Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2014/2007(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0135/2014

Pateikti tekstai :

A7-0135/2014

Debatai :

PV 12/03/2014 - 12
CRE 12/03/2014 - 12

Balsavimas :

PV 13/03/2014 - 14.4

Priimti tekstai :

P7_TA(2014)0240

Priimti tekstai
PDF 331kWORD 121k
Ketvirtadienis, 2014 m. kovo 13 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Trejeto vaidmens ir veiksmų euro zonos programoje dalyvaujančiose šalyse užimtumo ir socialiniai aspektai
P7_TA(2014)0240A7-0135/2014

2014 m. kovo 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl trejeto (ECB, Komisijos ir TVF) vaidmens ir veiksmų euro zonos šalyse, kuriose taikomos programos, užimtumo ir socialinių aspektų (2014/2007(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 9, 151, 152 ir 153 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos IV antraštinę dalį (Solidarumas),

–  atsižvelgdamas į pataisytą Europos socialinę chartiją, ypač jos 30 straipsnį dėl teisės į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 9 d. Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto surengtą viešąjį klausymą tema „Trejeto vaidmens ir veiksmų euro zonos šalyse, kuriose taikomos programos, užimtumo ir socialiniai aspektai“,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. sausio mėn. Vidaus politikos generalinio direktorato (IPOL) Ekonomikos ir mokslo politikos direktorato Paramos ekonomikos valdymui skyriaus parengtus keturis politikos pranešimų projektus, kuriuose įvertinami socialiniai ir užimtumo aspektai ir problemos Graikijoje, Portugalijoje, Airijoje ir Kipre,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 13 d. EMPL ir ECON komitetų kartu surengtą dialogą ir keitimąsi nuomonėmis ekonomikos klausimais su Graikijos finansų ministru ir darbo, socialinės apsaugos ir aprūpinimo ministru,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. balandžio 22 d. Europos Tarybos Socialinių teisių komiteto priimtus penkis sprendimus dėl Graikijos pensijų sistemų(1) ,

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Asociacijų laisvės komiteto 365-ą ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 8 d. rezoliuciją dėl biudžeto apribojimų poveikio regionų ir vietos valdžios institucijoms, susijusio su ES struktūrinių fondų išlaidomis valstybėse narėse(2) ,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl krizės poveikio pažeidžiamų grupių galimybėms gauti priežiūros paslaugas(3) ,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rezoliuciją dėl socialinio būsto Europos Sąjungoje(4) ,

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 15 d. rezoliuciją dėl užimtumo ir socialinių aspektų 2012 m. metinėje augimo apžvalgoje(5) ,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 13 d. Komisijos komunikatą dėl 2014 m. metinės augimo apžvalgos (COM(2013)0800) ir į prie jo pridėtą bendros užimtumo ataskaitos projektą,

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras: 2013 m. prioritetų įgyvendinimas“(6) ,,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 2 d. Komisijos komunikatą „Ekonominės ir pinigų sąjungos socialinio matmens stiprinimas“ (COM(2013)0690),

–  atsižvelgdamas į klausimą žodžiu Komisijai O-000122/2013 – B7-0524/2013 ir į susijusią 2013 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) socialinio matmens stiprinimas“(7) ,

–  atsižvelgdamas į EMPL komiteto nuomonę dėl savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliucijos dėl Europos Vadovų Tarybos, Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko ir Euro grupės pirmininkų ataskaitos „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“(8) ,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 16 d. Komisijos komunikatą „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“ (COM(2010)0758) ir savo 2011 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl to komunikato(9) ,

–  atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją dėl Socialinių investicijų pakto kaip atsako į krizę(10) ,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 12 d. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofound) ataskaitą „Darbo santykiai ir darbo sąlygos“,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 20 d. Komisijos komunikatą „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“ (COM(2013)0083),

–  atsižvelgdamas į klausimą žodžiu Komisijai O-000057/2013 – B7-0207/2013 ir į susijusią 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“(11) ,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. spalio mėn. Regionų komiteto parengtą ketvirtąją strategijos „Europa 2020“ stebėsenos ataskaitą,

–  atsižvelgdamas į TDO 2013 m. balandžio 30 d. darbinį dokumentą Nr. 49 „Euro zonos krizės poveikis Airijos socialinei partnerystei. Politinės ekonomikos analizė“,

–  atsižvelgdamas į TDO 2012 m. kovo 8 d. darbinį dokumentą Nr. 38 „Socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos krizės metu. Graikijos atvejis“,

–  atsižvelgdamas į TDO 2013 m. spalio 30 d. ataskaitą „Kova su krize Portugalijos darbo rinkoje“,

–  atsižvelgdamas į Briuselio Europos ir pasaulio ekonomikos laboratorijos (Bruegel) 2013 m. birželio 17 d. ataskaitą „ES ir TVF parama euro zonos valstybėms. Preliminarus įvertinimas“ (Bruegel 19-as projektas),

–  atsižvelgdamas į Eurostato 2010 m. vasario 12 d. (22/2010) ir 2013 m. lapkričio 29 d. (179/2013) paskelbtus naujus duomenis apie euro rodiklius,

–  atsižvelgdamas į EBPO 2012 m. balandžio 12 d. ekonominės politikos dokumentą Nr. 1 „Fiskalinė konsolidacija. Kiek, kaip greitai ir kokiomis priemonėmis? Ekonomikos perspektyvų ataskaita“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

–  atsižvelgdamas į Europos profesinių sąjungų instituto (EPSI) 2013 m. gegužės mėn. darbinį dokumentą „Euro krizė ir jos poveikis nacionalinei ir Europos socialinei politikai“,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio mėn. Komisijos ataskaitą „Darbos rinkos raida Europoje 2013 m.“ (serijos „Europos ekonomika“ leidinys 6/2013),

–  atsižvelgdamas į „Caritas Europe“ 2013 m. vasario mėn. dokumentą „Europos krizės poveikis. Krizės ir griežto taupymo priemonių poveikio žmonėms tyrimas, ypatingą dėmesį skiriant Graikijai, Airijai, Italijai, Portugalijai ir Ispanijai“,

–  atsižvelgdamas į „Oxfam“ 2013 m. rugsėjo mėn. politikos informacinį dokumentą „Pamokoma istorija. Tikroji griežto taupymo priemonių ir nelygybės Europoje kaina“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą (A7-0135/2014),

A.  kadangi beprecedentė ekonomikos ir finansų krizė, kuri parodė valstybės finansų trapumą kai kuriose valstybėse narėse, ir reaguojant į padėtį, kurioje atsidūrė Graikija (2010 m. gegužės mėn. ir 2012 m. kovo mėn.), Airija (2010 m. gruodžio mėn.), Portugalija (2011 m. gegužės mėn.) ir Kipras (2013 m. birželio mėn.), patvirtintos ekonominio koregavimo programų priemonės turėjo tiesioginį ir netiesioginį poveikį užimtumo lygiui ir daugelio žmonių gyvenimo sąlygoms; kadangi, nors visas programas oficialiai pasirašė Komisija, jas parengė ir jų sąlygas kartu nustatė TVF, Euro grupė, Europos Centrinis Bankas (ECB), Komisija ir valstybės narės, kurioms reikėjo suteikti pagalbą;

B.  kadangi užtikrinus šių keturių šalių ekonomikos ir biudžeto tvarumą, labiausiai reikėtų stengtis spręsti socialinius klausimus, ypatingą dėmesį skiriant darbo vietų kūrimui;

C.  kadangi SESV 9 straipsnyje nurodoma: „įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga“;

D.  kadangi SESV 151 straipsnyje numatyta, kad veiksmai, kurių imasi ES ir jos valstybės narės, turi būti suderinami su pagrindinėmis socialinėmis teisėmis, nustatytomis 1961 m. Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, siekiant pagerinti, be kita ko, socialinį dialogą; kadangi SESV 152 straipsnyje nurodoma: „Sąjunga, atsižvelgdama į nacionalinių sistemų įvairovę, pripažįsta ir remia socialinių partnerių vaidmenį savo lygiu. Ji remia socialinių partnerių dialogą, kartu gerbdama jų savarankiškumą“;

E.  kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje Sąjunga įpareigojama, siekiant „skatinti Sąjungos socialinę ir teritorinę sanglaudą“, pagal Sutartis pripažinti ir gerbti „teisę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, numatytomis nacionalinių teisės aktų ir praktikos“; kadangi SESV 14 straipsnyje nustatyta, kad „atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Sąjunga ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis“; kadangi SESV 345 straipsnyje nustatyta, kad "ši Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą" ir kadangi Protokole Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų išsamiai išdėstytos bendros Sąjungos vertybės, susijusios su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis;

F.  kadangi Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 6 straipsnio 1 dalyje teigiama: „Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje <...> išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“; kadangi to straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas Sąjungos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir nustatyta, kad šios teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus;

G.  kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje numatyta, be kita ko, teisė į kolektyvines derybas ir veiksmus (28 straipsnis), apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju (30 straipsnis), tinkamos ir teisingos darbo sąlygos (31 straipsnis), teisės gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis pripažinimas ir gerbimas ir, kad „būtų įveiktas skurdas ir socialinė atskirtis“, teisė į tai, kad „būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“ (34 straipsnis), teisė į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisė į gydymą (35 straipsnis) ir teisės naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis pripažinimas ir gerbimas (36 straipsnis);

H.  kadangi strategijoje „Europa 2020“, kurią 2010 m. kovo 3 d. pasiūlė Komisija ir kuriai 2010 m. birželio 17 d. pritarė Europos Vadovų Taryba, tarp penkių pagrindinių tikslų, kurie turi būti pasiekti iki 2020 m., yra numatyta: pasiekti, kad 75 proc. 20–64 m. amžiaus vyrų ir moterų turėtų darbą; sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių iki 10 proc. ir pasiekti, kad bent 40 proc. 30–34 m. amžiaus asmenų turėtų tretinį ar lygiavertį išsilavinimą; ir sumažinti skurdą bent 20 mln. žmonių panaikinant skurdo ar socialinės atskirties grėsmę;

I.  kadangi, remiantis 2013 m. spalio mėn. Komisijos ketvirčio ataskaita „ES užimtumo ir socialinė padėtis“, labai sumažėjęs Graikijos, Portugalijos ir Airijos BVP labiausiai nulėmė sumažėjusį užimtumo lygį;

J.  kadangi savo 2013 m. lapkričio 21 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas pritarė 2013 m. spalio 2 d. Komisijos komunikatui „Ekonominės ir pinigų sąjungos socialinio matmens stiprinimas“ ir jos pasiūlymui parengti pagrindinių užimtumo ir socialinių rodiklių suvestinę, papildančią makroekonominio disbalanso procedūrą (MDP) ir bendrą užimtumo ataskaitą (BUA), kaip žingsnį stiprinant EPS socialinį matmenį; pabrėžia, kad tie rodikliai turėtų būti pakankami, kad užtikrintų išsamią ir skaidrią užimtumo ir socialinės padėties valstybėse narėse apžvalgą; kadangi rezoliucijoje pabrėžiama būtinybė užtikrinti, kad šia stebėsena būtų siekiama sumažinti valstybių narių socialinius skirtumus ir skatinti didesnę socialinę konvergenciją bei socialinę pažangą;

K.  kadangi iš turimų duomenų matyti, kad šiose keturiose šalyse pastebimas regresas įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ socialinius tikslus, išskyrus tuos, kurie susiję su mokyklos nebaigusiais asmenimis, su mokymu ir tretinį išsilavinimą įgijusiais asmenimis;

L.  kadangi ilgalaikės ekonominės šių šalių perspektyvos gerėja; kadangi šios gerėjančios perspektyvos turėtų pradėti padėti kurti naujas darbo vietas šių valstybių ekonomikoje ir pakeisti mažėjančio užimtumo tendenciją;

1.  pažymi, kad ES institucijos (ECB, Komisija ir Euro grupė) taip pat atsako už ekonominio koregavimo programų sąlygas; taip pat pažymi, kad būtina garantuoti viešųjų finansų tvarumą ir užtikrinti tinkamą piliečių socialinę apsaugą;

2.  apgailestauja dėl to, kad Parlamentas buvo visiškai paliktas nuošalyje visais šių programų etapais: parengiamuoju etapu, įgaliojimų suteikimo, vykdant programas ir taikant susijusias priemones pasiektų rezultatų poveikio stebėjimo etapais; atkreipia dėmesį į tai, kad nors tokie ryšiai su Europos Parlamentu neprivalomi, nes nesukurta teisinė bazė, Europos institucijų nedalyvavimas ir Europos finansinių mechanizmų netaikymas nulėmė tai, kad rengiant programas teko improvizuoti, todėl finansiniai ir instituciniai susitarimai neatitinka Bendrijos metodo; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ECB priėmė sprendimus, kurie neatitinka jo įgaliojimų; primena, kad Komisijai tenka Sutarčių sergėtojos vaidmuo ir kad šį vaidmenį būtina visuomet gerbti; mano, kad tik iš tikrųjų demokratiškai atskaitingos institucijos turėtų vadovauti politiniam didelių finansinių sunkumų turinčioms šalims skirtų koregavimo programų rengimo ir įgyvendinimo procesui;

3.  apgailestauja, kad šios programos parengtos neturint pakankamų priemonių įvertinti jų pasekmes ir atlikti poveikio tyrimą ar koordinuoti veiklą su Užimtumo komitetu, Socialinės apsaugos komitetu, Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų taryba (EPSCO) arba Komisijos nariu, atsakingu už užimtumą ir socialinius reikalus; taip pat apgailestauja dėl to, kad nebuvo konsultuojamasi su TDO ir, nepaisant reikšmingų socialinių pasekmių, su pagal Sutartį įsteigtomis konsultacinėmis institucijomis, ypač su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (EESRK) ir Regionų komitetu (RK);

4.  apgailestauja, kad mainais į finansinę paramą nustatytos sąlygos sukėlė grėsmę ES socialiniams tikslams, nes:

   ES nebuvo tinkamai pasirengusi spręsti kilusių problemų, ypač siekiant įveikti prasidėjusią didžiulę valstybių skolų krizę – ištaisyti padėtį, kai reikėjo nedelsiant veikti, kad būtų išvengta bankroto – ir neturėjo tam tinkamų priemonių;
   nors programos įgyvendinamos konkretų laikotarpį, kelios pagal jas nustatytos priemonės neturėjo būti iš esmės ilgalaikės;
   šios priemonės kelia ypač daug sunkumų, daugiausia todėl, kad laiku nepastebėta pablogėjusi ekonominė ir socialinė situacija, joms įgyvendinti skirta mažai laiko ir neatliktas tinkamas jų poveikio įvairioms visuomenės grupėms pasiskirstymo vertinimas;
   nepaisant Komisijos raginimų, likusios 2007–2013 m. programos ES lėšos nebuvo tinkamai panaudotos;
   priemonės galėjo būti taikomos kartu dedant daugiau pastangų apsaugoti pažeidžiamų asmenų grupes, pvz., galėjo būti taikomos priemonės, siekiant išvengti didelio skurdo, nepritekliaus ir nelygybės sveikatos srityje, nes mažas pajamas gaunančių asmenų grupės yra itin priklausomos nuo valstybinių sveikatos priežiūros sistemų;

Užimtumas

5.  pažymi, kad dėl ypatingai sunkios ekonominės ir finansinės krizės šiose keturiose šalyse ir jose vykdomos koregavimo politikos išaugo nedarbas, padidėjo prarastų darbo vietų ir ilgalaikių bedarbių skaičius, taip pat kai kuriais atvejais pablogėjo darbo sąlygos; atkreipia dėmesį į tai, kad nedarbo lygis yra labai svarbus socialinės apsaugos ir pensijų sistemų tvarumui, taip pat siekiant strategijos „Europa 2020“ socialinių ir užimtumo tikslų;

6.  pažymi, kad nepasiteisino lūkesčiai atkurti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas taikant vidaus devalvacijos priemones konkurencingumui atkurti; pabrėžia tai, kad šie nepasiteisinę lūkesčiai rodo tendenciją nepakankamai įvertinti krizės struktūrinį pobūdį ir vidaus paklausos užtikrinimo, investicijų ir kredito paramos realiajai ekonomikai svarbą; akcentuoja, kad griežto taupymo priemonės procikliškos ir kad jos kiekvienu konkrečiu atveju netaikytos kartu su struktūriniais pakeitimais ir reformomis, itin daug dėmesio skiriant pažeidžiamoms visuomenės grupėms, kad būtų užtikrinamas ekonomikos augimas ir kartu socialinė sanglauda bei užimtumas;

7.  atkreipia dėmesį į tai, kad didelis nedarbas, viešojo ir privačiojo sektorių atlyginimų mažinimas ir kai kuriais atvejais nepakankamai efektyvūs veiksmai kovojant su mokesčių slėpimu ir mažinant įmokų tarifus mažina valstybės socialinės apsaugos sistemų tvarumą ir pakankamumą, nes susidaro socialinės apsaugos finansavimo spraga;

8.  pažymi, kad blogėjančios sąlygos ir MVĮ skaičiaus mažėjimas yra viena pagrindinių mažėjančio darbo vietų skaičiaus priežasčių ir didžiausia grėsmė ekonomikos atsigavimui ateityje; pažymi, kad įgyvendinant koregavimo politiką neatsižvelgta į strateginius sektorius, kuriuos reikėjo įvertinti, siekiant ateityje užtikrinti ekonomikos augimą ir socialinę sanglaudą; pažymi, kad dėl šios priežasties tokiuose strateginiuose sektoriuose kaip pramonė ir moksliniai tyrimai, technologinė plėtra ir inovacijos prarasta daug darbo vietų; atkreipia dėmesį į tai, kad šios keturios šalys turi stengtis sudaryti būtinas palankias sąlygas tam, kad įmonės, ypač MVĮ, galėtų tvariai plėtoti ilgalaikę veiklą; atkreipia dėmesį, kad daug viešojo sektoriaus darbo vietų panaikinta pagrindiniuose viešuosiuose sektoriuose, tokiuose kaip sveikatos priežiūra, švietimas ir viešosios socialinės paslaugos;

9.  apgailestauja dėl to, kad jaunimo nedarbo lygis didžiausias ir padėtis ypač rimta tokiose šalyse kaip Graikija (joje šis lygis yra didesnis kaip 50 proc.), Portugalijoje ir Airijoje (2012 m. šis lygis viršijo 30 proc.) ir Kipre (čia šis lygis yra apie 26,4 proc.); pažymi, kad šie duomenys tokie jau penkerius metus nuo krizės pradžios; apgailestauja dėl to, kad netgi tais atvejais, kai jauni žmonės randa darbą, daugelis jų – vidutiniškai 43 proc., palyginti su 13 proc. suaugusių darbuotojų, – dažnai dirba nesaugiomis sąlygomis arba ne visą darbo dieną, todėl jiems sunku gyventi nepriklausomai nuo savo šeimų ir prarandami novatoriški ir kompetencijos ištekliai, o tai daro įtaką gamybai ir ekonomikos augimui;

10.  pažymi, kad labiausiai pažeidžiamos darbo rinkos grupės – ilgalaikiai bedarbiai, moterys, darbuotojai migrantai ir neįgalieji – nukentėjo labiausiai ir jų nedarbo lygis yra didesnis už nacionalinius vidurkius; atkreipia dėmesį į gerokai padidėjusį moterų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai, skaičių ir į papildomus sunkumus, su kuriais šie darbuotojai susidurs norėdami grįžti į darbo rinką, kai ekonomika galiausiai atsigaus; pabrėžia, kad šiems darbuotojams reikia taikyti tikslines priemones;

11.  įspėja, kad jei nebus pašalinti šie didžiuliai skirtumai, ypač jaunosios kartos atveju, ilgainiui bus padaryta struktūrinė žala šių keturių šalių darbo rinkai, apribotas jų pajėgumas atsigauti, paskatinta priverstinė migracija, kuri dar labiau pagilins tebesitęsiančio protų nutekėjimo pasekmes, ir padidės valstybių narių, teikiančių darbo vietas, ir valstybių narių, teikiančių pigią darbo jėgą, nuolatiniai skirtumai; apgailestauja, kad neigiama socialinė ir ekonominė raida yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiančių jaunų žmonių motyvaciją migruoti ir pasinaudoti savo teise į judėjimo laisvę;

12.  yra susirūpinęs dėl to, kad kai kuriais atvejais ir kai kuriuose sektoriuose ne tik prarasta darbo vietų, bet ir sumažėjo darbo vietų kokybė, padažnėjo mažų garantijų darbo atvejų ir labai sumažėjo elementarūs darbo standartai; pabrėžia, kad valstybės narės turi dėti tikslines pastangas, siekdamos spręsti padažnėjusio nesavanoriško darbo ne visą darbo dieną, terminuotų darbo sutarčių, nemokamų stažuočių ir praktikos, fiktyvios savisamdos ir šešėlinės ekonomikos problemas; be to, pažymi, kad net jeigu darbo užmokesčio dydžio nustatymas ir nepatenka į ES kompetencijos sritį, programos turėjo poveikio minimaliam darbo užmokesčiui: Airijoje teko sumažinti minimalų darbo užmokestį beveik 12 proc. (visgi tas sprendimas vėliau pakeistas), o Graikijoje priimtas nutarimas radikaliai mažinti minimalų darbo užmokestį – 22 proc.;

13.  primena, kad strategijoje „Europa 2020“ tiksliai nurodoma, kad skaičius, kurį reikia stebėti, yra užimtumo rodiklis, nes jis rodo, kiek turima žmogiškųjų ir finansinių išteklių mūsų ekonominio ir socialinio modelio tvarumui užtikrinti; prašo, kad lėtesnis nedarbo rodiklio didėjimas nebūtų painiojamas su prarastų darbo vietų atkūrimu, nes neatsižvelgiama į padidėjusią emigraciją; pastebi, kad pramonės darbo vietų sumažėjimo problema pasireiškė dar prieš tai, kai pradėtos programos; pabrėžia, kad reikia daugiau ir geresnių darbo vietų; primena, kad per pastaruosius ketverius metus šiose keturiose šalyse prarastų darbo vietų skaičius pasiekė 2 milijonus, o tai yra 15 proc. 2009 m. darbo vietų; džiaugiasi tuo, kad pastarojo meto duomenys rodo, jog Airijoje, Kipre ir Portugalijoje užimtumo rodikliai šiek tiek padidėjo;

Skurdas ir socialinė atskirtis

14.  yra susirūpinęs dėl to, kad programose nustatytos ne tik finansinės pagalbos sąlygos, bet ir rekomendacijos dėl su pagrindine pažeidžiamiausių žmonių apsauga susijusių konkrečių socialinių išlaidų apkarpymų pagrindinėse srityse, tokiose kaip pensijos, pagrindinės paslaugos, sveikatos priežiūra ir kai kuriais atvejais vaistai, taip pat aplinkosaugos srityje, o ne tokios rekomendacijos, kurios suteiktų nacionalinėms vyriausybėms daugiau lankstumo galimybių nuspręsti, kaip galima būtų sutaupyti; būgštauja, kad didžiausią poveikį šios priemonės turi kovai su skurdu, ypač su vaikų skurdu; dar kartą konstatuoja, kad kova su skurdu, ypač vaikų skurdu, ir toliau turėtų būti vienas iš valstybių narių siekiamų tikslų ir kad fiskalinio ir biudžeto konsolidavimo politika neturėtų tam trukdyti;

15.  reiškia susirūpinimą, kad rengiant ir įgyvendinant ekonominio koregavimo planus nepakankamai dėmesio skirta ekonominės politikos poveikiui užimtumui ar jos socialinėms pasekmėms ir kad Graikijoje darbinė hipotezė, kaip paaiškėjo, buvo grindžiama klaidinga ekonominio daugiklio poveikio prielaida, todėl laiku nesiimta veiksmų labiausiai pažeidžiamiems žmonėms nuo skurdo, dirbančiųjų skurdo ir socialinės atskirties apsaugoti; ragina Komisiją iš naujo derantis dėl ekonominio koregavimo programų ir keičiant kiekvienai valstybei narei rekomenduotas priemones atsižvelgti į socialinius rodiklius, siekiant užtikrinti, kad būtų sudarytos ekonomikos augimui būtinos sąlygos ir visapusiškai laikomasi pagrindinių ES socialinių principų ir vertybių;

16.  pažymi, kad, nepaisant to, jog Komisija savo 2013 m. spalio mėn. ES užimtumo ir socialinės padėties ketvirčio apžvalgoje pabrėžia socialinės apsaugos išlaidų svarbą, nes jos yra apsaugos nuo socialinės rizikos priemonė, nuo 2010 m. Graikijoje, Airijoje ir Portugalijoje socialinės išlaidos sumažintos daugiausiai ES;

17.  pabrėžia, kad kai kuriais atvejais atsiranda naujų su viduriniu sluoksniu ir darbininkų klase susijusių skurdo formų: kyla sunkumų mokėti paskolas, dėl aukštų energijos kainų patiriamas energijos nepriteklius ir daugėja iškeldinimo bei turto netekimo atvejų; yra susirūpinęs, kad, kaip rodo skaičiai, daugėja benamių ir neįstengiančių būsto turėti žmonių; primena, kad tai yra pagrindinių teisių pažeidimas; rekomenduoja valstybėms narėms ir jų vietos valdžios institucijoms nustatyti objektyvią būsto politiką, pagal kurią pirmenybė būtų teikiama socialiniam ir įperkamam būstui, spręsti negyvenamų būstų klausimą ir, siekiant sumažinti iškeldinimo atvejų skaičių, įgyvendinti veiksmingą prevencijos politiką;

18.  reiškia susirūpinimą, kad dėl (mikro- ir makro-) socialinės ir ekonominės šių šalių padėties didėja regioniniai ir teritoriniai skirtumai, o tai trukdo siekti paskelbto ES tikslo stiprinti savo vidaus regionų sanglaudą;

19.  pažymi, kad tarptautinės ir socialinės organizacijos yra įspėjusios, jog viešajame sektoriuje taikoma nauja darbo užmokesčio skalių, skirstymo į kategorijas ir atleidimo sistema padidins lyčių nelygybę; pažymi, kad TDO yra išreiškusi susirūpinimą dėl neproporcingai didelio naujų lanksčių užimtumo formų poveikio moterų darbo užmokesčiui; taip pat pažymi, kad TDO yra paprašiusi vyriausybių stebėti griežtų taupymo priemonių poveikį vyrų ir moterų atlyginimams privačiajame sektoriuje; susirūpinęs pažymi, kad šalyse, kuriose vykdomas koregavimas ir kur vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas yra didesnis už ES vidurkį, šis skirtumas nustojo mažėjęs; teigia, kad valstybėse narėse, kuriose vykdomas koregavimas, darbo užmokesčio skirtumams ir mažėjančiam moterų užimtumo lygiui reikia skirti daugiau dėmesio;

20.  pažymi, jog iš Eurostato ir Komisijos turimų duomenų ir įvairių kitų tyrimų matyti, kad 2008–2012 m. kai kuriais atvejais didėjo pajamų paskirstymo nelygybė ir kad mažinant socialines bei bedarbio pašalpas ir per struktūrines reformas mažinant atlyginimus padidėjo skurdo lygis; be to, pažymi, kad Komisijos ataskaitoje konstatuotas gana aukštas dirbančiųjų skurdo lygis dėl mažo minimalaus darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas arba įšaldytas;

21.  apgailestauja, kad daugiausia tokių atvejų, kai padaugėjo žmonių, kuriems gresia skurdas ir socialinė atskirtis; be to, pažymi, kad už šių statistinių duomenų slepiasi daug žiauresnė tikrovė – mažėjant BVP vienam gyventojui mažėja ir skurdo riba, o tai reiškia, kad tie žmonės, kuriuos dabar laikome išbridusiais iš skurdo, dar visai neseniai buvo laikomi skurstančiais; pažymi, kad šalyse, kuriose vyksta koregavimas ir yra biudžeto krizė, smukus BVP, sumažėjus viešojo ir privačiojo sektorių investicijų ir investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, mažėja potencialusis BVP ir įsitvirtina ilgalaikis skurdas;

22.  palankiai vertina tai, kad minėtuose tyrimuose Komisija pripažįsta, jog visoje ES strategijos „Europa 2020“ tikslus bus galima pasiekti tik ryžtingai pakeitus dabartines tendencijas;

23.  apgailestauja, kad bent jau Graikijos, Airijos ir Portugalijos atveju į programas įtraukta daug išsamių nurodymų dėl sveikatos priežiūros sistemos reformos ir išlaidų mažinimo, kurie daro didelį poveikį socialinių paslaugų, ypač sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų, kokybei ir visuotiniam prieinamumui, nors SESV 168 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ES paisys valstybių narių kompetencijos šioje srityje; yra susirūpinęs, nes kai kuriais atvejais dėl to kai kuriems žmonėms nesuteiktas sveikatos draudimas ar prieiga prie socialinės apsaugos, todėl didėja pavojus patirti didelį skurdą ir socialinę atskirtį, kaip matyti iš didėjančio skurstančiųjų ir benamių skaičiaus ir vis mažesnių tokių žmonių galimybių gauti pagrindines prekes ir paslaugas;

24.  apgailestauja, kad nededama tikslinių pastangų siekiant nustatyti sveikatos sistemų ir sprendimų apkarpyti visą sveikatos biudžetą trūkumus; įspėja, kad įgyvendinus bendrų mokėjimų tvarką pacientai gali pradėti atidėlioti naudojimąsi sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, taigi, namų ūkiams gali tekti prisiimti finansinę naštą; įspėja, kad sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčio mažinimas gali turėti neigiamą poveikį pacientų saugai ir paskatinti sveikatos priežiūros specialistų migraciją;

25.  pakartoja, kad Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 12 straipsnyje nustatyta kiekvieno žmogaus teisė į kuo geresnę fizinę ir psichinę sveikatą; pažymi, kad visos keturios programos valstybės yra šio pakto šalys, taigi, yra pripažinusios kiekvieno asmens teisę į sveikatą;

26.  primena, kad Europos Taryba jau pasmerkė Graikijos pensijų sistemos išlaidų mažinimą: ji mano, kad taip pažeidžiamas 1961 m. Europos socialinės chartijos 12 straipsnis ir jos protokolo 4 straipsnis, ir teigia, kad tai, jog ginčijamomis šalies teisės nuostatomis siekiama įvykdyti kitus teisinius įsipareigojimus, nepašalina jų iš chartijos taikymo srities(12) ; pažymi, kad patenkinamo pensijos sistemos lygio išlaikymo, kad pensininkams būtų užtikrintas deramas gyvenimas, doktrina bendrai taikytina visose keturiose šalyse ir kad į ją turėtų būti atsižvelgiama;

27.  apgailestauja, kad sumažinti neįgaliųjų savarankiškam gyvenimui užtikrinti skirti ištekliai;

28.  pažymi, kad Konvencijos Nr. 102 taikymą Graikijos reformų atveju vertinęs TDO ekspertų komitetas griežtai kritikavo radikalias pensijų sistemos reformas ir kad tokia pati kritinė pastaba įtraukta į TDO 2011 m. 29-ąją metinę ataskaitą; primena, kad Konvencija Nr. 102 bendrai taikytina visose keturiose šalyse ir kad į ją turėtų būti atsižvelgiama;

29.  pabrėžia, kad, šiose keturiose šalyse didėjant socialiniam skurdui, dėl privačių asmenų pastangų, šeimos tinklų ir pagalbą teikiančių organizacijų didėja ir pažeidžiamiausių asmenų grupių tarpusavio solidarumas; pabrėžia, kad tokia intervencija neturėtų tapti struktūriniu problemos sprendimo būdu, net jeigu ji ir padeda palengvinti labiausiai nepasiturinčių asmenų padėtį ir įrodyti Europos Sąjungos pilietybės privalumus;

30.  susirūpinęs pažymi, kad šalyse, kuriose vykdomas koregavimas, nuolat didėja Gini koeficientas, nors euro zonoje matyti bendra jo mažėjimo tendencija, o tai reiškia, kad tose šalyse labai padidėjo turto paskirstymo nelygybė;

Mokyklos nebaigimas

31.  palankiai vertina tai, kad šiose keturiose šalyse mokyklos nebaigusių asmenų skaičius mažėja; pažymi, kad šis mažėjimas iš dalies paaiškinamas sunkumais, su kuriais susiduria jaunimas ieškodamas darbo; primena, kad būtina skubiai atkurti kokybiškas profesinio mokymo sistemas, nes tai yra viena iš geriausių jaunimo galimybių įsidarbinti didinimo priemonių;

32.  palankiai vertina tai, kad visose keturiose šalyse tretinį išsilavinimą įgijusių asmenų skaičius didėja; pažymi, kad šis didėjimas iš dalies paaiškinamas jaunimo poreikiu didinti savo būsimas galimybes darbo rinkoje;

33.  apgailestauja, kad švietimo sistemų kokybės srityje nėra šių pozityvių tendencijų, daugiausia dėl to, kad apkarpytas viešasis finansavimas, ir tai paaštrina problemas, su kuriomis susiduria nesimokantis ir nedirbantis jaunimas (NEET) ir specialiųjų poreikių vaikai; pažymi, kad šios priemonės gali turėti praktinį poveikį švietimo kokybei, mokyklų mokymo medžiagai ir turimiems žmogiškiesiems ištekliams, klasių dydžiui, programų turiniui ir mokyklų koncentracijai;

Socialinis dialogas

34.  pabrėžia, kad derėjo konsultuotis su socialiniais partneriais nacionaliniu lygiu arba juos įtraukti į pradinį programų rengimą; apgailestauja, kad šioms keturioms šalims skirtose programose kai kuriais atvejais įmonėms leidžiama atsisakyti kolektyvinių sutarčių ir persvarstyti sektorines sutartis dėl atlyginimų, nes tai turi tiesioginių pasekmių kolektyvinių sutarčių, nustatytų atitinkamose nacionalinėse konstitucijose, struktūrai ir vertybėms; pažymi, kad TDO ekspertų komitetas paprašė atnaujinti socialinį dialogą; smerkia tai, kad pažeistas kolektyvinio atstovavimo principas – tai panaikina galimybę automatiškai pratęsti kolektyvines sutartis, kuri kai kuriose šalyse yra svarbi, ir gerokai sumažino galiojančių kolektyvinių sutarčių; smerkia tai, kad sumažintas minimalus darbo užmokestis ir įšaldytas nominalus minimalus darbo užmokestis; pabrėžia, kad tokia padėtis yra vykdomų ribotų struktūrinių reformų, į kurias įeina tik darbo santykių reguliavimo panaikinimas ir darbo užmokesčio mažinimas, pasekmė – tai priešinga bendriems ES tikslams ir strategijos „Europa 2020“ politikai;

35.  pabrėžia, kad nėra nė vieno bendro sprendimo, kurį būtų galima taikyti visoms valstybėms narėms;

Rekomendacijos

36.  ragina Komisiją šiose keturiose šalyse atlikti išsamų ekonomikos ir finansų krizės socialinių ir ekonominių padarinių ir siekiant ją įveikti vykdomų koregavimo programų tyrimą, kad būtų galima teisingai suprasti tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį užimtumo ir socialinės apsaugos sistemoms daromą poveikį, taip pat poveikį Europos socialiniam acquis , ypatingą dėmesį skiriant kovai su skurdu, tinkamo socialinio dialogo palaikymui ir darbo santykių lankstumo ir saugumo pusiausvyrai; ragina Komisiją rengiant šį tyrimą pasinaudoti savo konsultaciniais organais, taip pat konsultuotis su Užimtumo komitetu ir Socialinės apsaugos komitetu; siūlo paprašyti EESRK parengti specialią ataskaitą;

37.  ragina Komisiją paprašyti TDO ir Europos Tarybą parengti pranešimus dėl galimų taisomųjų priemonių ir paskatų, kurių reikia norint pagerinti socialinę padėtį šiose šalyse, jų finansavimą ir viešųjų finansų tvarumą ir užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi Europos socialinės chartijos, jos protokolo, pagrindinių TDO konvencijų ir TDO konvencijos Nr. 94, nes ekonomikos krizė ir biudžeto koregavimo priemonės ir struktūrinės reformos, kurių reikalavo trejetas, paveikė jose nustatytus įpareigojimus;

38.  ragina ES, atsižvelgiant į tai, ką šios šalys paaukojo, ir atlikus įvertinimą, kai taikytina, teikti paramą ir pakankamai finansinių išteklių, kad būtų atkurti socialinės apsaugos standartai ir kovojama su skurdu, remiamos švietimo paslaugos, ypač skirtos specialiųjų poreikių vaikams ir neįgaliesiems, ir atnaujintas socialinis dialogas, vykdant socialinio atkūrimo planą; ragina Komisiją, ECB ir Euro grupę persvarstyti ir prireikus kuo skubiau pakoreguoti taikomas išskirtines priemones;

39.  ragina laikytis minėtų teisinių įsipareigojimų, nustatytų Sutartyse ir Pagrindinių teisių chartijoje, nes jų nesilaikant pažeidžiama ES pirminė teisė; ragina Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą nuodugniai įvertinti šių priemonių poveikį žmogaus teisėms ir Chartijos nuostatų pažeidimo atvejais teikti rekomendacijas;

40.  ragina trejetą ir atitinkamas valstybes nares kuo greičiau nutraukti programas ir imtis krizės valdymo priemonių, kurias taikant ES institucijos, įskaitant Parlamentą, galėtų įgyvendinti socialinius tikslus ir politiką, susijusius ir su tų asmenų, kuriems labiausiai gresia socialinė atskirtis, asmeninėmis ir kolektyvinėmis teisėmis, kaip nustatyta Sutartyse, Europos socialinių partnerių susitarimuose ir kituose tarptautinių įsipareigojimų aktuose (TDO konvencijose, Europos socialinėje chartijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje); ragina rengiant ir įgyvendinant koregavimo programas užtikrinti didesnį skaidrumą ir didesnę politinę atsakomybę;

41.  ragina Komisiją ir Tarybą skirti tiek pat dėmesio socialiniam disbalansui ir jo koregavimui, kiek jos skiria makroekonominiam disbalansui, ir pasirūpinti, kad koregavimo priemonėmis būtų siekiama užtikrinti socialinį teisingumą ir sudaryti sąlygas pasiekti ekonomikos augimo ir užimtumo, struktūrinių reformų įgyvendinimo ir biudžeto konsolidavimo pusiausvyrą; be to, ragina abi institucijas teikti pirmenybę darbo vietų kūrimo ir verslumo paramai ir siekiant šio tikslo skirti kuo daugiau dėmesio Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybai ir jos prioritetams ir ne mažiau, nei Ekonomikos ir finansų reikalų tarybai ir Euro grupei, taip pat prireikus surengti Euro grupės užimtumo ir socialinių reikalų ministrų posėdį prieš euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimus;

42.  rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms visuomenės sveikatos ir švietimo sričių išlaidas laikyti ne apkarpytinomis išlaidomis, o valstybės investicijomis į šalies ateitį, į kurias reikėtų atsižvelgti ir kurias reikėtų didinti siekiant skatinti ekonominį ir socialinį atsigavimą;

43.  rekomenduoja, kad, kai praeis sudėtingiausias finansų krizės etapas, programas vykdančios šalys drauge su ES institucijoms pradėtų taikyti darbo vietų atkūrimo planą, siekiant pakankamai atkurti jų ekonomiką, kad būtų atkurta prieš programas buvusi socialinė padėtis, nes tai būtina norint užtikrinti makroekonominio koregavimo konsolidaciją ir ištaisyti viešojo sektoriaus disbalanso, pvz., skolos ir deficito, padėtį; pabrėžia, kad turi būti taikomi darbo vietų atkūrimo planai, pagal kuriuos atsižvelgiama į:

   poreikį skubiai pataisyti kreditų, ypač MVĮ, sistemą,
   poreikį sudaryti palankias sąlygas įmonėms, kad jos galėtų plėtoti ilgalaikę ir tvarią veiklą, ir ypač skatinti MVĮ, nes joms tenka pagrindinis vaidmuo kuriant darbo vietas,
   optimalų galimybių, kurias siūlo ES struktūriniai fondai ir ypač ESF, panaudojimą,
   realaus užimtumo politiką, taikant aktyvią darbo rinkos politiką,
   kokybiškas ir europietiškas viešojo užimtumo paslaugas, darbo užmokesčio didinimo politiką,
   Europos jaunimo užimtumo garantijas,
   poreikį užtikrinti teisingą poveikio paskirstymą ir
   programą bedarbių namų ūkiams ir atsakingesnį fiskalinį valdymą;

44.  ragina Komisiją pateikti strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo pažangos ataskaitą, konkrečiai skiriant dėmesio nepakankamai pažangai programos šalyse, ir pateikti pasiūlymų, kaip šias šalis būtų galima nukreipti patikimo visų strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimo linkme;

45.  rekomenduoja ateityje rengiant valstybių narių darbo rinkos reformas atsižvelgti į darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros kriterijus, siekiant didinti įmonių konkurencingumą, kaip nustatyta strategijoje „Europa 2020“, atsižvelgiant į kitus aspektus, tokius kaip išlaidos energijai, nesąžininga konkurencija, socialinis dempingas, teisinga ir veiksminga finansų sistema, ekonomikos augimui ir užimtumui palanki fiskalinė politika ir apskritai į visus veiksnius, padedančius plėtoti realiąją ekonomiką ir ugdyti verslumą; ragina Komisiją prieš imantis svarbiausių reformų programos šalyse įvertinti jų poveikį socialinei sričiai ir apsvarstyti šalutinį šių priemonių poveikį, pavyzdžiui, poveikį skurdui, socialinei atskirčiai, nusikalstamumo lygiui ir ksenofobijai;

46.  ragina imtis skubių priemonių, kad programos šalyse būtų išvengta benamių skaičiaus didėjimo, ir ragina Komisiją remti šį siekį – atlikti politikos analizę ir propaguoti gerąją praktiką;

47.  pažymi, kad pagal Reglamento (ES) Nr. 472/2013 19 straipsnį Komisija iki 2014 m. sausio 1 d. turi pateikti Parlamentui šio reglamento taikymo ataskaitą; ragina Komisiją nedelsiant pateikti šią ataskaitą ir į ją įtraukti šio reglamento poveikio taikomoms ekonominio koregavimo programoms vertinimą;

48.  ragina Komisiją ir valstybes nares dėl būsimų su sveikata susijusių koregavimo programų priemonių konsultuotis su pilietine visuomene, pacientų organizacijomis ir profesinėmis įstaigomis ir pasitelkti Socialinės apsaugos komitetą, siekiant užtikrinti, kad vykdant reformas būtų didinamas sistemų ir išteklių veiksmingumas nesukeliant grėsmės labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėms ir svarbiausiai socialinei apsaugai, įskaitant vaistų įsigijimą ir vartojimą, pačius pagrindinius poreikius ir sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų atlyginimus;

o
o   o

49.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) http://www.coe.int/T/DGHL/Monitoring/SocialCharter/NewsCOEPortal/CC76-80Merits_en.asp
(2) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0401.
(3) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0328.
(4) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0246.
(5) OL C 249 E, 2013 8 30, p. 4.
(6) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0447.
(7) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0515.
(8) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0430.
(9) OL C 153 E, 2013 5 31, p. 57.
(10) Priimti tekstai, P7_TA(2012)0419.
(11) Priimti tekstai, P7_TA(2013)0266.
(12) Europos socialinių teisių komitetas, 2012 m. gruod˛io 7 d. sprendimas iš esmės, skundas Nr. 78/2012, p. 10.

Atnaujinta: 2017 m. rugsėjo 5 d.Teisinis pranešimas