Pirmininkė. - Kitas klausimas – bendros diskusijos dėl:

- Tarybos ir Komisijos pareiškimų dėl pasirengimo aukščiausiojo lygio susitikimui užimtumo klausimais,

- Gabrielės Stauner pranešimo (A6-0242/2009) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo [COM(2008)0867 – C6-0518/2008 – 2008/0267(COD)],

- José Albino Silvos Penedos pranešimo (A6-0241/2009) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl atnaujintos socialinės darbotvarkės [2008/2330(INI)] ir

- Jeanos Lambert pranešimo (A6-0263/2009) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vardu dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties [2008/2335(INI)].

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, visi žinome, kad tebepatiriame vienos rimčiausių per daugybę metų finansų ir ekonomikos krizės padarinius. Tiek bandydamos sušvelninti šios krizės padarinius, tiek stengdamosi spręsti pagrindines jos priežastis Sąjunga ir valstybės narės ėmėsi plataus masto priemonių, kartu atsižvelgdamos į neatidėliotiną būtinybę geriau pasirengti ateičiai siekiant įveikti pasaulio ekonomikai kylančius iššūkius.

Taip pat žinome tai, kad dabartinai sunkumai susiję ne tik su balansų skaičiais ar besikeičiančiomis ekonomikos prognozėmis. Jie daro realų poveikį žmonėms: jų pragyvenimui, jų šeimoms ir jų pragyvenimo lygiui. Nuo krizės labiausiai tiesiogiai nukentėjo tie, kurie dėl jos prarado darbus, ar dar daugiau tų, kuriems per ateinančius mėnesius kyla grėsmė jų netekti.

Pavasario Europos Vadovų Taryba pritarė tam, kad aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais turėtų įvykti siekiant suteikti galimybių keistis patirtimi kokia apimtimi atkūrimo priemonės, kurių buvo imtasi, padėjo sėkmingai skatinti užimtumą ir kurti daugiau bei naujų darbo vietų. Aukščiausiojo lygio susitikimas įvyks šį ketvirtadienį Prahoje.

Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančiai šaliai paskirtas įpareigojimas buvo aiškus. Turime išnagrinėti tokius klausimus, kaip užimtumo lygių palaikymas pasinaudojant darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra bei judumu, investicijoms ir darbo vietų bendrovėse (ypač mažose ir vidutinio dydžio) kūrimui palankios aplinkos kūrimas, gebėjimų tobulinimas ir išankstinis darbo rinkos poreikių nustatymas. Taip pat turime skirti dėmesio darbo rinkos stiprinimui ir pertvarkymui, kad galėtume ją paruošti ateičiai. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad aukščiausiojo lygio susitikimas bus ne tik galimybė pasikalbėti, bet ir duos konkrečių visai visuomenei naudingų rezultatų ir rekomendacijų.

Dalyviai dalyvaus dabar Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios Čekijos ir pirmininkausiančių Švedijos bei Ispanijos ministrų pirmininkų ir užimtumo reikalų ministrų lygmeniu organizuojamajame vadinamojo socialinio trejeto susitikime. Socialiniams partneriams atstovaus Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (Business Europe) ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkai ir generaliniai sekretoriai kartu su mažų ir vidutinio dydžio įmonių bei viešojo sektoriaus darbdavių atstovais. Europos Komisijai atstovaus jos pirmininkas J. M. Barroso ir Komisijos narys V. Špidla.

Susitikime dalyvaus ir Užimtumo, Socialinės apsaugos ir Ekonomikos politikos komitetų pirmininkai. Be abejo, buvo pakviesti ir Europos Parlamento atstovai. Kiek man žinoma, Europos Parlamento Pirmininkas H.–G. Pöttering irgi ketina dalyvauti.

Siekiant padėti pasirengti aukščiausiojo lygio susitikimui, trijose šalyse, iš kurių atvyks trys dalyvausiančios delegacijos, buvo surengti trys pasikeisti patyrimu skirti seminarai: Madride, Stokholme ir Prahoje. Per šiuos seminarus ypatingas dėmesys buvo skiriamas gebėjimų tobulinimo, didesnių galimybių įsidarbinti, darbo vietų išsaugojimo bei jų kūrimo ir judumo skatinimo klausimams.

Šie seminarai padėjo mums ir socialiniams partneriams sutelkti didžiausią dėmesį į pagrindines nerimą keliančias sritis. Džiaugiamės, kad susitikimui pasirengti skirtuose seminaruose dalyvavo Europos Parlamento atstovas, būtent Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas J. Andersson.

Madride vykęs seminaras dėl gebėjimų tobulinimo išryškino, kad gebėjimai – svarbiausias pasiruošimo ateičiai dalykas. Per trumpą laiką gebėjimai padidina ir našumą, ir judumą. Kalbant apie ilgesnį laikotarpį, jais grindžiamas kelias atsigavimo ir didesnio konkurencingumo link. Be to, jie – esminis atskirties mažinimo ir didesnės socialinės lygybės skatinimo veiksnys.

Gebėjimų tobulinimo atvejis, kuriam pritarė visos suinteresuotosios šalys, susijęs ne tik su formalių kvalifikacijų įgijimu, bet ir su tokių ypatybių, kaip bendravimo gebėjimai skatinimu jaunuolių tarpe.

Į aukštesnės kvalifikacijos įgijimo finansavimo klausimą nederėtų žiūrėti į pirštus, ypač per krizės laikotarpį. Tam reikalingas ne tik valstybės institucijų, bet ir darbdavių, darbininkų ir pačių darbo ieškančių asmenų įsipareigojimas. Kalbant apie ES lygmenį, čia reikia toliau išnaudoti naudojimosi Europos socialiniu fondu galimybes. Dėl darbdavių, jų suinteresuotumas vystyti gebėjimus akivaizdus, nes tikimybė į gebėjimų tobulinimą neinvestuojančioms įmonėms pasitrauki iš verslo yra du su puse karto didesnė, palyginti su investuojančiomis.

Per Stokholme vykusį seminarą dėl didesnių galimybių įsidarbinti užtikrinimo didžiausias dėmesys buvo skiriamas tam, kaip galima neseniai netekusiems darbo ar aktyviai jo neieškantiems asmenis padėti kiek įmanoma greičiau įsidarbinti arba grįžti dirbti. Neseniai darbo netekusiems asmenims neturėtų būti leidžiama tapti ilgalaikiais bedarbiais. Be galo svarbu užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemos tarnautų ne kaip pasyvūs saugumo tinklai, o kaip tramplinas naujų darbo vietų link. Į aktyvių įsidarbinimo galimybių paiešką orientuotų paskatų poreikį negalima žvelgti pro pirštus. Lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros modelis turėtų padėti užtikrinti darbo keitimo finansinį patrauklumą, ypač užtikrinant būtiną saugumo elementą.

Per šį Stokholme vykusį seminarą buvo taip pat pabrėžta, kad neturėtų būti leidžiama, jog trumpalaikės priemonės ribotų ilgesniam laikotarpiui skirtas priemones. Siekiant sukurti daugiau darbo vietų jaunimui, ankstyvo išėjimo į pensiją sistemos – netinkamas sprendimas, nes dėl jų mažėja bendras aktyvumo lygis ir neišvengiamai didėja socialinio draudimo išlaidos.

Kalbant apie ES lygmenį, buvo įvardytas galimas pasinaudojimas Europos socialinio fondo lėšomis aktyvioms įtraukties priemonėms finansuoti. Be to, buvo nustatyta galimybė suteikti galimybių vyresnio amžiaus darbuotojams likti dirbti sumažinant jų socialinio draudimo įmokas.

Per paskutinį praėjusią savaitę Prahoje vykusį seminarą buvo pabrėžta būtinybė išsaugoti darbo vietas ir gerinti verslumui bei darbo vietų kūrimui palankią aplinką. Laikini trumpalaikiai darbo susitarimai gali būti naudingi, tačiau reikia užtikrinti jų finansinį tvarumą. Vis dėlto, turime imtis atsargumo priemonių prieš pakenkti visai Sąjungai galinčio protekcionizmo tendencijas.

Be to, siekiant skatinti judumą turime imtis aktyvių priemonių, o šiame kontekste didesnis mūsų darbo rinkų lankstumas turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį. Nepaisant krizės poveikio, Europoje dar yra nemažai laisvų darbo vietų, tačiau tiek tarp atskirų valstybių narių, tiek jų viduje vis dar trūksta koordinavimo. Dažnai žmonės yra netinkamoje vietoje, jiems trūksta reikamų gebėjimų, arba ir viena, ir kita.

Iš šių seminarų aišku, kad dabartinė krizė ne tik ciklinė, bet ir struktūrinė. Susiduriant su stipria globalizuotos ekonomikos konkurencija ir siekiant užtikrinti ilgalaikį užimtumą ES prireiks kardinalių pokyčių. Vis dėlto, daugeliu atvejų šie pokyčiai faktiškai reikš iniciatyvų tęsimą ar netgi uždelstų reformų, kurios buvo daugybę metų vykdomos Europos užimtumo strategijos kontekste, paspartinimą.

Be pastangų išlaikyti esamas darbo vietas taip pat turime kurti investuotojams ir verslui palankią aplinką, kad jie investuotų ir kurtų naujas darbo vietas. Negalime išsaugoti visų esamų darbo vietų: krizė reikalauja struktūrinių pokyčių, taigi, žmonės praras darbus. Tačiau privalome pasiūlyti bedarbiams galimybę tobulinti jų gebėjimus, didinti įsidarbinimo galimybes ir greitai susirasti naują kažkur kitur sukurtą darbą.

Leiskite trumpai užsiminti apie kelias temas, kurias šiandien čia nagrinėsite per diskusijas dėl socialinės darbotvarkės. Ypatingai sveikinu J. A. Silvą Penedą parengus plačių ir toli siekiančių užmojų pranešimą, į kurį įtraukti įvairiausi klausimai ir kuriame aiškiai raginama nustatyti plataus užmojo socialinės politikos darbotvarkę.

J. A. S. Penedos pranešime kaip platesnės Europos socialinės politikos dalis pabrėžiama būtinybė kurti darbo vietas ir didesnio lankstumo darbo vietų atžvilgiu poreikis. Jame taip pat pripažįstama naujų gebėjimų vystymo, mokymosi visą gyvenimą ir universitetų bei verslo įmonių bendradarbiavimo skatinimo svarba. Tai – svarbiausi aspektai, sudarysiantys dalį šią savaitę vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkės.

Šį plataus masto pranešimą papildo J. Lambert pranešimas dėl to, kaip į darbo rinką įtraukti dažnai iš jos išstumtus žmones. Per šią savaitę vyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą, be abejo, reikės atsižvelgti į šį svarbų tikslą. Negalime ir neskatinsime kurti keliems asmenims skirtų darbo vietų. Mūsų tikslas – ypač atsižvelgiant į sunką dabartinę atmosferą – priimti įtraukų užimtumo politikos metodą.

Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujanti Čekija pritaria ilgalaikiams Europos Sąjungos užimtumo tikslams ir ne kartą pabrėžė būtinybę geriau motyvuoti žmones siekti įsidarbinimo bei didinti jų įsidarbinimo galimybes. Tikriausiai visi sutiksime, kad bus daug geriau, jei žmonės patys užsidirbs pragyvenimui ir bus laisvi, o ne priklausomi nuo socialinės apsaugos sistemos. Būtent todėl turime sumažinti mūsų darbo rinkų susiskaldymą.

Prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas teikia paramą dėl globalizacijos iš darbo atleistiems darbuotojams. Džiaugiuosi, kad Parlamentas ir Taryba sutarė dėl fondo pakeitimo, ir esu dėkingas G. Stauner už jos darbą šiuo klausimu. Lanksčiau naudojantis fondu ir nuo 1 000 iki 500 sumažinus atleistų darbuotojų skaičių jis taps dar veiksmingesne priemone siekiant padėti susidoroti su ekonomikos nuosmukio padariniais.

Leiskite užbaigti pasakant, kad dabar labiausiai reikia užtikrinti, jog daugybė idėjų, kurios kilo per pasiruošimo aukščiausiojo lygio susitikimui seminarus ir kurios sudarys šią savaitę vyksiančio aukščiausiojo lygio susitikimo užimtumo klausimais diskusijų pagrindą, virs veiksmais. Kaip sakiau pradžioje, laukiame konkrečių rezultatų, kurie bus naudingi ir visai visuomenei, ir Europos piliečiams.

Negalime tikėtis, kad per vieną susitikimą išspręsime [visus] dabartinės krizės padarinius, tačiau didžiausią dėmesį turėtume sutelkti į konkrečias rekomendacijas ir iniciatyvas, kurios kartu švelninant krizės padarinius vaidins svarbų vaidmenį ir padės mums ją užbaigti stipresniems.

PIRMININKAVO: M. SIWIEC
Pirmininko pavaduotojas

  José Manuel Barroso, Komisijos Pirmininkas. – (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, staigiai išaugęs nedarbas – viena rimčiausių pasaulio ekonomikos krizės pasekmių. Ji daro įtaką ir šeimoms, ir pavieniams asmenims, kurie susiduria su tikrais sunkumais. Ji pažabodama gyvybingumą veikia visuomenę ir daro įtaką ekonomikai, kuri netenka gebėjimų ir patirties, kuriems atstatyti prireiks ne vienerių metų.

Būtent čia žmogiškosios ir socialinės krizės sąnaudos smogia smarkiausiai. Nedarbas – ne tik vietos ir nacionaliniu, bet ir Europos lygmenimis egzistuojantis reiškinys. Europos rinkoje, kur vis daugiau ir daugiau žmonių naudojasi savo teise į laisvą judėjimą, užimtumas nuo seno buvo ir šalių, ir Europos politikams nerimą keliantis dalykas. Būtent todėl labai svarbu rasti atsakymus žvelgiant iš Europos perspektyvos.

Nedarbas – didžiausias Komisijos rūpestis. Komisija nenuilstamai dirba siekdama užtikrinti, kad kiekvienas Europoje politinę atsakomybė prisiimantis asmuo šį raginimą išgirstų, ir atiduoda visas savo jėgas, kad ši krizė pasibaigtų.

Žinau, kad nėra reikalo man šiame Europos Parlamente esantiems žmonėms aiškinti nedarbo reikšmės ir rimtumo. Kasdien po vieną jūsų rinkėją netenka darbo, o dar trys baiminasi, kad juos ištiks toks pats likimas.

Kovo mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino Komisijos ir Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios Čekijos iniciatyvą surengti aukščiausiojo lygio susitikimą, skirtą „užimtumo“ aspektui dabartinės ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis. Šis klausimas mums nedavė ramybės nuo pat krizės pradžios ir nulėmė tai, kad praėjusių metų gruodžio mėn. pateikėme pasiūlymą dėl Europos ekonomikos atkūrimo plano. Jo įgyvendinimas šalių ir Europos lygmenimis jau vaidina pagrindinį vaidmenį išsaugant esamas bei kuriant naujas darbo vietas.

Tačiau dabar turime skubiai įvertinti jos daromą poveikį užimtumui. Turime išmokti būtinas pamokas, kad per ateinančius mėnesius galėtume pakoreguoti savo veiksmus. Vis dar manau, kad užimtumo klausimu būtų buvę galima pateisinti visos Europos aukščiausiojo lygio susitikimą; tokį aukščiausiojo lygio susitikimą, į kurį būtų susirinkę 27 valstybių ar vyriausybių vadovai.

Didžiam mano apgailestavimui, kovo mėn. Europos Vadovų Taryba apsistojo prie santūresnės [susitikimo] formos. Vis dėlto, tai ne priežastis Komisijai nuleisti savo ambicijų dėl šio aukščiausiojo lygio susitikimo užimtumo klausimais ir dėl Europos Vadovų Tarybai pirmininkausiančių Švedijos bei Ispanijos laikotarpio stebėsenos kartelę.

Europos matmuo gyvybiškai svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, turime pasiųsti piliečiams aiškų ženklą ir pranešti jiems, kad Europos Sąjunga aiškiai suvokia tikrąjį krizės pobūdį ir kad ji nėra tik ekonomikos specialistų ir bankininkų problema; kad pavojus gresia visos Europos piliečių, darbuotojų ir jų šeimų gerovei.

Mūsų atsakas į krizę neturėtų apsiriboti tik nepaveikiomis techninėmis priemonėmis, skirtomis reglamentavimo problemoms išspręsti. Jo esmė turėtų kilti iš pačių svarbiausių mūsų vertybių: iš socialinio teisingumo ir solidarumo. Taip turėtų būti suvokiamas mūsų atsakas – kaip atsakas, kylantis iš svarbos, kurią suteikiame tam tikroms esminėms vertybėms.

Manau, kiekviena krizė kartu suteikia ir galimybę ja pasinaudoti; galimybę atnaujinti mūsų socialinės rinkos ekonomikos Europos modelį ir ekologinę ekonomiką; ji siūlo galimybę parodyti stiprų Europos troškimą prisidėti prie savo piliečių gerovės.

Antra, Europa iš tiesų gali daryti permainas ir įnešti savo indėlį. Nors dauguma galių sutelkta nacionaliniame lygmenyje, Europa, žinoma, gali išties daug. Šiuo atžvilgiu būkime visiškai sąžiningi. Galime sukurti maksimaliai veiksmingas priemones, kuriomis galėtume patys disponuoti. Europos socialinis fondas gali padėti nemažam skaičiui žmonių; juo pasinaudojus kasmet 9 mln. europiečių suteikiama mokymosi galimybių.

Taip pat galime veikti kaip idėjų priėmimo centras, kaip laboratorija. Šalių vyriausybės, vietos valdžios institucijos, socialiniai partneriai ir visos suinteresuotosios šalys Europoje – visi stengiasi rasti sprendimus nedarbo pasekmėms išspręsti. Jiems reikia idėjų ir projektų. Europos Sąjunga tebėra ideali terpė idėjoms rinkti, atrinkti tas, kurios labiausiai pasiteisintų ir, ypač, padėti jas įgyvendinti.

Šiame procese dirbome su Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančia Čekija, su pirmininkausiančiomis Švedija bei Ispanija ir su socialiniais partneriais.

Gerb. pirmininke, kaip žinote, aukščiausiojo lygio susitikimui buvo ruoštasi organizuojant intensyvų konsultacijų procesą ir tris pasiruošimui pasikeisti patyrimu skirtus seminarus. Šio Parlamento indėlis į šį procesą buvo labai vertingas. Norėčiau ypatingai padėkoti už asmeninį Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto narių ir ypač jo pirmininko J. Anderssono indėlį.

Madride, Stokholme ir Prahoje surengti seminarai pasirodė esąs puikus idėjų, kas labiausiai pasiteisintų, rinkimo etapo centras. Palankiai vertinu aktyvų socialinių partnerių įsitraukimą bei iš kitų suinteresuotųjų šalių sulauktą indėlį. Aktyvų vaidmenį vaidino Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas iš savo nacionalinių partnerių rinkdamas idėjas, dėl kurių diskusijos pagerės. Tiesą sakant, su Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto atstovais susitiksiu Prahoje.

Norėčiau atkreipti dėmesį į keturis pagrindinius per šiuos renginius kilusius klausimus.

Pirma, svarbiausias prioritetas – pasistengti, kad žmonės toliau dirbtų, daryti viską, kas įmanoma, siekiant išvengti naujo nedarbo lygio pakilimo. Tiems, kurie neteko darbo, turėtų būti padedama susirasti kitą. Ši pagalba turi būti siūloma nedelsiant: nėra gerai laukti, kol žmonės kelis mėnesius bus be darbo, per kuriuos jų įgūdžiai sumenksta, o pasitikėjimas pasiekia žemiausią ribą. Ilgalaikis nedarbas – tragedija nuo krizės nukentėjusiems žmonėms; jis iš tiesų kenkia mūsų socialiniam stabilumui ir ilgalaikiam konkurencingumui.

Antra, smarkiausiai nuo krizės nukenčia labiausiai pažeidžiami žmonės – mažiau kvalifikuoti, nauji į darbo rinką patekę ar neįgalūs asmenys, kuriems ir geriausiais laikais susirasti darbą nelengva. Atėjo laikas imtis aktyvios įtraukties, padidinti pastangas ir suteikti šioms grupėms ypatingą paramą. Tai – labai aiškus šiandienos darbotvarkėje numatyto J. Lambert pranešimo atgarsis.

Trečia, taip pat turime stengtis padidinti jaunimui skirtas galimybes. Žinau, kad tai  – ypatingas šio Parlamento rūpestis. Turime imtis veiksmų ir stengtis nugalėti pavojų, kad daug jaunų žmonių baigs mokslus ir iš karto taps bedarbiais. Jaunimui reikia mūsų aktyvios paramos, kad galėtų rasti vietą kur atlikti gamybinę praktiką ar tęsti mokslus, o ateityje susirasti darbo vietą ir ją išlaikyti.

Pagaliau, gebėjimų tobulinimas ir darbo rinkos poreikių atitikimas. Per ekonomikos nuosmukį vis svarbiau tampa tai, kad žmonės įgytų tokių gebėjimų, kurie padidins jų galimybes įsidarbinti ne tik per krizę, bet ir po jos. Turime paruošti žmones ateities darbams: aplinkosaugos srityje ir kituose augimo, pvz., sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sektoriuose kuriamoms darbo vietoms.

Šios diskusijos taip pat suteikia progą sujunti į visumą šio Parlamento atnaujintos socialinės darbotvarkės nagrinėjimo rezultatus. Manau, į J. A. Silvos Penedos pranešimą įtraukti klausimai yra svarbi šio Komisijos palikimo dalis: požiūrio į prieinamumą, solidarumo ir galimybės užtikrinti, kad mūsų politika dera ir su mūsų pagrindinėmis ilgalaikėmis vertybėmis, ir su šiandieninės visuomenės realybe. Noriu pasveikinti J. A. Silvą Penedą su puikiai atliktu darbu. Manau, kad mūsų bendradarbiavimas, būtent su mano kolega Komisijos nariu Vladimíru Špidla, buvo labai svarbus.

Šia darbotvarke, šia socialinės įtraukties ir visuomeninių naujovių darbotvarke siekiama suteikti europiečiams teisių ir priemonių susidoroti su sparčiai kintančia realybe, kurią formuoja globalizacija, technologijų plėtra ir senėjanti visuomenė, bei padėti tiems, kurie kovodami su tokiais pokyčiais patiria sunkumų.

Negalime atskirti mūsų ekonomikos darbotvarkės nuo socialinės darbotvarkės: ant socialinio žlugimo pamatų ekonomikos atkūrimas neįmanomas, kaip ir ekonominėje dykynėje negali vystytis jokia socialinė pažanga.

Esu dėkingas Parlamentui, kad nuodugniai išnagrinėjo šiuos pasiūlymus, kuriuos Komisijos narys V. Špidla detaliau pakomentuos vėliau per šias diskusijas. Leiskite sutelkti visą dėmesį į vieną klausimą, kuriam jaučiu ypatingus tėviškus jausmus. Tai – Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas. Norėčiau padėkoti Parlamentui, kad taip skubiai išnagrinėjo Komisijos pasiūlymus dėl šio fondo perorganizavimo. Naujosios taisyklės padės geriau įsisavinti finansinę pagalbą, skirtą darbuotojų, kurie dėl dabartinės recesijos praranda savo darbo vietas, perkėlimui į kitas darbo vietas ar jų perkvalifikavimui, daugiau įmonių atitiks reikalavimus, o Bendrijos biudžetas prisiims didesnę išlaidų dalį. Jūsų šios savaitės balsavimas – puikios naujienos prieš Prahoje vyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą užimtumo klausimais.

Šią savaitę vyksiantis aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais suteikia galimybę išlaikyti užimtumą tarp Europos darbotvarkės prioritetų. Taip ir turi būti. Noriu, kad šis aukščiausiojo lygio susitikimas duotų konkrečių ir apčiuopiamų rezultatų. Tikiuosi, taip ir bus. Be to tikiuosi, kad užuot tapęs vienkartiniu įvykiu, jis virs kitu labai svarbiu nuolatinio proceso, prasidėjusio dar gerokai prieš krizę – bendradarbiavimo tarp Komisijos, valstybių narių ir socialinių partnerių proceso, – kuris tęsis ir per krizę, ir po jos, etapu.

Kaip Komisijos Pirmininkas birželio mėn. perduosiu šią darbotvarkę Europos Vadovų Tarybai, kad su ja susipažintų visi 27 valstybių ar vyriausybių vadovai. Ji to nusipelno. Europa – ne tik ekonominis ir politinis projektas, ji visada buvo ir bus ir socialinis projektas.

  Gabriele Stauner, pranešėja. – (DE) Gerb. Pirmininkai, gerb. Parlamento nariai, tiek daug pastangų, tokie maži rezultatai! Taip būtų galima apibendrinti darbą, įdėtą stengiantis pritaikyti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (EGF) prie ekonomikos ir finansų krizės poreikių.

Rezultatai maži todėl, kad atsižvelgiant į darbuotojų skaičių ir krizės mastą, bendra šiai priemonei skirtų lėšų suma – būtent 500 mln. EUR – atrodo menka. Vis dėlto, ši išvada apskritai nėra teisinga. Visiems gerai matomi EGF pasiekimai po restruktūrizavimo, kartu su kitomis ES lygmeniu turimomis solidarumo ir paramos priemonėmis.

EGF čia – tik kūdikis. Jis buvo įkurtas 2006 m. ir turėjo tapti aiškiu ženklu, kad globalizacijos padariniai darbuotojams nėra tik teigiami, o masiniai atleidimai iš darbo, ypač vykdant bendrovių perkėlimus, darbuotojams taip pat gali turėti ir neigiamų pasekmių. Todėl netgi kuklesnio biudžeto specialistai paliko nuošalyje savo nuogąstavimus, o mes atvėrėme kitą finansavimo šaltinį.

Dabar finansų ir ekonomikos krizė visiškai užgožė globalizacijos padarinius, o EGF finansavimo kriterijų patikslinimas – apgalvotas mūsų atsakas. Tuo pat metu viena mūsų per svarstymus dėl peržiūrėjimo kilusi problema buvo ta, kad dėl EGF naujumo Komisija neturėjo sukaupusi didžiulės patirties, o mums tebėra sunku vadovaujantis dabartinėmis taisyklėmis spręsti apie veiksmingumą.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad ateityje nederėtų žiūrėti pro pirštus į tai, kad veikia ir EGF, ir Europos socialinis fondas.

Užimtumo komiteto narių dauguma pasisakė už laikiną reglamento, kuris turėtų būti iš dalies pakeistas ir jo nuostatos turėtų būti taikomos visoms iki 2011 m. gruodžio 31 d. užpildytoms paraiškoms, galiojimą. Kalbant apie turinį, nuostatos bus taikomos tiems darbuotojams, kurie neteko darbo dėl tiesioginių pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pasekmių. Tai reiškia, kad nuo 2012 m. turėsime dar kartą apsvarstyti nepertraukiamą Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo galiojimą.

Kalbant apie turinį, jei ribinis tam tikrame regione atleistų iš darbo darbuotojų skaičius sumažinamas nuo 1 000 iki 500, ir kartu paramos mokėjimo laikotarpis pratęsiamas nuo 12 iki 24 mėn., jame neabejotinai atsiskleidžia sąlygų palengvinimas. Taip palengvinamas paraiškų teikimo procesas, o mūsų darbuotojams, kol jie susiras naują darbą, užtikrinama tvari pagalba.

ES finansavimo ir bendro finansavimo iš šalių biudžetų dalių santykis buvo labai prieštaringas klausimas. Radome kompromisą. Jis iš esmės išlieka lygus 50 proc. – taigi, 50:50, – ir tik ypatingais atvejais finansavimo iš Europos fondų dalis gali būti padidinta iki 65 proc. Labai dėl to džiaugiuosi. Todėl komitete nustojome toliau tikėję iš didelio noro, nes savo darbuotojams skirtas lėšas gaunančios valstybės narės jau turėtų žinoti apie joms tenkančią atsakomybę. Geriausiai to galima pasiekti tada, jei jos pačios turi įnešti nemažą finansinį indėlį.

Esu labai patenkinta dėl to, kad per mūsų derybas su Taryba ir Komisija sugebėjome pasiekti pagrindą susitarimui – 20 proc. tiesioginių išlaidų. Būtent tai prieš kelias dienas komitete nutarėme dėl Europos socialinio fondo. Dar yra pakankamai erdvės būsimiems pakeitimams ir tobulinimams. Norėčiau padėkoti jums už konstruktyvų bendradarbiavimą, vykusį kiekviename etape tiek komitete, tiek su Taryba bei Komisija, ir paprašyti palaikyti pakeitimą.

  José Albino Silva Peneda, pranešėjas. – (PT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, per pastaruosius keletą mėnesių, kol rengiau pranešimą dėl atnaujintos socialinės darbotvarkės, Europą ir visą pasaulį veikiančios finansų ir socialinės krizės padariniai didėjo. Kiekvieną dieną matome vis daugiau atleidimo iš darbo, įmonių uždarymo atvejų, daugiau pasibaisėtinoje padėtyje atsidūrusių šeimų.

Tai – kur kas daugiau, nei ekonomikos ir finansų krizė; manau, išgyvename pasitikėjimo krizę. Remiantis naujausiais Eurostato duomenimis, 2009 m. vasario mėn. Europos Sąjungoje buvo daugiau nei 19 mln. bedarbių vyrų ir moterų. Atsižvelgiant į šią įvykių seką, jei nieko nebus imtasi, nedarbo didėjimas neabejotinai sukels didesnį skurdą, didesnę socialinę atskirtį, didesnį nesaugumą, didesnį nusikalstamumą ir ypač didesnį nepasitikėjimą.

Mes manome, kad nedarbas – labiausiai matoma šios krizės pusė – reiškia ne tik tai, kad praradę darbą žmonės ir jų šeimos netenka pajamų: nedarbas jus prislegia, todėl galite imti nebepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Dar prieš mūsų šiandien patiriamą krizę Europos Sąjungos valstybės narės jau susidurdavo su socialinėmis problemomis, kurios kildavo dėl menko ekonomikos augimo, sudėtingos demografinės padėties ir dėl sunkumų, kylančių todėl, kad gyvename vis labiau globalizuotos pasaulio ekonomikos sąlygomis.

Šiame pranešime pabandžiau kiek įmanoma aiškiau ir pragmatiškiau pavaizduoti šiuos nerimą keliančius dalykus. Žinau, kad socialinė darbotvarkė – labai plati sąvoka, todėl stengiausi sukurti suderintą pranešimą ir aiškiai bei glaustai pristatyti tikruosius prioritetus.

Pirma, Europos Sąjungos institucijos gali vaidinti svarbų vaidmenį dar kartą patvirtindamos valstybių narių socialinių modelių ir infrastruktūros svarbą ir taip padėti pasiekti sutarimą dėl visiems prieinamų galimybių naudotis šiais modeliais ir infrastruktūra, aukštos jų kokybės ir ypač dėl jų tvarumo reikšmingumo.

Antra, turime sutelkti visas turimas priemones ir užtikrinti, kad daugiau žmonių būtų geriau integruojami į darbo rinką.

Trečiasis prioritetas kyla iš išvados, kad siekiant užtikrinti visišką piliečių judumą Europos Sąjungoje dar daug ką galima padaryti.

Manau, ketvirtasis prioritetas yra tas, kad palaikydama išorės ryšius su kylančios ekonomikos šalimis, pvz., Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija Europos Sąjunga turėtų vaidinti aktyvesnį vaidmenį skatindama laikytis socialinių ir aplinkos apsaugos standartų. Tai ypač svarbu kai kalbame apie prekybos susitarimus.

Penktasis prioritetas, kurį Komisija pabandė įgyvendinti ir dėl kurio šiandien numatytas balsavimas dėl pranešimo dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo, susijęs su siekiais Europos struktūrinius fondus padaryti lankstesnius.

Siekiant užtikrinti, kad Europos piliečiai galėtų suprasti dabartiniame kontekste kylančius pokyčius ir susidoroti su jais, reikėtų sustiprinti socialinį dialogą, kad dėl socialinės adaptacijos ir ekonomikos pertvarkos priimami sprendimai taptų skaidresni. Esu linkęs teigti, kad norint pasiekti socialinio dialogo santykių srities bendradarbiavimo laikotarpį reikia pereiti suirutės etapą. Turėtų būti stiprinamas ir atvirojo koordinavimo metodas, nes jis – esminė Europos Sąjungos teisėkūrą papildanti priemonė. Socialinė politika negali būti pavienių veiksmų ir minčių rinkinys; turime užtikrinti geresnę ekonomikos, darbo, socialinių ir aplinkos apsaugos sričių iniciatyvų sąsają.

Labai svarbu, kad siekiant tvaraus ne tik ekonomikos, bet ir socialinės struktūros atkūrimo socialinė politika būtų vykdoma neatsiejamai nuo ekonomikos politikos. Yra dar vienas dalykas, apie kurį norėčiau labai aiškiai pasisakyti: negalima naudotis mūsų patiriama krize kaip dingstimi socialinėms išlaidoms apkarpyti. Reikia pasakyti, kad jei dabar netinamas laikas mažinti socialines išlaidas, vadinasi, pats laikas ryžtingai paspartinti būtinų struktūrinių reformų įgyvendinimą. Todėl norėčiau pasveikinti Komisiją ir jos Pirmininką J. M. Barrosą, kurio dėka esant tokioms sudėtingoms aplinkybėms krizės problemos Europoje sprendžiamos koordinuotai...

(Pirmininkas nutraukė kalbantįjį)

  Jean Lambert, pranešėja. − Gerb. pirmininke, per keletą minučių vėliau šią popietę pasakysiu savo nuomonę apie keletą mūsų svarstomų klausimų. Tačiau mano parengtas pranešimas ypatingai susijęs su iš darbo rinkos išstumtų žmonių aktyvios įtraukties klausimu.

Visų pirma noriu padėkoti visiems kolegoms, kurie įsitraukė į pranešimo rengimą, ir daugybei taip pat prisidėjusių pilietinių visuomenės organizacijų.

Šią popietę girdėjome apie recesijos laikotarpį, dėl kurio, jei nebūsime itin atidūs, didėja atskirties pavojus. Tai žmonėms, dabar netenkantiems savo darbo vietų ir galbūt netolimoje ateityje negrįšiantiems į darbo rinką, tiems, kurie jau susiduria su sunkumais, nes neturi galimybių patekti į darbo rinką, ir, žinoma, tiems, kurie netgi nėra darbo rinkos dalis, gresiantis pavojus. Kyla pavojus, kad jie bus pamiršti, o tą mes turime labai gerai suvokti.

Turime pažvelgti į kai kurias struktūrines kliūtis, kurias mes, kaip visuomenė, statome aktyvios įtraukties atžvilgiu. Vienas dalykų, dėl kurių sutarėme komitete, buvo tai, kad aktyvi įtrauktis neturėtų pakeisti socialinės įtraukties, to platesnio užmojo jausmo, kad visuomenėje vaidini tam tikrą vaidmenį. Kalbant apie tinkamą pajamų rėmimą, dėl jų rekomendacijų šiuo klausimu su Taryba ir Komisija iš esmės pasiekėme neabejotiną sutarimą. Šiame pranešime vartojama tinkamo pajamų rėmimo formuluotė.

Taip pat kalbame apie minimalias pajamas tose srityse, kur, mūsų manymu, tai turi prasmę. Tiems žmonėms reikia tų pajamų, kad galėtų oriai gyventi, kad jiems būtų suteiktas pasirinkimas ir galimybė aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tai labai svarbu kalbant apie labiau pažeidžiamiems asmenims, globėjams, tiems, kuriems reikia paramos jų savarankiškam gyvenimui, skirtą paramą. Be to, tai labai svarbu kalbant apie pensijos lygį.

Pranešime taip pat teigiama, kad labai svarbu, jog valstybės narės apsvarstytų minimalųjį darbo užmokestį. Europos Sąjungoje turime vis didėjančią skurstančių dirbančiųjų problemą.

Pranešime taip pat kalbėjome apie socialinės apsaugos sistemų sunkumus ir jų reagavimo trūkumą, ypač kai stengiamasi išlaikyti žmonių sąlytį su darbu, o jie gali dirbti atsitiktinio, laikino pobūdžio darbą arba darbą pagal terminuotas darbo sutartis. Socialinės apsaugos sistemos ne visada itin gerai į tai reaguoja.

Kartu pagrįstai perspėjome dėl aktyvinimo priemonių, ypač dėl tokių, kurios kartais nustato netiesioginį poveikį galinčias turėti baudas, pvz., paveiktų žmonių šeimoms arba tokiu atveju, kai žmonės baigia kelias mokymo programas, skirtas dirbti paprasčiausiai neegzistuojančiam darbui.

Taip pat sutariame dėl klausimų apie įtraukią darbo rinką. Būtent todėl išskyrėme tokius klausimus, kaip kova su diskriminavimu, tinkamai taikomi teisės aktai ir su mokymu bei švietimu susiję bei padedantys skatinti žmones užuot anksti metus mokyklą, ją baigti aspektai. Išskyrėme ir labiau individualizuotą požiūrį, kuris padeda atsižvelgti į asmens poreikius.

Taip pat priėjome sutarimą dėl galimybių gauti kokybiškas paslaugas klausimo, nes jos itin svarbios pažeidžiamiems su sunkumais susiduriantiems asmenims. Pabrėžėme ypatingą vaidmenį, kurį čia – iš tikro, ir kalbant apie didesnės visuotinės svarbos paslaugų sistemos poreikį – turėtų vaidinti vietos valdžios institucijos, kad galėtume užtikrinti, jog žmonės gauna jiems reikiamas paslaugas.

Tačiau, mano manymu, čia taip pat svarbu atsižvelgti į žmonių nuomones: kad žvelgdami į diegiamas priemones ir svarstydami, ar jos iš tiesų atitiks ilgalaikių bedarbių, vyresnio amžiaus žmonių ar jaunuolių, besistengiančių gauti prieigą prie darbo rinkos, ar pan., poreikius galėtume užtikrinti, jog išstumti asmenys galėtų būti įtraukti. Šis pasinaudojant atviruoju koordinavimo metodu suformuotas žmonių nuomonės įtraukimo klausimas labai svarbus ir neturėtų būti pamirštas.

  Anne Ferreira, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonės referentė. − (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, būdama Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonės referente norėčiau padėkoti J. A. Silvai Penedai už tai, kad savo pranešime smulkiai išdėstė, jog Komisija nesiūlė konkrečių priemonių, kuriomis remiantis būtų galima atsverti ekologinės ir klimato krizės sukeltas socialines pasekmes ir pasekmes sveikatai. Taip pat norėčiau padėkoti jam už tai, kad užsiminė apie socialinę ekonomiką, nors apgailestauju, kad jos vaidmuo sanglaudos politikos, kokybės kūrimo ir neperkeliamo užimtumo srityse nebuvo pabrėžtas.

Jei apibrėžiant kai kuriuos tikslus nebūtų akivaizdžiai stokota ambicijų, Europos rinkimų išvakarėse šis pranešimas būtų vertintinas palankiau. Ar galime tenkintis darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyra ir būtiniausiais darbo teisės standartais? Ne, negalime. Turėtume nerimauti, kad dešinieji lygiai taip pat, kaip prieš penkerius metus atmetė direktyvą dėl visuotinės svarbos paslaugų, rytoj gali atmesti ir šiuos būtiniausius standartus.

Ar rytoj pagaliau patvirtinsime minimalų darbo užmokestį? Metų metus Europos piliečiai reikalavo stiprios socialinės Europos. Kitas Parlamentas turėtų sugebėti praktiškai įgyvendinti įvairius šiame pranešime siūlomus socialinius pasiekimus. Tikiuosi, tai padės birželio 7 d. visus mobilizuoti.

  Monica Giuntini, Regioninės plėtros komiteto nuomonės referentė. − (IT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, būdama nuomonės referente labai norėčiau kai ką pasakyti apie EGF, apie Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą, ir teigiamai įvertinti Komisijos pasiūlymą dėl per pirmąjį svarstymą su Parlamentu pasiekto susitarimo.

Mane ypatingai drąsina šie dalykai: pirma, tai, kad laikinai pratęsėme galimybę naudotis EGF ir siekiant reaguoti į pasaulio finansų ir ekonomikos krizę bei paremti darbo netekusius darbuotojus pavertėme jį Europos atsigavimo plano priemone. Antra, siekiant gauti fondo paramą nuo 1 000 iki 500 sumažinome minimalų būtiną atleistų darbuotojų skaičių. Trečia, šiame etape iki 65 proc. padidinome ypatingiems atvejams skirtą bendro ES finansavimo lygį.

Galiausiai tikiuosi, kad, kaip teigiama Regioninės plėtros komiteto nuomonėje, Komisija iki 2011 m. pabaigos pateiks laikinųjų priemonių poveikio įvertinimą ir prireikus suteiks Parlamentui galimybę persvarstyti teisės aktus.

  Cornelis Visser, Kultūros ir švietimo komiteto nuomonės referentas. − (NL) Gerb. pirmininke, atnaujintos socialinės darbotvarkės svarba neabejotina, ypač atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos krizę. Rengdamas šį pranešimą pranešėjas J. A. Silva Peneda įdėjo išties daug pastangų. Rengdami šią nuomonę mes, Kultūros ir švietimo komiteto nariai, prie jo prisidėjome. Dėmesio centre atsidūrė keturi klausimai, būtent švietimas ir verslas bei jų tarpusavio ryšys, mokymasis visą gyvenimą, daugiakalbystės svarba ir sportas.

Visų pirma norėčiau aptarti švietimo ir verslo tarpusavio ryšį. Būtinas glaudesnis įmonių, mokymo įstaigų, profsąjungų ir savanoriškos veiklos sektoriaus dialogas, kurio tikslas – nustatyti naujus ekonomikai reikalingus gebėjimus. Vystant šiuos gebėjimus čia tam tikrą vaidmenį vaidina ir suaugusiųjų mokymas.

Mokymo turinys turi atitikti profesinius ir praktinius reikalavimus. Taip pat reikia skatinti bendradarbiauti universitetus ir verslo įmones. Reikėtų suderinti mokymo programas ir įmonių veiklą; verslo bendruomenė turėtų turėti galimybę papildyti studijų programas, siūlyti stažuotes, ir rengti studentams skirtas atvirų durų dienas.

Mokymasis visą gyvenimą taip pat labai svarbus. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir mokymosi. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir valstybinės bei privačios vaikų priežiūros tarnybos, kurios turi būti išplėstos taip, kad tėvai galėtų mokytis visą gyvenimą.

Sportas – dar viena priemonė, apie tai norėčiau užsiminti žvelgiant iš Kultūros ir švietimo komiteto perspektyvos, nes jis irgi ragina sportuoti. Sportas skatina ugdyti tokias vertybes, kaip sąžiningumas, solidarumas, pagarba taisyklėms ir komandos dvasia. Be to, jis svarbus sveikatai. Labai svarbu, kad šių klausimų atžvilgiu valstybės narės būtų skatinamos.

  Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės referentė. − (EL) Gerb. pirmininke, parengiau Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę apie J. Lambert pranešimą dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties. Norėčiau pasveikinti J. Lambert dėl jos pasiryžimo kiek įmanoma labiau į pranešimą įtraukti Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę.

Lyčių lygybė ir pagarba nediskriminavimo principui apskritai yra pagrindinės išankstinės aktyvios įtraukties į darbo rinką ir ją lydėti turinčios socialinės integracijos sąlygos. Visų pirma manau, kad labai svarbu tai, jog dėmesys skiriamas visų amžių šeimos narių paramai, ryšiais tarp kartų pagrįstam solidarumui ir pagalbai, kuri turi būti suteikiama pažeidžiamoms gyventojų grupėms sunkiu metu, kurį šeimoms gali tekti išgyventi, kad taip ta pagalba visą laiką galėtų būti naudinga visuomenei ir kad sudėtingos aplinkybės žmonių gyvenimuose nepaliktų savo ženklo. Todėl perėjimas nuo vienos padėties prie kitos labai svarbus ir turi būti palaikomas naudojantis valstybės, socialinių agentūrų, socialinių partnerių ir savanoriškos veiklos sektoriaus teikiamomis priemonėmis, kad visuomenė pajustų visų jos narių solidarumą ir savitarpio atsakomybę.

Tikiuosi, J. Lambert pranešimas taps varomąja pasiūlymo dėl rezoliucijos jėga, kaip pataisė mano frakcija, ir kad į jį bus įtrauktas ne tik pajamų rėmimas, bet ir bendra orias gyvenimo sąlygas užtikrinanti parama, apimanti pagrindinius ir smulkiuosius darbo rinkos dalyvius bei joje nedalyvaujančius asmenis.

  Othmar Karas, PPE-DE frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos Pirmininke, gerb. Tarybos Pirmininke, gerb. Parlamento nariai, dabar svarstome tris pranešimus. Du pranešimus parengė Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijai priklausantys pranešėjai, vieną – Žaliųjų frakcijai / Europos laisvajam aljansui priklausantis pranešėjas. Sakau tai todėl, kad tampa akivaizdu, jog Socialistų frakcijai Europos Parlamente nepriklauso socialinių ir politinių temų monopolis, tačiau šios temos aktualios mums visiems.

Būdamas PPE–DE frakcijos pirmininko pavaduotoju ypatingai norėčiau padėkoti J. A. Silvai Penedai ir G. Stauner už jų darbą, nes jie – patikimi Europos socialinės rinkos ekonomikos socialinio ir gyvenimo modelio atstovai ir svarbūs glaudesnio socialinio dialogo mūsų frakcijoje šalininkai. Šie pranešimai turėtų užtikrinti, kad Europos Sąjungos politika gali veiksmingai reaguoti į ekonomikos ir socialinius iššūkius. Jais siekiama suteikti žmonėms daugiau galimybių, pagerinti prieigą prie aukštos kokybės paslaugų ir parodyti solidarumą tiems, kuriems pokyčiai sukėlė neigiamų pasekmių.

Viskas, ko norime iš Bendrijos, turėtų patikti ir daugumai namuose likusių gyventojų, nes neturime įgaliojimų daryti visko, ko žmonės iš mūsų tikisi. Deja, socialinės politikos srityje dar negalime visko padaryti. Tačiau Lisabonos sutartis – didžiulis žingsnis į priekį. Sutartyje bus įtvirtintos pagrindinės socialinės teisės, visiškas užimtumas taps tikslu, o tvari socialinės rinkos ekonomika – Europos socialiniu ir ekonomikos modeliu.

Tačiau turime ne tik per mažai įgaliojimų, bet ir pinigų. Todėl primygtinai raginu Komisiją iki šių metų pabaigos pateikti pasiūlymą dėl finansiniams sandoriams taikytinų mokesčių ir pasiūlyti konkrečią Europos iniciatyvą, padėsiančią pasiekti du tikslus. Pirmasis – siekiant konkretaus tikslo, būtent kurti tvarias darbo vietas, pasinaudoti įplaukomis, nes bet kas, kuriantis darbo vietas, sukuria socialinį saugumą ir stabilumą. Antrasis – per pavasarį vyksiantį aukščiausiojo lygio G20 susitikimą pateikti aiškų Europos projektą.

Dabar darbuotojai, kurie buvo atleisti dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, irgi gali gauti paramą, o mes bendrą finansavimą padidinome iki 65 proc.

Nors dar yra kur tobulėti, kaip ateitis atrodytų be mūsų Europos socialinės gerovės modelio? Turime jį sustiprinti – kaip ragina J. A. Silva Peneda – nustatydami minimalius darbuotojų teisių standartus ir taip sustiprindami pagrindinius darbo srities teisės aktus, kovodami su diskriminacija, stiprindami socialinę sanglaudą, atnaujindami socialinio draudimo sistemas, kovodami su skurdu, skatindami perėjimą prie savisamdos ir stiprindami struktūrinių fondų veiklą. Žengiame žingsnį į priekį, tačiau turime dar daug ką padaryti.

  Jan Andersson , PSE frakcijos vardu. – (SV) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Tarybos Pirmininke, sutelksiu dėmesį į tai, kas turėjo būti aukščiausiojo lygio susitikimas, tačiau juo netapo.

Jean–Claude Juncker vakar pasakė, kad dabar nuo finansų ir ekonomikos krizės pereiname prie socialinės krizės. Taip pat neišvengiamai artėjame prie užimtumo krizės. Per ateinančius kelerius metus nedarbo lygis padidės, ir, galimas daiktas, po metų ES bus 26 mln. bedarbių gyventojų, ar panašiai.

Esant tokiai padėčiai ir tokioms aplinkybėms Taryba ir centro bei dešiniųjų vyriausybės nusprendė aukščiausiojo lygio susitikimą užimtumo klausimais sumenkinti iki vadinamojo trejeto susitikimo. Keletas lyderių šiame susitikime nedalyvaus. Tai leidžia suprasti, kad Taryba ir vyriausybės užimtumo klausimui neteikia pirmenybės. Pritariu Komisijos Pirmininko J. M. Barroso nuomonei. Komisija norėjo, kad aukščiausiojo lygio susitikimas įvyktų. Ar tai – neišvengiamas vystymasis? Ne, taip nėra. Reikia imtis veiksmų, reikia veikti koordinuotai, ir kai ką reikia daryti tuojau pat. Tai – aplinkos atžvilgiu saugių investicijų, kurios yra ilgalaikės, tačiau kartu sukuria trumpalaikių darbo vietų, klausimas. Tai – energijos vartojimo efektyvumo namuose, dėl kurio jau kuriama darbo vietų ir dėl kurio namai ateityje taps geresni, klausimas. Tai – mokymosi visą gyvenimą, kuris niekada neatitiko tikslų stiprinti Europą ateičiai, klausimas. Jei padarysime tai dabar, žmonės gaus reikalingus mokymus, o Europa ateityje sustiprės, nedarbas – sumažės. Juos gali pakeisti jauni žmonės, kurie mokosi ir, užuot tapęs bedarbiais, galės įsitvirtinti darbo rinkoje. Galime investuoti į labiausiai pažeidžiamoms grupėms – pensininkams, studentams ir bedarbiams – skirtą vartojimo pagalbą. Tai sukurs darbo vietų ir paskatins vartojimą.

Kaip buvo konstatuota per Prahoje vykusį seminarą, judumas yra svarbus. Jis svarbus – nepaprastai svarbus – tiek profesine, tiek geografine prasmėmis, tačiau jei neužtikrinsime vienodo požiūrio, vienodų sąlygų ir teisės streikuoti dėl vienodo traktavimo Europos darbo rinkoje, protekcionizmas tik didės. Todėl Komisijai tenka atsakomybė už darbuotojų komandiravimo direktyvos pakeitimą.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad kažką galima padaryti dabar, nedarbas gali būti sumažintas, o Europa ateityje sustiprinta. Šie du dalykai neatsiejami, tačiau šiuo metu daroma per mažai.

  Ona Juknevičienė, ALDE frakcijos vardu. – (LT) Gerb. Parlamento nariai, gerb. Komisijos nary, iš tikrųjų noriu labai nuoširdžiai visus pasveikinti su vienu dokumentu, kurį iš tiesų galime pavadinti Europos žmonėms skirtu dokumentu. Dažnai europiečiai klausia – ką mes čia, Europos Parlamente, veikiame, ką gero jiems padarome?

Galvoju, kad tai – vienas iš tų dokumentų, kuris skirtas padėti žmonėms, todėl labai sveikinu visus kolegas, G. Stauner, Komisiją ir Tarybą, kad, manau, pasisekė susitarti per pirmąjį svarstymą. Šis dokumentas bus priimtas rytoj, ypatingos skubos tvarka, ne tik todėl, kad jis svarbus žmonėms, bet dar ir todėl, kad jis, šis fondas, dabar skirtas krizei, kad būtų paremti tie žmonės, kurie neteko darbo.

Turiu tik vieną klausimą. Ar iš tikrųjų šis dokumentas parengtas žmogui ir ar parama atiteks žmogui? Jeigu pamenate, gerb. Komisijos nary, mūsų komitete vyko didžiulės diskusijos, kad mes, Liberalų ir demokratų aljansas, palaikysime šią paramą žmogui, jeigu ji tikrai neatiteks biurokratams arba kitokioms struktūroms.

Iš vienerių metų patirties, deja, turiu pasakyti, kad mano šalyje, kaip matau, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas naudojamas lygiai taip pat, kaip socialinis fondas, t. y. perkvalifikavimui. Jis beveik arba visiškai nenaudojamas kitoms mūsų numatytoms priemonėms. Reikia, kad pinigai atitektų žmogui, kad žmogus būtų paremtas. Negerai, kad administracija, darbo biržos ir mokymo centrai patys pasiima pinigus, apmoko žmones, bet tas žmogus po to neranda darbo.

Štai čia, gerb. Komisijos nary, norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį pasižiūrėti, ar šis reglamentas veikia teisingai valstybėse narėse. Ar šis reglamentas teisingai perkeltas į nacionalinę teisę? Dažnai įstatymas neleidžia įgyvendinti reglamento.

Pasakysite, kad tai valstybių narių vyriausybių reikalas, aš sakau – ne! Mus išrinko žmonės, mes nesame savo vyriausybių atstovai. Mes čia išrinkti tam, kad gintumėme Europos piliečių interesus, kad gintumėme savo žmonių interesus ir kad šie pinigai atitektų žmogui, o ne biurokratams.

  Brian Crowley, UEN frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, dėkoju pranešėjams už didžiulį darbą, kurį jie įdėjo rengdami šiuos pranešimus. Kaip sakėme per ankstesnes diskusijas, šie pranešimai pasirodė pačiu laiku: kai žmonės ieško atsakymų ir minčių, kaip judėti į priekį.

Manau, juos daugeliu būdų galima suskirstyti į keturias atskiras, tačiau viena su kita susijusias sritis. Pirmoji – su švietimu ir mokymu, ar tai būtų mokymasis visą gyvenimą, turimų gebėjimų lavinimas, ar naujų žmonių gebėjimų ugdymas, susijusi sritis.

Antra – visa naujovių sritis, apimanti darbo vietų atsiradimo ateityje tendencijas ir užtikrinimą, kad žmonės turės toms darbo vietoms reikalingų gebėjimų ir bus tinkamai apmokyti.

Trečia – visa tvarumo sritis, į kurią patenka dirbantys, apsaugoti ir tam tikra prasme remiami žmonės bei užtikrinimas, kad jie nepraras savo darbo vietų ir norėdami gauti naują darbą neturės per metus ar dvejus pereiti viso perkvalifikavimo ir gebėjimų ugdymo ciklo; esamų darbo vietų išsaugojimas.

Ketvirta – pabandyti numatyti (jei tai įmanoma), kur link turėtume orientuotis ateityje.

Jei kolegos mintinis grįžtų į praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai turėjome Deloro planą ir baltąją knygą dėl socialinio plano ir pan., šios priemonės buvo laikomos novatoriškomis ir naujoviškomis. Jas sudarė daugybė sudėtingų dokumentų ir daugybė sudėtingų sumanymų, kuriems daugybė žmonių, ypač iš pramonės sektoriaus, nepritarė, ir prieš kurias buvo nusiteikę daugybė į profesines sąjungas įsitraukusių žmonių.

Jei nuo 1994 m. įgyta patirtis gali mums ką nors parodyti, tai visų pirma turime užtikrinti, kad mūsų socialinė politika pagrįsta siekių duoti žmonės rezultatų pagrindu – ne vien klastojant skaičius, o iš tiesų padarant žmonių gyvenimus geresnius.

Antra, ji parodo, kad nepriklausomai nuo to, koks geras jūsų išsimokslinimas bebūtų ar kokių puikių gebėjimų turite, yra žmonių, kuriuos užklups nedarbas, o jiems turi būti užtikrintas apsaugos tinklas ir saugumas, sudarantys sąlygas suteikti jiems tinkamą ir deramą gyvenimo lygį.

Vis dėlto, kaip teisingai paminėjo pats Komisijos Pirmininkas J. M. Barroso, nepaisant daugelyje šalių per pastaruosius metus fiksuoto aukšto dalyvavimo darbo rinkoje lygio, daugybė neįgalių asmenų – iš viso 75 proc. – buvo bedarbiai. Nors jie turėjo galimybių mokytis ir šviestis, buvo psichologinių kliūčių ir stabdžių.

Atsiprašau, kad taip ilgai šnekėjau, tačiau norėčiau labai trumpai apibendrinti pasakydamas seną patarlę: „duokite žmogui žuvį, ir jis bus sotus vieną dieną; išmokykite žmogų žvejoti, ir jis bus sotus visą gyvenimą“.

  Jean Lambert, Verts/ALE frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, norėčiau pareikšti pastabą dėl tam tikrų užimtumo srities dalykų – iš dalies dėl konteksto, nes vienu metu pavasario aukščiausiojo lygio susitikimas turėjo būti „tvarios plėtros aukščiausiojo lygio susitikimu“ – ir susieti ją su praėjusių metų pabaigoje išleistu Komisijos dokumentu dėl naujų gebėjimų ir naujų darbo vietų. Tame dokumente buvo užsiminta apie tai, kaip perėjimas prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos darytų didelę įtaką užimtumui. Labai svarbu, kad to nepamirštume ir prisimintume per bendras šiuo metu vykstančias diskusijas.

Labai norėčiau, kad dabar iš šio susirūpinimo dėl užimtumo būtų išplėtotas labai nuoseklus naujoms pramonės šakoms ir naujoms investicijoms skirtas paketas. Dabar to nematome. Šiuo metu žemutiniame aukšte turime puikų saulės energijos technologijų pavyzdį ir stebime, kaip jis vystomas vienoje Vokietijos dalyje; kita vertus, tuo pat metu matome, kaip saulės energijos pramonės sektoriuje Ispanijoje ir vėjo energijos sektoriuje Jungtinėje Karalystėje netenkama darbo vietų. Kol ieškome naujoms technologijoms tinkamų naujų gebėjimų, rizikuojame juos prarasti dėl aiškios investavimo strategijos trūkumo ir dėl jos dalimi esančios aiškios gebėjimų vystymo strategijos neturėjimo.

Todėl, kai kalbame apie daugybę su perkvalifikavimu, gebėjimų tobulinimu ir pan. susijusių klausimų, turėtume atsižvelgti į kartu su TDO, TPSK ir JT parengtą vadinamąją „Tikslią perėjimo programą“ (angl. Just Transition Programme), nes dabar mūsų pageidaujami gebėjimai pradeda keistis. Turime vystyti tų žmonių gebėjimus, kurie dar susiduria su raštingumo, mokėjimo skaičiuoti ir, tiesą sakant, IT problemomis, tačiau taip pat reikia ir vienijančių gebėjimų – pagal Komisijos dokumentą kažko kito. Taip pat turėtume apsvarstyti, ką darysime su gebėjimų ugdymo požiūriu našlaičiais tapusiais sektoriais – šiuo metu ypač su rūpybos sektoriumi – ir apmąstyti, kaip galime juose užtikrinti lygybę.

  Gabriele Zimmer, GUE/NGL frakcijos vardu. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, mano kolegos iš Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto su savo pranešimais palietė skaudamą vietą ir aiškiai parodė, kokie svarbūs bendri valstybių narių ir Europos Sąjungos veiksmai siekiant užtikrinti, kad pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės pasekmės nepalies tų, kuriuos ji labiausiai paveikė, būtent ant žemiausio socialinių kopėčių laiptelio atsidūrusių asmenų.

Todėl esu be galo nusivylusi, kad gegužės 7 d. vyksiantis vadinamasis aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais – iš tiesų ne kas kitas, o farsas, o mums visiems, Europos Sąjungoje prisiimantiems atsakomybę, turėtų būti labai nesmagu, kad šis aukščiausiojo lygio susitikimas vyksta pavadintas tokiu pavadinimu. Mano manymu, tai aiškiai parodo, kad dabartinė politika vis dar neatspindi fakto, jog su ekonomikos ir finansų krize galime kovoti tik tada, jei kartu kovojame su skurdu, socialine atskirtimi, darbo vietų praradimu ir su visur įsigalinčiu darbo standartų mažėjimu.

Neseniai Komisija pristatė dramatiškus užimtumo plėtros ir padėties tiek Europos Sąjungoje, tiek euro zonoje apskaičiavimus. Atėjo laikas šioje srityje imtis nuoseklių veiksmų! Jie turėtų būti skirti iki galo sustabdyti viešųjų paslaugų – draudimo sistemų, pvz., senatvės pensijų – privatizaciją. Vis dar nesuprantu, kodėl per kovo mėn. aukščiausiojo lygio susitikimą Komisija ir Taryba ragino valstybes nares toliau privatizuoti pensijų sistemas ir steigti pensijų fondus. Tai duoda visiškai priešingų rezultatų – vis daugiau žmonių grimzta į skurdą ir didėja skurdo senatvėje problema.

Mums reikia su kovoti su skurdu padedančių socialinės apsaugos sistemų ir Europai skirto socialinio pakto, kurių reikalavo Europos profesinės sąjungos. Kova su skurdu galėtų tapti išties humanitarišku būdu pradėti viso pasaulio mastu kovoti su ekonomikos ir finansų krize, ir Europos Sąjunga privalo tą padaryti.

  Derek Roland Clark, IND/DEM frakcijos vardu. – Gerb. pirmininke, jei globalizacija – atleidimų iš darbo priežastis, kils pajamų trūkumas, taigi, prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fonde nebus pinigų, kuriuos per jį ketinama išleisti. Nekovokite su globalizacija; prisidėkite prie jos ES skatindami konkurenciją ir išmokite konkuruoti pasaulio rinkose.

Norite atnaujinti socialinę darbotvarkę pasinaudodami Darbo laiko direktyva, kuria siekiama dviejų tikslų. Pirma, apribojant darbo valandas buvo siekiama sukurti daugiau darbo vietų, kad taip bendrovės galėtų samdyti papildomų darbuotojų. Tačiau papildomi darbuotojai reiškia papildomas socialinių mokesčių išlaidas, todėl vienetiniai kaštai išauga. Smulkiosios bendrovės tampa nekonkurencingos, netenka užsakymų ir turi trumpam ar visiškai užsidaryti. Darbuotojai neturi jokio darbo. Kiek tai socialu?

Antra, direktyva buvo siekiama skatinti daugiau laiko praleisti su šeima, tačiau kokia iš to nauda, jei tuomet atlyginimo, gaunamo atskaičius mokesčius, nebepakanka? Kiek tai socialu, jei šeima netenka keleto mielų gyvenimo dalykėlių? Leiskime žmonėms patiems apsispręsti. Daugybėje šalių yra nustatytos minimalaus darbo užmokesčio sistemos, ir aš tam pritariu. Nenorime matyti išnaudojamų žmonių socialinių negandų, tačiau netgi tai ES jau sunaikino, kai vienoje jos institucijų, Europos Teisingumo Teisme, dėl „Laval“ ir kitų bylų priimti sprendimai sužlugdė valstybių narių minimalaus darbo užmokesčio politiką. Kiek socialu užkirsti kelią šalių parlamentų pastangoms apsaugoti darbuotojus? Šios priemonės – ne kas kitas, o bandymas sukurti sovietinio stiliaus planinę ekonomiką. Visi žinome, kaip puikiai ji veikė.

  Carl Lang (NI). - (FR) Gerb. pirmininke, „klysti – žmogiška, kartoti klaidas – žiauru“. Šiandien klausydamasis diskusijų galiu pasakyti tik tiek, kad nepaisant milžiniško ekonominio, finansinio, socialinio ir demografinio mūsų patiriamos krizės poveikio, nei Europos institucijos, nei valstybių ar vyriausybių vadovai nesuvokė viso tragedijos masto ir mums visiems gresiančių padarinių.

Prieš minutę girdėjau, kaip einantis Tarybos Pirmininko pareigas mums sakė, jog bedarbiams turime suteikti galimybių tobulinti jų gebėjimus ir stengtis motyvuoti žmones ieškoti darbo. Ar iš tiesų manote, kad šimtai tūkstančių bedarbių šios krizės aukų tokioje padėtyje atsidūrė todėl, kad yra netinkami dirbti? Visa tai – akivaizdus ideologinio ir dogmatiško pasirinkimo, tam tikro kolektyvinio mąstymo ir ekonomikos – laisvosios rinkos ir laisvosios prekybos ekonomikos – teorijos vaisius.

Pagaliau Europos Sąjunga, kurioje skatinama laisvo kapitalo, prekių, paslaugų ir asmenų judėjimo sąvoka, norėtų globalizuoti šį ekonomikos pasirinkimą, šią doktriną, tačiau ekonominiu ir socialiniu požiūriu tai – nusikaltimas. Turime pasiekti pasaulinę tarptautinę konkurenciją.

Jei per ekonominę pirmenybę nesugebame įgyvendinti socialinės pirmenybės politikos, jei per ekonominį saugumą nesugebame užtikrinti socialinio saugumo politikos, jei nesugebame įgyvendinti prekybos apsaugos politikos, tada, gerb. ponai ir ponios, tai, kas liko iš mūsų ūkininkų, mūsų amatininkų ir mūsų pramonės šakų, turėsime atiduoti globalizacijos džiunglių įstatymams.

Šiuose Rūmuose yra liberalglobalistų, socio–globalistų ir alter–globalistų. Didžiuojuosi, kad esu vienas iš antiglobalistų, vienas tų, kurie stengdamiesi tarnauti mūsų žmonėmis nori atgauti vidaus rinką, taikyti nacionalinės ir Bendrijos pirmenybės bei nacionalinės ir Bendrijos apsaugos taisykles.

  Elisabeth Morin (PPE-DE). - (FR) Gerb. pirmininke, džiaugiuosi galėdama čia šiandien būti ir apginti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padalinių fondo persvarstymą, nes manau, kad dėl finansų ir ekonomikos krizės ir dėl jos kylančios socialinės krizės, su kuria susiduriame, labai svarbu išsaugoti darbo vietas.

Jei ketiname apginti mūsų darbuotojų ateitį, mes, žinoma, turime pasiūlyti jiems galimybę naudotis profesiniu mobilumu, nes tai sudarytų jiems sąlygas tiek dabar, tiek ateityje geriau prisitaikyti prie kintančių verslo poreikių Ekonomikos atsigavimas, užimtumo ateitis, mūsų šalių konkurencingumas – visa tai priklauso nuo darbuotojų gebėjimų vystymo, nes būtent jie nustato standartus mūsų verslui.

Savaime suprantama, pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti kovojant su socialine atskirtimi, – integracija į darbo rinką. Turime skatinti šį socialinį modelį ir dirbti kartu siekiant skatinti šį „žmogiškąjį“ kapitalą. Visi darbuotojai turi teisę dirbti.

Mūsų politinis paveikumas bus matuojamas veiksmų, kurių imsimės siekdami užtikrinti, kad tas mobilumas, prisitaikymas ir įgyta reikalinga patirtis ateityje gali tapti stipriais visiems mūsų Europos šalių vyrams ir moterims, visiems mūsų įmonėse dirbantiems vyrams ir moterims skirtais svertais, greičiu. Šie dalykai mums rūpi; jie buvo darbo mūsų Užimtumo ir socialinių reikalų komitete orientyrai.

  Jean Louis Cottigny (PSE). – (FR) Gerb. pirmininke, gerb. Komisijos nary, gerb. Parlamento nariai, manau, kad Komisijos narys V. Špidla buvo teisus pasiūlydamas mums, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nariams, persvarstyti šį 2007 m. sausio 1 d. įsteigtą Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (EGF).

Parlamentas turėtų priimti šį nepakeistą pasiūlymą, nes juo siekiama išplėsti EGF taikymo sritį apimant su ekonomikos ir finansų krize susijusias situacijas. Mūsų komiteto pirmininkas Jan Andersson buvo teisus pasiūlydamas tekstą, kurį priėmė didžioji Užimtumo komiteto dauguma, nes taip siekė pranešti visiems komitetams, ypač Biudžeto komitetui, jog labai svarbu bendrauti su valstybėmis narėmis, kad taip kiekvienam darbuotojui, kiekvienam profesinių sąjungų nariui ir kiekvienam visuomenės nariui būtų jų kalbomis pranešama apie šio Europos fondo veikimą.

Kadangi vyko šis trišalis dialogas ir didžioji Užimtumo komiteto dauguma atmetė visus pakeitimus, galime savimi didžiuotis dėl to, kad: bendro ES finansavimo dalis siekia 65 proc., valstybių narių – 35 proc.; iš darbo atleistų darbuotojų skaičius, kuris norint gauti Europos fondo paramą buvo būtinas, sumažintas iki 500; atleidimo iš darbo atvejai pradedami skaičiuoti nuo paskelbimo apie įmonėje vykdomą atleidimo iš darbo programą; Europos fondas įsitraukia sprendžiant ekonomikos krizės padarinius; sudaryti išskirtiniai palankesnes naudojimosi fondu sąlygas nustatantys ir iki 2011 m. pabaigos galiosiantys susitarimai; pagaliau, EGF įgyvendinimui nustatytas 24 mėn. laikotarpis.

Mūsų komitetas buvo teisus, tačiau turime eiti toliau. Norėčiau paprašyti visų valstybių narių daryti viską, kas jų galioje, ir užtikrinti, kad visi jų su sunkumais susiduriantys darbuotojai kiek įmanoma greičiau iš šių nuostatų turėtų naudos. Norėčiau paklausti Komisijos nario V. Špidlos, ar gali šis pakeitimas įsigalioti nuo 2009 m. gegužės 1 d., jei rytoj per pirmąjį svarstymą taip nuspręs jį priimti reikalinga didžioji dauguma. Užbaikime šią kadenciją priimdami pakeitimą dėl šio Europos fondo, leisiančio padėti mūsų su sunkumais kovojantiems darbuotojams.

Ko nori iš darbo atleistas darbuotojas? Jis nori žinoti, koks jo gyvenimas bus mėnesio pabaigoje. Jis nori žinoti, ką jis rytoj darys su savo gyvenimu. Jis nori žinoti, ar galės panaudoti dirbant įgytas žinias. Pagalvokite apie tai, kad norint žengti į ateitį jam galbūt prireiks tolesnio mokymo.

Todėl besibaigiant šiai kadencijai kreipiuosi į visus Užimtumo komiteto narius – kad ir kuriam sparnui jie priklausytų – prašau, užtikrinkite, kad šį tekstą būtų galima taikyti nedelsiant.

PIRMININKAVO: L. MORGANTINI
Pirmininko pavaduotoja

  Elizabeth Lynne (ALDE). - Gerb. pirmininke, kadangi esu pranešimo dėl aktyvios įtraukties šešėlinė pranešėja, susitelksiu tik ties juo. Norėčiau pasveikinti Jean Lambert, šio pranešimo pranešėją. Ji pateikė puikų pranešimą. Džiaugiuosi, kad komitetas patvirtino daugumą mano pasiūlytų pakeitimų, ypač dėl kovos su diskriminacija. Kaip žinote, jie brangūs mano širdžiai.

Žmonės iš darbo rinkos išstumiami dėl daugybės priežasčių, tačiau visiškai neįtikėtina man atrodo tai, kad, nepaisant 2000 m. priimtos Užimtumo direktyvos, jie vis dar išstumiami dėl neįgalumo, amžiaus, religijos, įsitikinimų ar seksualinės orientacijos. Problema ta, kad direktyva ne visose valstybėse narėse tinkamai įgyvendinama, o mes turime būti budresni ir užtikrinti, kad tą deramai stebėsime.

Taip pat džiaugiuosi dėl to, kad buvo pritarta mano pasiūlytam pakeitimui dėl privalomo pensinio amžiaus. Man visada atrodė neteisinga, kad kažkas, sulaukęs tam tikro amžiaus, išmetamas kaip nereikalingas. Vis dėlto, jei žmonės nėra išstumti iš darbo, bet negali jo rasti, nes negali naudotis jiems reikalingomis galimybėmis, tai irgi sukelia atskirtį. Būtent todėl labai džiaugiuosi, kad komitete buvo priimtas mano pateiktas pakeitimas, kuriuo palankiai įvertinama nauja išsami direktyva dėl kovos su diskriminacija.

Vis dėlto apgailestauju, kad PPE–DE frakcija pateikė alternatyvią rezoliuciją. Manau, taip padaryta buvo iš esmės todėl, kad norėta pašalinti bet kokią nuorodą į naują direktyvą dėl kovos su diskriminacija. Žinau, kad šios frakcijos dauguma jai nepritaria. Man kelia nuostabą tai, kad kas nors ES gali norėti neleisti žmonėms naudotis pagrindinėmis jų teisėmis tik dėl jų amžiaus, neįgalumo, religijos, įsitikinimų ar seksualinės orientacijos.

Kitos sritys, į kurias norėjau atkreipti dėmesį, buvo ekonominės migracijos painiojimas su prieglobsčio paieškomis ir ekonominės migracijos bei prieglobsčio paieškų painiojimas su nelegalia imigracija. Visi šie klausimai atskiri ir skirtingi; jie turėtų būti spendžiami skirtingai. Manau, kad, pvz., prieglobsčio prašytojams, kol svarstomas jų prašymas dėl prieglobsčio, turėtų būti leidžiama dirbti. Taip būtų panaikinta jų priklausomybė nuo pašalpų. Taip pat turime dėti daugiau pastangų integruojant žmones su psichikos sveikatos problemomis ir susiduriančius su alkoholio ar narkotikų vartojimo bėdomis.

Pagaliau, trumpai apie Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą. Džiaugiuosi, kad šį klausimą greitai užbaigėme. Svarbu tai, kad šio fondo veikimo sritis buvo išplėsta apimant ne tik dėl globalizacijos, bet ir dėl ekonomikos nuosmukio darbo netekusius darbuotojus, ir tai, kad reikalaujamas atleistų žmonių skaičius bus ne 1 000, o 500. Tai labai svarbu ir mano rinkimų apygardoje Vakarų Midlanse, ir visoje Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems žmonėms.

  Ewa Tomaszewska (UEN). – (PL) Gerb. pirmininke, skurdas gresia 16 proc. europiečių. Dėl krizės kilo grupinių atleidimų iš darbo banga. Darbo neturėjimas – pagrindinė gilaus skurdo priežastis. Skurdas skatina socialinę atskirtį ir riboja galimybes naudotis mokymosi ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Nepaisydami ekonomikos krizės norime išsaugoti Europos socialinius modelius, kurie skatina socialinę sanglaudą ir solidarumą, taigi, kartu padeda kovoti su skurdu. Ekonominė nepriklausomybė užtikrina orumą, todėl labai svarbu apsaugoti darbo vietas bei pajamas ir gerinti judumą darbo rinkoje didinantį profesinių kvalifikacijų tobulinimą.

Vienas dalykas, leidžiantis pajusti, kad iš tiesų kontroliuojame savo gyvenimus, – galimybė dalyvauti priimant sprendimus. Todėl labai svarbu gerbti socialinių partnerių nuomones, socialinio dialogo procesą, kolektyvinius ir visuomenės susitarimus. Turėtume dirbti kartu ir užtikrinti sąlygas, kurios leistų darbuotojams uždirbti pakankamai ir dalyvauti visuomenės gyvenime bei paremti savo šeimas, ypač turinčias daug vaikų. Taip pat turėtume kovoti su diskriminacija darbo rinkoje, ypač kai ji daro įtaką neįgaliems asmenims. Tai, kad per krizę panaudojami vos 3 proc. turimų Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšų – politikams skirtas kaltinimas. Sveikinu pranešėjus.

  Sepp Kusstatscher (Verts/ALE). – (DE) Gerb. pirmininke, Lisabonos darbotvarkėje numatyta trimis– ekonomikos, socialiniais ir aplinkos apsaugos – ramsčiais pagrįsta Europa. Dažnai kritikavome tai, kad palyginti su kitais dviem, ekonomikos ramstis pervertinamas. Socialinė darbotvarkė reikšmingai sustiprino socialinį ramstį, todėl dėkojame pranešėjui J. A. Silvai Penedai ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto daugumai.

Dabar prieš save turime dokumentą, kuris reikšmingai geresnis už pradinį neapibrėžtą Komisijos pasiūlymą. Užimtumo ir socialinių reikalų komitete mes, žalieji, pateikėme daugiau kaip 40 pasiūlymų dėl pakeitimo ir taip prisidėjome prie konkretesnio pagrindinių socialinių ir politinių pareiškimų pagerinimo. Socialinė politika apima daugiau sričių! Ji turi būti sudaryta ne tik iš kelių bendro pobūdžio reikalavimų dėl daugiau darbo vietų. Kad būtų pagerintos darbo ir gyvenimo sąlygos, prekių platinimo srityje reikia daugiau sąžiningumo, reikia įpareigojančios kovos su skurdu, veiksmingos lyčių lygybės, vietoj socialinės atskirties – socialinės įtraukties, tarptautinio solidarumo, restruktūrizacijos, pagarbos pagrindinėms teisėms ir žmogaus – įskaitant imigrantų – teisėms, rūpinimosi sveikata ir aplinka. Pagaliau reikia, kad ES direktyvos būtų aiškios ir kad Europos Teisingumo Teismas negalėtų sumenkinti jų nuostatų.

Į šį pranešimą, kuris bus patvirtintas per baigiamąjį šio Parlamento plenarinį posėdį, dabar įtraukta daug dalykų. Galime tik tikėtis, kad Taryba ir Komisija taip pat rimtai įvertins šiuos reikalavimus. Tik tada bus galima sukurti socialinę ir tvirtai suvienytą Europą, Europą, kurios ES piliečiai laukia ir kurią su džiaugsmu priims.

  Roberto Musacchio (GUE/NGL). – (IT) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, sutelksiu dėmesį į prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą. Kaip kiti Parlamento nariai jau minėjo, mūsų diskusijos apie šį fondą vyksta per itin stiprią ir dramatišką ekonomikos ir socialinę krizę. Nors tai, kad, kaip jau sakėme, kaip nedarbo smūgį sušvelninti skirtų priemonių dalimi bus tiesiogiai naudojamasi šiuo fondu – iš tiesų gera mintis, reikia išsamesnių diskusijų, per kurias būtų aptartas jo vaidmuo ir susidoroti su šia krize reikalingų priemonių kontekstas.

Pirma, turime pasirūpinti užtikrinti, kad kritiškos padėties atvejų nedaugės ir aiškiai pasakyti, kad, pvz., bet kuris, imantis viešuosius pinigus iš Europos, įsipareigoja neatleisti savo darbuotojų iš darbo. Be to, mums taip pat reikia Europos krizės intervencijos priemonių, kuriomis remiantis šiuo konkrečiu metu būtų priimami alternatyvūs struktūriniai automobilių sektoriaus sprendimai: tai liečia Italiją ir mūsų ryšius su Jungtinėmis Valstijomis bei Vokietija. Antra, mums reikia pramonės, aplinkos apsaugos ir sanglaudos sričių politikos, kuri Europoje dempingui padarytų galą.

Trečia, turimi ištekliai apgailėtinai nepakankami, ypač palyginti su, pvz., tais, kuriais disponuoja Jungtinių Valstijų vyriausybė. Smūgius švelninančios priemonės nebenaudingos: mums reika radikalių politikos pokyčių.

  Kathy Sinnott (IND/DEM). - Gerb. pirmininke, palankiai vertinu Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių pokyčius. Nors atleidžiamų iš darbo ir pretenduojančių gauti fondo paramą žmonių skaičiaus sumažinimas nuo 1 000 iki 500 laikytinas patobulinimu, didžiulis skaičius tebediskriminuoja mažas šalis ir mažesnėmis grupėmis atleidžiamus iš darbo darbuotojus.

Mano rinkimų apygardų žmonės, kurie neteko darbo vietų dėl dviejų bendrovių – „Waterford Crystal“ ir „Dell“ – uždarymo, atitiktų reikalavimus. Tai – labai gerai, ir raginu Airijos vyriausybę nedelsiant jų vardu kreiptis dėl finansavimo. Vis dėlto, dėl pasaulio ekonomikos padėties tūkstančiai žmonių neteko darbo, ir neteisinga, kad jie pripažįstami netinkamais tik todėl, kad dirbo ne didelėse tarptautinėse bendrovėse, o mažose ir vidutinio dydžio įmonėse.

Siūlyčiau padaryti šią sistemą teisingesnę arba atsisakant skaičiais išreikšto kriterijaus, būtent 500 darbo vietų, arba vertinant darbo vietų praradimus ne pagal įmonės, o pagal kategorijos arba srities kriterijų. Taip galėtume išplėsti šį finansavimą ir taikyti jį 500 darbuotojų, kurie neteko darbo tam tikrame sektoriuje, pvz., ūkininkavimo, maisto perdirbimo ar IT sektoriuose, arba konkrečioje vietovėje, pvz., Tiperaryje, Voterforde, Limerike, Korke ar Keryje.

Kita pasinaudoti globalizacijos fondu bandantiems darbuotojams kylanti kliūtis ta, kad jis darbuotojams pasiekiamas tik tada, jei vyriausybė nori į jį kreiptis ir sumokėti nacionalinį įnašą. Kas nutiks tiems darbuotojams, kurių šalių vyriausybės į fondą nesikreips? Šiuo atveju mąstau apie Airijos vyriausybę, kuri iki šiol į fondą nesikreipė.

Gali būti, kad būtent tos šalys, kurių ekonomika nukentėjo labiausiai ir kuriose fiksuojamas aukščiausias nedarbo lygis, mažiausiai gali sau leisti sumokėti reikalingą įnašą ir padėti savo darbuotojams. Vis dėlto, būtent toms šalims tos pagalbos labiausiai reikia.

  Juan Andrés Naranjo Escobar (PPE-DE). - (ES) Gerb. pirmininke, ketinu kalbėti apie atnaujintą socialinę darbotvarkę. Leiskite pradėti nuoširdžiai padėkojat pranešėjui J. A. Silvai Penedai už jo atliktą darbą; atsižvelgiant į indėlį, kurį jis įnešė į šiuos Rūmus socialinės politikos ir užimtumo klausimais, manau, turėtume kalbėti apie „J. A. Silvos Penedos palikimą“.

Gerb. pirmininke, nepasitikėjimas ir baimė įleido šaknis į mūsų visuomenę: nedarbas auga, o mano šalyje jis didėja labai dramatiškai. Šią padėtį turime pakeisti, o socialinė darbotvarkė turėtų padėti to pasiekti. Ekonomikos pažanga ir socialinė pažanga nėra du skirtingi keliai; visiškai priešingai: jei norime skatinti augimą ir kurti daugiau bei kokybiškesnių darbo vietų, turime ir privalome įgyvendinti socialinę darbotvarkę pradedant nuo to, kas sužadina didžiausią sutarimą.

Nėra kada gaišti; turime ne užiminėti gynybines pozicijas, o verčiau peržengti vietinės reikšmės trumpalaikius interesus ir pažvelgti į ateities kartas. Socialinė Europa turėtų būti ne viena mus skiriančių, o viena vienijančių sričių, nes kalbame apie bendrus Europos interesus. Socialinė darbotvarkė negali būti atskirta nuo atnaujintos Lisabonos strategijos, nes ekonominė sėkmė sutvirtina socialines išmokas, o socialinės išmokos taip pat prisideda prie ekonominės sėkmės.

Per ateinančius metus Europa susidurs su sąstingio ir laipsniško jos visuomenės senėjimo laikotarpiu. Negalime kišti galvų į smėlį; turime atnaujinti savo socialinį modelį, siekiant jį pagerinti, padaryti teisingesnį ir tvaresnį. Gerb. pirmininke, struktūriniai trūkumai – didžiulė našta, jie neleidžia mums judėti pirmyn. Turime atsikratyti tos naštos ir įgyvendinti socialinę darbotvarkę.

  Gabriela Creţu (PSE). – (RO) Ilgą laiką buvo žavimasi Europos Sąjunga dėl jos socialinio modelio. Tačiau jau ne vienerius metus stebime kaip pažeidinėjamos teisė dirbti ir socialinės teisės. Jei surinktume visus ES skurstančius į vieną šalį, jos gyventojų skaičius būtų lygus Vokietijos gyventojų skaičiui.

Pasirodo nauji socialiniai reiškiniai. Atrodo, kad po paskutinės plėtros socialinė Europa vystosi dviem tempais, ir abu jie veda atgal. Kaip atsaką į tai Komisija pateikė kuklią socialinę darbotvarkę. Šiuo metu finansų krizė, kurios ekonomikai daromas poveikis – jokiu būdu ne kuklus, nutrūko nuo pavadžio, o tų, kuriems jau gresia pavojus, padėčiai kilo dar didesnio pablogėjimo rizika.

Atsižvelgiant į šias aplinkybės turi būti taikomas vienas pagrindinis principas: bet kokio kilusio konflikto atveju pirmenybė turi būti tiekiama ne ekonominėms laisvėms, o socialinėms teisėms ir socialiniams tikslams. Privalome pasipriešinti ilgametei tradicijai, kuri teigia, jog karus ir krizes sukelia turtingieji, tačiau už juos sumoka skurdžiausi. Atmeskime kai kurių puoselėjamą mintį, kad pelnas dalijamas privačiai, o nuostolius patiria visuomenė.

Mums reikia konkrečiais teisės aktais ir fiskalinėmis bei finansinėmis priemonėmis paremtos Europos solidarumo ir sanglaudos politikos. Tačiau norint to pasiekti mums reikia politinės valios, o ši politinė valia išreiškiama šiomis pagrindinėmis sąvokomis: aktyvi įtrauktis, darbo vietos, pažangus darbo padalijimas, švietimas, vienodas požiūris ir atlygis ir tvarus bei ekologiškas vystymasis. Susitarimo dėl socialinės pažangos ir užimtumo patvirtinimas ir įgyvendinimas būtų šios politinės valios įgyvendinimas. Netveriame nekantrumu!

  Philip Bushill-Matthews (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, norėčiau pradėti padėkodamas einančiam Tarybos Pirmininko pareigas už jų įžangines pastabas – už įžvalgias, išlaikančias pusiausvyrą ir protingas pastabas. Tai – būdvardžiai, kuriuos vis labiau ir labiau siejame su Čekijos pirmininkavimu Europos Vadovų Tarybai.

Taip pat norėčiau padėkoti Komisijos Pirmininkui J. M. Barrosui už jo pastabas, ypač už tai, kad priminė mums apie darbo vietų svarbą ir ypač apie būtinybę sutelkti dėmesį į tuos nelaimingus žmones, kurie jų dar neturi.

Pagaliau jie abu visiškai teisingai paminėjo puikų visų trijų pranešėjų atliktą darbą, tačiau aš norėčiau išskirti jų užuominą apie J. A. Silvos Penedos pranešimą, nes jie pastarąjį pavadino „plataus užmojo ir apimantį toli siekiančius tikslus“. Taip ir yra, taip ir turi būti, nes ši ypatinga tema – labai svarbi.

J. A. Silva Peneda pateikė mums įvairių prioritetų, ką turėtume daryti. Norėčiau pridurti keletą dalykų, kurių geriau būtų nedaryti. Ypatingai turime vengti dviejų dalykų: pirma, pernelyg nelanksčių darbo rinkų, kurios paralyžiuoja galimybes ir skatina nedarbą bei šešėlinę ekonomiką. Būtent tai šiuo metu stebime Ispanijoje ir turime pasimokyti iš tenykštės socialistų nesėkmės pamokų.

Antra, turime vengti išimtinai koncentruotis tik į dar tebedirbančių apsaugą tų, kurie ieško darbo vietų, ir jas suteikti siekiančių darbdavių sąskaita. Šioms grupėms iš tiesų reikia mūsų pagalbos.

Pagaliau galiu pasakyti tai, kad mes visi akivaizdžiai esame skirtingų nuomonių apie visus šių Rūmų sparnus, tačiau mus sieja vienas dalykas: mums visiems rūpi [šie] klausimai, ir būtent todėl daugelis mūsų viršijo kalbėti skirtą laiką.

Džiaugiuosi, kad vyksta šios pagrindinės diskusijos. Asmeniškai džiaugiuosi dėl to, kad paskutinė mano, kaip koordinatoriaus, kalba, paskutinė mano kalba per šį plenarinį posėdį buvo pasakyta tokiu svarbiu klausimu. Norėčiau palinkėti visiems grįžtantiems kolegoms visko, kas geriausia, ir norėčiau ypatingai išskirti Stepheną Hughesą. Vieną gražią dieną, Stephenai, Jūs manęs pasiilgsite, o aš, žinoma, pasiilgsiu Jūsų. Tačiau netgi tada, kai manęs čia nebus, vis tiek Jus stebėsiu!

  Pirmininkė. − Mums irgi Jūsų iš tiesų trūks. Galvosime apie Jus.

  Proinsias De Rossa (PSE). - Gerb. pirmininke, nekyla jokių abejonių, kad ir jis darys mums spaudimą!

Tai, kad kai kurios valstybės narės nenori, kad šį ketvirtadienį įvyktų aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais, nėra geras ženklas. Nieko gero socialinės rinkos ekonomikos ateities vystymuisi nelemia ir tai, kad valstybių narių mažuma praėjusią savaitę sustabdė kompromiso dėl persvarstytos Darbo laiko direktyvos priėmimą. Jei Europos įsipareigojimas socialinės rinkos ekonomikai yra tikras, į visą paketą kaip lygias sudedamąsias dalis turime integruoti ekonomikos, socialinės ir aplinkos apsaugos politikos sritis.

Daugialypės krizės, su kuriomis dabar susiduriame, nebus taip paprastai išspręstos parūpinant bankams didžiules mokesčių mokėtojų santaupų sumas ir atsisakant mūsų piliečių, kaip socialinių būtybių, poreikių. Siekiant koordinuoti pensijų, užimtumo, švietimo, sveikatos ir, žinoma, rūpybos paslaugų politiką, neturi būti apsiribojama tik atvirojo koordinavimo metodu.

Tačiau kai kurios mūsų valstybių narių aiškiai nepajėgios mąstyti plačiau, negu varžo jų ekonominiai rėmai, pagal kuriuos socialinė ir aplinkos apsaugos politika – prabangos dalykas, kurio reikėtų atsisakyti kaip rinkai skirto apribojimo. Jei norime užtikrinti mūsų tikslo sukurti geresnę visuomenę pažangą, toks požiūris turi nedelsiant pasikeisti.

  Anja Weisgerber (PPE-DE). – (DE) Gerb. pirmininke, Europos socialiniams modeliams kyla didžiulių iššūkių. Europos lygiu taikytinos priemonės turi būti koordinuotos, ypač atsižvelgiant į dabartinę finansų krizę. Todėl norėčiau labai padėkoti pranešėjams už jų puikų darbą.

Turime ne tik nedelsdami imtis finansų rinkai reguliuoti skirtų priemonių, bet ir koordinuoti socialines ir politines priemones bei sukurti socialinę sistemą. Čia turėtume atsižvelgti ir į valstybių narių sugebėjimus. Palankiai vertinu pirmenybės užimtumo kūrimui ir skatinimui per krizę suteikimą bei lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principo įgyvendinimo paspartinimą. Vis dėlto, man nepriimtinas reikalavimas visose valstybėse narėse nustatyti minimalų darbo užmokestį, kaip raginama J. A. Silvos Penedos pranešimo 14 dalyje. Išskyrus šį aspektą, norėčiau padėkoti jam už atliktą darbą. Šis su sprendimu, kurio priėmimas turėtų būti paliktas visiškai valstybių narių nuožiūrai, susijęs reikalavimas pažeidžia subsidiarumo principą.

Darbo rinkos taisyklės ir sistemos visose valstybėse narėse itin skirtingos. Mano manymu, kiekvienam asmeniui turi būti užtikrintos pakankamos pajamos, kad jis galėtų deramai gyventi. Tą galima pasiekti pasinaudojant minimaliomis pajamomis ir papildomomis valstybės socialinėmis išmokomis. Koks turėtų būti nustatytas minimalus darbo užmokestis? Gal Rumunijos lygio? Ten jis siekia 72 EUR per mėnesį.

Ypatingai palaikau mintį, kad kiekvienam asmeniui turime užtikrinti pagrindines pajamas, tačiau tinkamų ribų nustatymo klausimą noriu grąžinti svarstyti valstybėms narėms. Esu už socialinę Europą. Europa privalo sukurti socialinę sistemą, tačiau kartu turi atsižvelgti į valstybių narių įgaliojimus.

  Stephen Hughes (PSE). - Gerb. pirmininke, iš pradžių šią savaitę mums buvo pažadėtas plataus užmojo aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais, tačiau vietoj to turime pusdienio trukmės vadinamąjį trejeto susitikimą. Kokią bauginančią žinią tai siunčia Europos piliečiams, kurie nerimą keliančiu greičiu jungiasi prie bedarbių eilių! Kokią neigiamą žinią tai siunčia daugybei kitų savo darbus prarasti bijančių žmonių! Prognozės rodo, kad iki 2010 m. ES gali būti iki 27 mln. bedarbių, o aš bijau, kad gali būti dar blogiau. Labai tikiuosi, kad per birželio mėn. aukščiausiojo lygio susitikimą pažiūrėti kaip galime reaguoti į šį iššūkį bus skirta bent viena visa diena.

Užuot apsimetinėję, kad atsakymas slypi tik nacionaliniame lygmenyje, turime imtis stipraus ir nuoseklaus Europos masto atsako, kuriuo remiantis Europos, šalių ir regioniniu lygmenimis būtų koordinuojami veiksmai. Turime imtis skubių veiksmų, padėsiančių visur, kur tik įmanoma, išsaugoti perspektyvias darbo vietas. Atleidimai nesant darbo turėtų būti paskutinė išeitis: vietoj to reikėtų naudotis pažangiu darbo pasidalijimu ir kvalifikacijos kėlimu. Turime investuoti į pažangių ir ekologiškų darbo vietų kūrimą žinių ir mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos sektoriuje. Turime investuoti, kad išugdytume darbuotojams dirbti šios naujos ekonomikos sektoriuje reikalingus gebėjimus. Mums reikia stiprios ir aktyvios darbo rinkos politikos, padėsiančios greitai iš naujo integruoti iš darbo atleistus darbuotojus. Mums reikia stiprių ir perspektyvių socialinės apsaugos sistemų, kurios paremtų ne dėl savo kaltės bedarbiais tapusius žmones.

Tai – daugiau, nei pakankama, kad birželio mėn. aukščiausiojo lygio susitikimo vienos dienos darbotvarkė būtų užpildyta. Šis pusdienio trukmės vadinamasis trejeto susitikimas tėra apgailėtinas atsakas.

Pagaliau, Philipai, man Jūsų trūks – lyg dantų skausmo!

(Juokas)

  Oldřich Vlasák (PPE-DE). - (CS) Gerb. pirmininke, kartu su finansų rinkų žlugimu, nedarbo augimas – viena dviejų didžiausių dėl dabartinės ekonomikos krizės kylančių problemų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad jei Europos Sąjunga nori susidoroti su šiuo nedarbo augimu, ji turi vengti bet kokios protekcionizmo formos. Taip pat manau, kad be galo svarbu Europos Sąjungos viduje koordinuoti atskiras priemones. Būtina imtis priemonių, kurios motyvuotų bedarbiais tapusius žmones pasistengti susirasti naujus darbus. Šiame kontekste palankiai vertinu pasiūlymą, kad dėl dabartinės ekonomikos krizės darbo vietų netekę žmonės turėtų galimybių greitai pasinaudoti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšomis. Tačiau kyla klausimas, ar su naudojimosi prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu taisyklių pakeitimais nenueisime per toli. Mano manymu, naujai pasiūlytas 75 proc. bendro finansavimo lygis pernelyg aukštas. Čia reikalingas valstybių narių bendradarbiavimas, ir nepamirškime būtinybės supaprastinti fondo administravimą.

Gerb. ponai ir ponios, tikrai sutiksime, kad užimtumo išlaikymas bei naujų darbo galimybių kūrimas per finansų ir ekonomikos krizę – viena svarbiausių Europos Sąjungos užduočių. Šiame kontekste per artėjantį ES aukščiausiojo lygio susitikimą užimtumo klausimais turėtų būti aiškiai nustatyta bendra sistema ir priimti konkretūs pasiūlymai bei užbaigtos diskusijos dėl prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo pokyčių.

  Jan Cremers (PSE). – (NL) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, kai praėjusiais metais buvo pirmą kartą svarstoma Komisijos pasiūlyta socialinė darbotvarkė, sakiau, kad, mano manymu, programai trūko ambicingumo, kad ji pernelyg siauros apimties ir per vėlai pateikta. Norėčiau padėkoti J. A. Silvai Penedai už jo bendradarbiavimą dėl vėlavimo aspekto. Manau, jo pranešimas rodo, kad Europos Parlamentas šioje srityje visais atvejais norėtų matyti didelių siekimų.

Pačioje pradžioje, kai kilo Europos Sąjungos idėja, buvo aišku, kad savo socialinę politiką norėjome pagrįsti beveik visose valstybėse narėse egzistuojančia reguliavimo sistema, t. y. tvirtais darbo įstatymais, užtikrinančiais, kad niekas nebus pamirštas, ir darbuotojų padėtį darbo rinkoje apsaugančiomis kolektyvinėmis derybomis.

Dabar prie to turime pridėti socialinę pažeidžiamų mūsų visuomenės narių apsaugą. Nepaisant Europoje vykusio augimo, pamatėme naują reiškinį: skurstančių dirbančiųjų reiškinį. Norėčiau padėkoti J. A. Silvai Penedai, kad įtraukė tai į savo pranešimą.

  David Casa (PPE-DE) . – (MT) Man didžiulė garbė, kad teko dirbti dviejose mūsų aptartose srityse. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti pranešėjams ir visiems tiems, kurie prisidėjo ir padėjo pasiekti šiandien užimamą poziciją. Todėl visų pirma turime ginti tuos darbuotojus, kurie, deja, dėl krizės buvo atleisti iš darbo. Manau, šiandien lengviau padėti tiems žmonėms sugrįžti į darbo rinką.

Šį vakarą taip pat sutarėme daryti viską, kas įmanoma, ir Europoje kurti daugiau darbo vietų. Ne ribodami darbuotojų viršvalandžius, kaip pageidauja socialistai, galime sukurti daugiau darbo vietų, priešingai, norime, kad darbuotojai patys nuspręstų. Mes, kaip politikai, negalime nustatyti leistinų dirbti viršvalandžių trukmės. Šį sprendimą turėtų priimti darbuotojas. Todėl taip, po Komisijos nario J. Almunios pareiškimo, kad euro zonoje susidursime su darbo krize, turime daryti viską, kas mūsų galioje, ir visiems Europos darbuotojams kurti daugiau bei geresnių darbo vietų.

  Colm Burke (PPE-DE). - Gerb. pirmininke, itin palankiai vertinu Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą reglamentuojančių kriterijų persvarstymą. Šiuo metu mus ištiko gili ekonomikos krizė, giliausia nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Todėl, kad galėtume susidoroti su milžiniškomis mums kylančiomis problemomis, mums reikia naujoviškų sprendimų.

Vienas toks pavyzdys – Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas. Buvau pirmasis Airijai atstovaujantis šių Rūmų Parlamento narys, kuris nustatė galimybę panaudoti šias lėšas neseniai darbo krizių ištiktuose Limeriko, Vaterfordo ir Tralio miestuose – trijose mano rinkimų apygardoje svarbiose vietovėse. Todėl palankiai vertinu pranešėjų atliktą darbą atsižvelgiant į ekonomikos krizę padaryti kreipimosi į fondą kriterijus lankstesnius. Reikėtų atskirai paminėti naująjį Komisijos ir valstybių narių finansavimo santykį ir laikinai nuo 1 000 iki 500 sumažintą darbo netekusių žmonių ribą.

Manau, šios reformos iš pačios Europos širdies pasiųs nelaimingiausiems stipraus ekonomikos krizės vėjo blaškomiems žmonėms aiškų ženklą, kad yra jiems prieinama pagalba, leisianti persikvalifikuoti bei atnaujinti įgūdžius ir keliauti būsimos gerovės link.

  Katrin Saks (PSE). - (ET) Aš irgi palaikau prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo reorganizaciją. Mano gimtojoje šalyje, Estijoje, šiuo fondu nebuvo naudojamasi. Kai paklausiau kodėl, man buvo atsakyta, kad sąlygos pernelyg griežtos ir kad to padaryti neleido riba, kuri iki šiol buvo 1 000 žmonių. Pas mus nėra tokio dydžio bendrovių, tačiau mažesnės iš tiesų bankrutavo. Todėl ribos iki 500 žmonių sumažinimas neabejotinai suteiks Estijai – kur nedarbo lygis jau labai aukštas – galimybių, o būtino finansavimo santykio pakeitimas irgi labai palankiai vertintinas. Taigi, dar kartą pritariu su šiuo fondu susijusiems priimtiems pokyčiams.

  Theodor Dumitru Stolojan (PPE-DE) . – (RO) Aš irgi norėčiau pasakyti, kad pasiūlymai paversti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą veiksminga priemone, skirta kovoti su pačiu skausmingiausiu ekonomikos krizės poveikiu, t. y. su darbo vietų praradimu – ypatingai naudingi, ir kad už juos atiduosiu savo balsą.

Tai, kad šiuo fondu šiuo metu galima naudotis tik esant situacijoms, kai darbo vietų netenkama dėl bendrovės perkėlimo – su šiuo scenarijumi nuolat susiduriama išsivysčiusiose šalyse – nebuvo tikslinga. Dėl pasiūlytų pakeitimų mažiau išsivysčiusios valstybės narės, įskaitant Rumuniją, atitiks šio fondo reikalavimus.

  Alexandr Vondra, einantis Tarybos Pirmininko pareigas. − Gerb. pirmininke, visų pirma leiskite padėkoti už šias naudingas čia vykstančias diskusijas. Manau, dėl jų vertingumo svarstomiems klausimams diskusijos buvo labai svarbios ir konstruktyvios. Manau, turime naudos vien dėl to, kad šios diskusijos vyksta pačiu laiku, prieš pat ketvirtadienį Prahoje vyksiantį susitikimą.

Taigi, leiskite jums padėkoti už jūsų visų indėlį. Manau, niekas nebus praleista ar pamiršta. Manau, šios diskusijos tiek pat prisidės prie aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų, kiek prie jų prisidėjo visi kartu su Komisija atlikti paruošiamieji darbai, kuriuos įkūnijo trys svarbūs Stokholme, Madride ir Prahoje vykę pasikeisti patyrimu skirti seminarai.

Tiems, kurie kalbėjo apie susitikimo dydį ar jo apimtį, pasakysiu: taip, iš pradžių ketinome surengti didesnį aukščiausiojo lygio susitikimą, tačiau turime suvokti bendrąją užimtumo srities padėtį. Tai – sritis, kurioje labai svarbi nacionalinė kompetencija, o Bendrijos indėlis į ją nėra vienintelė mūsų turima priemonė. Sakiau tai per savo įžangines pastabas, per kurias išvardijau keletą mūsų į šios savaitės aukščiausiojo lygio susitikimą dedamų vilčių. Neturėtume pamiršti, kad nepaisant Europos užimtumo strategijos, užimtumo politika iš esmės tebėra valstybių narių atsakomybė.

Esminė nuo 1997 m. galiojančios strategijos dalis buvo tarpusavio mokymosi vaidmuo ieškant bendrų užimtumo srities problemų sprendimo. Šis metodas išlieka labai svarbus ir šiandien, kai susiduriame su viena didžiausių pastarojo meto ekonomikos krizių, ir per šios savaitės aukščiausiojo lygio susitikimą turi vaidinti savo vaidmenį.

Be priemonių, kurių imtasi nacionaliniu lygmeniu, Sąjunga turi vadinti savo vaidmenį, o šiame kontekste ji turi užtikrinti visapusišką naudojimąsi prieinamomis finansinėmis priemonėmis, ypač Europos socialiniu fondu ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu, kurio nuostatos, žinoma, Parlamentui pritarus, šiuo metu iš dalies keičiamos siekiant išplėsti jo taikymo sritį, kad būtų apimti dėl dabartinės krizės kilę darbo vietų praradimo atvejai.

Būtent to norime pasiekti, ir manau, kad yra pagrindo tikėti, jog susitikimo Prahoje, kuriame dalyvaus Komisija, Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujanti ir pirmininkausiančios šalys bei socialiniai partneriai, pasekmės rekomendacijų ir pasiūlymų forma duos rezultatų. Tuomet vėl turėsime galimybę kaip 27 šalys susitikti birželio mėn. per Europos Vadovų Tarybos susitikimą ir ieškoti sprendimų.

Taigi, tikimės, kad padedant Europos socialiniams partneriams ir remiantis šių trijų seminarų forma atliktais paruošiamaisiais darbais bei čia vykusiomis diskusijomis per Europos aukščiausiojo lygio susitikimą užimtumo klausimais pavyks nustatyti tolesnius žingsnius, kurių gali būti imamasi siekiant skubiai reaguoti į rimtą situaciją, su kuria dabar susiduria mūsų piliečiai, ir padėti sukurti ateityje stipresnę ir konkurencingesnę Sąjungą.

  Vladimír Špidla, Komisijos narys. − (CS) Gerb. pirmininke, gerb. Parlamento nariai, per savo penkerius darbo Komisijoje metus turėjau daugybę galimybių susitikti su pranešėjais, todėl jų pranešimų kokybė manęs nė kiek nestebina. Akivaizdu, kad susitinkame tokiu metu, kai Europa ir visas pasaulis susiduria su krize. Ši krizė neretai lyginama su 1930 m. krize, ir dažnai nuogąstaujama, kad ji atneš panašių pasekmių. Žinoma, tai – rimta krizė. Vis dėlto, palyginti su ankstesne krize, nemažai dalykų pasikeitė. Turime Europos Sąjungą, o Europos žemynas dar nėra pilnas tarpusavio įtampos ir neapykantos. Yra Europos socialinis modelis, iš kurio išsirutuliojo labai išsami socialinės apsaugos sistema. Tai – esminis pokytis. Manau, palaipsniui didėja valia ir gebėjimas veikti kartu, nes dabar pirmą kartą Europa į krizę reagavo koordinuotai su savo ekonomikos atsinaujinimui skirtu planu ir pasinaudodama koordinavimo Bendrijos ir atskirų valstybių narių lygmenimis įgaliojimais. Taip pat aišku tai, kad jei kalbame apie krizę, iš esmės galvojame apie nedarbą ir socialines jo pasekmes. Komisiją užimtumo ir nedarbo klausimą laiko darbotvarkės prioritetu ir siūlo jį padaryti visos ES darbotvarkės prioritetu. Keletas valstybių narių pažėrė kritikos dėl to, kad pradinis valstybių arba vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimo tikslas įgavo kitokį pobūdį. Komisijos Pirmininkas aiškiai išdėstė Komisijos remiamą nuomonę. Tokia buvo pradinė mintis. Vis dėlto noriu pasakyti, kad Prahos aukščiausiojo lygio susitikimas – išskirtinis įvykis. Jam buvo ruošiamasi nepaprastai. Jame dalyvaus niekada iki šiol tokiuose renginiuose nedalyvavę dalyviai; be to, tai žingsnis Europos Vadovų Tarybos link. Tai reiškia, kad užimtumo ir nedarbo klausimas bus svarstomas ministrų pirmininkų ir prezidentų lygmeniu.

Gerb. ponai ir ponios, socialines darbotvarkės kontekste aptarėme daug atskirų klausimų, ir per diskusijas kilo daug klausimų dėl atskirų fondų pokyčių. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pasiūlyta darbotvarkė buvo iš esmės parengta prieš prasidedant krizei, tačiau nepaisant to noriu, kad būtų aišku, jog ji buvo ir tebėra geras kovoti su mūsų patiriama krize skirtas pagrindas. Ji taip pat suteikia gerą pagrindą veiksmams, kurių turėtų būti imamasi po krizės. Manau, kad Europos socialinis modelis – kur kas daugiau, negu tik atsakas į krizę, kad ir kokia rimta ji bebūtų. Tai – procesas, tai – labai ilgalaikė politinė ir socialinė strategija, ir būtent tas ilgalaikiškumo aspektas yra integruotas į socialinę darbotvarkę. Kalbant apie Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą ir apie Europos socialinio fondo pokyčių klausimą, norėčiau padėkoti už puikų bendradarbiavimą, nes vykęs dialogas buvo toks konstruktyvus, kad mūsų siekiami tikslai bus įgyvendinti per šį susitikimą. Manau, tai nepaprastai svarbu. Yra toks čekiškas posakis: „Kas duoda greitai, tas duoda dukart“. Nežinau, ar mūsų protėviai tai nustatė remdamiesi tiksliais apskaičiavimais, tačiau greitas atsakas iš tiesų svarbus ir daug naudingesnis už dvejones.

Per diskusijas buvo užduota keletas konkrečių klausimų, į kuriuos norėčiau atsakyti. Pirmasis jų – J. L. Cottigny pateiktas klausimas dėl šių metų gegužės 1 d., arba dėl šių metų gegužės mėn. ir dėl naudojimosi fondu. Norėčiau aiškiai pasakyti, kad visos po šių metų gegužės mėn. 1 d. pagal dabar baigiamojo etapo pasiūlymą pateiktos paraiškos bus nagrinėjamos pagal naująsias taisykles. R. Juknevičienė buvo susirūpinusi, kad fondo pinigai dažnai nepasiekia tų, kuriems jų reikia. Manau, veiksmingumas visada turi būti stebimas. Turėjau galimybę aplankyti Rytų Kareliją, kur vyko diskusijos apie naudojimąsi fondu siekiant padėti dėl bendrovės „Nokia“ restruktūrizavimo darbo vietų netekusiems žmonėms. Remdamasis šia patirtimi galiu pasakyti, kad diskusijos aiškiai parodė, jog didžioji dauguma darbo netekusių asmenų manė, kad iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo teikiama pagalba jiems būtų reikalinga, kad greita pagalba jiems būtų naudinga. Tuo metu, kai ten lankiausi, 60 proc. žmonių jau turėjo naujus darbus. Žinoma, ne visi, tačiau net ir taip buvo aišku, kad šis mechanizmas veikia. Kitas iškeltas klausimas buvo dėl bendro finansavimo. Žinoma, O. Vlasák teisus sakydamas, kad bendras finansavimas vaidina svarbų vaidmenį; vis dėlto manau, kad bendro finansavimo lygio per krizę padidinimas buvo teisingas pasiūlymas, nes kai kurios itin sudėtingoje situacijoje atsidūrusios valstybės turi labai rimtų su bendro finansavimo gavimu susijusių problemų. Siekdami palengvinti šį procesą pasiūlėme 75 proc. lygį. Po diskusijų Parlamente pasiūlymas buvo sumažintas iki 65 proc., ir manau, kad tai – esminis iš tiesų naudojimąsi fondu palengvinantis žingsnis. Taip pat norėčiau pabrėžti kai ką, kas per diskusijas nebuvo taip aiškiai pabrėžta, nors Europos socialinis fondas yra stabili kasmet milijonams žmonių padedanti institucija, ir padedanti jiems labai veiksmingai. Kalbant apie šį fondą, mes tardamiesi su jumis kartu iš dalies pakeitėme taisykles, ir manau, kad tai palengvins naudojimąsi juo bei padidins jo veiksmingumą. J. Lambert pabrėžė socialinės įtraukties svarbą. Manau, reikėtų pabrėžti tai, kad mūsų nusistatymas visiškai aiškus. Europos socialinis modelis – aktyvios visuomenės modelis, kurio pagrindinis elementas yra darbo rinkos aktyvumas. Tačiau tai nėra toks modelis, kuris taikytinas tik tiems, kurie dalyvauja darbo rinkoje, nes didelė dalis mūsų piliečių dėl įvairių priežasčių joje nedalyvauja, todėl labai svarbu, kad pastarieji turėtų galimybę aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jame vaidinti aktyvų vaidmenį. J. A. Silva Peneda pabrėžė socialinį dialogą. Galiu tik pritarti jo nuomonei, kad socialinis dialogas šiuo ypatingu metu kaip niekad svarbus.

Gerb. ponai ir ponios, norėčiau pasakyti, kad, mano manymu, socialinė darbotvarkė ir užimtumo darbotvarkė įgyja svarbos ir kad tai yra procesas, kuris palaipsniui atsispindi visose ES strategijose, nes jis įtraukiamas į visus pasiūlymus dėl ilgalaikių planų ir požiūrio į Europos Sąjungą pokyčių. Norėčiau jums padėkoti ir užbaigti pareikšdamas savo gilų įsitikimą, kad Europos socialinis modelis – Europos integraciją skatinantis modelis. Tai – ne toks modelis, kuris gali būti kuriamas ir palaikomas tarp savarankiškai veikiančių nacionalinių valstybių sienų, todėl norėčiau užbaigti pasakydamas, kad, mano manymu, Europa ir Europos integracija yra esminė išankstinė tolesnio Europos socialinio modelio vystymo sąlyga.

  Gabriele Stauner, pranešėja. – (DE) Gerb. pirmininke, gerb. Tarybos Pirmininke, gerb. Komisijos nary, norėčiau papildyti Komisijos nario pastabas apie Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą (EGF). EGF irgi yra Europos socialinio fondo dalis. Jis buvo teisus sakydamas: „pasirūpink problema, kol ji maža, ir neteks rūpintis didelėmis problemomis“. Mūsų diskusijos su Komisija buvo intensyvios, ir norėčiau pabrėžti, kad šiuo atveju mūsų atsakas yra greitas, tačiau turinio ir kokybės prasme – labai reikšmingas. Tai – kompromisas, kuriuo aš ir mano kolegos labai didžiuojamės.

Norėčiau apibendrinti keletą iš diskusijų kilusių minčių: kalbant apie EGF aiškėja, kad, laimei, dėl persvarstymo pasiektas bendras sutarimas. Norėčiau pateikti Komisijai nedidelį prašymą: prašome atiduoti EGF ne tik Europos socialinio fondo (ESF) nepanaudotas lėšas, bet ir surinkti kitas likusias lėšas iš biudžeto. Mums, kurie domimės socialine politika, būtų geriausia, kad ESF lėšos būtų leidžiamos tik ESF tikslams, o EGF būtų finansuojamas kitomis likusiomis lėšomis. Tokiu atveju mūsų pagalba darbuotojams būtų du kartus didesnė.

Savo kolegoms Parlamento nariams E. Lynne, K. Sinnot ir C. Burkui pateikdama pavyzdį pasakysiu, kad EGF gali daug, tačiau jis tikrai negali išspręsti visų regioninių problemų. Tai visiškai aišku, ir šiuo fondu to nesiekiama. Valstybės narės dar turi šiek tiek atsakomybės. Norėčiau pateikti Komisijai dar vieną prašymą: galbūt būtų galima išvengti techninei pagalbai skirtų lėšų – 0,35 proc. – švaistymo, kuris pagal reglamentą patenka jūsų žinion. Tuomet darbuotojai gautų dar daugiau naudos. J. A. Naranjo Escobaro pastaba buvo labai taikli ir susijusi su ateičiai keliamais uždaviniais. Atsižvelgdami į ekonomikos ir finansų krizę taip pat turime persvarstyti Lisabonos strategiją.

Norėčiau pasakyti pastabą S. Hughesui: aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais iš tiesų būtų puikus dalykas, tačiau atvirai kalbant Jums pasakysiu, kad jei vadinamasis trejeto susitikimas duos racionalių rezultatų, jis irgi bus tinkamas. Mums nereikia rengti aukščiausiojo lygio susitikimo tik tam, kad jį rengtume. Mums reikia gerų ir greitų rezultatų!

  José Albino Silva Peneda, pranešėjas. – (PT) Šiame diskusijų etape noriu pareikšti tris pastabas. Pirma, noriu pasakyti, kad socialinė politika nėra nei vienai šių Rūmų jėgai priklausantis monopolis. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcija – politinė jėga, kuriai šiuose Rūmuose atstovauju – per šią kadenciją, mano manymu, labai ryžtingai prisidėjo prie socialinės politikos. Rengiant įvairius pranešimus įvairiomis temomis, ypač dėl Europos socialinio fondo persvarstymo, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo, darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros, dėl pranešimo dėl Europos socialinio modelio, Darbo laiko direktyvos ir dabar dėl Europos socialinės darbotvarkės vaidinau labai aktyvų vaidmenį.

Dėl savo patirties per šią kadenciją esu įsitikinęs, kad dėl socialinės politikos klausimų galime pasiekti bendrą sutarimą. Tačiau be bendro sutarimo dėl politikos krypčių nustatymo – kuris, mano manymu, jau pasiektas – kartu turime būti reiklesni siekdami bendro sutarimo dėl politinių veiksmų. Šiuo atveju jaučiu, kad ir Komisijoje, ir Europos institucijose turėtume inicijuoti daug daugiau paskatų, kad priklausomai nuo konvergencijos tarp įvairių organų ir veiksmų finansiniai ištekliai būtų skirstomi vietos ir regioniniu lygmenimis ir taip socialinės problemos būtų iš tiesų išspręstos.

Trečioji mano pastaba susijusi su pasitikėjimo problema. Pasitikėjimo negalima priimti kaip potvarkio ar išleisti kaip teisės aktų; jis didžia dalimi priklauso nuo institucijų elgesio. Manau, kad bendradarbiavimo kultūra kuriant politikos kryptis padės atkurti pasitikėjimą. Manau, kad per šią kadenciją čia, Europos Parlamente, parodėme gerą pavyzdį, kaip reikia bendradarbiauti, o darbo dėl atnaujintos socialinės darbotvarkės rezultatai akivaizdžiai pagrįsti šia idėja.

Sutinku su Komisijos nariu, kai jis sako, kad socialinis dialogas turi būti šių diskusijų dėmesio centre. Tačiau svarbu ne tik socialinis dialogas; manau, pasiekėme tokį etapą, kai socialinė politika turi tapti politinių diskusijų dėmesio centru. Todėl labai palankiai vertinu žodžius, kurie buvo šiuose Rūmuose pasakyti apie aukščiausiojo lygio susitikimą užimtumo ir socialinės politikos kausimais. Manau, dabar visiškai tinkamas metas svarstyti šį klausimą.

Pagaliau, ši mano kalba šiame Parlamente – paskutinė, taigi, noriu pirmininko vardu padėkoti visiems Parlamento nariams, Komisijos nariui ir Komisijai už tai, kaip jie per visus šiuos penkerius intensyvios ir jaudinančios veiklos metus Europos Parlamente su manimi bendradarbiavo. Labai jums ačiū.

  Jean Lambert, pranešėja. − Gerb. pirmininke, labai apgailestauju, kad kai kurie mūsų brangūs kolegos po šios kadencijos mus paliks.

Per diskusijas paaiškėjo keletas aspektų, ypač susijusių su kova su diskriminacija ir tai, kokios svarbios net per ekonomikos nuosmukį yra tokios priemonės. Šie aspektai kilo dėl mūsų šiuo klausimu atlikto darbo Moterų teisių ir lyčių lygybės komitete. Buvo iškeltas ir savitarpio paramos klausimas.

Dabar norėčiau pabrėžti tai, kad vienas pranešime dėl įtraukties mūsų iškeltų aspektų buvo vietinis lygmuo ir tam tikri vietos ekonomikos aspektai. Daug kalbame apie šalių ir tarptautinę ekonomiką, tačiau vietos ekonomika yra be galo svarbi: žmonių, net jei jie nėra pasiturintys, galimybės naudotis bankininkystės ir saviskolos bendrijų paslaugomis bei gauti mikrokreditus. Turime saugotis, kad paskolų rykliai ir panašūs subjektai neverstų neturtingesnių žmonių vis labiau ir labiau įsiskolinti ir mokėti itin aukštų palūkanų normų. Turime užtikrinti, kad tai neįvyks, nes dėl to žmonės iš tiesų patiria žalos.

Tačiau kalbant apie mūsų minėtus vietos vadžios institucijų ir paslaugų teikimo aspektus ir atsižvelgiant į pranešimą, kita sritis, kurią komitetas norėjo ypatingai pabrėžti, buvo aprūpinimo būstu tema, nes vėlgi, per ekonomikos nuosmukio laikotarpį žmonės, galbūt nepajėgiantys išlaikyti savo turimo būsto, patiria vis didesnį spaudimą. Todėl bus būtina sutelkti dėmesį į šį lygmenį; galbūt galėtume pasinaudoti atvirojo koordinavimo metodu ir išnagrinėti geriausią valstybių narių praktiką.

Galiausiai norėčiau paminėti socialinį fondą. Esame labai susirūpinę, kad jis nebuvo įtrauktas į itin siaurą aspektą, apibūdinantį kas sudaro užimtumą ir pasirengimą dirbti, nes nenorime prarasti daugybės vaizdingų, labai produktyvių ir įdomių programų, kurios iki šiol ilgą laiką padėjo žmonėms iš labai sudėtingų pradžios taškų rasti jų kelią į darbo rinką.

  Pirmininkė. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks 2009 m. gegužės 6 d., trečiadienį.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 142 straipsnis)

  Kelam, Tunne (PPE-DE), raštu. – Po kelių dienų Europos lyderiai ir suinteresuotosios šalys susitiks aukščiausiojo lygio susitikime užimtumo klausimais. Sparčiai augantis nedarbas tapo pagrindine dabartinės finansų krizės problema. Tai – labai žmogiška problema: iš tiesų, didžiausia Europoje egzistuojanti socialinė neteisybė. Ko vyriausybių vadovams ir politikams reikia, tai spręsti susiklosčiusią padėtį pasitelkiant vaizduotę ir imantis konkrečių priemonių.

2009 m. – naujovių ir kūrybiškumo metai. Europa turi pasinaudoti šia galimybe sumažinti nedarbą. Geriausias būdas – skatinti naujų darbo vietų kūrimą. Pagrindinis klausimas – parama mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms. Vienas konkretus būdas yra biurokratinių kreipimosi į Europos fondus taisyklių palengvinimas. MVĮ kuria darbo vietas, ir jei mes ES veiksmingai jas paremsime, jos taps pagrindine priemone siekiant ateityje sumažinti nedarbą.

Be to, Europa turi investuoti į švietimą, ypač į mokymąsi visą gyvenimą. Nedarbas – didelis smūgis visiems. Visų pirma, ES ir valstybės narės turi padėti žmonėms susidoroti su šiuo smūgiu ir padėti pasirengti priimti alternatyvius sprendimus, kad būtų galima kiek įmanoma greičiau vėl patekti į darbo rinką. Geriausias būdas, kaip to pasiekti – investavimas į naujoves, mokslinius tyrimus ir plėtrą bei mokymąsi visą gyvenimą.

  Magda Kósáné Kovács (PSE), raštu. – (HU) Nepaisant visų pastangų, kurias įdėjome nuo mūsų įstojimo 2004 m., ES palaipsniui išsivystė „konkurencingo“ skurdo padėtis. Ekonomikos krizė akivaizdžiai pablogino padėtį tiek valstybių narių lygmeniu, tiek tarp paprastų piliečių. Dėl to kylantys socialiniai konfliktai kelia grėsmę esamoms Europos sistemoms. Galų gale, paprasti piliečiai pagrįstai tikisi, kad Europos Sąjungos institucijos ne tik padės bankams, bet ir suteiks jiems socialinę apsaugą.

Dėl krizės silpnėjanti konkurencija rinkoje stiprėja ir tarp bendrovių, ir tarp darbuotojų. Didžiausią socialinę įtampą ES geriausiai iliustruoja perdėtos reakcijos, kurias sukurstė ETT sprendimai dėl į užsienį išsiųstų dirbti darbuotojų direktyvos.

Siekiant išsklaidyti nepagrįstas baimes labai svarbu susipažinti su dabartine teisine padėtimi. Kita Komisija turėtų įvertinti direktyvos dėl į užsienį siunčiamų dirbti darbuotųjų perkėlimą į valstybių narių teisę.

Siekiant susidoroti su krize ir išsklaidyti įtampą, be socialiniame pakete apibrėžtų priemonių reikalingos ir kitos teisinės priemonės. Nenustačius Europos minimalaus darbo užmokesčio gali būti labai sunku užtikrinti socialinę taiką. Tinkamos darbo vietos ir tinkamo gyvenimo apibrėžčių nustatymas bei tarpvalstybinių kolektyvinių susitarimų sudarymas – tik keletas klausimų, prie kurių Komisija turi toliau dirbti.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, norint pasiekti socialinių tikslų, jau 25 valstybių narių ratifikuotos Lisabonos sutartis ir Pagrindinių teisių chartija gali užtikrinti platesnes Europos kompetencijos ribas nustatant vienodas ekonomines ir socialines teises, tačiau jos jokiu būdu negali pakeisti greitų trumpalaikių priemonių paketo.

  Iosif Matula (PPE-DE), raštu. – (RO) Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EGF) – svarbi priemonė, kuria naudojasi Europos Komisija siekdama sušvelninti ekonomikos krizę ir suteikti pagalbą tiesiogiai nuo jos nukentėjusiems žmonėms. Yra pramonės šakų ar ekonomikos sektorių, pvz., finansų sektorius, automobilių pramonė ir pardavimų sektorius, kuriems krizės poveikis daro didesnę įtaką, nes jie buvo priversti apriboti savo veiklą ir atleisti savo darbuotojus. Kažką panašaus dabar stebime ir Rumunijoje. Remiantis vieno tyrimo duomenimis, per pirmąjį 2009 m. ketvirtį visoje Europos Sąjungoje buvo užregistruota tris kartus daugiau atleidimo iš darbo atvejų, negu sukurta naujų darbo vietų.

Įgyvendindami kovai su pasaulinės ekonomikos krizės poveikiu skirtus veiksmus galime pasiekti socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos tikslą. Manau, to būtų galima pasiekti geriau, jei EGF būtų orientuotas į darbo neturinčius žmones, kurie priklauso tam pačiam regionui, kaimyniniams regionams arba netgi skirtingoms valstybėms narėms, jei jos turi bendrą sieną. Viena vertus, turime parodyti solidarumą darbo netenkantiems žmonėms; kita vertus, turime padėti jiems grįžti į darbo rinką. Profesinis perkvalifikavimas ir specializacija pagal kiekvieno regiono plėtros sritis ir konkrečius prieinamus išteklius gali padėti sukurti naujų darbo vietų.

  Siiri Oviir (ALDE), raštu. – (ET) Šio laikotarpio pasaulinės ekonomikos krizės (t. y. ekonomikos nuosmukio ir didėjančio nedarbo) realybė ES darbo rinkoje tokia, kad vis daugiau žmonių bus atleisti iš darbo, o dėl to Europoje dar labiau padidės nuo skurdo ir atskirties kenčiančių žmonių skaičius.

Šiandien labai svarbu tai, kad socialinės įtraukties ir su ja susijusios darbo rinkos politikos būtų siekiama laikantis Europos ekonomikai skirtame atsigavimo plane apibrėžto bendro integruoto požiūrio.

Be to, persvarstant savo biudžetus ir apkarpant lėšas valstybės narės neturėtų aukoti socialinių reikalų, sveikatos ir švietimo sričių, nes būtent jos padeda sugrąžinti atgal į visuomenę tuos žmones, kuriems gresia skurdas.

Reikėtų pripažinti, kad dažnai be galo sudėtinga suderinti valstybių narių socialinę pagalbą su aktyviu dalyvavimu darbo rinkoje, ypač kai siūlomas darbas laikinas, sezoninis ar dirbamas ne visą darbo dieną, o paramos gavimo sąlygos ir socialinės pagalbos sistemos ar minimalūs mokesčių tarifai nemotyvuoja asmenų imtis tokių darbų. Atsižvelgdami į šias naujas aplinkybes turime padaryti mūsų socialinės pagalbos sistemą lankstesnę; taip pasielgti turime dėl dabartinės padėties.

Manau, socialinė pagalba turi užtikrinti pakankamas minimalias pajamas, kurios užtikrina padorų gyvenimą virš skurdo ribos ir yra užtenkamos, kad padėtų asmeniui išbristi iš skurdo bei dėl savo nelankstumo to skurdo toliau nedidina.

  Esko Seppänen (GUE/NGL), raštu. – (FI) Neįtikėtina, tiesą sakant nedovanotina tai, kad ES aukščiausiojo lygio susitikimas užimtumo klausimais ir dialogas su socialiniais partneriais turėtų vykti vadinamojo trejeto susitikimo lygmeniu jame nedalyvaujant valstybių arba vyriausybių vadovams. Tai rodo, kad ES lyderiai menkai domisi socialinio aspekto vystymu. Tai rodo, kad esame toli nuo savo tikslo padaryti Sąjungą piliečiams skirta Europa. Žinoma, bankai gelbėjami pasinaudojant valstybės lėšomis ir nacionalizuojant jų skolas, o paprastų žmonių gerovė niekam nerūpi.

PIRMININKAVO: Diana WALLIS
Pirmininko pavaduotoja