Europos Parlamento
darbas: 1999-2004
metų akcentai

 
Europos Parlamentas
ES reforma
Žvelgiant atgal:
prieš ir po Nicos
Konventas
Institucinė sistema
Politikos sritys
Plėtra
Piliečių teisės
Teisės ir vidaus reikalai
Išoriniai santykiai
Aplinkos / vartotojų apsauga
Transporto /
regioninė politika
Žemės ūkis / žuvininkystė
Ekonominiai ir pinigų reikalai
Užimtumo ir socialinė politika / moterų teisės
Vidaus rinka / pramonė / energetika / tyrimai
 

EPP-ED PSE Group ELDR GUE/NGL The Greens| European Free Alliance UEN EDD/PDE


Europą permąstantis Konventas

Per pusę amžiaus trukusį Europos kūrimą Europos Sąjungos institucijos ir politikos sritys tapo sudėtingu labirintu, kuriame nedaug piliečių randa kelią. Nuo 2002 m. vasario mėn. iki 2003 m. liepos mėn. vykęs Konventas, kurį sudarė 207 nariai, stengėsi supaprastinti šią visumą, padaryti ją skaidresnę ir sugebančią veiksmingai funkcionuoti iš trisdešimties valstybių narių susidedančioje Europos Sąjungoje. Konvento nariai parengė tikrą Europos Sąjungos persteigimo aktą - Konstitucinės sutarties projektą, kurį rengiant aktyviai prisidėjo Europos Parlamentas.

„Europa žingsnis po žingsnio, sutartis po sutarties ėjo į priekį. (...) Sprendimų priėmimo mechanizmai tapo vis sudėtingesni. Galiausiai jie tapo nesuprantami visuomenei. Po Mastrichto sutarties tapo sunku derėtis dėl vėlesniųjų sutarčių ir juose užsibrėžti pirminiai tikslai nebuvo pasiekti (...). Dabartinė Europos sąranga nėra pritaikyta realiai situacijai. Šios sąrangos trūkumai bus dar ryškesni išsiplėtusioje Europoje. Europos, o taip pat viso pasaulio labui mes privalome šiuos trūkumus pašalinti.“. 2002 m. vasario 28 d. steigiamosios sesijos metu Valéry Giscardas d´Estaingas šiais žodžiais pristatė Konvento dėl Europos ateities tikslus.

Laekeno įgaliojimai

Praėjus metams po Nicos Europos Vadovų Tarybos susitikimo (žiūrėti mūsų ankstesnį straipsnį), valstybių ir vyriausybių vadovai susitiko 2001 m. gruodžio mėnesį Laekeno Europos Vadovų Tarybos susitikime ir nustatė Konvento dėl Europos ateities įgaliojimus. Jie teigė: „Dažnai Europos pilietis puoselėja Europos Sąjungos atžvilgiu lūkesčius, kuriuos ji ne visada pateisina. O kartais jam atrodo, kad Sąjunga pernelyg aktyviai veikia srityse, kuriose jos dalyvavimas nėra būtinas“. Todėl viena iš Konvento užduočių buvo geresnis Sąjungos ir valstybių narių kompetencijų paskirstymas, o taip pat bendrų kompetencijų apibrėžimas. Tai turėjo būti padaryta laikantis subsidiarumo principo: veikti tuo lygmeniu, kuriuo galima tinkamiausiai ir veiksmingiausiai pasiekti užsibrėžtus tikslus - Europos, valstybių ar regionų lygmeniu.

Siekdamas daugiau aiškumo Konventas turėjo supaprastinti Sąjungos veiksmų priemones. Šiandien galima suskaičiuoti daugiau nei dvidešimt ne specialistams sunkiai suprantamų teisės aktų leidybos ar reglamentuojančių priemonių: pradedant direktyva, kuri yra teisės aktas Europos lygiu, baigiant nuomonėmis ar rekomendacijomis. Kita Konvento užduotis buvo padaryti Europos Sąjungą skaidresnę, demokratiškesnę ir veiksmingesnę, tai yra supaprastinti sprendimų priėmimą ir skatinti nacionalinių parlamentų dalyvavimą Europos veikloje.

Vienas bendras, suprantamas ir glaustas tekstas

Europos Sąjunga dar niekada nebuvo užsibrėžusi atlikti tokios ambicingos vidinės reformos. Kaip ją įvykdyti? Europos Parlamento nuomone, tarpvyriausybinių konferencijų, t. y. neviešų diplomatinių derybų, metodas yra nepritaikytas tokiam užsibrėžtam tikslui pasiekti. Todėl parlamentarai pasiūlė dar kartą sušaukti Konventą, kuris 2000 m. greitai ir sėkmingai parengė Pagrindinių teisių chartiją. Jau nuo 2000 m. spalio mėn. prieš Nicos sutarties nesėkmę, Europos Parlamentas ragino sušaukti Konventą ir konstituciškai sujungti Sutartis į „vieną sisteminį suprantamą ir glaustą tekstą“. Viename 2001 m. lapkričio mėn. priimtame pranešime, likus kelioms dienoms iki Laekeno susitikimo, Europarlamento nariai primygtinai reikalavo, kad būtų sukurtas Konventas, „kurio sudėtis atsispindėtų Europos politinio pliuralizmo tradicijas“ ir kuris, jų nuomone, galėtų „būti naujove, reikalinga sėkmingai Europos Sąjungos demokratinei reformai“.

Valstybių ir vyriausybių vadovai pritarė šiai nuomonei, suvokdami, kad toks svarbus reformos projektas turi būti pagrįstas visuomenės diskusijomis, kuriose dalyvautų Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų išrinkti atstovai. Laekeno deklaracijoje pirmą kartą buvo išdrįsta ištarti žodį „Konstitucija“.

2002 m. vasario 28 d. įvyko Konvento dėl Europos ateities steigiamoji sesija. Konvento sudėtyje buvo po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės (15) ir šalių kandidačių (13), po du kiekvienos valstybės narės ir kandidatės šalies nacionalinio parlamento narius (56), du Europos Komisijos nariai ir 16 Europos Parlamento deputatų. Be šių tikrųjų narių plenarinių sesijų metu ir rengiant naująjį tekstą taip pat aktyviai dalyvavo tiek pat pavaduojančių narių. Iš viso galima suskaičiuoti 204 Konvento narius, kuriems vadovavo Valéry Giscardas d´Estaingas ir du pirmininko pavaduotojai, buvę vyriausybių vadovai italas Giulianas Amatas ir belgas Jean-Lucas Dehaenas. Prie šių 207 Konvento narių dar prisijungė 13 stebėtojų, atstovaujančių Regionų komitetui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, socialiniams partneriams bei ombudsmenui. Siekiant skatinti pilietinės visuomenės diskusijas šiai temai ir jaunimo reikalams buvo paskirta speciali sesija bei įsteigtas visuomenės forumas.

Nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2003 m. liepos mėn. buvo surengtos 25 plenarinės ir dvi papildomos sesijos, kurių metu parengta šimtai raštų, 11 darbo grupių ir 3 „diskusijų grupių“ darbai įvairiomis temomis (išorės veiksmai, gynyba, socialiniai klausimai ir t.t.). Dar niekada Europos Sąjunga nebuvo pasinėrusi į tokius plačių užmojų bendrus apmąstymus, kuriuose dalyvautų tiek valstybių narių ir prisijungsiančių valstybių atstovai, tiek Europos Parlamento, nacionalinių parlamentų nariai, politikai ir pilietinės visuomenės atstovai.

Europos Parlamentas - svetingas šeimininkas ir varomoji pasiūlymų teikimo jėga

Visos šios plenarinės sesijos vyko Europos Parlamente Briuselyje, kuris turi reikalingą tokios apimties forumui infrastruktūrą ir pakankamai vertėjų žodžiu. Bet Europos Parlamentas ne tik pasiūlė pastogę ir dosniai padengtą stalą. Daugelio stebėtojų nuomone, jis suvaidino pirmaeilį vaidmenį ir daug prisidėjo, kad būtų pasiektas susitarimas.

EP delegacijai vadovavo Iñigo Méndezas De Vigas (EPP-ED, E), ėjęs tokias pačias pareigas kaip ir pirmojo Konvento dėl Pagrindinių teisių chartijos metu. Pirmininko pavaduotojais buvo paskirti buvęs EP pirmininkas Klausas Hänschas (PES, D) ir Andrew Duffas (ELDR, UK). Gerai išmanantys šiuos klausimus ir procedūras Europos Parlamento nariai buvo esminė varomoji pasiūlymų teikimo jėga, o jiems padėjo Prezidiumo - už Konvento plenarinių sesijų parengimą atsakingo kolegialaus organo - nariai Méndezas de Vigas ir Hänschas.

Méndezas de Vigas, padedamas Elmaro Broko (EPP-ED, D) ir Hänscho vėliau EP atstovavo po Konvento vykstančiuose tarpvyriausybinės konferencijos ministrų susitikimuose. EP pirmininkas Patas Coxas dalyvavo valstybių ir vyriausybių vadovų lygiu organizuojamose diskusijose.

Be šių reguliarių parengiamųjų susirinkimų EP delegacija galėjo tikėtis pagalbos iš visos Asamblėjos ir Konstitucinių reikalų komiteto, kurie priėmė daug tiesiogiai su Konvento darbu susijusių pranešimų bei kitokių labai svarbių pasiūlymų. Šiuose pranešimuose buvo svarstomas ES ir valstybių narių kompetencijų nustatymas, aktų tipologija ir ES normų hierarchija, ES Pagrindinių teisių chartijos vaidmuo ir jos būsimasis statusas, regioninės ir vietos valdžios vaidmuo Europos integracijos procese. Dar prieš Konventą priimtuose kituose EP pranešimuose buvo rengiamasi būsimoms diskusijoms, pavyzdžiui, dėl Tarybos reformos ir ES kaip juridinio asmens statuso.

Visos Konvento veiklos metu keletas vyriausybių deleguotų atstovų išreiškė nepritarimą kai kuriais klausimais, kaip jie tai, be abejonės, būtų darę įprastos tarpvyriausybinės konferencijos metu. Tačiau tarp nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento narių įsivyravęs tarpusavio supratimas, pasiektas padarius abipuses nuolaidas bei nukreipus ambicijas aukštesnio tikslo link, buvo pagrindinė varomoji jėga, siekiant susitarimo.



  
Pranešejai:
  
Sutarciu konstitucionalizavimas: Olivier Duhamel (PES, F)
Tarybos reforma: Jacques F. Poos (PES, L)
Nicos sutartis ir Europos ateitis: Jo Leinen (PES, D)
Nicos sutartis ir Europos ateitis: Íñigo Méndez De Vigo (EPP-ED, E)
Europos Sajungos ir valstybiu nariu kompetenciju nustatymas: Alain Lamassoure (EPP-ED, F)
Pagrindiniu teisiu chartijos vaidmuo ir jos busimasis statusas: Andrew Nicholas Duff (ELDR, UK)
ES aktu tipologija ir normu hierarchija: Jean-Louis Bourlanges (EPP-ED, F)
Regionines ir vietos valdžios vaidmuo Europos integracijos procese: Giorgio Napolitano (PES, I)
  
Oficialusis leidinys - galutiniai aktai :
  
Sutarciu konstitucionalizavimas - Parlamento priimtas tekstas
Tarybos reforma - Parlamento priimtas tekstas
Nicos sutartis ir Europos ateitis - Parlamento priimtas tekstas
Europos Sajungos ir valstybiu nariu kompetenciju nustatymas - Parlamento priimtas tekstas
Pagrindiniu teisiu chartijos vaidmuo ir jos busimasis statusas - Parlamento priimtas tekstas
ES aktu tipologija ir normu hierarchija - Parlamento priimtas tekstas
Regionines ir vietos valdžios vaidmuo Europos integracijos procese - Parlamento priimtas tekstas

 

 

 
  Publishing deadline: 2 April 2004