| Atvirumas ir galimybė lengvai rasti valstybės institucijose laikomą informaciją yra veikiančios demokratijos pagrindas. Be jų vyriausybės ir valstybės institucijos negalėtų būti atskaitingomis. Todėl 1999 m. Amsterdamo sutartyje kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui numatyta "teisė susipažinti" su ES dokumentais. Vis tik Europos Parlamentas turėjo nemažai nuveikti, kad būtų panaikintos kliūtys, o šis principas įgyvendintas teisės aktuose.
2000 m. susipažinę su Europos Komisijos siūlytu visuomenės prieinamumo prie ES dokumentų teisės akto projektu Europos Parlamento nariai labai nusivylė. Iki tol trys suinteresuotos institucijos: Parlamentas, Ministrų Taryba ir Komisija turėjo savo laisvai pasirenkamas sistemas teikti visuomenei informaciją. Taigi, Komisijos pasiūlymas buvo lyg žingsnis atgal.
Per daug išlygų
Parlamentas nusprendė žymiai sumažinti Komisijos siūlomų išimties atvejų, dėl kurių visuomenė negalėtų susipažinti su dokumentais, skaičių. Jis itin nepritarė toms išlygoms, teigiančioms, jog dėl susipažinimo su dokumentais sumažėtų „efektyvus institucijų veikimas“. EP taip pat nesutiko su išimtimis, draudžiančiomis susipažinti su daugeliu vidinio naudojimo dokumentų. Parlamento nariai suvokė, kodėl Komisija nebuvo linkusi pritarti šiam sprendimui. Komisija nenorėjo, jog kiekviena tobula ar nevykusi mintis, pradiniame politikos formavimo etape užrašyta ant popieriaus ar el. laiške, būtų viešai prieinama. Taigi, EP deputatai sutiko Komisijai suteikti vadinamąjį „erdvės pamąstymams“ principą, tačiau jie atmetė mintį sudaryti bendrąjį sąrašą, įteisinantį beveik visų dokumentų slaptumą.
2000 m. lapkričio mėn. Parlamentas iš esmės pakeitė pirminį Komisijos pasiūlymą. Kitame etape pasiūlymą peržiūrėjo ES šalių vyriausybės, susirinkusios Ministrų Taryboje. Daugelis valstybių narių itin rūpinosi, kad būtų išlaikytas aukštas užsienio politikos ir teisminių reikalų slaptumo lygis. Tačiau vyriausybės buvo tarpusavyje susiskaldžiusios. Kai kurios valstybės neturėjo savo teisės aktų, reglamentuojančių informacijos teikimą visuomenei, o kai kurios šalys jau turėjo ilgalaikes atvirumo ir viešumo tradicijas. Galiausiai Parlamentui netgi pavyko pasinaudoti šiuo susiskaldymu ir išplėsti visuomenei prieinamų dokumentų spektrą.
Meistriškos derybos
Parlamentas, žinodamas, kad vyriausybės turi skirtingas nuomones, sudarė tokią savo derybinę poziciją, pagal kurią svarbiausia buvo Taryboje suburti pakankamą skaičių valstybių narių, remiančių Parlamentą. Derybų metu Parlamentas glaudžiai bendradarbiavo su Švedijos vyriausybe, pirmoje 2001 m. pusėje pirmininkavusia ES Tarybai. Ji kitoms vyriausybėms darė spaudimą priimti sprendimą šiuo klausimu. Po to, Parlamentui pasiekus susitarimą su Taryba, Komisija galiausiai sutiko su pateiktu tekstu.
Taigi, 2001 m. gegužės mėn. buvo pasirašytas reglamentas dėl visuomenės priėjimo prie Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentų. Tai reiškia, kad bet kuris asmuo gali internete sužinoti, kokie šių trijų institucijų dokumentai yra prieinami visuomenei. Parlamento dėka šis reglamentas taip pat bus taikomas tokioms ES institucijoms: Europos aplinkos agentūrai, Europos narkotikų ir narkomanijos stebėjimo centrui bei Europos vaistų kontrolės tarnybai. Sąvoka „dokumentai“ apima ne tik institucijos rengiamus dokumentus, bet ir dokumentus, gaunamus iš trečiųjų šalių. Dokumentai gali būti: tekstai popieriuje, elektroninė informacija ar vaizdo ir garso įrašai. Netgi riboto naudojimo informacija gali būti pateikiama sutikus jos rengėjui.
Atsisakymo pagrindimas
Dokumentus galima užsisakyti internetu arba laišku. Atsakymas dėl dokumentų turi pasiekti interesantą per 15 darbo dienų. Jei atsisakoma pateikti dokumentą, būtina nurodyti priežastis. Interesantas gali paprašyti persvarstyti jo prašymą. Jei prašymas dar kartą atmetamas, interesantas gali kreiptis į teismą arba pateikti savo skundą Europos Ombudsmenui.
Atsisakyti suteikti informaciją visuomenei galima tik tuo atveju, jei jos atskleidimas pakenktų valstybės interesams saugumo, gynybos, karinės bei tarptautinių santykių ar ES bei jos valstybių narių monetarinės ir ekonominės politikos srityse, taip pat jei tai pažeistų teisę į privatumą. Be to, galima atsisakyti leisti susipažinti su informacija, jei jos atskleidimas pakenktų asmens ar kompanijos komerciniams interesams, arba teisminiam nagrinėjimui ir tyrimui, ar auditui, išskyrus tuos atvejus kai yra itin didelis visuomenės susidomėjimas informacijos atskleidimu.
Po pirmųjų teisės akto įsigaliojimo metų interesantų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai.
|
