| Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, tačiau jos neatstoja: Amsterdamo sutartyje suformuluotas principas užėmė tinkamą vietą Konvento parengtame Europos Konstitucijos projekte. Ši pilietybės idėja išsiplėtojo sudarant ir kitas sutartis. Teisė balsuoti savivaldybių ir Europos rinkimuose bei Pagrindinių teisių chartija yra svarbiausi jos elementai. Europos Parlamento Peticijų komiteto ir ombudsmeno paskirtis - išklausyti ir tarnauti piliečiams, kai šie mano, jog nepaisoma jų teisių.
1992 m. Mastrichto sutartyje pirmą kartą buvo paminėta sąvoka „Europos pilietybė”. Tam tikros su Bendrijos pilietybe susijusios teisės, tokios kaip teisė laisvai judėti ir lankytis valstybių narių teritorijoje arba teisė dirbti viešosiose įstaigose, bet be teisės vadovauti tokioms įstaigoms, buvo ir anksčiau, tačiau teksto pradžioje esančia sąvoka „Sąjungos pilietybė“, Mastrichto sutartis pripažįsta teisę balsuoti bei būti kandidatu Europos bei vietos savivaldybės rinkimuose, diplomatinę ir konsulinę apsaugą trečiosiose šalyse, kuriose visi ES piliečiai turi teisę gauti tokią pat apsaugą iš kitų ES valstybių narių atstovų kaip galėtų gauti iš savo šalies diplomatų. Taip pat Mastrichto sutartimi nustatoma peticijų teisės tvarka ir įsteigiama Europos ombudsmeno institucija.
Konstitucijos projekte perimamas visas acquis (teisynas) ir papildomas į sutartį įtraukiant Pagrindinių teisių – tarp kurių yra teisė į tinkamą administravimą – chartiją. 1-ąjame straipsnyje skelbiama, kad Sąjunga yra „įkvėpta piliečių bei Europos valstybių noro kurti bendrą ateitį“. Šis dvigubo teisėtumo – tiek piliečių, tiek valstybių – principas, kuriuo remiasi Sąjunga, liudija apie jos palaipsniui pasikeitusį pobūdį. Balsavimo teisė ir chartija buvo kitų mūsų straipsnių tema. Čia daugiau kalbėsime apie peticijų teisę bei ombudsmeno vaidmenį.
Tolimesniems veiksmams kelią atveriančios peticijos
Parlamento nariai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams. Be to, priėmus peticijos teisę, Europos Parlamentas sudarė Peticijų komitetą, kurio darbo krūvis nuolat didėja. Šią kadenciją buvo pasiektas rekordas – gauta beveik 6000 peticijų! Jas atsiuntė tiek privatūs asmenys, tiek asociacijos, kurios skundžiasi dėl dažniausiai valstybių narių blogai taikomos Bendrijos teisės. Skundų teikėjai taip pat gali skųstis dėl Europos teisės aktų trūkumų. Būtina žinoti, jog peticijos teisę ar teisę kreiptis į ombudsmeną turi visų tautybių fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys būstinę vienoje valstybių narių.
Didelė dalis šių beveik 6000 peticijų buvo nepriimtos, nes arba jos neatitiko reikalavimų, arba nepriklausė ombudsmeno kompetencijai. Tačiau daugumą jų EP nariai apsvarstė, ir šie svarstymai buvo naudingi piliečiams. Parlamentui perdavus skundus Europos Komisijai apie penkiasdešimčia atvejų buvo pateikti ieškiniai Teisingumo Teismui nagrinėti bylas dėl taisyklių nesilaikančių valstybių. Dažniausiai problema būna išspręsta visiems naudingu būdu bendraujant su nacionalinėmis administracijomis. Atsitiko net taip, kad asmens pateikta peticija paskatino priimti naują visiems Sąjungos piliečiams galiojantį teisės aktą.
Peticijose nurodomos piliečių problemos paprastai būna susijusios su aplinka, asmenų ir prekių laisvu judėjimu, socialine apsauga, diplomų bei kvalifikacijų pripažinimu ir mokesčiais. Nors daugumą peticijų pateikia pavieniai asmenys, tačiau kai kurias peticijas pasirašo labai daug žmonių. Pavyzdžiui, peticiją dėl didžiųjų beždžionių apsaugos ir išsaugojimo pasirašė 2 milijonai žmonių!
Kai kurie konkretūs atvejai
Be abejo, peticijose nurodomos problemos turi priklausyti Sąjungos kompetencijai ir būti tiesiogiai susijusios su jų teikėjais. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pilietis turi vilą Toskanoje. Per atostogas jis nori ten naudotis automobiliu, tačiau Italijos valdžia registruoja tik nuolatinių gyventojų automobilius. Jo skundas nagrinėjamas Europos Parlamente, kuris ragina Komisiją imtis priemonių, kadangi ši situacija prieštarauja nediskriminavimo ir laisvo paslaugų teikimo principui. Komisija iškelia prieš Italiją bylą dėl įstatymo pažeidimo. Italija galiausiai priima sprendimą, leidžiantį visiems reguliarius ryšius su Italija palaikantiems ES piliečiams registruoti automobilius.
Airijos gyventojas kreipiasi į Parlamentą. Vykdomas šalies ir Sąjungos lėšomis finansuojamas kelių tvarkymo projektas, neištyrus jo poveikio aplinkai. Įsikiša Parlamento Peticijų komitetas ir Europos Komisija. Galiausiai, Airijos aplinkosaugos ministras paveda atlikti tyrimą, po to dviejose vietose nurodo pataisyti projektą, kad būtų sumažintas triukšmas ir padidintas pėsčiųjų saugumas.
Vokietijos pilietis įdarbinamas Prancūzijos tarptautinėje įmonėje, tačiau jo darbo vieta yra Vokietijoje. Jis moka socialinio draudimo mokesčius Vokietijoje. Prancūzų įmonė bankrutuoja. Nei Prancūzijos, nei Vokietijos valdžia nenori išmokėti jam priklausančių kompensacijų. Parlamento informuota, Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, kadangi dar nėra tokį klausimą reglamentuojančio teisės akto Europoje. Galiausiai, skundo teikėjui kompensaciją išmokėjo Prancūzijos valdžia. Vėliau Sąjunga sustiprino teisės aktus, kad darbuotojai būtų geriau apsaugoti darbdavio nemokumo atveju, ypač tarptautinėse įmonėse. Europos Parlamentas atliko pagrindinį vaidmenį rengiant šią direktyvą (žr. straipsnį apie darbuotojų apsaugą).
Kartais peticijose iškeliami tokie svarbūs klausimai, kad Parlamentas nusprendžia savo iniciatyva parengti pranešimą atitinkama tema. Pavyzdžiui, tūkstančiai moterų pasirašė peticiją, prašydamos uždrausti rimtų sveikatos problemų sukėlusius silikoninius krūtų implantus. Remdamasis vienu moksliniu tyrimu 2001 m. priimtame pranešime Parlamentas pareikalavo Europos Komisiją išspręsti šią problemą. Komisija savo ruožtu paragino valstybes nares imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama geriau informuoti moteris apie šių implantų keliamą riziką ir užtikrinti turinčių implantus pacienčių priežiūrą bei tyrimus.
Ombudsmenas kovoja su netinkamu administravimu
Jei pilietis ar įmonė mano, kad Bendrijos institucija vykdė netinkamą administravimą, jie gali kreiptis į Europos ombudsmeną. „Netinkamu administravimu“ laikomi tokie atvejai, kai institucija nesilaiko jai privalomų taisyklių ar normų. Tai gali būti diskriminacija, informacijos nepateikimas ar atsisakymas ją pateikti, neteisėti vėlavimai, piktnaudžiavimas valdžia. Ombudsmenas bando rasti sprendimą skundą pateikusiojo problemoms išspręsti, kreipiasi į atitinkamas institucijas ir informuoja Europos Parlamentą.
Europos ombudsmeną renka Parlamentas, o jo darbo vieta yra Parlamento patalpose Strasbūre, tačiau jis yra visiškai nepriklausomas ir bešališkas. 2003 m. balandžio mėnesį ombudsmenu buvo išrinktas p. Nikiforosas Diamandourosas, pakeitęs pirmąjį Europos ombudsmeną p. L. Jacobą Södermaną. Nuo šios institucijos įkūrimo Mastrichto sutartimi buvo atsiųsta daugiau kaip 14000 skundų. Ombudsmeno rekomendacijos dažniausiai buvo skirtos Europos Komisijai ir kartais jų pagrindu buvo suteiktos didelės kompensacijos.
Apskritai ombudsmenas yra tinkamo administravimo "sargas". Tūkstančiais atvejų jo veiksmai padėjo pagerinti institucijų veiklą ir labiau atsižvelgti į piliečių interesus. Ne vieną kartą Europos Parlamentas pabrėžė būtinybę pagal galimybes sudaryti bendrą visoms institucijoms Tinkamos administracinės elgsenos kodeksą. Didžioji dalis institucijų jau vadovaujasi savo pačių parengtais tokio pobūdžio kodeksais.
|
