Repatriacija: nauja ES migrantų grąžinimo strategija
ES siekia, kad neteisėtų migrantų grąžinimas būtų veiksmingesnis. Skaitykite daugiau apie priemones ir pagrindinius grąžinamų migrantų duomenis.
Kiekvienais metais šimtai tūkstančių ne ES piliečių, neturinčių teisėto statuso, turi išvykti iš ES. Tačiau tik šiek tiek daugiau nei 20 proc. jų iš tikrųjų išvyksta iš ES. Dėl šios priežasties ES nori nustatyti bendras ir veiksmingas taisykles, kaip spręsti migrantų, neturinčių teisėto statuso, klausimus.
Apie ES direktyvą
Grąžinimo direktyva buvo priimta 2008 m. ir, remiantis 2013 m. pirminiu vertinimu, ji turėjo bendrą teigiamą poveikį grąžinimo politikai Europoje, nes buvo nustatyta maksimali sulaikymo trukmė ir skatinamas savanoriškas išvykimas ir grąžinimas.
Šiose taisyklėse „neteisėtas buvimas“ apibrėžiamas kaip ES teritorijoje esantys ES nepriklausantys piliečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka atvykimo, buvimo arba gyvenimo sąlygų. Šios salygos gali būti skirtingos ES šalyse, todėl tam tikrais atvejais migrantai gali būti laikomi neteisėtais vienoje šalyje, tačiau kitoje šalyje – ne.
Grąžinimo direktyvos atnaujinimai: kas numatyta?
ES stengiasi užtikrinti, kad asmenys, neturintys teisės gyventi ES, būtų grąžinami greičiau ir veiksmingiau. Tai vienas iš 2024 m. priimto Migracijos ir prieglobsčio pakto tikslų.
2025 m. kovo mėn. Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl bendros Europos grąžinimo sistemos, kuria visoje ES būtų nustatytos greitesnės, paprastesnės ir veiksmingesnės grąžinimo procedūros.
Pasiūlymu siekiama:
- užtikrinti, kad vienoje ES šalyje priimtas sprendimas dėl grąžinimo būtų įregistruotas Europos grąžinimo orderyje ir matomas Šengeno informacinėje sistemoje, kad migrantui persikėlus į kitą ES šalį, sprendimas dėl grąžinimo nesikeistų;
- stiprinti priemones, skirtas užkirsti kelią migrantams pabėgti grąžinimo proceso metu. Migrantai galėtų būti sulaikyti iki 24 mėnesių, jei atsiranda kliūčių grąžinimui arba kyla grėsmė saugumui. Tuo pačiu metu taisyklėse turėtų būti teikiama pirmenybė savanoriškam grąžinimui, kai migrantai sutinka bendradarbiauti;
- sukurti grąžinimo centrų teisinį pagrindą – tai būtų centrai ne ES šalyse, įsteigti dvišaliais arba ES lygmens susitarimais, į kuriuos būtų galima perkelti asmenis, priėmus galutinį sprendimą juos grąžinti.
Parlamentas turi peržiūrėti pasiūlymą, prieš priimdamas bendrą susitarimą su Taryba dėl galutinio teisės akto teksto.
Migrantų grąžinimas: pagrindiniai faktai
Nors statistiniai duomenys apie neteisėtą migraciją egzistuoja, tyrėjai įspėja, kad jie gali būti neišsamūs ir nenuoseklūs.
2023 m. 118 395 asmenų iš kitų šalių buvo atsisakyta leisti atvykti į ES, pagrinde dėl šių priežasčių: neturėjo vizos arba leidimo gyventi (23,3 proc.) arba negalėjo pagrįsti buvimo tikslo ir sąlygų (22,5 proc.).
2023 m. ES šalys priėmė 484 160 sprendimų grąžinti migrantus. Daugiausia 2023 m. nurodyta išvykti marokiečiams, alžyriečiams ir afganistaniečiams.
2023 m., po nurodymo išvykti iš šalies, į kitą šalį grįžusių ne ES piliečių skaičius, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 25,1 proc. ir siekė 111 185 grįžusiųjų.
Daugiau nei keturi penktadaliai grįžusiųjų (91 465) buvo išsiųsti į šalis už ES ribų.
Savanoriškas išvykimas ir priverstinis grąžinimas
Jei asmuo, sulaukęs sprendimo būti grąžintas, savanoriškai bendradarbiauja su institucijomis, toks grįžimas vadinamas savanorišku. Priešingu atveju jis vadinamas priverstiniu grąžinimu. Savanoriškam grįžimui gali būti teikiama pagalba (priimančiosios šalies finansinė ir (arba) logistinė parama) arba neteikiama.
Eurostato duomenimis, 2023 m. 43,1 proc. visų grįžimų buvo savanoriški.
