Pranešimas - A7-0227/2010Pranešimas
A7-0227/2010

PRANEŠIMAS dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“

6.7.2010 - (2009/2151(INI))

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas
Pranešėjas: Joao Ferreira

Procedūra : 2009/2151(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0227/2010

EUROPOS PARLAMENTO PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

Dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“

(2009/2151(INI))

Europos Parlamentas,

- atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 23 d. Komisijos komunikatą „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“[1], atitinkamą jo poveikio įvertinimą[2] ir į Komisijos 2007 m. gruodžio 14 d. darbo dokumentą dėl Europos greitojo išankstinio perspėjimo sistemos sustiprinimo[3];

- atsižvelgdamas į savo 2009 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl miškų gaisrų 2009 m. vasarą[4]; 2007 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl gaivalinių nelaimių[5]; 2006 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl miškų gaisrų ir potvynių[6]; 2002 m. rugsėjo 5 d. rezoliuciją dėl potvynių Europoje[7]; 2005 m. balandžio 14 d. rezoliuciją dėl sausros Portugalijoje[8]; 2005 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl sausros Ispanijoje[9]; 2005 m. rugsėjo 8 d. rezoliuciją dėl stichinių nelaimių (gaisrų ir potvynių) šią vasarą Europoje[10]; į savo 2006 m. gegužės 18 d. rezoliucijas dėl gaivalinių nelaimių (miškų gaisrų, sausrų ir potvynių) įtakos žemės ūkiui[11], regioninės plėtros aspektų[12] ir aplinkosaugos aspektų[13]; į 2010 m. kovo 11 d. rezoliuciją dėl didelės gaivalinės nelaimės Madeiros autonominėje srityje ir uragano „Ksintija“ padarinių Europoje[14] ir į 2006 m. gegužės 18 d. teisėkūros rezoliuciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo įsteigimo[15];

- atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 16 d. Tarybos išvadas dėl Sąjungos pajėgumo reaguoti į nelaimes didinimo[16] ir į Briuselyje posėdžiavusios Europos Vadovų Tarybos 2006 m. birželio 15-16 d. išvadų dėl Europos Sąjungos gebėjimo reaguoti ekstremalių situacijų, krizių ir nelaimių sąlygomis 12–15 punktus[17];

- atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 5 d. Sprendimą 2007/162/EB, Euratomas, nustatantį civilinės saugos finansinę priemonę[18];

- atsižvelgdamas į Tarybos direktyvą 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (Seveso II direktyva)[19];

- atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo (Potvynių direktyva)[20];

- atsižvelgdamas į Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (PAV direktyva)[21];

- atsižvelgdamas į 2005 m. sausio 22 d. Kobėje priimtą 2005-2015 m. Hyogo veiksmų programą „Tautų ir bendruomenių atsparumo gaivalinėms nelaimėms stiprinimas“[22];

- atsižvelgdamas į 1992 m. birželio 5 d. Rio de Žaneire priimtą Biologinės įvairovės konvenciją;

- atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 196 straipsnį;

- atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį;

- atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir Regioninės plėtros, Žemės ūkio ir kaimo plėtros bei Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetų nuomones (A7‑0227/2010),

A.  manydamas, kad prevencija turės būti vis svarbesnis etapas valdant nelaimes ir įgis vis didesnę socialinę svarbą;

B.   kadangi stichinės nelaimės kelia pavojų ekologinėms sistemoms ir biologinei įvairovei, daro poveikį tvariam vystymuisi ir kelią grėsmę socialinei sanglaudai,

C.  manydamas, kad dėl tokių veiksnių, kaip, inter alia, intensyvus dirvožemio naudojimas, nekoordinuota pramonės ir miestų plėtra, kaimo vietovių apleidimas, dykumėjimas, ekstremalių klimato reiškinių dažnėjimas, didėja valstybių narių, ir ypač konvergencijos regionų, pažeidžiamumas kilus stichinėms ir žmogaus sukeltoms nelaimėms,

D.  kadangi dėl klimato kaitos dažniau kyla stichinės nelaimės (potvyniai, didelės sausros ir gaisrai), dėl kurių žūsta žmonės ir daroma didelė žala aplinkai, ekonomikai ir socialinė žala,

E.   manydamas, kad stichinės nelaimės paprastai kyla dėl daugialypių priežasčių, ne visada priskiriamų vien tik ekstremaliems gamtos reiškiniams, bet dažnai netinkamam žmogaus santykiui su jį supančia fizine aplinka,

F.   kadangi nelaimės gali kilti dėl technologinių avarijų ir nelaimingų atsitikimų darbe, dėl kurių į aplinką gali patekti pavojingų cheminių, biologinių, radiologinių ar branduolinių (CBRB) medžiagų, labai kenkiančių sveikatai, augalams, infrastruktūrai ar gyvuliams,

G.  kadangi dažnai didele dalimi žalos, kurią sukelia stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės, galima išvengti; be to, kadangi kuriant ES politikos priemones reikia užtikrinti nuoseklias nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų paskatas vystyti, finansuoti ir įgyvendinti veiksmingesnę prevencijos ir apsaugos politiką,

H.  manydamas, kad holistinė, aktyvi, apgalvota ir nuosekli nelaimių prevencija turėtų apimti įvairius vietos, regioninių ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimo lygmenis, taip pat bendradarbiavimą su kitais subjektais, susijusiais su teritorija, taigi jos žinovais,

I.    kadangi pasirodė, kad dabar taikomos nelaimių prevencijos priemonės turi trūkumų, kadangi ankstesni Europos Parlamento pasiūlymai dar ne visiškai įgyvendinti, o tai trukdo įgyvendinti konsoliduotą ES strategiją dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos,

J.    kadangi nesibaigiančios sausros ir miškų gaisrai, be kita ko, spartina dykumėjimo procesą, visų pirma Pietų Europoje, labiausiai kenkia Viduržemio jūros regiono miškams ir miškingoms teritorijoms, kuriose auga vienos rūšies augalai, nevietinių rūšių augalai ir kurios ypač neatsparios ugniai, kelia pavojų gyventojų gyvybei ir gyvenimo kokybei tose bendruomenėse, kurios nukenčia nuo gaisrų,

K.  manydamas, kad darnus ir atsižvelgiant į gamtą vykdomas žemės naudojimas (dirbimas), pagarbus elgesys su energija, gamtos ištekliais ir aplinka, ekonominė bei socialinė plėtra ir ES sanglaudos stiprinimas, kova su gyventojų mažėjimu kaimo vietovėse, su dykumėjimu ir dirvožemio erozija bei tvarios žemės ūkio veiklos išsaugojimas ekonominiu ir ekologiniu požiūriu sudaro kai kuriuos pagrindinius stichinių nelaimių prevencijos elementus;

L.   kadangi miškų vaidmuo itin svarbus aplinkos išsaugojimui dėl jų poveikio išlaikant pusiausvyrą tiek anglies, tiek hidrologiniame cikle,

1.  pažymi, kad stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės gali turėti labai rimtų padarinių regionų ir valstybių narių ekonominei ir socialinei plėtrai; pabrėžia, kad pagrindinis stichinių nelaimių prevencijos tikslas – saugoti žmonių gyvybę, piliečių saugumą ir jų fizinę neliečiamybę, pagrindines žmogaus teises, aplinką, ekonominę ir socialinę infrastruktūrą, įskaitant būtiniausias komunalines paslaugas, gyventojų būstus, komunikacijas, transportą ir kultūros paveldą;

2.  pabrėžia, kad aktyvus pasirengimas yra veiksmingesnė ir pigesnė priemonė nei vien reagavimas į įvykusias nelaimes; mano, kad vietos geografinių, ekonominių ir socialinių sąlygų išmanymas yra esminis stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos aspektas;

3.  palankiai vertina Komisijos prisiimtą įsipareigojimą užtikrinti, kad būtų nuosekliau atsižvelgiama į su stichinių nelaimių prevencija susijusius klausimus Europos Sąjungos strategijose ir programose, ir pabrėžia, kad reikia holistinio požiūrio į nelaimių prevenciją; primena, kad reikia atsižvelgti į visų rūšių stichines ir žmogaus sukeltas nelaimes, tarp kurių, be kitų pavojų[23], yra potvyniai, audros, sausros, cunamiai, žemės drebėjimai, miškų gaisrai, kraštutinės temperatūros atvejai, ugnikalnių išsiveržimai, sniego griūtys, nuošliaužos, technologinės nelaimės ir nelaimingi atsitikimai darbe, dirvožemio erozija, nuošliaužos, podirvio ir požeminių vandenų užteršimas bei jūrų, ežerų ir upių tarša;

4.  ragina Komisiją skatinti valstybes nares keistis pažangiosios patirties pavyzdžiais siekiant užkirsti kelią žmogaus sukeltoms nelaimėms ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad regioninių valdžios institucijų atstovai dalyvautų mokymuose nelaimių valdymo klausimais;

5.  mano, kad dėl galimo stichinių nelaimių masto ir (arba) jų tarpvalstybinio pobūdžio svarbu ir būtina stiprinti bendradarbiavimą tiek regioniniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu, vykdant vienas kitą papildančius veiksmus, skleidžiant gerąją patirtį ir remiantis valstybių narių solidarumo principu;

6.  atsižvelgia į pasiūlymą kurti bendradarbiavimo tinklą, kurį sudarytų visų valstybių narių įvairių kompetentingų nacionalinių tarnybų atstovai; pabrėžia, kad toks tinklas turėtų veikti bendradarbiaujant nacionalinėms, regioninėms ir vietos institucijoms ir būti atsakingas už stichinių nelaimių valdymą, teritorijos tvarkymą ir rizikos zonų žemėlapių sudarymą bei rizikos valdymą; pabrėžia šio tinklo svarbą siekiant keistis patirtimi ir prevencijos priemonėmis ir parengti bendrą metodiką bei nustatyti būtiniausius pavojingų ir rizikos zonų žemėlapių sudarymo reikalavimus ES lygmeniu; ragina įtraukti į šį tinklą žemės ūkio atstovus ir išnagrinėti galimybę išklausyti JT aplinkos apsaugos programos nuostatas ir šiame sektoriuje veikiančių socialinių ir nevyriausybinių organizacijų bei kitų su teritorija susijusių subjektų, taigi jos žinovų, nuomonę;

7.  mano, kad itin svarbu bendradarbiauti skleidžiant informaciją ir patirtį, technikos bei mokslo prietaikas ir koordinuoti intervencijos pajėgumų plėtros strategiją;

8.  ragina regionus remtis jau esamais teritorinio ir tarptautinio derinimo tinklais, kad būtų galima plėtoti bendradarbiavimą labiau sutelkiant dėmesį į nelaimių prevenciją; mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo struktūros, pavyzdžiui, didieji regionai, kuriuose bendradarbiaujama vadovaujantis praktiniais sumetimais, gali tapti veiksmingu pagrindu bendradarbiauti nelaimių prevencijos srityje; remia vertingos patirties, šioje srityje įgytos anksčiau įgyvendinant projektus pagal Bendrijos iniciatyvą INTERREG, panaudojimą;

9.  mano, kad tik koordinuoti valstybių narių, įvairių sektorių ir subjektų, susijusių su nelaimių valdymo ciklu, veiksmai ir bendra strategija padėti daryti tikrą pažangą vykdant nelaimių prevenciją; pabrėžia vaidmenį, kuris įgyvendinant šią strategiją gali tekti savanorių darbui, ir ragina valstybes nares šiuo tikslu glaudžiau bendradarbiauti nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis; atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. bus Europos savanoriškos veiklos metai, siūlo apsvarstyti galimybę valstybių narių lygmeniu bendradarbiauti savanorių darbo srityje užtikrinant nelaimų prevenciją;

10. ragina valstybes nares, kaimynines ES šalis ir besivystančias šalis bendradarbiauti vykdant tarpvalstybinio lygmens projektus, pagal kuriuos dalijamasi pažangiąja patirtimi ir skleidžiamos praktinės žinios vykdant ES kaimynystės programas ir vystymosi programas;

11. pabrėžia, kad teikiant pagalbą turi būti paisoma nediskriminavimo principo; pažymi, kad pagalba turėtų būti teikiama pagal poreikį, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turto, kilmės pagal gimimą ar kitokio pagalbos gavėjų statuso;

12. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl aplinkosaugos problemų, kurių atsirado ir padaugėjo dėl klimato kaitos, šiuo metu intensyvėja priverstinė migracija, todėl norėtų pabrėžti vis stiprėjantį prieglobsčio prašančiųjų ir vietovių, kuriose blogėja aplinkos būklė, ryšį; ragina numatyti geresnę vadinamųjų pabėgėlių dėl klimato priežasčių apsaugą ir geresnes apgyvendinimo sąlygas;

13. pabrėžia, kad dėl stichinių nelaimių visų pirma kenčia vietos bendruomenės ir regionai, o apskritai nei jų materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, nei jų žinios ir finansiniai ištekliai nepakankami siekiant kovoti su tokiomis nelaimėmis vien tik nacionaliniu ir (arba) regioniniu mastu, taigi į tokias nelaimes reikia veiksmingai ir solidariai reaguoti Europos lygmeniu;

14. pabrėžia regionų ir valstybių narių skirtumų mažinimo svarbą apsaugant savo piliečius, jų nuosavybę, įskaitant kultūros paveldą, ir remiant jų pastangas stiprinti prevenciją tuose regionuose ir tose valstybėse narėse, kuriose stichinių nelaimių rizika itin didelė; ragina, kad ypatingas dėmesys būtų skiriamas atokiausiems, rečiausiai apgyvendintiems, kalnų, pasienio ir ekonomiškai silpniausiems Europos regionams;

15. pabrėžia, kad turi būti pripažintos atokių regionų, kalnų vietovių, mažai apgyvendintų ir apleidžiamų, atokių ir atokiausių regionų, salų, natūraliai nepalankioje padėtyje esančių regionų ir regionų, kuriuose galimi keli pavojai, gamtinės ypatybės ir ribotumai ir į tai tinkamai atsižvelgta; atkreipia dėmesį į papildomus sunkumus, su kuriais susiduria šie regionai, kovodami su stichinėmis nelaimėmis; ragina skirti šiems regionams ypatingą dėmesį pasitelkiant įvairias esamas finansines priemones ir nustatyti lankstesnes sąlygas toms teritorijoms skiriant Solidarumo fondo lėšas;

16. atkreipia dėmesį į poreikį persvarstyti Solidarumo fondo taisykles ir pritaikyti tinkamumo kriterijus atsižvelgiant į kiekvieno regiono ir stichinės nelaimės ypatybes, įskaitant nelaimes, kurios neužklumpa staiga, pvz., sausrą, skirti ypatingą dėmesį gamybos sektoriams, labiausiai pažeidžiamoms vietovėms bei nukentėjusiems gyventojams ir sudaryti sąlygas laiku ir lanksčiau sutelkti pajėgas; mano, kad Europos Sąjungos solidarumo fondo (ESSF) reglamento 4 straipsnyje numatyti remiami veiksmai pernelyg riboti; mano, kad nustatant tinkamumo kriterijų viršutines ribas būtina atsižvelgti į regioninį lygmenį, nes priešingu atveju regionai, ištikti labai didelių nelaimių, galėtų nepatekti tarp gaunančių paramą dėl ribos, nustatytos visai valstybei narei, kai visa valstybė narė jos nepasiekia;

17. pabrėžia būtinybę sukurti tinkamą nelaimių prevencijos finansavimo sistemą, pagal kurią būtų teikiama pakankamai finansinių išteklių stichinių nelaimių prevencijai ir kovai su jomis, kuri sustiprintų ir susietų tokias priemones kaip sanglaudos politika, kaimo plėtros politika, regioninė politika, Solidarumo fondas, Septintoji bendroji programa ir programa „Life+“; prašo, kad šiomis aplinkybėmis į prevenciją būtų atsižvelgta 2014–2020 m finansinėje perspektyvoje; ragina Europos Komisiją įvertinti galimybę pasiūlyti nuosekliau kaupti turimus išteklius siekiant didint ES prevencijos mechanizmų veiksmingumą;

18. ragina Komisiją užtikrinti, kad dėl dabartinių su krize susijusių biudžeto problemų nebūtų sumažinti ištekliai, skiriami esamoms nelaimių prevencijos priemonėms, taip pat ragina atliekant dabartinę biudžeto peržiūrą nuodugniai įvertinti visas spragas prevencijos srityje ir patikrinti, ar turimos priemonės apima visų tipų nelaimes;

19. pažymi, kad sanglaudos politika yra itin svarbi stichinių nelaimių rizikos prevencijos priemonė; mano, kad įvairios lėšos ir priemonės turi būti naudojamos lanksčiai ir koordinuotai, siekiant pagerinti šios politikos funkcionalumą ir veiksmingumą; pabrėžia, kad rizikos prevencija taip pat turi būti derinama su kitomis prevencijos srityje įgyvendinamomis priemonėmis, siekiant išvengti priemonių suskaidymo, taip pat siekiant padidinti jų veiksmingumą ir papildomą naudą;

20. dar kartą patvirtina poreikį tikrinti, ar ES lėšos panaudotos tinkamai, o netinkamai panaudotas lėšas reikalauti sugrąžinti;

21. pabrėžia, kad stichinių nelaimių prevencija pirmiausia yra valstybių narių kompetencija ir kad šioje srityje ir toliau reikia atsižvelgti į subsidiarumo principą;

22. ragina valstybes nares, kurios yra atsakingos už žemėtvarką, nustatyti kriterijus ir teisės aktus, kuriais būtų siekiama vietovėse, kurioms gresia potvyniai ir nuošliaužos arba kitokie geologiniai pavojai (įskaitant ir chaotišką miškų naikinimą) padėti išvengti katastrofų ir uždrausti statybas;

23. ragina valstybes nares įvertinti galimybę gerinti stichinių nelaimių prevencijos įtraukimą į nacionalines ES finansuojamas veiksmų programas, taip pat į nacionalines, regionines ir vietos veiksmų programas; mano, kad visi viešieji subjektai, susiję su aplinkosauga, turėtų būti įtraukti į šį procesą ir veiksmingai jame dalyvauti; prašo Komisijos remti valstybių narių nustatytą būtinybę persvarstyti šios srities veiksmų programas; siekdamas, kad būtų keičiamasi informacija, prašo Komisijos paraginti valstybes nares nurodyti savo taikomų kovos su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis programų detales;

24. mano, kad, teikdama paramą valstybėms narėms, ES ypatingą pirmenybę turi teikti, be kitų, šioms prevencijos priemonėms:

a) statybų saugos ir žemės naudojimo reglamentų rengimui ir persvarstymui;

b) padėties, dėl kurios susidaro palankios sąlygos rizikai kilti, taisymui: upių vagų renatūralizavimui; upių baseinų, šlapžemių ir susijusių ekologinių sistemų atkūrimui ir apsaugai; erozijos ir nuosėdų kaupimosi upių vagose stebėsenai; tiltų ir vandentiekio vamzdynų pralaidumo didinimui; miškų valymui ir pertvarkymui; miškų atsodinimui ir pajūrio juostos apsaugai;

c) gyvenamųjų zonų, o būtent – miesto zonų, ypač pažeidžiamų dėl tam tikrų rūšių stichinių nelaimių, apsaugai ir (arba) pertvarkymui dalyvaujant gyventojams;

d) didžiųjų esamų infrastruktūros objektų saugos palaikymui ir tikrinimui, ypač didelį dėmesį skiriant užtvankoms, degalų tiekimo vamzdynams, kelių ir geležinkelių tiltams, energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo, komunikacijų ir telekomunikacijų infrastruktūrai;

e) žemės ūkio veiklos išsaugojimui gyventojų skaičiaus mažėjimo paveiktose vietovėse, kurioms kyla stichinių nelaimių pavojus, ir pagalbai iš naujo integruojant žmogaus veiklą, kuriant infrastruktūrą, siekiant minėtų vietovių gyventojams suteikti galimybę ir toliau gyventi tokiose vietovėse;

25. ragina Komisiją padėti valstybėms narėms propaguoti sąmoningumo ugdymo prevencijos ir geriausios praktikos taikymo klausimais kampanijas, teikti plačiajai visuomenei nuolat atnaujinamą informaciją apie nustatytus pavojus ir veikimo būdus, kuriuos reikia taikyti įvykus stichinėms ar žmogaus sukeltoms nelaimėms, ir ją mokyti naudojant visiems piliečiams lengvai prieinamus kanalus; reikalauja, kad per gyventojų mokymų kampanijas būtų skiriamas didelis dėmesys jaunimo nuo pat mokyklinio amžiaus ir kaimo gyventojų mokymui; atsižvelgdamas į visuomenės sąmoningumo ugdymą, taip pat pabrėžia Europos bendro pagalbos numerio 112 svarbą ir būtinybę labiau jį viešinti;

26. primena, kad stichinės nelaimės dažnai susijusios su vandeniu – ne tik prasideda potvyniai (dažnai dėl netinkamo planavimo), šalnos, užeina kruša ir užteršiami upių baseinai, bet ir, kai jo trūksta, gali prasidėti reikšmingi pokyčiai, pvz., didelių Pietų ir Pietryčių Europos plotų dykumėjimas;

27. pabrėžia, kad pastaraisiais metais dėl nuolatinių sausrų Europoje padaugėjo miškų gaisrų, o tai paskatino daugelio regionų dykumėjimą;

28. atsižvelgdamas į sausros, miškų gaisrų ir dykumėjimo reiškinių sąveiką, ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl direktyvos, panašios į potvynių direktyvą, pirmenybę teikiant vandens trūkumo, sausros ir prisitaikymo prie klimato kaitos ES politikos įgyvendinimui; šiuo tikslu pakartotinai pabrėžia Europos sausrų stebėjimo centro, kuris būtų atsakingas už sausrų poveikio tyrimą, padarinių mažinimą ir stebėseną, įkūrimo svarbą;

29. kartoja savo raginimą, kad Komisija skatintų Europos sausrų ir dykumėjimo stebėjimo centro, kuris būtų atsakingas už sausrų ir dykumėjimo padarinių tyrimą, mažinimą ir stebėseną, atidarymą, siekiant pagerinti pagrįstų strateginių sprendimų priėmimą ir tobulinti koordinavimą tarp valstybių narių; mano, kad turėtų būti išnagrinėtos sausrų, miškų gaisrų, dykumėjimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos sąsajos ir kad pagal sausrų rizikos prevencijos ir valdymo politiką turėtų būti nustatyti rimti ir solidarumo principu grindžiami tikslai;

30. kadangi miškai svarbūs medienos gamybai, tačiau taip pat siekiant išlaikyti biologinę įvairovę, siekiant potvynių, lavinų ir erozijos prevencijos, siekiant valdyti gruntinio vandens išteklius ir surinkti anglies dioksidą, faktas, kad miškams kyla gaisrų pavojus turėtų kelti visų valstybių narių susirūpinimą; taigi ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis pateikti miškų apsaugos ir gaisrų prevencijos teisės aktus ir iniciatyvas ir juos įgyvendinti; mano, kad turėtų būti remiami miškų sodinimo ir atsodinimo projektai ir pirmenybė teikiama vietinių rūšių augalijos ir mišriems miškams siekiant skatinti bioįvairovę ir didesnį atsparumą gaisrams, audroms, kenkėjams, taip pat remti tvarų miško atliekų biomasės – atsinaujinančio energijos šaltinio – rinkimą ir naudojimą; mano, kad vykdant tikrą bendradarbiavimą šioje srityje turėtų būti nuolat renkami duomenys, sudaromi rizikos zonų žemėlapiai, rengiami gaisrų pavojaus valdymo planai, nustatoma, kokių priemonių reikia ir kokias turi 27 valstybės narės, ir vykdomas koordinavimas įvairiais lygmenimis;

31. atsižvelgdamas į tai, kad tyčinis gaisrų sukėlimas ir šių veiksmų dažnėjimas yra ekologiniai nusikaltimai, ragina Komisiją išnagrinėti ir pasiūlyti Tarybai bei Europos Parlamentui, kaip taikyti prievartos priemones, kuriomis būtų užkirstas kelias aplaidumui ir tyčiniam gaisrų sukėlimui;

32. pabrėžia, kaip svarbu žvelgti į prevenciją iš tarpvalstybinės perspektyvos, įtraukti ją į sektorines strategijas, siekiant skatinti darnų žemės naudojimą ir glaudžią ekonominę ir socialinę plėtrą, kurią vykdant būtų atsižvelgiama į gamtą;

33. pripažįsta, kad taikant kai kurias sektorines programas buvo skatinamas kaimo vietovių apleidimas ir per didelis gyventojų susitelkimas miestuose, todėl tam tikruose regionuose rizika didesnė;

34. mano, kad žemės ūkio ir miškininkystės produkcija neapsaugota nuo klimato reiškinių, pvz., sausrų, šalnų, ledo, krušos, miškų gaisrų, audrų, potvynių, liūčių ir viesulų, nuo sanitarinių pavojų, pvz., užkrato kenkėjais, gyvūnų ligų, epidemijų ir epizootijų, laukinių gyvūnų daromos žalos, taip pat nuo žmonių veiklos padarinių, pvz., klimato kaitos, taršos, rūgščiojo lietaus, netyčinio ar tyčinio genetinio užterštumo, nuo žemės nuošliaužų, atsirandančių dėl problemų, susijusių su miestų ir teritorijų planavimu, nuo technologinių nelaimių ir nelaimių transporto srityje, kalnuotų vietovių dykumėjimo, miškų gaisrų, visų pirma kylančių dėl to, kad neprižiūrimi miškai, ir dėl nusikalstamo elgesio, nuo upių taršos, kurią sukelia cheminės nuotekos iš gamyklų, organinių medžiagų nuotekos ir miškų lankytojų neatsargumas;

35. prašo Komisiją ir valstybes nares skatinti, kad būtų taikoma pažangioji žemdirbystės patirtis, nes kai kuriose ją taikančiose valstybėse narėse azotinių trąšų jau sunaudojama per pusę mažiau, o pasėlių derlius ne mažesnis;

36. laikosi nuomonės, kad būtina veiksmingos prevencijos dalis– tai socialiniu ir aplinkosaugos atžvilgiu subalansuota žemės ūkio strategija, pagal kurią būtų atsižvelgiama į būtinumą remti ir aktyvinti tvarią žemės ūkio gamybą bei kaimo plėtrą įvairiose šalyse ir regionuose; palaiko veiksmingą agrarinės ir aplinkosaugos bei agrarinės ir kaimo funkcijų skatinimo stiprinimą, gyventojų įsitvirtinimo kaimo vietovėse skatinimą, kaip esminį ekologinių sistemų išsaugojimo veiksnį kovojant su dabartine šių vietovių dykumėjimo ir nuskurdimo tendencija bei palengvinant miestų problemas; be to, pabrėžia ūkininkų, kaip kaimo saugotojų, vaidmenį, ir apgailestauja, kad Komisijos komunikate trūksta esminių su žemės ūkiu susijusių punktų;

37. mano, kad reikia sukurti Europos žemės ūkio valstybinio draudimo sistemą; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl Europos valstybinio draudimo sistemos siekiant geriau spręsti rizikos ir ūkininkų pajamų nestabilumo, susijusio su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, problemas; pabrėžia, kad ši sistema turėtų būti ambicingesnė nei ankstesnė, siekiant išvengti daugybės įvairių draudimo sistemų ES, lemiančių didelius ūkininkų pajamų neatitikimus; mano, kad reikia nedelsiant nustatyti minimalaus kompensavimo už stichines ir žmogaus sukeltas nelaimes tvarką, kuria galėtų pasinaudoti visų valstybių narių ūkininkai;

38. ragina Komisiją ir valstybes nares skaičiuojant žemės ūkio ir aplinkosaugos išmokas įtraukti papildomas ūkininkų išlaidas, kurias jie patiria, kai imamasi priemonių, skirtų gaisrų prevencijai (pvz., priešgaisrinių juostų valymas, nudžiūvusių medžių šalinimas, žemės darbai aplink sklypus ir kt.) ir nuotekų šalinimui (drenažo griovių ir kanalų valymas);

39. pabrėžia prisitaikymo priemonių mieste ir kaime tyrimo būtinumą, atsižvelgiant į ekstremalių gamtos reiškinių įvairiose geografinėse zonose dažnumą ir mastą; mano, kad iš anksto numatomi neigiami klimato kaitos padariniai bus papildoma kliūtis žemės ūkio veiklai ir apsirūpinimo maistu saugumui bei nepriklausomybei maisto požiūriu, ir pabrėžia, kad reikia spręsti šią ir kitas problemas siekiant prisitaikyti prie klimato kaitos ir mažinti neigiamus jos padarinius;

40. pabrėžia viešųjų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) svarbą stichinių nelaimių prevencijai ir valdymui ir prašo stiprinti valstybių narių MTTP institucijų koordinavimą ir bendradarbiavimą, ypač tų valstybių, kurios susiduria su panašiais pavojais; prašo stiprinti išankstinių pavojaus pranešimų sistemas valstybėse narėse ir sukurti įvairių išankstinio įspėjimo sistemų sąsajas ir jas stiprinti; rekomenduoja Komisijai tinkamai atsižvelgti į šiuos poreikius ir užtikrinti deramą finansavimą;

41. pabrėžia poreikį parengti valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų žmogiškųjų išteklių struktūrą, gerosios patirties taikymo ir informavimo apie riziką būdus, kad jos galėtų kovoti su nelaimėmis;

42. pabrėžia, kad svarbu turėti išsamią duomenų ir informacijos apie gresiančias nelaimes bei su jomis susijusias išlaidas bazę ir keistis šiais duomenimis ES lygmeniu siekiant atlikti lyginamuosius tyrimus ir nustatyti galimą tarpvalstybinį nelaimių poveikį, nes tai leistų valstybėms narėms sukaupti informaciją apie nacionalinius civilinius pajėgumus ir medicininius išteklius, taip pat pabrėžia, kad turėtume ne kurti naujas, bet naudotis jau įdiegtomis sistemomis, pvz., Stebėsenos ir informacijos centru (angl. MIC), ir jas vystyti;

43. apgailestauja, kad Komisija iki šiol neatliko tyrimo apie pavojų ir rizikos žemėlapių sudarymo patirtį valstybėse narėse, kaip numatyta 2009 m. vasario 23 d. Komunikate dėl bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos; primygtinai ragina Komisiją veiksmingai įvykdyti šį įsipareigojimą per pirmąjį 2010 m. pusmetį;

44. mano, kad ES lygmeniu reikia sukurti bendrą metodiką ir nustatyti būtiniausi pavojų ir rizikos žemėlapių sudarymo reikalavimus;

45. pabrėžia, kaip svarbu parengti standartus, kurie padėtų analizuoti ir išreikšti socialinį ir ekonominį nelaimių poveikį bendruomenėms.

46. rekomenduoja peržiūrint PAV direktyvą įtraukti daugiau klausimų, susijusių su stichinių nelaimių prevencija, ypač rizikos vertinimo, pranešimo ir skelbimo visuomenei srityse;

47. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms.

AIŠKINAMOJI DALIS

Pastaraisiais metais ES valstybėse narėse išaugo stichinių nelaimių skaičius. Pavyzdžiui, pažymėtina, kad per pirmus šešerius ES solidarumo fondo gyvavimo metus Komisija gavo 62 prašymus finansinei paramai iš 21 šalies[1]. Apie trečdalį šių prašymų galima priskirti „didelio masto stichinių nelaimių“ kategorijai. Dėl kitų stichinių nelaimių prašymai fondui skirti paramą nebuvo pateikti, nors tų nelaimių padariniai nukentėjusių gyvenamųjų vietovių aplinkai ir ekonomikai buvo ryškūs ir daugeliu atvejų ilgalaikiai.

Beveik visais atvejais nuostoliai sunkiai apskaičiuojami, ypač turint omenyje žmonių gyvybę. Bet kokiu atveju ekonominės ir socialinės stichinių nelaimių sąnaudos yra svarbios.

Būtent dėl to socialinė prevencijos svarba turėtų laipsniškai augti, numatant kaskart svarbesnį stichinių nelaimių valdymo etapą.

Kadangi valstybės narės yra pirmosios ir pagrindinės už savo piliečių saugą ir stichinių nelaimių prevenciją atsakingosios šalys, visiškai pagrįsta stiprinti bendradarbiavimą prevencijos srityje, gerinti pastangų koordinavimą, didinti solidarumą bei tarpusavio pagalbą.

Siekiant tai įgyvendinti nacionalinėms, regioninėms ir vietos institucijoms siūloma bendradarbiauti, prisiimant įsipareigojimus stichinių nelaimių valdymo cikle, teritorijos tvarkymo ir rizikos zonų žemėlapių sudarymo bei valdymo srityje. Pageidautina įkurti bendradarbiavimo tinklą, kuris veiktų kaip dalijimosi patirtimi ir prevencijos priemonėmis forumas, kuriame tam tikru būdu taip pat galėtų dalyvauti ir šioje srityje veikiančios socialinės organizacijos. Dėl itin gero vietinių ypatybių ir sąlygų išmanymo pabrėžiama regioninių ir vietos institucijų vaidmens svarba.

Stichinės nelaimės kyla dėl daugialypių veiksnių, kuriuos neretai sukelia politika, kuria skatinamas netinkamas žmogaus santykis su jį supančia aplinka. Tokie veiksniai kaip intensyvus žemės naudojimas, nekoordinuojama kaimo ir miesto plėtra, kaimo vietovių apleidimas, dykumėjimas, ekstremalių klimato reiškinių dažnėjimas, inter alia, didina valstybių narių pažeidžiamumą dėl katastrofų, stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių. Nors pažeidžiamumas yra bendras, jis dar labiau pastebimas konvergencijos regionuose. Todėl svarbu žvelgti į prevenciją iš tarpvalstybinės perspektyvos, ją įtraukiant į sektorines strategijas, siekiant skatinti darnų žemės naudojimą ir glaudžią, gamtai harmoningą ekonominę ir socialinę plėtrą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad kai kurios šios sektorinės strategijos (pvz., BŽŪP) sukėlė tam tikrų regionų ir jų gyventojų rizikos poveikio padidėjimą, dėl to jas būtina atitinkamai koreguoti.

Taip pat svarbu nepamiršti ir to, kad stichinės nelaimės paprastai labiau pažeidžia tuos, kurie turi mažesnius išteklius apsaugoti save, savo šeimos narius ir turtą.

Manoma, kad svarbu ir būtina įkurti finansinę programą ES lygmeniu, tinkamą stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijai, kuri sustiprintų ir sutelktų jau turimas priemones, įskaitant, inter alia, sanglaudos politiką, regioninę politiką ir kaimo plėtros politiką. Finansinė ES parama turėtų teikti pirmenybę prevencijos priemonių kompleksui, kurį valstybės narės įgyvendintų, siekdamos bendrais bruožais koreguoti pavojus keliančias situacijas, apsaugoti apgyvendintas vietoves, sekti didžiųjų infrastruktūrų saugą ir sukurti (arba persvarstyti) statybų saugos ir žemės naudojimo reglamentus.

Be to, manoma, kad būtina plačiau įtraukti stichinių nelaimių prevenciją į ES finansavimo nacionalinių vykdymo programų kūrimą; Komisija turėtų remti poreikius performuoti šioje srityje valstybių narių atrinktas vykdomąsias programas. Turi būti pripažintos mažai apgyvendintų ir itin atokių vietovių natūralios ypatybes ir ribotumai ir į tai tinkamai atsižvelgta.

Itin svarbu stiprinti valstybių narių tyrimų ir plėtros (TP) gebėjimus stichinių nelaimių prevencijos ir valdymo srityje. Šie gebėjimai taip pat priklauso galimo ir pageidautino valstybių narių koordinavimo ir bendradarbiavimo stiprinimo sričiai, ypač tarp tų valstybių, kurios susiduria su panašiais pavojais. Rekomenduojama, kad būtų atsižvelgta į šiuos poreikius ir atitinkamą jų finansavimą. Taip pat manoma, kad šioje srityje svarbu, viena vertus, sustiprinti išankstinio įspėjimo sistemas valstybėse narėse ir įkurti bei sustiprinti jau esamus ryšius tarp įvairių išankstinio įspėjimo sistemų. Kita vertus, svarbu išnagrinėti ir išplėtoti prisitaikymo priemones tiek kaime, tiek mieste, atsižvelgiant į ekstremalių gamtos reiškinių padažnėjimą.

Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija visų pirma turėtų apimti regioninių ir valstybių narių skirtumų šioje srityje mažinimą, o būtent, padedant gerinti prevenciją tuose regionuose ir valstybėse narėse, kurios patiria didesnį rizikos poveikį, tačiau kurių ekonominis pajėgumas mažesnis. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikro pobūdžio stichinės nelaimės turi polinkį atsikartoti, ypač konvergencijos regionuose, ir atsižvelgiant į ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas, siūloma įkurti Europos sausros stebėjimo centrą, taip pat atskirą iniciatyvą miškų saugos ir gaisrų prevencijos srityje.

  • [1]  COM (2009) 193 galutinis

Regioninės plėtros komiteto NUOMONĖ (28.4.2010)

pateikta Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui

dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“
(2009/2151(INI))

Nuomonės referentas: Viktor Uspaskich

PASIŪLYMAI

Regioninės plėtros komitetas ragina atsakingą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. pabrėžia itin svarbų vaidmenį, kurį nelaimių valdymo cikle atlieka regionų ir vietos valdžios institucijos; yra tvirtai įsitikinęs, kad aktyvus šių valdžios institucijų dalyvavimas rengiant ir įgyvendinant rizikos mažinimo ir nelaimių prevencijos strategijas yra geriausias būdas užtikrinti, kad bus rasti veiksmingiausi ir praktiškiausi sprendimai; taip pat pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su viešojo ir privačiojo sektorių suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant savanorių organizacijas, ir įtraukti jas į šį procesą;

2.   pabrėžia, kad aktyvus pasirengimas yra veiksmingesnė ir pigesnė priemonė nei vien reagavimas į įvykusias nelaimes; mano, kad vietos geografinių, ekonominių ir socialinių sąlygų išmanymas yra esminis stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos aspektas;

3.   pabrėžia, kad dėl stichinių nelaimių visų pirma kenčia vietos bendruomenės ir regionai, o apskritai nei jų materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, nei jų žinios ir finansiniai ištekliai nepakankami siekiant kovoti su tokiomis nelaimėmis vien tik nacionaliniu ir (arba) regioniniu mastu, taigi į tokias nelaimes reikia veiksmingai ir solidariai reaguoti Europos lygmeniu;

4.   mano, kad tik bendra įvairių sektorių ir subjektų, susijusių su nelaimių valdymo ciklu, strategija ir bendri jų veiksmai gali padėti padaryti tikrą pažangą nelaimių prevencijos ir pasirengimo, reagavimo ir atkūrimo procesų srityse; pabrėžia vaidmenį, kuris įgyvendinant bendrą strategiją gali tekti savanorių darbui, ir siūlo, kad veiksmai apimtų su savanoriais susijusį aspektą; ragina valstybes nares šiuo tikslu glaudžiau bendradarbiauti nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis; atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. bus Europos savanoriškos veiklos metai, siūlo apsvarstyti galimybę valstybių narių lygmeniu bendradarbiauti savanorių darbo srityje užtikrinant nelaimų prevenciją ir valdymą;

5.   pritaria minčiai dėl bendros ES strategijos, kurioje būtų numatytos bendrų veiksmų, kurių būtų imamasi kilus visų rūšių nelaimėms, įskaitant miškų gaisrus, sąlygos; pabrėžia, kad pirmutinė atsakomybė už nelaimių prevenciją ir valdymą tenka valstybėms narėms; mano, kad pagal minėtąją strategiją turi būti užtikrinamas visiškas šalių solidarumas ir skiriamas ypatingas dėmesys labiausiai izoliuotiems, rečiausiai apgyvendintiems ir atokiausiems regionams, taip pat tam tikriems kitiems Europos Sąjungos regionams ar saloms, kuriems dėl geografinės ir topografinės padėties, ekonominių ir socialinių sąlygų, kuriomis gyvena jų gyventojai, būdingi specifiniai bruožai ir ypatingi poreikiai; vis dėlto pabrėžia, kad nėra jokių planų ES gairėmis pakeisti ar susilpninti esamą nacionalinę kompetenciją civilinės saugos ir nelaimių prevencijos srityse;

6.   pabrėžia, kad siekiant išsaugoti gyvybes itin svarbu didinti visuomenės informuotumą ir imtis informavimo priemonių tiek nelaimių prevencijos, tiek visuomenės reagavimo krizės metu ir po jos srityse; taigi ragina Komisiją rengti Civilinės saugos mechanizmo vertinimą ir mokymą pagal Civilinės saugos programą, taip pat parengti Bendrijos gaires, kurios būtų taikomos kilus įvairioms galimoms didelėms nelaimėms; taip pat pabrėžia, kad reikia daugiau informacijos apie bendrą Europos pagalbos telefono numerį 112;

7.  pabrėžia, kad nelaimių padariniai neapsiriboja formaliomis ir administracinėmis regionų ir valstybių narių sienomis; taigi mano, kad, nustatant ypač didelės rizikos zonas ir nurodant rizikos tipą, drauge turėtų būti numatomi prioritetiniai tikslai ir šių zonų bendradarbiavimo priemonės; ragina regionus remtis jau esamais teritorinio ir tarptautinio derinimo tinklais, kad būtų galima plėtoti bendradarbiavimą labiau sutelkiant dėmesį į nelaimių prevenciją; mano, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo struktūros, pavyzdžiui, didieji regionai, kuriuose bendradarbiaujama vadovaujantis praktiniais sumetimais, o ne administracinėmis ribomis, gali tapti veiksmingu pagrindu bendradarbiauti nelaimių prevencijos srityje;

8.   ragina naudotis vertinga patirtimi, šioje srityje įgyta per anksčiau įgyvendinus projektus pagal Bendrijos iniciatyvą INTERREG, ir mano, kad labai svarbu toliau naudotis galimybėmis, kurių randasi įgyvendinant Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą; mano, kad šiuo požiūriu Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) gali būti svarbi tolesnio tarpvyriausybinio, tarpvalstybinio ir tarpregioninio bendradarbiavimo plėtojimo netgi su valstybėmis, kurios nėra ES valstybės narės, priemonė ir tvirtas pagrindas keistis technologinėmis žiniomis ir pažangiausios patirties pavyzdžiais nelaimių prevencijos srityje ir juos perduoti, taip pat kurti bendras grupių narių duomenų bazes ir išankstinio įspėjimo sistemas;

9.   pažymi, kad sanglaudos politika yra itin svarbi stichinių nelaimių rizikos prevencijos priemonė; mano, kad įvairios lėšos ir priemonės turi būti naudojamos lanksčiai ir koordinuotai, siekiant pagerinti šios politikos funkcionalumą ir veiksmingumą; pabrėžia, kad rizikos prevencija taip pat turi būti derinama su kitomis prevencijos srityje įgyvendinamomis priemonėmis, siekiant išvengti priemonių suskaidymo, taip pat siekiant padidinti jų veiksmingumą ir papildomą naudą;

10. pritaria Komisijos pasiūlymui skleisti įgytą nelaimių prevencijos patirtį, ypatingą dėmesį skiriant toms Europos dalims, kuriose kyla įvairių tipų rizika (pvz., potvyniai, uraganai, ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai); ragina Komisiją įvertinti informavimo šaltinius ir pažangiausios patirties pavyzdžių sklaidą rizikos valdymo srityje; remia mokslinių tyrimų veiklos derinimą šioje srityje ir mano, kad reikėtų stiprinti ryšį tarp nustatymo ir išankstinio įspėjimo sistemų;

11. remia Komisijos iniciatyvą, kuria siekiama įvertinti galimybę, kaip geriau įtraukti nelaimių prevenciją į 2007–2013 m. veiksmų programas, ir ragina valstybes nares naudotis struktūrinių fondų lėšomis, tiesiogiai skiriamomis nelaimių prevencijai, norint nedelsiant imtis šios srities veiksmų per dabartinį planavimo laikotarpį; vis dėlto primena, kad šioje srityje reikia veikti koordinuotai; siūlo Komisijai kito planavimo laikotarpio strategijoje atsižvelgti į poreikį nustatyti visas veiklos sritis apimančias ES finansavimo priemones, skirtas nelaimių prevencijai;

12. pabrėžia, kad dėl klimato kaitos daugėja gamtinių nelaimių, įskaitant potvynius ir su hidrologija susijusias nelaimes, kurių atveju būtina užtikrinti tinkamą ir darnią prevenciją; ragina Komisiją atliekant dabartinę biudžeto peržiūrą išnagrinėti visas galimybes tobulinti esamas nelaimių prevencijos sistemas, įskaitant galimybę vertinti sausrų ir dykumėjimo riziką taikant turimas išankstinio įspėjimo ir stebėjimo per palydovą priemones;

13. ragina Komisiją užtikrinti, kad dėl dabartinių su krize susijusių biudžeto problemų nebūtų sumažinti ištekliai, skiriami esamoms nelaimių prevencijos priemonėms, taip pat ragina atliekant dabartinę biudžeto peržiūrą nuodugniai įvertinti visas spragas prevencijos srityje ir patikrinti, ar turimos priemonės apima visų tipų nelaimes;

14. ragina Komisiją nepamiršti, kad geresnis miškų valdymas ir išsaugojimas – vienas svarbiausių jos prioritetų kovoje su klimato kaita; mano, kad parengus tikrąją miškų politiką būtų daug lengviau ne tik kovoti su klimato kaita, bet ir užkirsti kelią stichinėms nelaimėms;

15. ragina Komisiją parengti Europos veiksmų planą, kaip keistis pažangiausios patirties pavyzdžiais nelaimių prevencijos srityje, taip pat parengti darnius kritinės padėties planus, pagal kuriuos nacionalinės pajėgos būtų sujungiamos ir bendradarbiautų tarpvalstybiniu mastu susidarius kritinei padėčiai;

16. mano, kad kitais planavimo laikotarpiais infrastruktūra turi būti finansuojama struktūrinių fondų lėšomis tik tuo atveju, jei prieš tai laikantis nelaimių prevencijos standartų įgyvendinamos konkrečios priemonės;

17. ragina Komisiją nedelsiant pateikti naują pasiūlymą, skirtą dar labiau supaprastinti ES Solidarumo fondo administracines taisykles ir padidinti jo lankstumą.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

27.4.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

37

1

2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

François Alfonsi, Charalampos Angourakis, Jean-Paul Besset, Victor Boştinaru, Zuzana Brzobohatá, John Bufton, Alain Cadec, Salvatore Caronna, Ricardo Cortés Lastra, Tamás Deutsch, Rosa Estaràs Ferragut, Danuta Maria Hübner, Filiz Hakaeva Hyusmenova, Seán Kelly, Evgeni Kirilov, Constanze Angela Krehl, Petru Constantin Luhan, Ramona Nicole Mănescu, Riikka Manner, Iosif Matula, Erminia Mazzoni, Jan Olbrycht, Wojciech Michał Olejniczak, Markus Pieper, Monika Smolková, Nuno Teixeira, Michael Theurer, Michail Tremopoulos, Viktor Uspaskich, Lambert van Nistelrooij, Oldřich Vlasák, Kerstin Westphal, Hermann Winkler, Joachim Zeller, Elżbieta Katarzyna Łukacijewska

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Vasilica Viorica Dăncilă, Ivars Godmanis, Catherine Grèze, Veronica Lope Fontagné, Marie-Thérèse Sanchez-Schmid

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto NUOMONĖ (17.3.2010)

pateikta Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui

dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“
(2009/2151(INI))

Nuomonės referentė: Maria do Céu Patrão Neves

PASIŪLYMAI

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas ragina atsakingą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  džiaugiasi Komisijos komunikatu dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos[1]; pritaria požiūriui, kad nelaimių prevencija neatskiriama nuo reagavimo; primena apie ankstesnį Parlamento darbą[2] šiuo klausimu ir apgailestauja, kad Komisija dar nėra pateikusi teisėkūros pasiūlymo, atitinkančio Parlamento pasiūlymus; pabrėžia, kad būtina parengti išsamius teisės aktus ir gaires, kuriuose būtų pateikiami minimalūs standartai ir atsižvelgiama į visapusišką požiūrį siekiant veiksmingesnės ES nelaimių valdymo politikos; primena, kad tuo atveju, jei tai nebus padaryta, Lisabonos sutartyje leidžiama pasinaudoti tvirtesnio valstybių narių bendradarbiavimo galimybe, todėl šis klausimas taip pat gali būti svarstomas remiantis šiuo pagrindu;

2.  prašo Europos Komisijos parengti stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių atvejams skirtą strategiją, kuri būtų glaudžiai susieta su visais etapais (prevencijos, išankstinio pasiruošimo, skubaus reagavimo ir padarinių įveikimo), kurie būtų grindžiami greito ir veiksmingo nelaimių valdymo politika; turėtų būti sustiprinti pajėgumai reaguoti į bet kokio pobūdžio nelaimes (ES ir už jos ribų, stichines ir žmogaus sukeltas nelaimes), pasitelkiant visas ES turimas priemones ir koordinuojant institucijų veiksmus;

3.  pritaria bendrai ES lygmens strategijai, parengiant bendrą veiksmų planą, skirtą kiekvienos rūšies stichinei nelaimei, kad būtų užtikrintas visiškas šalių solidarumas kovojant su nelaimėmis; ragina, kad šioje strategijoje ypatingas dėmesys būtų skiriamas atokiausiems, rečiausiai apgyvendintiems, kalnų, pasienio ir ekonomiškai silpniausiems Europos regionams;

4.  pritaria pagrindiniams Bendrijos strategijos elementams, tačiau mano, kad jų nepakanka žemės ūkio sektoriui; mano, kad žiniomis pagrįsta nelaimių prevencija būtina; pabrėžia, kad būtina sukurti su nelaimėmis susijusių ekonominių ir socialinių duomenų registrą siekiant veiksmingesnės stebėsenos, įskaitant padidintos rizikos sričių žemėlapį, taip pat būtina nustatyti priemones, tinkamas kiekvienam regionui gresiančioms konkrečioms didelėms nelaimėms;

5.  skatina nelaimių valdymo cikle susieti veikėjus ir nelaimių valdymą, pabrėžiant greito reagavimo pajėgų, kurios sustiprintų koordinavimą ir valstybių narių solidarumą, naudą, nes jokia šalis neturi pakankamai būtinų išteklių, kad viena galėtų kovoti su didelėmis stichinėmis nelaimėmis; remia iniciatyvą pradėti suinteresuotųjų šalių grupės veiklą ir ragina į siūlomą krizių valdymo sistemą įtraukti žemės ūkio atstovus siekiant, inter alia, kad daugiafunkciškumo principas būtų iš tiesų įgyvendintas;

6.  pabrėžia, kad stichinių nelaimių padariniai peržengia teisines ir administracines regionų ir valstybių narių ribas, todėl rizikos sričių žemėlapiai turėtų būti sudaromi kartu kuriant bendrąsias teritorinio bendradarbiavimo strategijas, grindžiamas nepriklausomais nuo valstybių sienų ir regionų ribų veiksmais, vykdomais makroregionų lygmeniu, siekiant veiksmingiau kovoti su stichinėmis ar žmogaus sukeltomis nelaimėmis, kalbant ir apie prevenciją, ir apie reagavimo veiksmus;

7.  ragina valstybes nares, kaimynines ES šalis ir besivystančias šalis bendradarbiauti vykdant tarpvalstybinio lygmens projektus, pagal kuriuos dalijamasi pažangiąja patirtimi ir skleidžiamos praktinės žinios vykdant ES kaimynystės programas ir vystymosi programas;

8.  mano, kad iš nesenos ir pastarųjų metų patirties akivaizdžiai matyti, kad reikia toliau stiprinti Bendrijos civilinę saugą, prevencinę parengtį ir pajėgumus reaguoti įvykus stichinėms ar žmogaus sukeltoms nelaimėms, ir primygtinai ragina Komisiją imtis priemonių šioje srityje siekiant aiškiai parodyti Europos solidarumą su nuo didelių nelaimių nukentėjusiomis šalimis; remia veiklą, kuria siekiama pagerinti valstybių narių civilinės saugos parengtį, ypač vykdant specialistų mainus ir keičiantis pažangiąja patirtimi, bendrai vykdant pratybas ir pasiruošimo projektus;

9.  labai apgailestauja dėl pastaruoju metu kai kurias valstybes nares sukrėtusių stichinių nelaimių padarytų didelių nuostolių ir didelio aukų skaičiaus ir mano, kad reikėtų kuo greičiau apsvarstyti prevencijos ir išankstinio pasiruošimo priemonių tinkamumą, kad būtų pasimokyta ir kad ateityje būtų galima užkirsti kelią pražūtingiems panašių nelaimių padariniams valstybėse narėse ir apriboti jų mastą; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją reikalauti, kad valstybės narės pateiktų informaciją apie kovai su stichinėmis nelaimėmis skirtas savo veiklos programas, siekiant keistis skubių priemonių taikymo, administracinių ir operatyvinių tarnybų darbo koordinavimo ir būtinų žmoniškųjų išteklių ir medžiagų prieinamumo patirtimi ir padaryti su tuo susijusias išvadas;

10. prašo valstybių narių ir vietos valdžios institucijų padėti informuoti apie nelaimių prevenciją, ypač mokyklose ir kaimo vietovėse;

11. primena, kad investuojant į tvarų ekosistemų valdymą arba pagrįstą aplinkosaugos vadybą gali būti rasti rentabilūs sprendimai, kaip sumažinti Bendrijos pažeidžiamumą dėl nelaimių; esant sveikai ekosistemai natūraliai švelninami nelaimių padariniai, kurti ir išsaugoti ekosistemas dažnai kainuoja pigiau ir jos dažnai veiksmingesnės už technines sistemas; remiantis Pasaulio banko duomenimis (2004 m.), investuoti į prevencines priemones, įskaitant investavimą į sveikų ekosistemų išsaugojimą, kainuoja septynis kartus pigiau nei padengti išlaidas, kurios patiriamos nelaimių atveju;

12. pabrėžia būtinybę į nelaimių valdymo ciklą įtraukti žemės ūkio atstovus, siekiant realiai įvertinti šį sektorių ir imtis veiksmų padėčiai pagerinti, veiksmingiau koordinuoti turimus išteklius ir taip stiprinti ES politiką, susijusią su skubaus reagavimo pajėgumais;

13. mano, kad žemės ūkio ir miškininkystės produkcija neapsaugota nuo klimato reiškinių, pvz., sausrų, šalnų, ledo, krušos, miško gaisrų, audrų, potvynių, liūčių ir viesulų, nuo sanitarinių pavojų, pvz., užkrato kenkėjais, gyvūnų ligų, epizootijų ir epidemijų, aukinių gyvūnų daromos žalos, taip pat nuo žmonių veiklos padarinių, pvz., klimato kaitos, taršos, rūgščiojo lietaus, netyčinio ar tyčinio genetinio užterštumo, nuo žemės nuošliaužų, atsirandančių dėl problemų, susijusių su miestų ir teritorijų planavimu, nuo technologinių nelaimių ir nelaimių transporto srityje, kalnuotų vietovių dykumėjimo, miškų gaisrų, visų pirma kylančių dėl to, kad neprižiūrimi miškai, ir dėl nusikalstamo elgesio, nuo upių taršos, kurią sukelia cheminės nuotekos iš gamyklų, organinių medžiagų nuotekos ir miškų lankytojų neatsargumas;

14. pabrėžia, kad stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės kelia pavojų ūkių ekonominiam perspektyvumui ir skatina kaimo demografinį smukimą, stiprina erozijos ir dykumėjimo problemas, pažeidžia ekosistemas, kelia grėsmę biologinei įvairovei ir daro didelį poveikį likusių kaimo gyventojų gyvenimo kokybei; mano, kad pasekmės itin pavojingos vietovėse, kuriose gamtinė aplinka nepalanki ir nėra galimybių įvairinti ekonomiką, kuriose vyrauja natūrinis ūkis arba žemės ūkis pagrindinis ir vienintelis ekonomikos sektorius, todėl šiose vietovėse trūksta maisto ir darbo vietų, o gyventojai išvyksta į miestų vietoves;

15. pabrėžia ūkininko, kaip Europos Sąjungos kraštovaizdžio saugotojo, vaidmenį, todėl mano, kad būtina skatinti išlaikyti gyvybingą žemės ūkio veiklą, siekiant sustabdyti gamybos apleidimą ir gyventojų skaičiaus mažėjimą kaimo vietovėse, nes šis reiškinys, be kita ko, sustiprina miškų gaisrų ir dykumėjimo pavojų;

16. primena, kad šiomis aplinkybėmis žemės ūkis itin svarbus, kadangi užtikrinamas ūkių gyvavimas kaimo vietovėse ir mažinama migracija į miestus, gerinamos ekologinės sąlygos vietovėse, mažinamas anglies dioksido išmetimas ir prisidedama prie jo sekvestracijos, gerinama dirvos priežiūra, upių ir pakrančių vandens sistemos grąžinamos į natūralią būklę ir skatinamas natūralių plotų atsikūrimas;

17. primena, kad fotosintezės būdu augalai iš aplinkos sugeria anglies dioksidą, o iš augalų gaminama biomasė, kurią galima perdirbti į biologines dujas, biologinį kurą ir pramonines prekes; taip pat primena, kad žemės ūkio produktus daugiau naudojant pramoninių gaminių, pvz., polimerų, tepalų, paviršinio aktyvumo medžiagų, tirpiklių ir pluoštų, gamyboje taip pat galima prisidėti prie priklausomybės nuo neatsinaujinančių energijos šaltinių mažinimo;

18. mano, kad visi žemės ūkio energetiniai augalai kartu su vėjo ir saulės energija gali labai padėti užtikrinti ES energetinį saugumą;

19. mano, kad dėl numatomų neigiamų klimato kaitos padarinių žemės ūkio pramonei padidės poreikis užtikrinti aprūpinimo maisto saugumą, dar labiau sustiprėsiantis dėl demografinio prieaugio (2050 m. gyventojų skaičius sieks 9 mlrd.), todėl reikės atitinkamai apie 70 proc. padidinti gamybos pajėgumą; visi šie aspektai rodo, kad aprūpinimo maistu saugumas, klimato kaitos sušvelninimas, stichinės nelaimės ir skurdo mažinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję;

20. atkreipia dėmesį į tai, kad ateityje būtina tinkamai finansuoti žemės ūkio politiką, kad prisitaikant prie klimato kaitos ir mažinant jos neigiamus padarinius, visų pirma vykdant stichinių nelaimių prevenciją, būtų galima toliau užtikrinti Europos gyventojų aprūpinimą maistu ir spręsti kitas galinčias iškilti problemas;

21. ragina Europos Komisiją išnagrinėti galimybę įkurti prisitaikymo prie klimato kaitos fondą atsižvelgiant į kitas finansines perspektyvas, siekiant prisidėti prie stichinių nelaimių prevencijos priemonių finansavimo įvairiuose ekonomikos sektoriuose;

22. primena, kad miškai visų pirma svarbūs medienos gamybai, tačiau taip pat siekiant išlaikyti biologinę įvairovę, užtikrinti gaisrų, potvynių, griūčių ir erozijos prevenciją, valdyti gruntinio vandens išteklius, tvarkyti kraštovaizdį ir surinkti anglies dioksidą; taigi turi būti skubiai parengta griežta ES miškų politika, kurią vykdant būtų tinkamai atsižvelgiama į Europos miškų įvairovę ir remiantis mokslo žiniomis miškai prižiūrimi, saugomi ir pritaikomi kovai su kylančiomis grėsmėmis;

23. pabrėžia, kad pastaraisiais metais dėl nuolatinių sausrų Europoje padaugėjo miškų gaisrų, o tai paskatino daugelio regionų dykumėjimą;

24. ragina Europos Komisiją pagal jau esamą Potvynių direktyvą pateikti pasiūlymą dėl Kovos su sausra direktyvos, siekiant geriau koordinuoti valstybių narių politiką šioje srityje ir optimizuoti esamas Bendrijos priemones;

25. mano, kad miškų gaisrai yra rimta daugelio Europos vietų problema ir kad tose vietose reikėtų imtis priemonių siekiant vengti tankaus apželdinimo miškais ir koreguoti miško sudėtį; mano, kad reikėtų teikti pirmenybę vietinėms rūšims ir mišriems miškams siekiant didesnio atsparumo gaisrams, audroms ir vabzdžių daromai žalai, atsižvelgiant į tai, kad šiaurinių borealinių miškų gamtinės sąlygos skiriasi nuo pietinės Europos dalies miškų sąlygų; ragina Komisiją ir valstybes nares įtraukti teisines nuostatas numatant sankcijas dėl civilinės ir baudžiamosios padegėjų atsakomybės, taip pat koordinuoti įvertinimo komandas, su kuriomis turėtų būti konsultuojamasi dėl pažeistų plotų atkūrimo, siekiant išvengti spekuliacinės veiklos;

26. remia veiksmingos miškų politikos, skirtos gerinti miškų valdymą ir išsaugojimą, įgyvendinimą atsižvelgiant į jų svarbų vaidmenį kovojant su klimato kaita, kurios įtaka stichinėms nelaimėms vis didėja;

27. ragina Komisiją ir valstybes nares į žemės ūkio ir aplinkosaugos išmokų skaičiavimą įtraukti papildomas ūkininkų išlaidas imantis priemonių, skirtų gaisrų prevencijai (pvz., priešgaisrinių juostų valymas, nudžiūvusių medžių šalinimas, žemės darbai aplink sklypus ir kt.) ir nuotekų šalinimui (drenažo griovių ir kanalų valymas);

28. prašo Komisiją ir valstybes nares skatinti, kad būtų taikoma pažangioji žemdirbystės patirtis, nes kai kuriose ją taikančiose valstybėse narėse azotinių trąšų jau sunaudojama per pusę mažiau, o pasėlių derlius ne mažesnis;

29. primena, kad stichinės nelaimės dažnai susijusios su vandeniu ne tik kilus potvyniams (dažnai susijusiems su netinkamu planavimu), šalnoms, krušoms ir užteršus upių baseinus, bet dažnai ir kai jo trūksta ir dėl to gali kilti reikšmingų pokyčių, pvz., didelių Pietų ir Pietryčių Europos plotų dykumėjimas;

30. ragina Komisiją pateikti ataskaitą apie tai, kaip valstybėse narėse įgyvendinami nuostatų dėl būklės patikrinimo 70 ir 71 straipsniai, susiję su rizikos draudimu ir savitarpio pagalbos fondų programomis; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl ES bendros sistemos, kad galima būtų geriau spręsti rizikos ir ūkininkų pajamų nestabilumo, susijusio su stichinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, problemas; pabrėžia, kad ši sistema turėtų būti ambicingesnė nei ankstesnė, siekiant išvengti daugybės įvairių draudimo sistemų ES, lemiančių didelius ūkininkų pajamų neatitikimus;

31. mano, kad skubiai turi būti nustatyta minimalaus kompensavimo sistema, taikoma stichinių arba žmogaus sukeltų nelaimių atvejais, ir suteiktos galimybės vienodai ja naudotis visiems Europos ūkininkams, paskelbiant, kad Komisijos reglamento (EB) Nr. 1857/2006[3] 11 straipsnio 8 dalis nevykdoma dėl įvairiose valstybėse narėse galiojančių draudimo sistemų skirtumų, taip pat rekomenduojant, kad prevencijos priemonės būtų skatinamos apskaičiuojant žemės ūkio draudimo išmokas;

32. primena, kad draudimo sistemos numatytos pagal PPO „Gintarinės dėžės“ programą ir kad mūsų prekybos partneriai, pvz., JAV (kovos su cikliškumu programa ir pagalbos kilus nelaimėms programos) jas sistemingai naudoja siekdamos užtikrinti žemės ir miškų ūkių pajamas, teikdamos kompensacijas dėl stichinių nelaimių padarinių, taip pat kompensacijas už dėl rinkos nestabilumo prarastas pajamas;

33. nurodo jau esamas rizikos mažinimo veiksmų strategijas įmonių lygmeniu, pvz., įmonės vidaus strategijas arba į rinką orientuotas strategijas; patvirtina, kad tokios įvairinimo, atitinkamai pritaikytos gamybos, sėjomainos keitimo, dirvožemį tausojančių ir vandenį taupančių augalininkystės būdų, ateities sandorių rinkų, draudimo ir sutarčių strategijos yra labai svarbios ir turi būti papildomos papildančiomis priemonėmis;

34. ragina Komisiją skatinti valstybes nares keistis pažangiosios patirties pavyzdžiais siekiant užkirsti kelią žmogaus sukeltoms nelaimėms ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad regioninių valdžios institucijų atstovai dalyvautų nelaimių valdymo mokyme;

35. mano, kad tinkama finansinė programa, skirta reaguoti į nelaimes, turėtų būti numatyta ir geriau teikiama iš Solidarumo fondo, pagal kaimo plėtros politikos ir regioninės politikos programas, Septintąją pagrindų programą, teikiant valstybės pagalbą, taip pat pagal „Forest Focus“ programą ir „Life+“ programas; ragina įsteigti specialius fondus, nepriklausančius BŽŪP, kurie iš dalies galėtų būti naudojami privačioms prevencijos priemonėms, kaip antai miškų pritaikymo prie klimato kaitos priemonės ir atitinkami moksliniai tyrimai, miškų atsodinimui, pelkių ir susijusių ekosistemų apsaugai, erozijos ir nuosėdų kaupimosi upių vagose valdymui, alternatyviam naudojimui siekiant atkurti su didele rizika susijusias žemes; toliau ragina į būsimas finansines perspektyvas tinkamai įtraukti prevenciją, reagavimą ir gyventojų informavimą;

36. pabrėžia būtinybę konsoliduoti visų rūšių stichinių nelaimių prevencijos priemones, sukuriant bendras strategines gaires, kad būtų užtikrintas geresnis valstybių narių veiksmų koordinavimas ir geresnis įvairių Bendrijos priemonių (struktūrinių fondų, Solidarumo fondo, greito reagavimo mechanizmų ir pasirengimo didelio masto ekstremalioms situacijoms priemonių) veikimas ir koordinavimas;

37. ragina Komisiją nedelsiant ir kuo lanksčiau panaudoti ES solidarumo fondo lėšas, siekiant padėti stichinių nelaimių aukoms, ir prašo taikyti skaidresnius kriterijus;

38. prašo Komisijos supaprastinti ir paspartinti šį procesą, atsižvelgiant į pradinį nukentėjusiai šaliai padarytos tiesioginės žalos vertinimą, kad ES solidarumo fondo lėšos būtų panaudotos kuo veiksmingiau;

39. ragina išplėsti ES solidarumo fondo lėšų panaudojimo sritį ir apibrėžti nelaimę kaip didelį griaunamąjį įvykį, kuris sukelia didelę žalą gyventojams ir aplinkai, įskaitant lėtai besivystančias nelaimes, pvz., sausras; šiomis sąlygomis centrinėms arba regioninėms valdžios institucijoms priėmus neatidėliotinas vandens normavimo priemones turėtų būti pradedami ES socialinio fondo veiksmai;

40. ragina išplėsti ES solidarumo fondo taikymo sritį, įtraukiant patirtus žemės ūkio ir miškų nuostolius;

41. mano, kad Europos Sąjungos solidarumo fondo (ESSF) reglamento 4 straipsnyje numatyti remiami veiksmai pernelyg riboti ir nustatyti neatsižvelgiant į kitus tokio pat pobūdžio atvejus, pvz., sausrą; šiomis aplinkybėmis nepaisant to, kad pagrindiniai nukentėjusieji (privatūs asmenys ir verslo įmonės) negali gauti tiesioginės paramos, turėtų būti priimtas naujas, lankstesnis, ESSF reglamento straipsnis, kuris leistų suteikti netiesioginę paramą;

42. ragina į Europos Sąjungos solidarumo fondo reglamentą įtraukti naują kategoriją, susijusią su „kitais visuomenei svarbiais veiksmais, skirtais atkurti gyventojų ir (arba) nukentėjusių vietovių socialinį ir ekonominį gyvybingumą“, kad būtų galima atsižvelgti į įvykius, dėl kurių padarinių daroma žala privačiam turtui, į kurį, kaip neginčijamai svarbų bendrai gerovei, žiūrima kaip į viešąjį turtą;

43. mano, kad nustatant atitikties finansavimo reikalavimams viršutines ribas, būtina atsižvelgti į regiono aspektą, nes priešingu atveju regionai, ištikti labai didelių nelaimių, galėtų nepatekti tarp gaunančių paramą dėl ribos, nustatytos visai valstybei narei, kai visa valstybė narė jos nepasiekia; reikėtų skirti ypatingą dėmesį specifinei atokiausių ir atskirtų regionų, pvz., salų ir labiausiai nutolusių regionų, padėčiai;

44. mano, kad nustatant 15 dalyje minimas viršutines ribas reikia atsižvelgti ir į visas kaimo vietoves, kurioms būdingos tam tikros gamtinės kliūtys, bei apleistas vietoves, kad būtų skatinama jų neapleisti;

45. primygtinai ragina Komisiją remti didelę žalą patyrusių žemės ūkio regionų atkūrimą, bandyti pagyvinti darbo vietų kūrimą ir imtis reikalingų priemonių, siekiant kompensuoti su darbo vietų ir kitų pajamų šaltinių žemės ūkyje praradimu susijusias socialines išlaidas.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

17.3.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

34

6

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

John Stuart Agnew, Richard Ashworth, José Bové, Luis Manuel Capoulas Santos, Vasilica Viorica Dăncilă, Michel Dantin, Paolo De Castro, Albert Deß, Diane Dodds, Herbert Dorfmann, Hynek Fajmon, Lorenzo Fontana, Iratxe García Pérez, Béla Glattfelder, Martin Häusling, Esther Herranz García, Peter Jahr, Elisabeth Jeggle, Jarosław Kalinowski, Elisabeth Köstinger, Giovanni La Via, George Lyon, Gabriel Mato Adrover, Mairead McGuinness, Krisztina Morvai, James Nicholson, Rareş-Lucian Niculescu, Wojciech Michał Olejniczak, Georgios Papastamkos, Marit Paulsen, Britta Reimers, Ulrike Rodust, Giancarlo Scottà, Czesław Adam Siekierski, Alyn Smith, Csaba Sándor Tabajdi, Janusz Wojciechowski

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Luís Paulo Alves, Spyros Danellis, Lena Ek, Véronique Mathieu, Maria do Céu Patrão Neves, Daciana Octavia Sârbu

  • [1]  COM(2009)0082.
  • [2]  2006 m. gegužės 18 d. pranešimas dėl gaivalinių nelaimių (gaisrų, sausrų ir potvynių) įtakos žemės ūkiui (C 297 E, 2006 12 7, p. 363); 2006 m. vasario 16 d. rezoliucija dėl rizikos ir krizių valdymo žemės ūkyje (C 290 E, 2006 11 29, p. 407); 2008 m. birželio 19 d. rezoliucija dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes gerinimo (C 286 E, 2008 8 14, p. 15).
  • [3]  OL L 358, 2006 12 16, p. 3.

Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetO NUOMONĖ (28.4.2010)

pateikta Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos politikos komitetui

dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“
(2009/2151(INI))

Nuomonės referentė: Antigoni Papadopoulou

PASIŪLYMAI

Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas ragina atsakingą Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.   palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos; primena, kad stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, tarp kurių, be kitų pavojų,[1] yra potvyniai, audros, sausros, cunamiai, žemės drebėjimai,[2] miškų gaisrai, kraštutinės temperatūros atvejai, ugnikalnių išsiveržimai, sniego griūtys, nuošliaužos, technologinės nelaimės ir nelaimingi atsitikimai darbe, dirvožemio erozija, nuošliaužos, podirvio ir požeminių vandenų užteršimas bei jūrų, ežerų ir upių tarša, patiria visos valstybės narės ir šalys kandidatės;

2.   pabrėžia, kad siekiant įgyvendinti Sąjungos metodą svarbu atsižvelgti į tai, jog įvairiose valstybėse narėse įvyksta skirtingų nelaimių, todėl reikia imtis skirtingų priemonių;

3.   pabrėžia, kad nors nelaimių kyla dėl įvairių priežasčių, jos ne visada priskirtinos vien tik ekstremaliems gamtos reiškiniams – dažnai jų kyla dėl ydingo žmonių santykio su supančia fizine aplinka ir dėl technologinių nelaimių ir nelaimingų atsitikimai darbe, dėl kurių į aplinką patenka pavojingų cheminių, biologinių ir radiologinių ar branduolinių (CBRB) medžiagų, labai kenkiančių sveikatai, augalams, infrastruktūrai ar gyvuliams;

4.  pritaria pagrindiniams ES politikos aspektams; tačiau apgailestauja, kad ankstesni Europos Parlamento pasiūlymai dar ne visiškai įgyvendinti, o tai trukdo įgyvendinti konsoliduotą ES strategiją dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos;

5.  mano, kad ES institucijos ir įvairūs suinteresuotieji subjektai, įskaitant NVO ir kitus pilietinės visuomenės narius, turėtų pradėti politines diskusijas dėl Komisijos komunikato dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos;

6.  pažymi, kad stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės turi rimtų padarinių regionų ekonomikai ir daro neigiamą poveikį šalies infrastruktūrai, užimtumui, gamtos ir kultūros paveldui, aplinkai, turizmui ir ekonominei bei socialinei plėtrai; siūlo, kad kuriant naująją Europos išorės veiksmų tarnybą ir 2014–2020 m. finansinę programą vienas iš nuoseklios užsienio saugumo politikos prioritetų būtų ES politika dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, įskaitant tinkamą humanitarinės pagalbos skyrimo krizių laikotarpiais ES ir trečiosiose šalyse mechanizmą;

7.  pabrėžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 222 straipsnyje minimos naujos solidarumo sąlygos svarbą užtikrinant, kad gelbėjimo operacijos būtų vykdomos visomis priemonėmis ir valstybėms narėms veiksmingai koordinuojant savo veiksmus stichinės ar žmogaus sukeltos nelaimės atveju;

8.  šiuo klausimu pabrėžia, kad svarbu į šį darbą įtraukti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 71 straipsnyje minimą ir 2010 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimu 2010/131/ES dėl operatyvinio bendradarbiavimo vidaus saugumo srityje nuolatinio komiteto įkūrimo įkurtą Operatyvinio bendradarbiavimo vidaus saugumo srityje nuolatinį komitetą (COSI)[3]; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad COSI nėra teisės aktų leidybos institucija ir todėl neturėtų turėti teisės leisti teisės aktus ar norminamojo pobūdžio aktus; rimtai susirūpinęs nepakankama Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų vykdoma priežiūra ir reikalauja, kad Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai būtų tinkamai ir deramai informuojami apie COSI veiklą, taip užtikrinant būtiną demokratinę priežiūrą;

9.  mano, kad COSI turėtų teikti sąveikią pagalbą visais priemonių, vykdomų stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių atveju, etapais (pasirengimo, reagavimo ir atstatymo) ir kad jo veikla apimtų visas reikiamas sritis (policijos ir muitinės bendradarbiavimą, išorės sienas, vidaus saugumą ir nelaimes) pagal ES vidaus saugumo strategiją;

10. pabrėžia, kad teikiant pagalbą turi būti paisoma nediskriminavimo principo; pažymi, kad pagalba turėtų būti teikiama pagal poreikį, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turto, kilmės pagal gimimą ar kitokio pagalbos gavėjų statuso;

11. primena, kad ištikus nelaimei ar susidarius ekstremaliai padėčiai kyla pavojus esminėms žmogaus teisėms; ragina veiksmingai stebėti gelbėjimo operacijas siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir kad būtų imamasi įvairiausių prevencinių priemonių, kuriomis užkertamas kelias fizinei ir lytinei prievartai, psichiniam smurtui, prekybai žmonėmis, priverstinei imigracijai ir nusikalstamai veiklai;

12. pabrėžia, kad dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių dažnai labiausiai nukenčia moterys, nes jų, kitaip nei vyrų, pragyvenimo šaltinis labiau susijęs su gamtos ištekliais, kuriems ir kyla pavojus; ragina Komisiją priimti pagal lytis diferencijuotą žmogaus saugumo poreikių užtikrinimo ir kovos su stichinių bei žmogaus sukeltų nelaimių sukeltomis ekologinėmis ir humanitarinėmis krizėmis strategiją;

13. pabrėžia, kad stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės gali padaryti daug žalos ekonomikai ir svarbiausią infrastruktūrą, įskaitant būtiniausias komunalines paslaugas, komunikacijas ir transportą, kaip neseniai buvo galima stebėti po vulkano išsiveržimo Islandijoje; ragina Komisiją nustatyti aiškius pagalbos nuo nelaimių nukentėjusioms šalims prioritetus, pvz., pastogės ir sklypų planavimas ar pakankamas aprūpinimas saugiu vandeniu ir sanitariniais įrengimais;

14. pabrėžia, kad norint užtikrinti veiksmingas civilinės saugos operacijas reikia konkrečių mechanizmų pagrindinėse srityse – prevencijos, aktyvaus visų dalyvavimo ir įsitraukimo, pasirengimo, reagavimo, atstatymo ir atkūrimo;

15. atkreipia dėmesį į tai, kad įsteigus išankstinio įspėjimo sistemas ir greitojo reagavimo pajėgas reikėtų vykdyti mokymo programas ir visuomenės informavimo projektus;

16. pabrėžia, kad svarbu turėti išsamią duomenų ir informacijos apie gresiančias nelaimes bei su jomis susijusias išlaidas bazę ir keistis šiais duomenimis ES lygmeniu siekiant atlikti lyginamuosius tyrimus ir nustatyti galimą tarpvalstybinį nelaimių poveikį, nes tai leistų valstybėms narėms sukaupti informacijos apie nacionalinius civilinius pajėgumus ir medicininius išteklius, taip pat pabrėžia, kad turėtume ne kurti naujas, bet naudotis jau įdiegtomis sistemomis, pvz., Stebėsenos ir informacijos centru (angl. MIC), ir jas vystyti;

17. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl aplinkosaugos problemų, kurių atsirado ir padaugėjo dėl klimato kaitos, šiuo metu intensyvėja priverstinė migracija, todėl norėtų pabrėžti vis stiprėjantį prieglobsčio prašančiųjų ir vietovių, kuriose blogėja aplinkos būklė, ryšį; ragina numatyti geresnę vadinamųjų pabėgėlių dėl klimato priežasčių apsaugą ir geresnes apgyvendinimo sąlygas;

18. mano, kad norint užtikrinti gerosios patirties sklaidą reikia gero kompleksinio koordinavimo mechanizmo, kurį taikant būtų tobulinamas bendradarbiavimas pasirengimo, reagavimo ir atkūrimo etapais;

19. pažymi, kad įvykus nelaimei svarbiausia – galimybė iškart gauti sveikatos priežiūros paslaugas; mano, kad pirmenybė turi būti teikiama greitajai medicininei ir chirurginei pagalbai sužeistiesiems, užkrečiamųjų ligų plitimo pavojaus mažinimui, psichologinei pagalbai ypač skaudžiai nukentėjusiems, traumas patyrusiems ir socialinių bei gyvenimo sąlygų netekusiems asmenims, bei tinkamam kūdikių ir vaikų maitinimui ir prastos mitybos valdymui;

20. mano, kad atsižvelgiant į tai, jog nelaimių vis daugėja ir jų mastas didėja, pagal ES finansinius mechanizmus, pvz., Civilinės saugos finansinę priemonę, reikėtų skirti daugiau dėmesio prevencinėms priemonėms ir nedelsiant ir be biurokratinių procedūrų didinti ES ir trečiosiose šalyse vykdomų operacijų finansavimo galimybes;

21. mano, kad lėšos, kurios numatytos siekiant papildyti nacionalines pastangas, dedamas stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės atveju ir skirtas visų pirma žmonėms, taip pat aplinkai ir turtui, įskaitant kultūrinį paveldą, apsaugoti, turėtų būti valdomos taikant esamas finansines priemones;

22. mano, kad akivaizdu, jog įvykus stichinėms ir žmogaus sukeltoms nelaimėms bendradarbiavimas yra labai naudingas; todėl ragina valstybes nares ir ES institucijas plėtoti ir stiprinti bendradarbiavimą nelaimių prevencijos srityje bei visa apimantį požiūrį į veiksmingesnę ES nelaimių valdymo politiką; todėl pritaria tam, kad Taryba jau ėmėsi veiksmų, siekdama sukurti Bendrijos nelaimių ir miškų gaisrų prevencijos sistemą;

23. pažymi, kad svarbu užtikrinti veiksmingą ir demokratinę saugumo veiklos priežiūrą; pabrėžia, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Parlamentas aktyviau dalyvauja formuojant saugumo politiką, o tai reiškia, kad visais etapais būtina veiksmingai konsultuotis;

24. atkreipia dėmesį į stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevenciją bei numatymą ir į galimo jų poveikio mažinimą rengiant paveikią ir informacija grindžiamą strategiją; taigi mano, kad labai svarbu užtikrinti, jog valstybių narių nacionalinės teisės aktai atitiktų pagrindines saugos taisykles, galiojančias, pavyzdžiui, statybos srityje.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

27.4.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

41

1

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Roberta Angelilli, Vilija Blinkevičiūtė, Rita Borsellino, Emine Bozkurt, Simon Busuttil, Philip Claeys, Carlos Coelho, Cornelis de Jong, Agustín Díaz de Mera García Consuegra, Cornelia Ernst, Hélène Flautre, Kinga Gál, Kinga Göncz, Sylvie Guillaume, Ágnes Hankiss, Anna Hedh, Sophia in ‘t Veld, Teresa Jiménez-Becerril Barrio, Clemente Mastella, Louis Michel, Claude Moraes, Antigoni Papadopoulou, Georgios Papanikolaou, Carmen Romero López, Judith Sargentini, Birgit Sippel, Csaba Sógor, Renate Sommer, Rui Tavares, Wim van de Camp, Axel Voss, Tatjana Ždanoka

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Alexander Alvaro, Edit Bauer, Anna Maria Corazza Bildt, Ioan Enciu, Ana Gomes, Nadja Hirsch, Franziska Keller, Petru Constantin Luhan, Mariya Nedelcheva, Norica Nicolai, Cecilia Wikström

  • [1]  Pateikiamas neišsamus stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių sąrašas; todėl kito pobūdžio stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės, kurios nenurodomos šioje nuomonėje, gali būti įtrauktos į sąrašą.
  • [2]  2007 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl žemės drebėjimų poveikio regionams (OL C 282 E, 2008 11 6, p. 269).
  • [3]  OL L 52, 2010 3 3, p. 50.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

22.6.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

42

6

2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

János Áder, Elena Oana Antonescu, Pilar Ayuso, Paolo Bartolozzi, Sandrine Bélier, Milan Cabrnoch, Martin Callanan, Nessa Childers, Esther de Lange, Anne Delvaux, Edite Estrela, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Julie Girling, Nick Griffin, Françoise Grossetête, Cristina Gutiérrez-Cortines, Satu Hassi, Dan Jørgensen, Karin Kadenbach, Christa Klaß, Jo Leinen, Corinne Lepage, Peter Liese, Linda McAvan, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Gilles Pargneaux, Andres Perello Rodriguez, Mario Pirillo, Pavel Poc, Vittorio Prodi, Frédérique Ries, Richard Seeber, Theodoros Skylakakis, Bogusław Sonik, Catherine Soullie, Salvatore Tatarella, Glenis Willmott, Sabine Wils, Marina Yannakoudakis

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Margrete Auken, João Ferreira, Christofer Fjellner, Marisa Matias, Bill Newton Dunn, Rovana Plumb, Michail Tremopoulos, Giommaria Uggias, Thomas Ulmer, Anna Záborská