Pirmosios Sutartys
Šioje faktų suvestinėje paaiškinama, kaip pasirašius Paryžiaus sutartį buvo žengtas pirmasis žingsnis Europos integracijos link ir kaip Romos sutartimis išplėsti jos pagrindai įkuriant Europos Bendrijas. Joje pabrėžiama, kaip šie susitarimai paskatino bendros ateities idėją ir nurodomi pagrindiniai tikslai, pagrindiniai principai ir instituciniai pokyčiai, atsiradę po Antrojo pasaulinio karo.
Bendroji informacija
Dėl katastrofiškų II pasaulinio karo padarinių ir nuolatinės Rytų ir Vakarų konfrontacijos grėsmės Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas tapo svarbiausiu prioritetu. Šešių valstybių narių steigėjų (Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų) sprendimas sutelkti anglių ir plieno pramonę, įsigaliojęs 1951 m. Paryžiaus sutartimi, tapo pirmuoju žingsniu į Europos integraciją. 1957 m. Romos sutartimis buvo išplėsti šios integracijos pagrindai ir toliau plėtojama Bendrijų ekonominė ir institucinė sistema.
Teisinis pagrindas
- Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis (EAPB sutartis arba Paryžiaus sutartis): šia 1951 m. balandžio 18 d. pasirašyta ir 1952 m. liepos 23 d. įsigaliojusia sutartimi įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) ir bendros institucijos, be kita ko, Vyriausioji valdyba, Parlamentinė Asamblėja, Ministrų Taryba, Teisingumo Teismas ir Konsultacinis komitetas. 97 straipsnyje numatyta, kad Sutartis baigia galioti praėjus 50 metų, ir tai įvyko 2002 m. liepos 23 d.;
- Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB/Euratomo) steigimo sutartis, arba Romos sutartys: šiomis 1957 m. kovo 25 d. pasirašytos ir 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis sutartimis įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominė energijos bendrija (Euratomas). EEB sutarties 240 straipsnyje ir EAEB sutarties 208 straipsnyje aiškiai numatyta, kad abu paktai sudaromi neribotam laikotarpiui.
- EAPB steigėjos aiškiai išdėstė savo ketinimus, susijusius su Sutartimi, t. y. kad tai tik pirmas žingsnis Europos federacijos link. Bendroji anglių ir plieno rinka turėjo tapti eksperimentu, į kurį pamažu būtų įtraukiamos kitos ekonomikos sritys, o jo kulminacija būtų politinės sąjungos sukūrimas.
- EEB tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, pagrįstą keturiomis – prekių, asmenų, kapitalo ir paslaugų – judėjimo laisvėmis.
- Euratomo sutarties tikslas buvo koordinuoti daliųjų medžiagų tiekimą ir mokslinių tyrimų programas, valstybių narių inicijuotas ar rengiamas siekiant taikiai naudoti atominę energiją.
- Visų trijų Sutarčių preambulės atskleidžia vieningą Bendrijų įkūrimo tikslą, t. y. įsitikinimą, kad, siekdamos kurti bendrą ateitį, Europos valstybės turi bendradarbiauti, nes tik taip galės paimti likimą į savo rankas.
- laisvą prekių judėjimą ir laisvą prieigą prie gamybos išteklių;
- nuolatinę rinkos stebėseną, siekiant išvengti iškraipymų, dėl kurių tektų įvesti gamybos kvotas;
- konkurencijos taisyklių ir kainų skaidrumo laikymąsi;
- paramą anglių ir plieno sektoriams modernizuoti bei pertvarkyti.
- muitų tarp valstybių narių panaikinimą,
- bendrų išorės muitų tarifų nustatymą,
- bendros žemės ūkio ir transporto politikos nustatymą,
- Europos socialinio fondo kūrimą,
- Europos investicijų banko įsteigimą,
- glaudesnių santykių tarp valstybių narių plėtojimą.
Tikslai
Pagrindiniai Europos Bendrijų principai ir raida
A. Europos integracijos ištakos
Europos Bendrijos (EAPB, EEB ir Euratomas) atsirado dėl troškimo suvienyti Europą: ši idėja palengva susiformavo kaip tiesioginis atsakas į žemyną supurčiusius įvykius. Pasibaigus II pasauliniam karui, kilo būtinybė reorganizuoti visas strategines pramonės sritis, ypač plieno pramonę. Europos ateitis, kuriai kėlė grėsmę Rytų ir Vakarų priešprieša, priklausė nuo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo.
Prancūzijos užsienio reikalų ministro Robert’o Schumano 1950 m. gegužės 9 d. kreipimasis gali būti laikomas Europos integracijos atskaitos tašku. Tai, kad anuomet buvo pasirinkta būtent anglių ir plieno pramonė, labai simboliška: Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje šios pramonės šakos buvo gyvybiškai svarbios – tai buvo šalies galios pagrindas. Neskaitant akivaizdžios ekonominės naudos, Prancūzijos ir Vokietijos išteklių sutelkimas turėjo žymėti šių dviejų valstybių konkuravimo pabaigą. 1950 m. gegužės 9 d. Robert’as Schumanas pareiškė: „Europa nebus sukurta iš karto ar pagal vienintelį planą. Ji bus kuriama konkrečiais laimėjimais, kurie pirmiausia leis atsirasti de facto solidarumui“. Būtent vadovaudamosi šiuo principu Prancūzija, Italija, Vokietija ir Beniliukso šalys (Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas) pasirašė Paryžiaus sutartį, pagal kurią pirmiausia siekta užtikrinti:
B. Nuo Europos gynybos bendrijos iki Romos sutarčių
Pasirašius Paryžiaus sutartį – ir nepaisant Prancūzijos priešinimosi Vokietijos nacionalinių karinių pajėgų atkūrimui – René Pleven pasiūlė sukurti Europos kariuomenę. Dėl to 1952 m. vyko derybos dėl Europos gynybos bendrijos, su kuria kartu turėjo būti sukurta ir Politinė bendrija. Vis dėlto, Prancūzijos Nacionalinei Asamblėjai 1954 m. rugpjūčio 30 d. atsisakius ratifikuoti sutartį, abu šie planai buvo nustumti į šoną.
Po nesėkmingo mėginimo sukurti Europos gynybos bendriją pastangas iš naujo pradėti Europos integracijos procesą įkūnijo konkretūs pasiūlymai dėl muitų sąjungos ir atominės energijos, pateikti per 1955 m. birželio mėn. vykusią Mesinos konferenciją. Jų kulminacija tapo EEB ir Euratomo sutarčių pasirašymas.
C. Bendroji rinka ir bendroji politika
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties (EEB sutarties, Romos sutarties) nuostatos apėmė:
Kad būtų pasiekti šie tikslai, EEB sutartyje buvo apibrėžti pagrindiniai principai ir nustatyta Bendrijos institucijų teisėkūros veiklos sistema. Tai, be kita ko, apėmė bendras politikos sritis, kaip antai: bendrą žemės ūkio politiką (38–43 straipsniai), transporto politiką (74 ir 75 straipsniai) ir bendrą prekybos politiką (110–113 straipsniai). Bendrosios rinkos tikslas buvo užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir gamybos veiksnių judumą, įskaitant laisvą darbuotojų ir įmonių judėjimą, paslaugų teikimo laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą.
Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartyje (Euratomo sutartyje) iš pradžių buvo numatyti itin plataus užmojo tikslai, įskaitant greitą branduolinės pramonės sukūrimą ir augimą. Tačiau dėl branduolinės energijos sektoriaus sudėtingumo ir jautrumo – jis yra susijęs su gyvybiškai svarbiais valstybių narių interesais (gynyba ir nacionaline nepriklausomybe) – šiuos užmojus teko apriboti.
D. Bendrijų institucinė plėtra
Konvencijoje dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų, kuri buvo pasirašyta ir įsigaliojo tuo pat metu, kaip ir Romos sutartys, buvo numatyta, kad bendromis institucijomis taps Parlamentinė Asamblėja ir Teisingumo Teismas. Institucijų suvienijimo procesas buvo užbaigtas 1965 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų jungtinės Tarybos ir jungtinės Komisijos steigimo sutartimi, vadinama Sujungimo sutartimi.
Nuo tada EEB tapo viršesne už atskirų sektorių bendrijas – EAPB ir EAEB. Taip bendra EEB sistema laimėjo prieš organizacijų, kurių kompetencijai priklausė konkretūs sektoriai, sambūvį ir buvo sukurtos bendrijos institucijos.
Europos Parlamento vaidmuo
Paryžiaus sutartimi kaip viena iš EAPB institucijų buvo įsteigta Bendroji Asamblėja. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų, pasirašyta kartu su Romos sutartimis, taip pat numatė Bendrijoms bendrą parlamentinę asamblėją ir Teisingumo Teismą, kurie prisidėjo prie laipsniško Europos Bendrijų institucinės struktūros suvienodinimo.
Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Teisingumo, pilietinių laisvių ir institucinių reikalų teminis skyrius. Daugiau informacijos rasite Konstitucinių reikalų komiteto interneto svetainėje.
Mariusz Maciejewski