Pirmininkas. – Kitas klausimas – diskusijos dėl septynių pasiūlymų dėl rezoliucijų dėl padėties Irane.

  Ana Gomes, autorė. – (PT) Pone pirmininke, Iranas yra šalis, kuriai būdinga didelė kalbinė, religinė, etninė ir politinė įvairovė. Be šiitų, sudarančių religinę daugumą, šalyje yra sunitų, zoroastriečių, krikščionių, judaistų ir bahajų. Persai, sudarantys nacionalinę daugumą, dalijasi šalį su nesuskaičiuojama daugybe etninių mažumų, pvz., azerbaidžaniečiais, arabais, kurdais, beludžiais ir kt., sudarančių pusę visų gyventojų. Miestuose gyvena daugybė žmonių, atstovaujančių šiuolaikinei vidurinei klasei, ir jaunimo, pasirengusio gyventi XXI a. Irane. Visa ši įvairovė ir sudėtingumas baugina šalies režimą, kuris labiau norėtų turėti vientisą Iraną: vientisą religinio fanatizmo požiūriu, vientisą šalies izoliacijos požiūriu, taip pat vientisą viešosios nuomonės, palaikomos bauginant gyventojus žiauriomis represijomis, požiūriu.

Šioje rezoliucijoje kalbama apie nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus, kurių patiria iraniečiai savo šalyje, įskaitant dažną mirties nuosprendžio taikymą, net vaikų atžvilgiu, vyrams ir moterims taikomą bausmę užmėtant akmenimis, griežtą saviraiškos laisvės ribojimą bei etninių ir religinių mažumų persekiojimą. Šia rezoliucija Parlamentas siunčia dvi skirtingas žinias. Pirmoji skirta Irano žmonėms: Europa mato iraniečiuose, ypač šios šalies jaunime, viltį dėl ateities, kai jų šalis gyvens pagal demokratijos ir laisvės principus ir užims svarbią vietą regione, kurios ji verta. Antroji žinia skirta Irano režimui: jam sakome, kad Iranas niekada nerealizuos savo potencialo, kurį neabejotinai turi, jeigu politinis režimas, kurio vadovai tik žodžiais gerbia teisingumo ir taikos vertybes ir nesiliauja žiauriai engti savo žmones, ir toliau bus grindžiamas smurtu ir obskurantizmu.

  Marietje Schaake, autorė. – Pone pirmininke, bet kurios vyriausybės teisėtumas kyla iš jos gebėjimo užtikrinti savo piliečių gerovę. Režimas, negebantis atlikti šios pagrindinės funkcijos, tarptautinės bendruomenės akyse praranda savo teisėtumą.

Dabartinė savanoriška Irano izoliacija veda į destrukciją šalies viduje bei daro neigiamą poveikį kaimyninėms valstybėms ir likusioms pasaulio šalims. Negalime pasyviai stebėti, kaip prasikaltę nepilnamečiai kariami, moterys lytiškai prievartaujamos ir kaip režimas savavaliauja smurtaudamas prieš savo piliečius. Pakilome vėl pareikšti, kad atsakingi už nusikaltimus prieš žmoniją negali likti ir neliks nenubausti ir kad toliau remsime Irano žmones, ginančius savo teisę į žodžio laisvę ir taikingą protestą reikalaujant laisvės ir demokratijos.

Europos Sąjunga yra įsipareigojusi išlaikyti šias visuotines teises savo darbotvarkėje, įskaitant diskusijų dėl klausimų, susijusių su prekybos interesais ir Irano branduoline programa, darbotvarkę. Irano režimas įgis tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą tik tada, kai taps teisėtas savo šalies piliečių akyse.

  Tunne Kelam, autorius. – Pone pirmininke, šios padėties priežastys glūdi labai ypatingos diktatūros formos, dvasininkų diktatūros, režime, liūdnai pagarsėjusiame dėl beatodairiško žmogaus teisių pažeidinėjimo ir pilietinių laisvių slopinimo. Po birželio mėn. įvykusių rinkimų padėtis dar pablogėjo. Padažnėjo atvejų, kai suimamos, kankinamos ir mirties bausme nubaudžiamos moterys ir nepilnamečiai. Tiesą sakant, Iranas yra antra po Kinijos valstybė, kurioje įvykdoma daugiausia mirties bausmių.

Mus ką tik pasiekė informacija, kuri nėra perteikta rezoliucijos projekte, kad vakar Irano režimo nurodymu Teherano Evino kalėjime mirties bausmė pakariant įvykdyta penkiems kaliniams, įskaitant 28 metų moterį Soheilą Ghadiri. Tai ketvirtas atvejis per pastarąjį mėnesį, kai mirties bausmė įvykdoma moteriai.

Tokie žiaurūs nuosprendžiai neturi nieko bendra su nusikaltimais, kuriuos nubaustieji tariamai įvykdė, jais tiesiog siekiama labiau įbauginti gyventojus, ypač moteris ir jaunimą, kurie po ginčytinų rinkimų parodė ryžtą ginti demokratiją.

  Rui Tavares, autorius. – (PT) Neatsižvelgiant į tai, kiek šių rūmų salėje yra žmonių, kalbėdami Parlamente mes taip pat kalbame milijonų iraniečių, rizikavusių gyvybe ir saugumu, bet nepabūgusių išeiti į gatves ir pareikšti savo protestą dėl rinkimų, kurių rezultatus mano esant suklastotus, vardu.

Šie milijonai iraniečių, gyvenančių Irane ir už jo ribų, iš mūsų tikisi kai ko, ko atspirties taškas turėtų būti ne kas kita kaip mūsų solidarumas ir bendradarbiavimas siekiant padėti šiems milijonams iraniečių, kurie kovoja už demokratiją ir žmogaus teises ir kuriems, tą reikėtų pabrėžti, gresia pavojai, daug didesni už tuos, su kuriais įprastai susiduriama diplomatijoje.

Taigi atspirties tašku turėtume pasirinkti būtent tai, o ne ką kita. Tiesa, kad Vakarų politika dažnu atveju būdavo pernelyg supaprastinta ir nekompetentinga Irano atžvilgiu. Tiesa, kad Europa pernelyg dažnai pasirinkdavo reaktyvią politiką, kuri Irano atveju, kaip įsitikinome, netinka. Tiesa, kad labai dažnu atveju nenorėdavome pripažinti, kad tarptautinė bendruomenė turėtų parodyti pagarbą Iranui, nes ši šalis, kaip viena iš didžiausių valstybių regione, neabejotinai jos trokšta.

Kaip pasakė vienas Irano menininkų, ištremtas iš šalies po protesto demonstracijų, Vakarai nenorėjo Irano Islamo Respublikos, taigi dabar turi šalį, kuri net nėra respublika. Tačiau visa tai jokiu būdu nepateisina režimo, varžančio laisves, priespaudos režimo, kuris šiandien laikosi ant vis labiau braškančio pamato, grindžiamo rinkimų rezultatų klastojimu ir savo žmonių engimu. Irano žmonės tikisi iš Parlamento solidarumo ir paramos. Būtent tą siekiame suteikti jiems priimdami šią rezoliuciją.

  Fiorello Provera, autorius. – (IT) Pone pirmininke, ponios ir ponai, žinome, kokiomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis gyvena Irano Islamo Respublikos piliečiai.

Žinome, kokią didelę įtaką politikos ir pagrindinių žmogaus teisių srityse šioje šalyje daro religija. Vienas iš pavyzdžių – mirties bausmės, kuri paskirta Behnoodui Shojaee nepaisant to, kad jis padarė nusižengimą būdamas nepilnametis, įvykdymo atvejis. Šis įvykis yra tik vienas epizodas ilgoje šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų grandinėje, įskaitant politinių oponentų, homoseksualios orientacijos žmonių, žurnalistų, intelektualų ir visų, kovojančių už socialinį ir pilietinį Irano vystymąsi, represijas.

Šalį valdant Mahmoudui Ahmadinejadui, kuris tapęs prezidentu pakartotinai paneigė holokaustą ir Izraelio valstybės teisę egzistuoti, padėtis šalyje dar pablogėjo. Nuo 2005 m. mirties nuosprendžio įvykdymo atvejų padaugėjo keturis kartus, be to, Iranas yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje mirties bausme baudžiami nepilnamečiai pažeidėjai. Mums žinoma, kad kalinių atžvilgiu nuolat taikomi kankinimai ir viduramžiais galiojusios bausmės, bet režimas susidūrė su pasipriešinimu, apie kurį byloja tūkstantinės į gatves nepabūgusių išeiti žmonių protesto demonstracijos.

Neda Agha-Soltan, jauna moteris, nužudyta už tai, kad gynė savo, kaip moters ir pilietės, teises, tapo ne tik represijų, bet ir tautos, kuriai Europa privalo padėti, laisvės siekio simboliu. Kaip galėtume jai padėti? Vienas iš būdų – panaudoti Europos demokratijos ir žmogaus teisių priemonę. Kita galimybė – Nedos Agha-Soltan vardu pavadinti mūsų miestų gatves ar aikštes. Taip ne tik pagerbtume jos auką, bet taip pat parodytume solidarumą su Irano opozicija ir paskatintume Europos piliečius atkreipti dėmesį į labai rimtą Irano gyventojų padėtį. Šalia Aung San Suu Kyi portreto ant vienos Europos Parlamento pastato Briuselyje sienos taip pat norėčiau matyti Nedos Agha-Soltan portretą.

Baigdamas norėčiau paklausti, kaip galima pasitikėti prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu derybose dėl Irano branduolinės programos, jei jis persekioja savo piliečius, reikalaujančius daugiau demokratijos, laisvės ir pagarbos žmogaus teisėms?

  Struan Stevenson, autorius. – Pone pirmininke, kol sėdime čia ir diskutuojame, kalėjimo budeliai Irane dirba viršvalandžius. Kaip pranešė Tunne Kelam, vakar pakarti dar penki asmenys, įskaitant jauną moterį, kuriai aukos tėvai atleido nereikalaudami mirties bausmės, bet ji vis dėlto buvo pakarta.

Mes Europos Sąjungoje laikomės nuolaidžiavimo politikos. Tik šią savaitę susitarėme dėl to, kad skatinsime rusus sodrinti uraną ir tiekti branduolinio kuro kasetes Mahmoudui Ahmadinejadui mainais už jo garantiją dėl Irano vykdomos urano sodrinimo programos sustabdymo. Bet tokios garantijos jis nepateikė, taip pat neįsileido į urano sodrinimo objektus inspektorių. Laikydamiesi tokios nuolaidžiavimo politikos tik remiame Irano mulas. Turime imtis griežtų sankcijų. Šie mulos supranta tik griežtą kalbą.

  Barbara Lochbihler, autorė. – (DE) Pone pirmininke, šios mėnesinės sesijos pradžioje EP Pirmininkas J. Buzek pabrėžė, kad mirties nuosprendžio panaikinimas yra vienas iš Europos Parlamento prioritetų. Ši nehumaniška ir žiauri bausmė turi būti panaikinta visuose pasaulio regionuose.

EP Pirmininkas kalbėjo apie Irane vykdomas egzekucijas. Mums pateiktoje rezoliucijoje minimi keturi atvejai, kai mirties bausmė paskirta asmenims už tai, kad jie tariamai dalyvavo protesto demonstracijose po rinkimų, nors per demonstracijas jie visi sėdėjo kalėjime. Taigi dar yra galimybė pateikti apeliaciją dėl mirties nuosprendžio atšaukimo, todėl turime stebėti tolesnę įvykių raidą.

Taip pat buvo kalbama apie tai, kad Irane mirties bausmė taikoma asmenims, kurie nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnamečiai. Iranas yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje mirties bausme baudžiami nepilnamečiai. Iranas ratifikavo Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Vaiko teisių konvenciją, todėl jis privalo priimti nacionalinį įstatymą dėl mirties bausmės nepilnamečiams panaikinimo. Tokio įstatymo projektas jau pateiktas Irano parlamentui, todėl turime paraginti savo kolegas Irane daryti viską, kas įmanoma, kad šis įstatymas pagaliau būtų priimtas. Manau, kad ši užduotis labai svarbi.

Baigdama norėčiau išreikšti didžiausią pagarbą visoms Irano moterims ir visiems vyrams, kurie tiek daug rizikuoja, eina į gatves ir vykdo kitą veiklą reikalaudami, kad būtų gerbiamos jų teisės, įtvirtintos Irano konstitucijoje. Jų ryžtas, įsipareigojimas ir drąsa verti mūsų besąlygiško solidarumo.

  Martin Kastler, PPE frakcijos vardu. – (DE) Pone pirmininke, šių metų spalio 2 d. Irano policija vienam asmeniui pačią paskutinę minutę neleido įlipti į lėktuvą. Tai buvo teisininkas Abdolfattah Soltani, ketinęs skristi į mano gimtąjį miestą Niurnbergą atsiimti 2009 m. Niurnbergo žmogaus teisių apdovanojimo, kuris jam skirtas už drąsą ginant politinio persekiojimo aukų teises. Nepaisant to, kad Abdolfattah Soltani turėjo galiojantį pasą, Irano valdžia be jokios teisinės priežasties neleido jam išskristi. Pacituosiu teisingus jo žmonos, kuriai buvo leista išvykti iš šalies, žodžius: „Man skaudu, kad šalyje, kuri save vadina teokratija, vyksta tai, kas neturi nieko bendra su Dievo įstatymais.“

Iranas yra viena iš šalių, ratifikavusių Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, kuriame taip pat minima žmogaus teisė laisvai išvykti iš šalies, taip pat iš savo gimtosios šalies. Laikau gėdingu dalyku tai, kad Iranas visiškai pamina šią teisę. Todėl raginu Abdolfattaho Soltani atvejį įtraukti į šiandien mums pateiktą bendrą rezoliuciją ir prašau jūsų paremti mano pasiūlymą.

  Ryszard Czarnecki, ECR frakcijos vardu. – Pone pirmininke, norėčiau panaudoti man skirtą laiką išreikšti rūpesčiui, kurį mums kelia padėtis Irane, ypač Ašrafo stovykloje Irake esančių Irano valdžios opozicijos narių, kurie simbolizuoja Irano žmonių pasipriešinimą, padėtis.

Irako Vyriausybė turėtų liautis vykdžiusi Teherano mulų įsakymus. Irakas turėtų suprasti, kad Irano režimas neturi ateities ir siekia išlaikyti valdžią tik tam, kad galėtų vykdyti represijas ir mirties bausmes. Taigi jeigu Irakas iš tiesų yra suvereni šalis, jis turėtų gerbti ir įgyvendinti 2009 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Ašrafo, kurioje Irako Vyriausybė raginama apsaugoti Ašrafo stovyklos gyventojus nuo priverstinio perkėlimo Irako teritorijoje. Teherano mulos nori, kad Ašrafo stovykla būtų panaikinta, ir mes Europoje privalome suteikti paramą šiems negalintiems apsiginti Irano pabėgėliams. Tai mūsų moralinė pareiga.

Turėtume paprašyti ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir Komisijos, kad šios paragintų Jungtines Tautas aktyviau įsitraukti sprendžiant šią problemą ir nusiųsti į Ašrafą nuolatinį būrį, gal net dislokuoti ten taikdarių pajėgas, kad būtų užkirstas kelias tolesniems stovyklos gyventojų užpuolimams ir bandymams priverstinai perkelti juos į kitas Irako vietas.

  Bastiaan Belder, EFD frakcijos vardu. – (NL) Pone pirmininke, nėra abejonių, kad padėtis žmogaus teisių srityje Irano Islamo Respublikoje per pastaruosius mėnesius labai pablogėjo. Apie tai akivaizdžiai byloja šiuo metu prezidento Mahmoudo Ahmadinejado represiniame aparate vykstantys pokyčiai, kuriais siekiama užgniaužti bet kokią opozicijos jo abejotino teisėtumo administracijai užuomazgą. Liūdnai pagarsėję banditai, vadinami basidžais, dabar prijungiami prie dar vienos nelemtos organizacijos, žinomos Irano revoliucinės gvardijos pavadinimu.

Ką Europos Sąjunga šiuo atžvilgiu galėtų padaryti? Ji galėtų padaryti du konkrečius dalykus. Kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis mes, Vakarų pasaulis, turime susitelkti ties konkrečiais žmogaus teisių pažeidimo atvejais Irane (taip pat turiu galvoje atvejus, minimus mūsų rezoliucijoje). Šiuo atžvilgiu privalome nedviprasmiškai pasakyti Teheranui, kad šie šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai nebus toleruojami ir turės rimtų pasekmių.

Jei imsimės sankcijų, susijusių su Irano nacionaliniais interesais, ypač ekonomikos srityje, Irano pragmatikai savo noru nusileis. Jie net prisimins Ayatollah Khomeini, Irano Islamo Respublikos įkūrėją, kuris taip pat panašioje padėtyje priėmė ryžtingą sprendimą paaukoti religinius reikalavimus dėl nacionalinių interesų. Todėl raginu Komisiją ir Tarybą ieškoti silpnųjų ajatolų pusių, pirmiausia Irano žmonių labui, kad jie galėtų gyventi geresnėje visuomeninėje santvarkoje, ir Izraelio valstybės labui, kad būtų užtikrintas didesnis jos saugumas, taip pat nepamirštant arabų pasaulio bei Europos Sąjungos.

  Krisztina Morvai (NI). – (HU) Prieš kelias dienas Komisijos pirmininkas J. M. Barroso lankėsi šiuose rūmuose ir jo paklausiau, ką galima būtų padaryti, kad būtų įveikta vienoje ES valstybėje narėje, Vengrijoje, žmogaus teisių srityje nuo 2006 m. rudens užsitęsusi krizė. Keliomis progomis minėjau, kad daugybė žmonių tapo žiauraus policijos elgesio aukomis, net patyrė rimtų sužeidimų, keli šimtai asmenų buvo savavališkai suimti, daugybei žmonių teko iškęsti užsitęsusius ir varginančius teismo procesus, kol buvo įrodytas jų nekaltumas. Atsakydamas į mano klausimą, Komisijos pirmininkas pasakė, kad tai vidaus reikalai ir Europos Sąjunga į juos negali kištis. Norėčiau paklausti, kodėl taikomas dvejopas standartas ir kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasi Europos Sąjunga ketina kištis į šalies už ES ribų vidaus reikalus, jei nėra linkusi apsaugoti žmogaus teisių Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taip pat norėčiau pasinaudoti šia proga ir paprašyti mūsų draugų iš Irano, priklausančių opozicijai ir net vyriausybės partijai, kad padėtų vengrams apginti savo teises.

  Eija-Riitta Korhola (PPE). – (FI) Pone pirmininke, Iranas galėtų atlikti svarbų vaidmenį derybų dėl taikos Vidurio Rytuose procese, bet, mūsų nusivylimui, ši šalis, regis, krypsta dar toliau nuo demokratinio teisinės valstybės kelio. Pirma, yra pagrindo rimtai abejoti praeitų metų birželio mėn. įvykusių rinkimų, kuriuose antrai kadencijai prezidentu išrinktas Mahmoud Ahmadinejad, rezultatų teisėtumu. Po rinkimų padėtis žmogaus teisių srityje dar pablogėjo. Be to, nuo 2005 m., kai į valdžią atėjo Mahmoud Ahmadinejad, mirties nuosprendžių įvykdymo atvejų skaičius išaugo keturis kartus. Iranas yra antra šalis po Kinijos, kurioje įvykdoma daugiausia mirties bausmių. Antra, padėtis religijos ir žodžio laisvės atžvilgiu yra labai liūdna. Pvz., septyni bahajų tikėjimo vadovai tebelaikomi kalėjime vien dėl jų religinių įsitikinimų.

Savo rezoliucijoje kreipiamės į Irano valdžią ir tikiuosi, kad kartu šiuo kreipimusi galime parodyti savo paramą ir pagarbą daugybei Irano žmonių, kurie drąsiai stojo į kovą už pagrindines laisves ir demokratijos principus. Ypač reiškiame pagarbą drąsioms Irano moterims, kurios atliko labai svarbų vaidmenį po rinkimų Teherane įvykusiose protesto demonstracijose.

  Peter van Dalen (ECR). – (NL) Pone pirmininke, Iranas valdomas griežto režimo, grindžiamo labai radikaliu Islamo religijos ir Korano aiškinimu. Tie, kurie nenori tame dalyvauti, pakliūna į didelę nemalonę. Iranas yra šalis, kelianti baimę, ypač šioje šalyje gyvenantiems krikščionims. Musulmonams, perėjusiems į krikščionių tikėjimą, tikrąja ta žodžio prasme Irane nėra gyvenimo. Praeitais metais Irano parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį islamo religijos išsižadėjimas laikomas sunkiu nusikaltimu.

Nėra gyvenimo Irane ir demonstrantams. Po rinkimų protesto demonstracijose dalyvavusiems trims suimtiems asmenims jau paskirta mirties bausmė. Nesuprantama ir visiškai nepriimtina, kad teismas priėmė tokį nuosprendį. Dar yra galimybė apskųsti šį nuosprendį apeliaciniame teisme, bet visiems yra aišku, kad net demonstracijos dalyviai Irane priversti bijoti dėl savo gyvybės.

Raginu Tarybą ir Komisiją tvirtai paremti šiuos demonstrantus tolesniame teisminiame procese ir ypač raginu duoti griežtą atsaką žiauriam Irano režimui.

  Laima Liucija Andrikienė (PPE). – (LT) Žmogaus teisių padėtis Irane akivaizdžiai blogėja. Šiais metais vykę abejotino legitimumo prezidento rinkimai bei masiniai žmonių protestai po rinkimų kaip veidrodis atspindėjo vis labiau įtemptą ir baimės kupiną politinę bei socialinę situaciją Irane.

Pastebėsiu, kad šių metų „reporterių be sienų“ parengtoje spaudos laisvę įvertinančioje ataskaitoje Iranas yra atsidūręs pačiame sąrašo dugne, tai yra 172-oje iš 175 vietų, ir yra aukščiau tik už Eritrėją, Šiaurės Korėją ir Turkmėnistaną.

Žurnalistų padėtis Irane yra viena pačių blogiausių pasaulyje, blokuojama laisva informacija internete, persekiojami blog’us rašantys žmonės. Mes gerai žinome apie visai neseniai suimtą žinomą blog’erį Fariba Pajooh, kurio tolesnis likimas yra visiškai neaiškus.

Aš kreipiuosi į Europos Komisiją. Pone Komisare, būtina kuo greičiau atidaryti Komisijos atstovybę Teherane, siekiant užmegzti dialogą su Irano valdžios institucijomis dėl vis blogėjančios žmogaus teisių padėties šioje šalyje.

  Jim Higgins (PPE). – Pone pirmininke, visiškai pritariu R. Czarneckio pastaboms. Praeitų metų liepos mėn. įvykdytas išpuolis prieš Irano PMOI organizacijos narius Ašrafo stovykloje Irake negali būti apibūdintas kitaip kaip laukinis ir barbariškas. Nužudyta vienuolika žmonių, dar daugiau tik per plauką išvengė mirties, daugybė rimtai sužeista – matėte vaizdo įrašą, taigi galėjote patys įsitikinti šio išpuolio žiaurumu. Kariuomenė ir karininkai griebėsi sadistiškiausios brutalumo formos. Po šio išpuolio buvo suimti 36 asmenys; jiems neliko kitos išeitis tik paskelbti bado streiką. Jie paleisti po dviejų savaičių dėl tarptautinio spaudimo – tarptautinio spaudimo po 72 bado streiko dienų: būtent tiek prisireikė laiko priversti N. Al-Malikio vyriausybę sutikti šiuos asmenis paleisti. Taigi šie žmonės yra pabėgėliai; jie turi teisę vakare eidami miegoti ir keldamiesi ryte jaustis saugūs. Mums reikia, kaip pasakė R. Czarnecki, dviejų dalykų: pirma, kad į šalį būtų nusiųsta nuolatinė JT taikdarių misija, pakeisianti JAV taikdarius, antra, kad būtų visapusiškai garantuota, jog pabėgėliai nebus perkelti iš stovyklos.

  Véronique De Keyser, autorė. – (FR) Pone pirmininke, prie mano kolegų EP narių išsakytų pastabų trumpai dar norėčiau pridurti tris dalykus.

Pirma – dėl to, apie ką kalbėjo A. Gomes – nepaisant visko, kas vyksta, nepaisant Irane vykstančių tragedijų ir Irano režimo, mes vis dar tikime politine šios šalies ateitimi ir jos pilietinės visuomenės jėga.

Antra, nebuvo pakankamai pabrėžta, kad smerkiame pastaruosius savižudžių išpuolius, surengtus Sistano-Baluchistano provincijoje Irane, net jei jų aukomis buvo Revoliucinės gvardijos nariai. Šio išpuolio metu, deja, taip pat nukentėjo civiliai gyventojai. Esame prieš tokios rūšies smurtą, nors suprantame priežastis, kurios privertė šiuos žmones taip pasielgti, bet šiuo metu privalome paremti režimo priešininkus.

Galiausiai mūsų Parlamentas, manau, smerkia mirties nuosprendžius, nesvarbu, kam jie taikomi – vaikams, moterims, suaugusiems asmenims – ir nesvarbu, kurioje šalyje taip yra daroma.

  Cristian Dan Preda, autorius. – (RO) Aš taip pat apgailestauju, kad padėtis žmogaus teisių srityje Irane po birželio mėn. įvykusių rinkimų pablogėjo. Apie tai neabejotinai byloja suėmimų ir režimo represijų prieš oponentus banga.

Be to, kaip minėta, informacijos laisvei iškilo rimta grėsmė, nes režimas ėmėsi persekioti žurnalistus. Vienas iš dalykų, keliančių didžiausią rūpestį, yra tas, kad Irane masiškai taikomi ir kankinimai, ir mirties bausmė. Tiesą sakant, tarptautinė organizacija „Amnesty International“ neseniai paskelbė, kad po rinkimų žmonių, kuriems paskirta, o vėliau ir įvykdyta mirties bausmė, skaičius labai išaugo.

Galiausiai noriu pasakyti, kad remiu sumanymą turėti nuolatinę ES delegaciją Teherane. Tokia delegacija galėtų dirbti vietoje kartu su pilietine visuomene ir taip paremti kovos už laisvę aktyvistų teises.

  Angelika Werthmann (NI). – (DE) Pone pirmininke, ponios ir ponai, turiu pasiūlymą: žmogaus teisės, demokratija ir teisinė valstybė yra pernelyg svarbūs ir neatidėliotini klausimai, kad svarstytume juos ketvirtadienio popietę. Deja, salėje mūsų labai nedaug.

Prieš mėnesį diskutavome dėl žurnalistų nužudymo atvejų. Šiandien kalbame apie siaubingą padėtį žmogaus teisių srityje Gvinėjoje, Irane ir Šri Lankoje. Žinau, kad daugelis man pritars. Siūlau pasirinkti kitą, tinkamesnį laiką diskusijoms dėl šių klausimų.

  Pirmininkas. – Ponia, jums suteiktas žodis pagal procedūrą „prašau žodžio“. Jūs naudojate kitiems EP nariams skirtą laiką.

Kalbos pagal procedūrą „prašau žodžio“ baigtos.

  Leonard Orban, Komisijos narys. – (RO) Norėčiau pirmiausia pareikšti užuojautą Sistano-Baluchistano provincijoje Irane įvykdyto teroristinio išpuolio aukų šeimoms. Komisija smerkia teroristinius išpuolius, nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje jie įvykdomi, ypač jei jų metu žūsta žmonės.

Esama padėtis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje Irane Europos Komisijai kelią didelį nerimą. Šiuo atžvilgiu mums žinoma daug pavyzdžių, bylojančių apie tai, kad šalyje mirties bausme baudžiami nepilnamečiai, diskriminuojami žmonės, priklausantys įvairioms mažumoms, smarkiai varžomos saviraiškos ir susirinkimų laisvės, netinkamai elgiamasi su kaliniais, neleidžiama jiems naudotis teise į sąžiningą teismą, taip pat masiškai persekiojami ir bauginami žmogaus teisių rėmėjai bei politiniai oponentai.

Europos Sąjunga palaiko tiesioginį ryšį su Iranu ir pareiškė Irano valdžiai savo nuomonę dėl to, kas vyksta šalyje.

Europos Sąjunga remia pagrindines laisves ir visuotines vertybes, kuriomis jos grindžiamos, ir jaučia pareigą visais atvejais, kai šie principai paminami, pareikšti savo nuomonę. Deja, nepaisant daugybės Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės kreipimųsi bei pasmerkimo pareiškimų, padėtis žmogaus teisių srityje po 2009 m. birželio mėn. įvykusių rinkimų Irane dar pablogėjo.

Vien per kelias pastarąsias savaites Irane pakarta įvykdant mirties nuosprendį daugybė žmonių. Vienas iš jų, kurį minėjote, Behnoudas Shojaee, įvykdęs nusikaltimą būdamas nepilnametis, pakartas nepaisant pakartotinių ES prašymų sušvelninti jam paskirtą bausmę. Netrukus Irane ketinama pakarti daugiau nepilnamečių, kuriems paskirta mirties bausmė. Esame taip pat susirūpinę dėl Irane gyvenančių septynių bahajų tikėjimo vadovų, kurie laikomi suimti jau ilgiau kaip 17 mėnesių ir yra kaltinami sunkiais nusikaltimais, tokiais kaip šnipinėjimas ir antivalstybinė propaganda. Pastaruoju metu turėjęs įvykti jų bylos svarstymas vėl atidėtas iki spalio 18 d., taigi šie septyni asmenys palikti nežinomybėje be jokių aiškių perspektyvų sulaukti tinkamo teisminio proceso.

Po prezidento rinkimų sulaikyta šimtai žmonių, dalyvavusių protesto demonstracijose ir kritikavusių rinkimus. Šioje veikoje dalyvavusių žmonių teismai tebevyksta. Štai praeitą savaitę keturiems asmenims buvo paskirta mirties bausmė už tai, kad dalyvavo po rinkimų įvykusiuose incidentuose.

Galiausiai noriu pabrėžti, kad mums, kaip ir garbingiems EP nariams, padėtis žmogaus teisių srityje Irane kelia didelį rūpestį. Komisija įdėmiai stebi įvykių raidą ir toliau ketina išnaudoti kiekvieną galimybę paraginti Irano valdžią laikytis tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje, įskaitant įsipareigojimą laikytis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Žmogaus teisių padėties Irane gerinimas yra vienas iš svarbiausių Europos Komisijos požiūrio į politinio dialogo ir bendradarbiavimo su Teheranu stiprinimą ateityje elementas.

Atsakydamas į man pateiktą klausimą, norėčiau pasakyti, kad įsteigti Teherane Europos Komisijos delegaciją, mūsų nuomone, kol kas, atsižvelgiant į esamas sąlygas Irane, laikas netinkamas.

  Pirmininkas. – Diskusijos baigtos.

Balsavimas vyks po diskusijų.

Raštiški pareiškimai (Darbo tvarkos taisyklių 149 straipsnis)

  Bogusław Sonik (PPE), raštu. – (PL) Ponios ir ponai, raginu Europos Sąjungą nestebėti pasyviai, kaip Irane pažeidžiamos žmogaus teisės. Europos Sąjunga turi daug ryžtingiau pasisakyti prieš šalyje taikomus ir vykdomus mirties nuosprendžius, ypač jaunų ir nepilnamečių prasikaltėlių atžvilgiu. Mūsų reakcija į tai, kas šiandien vyksta Irane, yra vienas iš didžiausių mūsų Vakarų pasaulio veiksmingumo išbandymų.

Todėl Europos Komisija privalo kuo skubiau įsteigti Europos Sąjungos delegaciją Teherane, kad būtų paremtas ir sustiprintas dialogas su Irano vadovais ir pilietine visuomene ir pirmiausia būtų suteikta parama jaunimui, politiniams kaliniams ir žurnalistams. Europos Komisija turi daug aktyviau įsitraukti į veiklą JT Vyriausiajam žmogaus teisių komisarui išsiunčiant specialųjį pasiuntinį stebėti politinių kalinių padėties ir užtikrinti, kad Irano valdžios institucijos laikytųsi tarptautinių normų, nustatytų teismo procesui, ir vykdytų įsipareigojimus žmogaus teisių srityje.

Europos Sąjunga visada bus pilietinių laisvių ir mūsų bendrų Europos demokratinių vertybių vėliavnešys ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Todėl plėtodami intensyvų dialogą su politiniu elitu turime dėti visas įmanomas pastangas, kad XXI a. Irane būtų laikomasi pagrindinių žmogaus teisių ir būtų gerbiama teisė gyventi.