Europos Parlamento
darbas: 1999-2004
metų akcentai

 
Europos Parlamentas
Rinkimai
į Europos Parlamentą
Europos Parlamento
struktūra ir darbas
Bendro sprendimo
ir kitos procedūros
Biudžeto valdymo galios
Biudžeto kontrolė
Demokratijos priežiūra
EP narių ir frakcijų statutas
Laikinieji ir tyrimo komitetai
Kitos ES institucijos
ES reforma
Plėtra
Piliečių teisės
Teisės ir vidaus reikalai
Išoriniai santykiai
Aplinkos / vartotojų apsauga
Transporto /
regioninė politika
Žemės ūkis / žuvininkystė
Ekonominiai ir pinigų reikalai
Užimtumo ir socialinė politika / moterų teisės
Vidaus rinka / pramonė / energetika / tyrimai
 

EPP-ED PSE Group ELDR GUE/NGL The Greens| European Free Alliance UEN EDD/PDE


Ne - Europos Parlamento narių statutui, taip - Europos Partijų Statutui

Europos Parlamento darbas vis dar turi daug „nacionalinio“, o ne „europietiško“ pobūdžio bruožų. Ne visi Europos Parlamento nariai apmokami vienodai. Jiems moka jų valstybės ir jų uždarbis toks pat, kaip nacionalinių parlamentarų. Per Europos rinkimus nacionalines partijas turės pakeisti Europos politinės partijos. Šiuo metu vis dar neįmanoma visiems Europos Parlamento nariams mokėti vienodo dydžio atlyginimų ir nustatyti tų pačių standartinių sąlygų. Bet nežiūrint į tai, jau padaryti svarbūs žingsniai skatinant Europos partijų kūrimą.

Europos Parlamento narių statusą, darbo užmokestį, išlaidas, parlamentinį imunitetą dėl teisinių veiksmų bei kitus dalykus reglamentuoja daugybė taisyklių. Kai kada jiems taikomos nacionalinės teisės nuostatos, o kai kada ES taisyklės. Toks skirtumas tampa daugybės neatitikimų priežastimi. Pavyzdžiui, Ispanijos Europos Parlamento narys gauna Cortes nario atlyginimą, o Vokietijos Europos Parlamento narys apmokamas taip pat, kaip Bundestago nariai. Be to, Europos Parlamento nariai moka mokesčius pagal nacionalinius kriterijus, neatsižvelgiant į tai, kad dauguma jų dirba Briuselyje ir Strasbūre bei atlieka tą patį darbą.

Pastaruoju metu buvo dedama daug pastangų dėl „bendro statuto“ arba taisyklių rinkinio, kuris panaikintų tuos skirtumus, sukūrimo. Tačiau šį statutą turi patvirtinti ne tik Europos Parlamentas, bet ir nacionalinės vyriausybės. Europos Parlamento nariai tikėjosi pagaliau išspręsti šį klausimą, kai 2003 m. birželio mėnesį Parlamentas po ilgalaikių pastangų surasti kompromisą patvirtino statuto projektą, priimtiną visoms vyriausybėms, susitinkančioms Ministrų Taryboje. Tačiau Taryba pranešė, kad trys punktai jai yra nepriimtini: Europos Parlamento narių pensinis amžius bei mokesčių, privelegijų ir imunitetų tvarka, kurią pakeisti galima tik derybose tarp ES vyriausybių.

2003 m. gruodžio mėn. Parlamentas balsavo dėl statuto priėmimo kliūčių pašalinimo. Balsų dauguma Parlamentas sutiko, kad atlyginimai būtų apmokestinami ne tik ES, bet ir nacionaliniais mokesčiais, atsižvelgiant į kelių vyriausybių pageidavimą turėti galimybę išskaičiuoti nacionalinių pajamų mokestį iš Europos Parlamento narių atlyginimų, kuriuos nuspręsta mokėti iš ES biudžeto. Parlamentarai nustatė vienintelę sąlygą - uždrausti dvigubai apmokestinti pajamas (Taryba su tuo sutiko). Parlamentas sutiko atskirai išnagrinėti imuniteto ir privilegijų klausimą ir paprašė valstybių narių peržiūrėti su tuo susijusį 1965 protokolą. Europos Parlamento nariai pasiūlė kompromisą dėl pensinio amžiaus, kuriam pritarė tuo metu ES pirmininkavusi Italija. Europos Parlamento nariai turi teisę išeiti į pensiją nuo 63 metų amžiaus (vietoj 65 metų Tarybos siūlymu arba 60 metų Parlamento birželio mėnesio pasiūlyme).

Atrodė, kad praėjus 25 metams po pirmų tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą, visiems jo nariams bus taikomos tos pačios taisyklės. Tačiau netikėtai 2004 m. sausio 26 d. Tarybos susirinkime, kuris turėjo patvirtinti statuto projektą kai kurie ministrai pasisakė prieš pasiūlytą Europos Parlamento narių atlyginimo dydį, prilygintą pusei Europos Teisingumo Teismo teisėjo atlyginimo. Iki tol niekas pasiūlymui neprieštaravo. Statuto projektas buvo atmestas ir dabar naujasis Parlamentas turės pamėginti dar kartą išspręsti šią problemą.

Politinių partijų statutas

Geresnis likimas teko teisiniam Europos politinių partijų statutui ir jų finansavimui. Šiuo metu Europos Parlamento nariai renkami kaip savo valstybių politinių partijų atstovai. Tačiau, atvykę į Briuselį jie paprastai atstovauja platesnio politinio spektro „frakcijoms“, vienijančioms politines partijas. Už Europos Parlamento ribų jau seniai egzistuoja Europos federacijos, įkurtos didesnių politinių partijų iniciatyva. Tačiau, šios federacijos neatspindi politinių partijų idėjų vientisumo ir įtakos. Laikui bėgant susikūrė Europos partijos, pvz., ELP (krikščionys demokratai/centro dešinė), Europos Socialistų partija, ELDR (liberalai), Europos Laisvasis aljansas (regioninio pobūdžio partijos) ir žalieji, o kitos partijos dar ketina kurti savo Europos partijas.

Manoma, jog augantis ES politinių partijų populiarumas atneštų nemažai naudos. Jos būtų ypač svarbios Europos Parlamento rinkimų metu, nes galėtų pakeisti nusistovėjusią padėtį, kai per rinkimus šalių vidaus reikalai užima svarbesnę vietą nei Europos reikalai. Iš tikrųjų Europos Bendrijų Sutartis nusako, kad „Europos politinės partijos yra svarbus Sąjungos integracijos veiksnys. Jos prisideda prie Sąjungos piliečių europietiško sąmonės ugdymo ir padeda reikšti politinę jų valią“. Nepaisant Europos partijoms teikiamos svarbos, prireikė nemažai laiko (nors ne tiek daug, kaip Europos Parlamento narių statuto atveju) tam, kad tarp ES vyriausybių ir Parlamento būtų pasiektas sutarimas dėl Europos partijas reglamentuojančių taisyklių, kurios nustatytų šių partijų finansavimą iš ES biudžeto.

Reglamente dėl „Europos politinių partijų“, įsigaliosiančiame 2004 m. liepos mėnesį po Europos rinkimų, nustatyta, jog Europos partija turi būti atstovaujama mažiausiai viename ketvirtyje valstybių narių, turėti narių Europos Parlamente arba nacionaliniuose parlamentuose ar regioninėse asamblėjose, kad būtų pripažinta ir finansuojama iš ES biudžeto. Kitu atveju politinė partija turi surinkti mažiausiai 3 procentus balsų viename ketvirtyje valstybių narių per paskutinius Europos Parlamento rinkimus. Europos politinė partija taip pat privalo gerbti ES principus, t. y. laisvę, demokratiją, žmogaus teisies ir pagrindines laisves bei teisinės valstybės principą.

ES biudžete numatoma kasmet skirti 8,4 milijonų eurų Europos partijoms finansuoti. Iš jų 15 proc. lygiomis dalimis bus paskirstyta tarp partijų, o likusi sumos dalis proporcingai išdalinta pagal į Europos Parlamentą išrinktų narių skaičių. Europos partija, norėdama gauti finansavimą iš biudžeto, turi kasmet paduoti oficialią paraišką Europos Parlamentui. Gautus pinigus partija gali panaudoti tik tiems tikslams, kurie yra nurodyti jos programoje, bet negali jų panaudoti tiesioginiam arba netiesioginiam nacionalinių partijų finansavimui.

Europos partija taip pat turi kasmet skelbti savo pajamas ir išlaidas bei deklaruoti kitus savo finansavimo šaltinius, pateikdama rėmėjų ir iš jų gautų sumų, viršijančių 500 eurų sąrašą. Partija negali priimti finansavimo iš anoniminių šaltinių arba juridinių struktūrų, kuriose valstybė valdo daugiau negu 50 proc. kapitalo. Taip pat nepriimtinas ir finansavimas, viršijantis 12 000 eurų per metus, gautas iš privačių asmenų ar organizacijų.



  
Pranešejai:
  
Europos Parlamento nariu statuto priemimas: Willi Rothley (PES, D)
Europos politiniu partiju finansavimas ir statutas: Jo Leinen (PES, D)
  
Oficialusis leidinys – galutiniai aktai:
  
Europos Parlamento nariu statuto priemimas - Parlamento priimtas tekstas
Europos Parlamento nariu statuto priemimas - Parlamento priimta rezoliucija
Europos politiniu partiju finansavimas ir statutas

 

 

 
  Publishing deadline: 2 April 2004