| Imigracija ES politikos objektu tapo tik pastaraisiais metais, kai Europa tiesiogiai susidūrė su ja susijusiomis problemomis: legalia ir nelegalia imigracija, prieglobsčio teise, demografine krize ir ilgainiui didele problema tapsiančiu pensijų klausimu. Nuo 1999 m. buvo išleistos kelios direktyvos dėl imigracijos iš valstybių, esančių už ES ribų. Siekdamas sukurti su šia problema susijusią įstatyminę bazę, Europos Parlamentas pabrėžė būtinybę subalansuoti imigrantų, ES valstybių narių ir imigrantų kilmės šalių poreikius.
Imigracija yra aktuali ir nesantaiką kurstanti problema. Kai kurie europiečiai imigracijoje įžvelgia grėsmę nacionaliniam savitumui, o kiti pritaria jai kaip kultūrinės įvairovės šaltiniui. Remiantis vien tik trumpalaikėmis ekonominėmis prognozėmis, galima teigti, kad Europai reikia imigrantų norint įveikti darbo jėgos trūkumą. Kai kurios pramonės sritys - žemės ūkis, statybos, viešbučiai ir viešasis maitinimas, namų ūkio paslaugų bei privačių paslaugų tarnybos - veikia tik nekvalifikuotų darbininkų imigrantų dėka. Europoje darbdaviai taip pat vis dažniau ieško aukštos kvalifikacijos, išsilavinusių imigrantų, pvz., IT sektoriuje. Turint omenyje ilgalaikes perspektyvas, Europa susiduria su dviem tendencijomis, neigiamai veikiančiomis pensijų sistemą. Tai - gyventojų skaičiaus augimo sulėtėjimas ir staigus vidutinio gyventojų amžiaus padidėjimas. Spėjama, kad 2025 m. dabartinių 15-os ES valstybių narių gyventojų skaičius bus didžiausias, o po to pradės mažėti. Panašios arba dar blogesnės tendencijos pastebimos visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Nors visi mano, kad imigracija negali visiškai išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo problemų, tačiau vis daugėja manančių, kad tai galėtų būti sprendimo dalis.
Vis dėlto imigracija yra labai sudėtinga problema, turinti ekonominių, socialinių, teisinių ir kultūrinių aspektų, todėl ne visada šią problemą valstybės narės gali spręsti pačios. Turint omenyje ekonominį mobilumą, bendrą Europos rinką ir nuolatinį sienų naikinimą Europoje, reikalinga bendra ES politika išduodant leidimus gyventi, suteikiant imigrantams teisę pasikviesti savo šeimos narius ir sprendžiant klausimus dėl legalios imigracijos būdų. Todėl 1999 m. ES vyriausybių vadovams susitikus Tamperės mieste Suomijoje, buvo nuspręsta, kad „atsižvelgiant į skirtingas, tačiau glaudžiai susijusias prieglobsčio ir migracijos problemas, reikia plėtoti bendrą ES politiką šioje srityje".
Bendrai koordinuojama Europos imigracijos politika?
Europos Parlamentas dar neturi lemiamo žodžio dėl ES imigracijos politikos teisės aktų kūrimo, tačiau pagal Amsterdamo sutartį, tai turėtų pasikeisti 2004 m. Vis dėlto, su Europos Parlamentu turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno teisės akto projekto ir jis gali siekti daryti poveikį šiai politikai ankstyvojoje teisėkūros stadijoje. Taip atsitiko Europos Komisijai rengiant dokumentą, kuriuo siekta nustatyti Europos pozicijas dėl imigracijos. 2001 m. spalio mėnesį Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl pasiūlymų šios politikos klausimais. Parlamentarai sveikino tai, ką jie pavadino pirmuoju Komisijos bandymu svarstyti sudėtingą migracijos problemą. Jie pabrėžė, jog trūksta ES teisės aktų daugelyje sričių, taip pat išduodant vizas ir leidimus gyventi ne ES piliečiams bei pareiškė nuomones atitinkamais klausimais.
Kalbėdamas apie teisę apsigyventi, Parlamentas teigė, jog teisėtą ilgalaikį leidimą gyventi turintiems asmenims turėtų būti leidžiama judėti Europos teritorijoje, o trumpalaikį leidimą turintiems asmenims toks judėjimas galėtų būti apribotas vienos valstybės narės ribose. Kalbėdamas apie darbo rinką, Europos Parlamentas teigė, kad Bendrijos imigracinė politika galėtų padėti kovoti su nelegalia imigracija ir nelegaliu darbu - realiomis problemomis, kadangi nelegalūs darbininkai ir jų darbdaviai nemoka mokesčių ir dažnai pažeidžia darbo valandų, minimalių atlyginimų, bei darbuotojų sveikatos ir saugos darbe taisykles. Vis dėlto, parlamentarai mano, jog ES negali bandyti nuspėti darbo jėgos poreikio visai Europai. Vietoje to, kiekviena valstybė narė turėtų nuspręsti dėl savo reikmių. Parlamentas tai pat pabrėžė integracijos svarbą, ypač poreikį labiau įtraukti imigrantus į politiką, pvz., ilgalaikio buvimo leidimą gyventi turintiems asmenims suteikiant teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose. Galiausiai, parlamentarai atkreipė dėmesį, kad yra dvi problemos, susijusios su gyventojų judėjimu, pusės ir pabrėžė žalą, kurią emigracija gali sukelti besivystančioms šalims dėl „protų nutekėjimo“.
Gyvenamosios vietos teisės
Su Parlamentu taip pat buvo konsultuojamasi dėl dviejų direktyvų gyvenamosios vietos teisių klausimais. 2003 m. vasario mėnesį buvo pateikta svarstyti direktyva dėl ne ES šalių piliečių, norinčių dirbti Europoje, atvykimo ir teisės apsigyventi sąlygų. Parlamento nariai stengėsi šią direktyvą padaryti kiek galima liberalesnę. Jie ragino, kad sutuoktiniui arba pripažintam partneriui asmens, turinčio leidimą gyventi, taip pat būtų suteiktas toks pats leidimas. Deputatai nepritarė straipsniui, kuriame teigiama, kad teisė apsigyventi galėtų būti ribojama iki tam tikro šalies regiono ribų. Kalbant apie socialines privilegijas, parlamentarai siekė, kad leidimą gyventi turintys asmenys turėtų teisę į išsilavinimą, nemokamą teisinę pagalbą ir lengvesnes sąlygas apsirūpinant gyvenamuoju būstu. Taip pat jie siūlė, kad leidimai gyventi neturėtų būti panaikinami tol, kol asmuo gauna bedarbystės pašalpą.
Kitą direktyvą buvo numatyta taikyti studentams, mokiniams, darbo užmokesčio negaunantiems stažuotojams ir pagalbos savanoriams iš už ES ribų, tačiau Parlamentas pasiekė, kad darbo užmokesčio negaunantys moksliniai darbuotojai taip pat būtų įtraukti į šį sąrašą. Parlamentarai prieštaravo straipsniui, kuriame teigiama, kad leidimą gyventi turintys asmenys galėtų būti deportuoti dėl ligos arba dėl negalios. Jie reikalavo, kad Komisija reguliariai praneštų apie bet kokius žalingus direktyvos padarinius, dar kartą atkreipdami dėmesį į „protų nutekėjimo“ pavojų besivystančiose šalyse. Ministrų Taryba dar turi priimti sprendimą dėl šių dviejų direktyvų.
Šeimų susijungimas
Parlamentas siekė pakeitimų dar vienoje direktyvoje. Šį kartą dėl imigrantų teisės pasikviesti savo šeimų narius gyventi kartu. Parlamentas siekė, kad daugiau kategorijų žmonių galėtų turėti šią teisę: ne tik sutuoktiniai, bet ir registruoti nevedę partneriai, nepaisant jų lyties. Parlamentarai taip pat teigė, kad valstybės narės turėtų leisti atvykti prašymus pateikusių asmenų tėvams, sutuoktiniams ar partneriams, jeigu pastarieji nėra pajėgūs savimi pasirūpinti ir neturi kitų pragyvenimo lėšų. Ypač parlamentarai prieštaravo straipsniui, kuriuo remiantis valstybės narės gali reikalauti, kad vyresni nei 12 m. vaikai atliktų integravimo testus, prieš įsileidamos juos į šalį.
Taryba ginče dėl integravimo testų ginklų nesudėjo. Tai buvo galima laikyti ginčo pabaiga, nes Taryba turi lemiamą žodį priimant šią direktyvą. Tačiau parlamentarai atsisakė prisipažinti pralaimėję, nes, jų nuomone, integravimo testai gali pažeisti Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį (teisė į šeimyninį gyvenimą). 2003 m. gruodį Parlamentas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, siekdamas užginčyti šį direktyvos straipsnį. Kai buvo rengiama ši informacija (2004 m. vasario viduryje), Teisingumo Teismas dar nebuvo pateikęs savo sprendimo.
|
