstatymuose numatytas pensijas (pirmasis ramstis) turėtų papildyti kolektyvinio finansavimo profesinių pensijų sistemos (antrasis ramstis) ir atskiri papildomi trečiajam ramsčiui priskiriami produktai; atkreipia dėmesį į pensijų sistemų, kurioms būdingas solidarumas ir dažnai didelės įplaukos dėl didelio masto, ilgalaikių ir atsargių, bet pelningų investicijų, vertę; skatina Komisiją pradėti rengti tinkamą ir įgyvendinamą visos Europos pensijų produktų reguliavimo ir priežiūros pagrindą; pabrėžia, kad profesinių pensijų vidaus rinka ir trečiojo ramsčio pensijos sudarytų galimybę atskiriems asmenims naudotis perkeliamų profesinių pensijų privalumais, skatintų konkurenciją ir sumažintų taupymo pensijai sąnaudas;

28.   atkreipia dėmesį į tai, kad dažniausiai moterys, savo noru ar ne savo noru, verčiamos kultūrinių nuostatų ir socialinių normų, arba dėl prastos vaikų priežiūros institucijų ar kitų priežiūros institucijų (ilgalaikės priežiūros institucijų) kokybės ar jų trūkumo, prižiūri vaikus, vyresnio amžiaus, sergančius ar neįgalius šeimos narius, ir kad dėl to jos kur kas dažniau pertraukia savo profesinę karjerą; pabrėžia, kad būtina atlyginti moterims ir globėjams už šį darbą ir suteikti galimybę iš tiesų rinktis turėti vaikų ir prižiūrėti šeimos narius nebijant, kad dėl to turės finansinių nuostolių ar nukentės profesinė karjera; džiaugiasi, kad valstybės narės ėmėsi veiksmų, kuriais siekiama išvengti tokios padėties ir kompensuoti, pvz., numatyti įstatymais suteiktą teisę į pensiją laikotarpiu, kai buvo auginami vaikai ir prižiūrimi šeimos nariai;

29.   ragina valstybes nares, socialinius partnerius ir moterų organizacijų atstoves nuolat domėtis, kokių padarinių vyrų ir moterų lygybei gali turėti ar turi pensijų sistemos reforma, ir prireikus numatyti taisomąsias priemones siekiant užtikrinti lygybę;

30.   prašo Komisijos ir valstybių narių nedelsiant imtis priemonių, kuriomis būtų draudžiama tiesioginė diskriminacija pagal profesinių pensijų sistemas, įskaitant galiojančią praktiką, kai mokėjimų ir įnašų dydis nustatomas aktuarinių su lytimi susijusių veiksnių pagrindu;

31.   primena Europos Parlamento 1997 m. vasario 21 d. rezoliuciją dėl savarankiška veikla užsiimantiems asmenims padedančių sutuoktinių(5), kurioje, be kita ko, reikalaujama užtikrinti privalomą individualių įmokų už padedantį sutuoktinį mokėjimą pensijų draudimo įstaigoms;

32.   primena savo 2008 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl moterų padėties ES kaimo vietovėse(6), kurioje Komisija dar kartą raginama iki 2008 m. pabaigos pateikti persvarstytą 1986 m. gruodžio 11 d. Direktyvos 86/613/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant veiklą žemės ūkyje, principo taikymo, ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu(7), redakciją, numatant nepriklausomas socialines teises ir teises į pensiją moterims, padedančioms žemės ūkio valdose;

33.   primena savo 2007 m. liepos 11 d. rezoliuciją dėl finansinių paslaugų politikos (2005–2010) (8) ir pabrėžia, kad svarbu plėtoti skaidrią ir lanksčią Europos socialinės apsaugos ir pensijų rinką mažinant fiskalinius barjerus ir teisės gauti pensiją perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą kliūtis; mano, kad siekiant sukurti pensijų vidaus rinką reikalinga Europos pensijų produktų reguliavimo sistema;

34.   ragina Komisiją, remiantis Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucijų komiteto (angl. CEIOPS) patarimu, skubiai persvarstyti 2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros(9), siekiant parengti įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, tinkamą patikimą mokumo tvarką, pagrįstą Europos draudimo ir profesinių pensijų priežiūros institucijų komiteto rekomendacijomis ir visapusiško poveikio vertinimo, kurį vykdant nagrinėjami vienodų sąlygų klausimai atsižvelgiant į skaičiavimo skirtumus ir prielaidas dėl įsipareigojimų vertinimo, rezultatais; pabrėžia, kad tokia tvarka galėtų būti paremta Komisijos 2008 m. vasario 26 d. pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (COM(2008)0119) pateiktos koncepcijos kai kurių aspektų taikymu pensijų fondams, atsižvelgiant į įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, ypatumus, pvz., į jų tvarkomų pensijų sistemų ilgalaikiškumą ir į rizikos padengimo rūšį arba pensijų fondų teikiamas garantijas; mano, kad ši speciali mokumo tvarka prisidėtų prie finansinio stabilumo ir užkirstų kelią reguliuojamajam arbitražui;

35.   primena, kad Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriame kaip nepriimtinos vertinamos kliūtys, susijusios su atleidimu nuo mokesčių, kai mokamos tarpvalstybinės pensijų įmokos; pabrėžia, kad mokesčių lengvatos– tai geriausia ilgalaikio taupymo paskata, ir kad gali reikėti toliau vykdyti derinimą siekiant pašalinti visas kliūtis, susijusias su tarpvalstybinėmis įmokomis pagal pensijų planus;

36.   atkreipia dėmesį į dabartinę tendenciją nuo fiksuotų išmokų pensijų sistemų pereiti prie fiksuotų įmokų pensijų sistemų ir yra susirūpinęs dėl to, kad kartu su šia tendencija pastebimai mažėja darbdavių įmokos; pabrėžia aktyvesnio darbuotojų dalyvavimo ir didesnių jų įmokų į egzistuojančias pensijų sistemas poreikį siekiant užtikrinti tinkamas asmenų pensijų pajamas, taip pat pabrėžia nuolatinių atitinkamų įmokų, kurias moka darbdaviai, ypač į fiksuotų įmokų pensijų sistemas, poreikį; yra susirūpinęs, kad persvarsčius tarptautinį apskaitos standartą Nr. 19 (angl. IAS 19) dėl išmokų darbuotojams, pvz., galimo vadinamosios koridoriaus koncepcijos panaikinimo atveju, gali atsirasti žymių pensijų sistemų pokyčių, kuriuos reikia atidžiai įvertinti ir itin atsižvelgti į galimą neigiamą poveikį fiksuotų išmokų sistemų patrauklumui;

37.   atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant užtikrinti priimtinas gyvenimo sąlygas neįgaliems asmenims ir išvengti vadinamųjų pašalpų spąstų, būtina kompensuoti papildomas išlaidas, susijusias su negalia, ir šią kompensaciją suderinti su pensijų sistemomis bei socialinės integracijos politika;

Finansinis tvarumas

38.   pabrėžia, kad valstybėms narėms reikia išlaikyti tinkamą socialinės apsaugos ir pensijų sistemų finansavimo lygį ir kad joms reikia rasti alternatyvią ir tvirtą mokesčių bazę, atsižvelgiant į konkurenciją, padidėjusią dėl globalizacijos; pabrėžia, kad svarbu sumažinti priklausomybę nuo darbo mokesčių siekiant padidinti valstybių narių ekonomikų konkurencingumą ir suteikti daugiau darbo paskatų; pripažįsta sudėtingą padėtį, susijusią su perėjimu prie didesnių kapitalo pagrindu nustatytų mokesčių, turint mintyje mažesnę kapitalo mokesčio bazę ir didesnį kapitalo judumą; teigia, kad perėjimas prie naujų apmokestinimo būdų ir (arba) kitos alternatyvos galėtų pagerinti finansinį socialiniai apsaugai skiriamų išlaidų tvarumą ir tai palengvintų mažesnes pajamas gaunančių žmonių mokesčių naštą; mano, kad darbdavių socialinės apsaugos įmokos – tai investicijos, kadangi jos padeda didinti našumą, ir būtent dėl šios priežasties šalys, kurios daug lėšų skiria socialinei apsaugai, yra konkurencingiausios;

39.   pabrėžia, kad valstybės narės privalo sutelkti dėmesį į vidutinės trukmės ir ilgalaikius Stabilumo ir augimo pakto (SAP) tikslus ir užtikrinti valstybės finansų tvarumą, kad galėtų įveikti su visuomenės senėjimu susijusius sunkumus; pažymi, kad neformaliame 2008 m. balandžio 5 d. Brdo mieste vykusiame susitikime Ekonomikos ir finansų ministrų taryba nusprendė, jog socialinių išlaidų srityje dėmesys nuo išlaidų apimties turėtų būti perkeltas į pasiekimus ir rezultatus; pataria Tarybai apsvarstyti tolesnius Stabilumo ir augimo pakto patobulinimus, pvz., ilgalaikių investicijų apskaitą leisti atlikti per ilgesnį laikotarpį;

40.   pabrėžia, kad valstybės narės turėtų vykdyti tvarią finansų politiką ir mokesčių naštą sąžiningai padalinti darbuotojams, vartotojams, verslo įmonėms ir iš kapitalo pajamas gaunantiems subjektams bei gyventojų kartoms;

41.   mano, kad reguliavimu turėtų būti siekiama užtikrinti profesinių pensijų sistemų mokumą ir apsaugą ne vien tik tada, kai perimama nuosavybė ar valdymas ar įvyksta kiti svarbūs susiję pasikeitimai;

42.   ragina valstybes nares į jų metinius biudžetus įtraukti būsimų pensinių mokėjimų fondą;

43.   pabrėžia, kad reikia apsvarstyti laipsnišką perėjimą nuo bendrų įmokomis pagrįstų prie fondais pagrįstų draudimo tipo pensijų sistemų;

Sveikatos priežiūra ir ilgalaikė priežiūra

44.   yra įsitikinęs, kad siekiant įgyvendinti sveikatos gerinimo priemones, reikia investicijų, kurios gali padėti sumažinti išlaidas, susijusias su visuomenės senėjimu, ir pagerinti viešojo finansavimo patikimumą; primygtinai kartoja, kad svarbu išsaugoti vertybes ir principus, kuriais pagrįstos Europos Sąjungos sveikatos priežiūros sistemos ir kurie apima universalią aprėptį, finansavimo solidarumą, lygias galimybes naudotis aukštos kokybės sveikatos priežiūra ir ją teikti, nepaisant būtinybės taupiai naudoti ribotus išteklius; pabrėžia, kad galima teikti kokybiškesnes sveikatos paslaugas ir padidinti jų finansinį veiksmingumą pagal subsidiarumo principus gerinant jų organizavimą ir teikimą;

45.   atsižvelgdamas į planuojamas didesnes sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros išlaidas, mano, kad valstybės narės turėtų persvarstyti savo finansavimą ir atsižvelgti į tai, kad dėl tendencijos turėti mažesnes šeimas ir dėl didėjančio moterų dalyvavimo darbo rinkoje gali sumažėti galimybių gauti neprofesionalią priežiūrą ir kad dėl šios priežasties daugiau nei planuota gali išaugti ilgalaikės priežiūros poreikis;

46.   nurodo, kad didžiausią dėmesį reikėtų skirti asmenims, kuriems reikia brangios ar ilgalaikės sveikatos priežiūros, asmenims ir asmenų grupėms, susiduriančioms su tam tikromis sveikatos priežiūros paslaugų prieigos problemomis, pvz., etninės mažumos ir mažas pajamas gaunantys asmenys, taip pat asmenų, kurie serga chroniškomis ligomis, priežiūrai ir atviros reabilitacijos, socialinės integracijos ir paramos asmenims, turintiems fizinę ar psichinę negalią bei vyresnio amžiaus žmonėms, paramos struktūros kūrimui siekiant išvengti minėtuosius asmenis apgyvendinti priežiūros institucijose ir siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai;

47.   mano, kad valstybinis sveikatos priežiūros finansavimas padeda suteikti apsaugą nuo finansinės rizikos nepriklausomai nuo asmeninės blogos sveikatos rizikos ir todėl remia lygybę ir socialinę apsaugą, o privačių įnašų priemonės kaip tik neapima rizikos pasidalijimo arba apima tik ribotą šios rizikos pasidalijimą ir paprastai sieja įmokų dydį su blogos sveikatos rizika ir galimybe mokėti šias įmokas ateityje, tačiau tuo pačiu metu užtikrina ilgalaikį finansavimą nepriklausomai nuo demografinių pokyčių;

48.   pripažįsta valstybės finansavimo svarbą siekiant solidarumo tikslo ir didelę valstybės ir privataus sveikatos priežiūros finansavimo lygmenų įvairovę valstybėse narėse; siūlo Komisijai atlikti tyrimą ir nustatyti valstybės finansavimo, atitinkančio solidarumo siekį, lygį ir (arba) mastą visai sistemai ir tam tikroms paslaugų sritims;

49.   pripažįsta didėjantį rinka grindžiamų sprendimų ir sveikatos priežiūros finansavimo privatizavimo, kaip būdo išsigelbėti nuo staigaus išlaidų padidėjimo, populiarumą, jų neveiksmingumą ir priežiūros kokybės problemas, ypač naujose valstybėse narėse; pripažįsta, jog vis daugėja įrodymų, kad paprastai dėl funkcinio socialinių sveikatos draudimo sistemų privatizavimo, pelno siekimo ir finansinių tarpininkų konkurencijos sveikatos priežiūros sistemų finansavimas tampa brangesnis, o jų naudingumas išlaidų ribojimo, veiksmingumo ir priežiūros kokybės požiūriu – abejotinas; taigi, siūlo valstybėms narėms, taikančioms vieno mokėtojo modelį, išsaugoti šį modelį;

50.   pažymi, kad sveikatos priežiūros sistemos, kurios daugiausia finansuojamos iš socialinio draudimo įmokų, susijusių su užimtumu, gali turėti naudos išplėtus įplaukų bazę ir įtraukus pajamas, nesusijusias su darbo užmokesčiu;

51.   pažymi, kad atsižvelgiant į laisvės teikti paslaugas principą ir apdraustojo teisę laisvai rinktis gydytoją ar gydymo įstaigą, suteiktą pagal sveikatos draudimo sistemas, neleistina, kad valstybės narės atsisakytų atlyginti bet kokias savo piliečių gydymo užsienyje išlaidas, tačiau valstybės narės gali nustatyti skirtingas piliečių gydymo užsienyje išlaidų ribas (fiksuotas) ir neprivalo atlyginti gydymo, kurį jų gyventojai būtų gavę savo šalyje, išlaidų;

52.   ragina valstybes nares tvirtinant reformų politiką, kurios tikslas – pertvarkyti teisinę sistemą, sudarančią atitinkamų nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų pagrindus, vengti taikyti grynai finansinį požiūrį;

53.   yra tvirtai įsitikinęs, kad pradedant bet kokią reformą reikėtų atidžiai išanalizuoti esamą sveikatos (finansavimo) sistemą siekiant nustatyti silpnąsias ir sunkumų keliančias sritis bei suvokti susijusius veiksnius, kurie gali prisidėti prie reformos sėkmės ar jai sutrukdyti; tikisi, kad valstybės narės iki galo susipažinusios su dideliu sveikatos priežiūros reformų poveikiu jų atitinkamų sveikatos priežiūros sistemų veikimui, galimybėms ir veiksmingumui, taip pat su grėsmėmis, kurios dėl nepakankamai ar netinkamai parengtų reformos priemonių gali kilti sveikatos priežiūros paslaugų kokybei ir prieinamumui, piliečių sveikatos būklei ir jų užimtumo galimybėms;

54.   ragina valstybės nares daugiausia dėmesio skirti ne vien įmokų priemonėms, bet ir apsvarstyti įvairias sveikatos finansavimo funkcijas ir politikos kryptis; yra įsitikinęs, kad užimtumu pagrįstų įmokų didinimas arba asmeninio pacientų įnašo į sveikatos priežiūros paslaugų kainą didinimas yra netinkama politika, kuri gali sukelti pražūtingas pasekmes, nes apribotų mažas pajamas gaunančių gyventojų galimybę naudotis daugybe sveikatos priežiūros paslaugų, o tai nepriimtina;

55.   yra įsitikinęs, kad mažas pajamas gaunančių piliečių galimybei naudotis aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis turėtų būti teikiama akivaizdi pirmenybė, kuri glaudžiausiai susijusi su Europos solidarumo ir lygių teisių vertybėmis ir sudaro išankstinę sąlygą norint pasiekti Lisabonos visiško užimtumo tikslą;

56.   ragina Europos Komisiją atsižvelgti į visų ES piliečių lygias teises naudotis aukštos kokybės sveikatos priežiūros sistemomis ir, persvarstant Bendrijos kovos su diskriminacija teisės aktus ar rengiant naujus teisės aktus dėl galimybių gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įtraukti reikiamas piliečių nediskriminavimo finansiniu požiūriu garantijas;

57.   rekomenduoja, kad valstybės narės padėtų gerinti atitinkamų savo sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumą ir teisingumą mažindamos rizikos fondų skaičių arba, dar geriau, sukurdamos bendrą nacionalinį fondą, kuris palengvintų visos sveikatos sistemos strateginį valdymą ir koordinavimą;

o
o   o

58.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Užimtumo komitetui, Socialinės apsaugos komitetui ir valstybių narių bei šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) Byla C-262/88, ECJ [1990] I-1889.
(2) OL C 175 E, 2008 7 10, p. 401.
(3) OL C 282 E, 2008 11 6, p. 463.
(4) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0066.
(5) OL C 85, 1997 3 17, p. 186.
(6) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0094.
(7) OL L 359, 1986 12 19, p. 56.
(8) OL C 175 E, 2008 7 10, p. 392.
(9) OL L 235, 2003 9 23, p. 10.

Teisinė informacija - Privatumo politika