Europos Sąjungos solidarumo fondas suteikia galimybę ES finansiškai remti valstybę narę, stojimo derybose dalyvaujančią šalį ar regioną įvykus didelei gaivalinei nelaimei.

Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 175 straipsnio trečia pastraipa ir 212 straipsnio 2 dalis, 2002 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2012/2002, įsteigiantis Europos Sąjungos solidarumo fondą, ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 661/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2012/2002, įsteigiantis Europos Sąjungos solidarumo fondą.

Tikslai

Europos Sąjungos solidarumo fondas (toliau – ES solidarumo fondas) suteikia galimybę ES solidariai ir veiksmingai remti valstybės narės ar stojimo derybose dalyvaujančios šalies pastangas pašalinti didelės gaivalinės nelaimės arba didelio masto ekstremaliosios visuomenės sveikatos situacijos padarinius. Iš ES solidarumo fondo, kuris nėra finansuojamas iš ES biudžeto, kiekvienais metais gali būti skiriama iki 500 mln. EUR lėšų (2011 m. kainomis) suma prie jos pridėjus ankstesniais metais nepanaudotus išteklius, kurie papildo atitinkamos valstybės narės (ar kelių valstybių narių) neatidėliotiniems veiksmams skiriamas viešąsias išlaidas.

Biudžetas ir laimėjimai

ES solidarumo fondas įsteigtas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2012/2002 kaip atsakas į katastrofiškus potvynius, nuniokojusius Vidurio Europą 2002 m. vasarą. Nuo tada 80 nelaimių (įskaitant potvynius, miškų gaisrus, žemės drebėjimus, audras ir sausrą), įvykusių 24 skirtingose Europos šalyse, atvejais buvo gauta fondo parama, kurios bendra vertė sudaro daugiau kaip 5 mlrd. EUR.

A. Taikymo sritis ir atitiktis reikalavimams

ES solidarumo fondo parama visų pirma teikiama įvykus didelei ar regioninei gaivalinei nelaimei arba susidarius didelio masto ekstremaliajai visuomenės sveikatos situacijai, kai itin pablogėja gyvenimo sąlygos, žmonių sveikata, gamtinė aplinka ar ekonomika viename ar daugiau valstybės narės arba narystės ES siekiančios šalies regionų. Gaivalinė nelaimė laikoma didele, kai jos padaryti tiesioginiai nuostoliai (valstybėje narėje ar narystės siekiančioje šalyje) viršija 3 mlrd. EUR (2011 m. kainomis) arba sudaro daugiau kaip 0,6 proc. valstybės paramos gavėjos bendrųjų nacionalinių pajamų. Regioninė gaivalinė nelaimė apibrėžiama kaip bet kuri gaivalinė nelaimė NUTS 2 regione (3.1.6), dėl kurios padaryta tiesioginė žala viršija 1,5 proc. to regiono bendrojo vidaus produkto (BVP). Atokiausių regionų atveju, kaip apibrėžta SESV 349 straipsnyje, ši nustatyta riba yra 1 proc. regiono BVP. Galiausiai didelio masto ekstremalioji visuomenės sveikatos situacija – didelis biologinės kilmės pavojus sveikatai ar gyvybei, kuris daro tokį didelį neigiamą poveikį žmonių sveikatai, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų jo tolesniam plitimui sustabdyti, ir dėl to vertinama, kad reagavimo priemonių vertė bus didesnė negu 1,5 mlrd. EUR (2011 m. kainomis) arba negu 0,3 proc. valstybės naudos gavėjos bendrųjų nacionalinių pajamų.

1. Priemonės

ES solidarumo fondo parama – tai dotacija, kuria fondas papildo valstybės paramos gavėjos viešąsias išlaidas ir kuri skirta svarbiausioms neatidėliotinoms ir padėties atkūrimo priemonėms finansuoti siekiant sumažinti žalą, kuri iš esmės yra nedraustina. Tinkamos finansuoti skubios priemonės yra šios:

  • nedelsiant atstatoma energijos, geriamojo vandens tiekimo, nuotekų išleidimo, telekomunikacijų, transporto, sveikatos priežiūros ir švietimo infrastruktūra ir įrenginiai;
  • suteikiamas laikinas būstas ir finansavimas gelbėjimo tarnyboms, kad būtų patenkinti nukentėjusių gyventojų poreikiai;
  • nedelsiant stiprinama kultūros paveldo vietovių prevencinė infrastruktūra ir apsauga;
  • valomos nelaimės ištiktos vietos, be kita ko, gamtinės zonos;
  • teikiama skubi pagalba, įskaitant medicininę, gyventojams, nukentėjusiems nuo didelio masto ekstremalios visuomenės sveikatos situacijos, ir gyventojų apsauga nuo pavojaus nukentėti.

2. Paraiškos pateikimas

Ne vėliau kaip per dvylika savaičių po to, kai paaiškėja pirmieji nelaimės padariniai, nukentėjusioji valstybė turi pateikti Komisijai paraišką ES solidarumo fondo paramai gauti. Ji turi įvertinti bendrą tiesioginę gaivalinės nelaimės padarytą žalą ir jos poveikį gyventojams, ekonomikai ir susijusiai aplinkai, taip pat priemonių, kurių reikia imtis, sąnaudas, nurodo kitus finansavimo šaltinius ir pateikia nelaimių rizikos prevencijos ir valdymo srities ES teisės aktų, susijusių su gaivalinės nelaimės pobūdžiu, trumpą įgyvendinimo aprašymą.

3. Įgyvendinimas

Paramos skyrimo procedūra ir po to vykstanti biudžeto procedūra (Parlamento ir Tarybos patvirtinimas) gali trukti kelis mėnesius. Kai skiriami asignavimai, Komisija sudaro susitarimą su valstybe paramos gavėja ir skiria dotaciją.

2014 m. atlikus reformą numatyta galimybė valstybėms narėms prašyti išankstinių mokėjimų, dėl kurių skyrimo, jei yra pakankamai lėšų, sprendimą priima Komisija. Po 2020 m. reformos didžiausia išankstinių mokėjimų suma išaugo iki 25 proc. numatomos bendros finansinio įnašo iš ES solidarumo fondo sumos ir gali būti ne didesnė kaip 100 mln. EUR.

Valstybė paramos gavėja yra atsakinga už dotacijos panaudojimą ir panaudojimo auditą (vis dėlto Komisija gali atlikti ES solidarumo fondo finansuojamų veiksmų patikrinimus vietoje). Neatidėliotinoms priemonėms gali būti skiriamas finansavimas atgaline data, kad būtų padengtos nuo pirmosios nelaimės dienos atliktų darbų sąnaudos.

Neįmanoma priemonių finansuoti du kartus, o valstybė paramos gavėja privalo užtikrinti, kad iš ES solidarumo fondo padengtos sąnaudos nebūtų dengiamos panaudojant kitas ES finansines priemones (visų pirma priemones, skirtas sanglaudos, žemės ūkio ar žuvininkystės politikai įgyvendinti).

4. Dotacijos naudojimas

Dotacija turi būti panaudojama per 18 mėnesių nuo skyrimo dienos. Valstybė paramos gavėja turi grąžinti nepanaudotą dotacijos dalį. Praėjus šešiems mėnesiams po šio 18 mėnesių laikotarpio pabaigos, ji Komisijai pateikia įgyvendinimo ataskaitą. Šiame dokumente turi būti išsamiai nurodytos išlaidos, kurios atitinka ES solidarumo fondo paramos teikimo reikalavimus, taip pat visas kitas gautas finansavimas, įskaitant draudimo išmokas ir iš trečiųjų subjektų gautas kompensacijas. Jame taip pat turi būti nustatytos prevencinės priemonės, kurių imtasi arba siūloma imtis, įskaitant Europos struktūrinių ir investicijų fondų naudojimą šiuo tikslu; patirtis, įgyta įvykus nelaimei ar susidarius ekstremaliajai situacijai, atitinkamų ES teisės aktų dėl nelaimių rizikos prevencijos ir valdymo įgyvendinimo padėtis ir nurodyta bet kokia kita svarbi informacija apie taikytas prevencijos ir rizikos mažinimo priemones.

5. Metinė ataskaita

Komisija pateikia metinę ES solidarumo fondo veiklos ataskaitą. Pastaroji metinė ataskaita yra susijusi su 2017 ir 2018 m. ir joje nurodyta, kad 2017 m. Komisija gavo 10 naujų paraiškų finansinei paramai gauti, būtent iš Prancūzijos, Graikijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Portugalijos ir Ispanijos. Be to, Italija peržiūrėjo ir atnaujino savo 2016 m. pateiktą pirminę paraišką dėl kelių tais metais vykusių didelių žemės drebėjimų. Abi iš Ispanijos gautos paraiškos laikytos neatitinkančiomis tinkamumo sąlygų ir buvo atmestos. 2018 m. Bulgarija, Kipras, Italija ir Rumunija pateikė keturias paraiškas dėl ES solidarumo fondo paramos ir tik Kipro paraiška buvo atmesta.

B. 2020 m. ES solidarumo fondo reforma

Reaguojant į COVID-19 krizę, 2020 m. išplėsta ES solidarumo fondo taikymo sritis, kad jis apimtų didelio masto ekstremaliąsias visuomenės sveikatos situacijas. Iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2020/461 įsigaliojo 2020 m. kovo 30 d. ir jame nustatyta, kad didelio masto ekstremaliosios visuomenės sveikatos situacijos yra pagrindas mobilizuoti ES solidarumo fondo lėšas. Taip pat padidinta išankstinių mokėjimų viršutinė riba ir atnaujinti įgyvendinimo ataskaitai keliami reikalavimai.

Europos Parlamento vaidmuo

Savo 2013 m. sausio 15 d. rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo, jo įgyvendinimo ir taikymo[1] Parlamentas pabrėžė ES solidarumo fondo, kaip pagrindinės priemonės, kurią taikydama ES gali reaguoti į dideles nelaimes, svarbą. Jis taip pat kritikavo tai, kad praeina nepagrįstai daug laiko, kol suteikiama parama nukentėjusiems regionams ar valstybėms narėms, ir paragino sutrumpinti tą laiką supaprastinant atitinkamas procedūras ir sudarant išankstinių mokėjimų galimybes (šios nuostatos buvo įtrauktos į naująjį 2013 m. liepos mėn. pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto). Į Komisijos pasiūlymą taip pat įtrauktos kitos Parlamento rekomendacijos, pavyzdžiui, dėl to, kad reikia aiškiau ir tiksliau apibrėžti nelaimės sąvoką ir Fondo lėšų panaudojimo sritį, kad sumažėtų daugelio valstybių narių, kurios nepritaria šios ES priemonės reformai, skepticizmas.

Remdamiesi pirmiau minėtu 2013 m. liepos mėn. Komisijos pasiūlymu, Parlamentas ir Taryba priėmė atitinkamas savo pozicijas, kurių pagrindu 2014 m. vasario mėn. vyko tarpinstitucinės derybos ir po trijų posėdžių per pirmąjį svarstymą įprastos teisėkūros procedūros metu buvo pasiektas kompromisas. Naujos taisyklės įsigaliojo 2014 m. birželio mėn.

Parlamento derybinėje pozicijoje buvo išreikšta tvirta parama išankstinio mokėjimo mechanizmui. Ši nauja nuostata, kurią Taryba pradžioje buvo išbraukusi, yra pasiekto kompromiso dalis (taikoma Komisijos pasiūlyme numatyta ribinė vertė – 10 proc., bet ne daugiau kaip 30 mln. EUR).

Galutiniame susitarime palikta Komisijos pasiūlyme reikalavimus atitinkančioms regioninėms nelaimėms numatyta (1,5 proc. regiono BVP) ribinė vertė, tačiau Parlamentui pavyko pasiekti, kad atokiausiems Europos Sąjungos regionams būtų taikoma mažesnė (1 proc. BVP) ribinė vertė. Kiti laimėjimai – valstybėms narėms taikomas paraiškų pateikimo terminas pratęstas iki 12 savaičių (Komisijos ir Tarybos pozicija – 10 savaičių), Komisijai nustatytas šešių savaičių terminas, per kurį ji privalo pateikti atsakymą paraiškos pateikėjams, taip pat iki 18 mėnesių pratęstas laikotarpis, per kurį turi būti panaudotos iš ES solidarumo fondo gautos lėšos (Komisijos ir Tarybos pozicija – 12 mėnesių).

Iš esmės parama negali būti teikiama techninei pagalbai finansuoti, tačiau Parlamento pozicijoje pasiūlyta nuo šios taisyklės nukrypti leidžianti nuostata ir ji buvo įrašyta kompromisiniame tekste: su projektų parengimu ir įgyvendinimu tiesiogiai susijusios techninės pagalbos sąnaudos gali būti finansuojamos.

Savo 2016 m. gruodžio 1 d. rezoliucijoje „Europos Sąjungos solidarumo fondas. Vertinimas“[2] Parlamentas pabrėžė „2014 m. atliktos peržiūros svarbą, kadangi ją atlikus pavyko įveikti blokavimą Taryboje ir galiausiai atsižvelgta į ne kartą Parlamento pareikštus raginimus gerinti reagavimą ir didinti pagalbos veiksmingumą, siekiant užtikrinti, kad būtų greitai ir skaidriai reaguojama ir padedama nuo gaivalinių nelaimių nukentėjusiems gyventojams“.

Savo naujausioje 2021 m. gegužės 18 d. rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos solidarumo fondo peržiūros[3] Parlamentas, atsižvelgdamas į kitą reformą, paragino Komisiją:

  • tęsti darbą siekiant supaprastinti ir paspartinti prašymų teikimo procedūrą valstybėms narėms, kad būtų užtikrintas spartesnis reagavimas į nelaimes ir ekstremaliąsias situacijas;
  • geriau atsižvelgti į regioninio masto nelaimes;
  • įvertinti konkretų sausrų daromą poveikį ir į jį atsižvelgti būsimame reglamente;
  • kuo daugiau dėmesio skirti regionams, kuriuose didelių ar regioninių gaivalinių nelaimių arba didelio masto ekstremaliųjų visuomenės sveikatos situacijų rizika yra didžiausia, visų pirma atokiausiems regionams, saloms, kalnuotiems regionams ir didelio seisminio ar vulkaninio intensyvumo regionams, arba būsimoms visuomenės sveikatos krizėms;
  • stiprinti ir supaprastinti ES solidarumo fondo ir Europos sanglaudos politikos fondų, taip pat Sąjungos civilinės saugos mechanizmo sinergiją;
  • nustatant projektų atitikimą reikalavimams labiau atsižvelgti į naujausius rizikos prevencijos principus ir į reglamentą įtraukti tobulinamojo atkūrimo koncepciją;
  • įpareigoti paramą gaunančias šalis informuoti savo piliečius apie teikiamą ES finansinę paramą.

Parlamentas mano, kad ateityje gali prireikti iš naujo įvertinti ES solidarumo fondo biudžetą, siekiant užtikrinti, kad biudžetas būtų pakankamai didelis, kad būtų galima veiksmingai reaguoti į dideles ir regionines gaivalines nelaimes ir didelio masto ekstremalias visuomenės sveikatos situacijas.

 

[1]OL C 440, 2015 12 30, p. 13.
[2]OL C 224, 2018 6 27, p. 140.
[3]Priimti tekstai, P9_TA(2021)0220.

Marek Kołodziejski