Pranešimas - A6-0066/2007Pranešimas
A6-0066/2007

PRANEŠIMAS dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities

13.3.2007 - (2006/2205(INI))

Biudžeto komitetas
Pranešėjas: Alain Lamassoure

Procedūra : 2006/2205(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A6-0066/2007
Pateikti tekstai :
A6-0066/2007
Priimti tekstai :

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities

(2006/2205(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į savo 1990 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl Europos Bendrijos finansavimo ateityje[1] ir į 1994 m. balandžio 21 d. rezoliuciją dėl naujos Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos[2],

 atsižvelgdamas į Tarybos 1994 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 94/728/EB (Euratomas) dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos[3],

 atsižvelgdamas į 1998 m. spalio 7 d. dokumentą pavadinimu „Europos Sąjungos finansavimas. Komisijos ataskaita apie nuosavųjų išteklių sistemos veikimą“ (COM(1998)0560 – C4 0579/1998),

 atsižvelgdamas į savo 1999 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl poreikio keisti ir pertvarkyti Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių sistemą[4],

 atsižvelgdamas į savo 1999 m. spalio 17 d. poziciją dėl pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių sistemos (COM(1999)0333)[5],

 atsižvelgdamas į Tarybos 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 2000/597/EB (Euratomas) dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos[6],

 atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą apie nuosavųjų išteklių sistemos veikimą[7] ir į Komisijos pasiūlymą dėl naujo Tarybos sprendimo dėl nuosavųjų išteklių, pateiktą kartu su 2004 m. liepos 14 d. pateiktu pasiūlymu dėl Reglamento dėl biudžetinių disbalansų ištaisymo įgyvendinimo priemonių[8],

 atsižvelgdamas į Europos Parlamentui atlikto tyrimo „Nuosavi ištekliai. Sistemos raida ES, sudarytoje iš 25 valstybių narių“ duomenis, pateiktus 2005 m. birželio 30 d.[9],

 atsižvelgdamas į 2004 m. lapkričio 15–16 d. Briuselyje vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui pirmininkavusios valstybės išvadas,

 atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos ir į Komisijos darbo dokumentą dėl Jungtinei Karalystei palankaus biudžetinių disbalansų korekcijos apskaičiavimo, finansavimo, mokėjimo ir įrašymo į biudžetą (vadinamoji JK korekcija) atsižvelgiant į Tarybos sprendimą Nr. 2006/xxx/EB (Euratomas) dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių[10],

 atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos[11],

 atsižvelgdamas į Europos Parlamentui atlikto tyrimo „ES nuosavi ištekliai. Negalutinis valstybių narių mokesčių, remiančių visos ES mokesčių sistemą, įvertinimas“ duomenis, pateiktus 2007 m. sausio mėn.[12],

 atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 16 d. ir 2006 m. birželio 21 d. vykusių EP Biudžeto komiteto ir nacionalinių parlamentų biudžeto komitetų pirmininkų susitikimų rezultatus;

 atsižvelgdamas į klausimyno dėl nuosavųjų išteklių sistemos, kurį EP Biudžeto komitetas 2005 m. spalio 30 d. pasiuntė visiems valstybių narių parlamentų biudžeto komitetams, atsakymus,

 atsižvelgdamas į nuolatinio pranešėjo nuosavųjų išteklių klausimu ir atitinkamų parlamentinių komitetų ar jų atstovų formalų ir neformalų keitimąsi nuomonėmis, kuris paskatinus nacionaliniams parlamentams, suinteresuotiems aptarti šį klausimą, vyko 2006–2007 m.,

 atsižvelgdamas į darbo grupių, kurios bendruose 2006 m. gegužės 8–9 d. ir 2006 m. gruodžio 4–5 d. parlamentiniuose posėdžiuose nagrinėjo Europos Sąjungos finansavimą ateityje, svarstymo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos Tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo[13], ypač į jo 8 punktą, ir į Deklaraciją Nr. 3 dėl Finansinės programos, pridedamos prie šio susitarimo, persvarstymo,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Konstitucinių reikalų, Biudžeto kontrolės, Ekonomikos ir pinigų politikos ir Regioninės plėtros komitetų nuomones (A6-0000/2007),

A. kadangi pirmoji Europos bendrija – 1952 m. liepos 23 d. įkurta Europos anglies ir plieno bendrija (EAPB) buvo finansuojama vien tik iš nuosavųjų išteklių, kuriuos sudarė mokesčiai už kiekvieną pagaminto plieno toną, ir juos anglį ir plieną gaminusios įmonės mokėjo tiesiai į EAPB biudžetą,

B.  kadangi pagal 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartį Europos ekonominė bendrija turėjo būti finansuojama iš nacionalinių įmokų tik pereinamuoju laikotarpiu iki tol, kol bus pradėta taikyti nuosavųjų išteklių sistema,

C. kadangi šis pokytis galiausiai įvyko 1970 m. balandžio 21–22 d., kai Europos Vadovų Tarybos susitikime Liuksemburge buvo nuspręsta atsisakyti nacionalinių įnašų ir pradėti taikyti naują finansavimo sistemą, pagrįstą dviem iš tiesų nuosavais ištekliais – žemės ūkio mokesčiais ir muitų mokesčiais – ir papildytą trečiuoju ištekliumi, apskaičiuojamu atsižvelgiant į pridėtinės vertės mokesčio (PVM) dydį,

D. kadangi visos Parlamento pastangos[14] PVM ištekliaus skaičiavimo bazę nustatyti pagal faktines iš PVM gaunamas pajamas („deklaracijų metodą“), o ne taikyti suderintą bazę, kuri apskaičiuojama pagal visų grynųjų pajamų svorinį vidurkį („pajamų metodą“), neatnešė jokių rezultatų ir kadangi dėl to PVM išteklius iš tikro nuosavojo ištekliaus, tiesiogiai susieto su Europos piliečiais, pavirto tikra statistikos priemone, naudojama apskaičiuojant valstybės narės įmokos dydį,

E.  kadangi 1984 m. birželio 25–26 d. Fontainebleau Europos Vadovų Tarybos susitarime (vadinamasis Fontainebleau susitarimas) valstybių ir vyriausybių vadovai aiškiai apibrėžė, kad „išlaidų politika yra pagrindinė biudžeto nesubalansuotumo klausimų sprendimo priemonė“; kadangi kartu Europos Vadovų Taryba vis dėlto numatė JK grąžinti permoką, t. y. numatė JK taikyti korekciją, ir minėtame susitarime nustatė, kad nuo 1985 m. JK bus grąžinama 66 proc. skirtumo, kuris atsiranda tarp JK PVM mokesčių įnašo dalies ir JK konkrečiais metais skiriamų išlaidų, kadangi buvo nuspręsta, kad šios permokos grąžinimo išlaidas, nustačius viršutinę ribą Vokietijos įnašui, turi padengti visos valstybės narės; kadangi dėl to JK atgauna metinių įnašų į ES biudžetą permokos dalį, kuri 2001–2004 m. laikotarpiu sudarė vidutiniškai 5,3 mlrd. eurų,

F.  kadangi minėtame Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybių ir vyriausybių vadovai taip pat susitarė numatyti teisę į tokį pat permokos grąžinimą bet kuriai valstybei narei, „kad nė vienai valstybei nebeliktų biudžeto naštos, kuri būtų didelė palyginti su jos santykiniu gerovės lygiu“,

G. kadangi 1988 m. vasario 11–13 d. Briuselyje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo nustatyta viršutinė Bendrijos biudžeto riba – 1,2 proc. BNP mokėjimams ir 1,3 proc. įsipareigojimams ir patvirtinta, kad valstybės narės gali pasilikti 10 proc. tradicinių nuosavųjų išteklių pajamų, kad padengtų jų surinkimo išlaidas,

H. kadangi 1993–1999 m. laikotarpiu 15 narių ES skirta viršutinė nuosavųjų išteklių riba buvo padidinta iki 1,24 proc. mokėjimų asignavimų nuo bendro ES BNP ir 1,31 proc. įsipareigojimų asignavimų ir kadangi ji nepasikeitė nepaisant plėtros,

I.   kadangi svarbiausia tai, kad 1988 m. Briuselio Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo numatyta vadinamoji papildoma ketvirtoji išteklių grupė – ištekliai, pagrįsti bendruoju šalies produktu (BVP), kuriuos buvo galima pasitelkti, jei iš PVM surinktų ir tradicinių nuosavųjų išteklių lėšų neužteko Bendrijos finansiniams įsipareigojimams padengti,

J.   kadangi ilgainiui šie ištekliai tapo pagrindiniais Europos Sąjungos biudžeto ištekliais ir sudaro 70 proc. 2007 finansinių metų biudžeto pajamų, o PVM ištekliai sudaro maždaug 15 proc., taigi tradicinių nuosavųjų išteklių (muitų, žemės ūkio ir cukraus mokesčiai) dalis sumažėjo iki vos 15 proc. nuo visų pajamų,

K. kadangi šiuo metu taikomas 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimas dėl nuosavųjų išteklių įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d. ir pasižymi šiomis ypatybėmis: jame nustatyta nuosavųjų išteklių viršutinė riba – 1,24 proc. Sąjungos bendrųjų nacionalinių pajamų (t. y., 1,27 proc. BVP) mokėjimų asignavimams ir 1,31 proc. BNP (t. y., 1,335 proc. BVP) įsipareigojimų asignavimams, leidimas valstybėms narėms pasilikti 25 proc. tradicinių nuosavųjų išteklių pajamų jų surinkimo išlaidoms padengti, didžiausias PVM pareikalavimo tarifas – 0,50 proc., valstybių narių pridėtinės vertės mokesčio bazė apribota iki 50 proc. jų BVP (taip nustatant aukščiausią PVM bazės ribą) ir vienos valstybės narės sumokėtos permokos grąžinimas bei kai kurioms valstybėms narėms daroma išimtis šio grąžinimo finansavimo klausimu,

L.  kadangi pagal paskutinį Komisijos pasiūlymą, pateiktą 2006 m., siekiama įgyvendinti 2005 m. gruodžio 15–16 d. Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime priimtus sprendimus dėl nuosavųjų išteklių, pagal kuriuos visų pirma jau taikomų išimčių sąrašas dar papildomas kitomis konkrečiomis nuostatomis dėl kai kurių daugiausiai mokančių valstybių narių, pvz., sumažinami PVM pareikalavimo tarifai arba bendrasis (bruto) metinis įnašas nuo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ir kadangi dėl to sistema tampa dar sudėtingesnė ir neaiškesnė, be to, toliau puoselėjama trumparegiška biudžeto nesubalansuotumo sureguliavimo koncepcija,

M. kadangi Europos Vadovų Taryba atnaujino taip pat ir 2000 m. priimtą sprendimą nuo 10 proc. iki 25 proc. padidinti tradicinių nuosavųjų išteklių procentinę dalį, kurią valstybės narės pasilieka tradicinių nuosavųjų išteklių surinkimo išlaidoms padengti, nepaisant neginčijamo fakto, kad šis procentas visiškai nesusijęs su tikrosiomis valstybių narių tradicinių nuosavųjų išteklių surinkimo išlaidomis ir kad yra palankesnis didesnę muito mokesčių dalį surenkančioms valstybėms narėms ir nuostolingas kitoms, ir dėl to turėtų būti laikomas kitu permokos grąžinimo būdu,

N. kadangi Komisijos pasiūlymą dėl naujo sprendimo dėl nuosavųjų išteklių, nors Parlamentas jį jau priėmė[15], Taryboje vis dar blokuoja valstybės narės, kurios iš pradžių jam pritarė, tačiau dabar nesutinka jo taikyti,

O. kadangi Parlamentas mano, kad nuodugnus ES pajamų ir išlaidų persvarstymas, kuris vyks 2008 m. arba 2009 m., kaip numatyta 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniame susitarime, suteiks galimybę, kurią būtina išnaudoti, grįžti prie tikrosios teisingos nuosavųjų išteklių sistemos, pagrįstos Europos Bendrijų steigimo sutarčių nuostatomis,

P.  kadangi su nacionaliniais parlamentais, suinteresuotais aptarti šį klausimą, buvo konsultuojamasi nuo 2006 m. pradžios, siekiant būsimai peržiūrai suteikti bendrą parlamentinį pagrindą,

Q. kadangi iki šiol šios konsultacijos vyko tik paprastas Parlamento narių keitimasis nuomonėmis, nes dauguma nacionalinių politinių partijų ir parlamentų dar neturėjo galimybės priimti oficialią poziciją nuosavųjų išteklių klausimu,

R.  kadangi šie susitikimai sudarė galimybę dalyviams išsiaiškinti kelias sritis, dėl kurių jie sutarė, ir tikslą, kuriam dauguma pritarė, t. y. rasti būdą, kaip drauge spręsti ES finansavimo ateityje klausimą,

S.  kadangi kol kas Portugalijos nacionalinės asamblėjos pirmininkas pateikė pasiūlymą Portugalijos pirmininkavimo ES metu antroje 2007 m. pusėje pagal COSAC programą surengti valstybių narių parlamentų biudžeto ir finansų komitetų pirmininkų ir Europos Parlamento konferenciją, skirtą būtent Sąjungos nuosavųjų išteklių klausimui nagrinėti,

Dabartinės finansavimo sistemos trūkumai

1.  pažymi, kad sistema, kurią taikant maždaug 70 proc. Sąjungos pajamų iš tiesų padengiama ne iš nuosavųjų išteklių, bet iš nacionalinių biudžetų įmokų, apskaičiuojamų pagal BNP išteklius, o 15 proc. apskaičiuojama pagal atitinkamą procentinį PVM mokesčių santykį, kurio negalima visuomet laikyti (atsižvelgiant į jo apskaičiavimo būdą) nuosavaisiais ištekliais, prieštarauja esminėms Romos sutarties nuostatoms; ir atkreipia dėmesį į tai, kad vien dėl ES sukūrimo padidėjo Bendrijos vidaus prekyba ir valstybių narių „gerovė“ ir kad dėl šios priežasties ES turi visišką teisę parengti tikrų nuosavųjų išteklių sistemą, o ne sistemą, kai išteklius sudaro nacionaliniai įnašai;

2.  pripažįsta, kad BNP ištekliai yra mažiau akivaizdūs piliečiams, tačiau tai tinkamesnė priemonė siekiant nustatyti įmokų ir bendro gerovės lygio santykį;

3.  pabrėžia, kad būtent dėl šių „narystės mokesčių“ paaštrėjo trumparegiškos neto mokėtojų diskusijos (kurios nenaudingos Europos Sąjungai siekiant taikos, laisvės, gerovės ir saugumo), nepaisant fakto, kad „neto biudžetinių balansų“ koncepcija turi daug trūkumų, taip pat ir techninio pobūdžio, ir suteikia galimybę vien tik taikyti derinimą; pabrėžia, kad nei pajamų dalis (vadinamasis Roterdamo veiksnys), nei išlaidų dalis (vadinamasis Liuksemburgo veiksnys) iki galo neatspindi tikrosios neto balansų padėties;

4.  yra įsitikinęs, kad dabartinė nuosavųjų išteklių sistema, pagrįsta valstybių narių įnašais, yra neteisinga visuomenės atžvilgiu, nedemokratiška ir nesudaranti prielaidų Europos integracijai; be to, ši sistema, dėl kurios įmokos į Europos Sąjungos biudžetą suvokiamos kaip papildoma našta nacionaliniam biudžetui, turint mintyje šiuo metu esamus biudžetų deficitus, ypač didžiųjų valstybių narių, neužtikrins visoms Sąjungos veiklos kryptims finansuoti reikiamų lėšų; kritiškai vertina galimybę atskiroms šalims leisti finansuoti tik jas dominančias veiklos sritis; būgštauja, kad toks požiūris galėtų tapti vertybių, kurios siejamos su pastarųjų 50 metų Europos Sąjungos sėkme, žlugimo pradžia;

5.  pabrėžia, kad dabartinė sistema, pagal kurią numatyti keturi skirtingi ištekliai ir kelios skirtingos permokos grąžinimo formos ir kuri taikoma ir bendrai visoms valstybėms vienos valstybės narės naudai, pvz., JK permokos grąžinimas, ir konkrečiai valstybei, pvz., permokos grąžinimas, skirtas kitų permokų grąžinimui kompensuoti, yra pernelyg sudėtingas, neskaidrus ir visiškai nesuvokiamas Europos piliečiams; pabrėžia, kad ši sistema nė kiek nepadeda kuriant tiesioginį Europos Sąjungos ir jos piliečių ryšį;

6.  pažymi, kad dėl reikalavimo svarstant nuosavųjų išteklių ir finansinių planų klausimus sprendimus priimti vienbalsiai bet kokie derybų šiose srityse rezultatai priklauso net nuo labiausiai prieštaraujančių turtingų ar skurdžių valstybių narių geros valios ir finansinių pajėgumų; taigi nesistebi, kad dažnai sulaukiama labai nuviliančių rezultatų;

7.  atkreipia dėmesį, kad nuostata dėl vienbalsiškumo mokesčių klausimais dar labiau komplikuoja padėtį;

8.  šiai netobulai sistemai priskiria Europos Vadovų Tarybos susitarimo dėl naujos Finansinės programos 2007–2013 m., kuris buvo priimtas 2005 m. gruodžio 14–15 d. Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, trūkumus; mano, kad finansinis paketas, dėl kurio buvo susitarta numatant daugybę išimčių pajamų srityje ir kompensuojamųjų vadinamųjų dovanų kai kurioms valstybėms narėms išlaidų srityje, akivaizdžiai įrodo visišką dabartinės sistemos netinkamumą; mano, kad nepriimtina tai, jog visos valstybės narės sutarė dėl svarbių Bendrijos veiklos sričių, pvz., Galileo programos arba Transeuropinių tinklų, ir numatė ambicingus uždavinius, pvz., Geteborgo, Lisabonos arba Tūkstantmečio tikslus, o dabar nė viena nenori jų finansuoti;

9.  apgailestauja dėl to, kad 2005 m. Briuselyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, užuot sukūrusi paprastesnę ir skaidresnę sistemą, priėmė sprendimą palikti iš esmės nepakeistą JK korekciją, vadinamąjį JK permokos grąžinimą ir apibrėžė papildomas leidžiančias nukrypti nuostatas ir korekcijos būdus, skirtus kitoms valstybėms narėms, taip padarydama šią sistemą dar sudėtingesne ir neaiškesne;

10. pažymi, kad tuo atveju, jei būtų visiškai įgyvendintas Edinburge priimtas 1992 m. sprendimas, kuriame nuosavųjų išteklių viršutinė riba buvo nustatyta 1,24 proc. BNP, Bendrijos biudžetas pastaruosius 13 metų kasmet būtų 0,2 proc., t. y. apytikriai 240 mlrd. eurų, didesnis; mano, kad lėšos, dėl kurių vienbalsiai sutarė valstybės narės pagal Sąjungai pirmininkavusios Jungtinės Karalystės pasiūlymą, būtinai reikalingos siekiant suteikti Europos Sąjungai galimybę veikti panaudojant jos didėjančią galią, visų pirma skirtą Lisabonos uždavinių įgyvendinimo veiklai (naujovės, infrastruktūra ir užimtumas), arba veikti, kaip nutarta Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, net neminint Konstitucijos projekto, ir kurių reikia Sąjungai, sudarytai iš 27 valstybių narių;

11. pabrėžia, kad nuo 1995 m. Europos biudžetas iš tiesų padidėjo tik 8,2 proc. ir jo dalis BNP sumažėjo, o tuo pat metu nacionaliniai biudžetai padidėjo vidutiniškai 23 proc., t. y. beveik tris kartus;

Pirmasis pertvarkos etapas. Patobulinta valstybių narių įnašų sistema

12. pripažįsta, kad bus nelengva atlikti nuosavųjų išteklių sistemos pertvarką ir kad į ją reikėtų įtraukti valstybių narių parlamentus; taigi ragina ją vykdyti palaipsniui, t. y. dviem etapais, kurie vis dėlto turėtų sudaryti dalį to paties sprendimo, kadangi, atsižvelgiant į daug pastangų reikalaujantį Bendrijos teisėkūros procesą, nebus įmanoma per santykinai trumpą laiką parengti dviejų sprendimų. Pirmuoju parengtiniu ir pereinamuoju etapu būtų galima patobulinti dabartinę nacionalinių įnašų sistemą, vadovaujantis šiais politiniais principais:

· valstybių narių lygybė,

· pristatymo išrinktiems atstovams ir piliečiams paprastumas,

· valstybių narių solidarumas ir vienodas orumas,

· pajamų pertvarkos ir išlaidų persvarstymo politinio ryšio sukūrimas, kadangi jis jau yra tinkamai įtrauktas į Tarpinstitucinį susitarimą;

Valstybių narių lygybė

13. valstybių narių lygybės principas reiškia, kad nė viena valstybė narė neturi jokių biudžetinių privilegijų; pripažįsta, kad kai kurioms valstybėms narėms gali būti nelengva atsisakyti ilgos specialių susitarimų dėl pajamų istorijos ir tam tikro išlaidų paskirstymo, todėl bet kokia pertvarka turi būti vykdoma palaipsniui (senosios sistemos atsisakant keliais etapais); vis dėlto nepritaria tam, kad ilgalaike specialių biudžetinių susitarimų istorija būtų argumentuojamas poreikis palikti sistemą, kuri, pradėjus vykdyti reikalingas reformas, bus nebepateisinama;

Pristatymo paprastumas

14. pabrėžia, kad patobulinta sistema turi būti kuo paprastesnė siekiant, kad Europos piliečiams ji būtų suprantama ir skaidri; smerkia tai, kad visų Europos piliečių gyvenimui įtakos turintys sprendimai yra visiškai nesuvokiami, pvz., 2005 m. Briuselyje susitikusios Europos Vadovų Tarybos išvados ES finansų klausimu;

Valstybių narių solidarumas ir vienodas orumas

15. ragina sukurti sistemą, kurią taikant būtų paisoma valstybių narių solidarumo ir vienodo orumo principo; mano, kad tol, kol neatsisakoma kai kurioms valstybėms naudingų privilegijų, o kitoms po žeminamų derybų už uždarų durų Europos Vadovų Tarybos susitikimuose skiriamos kompensacijos, šių principų nesilaikoma; primena, kad Briuselyje 2005 m. gruodžio mėn. susirinkusios Europos Vadovų Tarybos išvadose iš 46 straipsnių, pagal kuriuos numatomos naujosios išlaidų kategorijos 1b (Sanglauda augimui ir užimtumui) išlaidos, net 20 straipsnių įrašytos „Papildomos nuostatos“, pagal kurias įvairioms valstybėms narėms ir regionams nevaržomai dalijamos „kalėdinės dovanos“[16];

Pajamų pertvarkos ir išlaidų persvarstymo politinis ryšys

16. įsitikinęs, kad tol, kol Sąjunga visų pirma vadovaujasi principu, pagal kurį Bendrijos veiklos sritims finansuoti naudojamos iš nacionalinių biudžetų gaunamos pajamos, pajamų pertvarkos ir išlaidų persvarstymo politinis ryšys neišvengiamas ir visiškai pateisinamas;

Negalutinis ir pereinamasis sistemos pobūdis

17. pažymi, kad bet kokią patobulintą dabartinę sistemą pirmuoju siūlomos dviejų etapų pertvarkos etapu reikia suvokti kaip negalutinio pereinamojo pobūdžio sistemą, nes dėl labai nepatvarios valstybių narių įnašų sistemos ji politiškai netvari;

Rekomendacijos dėl tobulesnės valstybių narių įnašų sistemos

M. Schreyer pasiūlymai

18. primena, kad jau pateikta dabartinės finansavimo sistemos tobulinimo pasiūlymų, pvz., 2004 m. liepos mėn. pateikti Komisijos narės Michaelės Schreyer pasiūlymai[17] :

· kiekviena valstybė narė, neatsižvelgiant į jos gerovės lygį, turi teisę atgauti permoką, kai jos įnašas į ES biudžetą pasiekia 0,35 proc. BNP lygį,

· 66 proc. šios permokos grąžinama sumažinant valstybės narės (neto) įnašų dydį, ir

· nustatyta bendra didžiausia visų grąžinamų permokų riba – 7,5 mlrd. eurų per metus;

19. pripažįsta, kad kai kurie M. Schreyer pasiūlymų aspektai naudingi, nes prisidėtų prie to, kad sistema būtų šiek tiek skaidresnė, kadangi būtų bent jau atsisakyta „permokos grąžinimo už permokos grąžinimą“ principo, arba prie to, kad būtų apribotas kompensavimas ir korekcijos, vis dėlto pagrindinė teigiama minėtosios sistemos savybė – ji laikoma tik pereinamąja iki 2014 m. taikoma sistema;

20. vis dėlto yra įsitikinęs, kad permokos grąžinimo taikymas visoms valstybėms narėms, numatant viršutinę leistiną neto biudžeto balanso ribą, būtų dviguba klaida, kadangi tai tik sustiprintų šios sistemos bendrijos siekiams prieštaraujamąjį pobūdį ir įtvirtintų trumparegišką kiekybiškai nustatomo „teisingo grąžinimo“ požiūrį; primygtinai teigia, kad vienintelis galimas sprendimas – kartą ir visiems laikams atsisakyti neto balansų sistemos ir kartu vykdyti išlaidų struktūros pertvarką; pabrėžia, kad pagrindinis Europos išlaidų sistemą griaunantis principas – jos pridėtinė vertė, pagrįsta finansinio solidarumo principu;

Struktūrinių ir sanglaudos išlaidų klausimas

21. kategoriškai nepritaria minčiai, įtrauktai į kitus pertvarkos pasiūlymus, kad struktūrinės ir sanglaudos išlaidos nebūtų įtraukiamos į jokius skaičiavimus, atliekamus siekiant nustatyti valstybių narių įnašus ar su šiais įnašais susijusių grąžinamų permokų dydžius, kadangi tokiu sprendimu išlaidos būtų suskirstytos į „kilnias“ ir į „abejotinas“ ir sudarytų Europos Sąjungos à la carte galimybę, o tuomet tam tikras veiklos sritis galiausiai finansuotų tik jomis besidominčios valstybės narės;

Išvada

22. atkreipia dėmesį į 2004 m. Suomijos pateiktą pasiūlymą, paliekant tradicinius nuosavus išteklius, pakeisti dabartinę Europos Sąjungos finansavimo sistemą BNP pagrindu sudaryta sistema, pagal kurią nustatant valstybių narių įnašų į Sąjungos nuosavus išteklius dydį pagrindu imama jų BNP dalis, atsisakoma PVM ištekliaus jo dabartine forma, nes tai vien tik matematinis nacionalinių įnašų apskaičiavimo pagrindas ir palaipsniui mažinama bei iki 2013 m. visiškai panaikinama JK grąžinama permoka;

23. pabrėžia faktą, kad šios sistemos privalumas – paprastumas ir skaidrumas ir tai, kad būtų žengtas tikras žingsnis į priekį siekiant sukurti tikrą Sąjungos nuosavųjų išteklių sistemą ir kad PVM ištekliaus atsisakymas turėtų būti naudingas visoms valstybėms narėms, kurios šiuo metu moka JK grąžinamą permoką, taip pat ir pačiai JK; pabrėžia, šis požiūris nepažeidžia galimybės ilguoju laikotarpiu įtraukti PVM į ES finansavimo sistemą;

24. suvokia, kad susitarimas dėl naujos finansavimo sistemos politiškai priimtinas tik užbaigus visuotinių derybų procesą, kurio išlaidas taip pat reikia padengti; ragina Komisiją, rengiant naujus pasiūlymus dėl ES pajamų po 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniame susitarime numatyto persvarstymo proceso, apsvarstyti minėtąją BNP pagrįstą sistemą;

25. pažymi, kad turėtų būti aptarta pajamų ir išlaidų sąsaja, nes tai susiję su perėjimu prie naujos sistemos; atmeta bet kokį bandymą iš naujo nacionalizuoti BŽŪP; todėl siūlo, kad siekiant užtikrinti reikiamą paramos lygį, kaip numatyta 2002 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos sprendime, būtų panaudota galimybė palaipsniui įvesti privalomo bendrojo finansavimo 15 narių ES tvarką;

26. rekomenduoja pirmąjį reformos etapą pradėti iš karto po to, kai susitarimas bus ratifikuotas; nors išliktų valstybių narių įnašų sistema, ji taptų paprastesnė, skaidresnė ir visiškai atitiktų kiekvienos valstybės narės santykinį gerovės lygį; tačiau pabrėžia laikiną šio etapo, kurio vienintelis tikslas – parengti tikrai naujos nuosavųjų išteklių sistemos pagrindą, pobūdį;

Antrasis pertvarkos etapas. Nauja nuosavųjų išteklių sistema

27. patvirtina jau anksčiau išreikštą nuomonę, kad Bendrijos pajamų pertvarkos tikslas turi būti siekis sukurti iš tiesų nuosavųjų Europos Sąjungos išteklių sistemą, kuri pakeistų esamus mechanizmus; primena, kad šis tikslas ir pasiūlymai, kaip jį įgyvendinti, nėra nė kiek revoliucingi, jais tik siekiama atgaivinti steigimo sutarčių esmę ir turinį;

28. mano, kad toliau vardijami principai, kurie buvo suformuluoti bendravimo su valstybių narių parlamentais metu, sudaro bet kokios būsimos nuosavųjų išteklių sistemos pagrindą:

· visiška pagarba fiskalinio valstybių narių suverenumo principui,

· fiskalinis neutralumas,

· nekeičiama ES biudžeto dydžio nustatymo tvarka,

· laipsniškas naujosios sistemos taikymas,

· aiškaus politinio ryšio tarp pajamų pertvarkos ir išlaidų pertvarkos sukūrimas;

Pagarba fiskaliniam valstybių narių suverenumui

29. mano, kad, kaip išdėstyta sutartyse ir Konstitucijos projekte, valstybės narės, kurios gali įgalioti Sąjungą tam tikrą ribotą laikotarpį tiesiogiai naudotis tam tikra mokesčio dalimi (kaip tai daro daugelio valstybių narių regioninės ir vietinės institucijos) ir gali bet kada tą įgaliojimą atšaukti, išlaiko fiskalinį suverenitetą;

Fiskalinis neutralumas

30. yra įsitikinęs, kad, neišskiriant kitų veiksnių, būtina siekti, kad taikant naująją sistemą nepadidėtų nei bendros valstybės išlaidos, nei mokesčių našta piliečiams; daro išvadą, kad tuo atveju, jei pagal naująją sistemą visas mokestis arba jo dalis būtų visiems piliečiams aiškiu būdu tiesiogiai skiriamas Europos Sąjungos veiklai finansuoti, atitinkamai reikėtų sumažinti kitų mokesčių dalį; siūlo raginti, kad valstybių narių audito rūmai ir Europos Sąjungos Audito Rūmai tikrintų ir užtikrintų, kad būtų vadovaujamasi šiuo principu;

31. mano, kad kuriant naują nuosavųjų išteklių sistemą turi būti atsižvelgta į valstybių narių pastangas koordinuoti jų mokesčių politiką;

Nekeičiama ES biudžeto dydžio nustatymo tvarka

32. nemato būtinybės šiuo metu keisti 1,24 proc. BNP viršutinės ribos, kadangi tokia riba šiuo metu sudaro galimybę rastis gana nemažai maržai, kuri reikalinga norint suteikti veikimo laisvę; primena, kad iki šiol nė vieno biudžeto dydis nepriartėjo prie šios viršutinės ribos, dėl kurios valstybės narės susitarė 1992 m., kai ES pirmininkavo Jungtinė Karalystė, o didžiausias mokėjimų asignavimų lygis buvo 1993 m. ir siekė 1,18 proc. BNP; pabrėžia, kad, nepaisant to, kad Finansinėje programoje 2007–2013 m. numatyta 1,045 proc. BNP, pirmasis priimtas šio laikotarpio biudžetas yra kur kas mažesnis – vos 0,99 proc. BNP;

Laipsniškas naujosios sistemos taikymas

33. ragina nuo 2014 m. palaipsniui pradėti taikyti naująją sistemą; pritaria tam, kad siekiant sklandžiai ir palaipsniui atsisakyti senosios finansavimo sistemos ir visų jos istoriškai įtvirtintų specialiųjų susitarimų, reikia numatyti pereinamąjį laikotarpį;

Aiškaus politinio ryšio tarp pajamų pertvarkos ir išlaidų pertvarkos nustatymas

34. pažymi, kad ES pajamų struktūros pertvarka ir ES išlaidų struktūros pertvarka turi vykti kartu, kaip numatyta prie 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstitucinio susitarimo prijungtoje deklaracijoje Nr. 3;

35. pažymi, kad nuosavųjų išteklių sistema, užtikrinanti pakankamą ES metinio biudžeto pajamų didėjimą, pagerintų sprendimų dėl biudžeto priėmimo politinį klimatą sudarydama galimybes sprendimus priimantiems organams sutelkti dėmesį į pagrindinius prioritetus ir ES pridedamąją vertę, o ne į derybas dėl išlaidų;

36. palankiai vertina iniciatyvą, pradėtą bendruose Europos Parlamento ir valstybių narių parlamentų posėdžiuose siekiant sudaryti specialią darbo grupę nuosavųjų išteklių klausimais; mano, kad siekiant nuosavųjų išteklių pertvarkos proceso pažangos yra ypač svarbus dialogas su valstybių narių parlamentais;

Ateities galimybės

37. primena, kad per pasitarimus su valstybių narių parlamentais daugelis laikėsi nuomonės, kad dar ne laikas trumpuoju laikotarpiu pradėti taikyti visiškai naują Europos mokestį; tačiau pabrėžia, kad dėl to neatmetama galimybė kad, jei valstybės narės nutartų rinkti naujus mokesčius, jos tuo pačiu metu arba vėliau galėtų nuspręsti įgalioti Sąjungą tiesiogiai naudotis tokiais mokesčiais;

38. vis dėlto pabrėžia, kad antru etapu būtų svarbiausia aiškintis galimybę sukurti naują nuosavųjų išteklių sistemą, kuri būtų pagrįsta šiuo metu valstybėse narėse taikomu mokesčiu ir pagal kurią tam tikras dabartinio mokesčio procentas arba visas mokestis būtų mokamas tiesiai į ES biudžetą ir sudarytų iš tiesų nuosavuosius išteklius, taigi būtų nustatytas tiesioginis ryšys tarp Sąjungos ir Europos mokesčių mokėtojų; pažymi, kad tai taip pat padėtų suderinti nacionalinius mokesčių įstatymus; pabrėžia, kad tokio pobūdžio sprendimas tik sudarytų galimybę grįžti prie Romos sutartyje įtvirtinto principo, pagal kurį Europos išlaidos turi būti finansuojamos iš Europos nuosavųjų išteklių;

39. primena, kad tariantis dėl galimų mokesčių, į kuriuos reikėtų visiškai arba iš dalies atsižvelgti, su valstybių narių parlamentais arba rengiant Komisijos ataskaitas dėl nuosavųjų išteklių sistemos pertvarkos dažniausiai minimi toliau išvardyti mokesčiai:

· PVM,

· transporto priemonių kuro akcizo mokesčiai ir kiti mokesčiai už energiją,

· tabako ir alkoholio akcizo mokesčiai,

· įmonių pelno mokesčiai;

40. atkreipia dėmesį, kad per diskusijas Europos Parlamente buvo apsvarstytos kitos galimybės:

· mokesčiai už vertybinių popierių sandorius,

· mokesčiai už transporto arba telekomunikacijų paslaugas;

· pajamų mokestis;

· priskaitomasis mokestis už palūkanas,

· ECB pelnas (mokestis už teisę leisti pinigus),

· ekologinis mokestis,

· mokestis už valiutos sandorius;

· santaupų mokestis;

· finansinių sandorių mokestis (vadinamasis Tobino mokestis);

41. mano, kad apie naujos nuosavųjų išteklių sistemos tinkamumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į šiuos kriterijus:

· pakankamumas: Ar pajamų pakaktų ES išlaidoms ateityje padengti?

· stabilumas: Ar ši sistema užtikrintų stabilias ES biudžeto pajamas?

· Matomumas ir paprastumas: Ar ES piliečiams būtų užtikrintas mokesčių matomumas ir suprantamumas?

· nedidelės veiklos sąnaudos: Ar sistemą būtų paprasta valdyti ir ar jos taikymas kainuotų nedaug?

· veiksmingas išteklių paskirstymas: Ar sistema sudarytų galimybę veiksmingai paskirstyti išteklius Europos Sąjungoje?

· vertikalusis teisingas apmokestinimas: Ar sistema apimtų pajamų perskirstymą?

· horizontalusis teisingas apmokestinimas: Ar jos poveikis būtų vienodas ekvivalentiškiems mokesčių mokėtojams visoje ES?

· teisingai nustatyti įnašai: Ar šiai ištekliais būtų padidintos iš valstybių narių gaunamos pajamos proporcingai jų ekonominei galiai?

42. pageidauja, artimai bendradarbiaudamas su nacionaliniais parlamentais, toliau aiškintis šias galimybes ir tik po to priimti galutinę poziciją; mano, kad labai svarbu, kad būtų nustatytas, galbūt Portugalijos pirmininkavimo laikotarpiu, bendras diskusijų dėl artėjančios ES pajamų sistemos peržiūros pagrindas; kiek galėdamas stengsis, kad dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateityje būtų priimta tokia pozicija, kuriai pritartų daugumos valstybių narių parlamentai;

43. mano, kad ši rezoliucija yra pirmasis, tačiau tvirtas, tolesnių pastangų pagrindas siekiant sukurti teisingesnę ir skaidresnę Europos Sąjungos finansavimo sistemą; ketina diskutuoti dėl galutinės pozicijos dėl naujosios Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių sistemos ir ją priimti tinkamu laiku, kad į ją būtų atsižvelgta per nuodugnų ES pajamų ir išlaidų persvarstymą, kaip numatyta 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniame susitarime;

o

o   o

44. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir jos priedą Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

  • [1]  OL C 324, 1990 12 24, p. 243.
  • [2]  OL C 128, 1994 5 9, p. 363.
  • [3]  OL L 293, 1994 11 12, p. 9.
  • [4]  OL C 175, 1999 6 21, p. 238.
  • [5]  OL C 274 E, 1999 9 28, p. 39.
  • [6]  OL L 253, 2000 10 7, p. 42.
  • [7]  COM(2004) 0505.
  • [8]  COM(2004) 0501.
  • [9]  Europos politikos tyrimo grupė (angl. SEP), taip pat žr. priedą: Pastabos apie galimų ES mokesčių ir pajamų atitiktį, 2005 m. rugpjūčio 30 d.
  • [10]  COM(2006)0099
  • [11]  Priimti dokumentai, P6_TA(2006)0292.
  • [12]  Tyrimą atliko Deloitte ir Touche, II etapo ataskaita. Negalutinis projektas, 2007 m. sausio 12 d.
  • [13]  OL C 139, 2006 6 14, p. 1.
  • [14]  Pvz., Cornelissen pranešimas. Europos Parlamentas, 1985 m.: „Ar gali Parlamentas toleruoti tai, kad iš PVM gaunamų pajamų svarba vis mažėja joms virstant nacionalinių finansinių įnašų dalimi dėl to, kad buvo atsisakyta vienodo PVM mokesčio principo, ir ar gali Parlamentas toleruoti tai, kad suderintos PVM bazės nustatymo tikslas sumenkintas iki statistinių skaičiavimų lygio? ... Ar vis dėlto reikėtų dėti visas pastangas PVM bazės apskaičiavimo klausimu siekiant atgaivinti Bendrijos nuosavųjų išteklių sistemą ir finansinę Bendrijos nepriklausomybę, kurią ir lemia šio klausimo sprendimas“.
  • [15]  Priimti dokumentai, P6_TA(2006)0292.
  • [16]  Žr. rezoliucijos PRIEDĄ.
  • [17]  M. Schreyer pranešimas, 2004 liepos 14 d. COM(2004)505 ir COM(2004)501.

ANNEX

Exceptions introduced by the European Council in December 2005 on the expenditure and income side of the budget, namely:

Earmarked for Projects:

· EUR 865 Mio. for the nuclear power plant Ignalina (LIT) and 375 Mio. for the nuclear power plant Bohunice (SLK)

· 200 Mio. for the peace process in Northern Ireland (UK)

Earmarked for Regions

· 879 Mio. for five Polish Objective 2 regions (EUR 107 per citizen)

· 140 Mio. for a Hungarian region (Közép-Magyarország)

· 200 Mio. for Prague

· "phasing-out" support for a Finnish Region and Madeira, which were originally "phasing-in" regions

· 100 Mio. for the Canary Islands

· 150 Mio. for Austrian border regions

· 75 Mio. for Bavaria

· 50 Mio. for Ceuta and Melilla (ES)

· 225 Mio. for eastern German Länder

· 136 Mio. for the most remote regions (EUR 35 per citizen)

· 150 Mio. for the Swedish regions in Objective "Competitiveness and Employment"

Special Funds for Member States

· absorption rate for Poland raised by 4%

· "phasing-in" support for Cyprus, despite never being Objective 1 region

· 2 000 Mio. for Spain, to be distributed freely among Structural Fund Objectives

· 1 400 Mio. for Italy (predefined distribution)

· 100 Mio. for France (Objective: "Regional Competitiveness and Employment")

· 47 Mio. for Estonia (EUR 35 per citizen)

· 81 Mio. for Lithuania (EUR 35 per citizen)

· additional payments from rural development:

o 1 350 Mio. for Austria

o 20 Mio. for Luxemburg

o 460 Mio. for Finland

o 100 Mio. for France

o 500 Mio. for Ireland

o 820 Mio. for Sweden

o 500 Mio. for Italy

o 320 Mio. for Portugal

Special conditions

· 50% increased support for the former exterior borders to rom and blg, compared to regular support for border regions

· Private co-financing can be counted in for structural fund supported projects in new member states (per capita gdp <85% of eu average) and eastern german länder

· In the new member states (<85%), vat can be considered eligible cost for structural fund projects

Special conditions in legal bases

· Departing from "n+2" rule for new member states (<85%) in 2007-2010

· Building projects are eligible for support in the new member states (eu10 + rom, blg)

· 20% of funds from the first pillar (agriculture) can be used by each country for rural development, disregarding general rules such as co-financing

· Special funds for rural development in portugal (320 mio.), without co-financing

Special conditions for financing the budget

· Rate-of-call for vat own resources contribution is reduced by 25% for austria

· Rate-of-call for vat own resources contribution is reduced by 50% for germany

· Rate-of-call for vat own resources contribution is reduced by 66% for sweden and the netherlands

· Netherlands gets 4 230 mio. (gni 'own-resources')

· Sweden gets 1 050 mio. (gni 'own resources')

· The rebate for the uk is kept, reduced by certain phased-in payments for the new member states.

 · 

AIŠKINAMOJI DALIS

Šį savo iniciatyva parengtą pranešimą dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad Komisija, paraginta praėjusių metų gruodžio mėn. per Briuselio Europos vadovų tarybos susitikimą, ruošiasi „atlikti išsamų ir nuodugnų ES pajamų ir išlaidų visose srityse, tarp jų ir permokos Jungtinės Karalystės grąžinimo, persvarstymą“ ir 2008 m. arba 2009 m. parengti pranešimą.

Pranešėjas pranešime dėl naujausio nuosavųjų išteklių pasiūlymo, kurį 2006 m. pradžioje pateikė Komisija, siekdama įgyvendinti atitinkamus Briuselyje susitikusios Europos vadovų Tarybos sprendimus, jau patvirtino, kad dabartinė nuosavųjų išteklių sistema pasižymi labai dideliais trūkumais. Būtent todėl pranešėjas 2006 m. net nepradėjo keisti Komisijos pasiūlymo nuostatų, nes tuomet dabartinė sistema būtų tapusi tik dar neskaidresnė, sudėtingesnė, neteisingesnė ir žalinga Europai.

Savo iniciatyva pateikto pranešimo turinio pagrindą sudaro pranešėjo susitikimuose su nacionaliniais parlamentais, kurie vyko nuo 1996 m. pradžios, aptarti klausimai. Vienų valstybių narių parlamentai nusprendė raštu atsakyti į klausimyną dėl nuosavųjų išteklių, kuris buvo joms išsiųstas 2005 m. lapkričio mėn., kitų valstybių narių parlamentai keitėsi nuomonėmis šiek tiek asmeniškiau. Kol kas jūsų pranešėjas buvo pakviestas apsilankyti devynių valstybių narių parlamentuose. Nepaisant to, ar šie susitikimai buvo formalaus (komitetų posėdžiai), ar neformalaus pobūdžio (dalykiniai pietūs), per šiuos susitikimus išreikštas suinteresuotų nacionalinių parlamentų nuomones reikia laikyti asmeninėmis dalyvavusiųjų nuomonėmis, kadangi kol kas nė vienos valstybės narės parlamentas, nė viena politinė partija nepateikė oficialios pozicijos sąjungos nuosavųjų išteklių ateityje klausimu!

Vis dėlto šie asmeniniai susitikimai ir aktyvios daugiašaliuose susitikimuose vykusios diskusijos (2006 m. įvyko du bendri parlamentiniai posėdžiai ir 2005 m. ir 2006 m. įvyko du biudžeto komiteto (CoBu) posėdžiai, kuriuose dalyvavo valstybių narių parlamentų biudžeto komitetų vadovai), regis, suteikė pranešėjui galimybę padaryti pirmąsias išvadas apie tai, ką reikėtų daryti ir ko nereikėtų daryti rengiant bet kokią ES pajamų sistemos pertvarką.

Pamažu, bet vis tvirčiau pavyko susitarti dėl pirmųjų galimų sprendimų, pvz., vienbalsiai buvo atmesta idėja numatyti visiškai naują Europos mokestį arba perkelti bet kokias galias mokesčių srityje į Europos lygmenį. Kita vertus, didžioji dauguma valstybėms narėms atstovavusių kolegų, kurie dalyvavo diskusijose, gana nuoširdžiai aptarė galimybę Europos Sąjungos veiklai finansuoti panaudoti esamo mokesčio dalį, net apsvarstė galimus tinkamus mokesčius...

Dar daug reikia nuveikti norint pagaliau nuspręsti, kuri pasirinktis geriausiai padės sukurti naują Europos Sąjungos tikrą nuosavųjų išteklių sistemą, kuri turėtų būti teisinga, paprasta ir skaidri. Pranešėjas tikisi, kad glaudžiai bendradarbiaujant su nacionaliniais parlamentais 2007 m. galima parengti bendrą dokumentą, kuriuo remiantis ateityje būtų galima priimti sprendimus, reikalingus siekiant pasinaudoti būsimosios peržiūros proceso teikiamomis galimybėmis.

AIŠKINAMOSIOS DALIES PRIEDAI

DARBO DOKUMENTAS NR. 1 DĖL EUROPOS SĄJUNGOS NUOSAVŲJŲ IŠTEKLIŲ ATEITIES

2005 m. sausio 27 d.

Europos Bendrijos pajamų istorija

Šiuo metu yra keturi pagrindiniai Europos bendrijos pajamų šaltiniai:[1]

Muito mokestis yra renkamas prie išorinių sienų už importą pagal bendrus muitų tarifus. Romos sutartyje muitų mokestis nurodytas kaip pagrindinis išteklius, kuris turi būti nustatytas EEB jos veiklos išlaidoms finansuoti. Nuo 1988 m. įtrauktas EAPB muito mokestis.

Žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai, įvesti 1962 m. pagal bendrą žemės ūkio politiką, yra taikomi prekybai žemės ūkio produktais su šalimis ne Bendrijos narėmis ir jie kinta priklausomai nuo kainų lygio visame pasaulyje ir Europos rinkose. Be žemės ūkio produktų išlyginamųjų mokesčių, taip pat yra cukraus ir izogliukozės gamybos ir laikymo išlyginamieji mokesčiai (skirtingai nei žemės ūkio išlyginamieji mokesčiai, jie renkami Bendrijos viduje).

Muito mokestis ir žemės ūkio išlyginamieji mokesčiai buvo pirmieji nuosavi ištekliai ir buvo pradėti vadinti tradiciniais nuosavais ištekliais (angl. TOR), nes jie sudaro pajamas, gaunamas vykdant Bendrijos politiką, skirtingai nei pajamos, gaunamos iš valstybių narių kaip nacionaliniai įnašai.

Nuosavi PVM ištekliai buvo įvesti, nes tradicinių nuosavųjų išteklių neužteko Bendrijos biudžetui finansuoti. Kadangi reikėjo suderinti bazinį PVM, šie sudėtiniai ištekliai nebuvo pradėti naudoti iki 1980 m. Jie pradėti taikyti vienodu būdu,[2] prie bazės pridedant tarifą. Taigi jie nėra iš tiesų nuosavi ištekliai, pagrįsti valstybėse narėse renkamais mokesčiais, bet tik būdas suskaičiuoti valstybių narių įnašus.

Nuosavi ištekliai BNP pagrindu yra gaunami tarifą, nustatytą kiekvienais metais pagal biudžeto procedūrą, pridedant prie bazės, atspindinčios bendruosius vidaus produktus rinkos kainomis. Tai apskaičiuojama remiantis išlaidų ir kitų nuosavųjų išteklių pelno skirtumu. Tai yra pagrindiniai ištekliai, kadangi pagal juos nustatoma PVM bazės riba, JK grąžinamos permokos padalijimą ir Finansinėje programoje nustatomą viršutinę visų nuosavųjų išteklių ribą. 1992 m. gruodžio mėn. Edinburgo sutartis, kuri įsigaliojo 1995 m. pradžioje, padidino šį didžiausią tarifą nuo 1,14% iki 1,27% Europos BVP.

Nuosavųjų išteklių kilmė

1958 – 1970 m. Valstybių narių įmokos

Pagal 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartį Europos ekonominė bendrija pereinamuoju laikotarpiu prieš pradedant taikyti nuosavųjų išteklių sistemą[3] turėjo būti finansuojama iš nacionalinių įmokų. Ši nuostata įrašyta sutarties 120 straipsnyje ir teigia: „Neapribojant kitų pajamų, biudžetas turi būti finansuojamas vien tik iš nuosavųjų išteklių.“

1965 m. pirmasis bandymas įvesti muitus ir žemės ūkio išlyginamuosius mokesčius – „natūralius“ nuosavus išteklius, gaunamus vykdant Bendrijos politiką (muitų sąjunga ir bendra žemės ūkio politika) – sužlugo dėl Prancūzijos pasipriešinimo. Kilusi „krizė“ po metų buvo išspręsta garsiuoju Liuksemburgo kompromisu, bet iki numatytos datos – 1966 metų –nebuvo galima buvusios finansavimo sistemos pakeisti nauja, kuri užtikrintų Bendrijai tam tikro savarankiškumo. Tik 1969 m. per Hagoje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą valstybių ir vyriausybių vadovai, stengdamiesi atgaivinti Bendriją po kelerių metų trukusių sunkumų, priėmė sprendimą tęsti pertvarką.

1970 m. Pirmasis sprendimas dėl nuosavųjų išteklių

1970 m. balandžio 21 d. Taryba priėmė sprendimą, kad iš Bendrijos nuosavųjų išteklių reikia padengti visas jos išlaidas. Šis sprendimas žymi nacionalinių įmokų, per kurias valstybės narės turėjo galimybę kontroliuoti Bendrijos politiką, pabaigą ir savarankiškos finansavimo sistemos iš „tradicinių“ nuosavųjų išteklių (žemės ūkio išlyginamųjų mokesčių ir muitų) bei išteklių, grindžiamų pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), pradžią.

1970 m. sprendimas dėl nuosavųjų išteklių išskyrė Bendriją iš kitų tarptautinių organizacijų, kurios visos priklauso nuo jų narių mokamų įnašų.

1985 m. Antras sprendimas dėl nuosavųjų išteklių. Jungtinės Karalystės permokos grąžinimas

1984 m. Fontenblo Europos Taryba nusprendė įvesti korekciją Jungtinei Karalystei. Šis mechanizmas numato Jungtinei Karalystei grąžinti permoką, prilygstančią 0,66 proc. jos neto balanso. JK permokos grąžinimo išlaidos išdalijamos kitoms valstybėms narėms pagal jų BVP dalį (išskyrus Vokietiją, kurios dalis yra sumažinta trečdaliu).

1988 m. Trečias sprendimas dėl nuosavųjų išteklių. BVP grindžiamų išteklių ir viršutinės ribos įvedimas

Kadangi BŽŪP išlaidos liko nepakitusios ir pajamos iš tradicinių nuosavųjų išteklių toliau mažėjo, 1988 m. Briuselyje susitikusi Europos Vadovų Taryba įvedė naujus nuosavus išteklius, grindžiamus valstybių narių BVP. Be to, Taryba nustatė viršutinę 1,14 proc. nuo BVP ribą bendrai nuosavųjų išteklių sumai, kurios galima pareikalauti visoms Bendrijos veiklos išlaidoms padengti.

1994 m. Ketvirtas sprendimas dėl nuosavųjų išteklių. Tradicinių nuosavųjų išteklių surinkimo išlaidų išskaičiavimas

Nuosavus išteklius renka valstybės narės Bendrijos vardu. Taigi 1994 m. sprendime valstybėms narėms suteikta teisė pasilikti 10 proc. surinktų tradicinių nuosavųjų išteklių jų surinkimo išlaidoms padengti.

2000 m. Penktas sprendimas dėl nuosavųjų išteklių.[4] Nešališka, aiški, efektyvi ir paprasta sistema

1999 m. Berlyne susitikusi Europos Vadovų Taryba paragino Komisiją parengti naują sprendimą dėl nuosavųjų išteklių, kuris Sąjungai suteiktų atitinkamas priemones 2000–2006 m., ir tuo pačiu metu užtikrintų, kad būtų laikomasi griežtos biudžetinės drausmės. Naujoji sistema turi būti nešališka, aiški, efektyvi ir paprasta, grindžiama kriterijais, kurie išreiškia geriausią valstybės narės gebėjimą prisidėti prie Sąjungos finansavimo.

Šis paskutinis 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimas dėl nuosavųjų išteklių įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d. Jame įrašytame straipsnyje dėl peržiūros Komisiją iki 2006 m. raginama peržiūrėti nuosavųjų išteklių sistemą, atsižvelgiant į Sąjungos plėtros poveikį. Be to, peržiūra reikalinga siekiant išnagrinėti nuosavųjų išteklių sistemos struktūros modifikavimo galimybę, sukuriant naujus savarankiškus išteklius ir persvarstant JK numatytas biudžetinio disbalanso korekcijas.

Šiuo metu taikomos sistemos pagrindinės ypatybės:

Ø nuosavųjų išteklių viršutinė riba lieka 1,27 proc. nuo Sąjungos BVP (=1,24 proc. BNP)[5];

Ø nuosavųjų išteklių surinkimo išlaidoms padengti skiriama dalis padidėjo nuo 10% iki 25%;

Ø maksimalus PVM pareikalavimo tarifas buvo sumažintas iki 0,75 proc. 2002 m. ir 2003 m., bei iki 0,5 proc. nuo 2004 m.;

Ø valstybių narių pridėtinės vertės mokesčio bazė apribota iki 50 proc. nuo jų BVP (apribojama PVM bazė);

Ø Vokietija, Nyderlandai, Austrija ir Švedija moka tik ¼ nuo sumos, kurią turėtų mokėti JK grąžinamai permokai padengti. Likusius ¾ finansuoja kitos 10 valstybių narių;

Ø buvo padarytos dvi pataisos dėl JK grąžinamos permokos siekiant kompensuoti poveikį dėl padidėjusių surinkimo išlaidų ir pasiruošimo narystei išlaidų.

Permokos grąžinimas Didžiajai Britanijai

Grąžinti dalį permokos Didžiajai Britanijai buvo nuspręsta 1984 m. Europos Vadovų Tarybos susitikime Fontenble. Tarybos išvadose teigiama:

Išlaidų politika yra pagrindinė priemonė sprendžiant biudžeto nesubalansuotumo klausimus. Vis dėlto buvo nuspręsta, kad bet kuri valstybė narė, kuriai užkrauta biudžeto našta yra pernelyg didelė palyginti su jos gerove, gali tam tikru metu naudotis jai naudinga korekcija.

Problema kilo dėl ypatingos Jungtinės Karalystės padėties, kuriai būdingi du veiksmiai:

Ø mažas žemės ūkio sektorius, dėl to labai mažos Bendrijos žemės ūkio išlaidos Jungtinėje Karalystėje,

Ø didelės įmokos į Bendrijos biudžetą dėl didelės šalies BVP proporcijos skaičiuojamos pagal PVM bazę.

Pagal dabartinį kompensavimo mechanizmą du trečdaliai (66 proc.) Jungtinės Karalystės PVM įmokų procentinės dalies ir jai skiriamų Bendrijos išlaidų, skiriamų nuo visų išlaidų, procentinės dalies skirtumo grąžinama Jungtinei Karalystei sumažinant jos PVM bazę.

Taigi nuo 1985 m. Jungtinė Karalystė grąžinama permoka nuo jos metinių įmokų į biudžetą, kuri kasmet sudaro vidutiniškai 4,6 mlrd. eurų 1997–2003 m. laikotarpiu.

Šią grąžinamą permoką bendrai padengia visos kitos valstybės narės atsižvelgiant į atitinkamą procentinį jų PVM mokesčių santykį, o Vokietija, Nyderlandai, Austrija ir Švedija moka tik ketvirtį joms priklausančios mokėti sumos.

Nepaisant Fontenblo Europos Vadovų Tarybos bendro požiūrio („bet kuri valstybė narė, kuriai užkrauta pernelyg didelė biudžeto našta“), ši korekcija iki šiol taikoma tik JK. Ilgainiui, pamažu bet vis labiau aiškėjo, kad permokos grąžinimas JK labai sumažino pageidaujamą valstybių narių pajėgumo mokėti įnašus į ES biudžetą ir ES nuosavųjų išteklių mokėjimo sąsają. Be to korekcijos mechanizmo sudėtingumas labai sumažino visos nuosavųjų išteklių sistemos skaidrumą.

Pagrindinių nuosavųjų išteklių sudėtinės dalys

Nuo BVP grindžiamų išteklių įvedimo 1988 m. iki šių dienų kiekvienos atskiros sudėtinės dalies dydis Bendrijos pajamose labai kito:

Išteklių rūšis

88

89

90

91

92

93

94

95

96

97

98

99

00

01

02

03

04*

05**

Žemės ūkio mokesčiai ir išlyginamieji cukraus mokesčiai

6,2

5,2

4,0

4,4

3,3

2,9

3,1

2,6

2,2

2,4

2,3

2,5

2,3

2,1

1,5

1,5

1,2

1,5

Muitai

22,3

22,5

22,1

20,4

18,9

16,8

16,9

16,7

14,5

15,2

14,4

13,5

13,0

14,5

10,7

10,2

10,2

9,8

PVM

ištekliai

57,2

57,3

59,1

55,8

58,0

52,5

50,4

52,2

41,8

42,5

39,2

35,9

38,1

32,7

23,6

23,5

14,4

14,0

BVP grindžiami ištekliai

 

10,6

9,8

0,2

13,3

13,9

25,2

26,8

18,9

29,0

33,4

41,4

43,2

42,3

37,5

48,7

55,5

73,4

73,8

Įvairios pajamos: likutis iš praėjusių metų

3,7

5,2

14,6

6,1

5,8

2,6

2,7

9,7

12,5

6,5

2,7

5,0

4,3

13,1

17,6

9,2

0,8

0,9

IŠ VISO

%

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

100

*          remiantis 2004 m. biudžetu

**        remiantis 2005 m. PBP

Aiškiai matyti, jog BVP grindžiami ištekliai tampa vis labiau svarbūs, tuo tarpu tradicinių nuosavųjų išteklių dalis sparčiai mažėja (šią tendenciją skatina tai, kad valstybėms narėms surinkimo išlaidoms kompensuoti leidžiama pasilikti procentinė dalis nuo 2001 m. sausio 1 d. buvo padidinta nuo 10 proc. iki 25 proc.). PVM įmokos taip pat sumažėjo dėl reformų, kuriomis valstybių narių PVM bazė buvo apribota 50 proc. jų BNP.

Įvedus BVP išteklius ir sumažinus PVM pareikalavimo tarifą, valstybių narių įmokos tampa vis labiau susijusios su nacionaliniu BVP; šios priemonės padidino bendrųjų biudžeto įmokų nustatymo teisingumą[6]. Nors tokia raida galėtų padėti geriau susieti valstybių pajėgumą mokėti savo indėlį su iš tiesų jų mokamais įnašais, tačiau tuo pačiu metu tradicinių nuosavųjų išteklių mažėjimas Europos Sąjungai lėmė finansinės autonomijos praradimą.

  • [1]  Be to, yra keletas mažų vadinamųjų specifinių išteklių (Komisijos pateikti vertinimo rezultatai), pvz.,: mokesčiai ir įmokos, kurias moka personalas, pajamos iš palūkanų ir garantijų ir kiti įvairūs mokesčiai.
  • [2]  Nuo 1988 m. iki 1994 m. bazė negalėjo viršyti 55 proc. valstybių narių BVP. Po 1995 m. tarifas buvo sumažintas iki 50 proc. BVP valstybėms narėms, kurių BVP vienam gyventojui 90 proc. žemesnės už Bendrijos vidurkį. Nuo 1995 m. iki 1999 m. naujoji riba buvo taikoma visoms valstybėms narėms. Maksimalus PVM pareikalavimo tarifas buvo nustatytas 1 proc. bazės. Nuo 1986 m. ši riba buvo padidinta iki 1,4 proc., nes norėta apmokėti Ispanijos ir Portugalijos prisijungimo išlaidas. Vis dėlto siekiant vienodumo, 1994 m. sprendimu dėl nuosavųjų išteklių palaipsniui 1995–1999 m. buvo grąžinta 1 proc. 2002 m. ir 2003 m. maksimalus tarifas buvo sumažintas iki 0,75 proc., o nuo 2004 m. iki 0,50 proc.
  • [3]  Nuosavi ištekliai galėtų reikšti valstybių narių finansiškai atskirą ir savarankišką šaltinį, tam tikrą mokesčių
    įplaukų rūšį, skirtą Bendrijos veiklai finansuoti ir dėl to nereikalaujantį jokių sprendimų iš nacionalinių valdžios institucijų. Taip iš valstybių narių būtų reikalaujama mokėti įmokas padengti Bendrijos biudžetui.
  • [4]  Tarybos sprendimas 2000/597/EC, Euratomas, 2000 m. rugsėjo 29 d. dėl Europos Bendrijos nuosavųjų išteklių, OL L 253, 2000 10 07.
  • [5]  Nuo 2002 m. ES biudžete ir nuosavųjų išteklių srityje bendrojo vidaus produkto (BVP) koncepcija buvo pakeista į bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) koncepciją. Todėl procentai ankstesniais nei 2002 m. siejami su BVP, o vėlesniais metais – su BNP. Pavyzdžiui, ES didžiausia išlaidų riba yra 1,27 proc. nuo BVP ir tai atitinka 1,24 proc. nuo BNP pagal naujausius statistikos duomenis.
  • [6]  Turint mintyje „įmokų ir pajamų proporcingumą tarp valstybių narių“, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į dabartinę sistemą negalima tikėtis visiško teisingumo tol, kol PVM ištekliai ir toliau yra didesni už įmokas, nesusijusias su nacionalinėmis pajamomis.

DARBO DOKUMENTAS Nr. 2 DĖL EUROPOS SĄJUNGOS NUOSAVŲJŲ IŠTEKLIŲ ATEITIES

2005 m. sausio 27 d.

Dabartinė nuosavųjų išteklių sistema. Problemos ir trūkumai

Svarstymai dėl įmokų perviršio mokėtojų

Tradiciniai nuosavi ištekliai yra vieninteliai tikri Sąjungos nuosavi ištekliai (nors valstybės narės linkusios juos taip pat laikyti nacionalinėmis įmokomis). Kuo mažesnė bus yra jų dalis, tuo labiau ES priklausys nuo klasikinių tarpvyriausybinių pervedimų. Tai savo ruožtu beveik automatiškai paskatins valstybes nares bandyti kiek įmanoma didinti iš ES biudžeto gaunamas išmokas. Kuo labiau bus juntama, kad į Briuselį pervedami valstybės narės pinigai, o ne tikrieji ES nuosavi ištekliai, tuo labiau valstybės narės koncentruosis į tai, ką jos gauna mainais. Štai todėl toks svarbus tapo „biudžeto balansų“ koncepcija, „įmokų perviršio mokėtojų“ ir „įmokų perviršio gavėjų“ vaidmuo.

Biudžeto balansai

Vis dėl to būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, nors yra nustatyta sistema valstybių narių biudžeto balansui apskaičiuoti[1], tai tik išlaidų ir išmokų, kurias kiekviena valstybė narė gauna iš Sąjungos, finansinė apskaita. Ji neatsižvelgia į daug kitos naudos, gaunamos dėl ES vykdomos politikos, pvz., dėl politikos, susijusios su vidaus rinka ir ekonomine integracija, nekalbant apie politinį stabilumą ir saugumą.

Turint mintyje šiuos ribotumus, ką iš tiesų parodo biudžeto balansai? Jie parodo valstybės narės PVM pagrindu ir BVP arba BNP pagrindu apskaičiuojamų bendrų nuosavųjų išteklių mokėjimų dalies santykį su jai tenkančia bendros ES veiklos išlaidų dalimi (t. y. neįskaitant administravimo išlaidų), kuri skiriama valstybėms narėms.

Šioje lentelėje pateikiamas šių „veiklos“ biudžeto balansų bendras vaizdas (atskaičiavus JK grąžinamą permoką) nuo 1997 iki 2003 metų:

Šešių vadovų laiškas

Akivaizdu, kad valstybių narių pasidalijimas į įmokų perviršio mokėtojus ir gavėjus, kaip nedidelis visos ES narystės teikiamos naudos įrodymas, per pastaruosius keletą metų pasikeitė labai nežymiai. Remdamiesi šiuo pagrindu, šešių valstybių (įmokų perviršio mokėtojų) vadovai Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje paskelbė laišką dėl būsimų ES išlaidų dydžio:

Susidariusioje padėtyje neįsivaizduojame ES biudžeto, kuris beveik siektų dabartinę viršutinę nuosavųjų išteklių ribą. Vidutinės išlaidos per kitą finansinę perspektyvą turi būti stabilizuotos ties dabartiniu lygiu ir neturi viršyti 1,0 proc. BNP, įskaitant žemės ūkio išlaidas, kurios neturi viršyti 2002 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytos viršutinės ribos. Tai vis tiek sudarys galimybę gerokaikasmet padidinti ES biudžetą kur kas daugiau, nei didėja daugumos valstybių narių nacionaliniai biudžetai, ir užtikrins reikiamų atsargų įvairiai politikai vykdyti išsiplėtusioje Sąjungoje.

Šiuo laišku pagrindinės įmokų perviršio mokėtojos į ES biudžetą padarė svarų pareiškimą, kuris tapo beveik oficialiu derybų dėl 2007-2013 m. Finansinės programos pradiniu tašku. Šiuo metu diskusijos išsiplėtė taip, kad netgi leidžiama suprasti, jog laiške minimas 1,0 proc. nuo BNP dydis riboja įsipareigojimų asignavimus, o ne mokėjimus, kaip buvo suprantama iš pradžių.

ES biudžeto ir nacionalinių biudžetų palyginimas

Sprendžiant pagal šešių vadovų laišką, gali atrodyti, kad netolimoje praeityje ES biudžetas tapo visiškai nekontroliuojamas. Vis dėlto nuodugnesnis žvilgsnis į ES biudžeto raidą per pastaruosius kelerius metus parodo, kad nuo 1996[2] iki 2002 metų ES biudžetas padidėjo tik 8,2 proc., tuo tarpu nacionaliniai biudžetai vidutiniškai padidėjo 22,9 proc.

                                    Dabartinės kainos, mln. eurų

 

1996

2002

Augimas

B

112,371

131,281

16,8 %

DK

86,187

101,989

18,3 %

D

944,279

1,023,870

8,4 %

GR

48,170

66,266

37,6 %

E

210,036

276,507

31,6 %

F

678,048

812,935

19,9 %

IRL

22,802

43,070

88,9 %

I

516,521

599,804

16,1 %

L

6,515

9,909

52,1 %

NL

161,044

211,162

31,1 %

A

103,542

112,094

8,3 %

P

40,459

59,573

47,2 %

FIN

60,051

69,795

16,2 %

S

139,206

149,420

7,3 %

UK

403,057

675,191

67,5 %

VISO

3,532,288

4,342,866

22,9 %

 

1996

2002

Augimas

ES biudžetas

77,032

83,371

8,2%

Šis nedidelis augimas kelia nuostabą, atsižvelgiant į tai, kad per šį laikotarpį Sąjunga tapo atsakinga už vis daugiau veiklos sričių. Ji įgijo daugiau galių ir kompetencijos, nors jos finansiniai ištekliai liko labai riboti.

Neatitikimas tarp išlaidų viršutinės ribos ir tikrųjų išlaidų

Ne tik ES biudžetas didėjo kur kas lėčiau nei valstybių narių biudžetai. Kalbant apie mokėjimus,[3] ES kelerių pastarųjų metų biudžetai ne tik liko buvo kur kas mažesni nei valstybių narių nustatyta viršutinė nuosavųjų išteklių 1,27 proc. nuo BVP arba 1,24% BNP riba, bet ir mažesni nei dabartinėje Finansinėje programoje nustatyta viršutinė mokėjimų riba, kurie svyruoja nuo 1,07 proc. nuo BNP 2000 m. iki 1,11% BNP 2003 ir 2004 m.

Išmokos (%) nuo BVP/BNP[4]

Išmokos (%) nuo BVP/BNP

1986

0,99

1996

1,14

1987

0,96

1997

1,12

1988

1,03

1998

1,08

1989

0,94

1999

1,03

1990

0,94

2000

0,99

1991

1,03

2001

0,92

1992

1,09

2002

0,93

1993

1,18

2003

0,96

1994

1,04

2004

0,98

1995

1,04

2005

1,00

Tai reiškia, kad ES išleidžia milijonais eurų mažiau, nei galėjo išleisti pagal valstybių narių sprendimą. Ypač po 2005 metų biudžeto procedūros, kai šešių vadovų laiške nustatyta 1 proc. viršutinė riba pirmą kartą suvaidino tokį žymų vaidmenį, vis dar reikia atsakyti į klausimą, kaip galima pateisinti spragą tarp nuosavųjų išteklių 1,24 proc. viršutinės ribos ir tikrų mokėjimų išlaidų. Kam paliekama ši marža?

Kritika dėl Parlamento pritarimo finansinėms perspektyvoms, pagrįstoms griežta išlaidų klasifikacija ir gana nelanksčiomis asignavimų pagal išlaidų kategorijas viršutinėmis ribomis, buvo nuolat atremiama argumentu, kad tuo pačiu metu finansinės perspektyvos užtikrins stabilų išlaidų, būtinų naujoms ir Europos piliečiams svarbioms veiklos sritims finansuoti, augimą. Vis dėlto tikrieji duomenys (žr. ankščiau pateiktą lentelę) rodo, kad taip neįvyko.

Maža atsarga veiksmų laisvei

Apskritai per pastaruosius kelerius metus ES išlaidų struktūra beveik nepakito. Nepaisant visų pastangų, išlaidos žemės ūkiui vis dar sudaro apie 50 proc. Europos Sąjungos biudžeto:[5]

 

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004*

2005*

Bendrų ES išlaidų dalis, skiriama žemės ūkio išlaidoms padengti

 

50,63%

 

48,08%

 

49,53%

 

48,61%

 

51,93%

 

51,11%

 

49,01%

 

46,91%

 

46,20%

* Biudžetas ES 25

Bendrų ES išlaidų dalis, skiriama žemės ūkio išlaidoms padengti, kartu su struktūrinių fondų išmokomis palieka nedaug vietos veiksmų laisvei ir lankstumui siekiant finansuoti naujas veiklos kryptis ar pirmenybines sritis.

Pavyzdžiui, ar pasitelkus turimus išteklius galima pasiekti Lisabonos tikslų, t. y. augimo, užimtumo ir konkurencingumo tikslų? Ar įmanoma finansuoti 25 (arba 27) valstybių narių poreikius, norint išlaikyti acquis communautaire, didinti sanglaudą ir stiprinti naujas kaimynystės politikas?

Turint mintyje šį finansinį pagrindą, ar gali Sąjunga įgyvendinti Nicos sutarties 6 straipsnio 4 dalies sąlygas, pagal kurias „Sąjunga imasi priemonių, reikalingų jos tikslams pasiekti ir politikoms įgyvendinti“?

Taigi Europos Komisija, siūlydama naujas finansines perspektyvas, turi rinktis iš dviejų galimybių: suteikti Sąjungai priemones jos tikslams pasiekti (Lisabonos procesas) arba apsvarstyti biudžeto mažinimo pavojus, įvardytus šešių vadovų laiške po Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje.

RAL (likę neįvykdyti įsipareigojimai)

Tuo pačiu metu, kai suintensyvėjo diskusijos dėl 1 proc., RAL (likę neįvykdyti įsipareigojimai, atsiradę dėl to, kad mokėjimų lygis buvo žemesnis už įsipareigojimų lygį)[6] stabiliai augo, iš tiesų jie augo kur kas greičiau už biudžetus.

Šioje lentelėje parodoma bendrų RAL raida, lyginant su biudžetu (III skyrius, 1996-2005, mln. eurų):

1996 metais bendri RAL sudarė tik 56 proc. biudžeto, tuo tarpu 2003 m. jie išaugo jau iki 107 proc. biudžeto. Kadangi 1 ir 5 išlaidų kategorijos, kurios kartu sudaro 50 proc. biudžeto, daugiausia sudarytos iš nediferencijuotų asignavimų ir neturi RAL, likusių neįvykdytų įsipareigojimų daugiausia 2, 3, 4 ir 7 išlaidų kategorijose.

Net atsižvelgiant į tai, kad nuolatos buvo nesutarimų, kokią RAL sumą arba procentą laikyti „normaliu“ ar „nenormaliu“, bendras RAL suvokimas kaip „neišleistų asignavimai“ neabejotinai yra veiksnys, kuris bus aptartas artimiausių diskusijų dėl nuosavųjų išteklių metu.

Politinė atsakomybė

Dabartinei Europos Sąjungos finansinei padėčiai taip pat būdinga tai, kad politinė atsakomybė už ES biudžeto pajamas ir išlaidas išskirstyta tarp nepriklausomų pagrindinių veikėjų.

Nors valstybių narių parlamentai, kurie per se dalyvauja priimant sprendimus dėl nuosavųjų išteklių, per savo valstybių mokesčių politiką nustato Sąjungos biudžeto pajamas, vis dėlto sprendimus dėl Sąjungos išlaidų priima Europos Parlamentas ir Taryba.

Įsipareigojimų pasidalijimas pagal ES išlaidų prigimtį, t. y. privalomosios ar neprivalomosios išlaidos, taip pat yra neskaidrus. Išlaidų suskirstymas į privalomąsias, dėl kurių pagrindinį žodį turi Taryba, ir neprivalomąsias, dėl kurių galutinį sprendimą priima Europos Parlamentas, galbūt turi istorinių priežasčių, bet jau tapo nelogiškas ir daro sistemą dar neaiškesnę.

Europos Taryba, kita vertus, vis dažniau priima sprendimus dėl naujų veiklos krypčių arba naujų prioritetų su dideliais finansiniais padariniais nesusimąstydama, kaip biudžeto valdymo institucijos, esant ribotai Finansinės programos išlaidų kategorijų struktūrai, skirs reikiamas lėšas.

  • [1]  Europos Komisijos taikomas metodas grindžiamas tais pačiais principais, kaip ir metodas, kuris naudojamas biudžeto disbalanso pataisoms apskaičiuoti JK naudai. Tai vienintelis formaliai pripažintas metodas, kuris remiasi 1984 m. birželio mėn. Fontenblo susitarimu. Atitinkamai, tradiciniai nuosavieji ištekliai, kurie yra grynos Bendrijos įplaukos, nėra įtraukti į balansų skaičiavimus. Vietoje to, skaičiavimams atlikti vadovaujamasi valstybių narių PVM ir BVP arba BNP grindžiamais mokėjimų, kurie ir yra pagrindiniai lėšų skyrimo veiksniai, dydžiais.
  • [2] 1996 m. – pirmieji metai, kai visas ES biudžetas apėmė visas 15 dabartinių valstybių narių.
  • [3]  Aišku, tas pat galima pasakyti ir apie įsipareigojimus, kurių dydis dabartiniame biudžete niekada nepriartėjo prie ribų, nustatytų sprendime dėl nuosavųjų išteklių sistemos – 1,31 proc. BNP ir 1,24 proc. BNP mokėjimų.
  • [4]  1986–2002 m. remtasi gauto mokėjimų apimtimi. 2003–2005 m. – remtasi biudžeto duomenimis.
  • [5]  1997–2002 m. – remtasi mokėjimų apimtimi. 2003–2005 – remtasi biudžeto duomenimis.
  • [6]  RAL visų pirma yra tiesioginis ir „normalus“ diferencijuotų asignavimų padarinys. Vis dėlto be šių normalių RAL, bendrų RAL, kaip bendrų neįvykdytų įsipareigojimų, kuriuos reikia sumokėti, kai įvykdomos mokėjimo sąlygos, taip pat yra galimus anomalūs RAL ir iš tiesų anomalūs RAL. Per definitionem, galimi anomalūs RAL yra nenaudojami įsipareigojimai, pagal kuriuos nebuvo atlikta mokėjimų per pastaruosius dvejus finansinius metus, arba seni įsipareigojimai, esantys sąskaitose ne mažiau kaip pastaruosius penkerius finansinius metus. Priešingai, iš tiesų anomalūs RAL yra suma sąskaitose užfiksuotų įsipareigojimų, kuriems trūksta teisinio ir faktinio mokėjimo pagrindimo.

DARBO DOKUMENTAS Nr. 3 DĖL EUROPOS SĄJUNGOS NUOSAVŲJŲ IŠTEKLIŲ ATEITIES

2005 m. sausio 27 d.

Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių ateities scenarijai

Šiuo metu galiojančio 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimo dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių 9 straipsnyje[1] pateikiama nuostata dėl peržiūros, pagal kurią

Komisija iki 2006 m. sausio 1 d. atliks bendrą nuosavųjų išteklių sistemos peržiūrą, jei reikės, ją papildys atitinkamais pasiūlymais, atsižvelgdama į visus svarbius veiksnius, įskaitant plėtros poveikį biudžeto finansavimui, įvertins galimybę pakeisti nuosavųjų išteklių struktūrą sukuriant naujus autonominius nuosavuosius išteklius ir Jungtinei Karalystei palankią biudžeto disbalanso korekciją, taip pat Austrijai, Vokietijai, Nyderlandams bei Švedijai suteikiant sumažinimą pagal 5 straipsnio 1 dalį[2].

Komisija, atsižvelgdama į Europos Parlamento prašymą ir susitarimą su Taryba, įsipareigojo minėtą ataskaitą dėl finansavimo sistemos veikimo pateikti kur kas anksčiau.

2004 m. liepos 14 d. ji paskelbė savo ataskaitą apie nuosavųjų išteklių sistemos veikimą[3] ir pateikė pasiūlymą dėl naujo Tarybos sprendimo dėl nuosavųjų išteklių bei pasiūlymą dėl Reglamento dėl biudžeto disbalanso ištaisymo įgyvendinimo priemonių[4].

Savo lūkesčius dėl nuosavųjų išteklių sistemos Parlamentas jau išdėstė 1999 m. pasiūlymo pakeitimuose ir pažymėjo, jog reikia, kad Europos Sąjunga:

· sukurtų sistemą, kuri privalo būti „paprasta ir lengvai suprantama visuomenei“,

· pagrįstų ją kriterijais, kurie geriausiai parodo „Europos piliečių pajėgumą mokėti įnašus“, vengtų „naudoti kompensavimo mechanizmus siekiant gauti pajamų“, o disbalansą ištaisytų „pertvarkant išlaidų struktūrą“,

· „palaipsniui atsisakytų priklausomybės nuo pervedimų iš valstybių narių“,

· „ištaisytų tas esamų nuosavųjų išteklių ypatybes, kurios dėl leidžiančių nukrypti nuostatų, taikomų tam tikrų šalių įnašams, kelia painiavą“.

Apibendrintas koregavimo mechanizmas

Komisijos pasiūlyme dėl nuosavųjų išteklių kitoje Finansinėje programoje naujų finansavimo šaltinių įvesti nenumatoma. Pagrindinis pakeitimas, pateiktas pasiūlyme, yra susijęs su pernelyg didelės naštos valstybių narių biudžetams korekcijos mechanizmu, kuris Fontenblo 1984 m. buvo pripažintas kaip principas.

Komisija pasisako už tai, kad dabartinė sistema būtų pakeista apibendrintu korekcijos mechanizmu (AKM). Šis pasiūlymas dėl AKM grindžiamas tuo, kad nepaisant labai teigiamos santykinės gerovės augimo tik Jungtinė Karalystė vis dar gauna dalį savo įnašo kompensacijos, o kitos panašios arba neturtingesnės šalys, kurių įplaukos iš ES biudžeto yra mažesnės už įmokas, jos negauna.

ES nuosavųjų išteklių mokėtojų, kurių įplaukos iš ES biudžeto yra mažesnės už įmokas, gerovės pokyčiai nuo 1984 m. yra pateikti šioje lentelėje:

Nuosavųjų išteklių mokėtojų, kurių įplaukos iš ES biudžeto yra mažesnės už įmokas, BNP vienam gyventojui
(ES 15 vidurkis = 100)

 

2003

1984

Jungtinė Karalystė

111,2

90,6

Danija

111,1

104,0

Austrija

109,8

--

Nyderlandai

106,6

95,0

Švedija

104,6

--

Prancūzija

104,2

104,0

Vokietija

98,6

109,6

Italija

97,3

92,9

Pagrindinės apibendrinto koregavimo mechanizmo, taikomo bet kuriai valstybei narei, savybės yra:

Ø taikomas, jeigu grynieji įnašai viršija 0,35 proc. valstybės narės BNP (ši žemiausia riba parodytų didžiausią priimtiną finansinio valstybių narių solidarumo lygį),

Ø grąžinama 66 proc. įnašo, viršijančio šią ribą (visose valstybėse narėse, išskyrus Jungtinę Karalystę, būtų palaipsniui įvesta 33 proc., 50 proc., 50 proc. ir 66 proc. grąžinimo norma),

Ø bendra grąžinama suma, kurią finansuoja visos valstybės narės pagal savo santykinę BNP dalį, apribojama taip, kad neviršytų 7,5 milijardų eurų per metus.

Siekiant sumažinti naujos sistemos įvedimo poveikį, Jungtinė Karalystė, be įprastinės korekcijos, papildomai gautų proporcingai mažėjančius mokėjimus, kurie iš viso per laikotarpį iki 2011 m. sudarytų 5 mlrd. eurų.

Apskaičiuota, kad išlaidos dėl finansinių korekcijų, susijusių su 0,35 proc. žemiausios ribos įvedimu, 2008–2013 m. laikotarpiu sudarytų 7,5 mlrd. eurų, panaši išlaidų suma susidarytų būsimoje Finansinėje programoje ir pagal dabartinį kompensavimo mechanizmą.

Įdiegus šią sistemą, grynieji nuosavųjų išteklių mokėtojų, kurių įnašai daugiausia viršija įplaukas iš ES biudžeto, likučiai būtų panašūs, kaip parodyta toliau:

Apskaičiuotas grynasis biudžeto likutis (2008–2013 m. vidurkis)

 

proc. nuo BNP

 

Naujasis korekcijos mechanizmas

Dabartinis mechanizmas

Be korekcijos

Jungtinė Karalystė

-0,51 %

-0,25 %

-0,62 %

Nyderlandai

-0,48 %

-0,56 %

-0,55 %

Vokietija

-0,48 %

-0,54 %

-0,52 %

Švedija

-0,45 %

-0,50 %

-0,47 %

Austrija

-0,41 %

-0,38 %

-0,37 %

Italija

-0,35 %

-0,41 %

-0,29 %

Prancūzija

-0,33 %

-0,37 %

-0,27 %

Kipras

-0,33 %

-0,37 %

-0,28 %

Danija

-0,25 %

-0,31 %

-0,20 %

Suomija

-0,19 %

-0,25 %

-0,14 %

Ispanija

0,26 %

0,23 %

0,32 %

Airija

0,51 %

0,47 %

0,56 %

Malta

1,10 %

1,06 %

1,16 %

Belgija

1,27 %

1,21 %

1,32 %

Slovėnija

1,34 %

1,31 %

1,40 %

Portugalija

1,54 %

1,50 %

1,60 %

Graikija

2,20 %

2,16 %

2,25 %

Vengrija

3,09 %

3,06 %

3,15 %

Čekija

3,21 %

3,17 %

3,26 %

Slovakija

3,31 %

3,27 %

3,36 %

Estija

3,79 %

3,76 %

3,85 %

Lenkija

3,80 %

3,76 %

3,85 %

Lietuva

4,44 %

4,41 %

4,50 %

Latvija

4,45 %

4,40 %

4,51 %

Liuksemburgas

5,84 %

5,80 %

5,89 %

Tik mokesčiais grindžiami nuosavieji ištekliai nuo 2014 m.

Kaip buvo aptarta anksčiau, naujame Komisijos pasiūlyme dėl nuosavųjų išteklių kitoje Finansinėje programoje naujų finansavimo šaltinių įvesti nenumatoma, tačiau bandoma pakoreguoti atskirų šalių mokamų įnašų dalį, pritaikius apibendrintą korekcijos mechanizmą. Vis dėlto savo ataskaitoje dėl nuosavųjų išteklių veikimo Komisija pasisako už tai, kad nuo 2014 m. būtų įvesti vien tik fiskaliniai nuosavieji ištekliai[5].

Šiais naujaisiais mokesčiais grindžiamais ištekliais Komisija siekia „sukurti sąsają tarp piliečių ir ES biudžeto“. Tai padėtų piliečiams geriau suprasti, kokie ištekliai patenka į ES biudžetą, ir sustiprinti sprendimus priimančių asmenų atskaitomybę. Fiskaliniai ištekliai, kartu su mažesniais BNP ištekliais būtų įvesti palaipsniui pakeičiant dabartinius PVM išteklius. Taip keičiant esamus išteklius poveikis ES finansavimo lygiui būtų neutralus.

Komisijos nuomone, šiame etape nerealu ES įvesti tik mokesčiais grindžiamą sistemą, todėl to nesiūloma.

Trys Komisijos alternatyvos

Trys pagrindiniai Komisijos siūlomi iš mokesčių formuojamų nuosavųjų išteklių tipai:

Ø mokesčio už energijos vartojimą dalis: ji skaičiuojama tik nuo mokesčio už motorinių kelių transporto priemonių kurą („ekologinio mokesčio“), taip pat numatoma galimybė ateityje įtraukti aviacinį kurą ir susijusias emisijas, taip būtų panaikintas dabartinis atleidimas nuo mokesčių už reaktyvinį kurą;

Ø valstybės PVM mokesčio dalis: ES finansavimas taptų suprantamesnis piliečiams (ES ir valstybių narių PVM sąskaitose arba čekiuose būtų įrašomi kaip atskiri mokesčiai);

Ø įmonių pelno mokesčio dalis, kaip galimybė tolimesniu laikotarpiu.

Pasirinkus bet kurią iš šių trijų galimybių, ES, kaip valstybių narių ir piliečių sąjungos, idėja atsispindėtų ir finansuojant ES biudžetą. Tiesioginės piliečių sąsajos su biudžetu stiprinimas taip pat padėtų diskusijas dėl išlaidų nukreipti į jų turinį, o ne vien tik į nacionalinio biudžeto grynąsias pozicijas.

Komisijos galimybių įgyvendinamumas

Dėl galimybės įgyvendinti šias tris pasirinktis galimos šios pastabos:

1 galimybė. Nuosavųjų išteklių sistema su fiskaliniais ištekliais, susijusiais su energijos vartojimu

Techniniu požiūriu fiskalinius išteklius, kurie būtų pagrįsti kelių transporto kuro mokesčiais, būtų galima įvesti per maždaug 3–6 metus. Administraciniu požiūriu tai gana paprasta padaryti, kadangi mokesčių bazė ES lygmeniu jau yra suderinta pagal naują energijos apmokestinimo direktyvą.[6]

ES tarifų, kurie būtų perpus mažesni už mažiausius direktyvoje nustatytus tarifus, pakaktų pusei ES biudžeto finansuoti.

2 galimybė. Nuosavųjų išteklių sistema su fiskaliniais PVM ištekliais

Techniniu požiūriu ES PVM tarifą būtų galima įvesti maždaug per 6 metus. Priešingai nei dabartiniai „statistiniai“ PVM ištekliai toks tarifas padėtų sukurti aiškią tiesioginę sąsają tarp ES biudžeto finansavimo ir piliečių, todėl padidėtų informuotumas apie Sąjungos išlaidas. Sunkumai, kuriuos gali sukelti šis pasiūlymas, yra susiję su tuo, kad valstybių narių PVM sistemos, daugiausiai susijusios su nuliniu tarifu apmokestinamomis prekėmis, nėra iki galo suderintos. Jeigu apmokestinimo nuliniu tarifu poveikį būtų galima neutralizuoti, ES tarifas panašiems vartotojams turėtų tokį patį poveikį visoje Sąjungoje.

1 proc. ES tarifo pakaktų padengti maždaug pusę ES biudžeto finansavimo poreikio.

3 galimybė. Nuosavųjų išteklių sistema su įmonių pelnu pagrįstais fiskaliniais ištekliais

Šios alternatyvos įgyvendinimas užtruktų ilgiausiai ir politiniu, ir administraciniu atžvilgiu. Jai įgyvendinti būtų reikalinga bendra konsoliduota mokesčių bazė su minimaliu mokesčių tarifu vietoje skirtingų mokesčių sistemų ir mokesčių įstatymų, tradicijų ir praktikos įvairovės, kuri susiklosčiusi 25 šalyse.

Kadangi pajamos iš įmonių pelno mokesčio sudaro didelę dalį (bendros pajamos ES šiuo metu vidutiniškai sudaro 2,6 proc. nuo bendro ES BNP), ES biudžeto poreikiams patenkinti ES turėtų būti skiriama mažiau kaip ketvirtadalis šių pajamų.

  • [1]  OL L 253, 2000 10 7, p. 42.
  • [2]  5 straipsnio 1 dalyje Austrijai, Vokietijai, Nyderlandams ir Švedijai numatyta sumokėti Britanijai grąžinamos permokos finansavimo dalis sumažinama iki vienos ketvirtosios jų įprastinės dalies, kuri nustatoma taikant šį skaičiavimo metodą.
  • [3]  COM(2004) 505 galutinis.
  • [4]  COM(2004) 501 galutinis.
  • [5]  Tai atsispindi viename šio pasiūlymo dėl nuosavųjų išteklių straipsnyje (9 str.), kuriame teigiama: „Komisija pateikia Tarybai pasiūlymą pakeisti nuosavųjų išteklių struktūrą įvedant tikrą, mokesčiais pagrįstą nuosavąjį išteklių, kuriuo bus galima pradėti naudotis nuo 2014 m. sausio 1 d.“.
  • [6]  2003 10 27 Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283 2003 10 31).

DARBO DOKUMENTAS Nr. 4 DĖL EUROPOS SĄJUNGOS NUOSAVŲJŲ IŠTEKLIŲ ATEITIES

2006 m. lapkričio 8 d.

Pradinis taškas

Pagrindiniai faktai

Parlamento reikalavimai…

Savo pozicijoje[1] dėl 1999 m. Komisijos pasiūlymo, kuriuo grindžiama dabartinė nuosavųjų išteklių sistema, Parlamentas nurodė, kad ES pajamų sistema turi būti:

· paprasta ir lengvai suprantama plačiajai visuomenei,

· pagrįsta kriterijais, kurie geriausiai išreiškia gebėjimą teikti pagalbą, tuo pačiu metu neleidžiant pasinaudoti kompensavimo mechanizmais siekiant gauti pajamų,

· nepriklausoma nuo valstybės narės pervedimų,

· atsisakyti tų egzistuojančios sistemos ypatybių, kurios didina sumaištį dėl nacionalinėms įmokoms taikomų išimčių.

… ir Tarybos atsakymas

2000 m. rugsėjo 29 d. priimtame ir 2002 m. kovo 1 d. įsigaliojusiame Tarybos sprendime[2] jokiu būdu neatsižvelgiama į Parlamento reikalavimus: sprendime įtvirtinta JK palanki permokos į biudžetą grąžinimas (toliau – JK korekcija), taip pat numatytas biudžeto lėšų dalies Austrijai, Vokietijai, Nyderlandams ir Švedijai grąžinimas: t. y. vietoje planuojamo laipsniško JK korekcijos atsisakymo, panašus mechanizmas išplečiamas kitoms valstybėms narėms. Padidinus tradicinių nuosavųjų išteklių dalį, kurią pasilieka valstybė narė surinkimo išlaidoms 10–25 proc. padengti, Sąjungos biudžeto pajamų dalis, kurią sudaro „tradiciniai nuosavi ištekliai“, sumažėjo.

Tačiau, nepaisant visų šių nuostatų, kurių nepalaiko Parlamentas, Tarybos sprendime taip pat yra ir „šviesesnės“ ateities leidžiantis tikėtis aspektas, t. y. dalis dėl išsamios peržiūros.

2004 m. M. Schreyer pasiūlymai

2004 m. birželio mėn. vadovaudamasi galiojančio sprendimo dėl nuosavųjų išteklių 9 straipsniu Komisija parengė pranešimą dėl nuosavųjų išteklių sistemos veikimo[3] ir pasiūlymus dėl naujo sprendimo dėl nuosavųjų išteklių sistemos ir reglamento dėl biudžeto disbalanso ištaisymo įgyvendinimo priemonių[4].

Savo pranešime Komisija siūlė, kad Taryba apsvarstytų, ar įmanoma nuo 2014 m. taikyti naują ES nuosavųjų išteklių sistemą, kurios pagrindą sudarytų nuosavi ištekliai energijos, PVM arba įmonių pajamų mokesčių pagrindu. Jie turėtų pakeisti egzistuojančią išteklių sistemą ir todėl ES finansavimo požiūriu turi būti neutralūs.

Mokesčiais pagrįstiems nuosaviems ištekliams finansuoti buvo pasiūlyti trys pagrindiniai šaltiniai, tarp jų:

· energijos vartojimo mokestis, apsiribojant mokesčiu kelių transporto priemonių kurui[5],

· valstybių narių PVM, kuris leistų ES finansavimą padaryti geriau suprantamą jos piliečiams[6],

· įmonių pajamų mokestis[7].

Iki galo mokesčiais pagrįstos sistemos įvedimas šiame ES integracijos etape nėra realistiškas ir todėl Komisijos nebuvo siūlomas. Mokesčiais pagrįsti ištekliai turėtų būti įvedami palaipsniui, visiškai pakeičiant PVM išteklius, ir vis labiau ribojant BNP išteklių naudojimą.

Aptariant JK permokos grąžinimą, Komisija siūlė dabartinį korekcijos mechanizmą naudoti taip, kad jį būtų galima taikyti visiems didžiausiems įmokų perviršio mokėtojams, ir užtikrinti, kad nedidėtų valstybių, kurioms jis nėra taikomas, išlaidos, apribojant koregavimo apimtį nustatytu maksimaliu dydžiu.[8]

Pranešėjas mano, kad Komisijos siūlymai labai įdomūs ir verti deramai apmąstyti. Tačiau neatrodo, kad valstybės narės norėtų juos įgyvendinti, o naujoji 2005 m. pradėjusi dirbti Komisija nedėjo reikiamų pastangų siekdama pažangos. Be abejo, tokiam neveiklumui daugiausia įtakos turėjo vykstančios derybos dėl naujos daugiametės Finansinės programos ir tas faktas, kad ES išlaidos ir pajamos negali būti vertinamos atskirai vienos nuo kitų.

2005 m. Briuselio Europos Vadovų Tarybos sussitikime valstybės narės galiausiai galėjo susitarti dėl naujos Finansinės programos 2007–2013 m., t. y dėl susitarimo dėl išlaidų, kuris tapo įmanomas tik suteikus ilgalaikes nuolaidas vienai, kitai ar trečiai valstybei narei pajamų atžvilgiu.

2005 m. Briuselio Europos Vadovų Tarybos siūloma „pertvarka“

Taigi 2006 m. Komisijos pasiūlymas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Vadovų Tarybos išvadas, Europos Sąjungos biudžeto finansavimą daro ne skaidresnį, o atvirkščiai – mažiau skaidrų, todėl teisingumo principą vienareikšmiškai įvertinti yra sunku. Naujos sistemos reikalavimų, kuriuos Europos Parlamentas patvirtino savo pozicijoje dėl nuosavųjų išteklių pasiūlymo 1999 m., nėra laikomasi.

Pasiūlyme siūloma 2007–2013 m. kai kurioms valstybėms narėms nustatyti mažesnį PVM pareikalavimo tarifą ar sumažinti jų bendrą metinį BNP įnašą. Šis didelis sumažėjimas bus finansuojamas visų valstybių narių, tarp jų ir pačių naudos gavėjų.

Pasiūlymas iš esmės nekeičia JK palankios biudžeto disbalanso korekcijos, t. y. permokos grąžinimo, išskyrus išlaidas naujosiose valstybėse narėse (kurios nebus įtrauktos į bendras paskirstytas išlaidas skaičiuojant JK korekciją). Vis dėlto išimtis nenumatyta BŽŪP rinkos išlaidoms naujosiose valstybėse narėse, t. y. jos yra įtraukiamos į bendras išlaidas asignavimams skaičiuojant JK grąžinamą permoką.

Parlamento nuomonė – 2006 m. A. Lamassoure pranešimas

Kadangi šis naujausias Komisijos pasiūlymas visai neatitinka Parlamento 1999 m. rezoliucijoje nustatytų reikalavimų ir prieštarauja pranešėjo asmeniniam įsitikinimui, kad siekiant paprastumo, lygybės ir aiškumo būtina esminė reforma, pranešėjas savo 2006 m. liepos 4 d. patvirtintame pranešime[9] apsiribojo tik teksto papildymais, pabrėždamas būsimo peržiūros proceso svarbą.

Pranešėjo pakeitimuose paprasčiausiai siekiama nurodyti peržiūros sąlygas ir Parlamento dalyvavimą, vadovaujantis naująja 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniu susitarimu dėl biudžetinės drausmės ir tinkamo finansų valdymo. Kai kurioms valstybėms narėms dabartinėje sistemoje taikomos specialios nuostatos yra neišvengiamos. Vis dėlto jos turėtų būti laikomos neišvengiama blogybe ir taikomos tik tol, kol peržiūros procese bus sukurta nauja, iš tiesų teisinga sistema.

Pranešėjas pranešime nurodė, kad peržiūroje turėtų būti tinkamai atsižvelgta į dialogo, kuris ilgą laiką vyko tarp nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento nuosavųjų išteklių klausimu, išvadas. Reziumuodamas pranešėjas pranešė, kad artimiausiais mėnesiais ketina išsamiame savo iniciatyvos pranešime dėl ES nuosavųjų išteklių ateities pateikti valstybių narių parlamentų ir Europos Parlamento bendrai atlikto darbo rezultatus.

  • [1]  1999 m. kovo 11 d. rezoliucija dėl poreikio keisti ir reformuoti Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių sistemą (J. d. Haug pranešimas).
  • [2]  Tarybos sprendimas 2000/597.
  • [3]  COM(2004)0505.
  • [4]  Abu pasiūlymai įtraukti į COM(2004)501galutinis/2.
  • [5]  Atsižvelgiant į aviacijos kurą ir su juo susijusias emisijas, ateityje atsisakant dabartinės išimties, numatytos lėktuvų kurui.
  • [6]  Papildomo mokesčių didinimo nenumatoma, nes ES PVM dydį kompensuos ekvivalentiškai sumažėjęs valstybių narių PVM dydis. Sąskaitose faktūrose ir mokėjimų dokumentuose ES ir valstybių narių PVM turėtų būti nurodomi kaip atskiri mokesčiai.
  • [7]  Šios galimybės įgyvendinimas užtruktų ilgiau tiek politiniu požiūriu, tiek žvelgiant iš administravimo perspektyvos, kadangi prieš nustatant minimalų mokestį, reikia pasiekti politinį susitarimą dėl mokesčių bazės suderinimo.
  • [8]  Šis bendras korekcijos mechanizmas pradedamas taikyti, jeigu įmokų mokėjimo perviršis yra daugiau negu 0,35 proc. valstybės narės BNP. Šią ribą viršijančios įmokos kompensuojamos 66 proc. tarifu. Bendras grąžinamos sumos dydis ribojamas 7,5 milijardų eurų kasmet, ją finansuojant iš visų valstybių narių santykinės BNP dalies. Prieš pradedant taikyti mechanizmą, 4 metus turėtų būti vykdomos pereinamosios priemonės, siekiant palengvinti įtaką, kuri dėl pasikeitimų bus juntama JK.
  • [9]  T6-0292/2006.

DARBO DOKUMENTAS Nr. 5 DĖL EUROPOS SĄJUNGOS NUOSAVŲJŲ IŠTEKLIŲ ATEITIES

2006 m. lapkričio 13 d.

Artėjant peržiūrai

„Jeigu mes, Parlamento nariai, norime galimybės pasisakyti dėl Sąjungos finansų – dėl pajamų ir dėl išlaidų, ši galimybė bus 2008–2009 m. vyksiantis peržiūros procesas, bet savo indėlį turime pradėti kurti jau dabar.“

Lordas Grenfellis, apibendrindamas 2005 m. gegužės 8–9 d. vykusio jungtinio parlamentinio posėdžio dėl

Europos ateities 4-osios darbo grupės posėdį

Pertvarkos būtinybė

Derybos dėl naujosios 2007–2013 m. Finansinės programos parodė, kad dabartinė nuosavųjų išteklių sistema nesuteikia 25 (27) valstybes nares turinčiai Europos Sąjungai solidaus ir nuoseklaus finansinio pagrindo įgyvendinti savo politinius tikslus. Valstybių narių įnašai daromi iš nacionalinio biudžeto. Jie apskaičiuojami vadovaujantis metodu, kuris tampa vis neaiškesnis, neteisingesnis ir kurio piliečiams neįmanoma suvokti. Be to, dėl dabartinės sistemos struktūros sprendžiama už uždarų durų, nesant jokios parlamentinės kontrolės.

Giliu pranešėjo įsitikinimu, ES pajamų formavimas turi būti iš pagrindų keičiamas taip, kad valstybė narė būtų skatinama Bendrijos lėšomis finansuoti ne tas sritis, kurios naudingos jai pačiai, bet tas, kurios naudingos visai Europai ir yra svarbios jos ateičiai.

Praėjusių metų gruodžio mėn. Briuselio Europos Vadovų Tarybos raginimas Komisijai „atlikti išsamią ir plačią ES pajamų ir išlaidų visose srityse, tarp jų ir permokos JK grąžinimo, peržiūrą“[1] ir parengti pranešimą 2008 / 2009 m. gali būti paskutinė galimybė artimiausioje ateityje sukurti naują ir tikrai europietišką sistemą, kurią būtų galima pradėti taikyti jau 2014 m., įsigaliojus naujai finansinei perspektyvai, kadangi visos ankstesnės pastangos orientuoti Sąjungą į skaidresnę sistemą, kuri jau pati savaime būtų teisinga, nepavyko.

Bendradarbiavimas su atskirų šalių parlamentais

Nagrinėdamas 2004 m. pateiktus Komisijos pasiūlymus[2] pranešėjas padarė išvadą, kad bet koks Europos Parlamento darbas nuosavųjų išteklių srityje siekiant priimti nešališką, paprastą ir skaidrų sprendimą turėtų būti atliktas glaudžiai bendradarbiaujant su valstybių narių parlamentais, nes būtent jie turės patvirtinti pateiktus pasiūlymus.

Būtent dėl šios priežasties nuosavųjų išteklių klausimas buvo įtrauktas į EP Biudžeto komiteto 2005 m. birželio mėn. susitikimo su valstybių narių parlamentų biudžeto komitetų atstovais darbotvarkę. Teigiama valstybių narių parlamentų atstovų reakcija dėl nuosavųjų išteklių įtraukimo į darbotvarkę ir įdomios, atviros diskusijos paskatino pranešėją toliau tęsti darbą.

Pranešėjas parengė klausimyną, kurį 2005 m. lapkričio mėn. išplatino visų valstybių narių parlamentų biudžeto komitetams. Šiuo klausimynu siekiama sužinoti, ar būtų galima nustatyti tam tikrus svarbiausius ir esminius nuosavųjų išteklių sistemos pertvarkos principus, kuriems pritartų Europos Parlamentas ir valstybių narių (senųjų ir naujųjų, valstybių gavėjų ir valstybių mokėtojų, šiaurės ir pietų valstybių ir t. t.) parlamentų atstovų dauguma.

Atsakas į šį klausimyną buvo labai įvairus: kai kurie parlamentai dėl vienos ar kitos priežasties į jį neatsakė, kai kurie parlamentai atsakė raštu, o dar kiti asmeniškai pakvietė pranešėją keistis nuomonėmis. Iki šiol pranešėjui buvo suteikta galimybė susitikti su Liuksemburgo, Portugalijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Belgijos ir Vengrijos parlamentų biudžeto komitetais arba jų atstovais.

Nagrinėjant klausimyno atsakymus raštu ir dvišalių posėdžių rezultatus, ėmė pamažu aiškėti keletas bendrų galimo susitarimo aspektų. Nuosavųjų išteklių darbo grupė šiuos aspektus toliau svarstė tarpparlamentiniame posėdyje, kurį organizavo Europos Parlamentas ir Austrijos parlamentas 2006 m. gegužės 8–9 d. Briuselyje.

Daugelis šio posėdžio dalyvių manė, kad idėja remti būsimą neoficialią parlamentarų darbo grupę, kuri teiktų 2008 / 2009 m. planuojamos peržiūros pasiūlymus – puikus būdas užtikrinti, kad parlamentai aktyviai dalyvautų šiame procese[3]. Šiam teigiamam vertinimui dėl darbo grupės sukūrimo pritarė ir dalyvavusieji 2006 m. birželio 21 d. vykusio nacionalinių parlamentų biudžeto komitetų pirmininkų ir EP Biudžeto komiteto metiniame posėdyje, kuriame buvo suteikta galimybė pradėti kitą derybų etapą.

Pranešėjo nuomone, kitame 2006 m. gruodžio 4–5 d. vyksiančiame jungtiniame parlamentiniame posėdyje bus galima paskatinti Europos Parlamentą ir nacionalinius parlamentus dalyvauti peržiūros procese ir nukreipti dialogą labiau struktūruota linkme. Vienos darbo grupės tema vėl bus „Sąjungos finansavimas ateityje“. Žinoma, vyks įdomios ir veiksmingos diskusijos remiantis bendrai nuveiktu darbu.

Pranešėjas yra įsitikinęs, kad toliau plėtojant daugiašalius ir dvišalius parlamentinius ryšius, remiantis jiems būdinga abipusio pasitikėjimo ir atvirumo dvasia, Europos Parlamentui ir valstybių narių parlamentams pavyks pasiekti bendrą susitarimą dėl pagrindinių principų, kaip ateityje turėtų atrodyti nuosavųjų išteklių sistema.

Pranešimas savo iniciatyva dėl ES nuosavųjų išteklių ateityje

Pranešėjas ketina įtraukti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento bendrai atlikto darbo rezultatus į nuomonę savo iniciatyva dėl ES nuosavųjų išteklių ateityje, dėl kurios bus diskutuojama ir balsuojama 2007 m. pavasario plenarinėje sesijoje. Šiame pranešime būtų galima pateikti keletą bendrų gairių Komisijos darbui atliekant peržiūrą ir taip valstybių ir vyriausybių vadovams aiškiai parodyti, kaip jų parlamentai įsivaizduoja ateitį.

Pagrindiniai bet kokios naujos sistemos principai

Atsižvelgdamas į M. Schreyer 2004 m. pasiūlymus kaip pradinį tašką ir Parlamento 2005 m. užsakytą nuosavųjų išteklių tyrimą[4] kaip pagrindą apmąstymams, pranešėjas, intensyviai diskutuodamas su valstybių narių parlamentų atstovais, tikisi pasiekti sutarimą dėl šių pagrindinių reformos ramsčių:

· visiško fiskalinio valstybių narių suvereniteto laikymasis

Jokiomis aplinkybėmis naująja sistema Europos Sąjungai neturi būti suteikta teisė rinkti mokesčius. Fiskalinis suverenitetas lieka valstybėms narėms, kurios gali įgalioti Sąjungą tam tikrą ribotą laikotarpį tiesiogiai naudotis tam tikra mokesčio dalimi. Šis valstybių narių sprendimas gali būti bet kuriuo metu atšauktas;

· fiskalinis neutralumas

Esant visiems kitiems veiksniams vienodiems, perkeliant politikos priemonę į Europos lygmenį neturi būti didinamos nei bendros valstybės išlaidos, nei mokesčių našta piliečiams. Jeigu pagal naująją sistemą dalis mokesčio būtų tiesiogiai skiriama Europos Sąjungai, atitinkamai reikėtų sumažinti kitur skiriamą dalį;

· nekeičiama ES biudžeto dydžio nustatymo tvarka

Viršutinė 1,24 proc. BNP riba laikoma savaime suprantama. Pertvarkant Sąjungos nuosavus išteklius neturi padidėti biudžetas, nes tai jau kitas klausimas;

· laipsniškas naujosios sistemos įvedimas

Reikia numatyti pereinamuosius laikotarpius, skirtus laipsniškai įvesti naująją sistemą. Jeigu bus pasiektas politinis susitarimas, pirmoji reformos stadija turėtų prasidėti 2009 m. Išlaikant valstybių narių įnašų sistemą, būtų galima ją pakeisti ir padaryti paprastesnę, skaidresnę ir visiškai atitinkančią kiekvienos valstybės narės santykinį gerovės lygį;

· aiškaus pajamų reformos ir išlaidų reformos politinio ryšio sukūrimas

Kaip numatyta naujojo Tarpinstitucinio susitarimo 3-ojoje deklaracijoje, ES pajamų struktūros reforma ir ES išlaidų struktūros reforma turi vykti kartu. Perėjimas nuo valstybių narių įnašų sistemos į tiesiogiai Sąjungai skiriamų tikrųjų nuosavųjų išteklių sistemą taip pat išlaisvins nuo pareigos planuojant ES išlaidas laikytis įvairių „grąžinkite mano pinigus“ reikalavimų.

Kiti argumentai

Nors pranešėjui aišku, kad dar ne metas įvesti tikrąjį europinį mokestį,

ilgainiui reikėtų apsvarstyti galimybę grįžti prie sistemos, kurią ketinta įvesti Romos sutartimi. Valstybių narių biudžetams tenkančią įnašų į ES finansus naštą būtų galima sumažinti tiesiogiai Europos Sąjungai skiriant su Bendrijos veikla glaudžiai susijusį fiskalinį išteklių, dėl kurio būtų sprendžiama valstybių narių vidaus sistemose. Šią antrąją stadiją būtų galima laipsniškai pradėti nuo 2014 m.

Siekdamas turėti naujausius patikimus duomenis ir ištirti konkrečias galimybes taikyti įvairius ES pajamų elementus, pranešėjas laukia Europos Parlamento 2006 m. spalio mėn. užsakyto tyrimo, skirto aptarti tam tikriems mokesčiams, kuriuos būtų galima panaudoti naujojoje nuosavųjų išteklių sistemoje, rezultatų. Siekiant aiškiai suformuluoti galimus politinius variantus, galima būtų pakviesti Komisiją pateikti išsamią suvestinę apie esamų nacionalinių mokesčių, kuriuos griežtai laikantis minėtų pagrindinių principų būtų galima panaudoti šiam tikslui, pranašumus ir trūkumus.

Pranešėjas, remdamasis praėjusiais metais atliktu darbu ir glaudžiai bendradarbiaudamas su valstybių narių parlamentais, tikisi, kad nuomonėje savo iniciatyva dėl nuosavųjų išteklių, kurią planuojama pateikti plenarinėje sesijoje 2007 m. pavasarį, galės pateikti keletą konkrečių idėjų, kaip galėtų atrodyti būsima nuosavųjų išteklių sistema, kuri būtų teisinga, lengvai suvokiama piliečiams ir veiktų be kompensavimo mechanizmų ir atskiroms valstybėms narėms taikomų išimčių.

  • [1]  Į 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstitucinį susitarimą įtraukta peržiūros sąlyga – žr. priedą.
  • [2]  „M. Schreyer pasiūlymai“, COM(2004)505 ir COM(2004)501.
  • [3]  2006 m. gegužės 9 d. jungtinio parlamentinio plenariniame posėdyje pateikta 4-osios darbo grupės parengta suvestinė.
  • [4]  Europos politikos tyrimo grupė (SEP), 2005 m. birželio 30 d., „Nuosavi ištekliai. Sistemos evoliucija 25 valstybes nares turinčioje ES.“ Tyrimas Europos Parlamentui.

ANNEX

Interinstitutional Agreement on budgetary discipline and sound financial management

3. Declaration on the review of the financial framework

1. In accordance with the conclusions of the European Council, the Commission has been invited to undertake a full, wide-ranging review covering all aspects of EU spending, including the Common Agricultural Policy, and of resources, including the United Kingdom rebate, and to report in 2008/2009. That review should be accompanied by an assessment of the functioning of the Interinstitutional Agreement. The European Parliament will be associated with the review at all stages of the procedure on the basis of the following provisions:

- during the examination phase following the presentation of the review by the Commission, it will be ensured that appropriate discussions take place with the European Parliament on the basis of the normal political dialogue between the institutions and that the positions of the European Parliament are duly taken into account;

- in accordance with its conclusions of December 2005, the European Council "can take decisions on all the subjects covered by the review". The European Parliament will be part of any formal follow-up steps, in accordance with the relevant procedures and in full respect of its established rights.

2.     The Commission undertakes, as part of the process of consultation and reflection leading up to the establishment of the review, to draw on the in-depth exchange of views it will conduct with European Parliament when analysing the situation. The Commission also takes note of the European Parliament's intention to call for a conference involving the European Parliament and the national parliaments to review the own-resources system. It will consider the outcome of any such conference as a contribution in the framework of that consultation process. It is understood that the Commission's proposals will be put forward entirely under its own responsibility.

Biudžeto kontrolės komiteto NUOMONĖ  (20.12.2006)

pateikta Biudžeto komitetui

dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių
(2006/2205(INI))

Nuomonės referentas: Bart Staes

PASIŪLYMAI

Biudžeto kontrolės komitetas ragina atsakingą Biudžeto komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  nurodo, kad Europos Sąjungos pajamų sistemą paseno. Nacionaliniai įnašai, kurie iš pradžių turėjo būti papildomos lėšos („PVM lėšos“) ar specialiosios lėšos („BNP lėšos“), šiuo metu sudaro 90 proc. Europos Sąjungos finansavimo išteklių; dėl tokio masto, atsižvelgiant į daugybę per metų metus atliktų techninių patikslinimų, dabar sistemoje yra nepriimtinų trūkumų, kuriuos pripažįsta Komisija ir Tarybos sekretoriatas;

2.  pabrėžia, kad tokia sistema labai silpnina Bendrijos dvasią; bendrųjų išlaidų finansavimas nacionaliniais įnašais kiekvienai šaliai suteikia pagrindą naudotis „teisingo grąžinimo“ argumentais; ragina valstybes nares ir Komisiją, kol bus parengta nauja nuosavų išteklių sistema, imtis atitinkamų priemonių ištaisyti dabartinės tradicinių nuosavų išteklių ir PVM bei BNP pagrindu suformuotų nuosavų išteklių sistemos trūkumus, kaip pažymima Audito Rūmų 2005 m. metinėje ataskaitoje; ragina Komisiją kuo greičiau pateikti pasiūlymą dėl FISIM (netiesiogiai apskaičiuotos finansinio tarpininkavimo paslaugos);

3.  pritaria Audito Rūmų nuomonei[1], kad nuodugnią Bendrijų nuosavų išteklių sistemos reformą yra nepaprastai sunku įgyvendinti, jei diskusijos dėl šios reformos tiesiogiai siejamos su derybomis dėl to, kokias finansines maksimalias ribas ir kokias sumas reikia skirti Bendrijos politikos sritims pagal daugiametę finansinę programą;

4.  todėl džiaugiasi tuo, kad persvarstymo sąlyga, dėl kurios buvo susitarta Briuselyje 2005 m. gruodžio 15 ir 16 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, suteiks aiškias galimybes pasirengti nuosavų išteklių sistemos reformai ir ją visą priimti dar iki naujos finansinės perspektyvos laikotarpio pabaigos;

5.  primena, kad, nepriklausomai nuo to, kokia sistema bus pasirinkta, ji turėtų būti skaidri, efektyvi ir paremta principu, pagal kurį duomenys apie visus Europos fondų lėšų gavėjus būtų skelbiami viešai; sistema turiėtų būti kuriama taip, kad būtų išvengta sukčiavimo ir pažeidimų, būtų remiamasi ekonomiškumo principu ir kad Europos Audito Rūmams būtų sudarytos visų lygmenų kontrolės galimybės;   

6.  reikalauja, kad bet kokia tokio pobūdžio reforma neturėtų padaryti įtakos išlaidoms, kad jai pritartų visuomenė; dėl jos neturėtų padidėti viešosios išlaidos ir našta mokesčių mokėtojams; dėl patvirtinimo, ar tinkamai laikomasi šių principų, turi būti kreipiamasi į nacionalinius audito biurus ir Europos Audito Rūmus.

7. atsižvelgdami į dvilypę ES prigimtį (piliečių ir valstybių sąjunga), sprendimą dėl naujos nuosavų išteklių sistemos turi kartu priimti Europos Parlamentas ir Taryba;

8.  siekiant didinti piliečių pasitikėjimą, turi būti tiksliau apibrėžti Europos valdžios organų demokratiniai įsipareigojimai mokesčių mokėtojams; ES finansų sistemos nuostatose taip pat nurodoma, kad daugiametės finansavimo programos laikotarpis turėtų būti suderintas su Europos Parlamento kadencijos laikotarpiu;

9.  turėtų būti kuo greičiau atsisakyta metiniame biudžete išlaidas skirstyti į privalomas ir neprivalomas (kaip tai jau yra numatyta Sutartyje dėl Konstitucijos), kad Europos Parlamentui būtų užtikrinta galimybė prisidėti prie bendro sprendimo procedūros svarstant visas biudžeto eilutes;

10. ragina savo kompetentingą komitetą surengti konferenciją dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateities, kurioje dalyvautų valstybių narių parlamentų atstovai.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Europos Sąjungos nuosavi ištekliai

Nuorodos

2006/2205(INI)

Atsakingas komitetas

BUDG

Nuomonę pateikė
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

CONT
12.10.2006

Glaudesnis bendradarbiavimas - pranešimo plenariniame posėdyje data

 

Nuomonės referentas (-ė)
  Paskyrimo data

Bart Staes
20.6.2006

Svarstymas komitete

27.11.2006

20.12.2006

 

 

 

Priėmimo data

20.12.2006

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

22

 

 

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Inés Ayala Sender, Herbert Bösch, Paul van Buitenen, Simon Busuttil, Paulo Casaca, Antonio De Blasio, Petr Duchoň, Szabolcs Fazakas, Christofer Fjellner, Ingeborg Gräßle, Umberto Guidoni, Dan Jørgensen, Ona Juknevičienė, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Jan Mulder, Bart Staes, Margarita Starkevičiūtė, Kyösti Virrankoski, Marilisa Xenogiannakopoulou

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Daniel Caspary, Valdis Dombrovskis, Paul Rübig

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

 

  • [1]  Žr. Nuomonės Nr. 2/2006 18 dalį (OL C 203, 2006 08 25, p. 50).

Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ  (1.2.2007)

pateikta Biudžeto komitetui

dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateities
(2006/2205(INI))

Nuomonės referentė: Elisa Ferreira

PASIŪLYMAI

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas ragina atsakingą Biudžeto komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  dar kartą pabrėžia būtinybę persvarstyti dabartinę nuosavų išteklių sistemą siekiant, kad ji taptų skaidresnė, tikslesnė, paprastesnė, suprantama Europos piliečiams ir kad atitiktų Europos solidarumo principą;

2.  pabrėžia Europos Parlamento dalyvavimo svarbą keičiantis nuomonėmis dėl 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstituciniame susitarime nustatytos Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos reformos ;

3.  pripažįsta, kad sunkios derybos dėl 2007–2013 m. finansinės perspektyvos ir galutinio susitarimo sudėtingumas rodo, jog dabartinė sistema nėra tobula, ir kartu patvirtinamas faktas, kad nauja iniciatyva tinkama ir pateikta reikiama laiku;

4.  pritaria darbo metodui, kurį pasirinko pranešėja, ypač dėl glaudaus valstybių narių parlamentų dalyvavimo įvairiais proceso etapais, nes taip sudaromos tinkamos sąlygos konvergencijai;

5.  mano, kad nuosavi ištekliai yra labai svarbus veiksnys persvarstant finansines perspektyvas; todėl viliasi nedelsdamas pradėti parengiamuosius darbus, susijusius su šiuo įvykiu, įtraukiant visus kompetentingus komitetus, kaip jau buvo sėkmingai daroma per ankstesnes derybas;

6.  laukia techninių tyrimų, kuriuos Europos Parlamentas pavedė atlikti 2006 m. spalio mėn., rezultatų, kurie padėtų priimti politinį sprendimą renkantis alternatyvias biudžeto finansavimo priemones, kurios neturėtų apsunkinti Europos mokesčių mokėtojų ir kurias taikant pavienėms valstybėms narėms nebūtų leista toliau taikyti esamų kompensavimo planų; mano, kad reikėtų ištirti įvairių numatytų sistemų makroekonominį poveikį;

7.  pažymi, kad valstybių narių suverenumo principas vykdant mokesčių politiką turi būti derinamas su būtinybe turėti stabilų bendrąjį biudžetą, kurį naudojant būtų galima remti tas politikos kryptis, kurios veiksmingiau vykdomos ES lygmeniu, pavyzdžiui, stiprinti vidaus solidarumą ir išorės konkurencingumą;

8.  mano, kad reikėtų skaidriau ir aiškiau nurodyti ES nuosavų išteklių šaltinius taip siekiant suteikti galimybę Europos piliečiams tiksliai žinoti, kokio dydžio jų įnašas ir kokia forma jis daromas ir siekti užtikrinti būtiną drausmę Komisijai ir biudžeto valdymo institucijoms priimant su išlaidomis susijusius sprendimus;

9.  pabrėžia, kad naujoji sistema turėtų būti pagrįsta pažangos principu ir todėl tam tikrais atvejais reikėtų atsižvelgti į kiekvienos valstybės įplaukų lygį siekiant nustatyti jos pajėgumą daryti įnašus į ES biudžetą;

10. pabrėžia, kad dėl išaugusio valstybių narių skaičiaus gali kisti Europos Sąjungos pajėgumas integruoti, ypač sanglaudos politikos požiūriu; todėl pataria siekti, kad persvarstant dabartinę nuosavų išteklių sistemą būtų užtikrinamas buvusių ir būsimų plėtros etapų įgyvendinamumas;

11. mano, kad reikia nuodugniai ištirti esamų apmokestinimo būdų potencialą prieš imantis kurti naujus apmokestinimo būdus, kurie galėtų padidinti mokesčių spaudimą;

12. pabrėžia, kad remiantis naujuoju tarpinstituciniu susitarimu visuotinė reforma turėtų apimti biudžeto įplaukas ir išlaidas, taip pat reikėtų nuodugniau apsvarstyti kai kurias biudžeto išlaidų eilutes, pvz., susijusias su bendrąja žemės ūkio politika, taip užtikrinant, kad Europos Sąjungos biudžetas įplaukų ir išlaidų požiūriu būtų toks, kad galima būtų sėkmingai įgyvendinti Lisabonos strategiją;

13. remia laipsnišką diegimą pratęstu pereinamuoju laikotarpiu naujų galimų finansinių priemonių, pvz., tikrųjų Europos Sąjungos nuosavų išteklių, kuriuos galėtų sudaryti mokesčiai, renkami tokia forma kaip pridėtinės vertės mokestis, akcizo mokestis už kelių transporto kurą, akcizo mokestis už tabako ir alkoholio gaminius, ekologinis mokestis arba procentinė dalis įmonių mokamo pagal bendrą mokesčio bazę nustatomo pelno mokesčio.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateitis

Procedūros numeris

2006/2205(INI)

Atsakingas komitetas

BUDG

Nuomonę pateikė
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

ECON
16.11.2006

Glaudesnis bendradarbiavimas – pranešimo plenarinėje sesijoje data

 

Autorius (-ė)
  Paskyrimo data

Elisa Ferreira
24.10.2006

Pakeistas nuomonės referentas

 

Svarstymas komitete

19.12.2006

23.1.2007

 

 

 

Priėmimo data

30.1.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

41

0

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Zsolt László Becsey, David Casa, Konstantin Dimitrov, Pervenche Berès, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Ieke van den Burg, Elisa Ferreira, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Donata Gottardi, Sophia in 't Veld, Othmar Karas, Piia-Noora Kauppi, Evgeni Kirilov, Wolf Klinz, Christoph Konrad, Kurt Joachim Lauk, Andrea Losco, Astrid Lulling, Gay Mitchell, Cristobal Montoro Romero, Joseph Muscat, John Purvis, Alexander Radwan, Bernhard Rapkay, Eoin Ryan, Antolín Sánchez Presedo, Manuel António dos Santos, Olle Schmidt, Margarita Starkevičiūtė, Ivo Strejček, Sahra Wagenknecht, Lars Wohlin

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Harald Ettl, Vladimír Maňka, Thomas Mann, Giovanni Pittella

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Dariusz Maciej Grabowski, Holger Krahmer, Kurt Lechner, Heide Rühle

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

...

Regioninės plėtros komiteto NUOMONĖ  (27.2.2007)

pateiktas Biudžeto komitetui

dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateities
(2006/2205(INI))

Nuomonės referentas: Gerardo Galeote

PASIŪLYMAI

Regionų plėtros komitetas ragina atsakingą Biudžeto komitetą į pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  pritaria Europos Tarybos 2005 m. gruodžio 15–16 d. vykusio posėdžio sprendimui, kuriuo Komisija raginama parengti išsamią visų ES išlaidų ir išteklių aspektų apžvalgą ir 2008 m. arba 2009 m. pateikti su tuo susijusią ataskaitą; taip pat pritaria deklaracijai dėl finansinės struktūros persvarstymo, kuri yra 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo priede[1]; apgailestauja, kad Europos Vadovų Taryba susitarė dėl dar didesnių korekcijų, taikytinų tam tikroms didžiausią dalį įnašų sumokančioms valstybėms, taip nuosavųjų išteklių sistemą padarydama dar sudėtingesnę ir suteikdama didesnę reikšmę trumparegiškai vadinamajai teisingo grąžinimo koncepcijai;

2.  atkreipia dėmesį į tai, kad finansinės autonomijos principas, kuris įtvirtintas EB sutarties 269 straipsnyje ir kuris įgyvendinamas 1970 m. balandžio 21 d. Tarybos direktyva 70/243/EAPB, EEB, Euratomas dėl valstybių narių finansinių įnašų pakeitimo Bendrijų nuosavaisiais ištekliais, buvo grindžiamas siekiu užtikrinti, kad Bendrija disponuotų pakankamais ištekliais ir taip išliktų nepriklausoma nuo valstybių narių interesų, ir užtikrinti, kad būtų laikomasi solidarumo principo, kuriuo grindžiama regioninė politika;

3.  pripažįsta, kad turi būti laikomasi mokesčių suverenumo, subsidiarumo ir mokesčių neutralumo bei atskaitingumo principų;

4.  ragina Komisiją, atsižvelgus į savo būsimą 2008 m. apžvalgą, rimtai apsvarstyti, ar nereikėtų užtikrinti tiesioginio, paprasto ir skaidraus ES piliečių ir ES išteklių ryšio, sukuriant paprastesnę ir demokratiškesnę Europos Sąjungos išteklių sistemą, ir, atsižvelgus į regionų susirūpinimą Europos Sąjungos finansavimo pobūdžiu, teikti išsamesnę informaciją Europos Sąjungos ir valstybių narių lygmenimis;

5.  siūlo, kad užtikrinant tokį ryšį būtų tinkamai apsvarstyta galimybė mokėti nustatytą mokestį į Europos Sąjungos biudžetą ir deramai atsižvelgta į Sutarties reikalavimus dėl atokiausių regionų (EB sutarties 299 straipsnio 2 dalis);

6.  pripažįsta, kad artimiausiu metu, atsižvelgiant į būsimą ES kompetenciją, valstybių narių įmokos liks svarbus ES pajamų šaltinis; vis dėlto skatina Komisiją siūlyti lėšų rinkimo sistemą, pagal kurią būtų labai sumažinta santykinė valstybių narų įnašų svarba ir išlaikytas minimalus valstybių narių įnašų mastas, įnašus mokant pagal kiekvienos valstybės narės santykinę gerovę;

7.  pabrėžia, kad būtina užtikrinti, jog bet kokia nauja sistema atspindėtų santykinę kiekvienos valstybės narės gerovę ir jos gebėjimą mokėti įnašus;

8.  ragina Europos vadovus neapsiriboti diskusijomis išlaidų klausimais, bet pabrėžti šių išlaidų naudą ir investicijų grąžą, ypač senosiose valstybėse narėse;

9.  reikalauja, kad būtų laikomasi vadinamojo Fontenblo principo ir kad dėl to būtų atsisakyta sumokėtų įnašų dalies grąžinimo, kuris akivaizdžiai ilgiau nebegali būti pateisinamas;

10. tikisi, kad svarstant nuosavųjų išteklių sistemą valstybių narių parlamentuose ir Europos Parlamente, kuris taip pat turi konsultuotis su Regionų komitetu, bus atsižvelgiama į regionų susirūpinimą.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateitis

Procedūros numeris

2007/2205(INI)

Atsakingas komitetas

BUDG

Nuomonę pateikė
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

REGI
7.9.2006

Glaudesnis bendradarbiavimas – paskelbimo plenariniame posėdyje data

 

Nuomonės referentas (-ė)
  Paskyrimo data

Gerardo Galeote
24.11.2004

Pakeistas nuomonės referentas (-ė)

 

Svarstymas komitete

19.12.2006

1.2.2007

 

 

 

Priėmimo data

27.2.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+: 36

–: 5

0: 1

 

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Stavros Arnaoutakis, Elspeth Attwooll, Tiberiu Bărbuleţiu, Jean Marie Beaupuy, Antonio De Blasio, Gerardo Galeote, Eugenijus Gentvilas, Ambroise Guellec, Pedro Guerreiro, Zita Gurmai, Marian Harkin, Jim Higgins, Filiz Husmenova, Alain Hutchinson, Mieczysław Edmund Janowski, Gisela Kallenbach, Tunne Kelam, Evgeni Kirilov, Constanze Angela Krehl, Jamila Madeira, Mario Mantovani, Sérgio Marques, Miguel Angel Martínez Martínez, Lambert van Nistelrooij, Jan Olbrycht, Maria Petre, Markus Pieper, Bernard Poignant, Elisabeth Schroedter, Stefan Sofianski, Catherine Stihler, Margie Sudre, Oldřich Vlasák

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Brigitte Douay, Den Dover, Emanuel Jardim Fernandes, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Ljudmila Novak, Francisca Pleguezuelos Aguilar

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Simon Busuttil, Wolf Klinz, Thomas Wise

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

 

  • [1]  OL C 139, 2006 6 14, p. 1.

Konstitucinių reikalų komiteto NUOMONĖ  (23.1.2007)

pateikta Biudžeto komitetui

dėl Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateities
(2006/2205(INI))

Nuomonės referentas: Carlos Carnero González

PASIŪLYMAI

Konstitucinių reikalų komitetas ragina atsakingą Biudžeto komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  konstatuoja, kad dabartinė Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių sistema nėra nei skaidri ir suprantama piliečiams, nei atitinka sutartyse nustatytus tikslus, ypač susijusius su tikslu užtikrinti finansinį Europos Sąjungos savarankiškumą;

2.  mano, kad, siekiant suteikti daugiau teisių ir svarbesnį vaidmenį piliečiams Sąjungoje, nuosavųjų išteklių sistema turėtų būti suderinta su Europos Sąjungos institucinėmis reformomis;

3.  pažymi, kad pagal dabartinę sistemą, užuot teikus Europos Sąjungai užtektinai nuosavųjų išteklių, kad ji galėtų vykdyti savo politiką, piliečiams vis sunkiau suprasti, kaip finansuojama Bendrija, ir skatina valstybių narių derybas dėl įnašo sumažinimo – nesvarbu, ar jos yra mokėtojos, ar gavėjos – vadovaujantis vadinamuoju teisingu permokos grąžinimu, kurį vykdant visiškai neatsižvelgiama į daugybę privalumų, kurių visi Bendrijos nariai įgyja dėl to, jog priklauso Europos Sąjungai, ir taip pat visiškai neatsižvelgiama į sanglaudos principus;

4.  taigi pritaria minčiai iš esmės persvarstyti Europos Sąjungos finansavimo sistemą (ir išlaidų, ir pajamų); šį klausimą Komisija įsipareigojo kelti 2008–2009 m., laikydamasi 2005 m. gruodžio mėn. 15 ir 16 d. Europos Vadovų Tarybos pasiektų susitarimų ir 2006 m. gegužės 17 d. Deklaracijos dėl daugiametės finansinės struktūros peržiūros, pridėtos prie Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo, nuostatų;

5.  mano, kad reikia naujos ES nuosavųjų išteklių sistemos, kuri

-  būtų sudaryta iš tikrų Bendrijos nuosavųjų išteklių, o ne valstybių narių įnašų į Europos biudžetą;

–  iš tikrųjų padėtų siekti sanglaudos Europos Sąjungoje;

-  padėtų užtikrinti, kad Europos Sąjunga turėtų pakankamai lėšų tinkamai finansuoti savo politikos sritis, ypač turint galvoje būsimą plėtrą, ir kad išlaidos būtų daugiau tiesiogiai siejamos su jos politiniais prioritetais;

-  būtų skaidri ir suprantama;

-  būtų nustatoma taikant vienareikšmiškai demokratines sprendimų priėmimo ir kontrolės procedūras;

-  būtų nešališka;

–  tiesiogiai susietų piliečius ir Sąjungą;

6.  taigi mano esant tinkama palaipsniui kaupti Europos Sąjungos iš mokesčių surinktus nuosavuosius išteklius, kurie nepriklausytų nuo valstybių narių įmokų, o tiesiogiai susietų viešuosius ir Bendrijos finansus; mano, kad ši sistema turėtų būti efektyvi, nešališka ir netapti didesne bendra mokesčių našta mokėtojams;

7.  dėl sprendimų, susijusių su nuosavais ištekliais, priėmimo priemonių:

-  dar kartą patvirtina, kad pritaria Konstitucijoje Europai išdėstytoms nuostatoms, t. y. europinio įstatymo, kurį priima Taryba, pasikonsultavusi su EP, ir kurį patvirtina visos valstybės narės, atsižvelgdamos į savo atitinkamas konstitucines taisykles, pagrindinėms nuostatoms ir Tarybos priimtame įstatyme, patvirtintame kvalifikuota balsų dauguma pritarus EP, nustatytoms vykdomosioms priemonėms;

-  vis dėlto primena, kad tokios nuostatos neatsiejamos nuo bendrojo susitarimo dėl Europos Sąjungos finansų, įtvirtinto Konstitucijoje Europai ir grindžiamo šiomis nuostatomis:

●    leisti valstybėms narėms ir toliau tarti paskutinį žodį dėl nuosavųjų išteklių;

●    įtraukti į Sutartį dabartinę finansinę programą taikant daugiametės finansinės struktūros įstatymą, pagal kurį reikalaujama Tarybos ir EP sutikimo;

●    sudarant metinį biudžetą nebeskirstyti išlaidų į privalomąsias ir neprivalomąsias,

●    suteikti EP sprendžiamąją galią visais su metiniu biudžetu susijusiais klausimais;

8.  pabrėžia, kad vėliau stiprinant europinę politinę integraciją būtinai reikės supaprastinti sprendimų dėl nuosavųjų išteklių priėmimą, kad jis būtų veiksmingesnis, ir suteikti EP galią kartu su valstybių narių parlamentais patvirtinti šiuos sprendimus, kad šis procesas taptų visos Bendrijos procesu;

9.  mano, kad siekiant sėkmingo persvarstymo, reikia vykdant nuosavųjų išteklių sistemos reformą kartu iš naujo suformuluoti Europos Sąjungos išlaidų panaudojimo tikslus, kad sustiprėtų visų sričių politika ir kad būtų atsižvelgta į Europos kūrimo proceso raidą bei į bendrus EP, Komisijos, Tarybos ir nacionalinių parlamentų svarstymus;

10. mano, kad vidutiniu laikotarpiu persvarstant finansinę struktūrą būtų sudaryta galimybė iš naujo nustatyti Bendrijos įvairių krypčių politikos tikslus; taigi pageidautų, kad nedelsiant būtų pradėta atitinkamai ruoštis ir būtų įtraukti visi už šią sritį atsakingi komitetai, kaip buvo padaryta vykstant pradinėms deryboms;

11. džiaugiasi atsakingojo pranešėjo darbo metodika vykstant dialogui su nacionaliniais parlamentais, taip pat naudingomis diskusijomis, iki šiol įvykusiomis parlamentiniuose forumuose dėl Europos ateities.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateitis

Procedūros numeris

2006/2205(INI)

Atsakingas komitetas

BUDG

Nuomonę pateikė
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

AFCO
7.9.2006

Glaudesnis bendradarbiavimas – paskelbimo plenariniame posėdyje data

 

Nuomonės referentas (-ė)
  Paskyrimo data

Carlos Carnero González
23.11.2006

Pakeistas nuomonės referentas (-ė)

 

Svarstymas komitete

23.11.2006

22.1.2007

 

 

 

Priėmimo data

23.1.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

15

2

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

James Hugh Allister, Carlos Carnero González, Richard Corbett, Jean-Luc Dehaene, Panayiotis Demetriou, Andrew Duff, Ingo Friedrich, Bronisław Geremek, Genowefa Grabowska, Jo Leinen, Íñigo Méndez de Vigo, Marie-Line Reynaud, Adrian Severin, Alexander Stubb, Riccardo Ventre

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Ashley Mote, Gérard Onesta, Jacek Protasiewicz

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

 

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

 

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Europos Sąjungos nuosavųjų išteklių ateitis

Procedūros numeris

2006/2205(INI)

Atsakingas komitetas
  Paskelbimo apie suteikiamus įgaliojimus plenariniame posėdyje data

BUDG
7.9.2006

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

CONT
12.10.2006

ECON
7.9.2006

REGI

7.9.2006

AFCO

7.9.2006

 

Nuomonė (-s) nepareikšta (-os)

  Nutarimo data


 

 

 

 

Glaudesnis bendradarbiavimas
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data


 

 

 

 

Pranešėjas (-ai)
  Paskyrimo data

Alain Lamassoure
20.9.2004

 

Pakeistas(-i) pranešėjas(-ai)

 

 

Svarstymas komitete

28.11.2006

5.12.2006

24.1.2007

26.2.2007

12.3.2007

Priėmimo data

12.3.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+

-

0

28

5

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Richard James Ashworth, Reimer Böge, Herbert Bösch, Simon Busuttil, Joan Calabuig Rull, Gérard Deprez, Brigitte Douay, James Elles, Salvador Garriga Polledo, Neena Gill, Ingeborg Gräßle, Nathalie Griesbeck, Louis Grech, Catherine Guy-Quint, Jutta Haug, Ville Itälä, Ralf Walter, Anne E. Jensen, Wiesław Stefan Kuc, Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk, Alain Lamassoure, Janusz Lewandowski, Vladimír Maňka, Mario Mauro, Francesco Musotto, Gianni Pittella, Nina Škottová, László Surján, Helga Trüpel, Kyösti Virrankoski

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Thijs Berman, Richard Corbett, Bárbara Dührkop Dührkop, Michael Gahler, Romana Jordan Cizelj, Paul Rübig, José Albino Silva Peneda, Margarita Starkevičiūtė, Peter Šťastný

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

 

Pateikimo data

13.3.2007

Pastabos
(pateikiamos tik viena kalba)